20.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 257/11

(1)

2003 m. sausio 31 d. raštu Komisija pranešė Prancūzijai apie savo sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalį (toliau – sprendimas pradėti tyrimą) dėl finansinių priemonių, taikomų France Télécom (toliau – FT arba Bendrovė) naudai, ir dėl šiam operatoriui taikomo verslo mokesčio. Faktai, dėl kurių buvo pradėta ši procedūra, šiame sprendime nepateikiami (2).

(2)

Apie sprendimą pradėti tyrimą Prancūzijai buvo pranešta 2003 m. sausio 31 d. Ištaisius esmines klaidas, 2003 m. kovo 7 d. Prancūzijai buvo įteiktas pataisytas pranešimas.

(3)

2003 m. balandžio 4 d., 2003 m. gegužės 15 d. ir 2004 m. sausio 29 d. laiškuose Prancūzija pateikė Komisijai papildomos informacijos.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti tyrimo procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotas trečiąsias šalis pateikti savo pastabas apie minėtas paramos priemones.

(5)

Komisija gavo pastabas iš šių suinteresuotų trečiųjų šalių:

(6)

2003 m. gegužės 16 d. Komisija perdavė šias pastabas Prancūzijai suteikdama jai galimybę jas komentuoti. Komentarai jai buvo pateikti 2003 m. birželio 30 d. ir 2003 m. liepos 29 d. laiškuose (10).

(7)

2003 m. gegužės 30 d. Komisija paskelbė paraiškų konkursą „dėl paslaugų įvertinant, ar FT skirta finansinė parama atitinka privačių investicijų rinkos ekonomikoje principą, ir atliekant galimą FT perfinansavimo plano analizę, teikimo“ (11). 2003 m. liepos 3 d. laišku Prancūzijos vyriausybė pareiškė nuomonę dėl šio paraiškų konkurso skelbimo. Komisija jai atsakė 2003 m. rugsėjo 24 d. laišku. 2003 m. rugsėjo 24 d. buvo pasirašyta paslaugų teikimo sutartis su NERA kabinetu (toliau – NERA arba konsultantas). Apie eksperto tapatybę Prancūzijos valdžia buvo informuota 2003 m. spalio 8 d. faksograma.

(8)

Iš trečiųjų šalių Komisija gavo kitos informacijos ir dokumentų:

(9)

Komisija paprašė Prancūzijos vyriausybės papildomų paaiškinimų, kreipdamasi šiais laiškais:

(10)

2004 m. gegužės 3 d. ir 2004 m. birželio 14 d. Komisija išsiuntė Prancūzijos valdžiai konstatuojamosios dalies 8 punkte nurodytus laiškus ir 2004 m. balandžio 28 d. NERA ataskaitą (toliau – NERA ataskaita). Šią ataskaitą sudaro dvi atskiros dalys: (i) teisinė profesoriaus Berlin'o ataskaita ir (ii) ekonominė ataskaita.

(11)

Tyrimo procedūros metu vykusiuose įvairiuose susitikimuose Komisija išklausė trečiųjų šalių atstovus.

(12)

Komisija ir konsultantas 2004 m. sausio 22 ir birželio 16 bei 23 d. susitiko su Prancūzijos valdžia ir FT.

(13)

2004 m. gegužės 14 d. laišku, patvirtintu 2004 m. birželio 3 d., Prancūzijos valdžia pabrėžė, kad sprendimas pradėti tyrimą neapima visų faktų, dėl kurių Komisija siūlė pradėti tyrimą. 2004 m. birželio 9 d. elektroniniu laišku, patvirtintu 2004 m. birželio 10 d. laišku, Prancūzijos valdžia pateikė pastabas apie NERA ataskaitą, kurias ji papildė 2004 m. birželio 21 d. laišku.

(14)

Kaip nurodyta sprendime pradėti tyrimą, ši procedūra taikoma FT grupei, veikiančiai kaip vienas ekonominis vienetas. Iš tiesų nuo pat procedūros pradžios Komisija visuomet rėmėsi konsoliduotomis finansinėmis Bendrovės ataskaitomis. Veikdama pagal šį metodą Komisija laikosi rinkoje atsispindinčios ekonominės tikrovės padiktuoto veiklos būdo, kai FT veikla ir finansinis patikimumas vertinami remiantis konsoliduotais rezultatais. Sprendime pradėti tyrimą FT grupė buvo apibūdinta taip:

„Iš pradžių priklausiusi Pašto ir telekomunikacijų ministerijai, bendrovė FT buvo įsteigta 1991 m. kaip juridinio asmens statusą turintis valstybinis operatorius. Nuo 1996 m. gruodžio 31 d. šis operatorius gavo akcinės bendrovės statusą, o nuo 1997 m. spalio mėn. jo akcijomis prekiaujama Premier Marché d'Euronext Paris SA ir New York Stock Exchange (NYSE). 2002 m. didžioji dalis – 56,45 % – FT kapitalo buvo valdoma valstybės, o likusi dalis – visuomenės (32,25 %), savikontrolės (8,26 %) ir bendrovės darbuotojų (3,04 %) (17) nuosavybė.

FT yra Prancūzijoje ir pasaulyje veikiantis telekomunikacijos tinklų ir paslaugų operatorius bei tiekėjas, jis aktyviai savo veiklą plėtoja šiose rinkose: fiksuotojo ryšio, mobiliojo ryšio, Interneto ir kitų informacinių paslaugų, verslo paslaugų, televizijos ir kabelinės televizijos. Po to, kai bendrovė įsigijo Orange plc ir įsteigė Orange SA kaip pagrindinę dukterinę FT įmonę, veikiančią mobiliojo ryšio rinkoje, o šios įmonės akcijomis imta prekiauti biržoje, ir po to, kai biržoje imta prekiauti Wanadoo SA akcijomis, FT veikla buvo padalyta į keturis sektorius: (i) Orange ; (ii) Wanadoo ; (iii) fiksuotojo balso ir duomenų perdavimo paslaugos Prancūzijoje ir (iv) fiksuotojo balso ir duomenų perdavimo paslaugos ne Prancūzijoje, daugiausiai per dukterinę bendrovę Equant.

2001 m. gruodžio 31 d. FT visame pasaulyje dirbo 211 554 darbuotojai, iš kurių 146 882 – Prancūzijoje“ (18).

(15)

Šis aprašymas tebegalioja tam laikotarpiui, kuriam taikomas šis sprendimas. Be to, tuo pačiu minimu laikotarpiu grupės struktūrai buvo būdinga „perdėtai aktyvi dukterinių įmonių kūrimo politika, kurią įgyvendinant buvo įsteigtos keturios kartu su FT biržoje kotiruojamos bendrovės: Orange, Wanadoo, TP SA Lenkijoje ir Equant. Taigi grupė susikūrė paradoksaliu ir nesubalansuotu būdu, nes motininė įmonė FT SA prisiėmė visą skolų naštą, tuo tarpu dukterinės bendrovės nepaliaujamai auga…“ (19)

(16)

Komisija konstatuoja, kad atsižvelgiant į valstybės paramos teikimo taisykles atliekamas valstybės veiksmų tyrimas turi būti vykdomas remiantis tais duomenimis ir faktais, kuriais buvo disponuojama kiekvieno valstybės įsikišimo atveju. Turint galvoje tai, kad ši byla yra susijusi su 2002 m. ir 2003 m. pradžioje vykusiais įvykiais, būtina chronologiškai atkurti duomenis, kuriais buvo disponuojama po 2001 m. finansinės veiklos rezultatų paskelbimo, siekiant suprasti faktus, kuriais rėmėsi Komisija tirdama valstybės elgesį. Taip pat reikėtų priminti, kad pirmojo 2002 m. pusmečio rezultatai buvo paskelbti tik 2002 m. rugsėjo 13 d. Iki tos datos naujausi buvo 2001 m. FT finansiniai rezultatai. Tačiau kai kurie papildomi duomenys, gauti atlikus finansines analizes, buvo žinomi prognozių, nuomonių ir rekomendacijų forma.

(17)

Kaip aiškėja iš toliau pateikiamos analizės, jau nuo 2002 m. birželio FT buvo sunkių struktūrinių problemų turinti bendrovė, jos balansas nebuvo stabilus. Šių sunkumų pobūdis paaiškėjo jau 2002 m. pirmajame ketvirtyje paskelbus 2001 m. ataskaitas. Ataskaitos atskleidė veiklos rezultatų kitimą ir žymiai padidėjusius grynųjų pinigų srautus (cash flow). Tačiau, paskelbus finansines ataskaitas, paaiškėjo ir neigiama praeities įtaka, dėl kurios išskirtinis grynasis 1,9 milijardo eurų pelnas prieš atidėjimus tapo niekinis ir virto 8,3 milijardo eurų nuostoliais. Nors atlikti atidėjimai pakoregavo FT aktyvų vertę, tačiau 63 milijardų eurų skola išliko stulbinanti. Toks kontekstas ir tai, kad prognozuotieji pinigų srautai buvo nepakankami, paaiškina šių didelių struktūrinių problemų kilmę. Tai puikiai įrodė FT pateiktas HSBC atliktas tyrimas (žr. 4 skyrių), kuriame apskaičiuotas 2002-2005 m. finansavimo poreikis siekia 35 milijardus eurų.

(18)

Kaip matyti 1 ir 2 lentelėse, 2001 m. gruodžio 31 d. FT įsiskolinimai sudarė 63,5 milijardo eurų.

1 lentelė

Įsiskolinimo koeficientai (Sverto koeficientai)

2 lentelė

Įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminas yra tarp 2002 m. trečiojo ketvirčio pabaigos (K3) ir 2003 m. ketvirtojo ketvirčio

(19)

Susipažinusi su šiais skaičiais, Komisija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į skolos dydį, FT 2002 m. kovo 21 d. turėjo pranešti ne tik apie reikšmingą savo balanso valymą buhalteriniais atidėjimais ir iki 27,2 milijardo eurų vertės turto perleidimu (įskaitant perleidimą iki 17 milijardų eurų ir specialiuosius atidėjimus iki 10,2 milijardo eurų), bet ir apie žymų disponuojamo cash flow padidėjimą iki 14 milijardų eurų 2002-2005 m.

(20)

Per pirmąjį 2002 m. pusmetį FT situacija sparčiai pablogėjo, tai atspindėjo ir nuolat prastėjantis bendrovės įvertinimas. 2002 m. kovo 27 d. vertinimo agentūra Moody's paskelbė apie FT ilgalaikės paskolos reitingo smukimą (24)/ (25).

(21)

2002 m. kovo 28 d.Standard & Poor's („S & P“) išsaugojo FT reitingą, tačiau dėl naujienų apie Mobilcom pakeitė jo perspektyvą į neigiamą (26).

(22)

2002 m. gegužės 13 d.Moody's, turėdama abejonių dėl Bendrovės pajėgumo įgyvendinti skolos mažinimo strategiją, paskelbė apie galimą FT trumpalaikio kreditavimo reitingo smukimą (27).

(23)

2002 m. gegužės 14 d. Standard & Poor's nepakeitė esamo FT reitingo (28).

(24)

2002 m. birželio 24 d.Moody's sumažino FT reitingą. Bendrovės reitingo perspektyva liko neigiama (29). Moody's savo sprendimą tuomet grindė tuo, kad agentūra netikėjo, kad FT ir Orange būtų pajėgios sukurti pakankamai cash flow, kad sumažintų konsoliduotą grupės skolą. Beje, nors Moody's nekilo abejonių dėl galimos bendrovės likvidumo krizės artimiausiu laiku, bet reitingo agentūra pastebėjo, jog FT turės susidoroti su beveik 15 milijardų eurų skola, kurios grąžinimo terminas baigiasi 2003 m.

(25)

2002 m. birželio 25 d.Standard & Poor's sumažino FT trumpalaikio ir ilgalaikio kredito reitingus  (30) aiškindamas savo sprendimą su Mobilcom susijusiais sunkumais ir Bendrovės nepajėgumu pakankamai greitai ganėtinai sumažinti savo skolą. S & P taip pat paminėjo didžiulį FT finansavimo poreikį, nurodydamas ir 15 milijardų skolą, kurios terminas baigiasi 2003 m.

(26)

Tokia reitingo smukimo tendencija vėlesnėmis dienomis pasikartojo ne kartą (31). 2002 m. liepos 12 d.Standard & Poor's net pranešė apie galimus sunkumus, susijusius su skolos, kuri turi būti grąžinta 2003 m., termino pratęsimu. FT vertinimo pablogėjimas aiškiai atskleidė Bendrovės įsiskolinimo problemas (32), kurias dar labiau sunkino neaiški Mobilcom situacija.

(27)

3 lentelėje parodomi įvairūs S & P, Moody's ir Fitch bendrovės FT reitingai:

3 lentelė

Įvykiai, susiję su kredito reitingais

(28)

Be to, yra svarbu ištirti palūkanų normų pokyčius finansinėse rinkose. Su bendrovės skola susiję palūkanų normų skirtumai atspindi tai, kaip rinka vertina riziką, susijusią su šios bendrovės pajėgumu laikytis palūkanų mokėjimo ir skolos grąžinimo terminui pasibaigus įsipareigojimų. Palūkanų normų skirtumai turi įtakos obligacijų vertinimui rinkoje ir naujos obligacijų emisijos palūkanų normai. Palūkanų normų skirtumo didėjimas liudija didėjančią riziką, siejamą su emitentu ir (arba) obligacija. Komisija atliko FT palūkanų normų skirtumo per 2002 m. analizę ir konstatavo palyginti didelę riziką liepos pradžioje.

(29)

Paprastai ilgalaikės skolos palūkanų normų skirtumai yra didesni nei trumpalaikės skolos, o taip yra dėl keleto veiksnių: didesnio neaiškumo, netikrumo dėl ateities perspektyvų, makroekonominių parametrų, palūkanų normų tendencijų. Tačiau 3 lentelėje aiškiai matyti, kad daugiausiai problemų FT kilo dėl trumpalaikės skolos. Taigi atlikta FT palūkanų normų skirtumo analizė parodė, kad trumpalaikė rizika buvo daug didesnė už vidutinės trukmės ar ilgalaikę riziką. Šis reiškinys yra vadinamas „spread inversion“. Tokių „inversijų“ dažnumas, kuomet skola vieneriems metams rinkoje buvo vertinama kaip rizikingesnė nei skola trejiems metams, buvo ypač akivaizdus nuo 2002 m. liepos iki rugsėjo mėn.

(30)

4 lentelėje pateikiamas FT palūkanų normų svyravimų grafikas.

4 lentelė

1 ir 3 metų skolų palūkanų normų svyravimai– France Télécom

(31)

Kitoks būdas stebėti su FT skola susijusios rizikos didėjimą yra bendrovės obligacijų kainos tyrimas. 5 lentelėje pateikiamas dalies FT obligacijų vaizdas. Obligacijų kainos kritimas 2002 m. birželio ir liepos mėnesiais, atvirkščiai proporcingas palūkanų normų skirtumo didėjimui, atspindi mažesnę FT skolos vertę dėl rinkos juntamos padidėjusios įsipareigojimų nevykdymo rizikos.

5 lentelė

FT obligacijų kaina nuo 2002 m. gegužės iki 2002 m. liepos 24 d.

(32)

Be to, akivaizdu, kad, nepaisant sunkumų, su kuriais susidūrė kai kurie kiti Europos telekomunikacijų sektoriaus operatoriai, toji sudėtinga situacija, į kurią pateko FT, buvo tiesioginis jo balanso būklės ir finansinės struktūros padarinys.

(33)

Tai parodo atliktas Deutsche Telekom ir KPN palūkanų normų pokyčių tyrimas, kuris atsispindi 6 ir 7 lentelėse.

6 lentelė

1 ir 3 metų trukmės skolų palūkanų normų svyravimai – KPN

7 lentelė

1 ir 4 metų trukmės skolų palūkanų normų svyravimai – Deutsche Telekom

(34)

Šis tyrimas atskleidžia, kad Deutsche Telekom taip pat patyrė „spreads inversions“, bet jis buvo trumpalaikis ir daug mažesnis. Taigi 2002 m. birželio ir liepos šie FT rodikliai buvo žymiai didesni.

(35)

Lygiai taip pat ir FT akcijų kursas per pirmąjį 2002 m. pusmetį smarkiai smuko ir pasiekė žemiausią lygį iš pradžių 2002 m. birželio 27 d. (7,79 euro, o po to 2002 m. rugsėjo 30 d. (6,01 euro), kaip pateikiama 8 lentelėje.

8 lentelė

FT akcijų kursas

(36)

2002 m. liepos 12 d.Les Echos spausdintame interviu Prancūzijos ekonomikos, finansų ir pramonės ministras (toliau – ekonomikos ir finansų ministras) pareiškė: „Valstybė akcininkė elgsis kaip atsargi investuotoja, ir jei France Télécom susidurtų su sunkumais, mes imtumėmės atitinkamų priemonių… Kartoju: jei France Télécom turėtų finansavimo problemų – o šiandien taip nėra, valstybė priimtų jiems įveikti reikalingus sprendimus“ (33).

(37)

Tą pačią dieną, kaip sakyta, S & P sumažino FT reitingą iki BBB-. Šis reitingo sumažinimas vis dėlto buvo atliktas toje pačioje investicijų kategorijoje: bet koks didesnis smukimas būtų suteikęs Bendrovės skolai „junk bond“ kategoriją, tai yra, būtų išstūmęs ją iš investicijų kategorijos. Tai, kad FT reitingas išliko „investment grade“ kategorijoje, pabrėžė analitikas Goldman'as Sachs'as savo 2002 m. liepos 22 d. ataskaitoje, ir patikslino, kad S & P et Moody's gali nustumti FT į „junk bond“ kategoriją (34).

(38)

2002 m. liepos 12 d. spaudos pranešime S & P patikslino, kad priežastis, dėl kurios buvo nutarta išlaikyti FT tinkamų investicijų kategorijoje buvo valstybės pareiškimai apie jos planus, susijusius su Bendrove: „FT gali būti sunkoka pratęsti savo obligacines skolas, kurių terminas baigiasi 2003 m. Tačiau dėl valstybės pareiškimų nutarta palikti FT tinkamų investicijų kategorijoje.“ („FT could face certain difficulties refinancing its debt obligations coming due in 2003. Nevertheless, the State's indication underpins France Télécom's investment-grade credit quality“.) Tokį patikinimą, viena vertus, S & P gavo tiesiogiai iš Prancūzijos vyriausybės: „Prancūzijos vyriausybė, valdanti 55 % France Télécom, aiškiai pareiškė Standard & Poor, kad ji elgsis kaip atsargi investuotoja ir priims atitinkamus sprendimus, jei FT susidurtų su sunkumais. France Télécom ilgalaikio kredito vertinimas mažinamas iki BBB- (35)“. („the French State – which owns 55 % of France Télécom – has clearly indicated to Standard & Poor's that it twill behave as an aware investor and would take appropriate steps if France Télécom were to face any difficulties. France Télécom LT rating cut to BBB-“.) ir, kita vertus, jis buvo viešai paskelbtas konstatuojamosios dalies 36 punkte minimame interviu.

(39)

Atsižvelgiant į tai, kas čia išdėstyta, yra neginčytina, kad 2002 m. liepos mėn. FT tapo pasitikėjimo krizės objektu. Vertinimo agentūros ir analitikai buvo įsitikinę, kad Bendrovė galėjo nebepajėgti įgyvendinti savo perfinansavimo planą, kurį vadovybė pateikė, siekdama atsilaikyti prieš artėjančius skolų mokėjimo terminus. Taigi Bendrovė turėjo susidoroti su didžiule finansavimo problema, kilusia dėl jos įsiskolinimo (36). Tačiau agentūros išsaugojo Bendrovės reitingą tinkamų investicijų kategorijoje, atsižvelgdamos į valstybės valdžios pareiškimus. Reitingo smukimas į žemesnį lygį būtų padidinęs šią krizę ir sumažinęs Bendrovės galias jai atsispirti. „Maždaug apie 2003 m. birželį FT finansavimo problemos galėtų tapti kritiškos, o gal net „nebeišpainiojamos“ (anot grupės buvusio prezidento Michel'io Bon'o). Jei iki tol France Télécom neišgalės vėl patekti rinką (dėl netinkamo įvertinimo), Valstybė privalės rasti priemonių, padėsiančių France Télécom perfinansuoti skolas“ (37).

(40)

Konstatuojamosios dalies 39 punkte pateikta išvada atgaline data pasitvirtino 2002 m. rugsėjo mėnesį, kai buvo pateiktos pusmečio FT ataskaitos. Analizuodama 2002 m. rugsėjo 13 d. publikuotas tokias ataskaitas, Komisija pastebėjo FT skaičių didėjimą 2002 m. pirmajame pusmetyje palyginus su praėjusiais metais: 10 % padidėjo apyvarta, 13,2 % EBITDA ir 17,3 % veiklos rezultatai. Komisija taip pat konstatavo nuolatinį mobiliojo ryšio plitimą ir geresnius interneto veiklos rezultatus. Tačiau fiksuotojo ryšio Prancūzijos sektoriaus veiklos rezultatai, pernai per tą patį laikotarpį sudarę 31 % apyvartos, sumažėjo 12,2 %.

(41)

Kartu su čia aprašytais gerais veiklos rezultatais FT patvirtino ir informaciją apie savo finansinės situacijos nestabilumą. Pagrindinė 2002m. birželio 30 d. neigiamo 12,2 milijardo eurų rezultato priežastis yra dideli atidėjimai investicijoms. Dėl tokių pusmečio nuostolių konsoliduotų nuosavųjų FT išteklių deficitas 2002 m. birželio 30 d. buvo 440 milijonų eurų, nors iki tol saldo buvo teigiamas.

(42)

Supaprastinta pinigų srautų iki 2002 m. birželio 30 d. analizė parodė, kad grynoji skola per pirmąjį 2002 m. pusmetį 6,3 milijardo eurų, nes EBITDA (pajamos iki palūkanų, mokesčių, nuvertėjimo ir amortizacinių išskaitymų), kurių vertė buvo 6,870 milijardo eurų, nepadengė visų išlaidų, skirtų:

(43)

Didžioji dalis, t.y. 50,6 milijardo eurų grynosios 69,69 milijardo eurų skolos 2002 m. birželio 30 d. buvo obligacinė skola. 9 lentelėje pateikiamas skolos pasiskirstymas pagal didžiausias kategorijas.

9 lentelė

(44)

Šios skolos mokėjimo grafiko ypatybė – trumpi terminai. Taigi 12,9 milijardo eurų skolų terminas baigiasi 2003 metais, iš jų 10,5 milijardo eurų yra obligacinė skola (38), 1,0 milijardas eurų – įsiskolinimai dukterinėms įmonėms ir 1,4 milijardo eurų – privačios investicijos.

(45)

2004 m. pirmąjį pusmetį baigėsi 5,5 milijardo eurų obligacinių įsiskolinimų ir 6,4 milijardo eurų įsiskolinimų iš autorizuoto kredito limito (1,4 milijardo eurų ir 5 milijardai eurų iš 15 milijardų eurų autorizuoto kredito limito) terminai, iš viso 11,9 milijardo eurų. Taigi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d. FT turėjo grąžinti 24,8 milijardo eurų skolų.

(46)

Antrąjį 2004 m. pusmetį baigsis 2,8 milijardo eurų obligacinės skolos ir 2,6 milijardo skolos dukterinėms įmonėms terminai, iš viso 5,4 milijardo eurų, arba 17,4 milijardo eurų per visus 2004 metus.

(47)

Galiausiai 2005 m. sueis 8,5 milijardo eurų obligacinės paskolos, 10 milijardų eurų skolos iš 15 milijardų eurų autorizuoto kredito limito ir 0,1 milijardo eurų, susijusių su privačiomis investicijomis, mokėjimo terminas, arba iš viso 18,6 milijardo eurų per 2005 metus.

(48)

FT privalės susidoroti su 48,9 milijardo eurų skolų, kurių mokėjimo terminai baigiasi per 2003-2005 m.

(49)

Kaip buvo minėta sprendime pradėti procedūrą, Komisija pabrėžia, kad FT skola atsirado daugiausiai dėl nuo 1999 m. Bendrovės vykdytų masinių investicijų (39), kurių dauguma buvo atliekamos grynaisiais (40). Vadinasi, iš viso daugiau nei 100 milijardų eurų FT išleido savo plėtros politikai įgyvendinti, iš jų 80 % buvo sumokėta grynaisiais (41).

(50)

Be to, Komisija pabrėžia, kad išorinė Bendrovės plėtra daugiausia buvo sutelkta mobiliojo telefono ryšio sektoriuje (42)(ypač investicija į Orange plc (43), pati brangiausia, ir Mobilcom operacija (44), kartu nepamirštant ir kitų operacijų, susijusių su fiksuotuoju telefono ryšiu (pavyzdžiui, TPSA (45), Internetu (Freeserver) ar kabeliniais tinklais (NTL) (46).

(51)

Rugsėjo 12 d. vyriausybė viešai pranešė pritarusi FT prezidento generalinio direktoriaus Michel'io Bon'o atsistatydinimui, kol kas neskelbdama apie naujojo prezidento generalinio direktoriaus kandidatūrą (47). Rugsėjo 13 d. vyriausybė spaudos pranešime pakartojo remianti Bendrovę ir nedviprasmiškai nurodė nusprendusi dalyvauti būsimoje FT nuosavųjų išteklių stiprinimo operacijoje: „…Patyręs neįprastų nuostolių pirmajame pusmetyje, France Télécom susidūrė su didžiuliu nuosavųjų išteklių trūkumu. Tokia finansinė situacija kenkia bendrovės potencialui. Todėl Vyriausybė yra pasiryžusi imtis atsakomybės … Atsižvelgdamas į naują, dėl finansinės būklės pablogėjimo susidariusią situaciją, Bon'as įteikė Vyriausybei atsistatydinimo prašymą, kuriam buvo pritarta. Atsistatydinimas įsigalios po administracinės tarybos posėdžio, kuris bus sušauktas artimiausiomis savaitėmis, ir kurio metu bus pristatytas naujasis prezidentas… Naujasis prezidentas administracinei tarybai turės greitai pateikti finansinės situacijos išlyginimo planą, padėsiantį atsikratyti skolų ir atkurti finansinę įmonės struktūrą, išsaugant jos strateginius privalumus. Valstybė suteiks paramą France Télécom įgyvendinant šį planą ir prisidės iš esmės sustiprindama nuosavuosius Bendrovės išteklius pagal tokį grafiką ir tokiomis sąlygomis, kurie bus nustatyti atsižvelgiant į rinkos situaciją. Kol kas valstybė, jei to reikės, imsis priemonių, padėsiančių Bendrovei išvengti bet kokių finansavimo problemų“ (48).

(52)

Tą pačią dieną Moody's agentūra, remdamasi patvirtintu įsipareigojimu remti FT, pakeitė FT kreditavimo perspektyvos vertinimą iš neigiamo į stabilų (49).

(53)

2002 m. spalio 2 d. Vyriausybė paskyrė Thierry Breton'ą FT prezidentu generaliniu direktoriumi. Apie šį paskyrimą buvo paskelbta ekonomikos ir finansų ministro spaudos pranešimu. Tame pačiame pranešime Vyriausybė dar kartą pakartojo savo įsipareigojimą: „Bendrovės administracinės tarybos teikimu Ministrų taryba nusprendė paskirti Thierry Breton'ą France Télécom prezidentu… Naujasis prezidentas imsis Bendrovės būklės įvertinimo, apie jo rezultatus informuos Administracinę tarybą artimiausioms savaitėmis, ir juo bus grindžiamas finansinės situacijos išlyginimo ir strateginės plėtros planas, padėsiantis sumažinti įmonės įsiskolinimą tuo pačiu sustiprinant jos privalumus. Šiai veiklai atlikti Thierry Breton'ą rems valstybė akcininkė, kuri yra pasiryžusi imtis visos jai tenkančios atsakomybės. Valstybė teiks paramą įgyvendinant stabilizavimo veiksmus ir prisidės stiprinant nuosavuosius bendrovės išteklius pagal sąlygas, kurios bus apibrėžtos glaudžiai bendradarbiaujant su Bendrovės prezidentu ir Administracine taryba. Kaip buvo nurodyta, Valstybė kol kas imsis, jei to reikės, priemonių, padėsiančių bendrovei išvengti bet kokių finansavimo sunkumų“ (50).

(54)

2002 m. gruodžio 4 d. Bendrovės Administracinės tarybos posėdyje naujieji FT vadovai pristatė veiklos planą „Ambition FT 2005  (51)“ (toliau – planas Ambition 2005), kuris, anot Prancūzijos vyriausybės, (52) turėtų užtikrinti žymų Bendrovės veiklos rezultatų pagerėjimą ir investuotų nuosavųjų išteklių patenkinamas rentabilumo perspektyvas. Taigi vidutinės trukmės laikotarpio tikslai buvo dvejopi: (i) patenkinti FT finansavimo poreikius ir (ii) anuliuoti įsiskolinimą bei atkurti nuosavuosius išteklius; tai yra sine qua non sąlyga norint laiku reabilituoti Bendrovę vertybinių popierių biržoje kredito požiūriu. HSBC ataskaitoje patikslinama, kad „Jei būtų pasirinktas toks verslo planas, kuriame numatyta pagerinti TOP programos veiklos rezultatus, mūsų manymu per 2002-2007 m. FT reikėtų perfinansuoti apie 22 milijardus eurų … [Beje], jei būtų pasirinktas verslo planas, kuriame nebūtų numatyta pagerinti TOP programos veiklos rezultatų, mūsų paskaičiavimu per 2002-2007 m. FT reikėtų perfinansuoti apie 35 milijardus eurų.“

(55)

Svarbiausi minėtojo plano elementai ir priemonės, kurių Prancūzijos valdžia numatė imtis dėl FT, buvo išdėstyti 2002 m. gruodžio 3 d. laiške Komisijai, o papildoma informacija pateikta 2003 m. sausio 14 ir 15 d. laiškuose. Detalus plano Ambition 2005 ir įvairių jo skyrių (veiklos, derybų dėl skolos ir nuosavųjų išteklių stiprinimo) aiškinimas bei kitų Prancūzijos valdžios numatytų priemonių aprašymas pateikiamas sprendimo pradėti tyrimą tekste ir nėra iš naujo pateikiamas šiame sprendime.

(56)

Po plano Ambition 2005 pristatymo buvo paskelbtas ekonomikos ir finansų ministro spaudos pranešimas, kuriame vyriausybė patvirtino remianti šį planą, įsipareigojo prisidėti stiprinant nuosavuosius išteklius ir suteikti akcininko avansą atidarydama 9 milijardų eurų vertės kredito liniją. Šiam sprendimui svarbios pranešimo dalys yra šios: „Francis Mer'as, ekonomikos, finansų ir pramonės ministras, patvirtino, kad vyriausybė remia gruodžio 4 d. France Télécom administracinės tarybos patvirtintą veiklos planą. 1/France Télécom grupė yra darnus ekonominės veiklos darinys, kurio rezultatai yra nuostabūs. Tačiau šiandien bendrovės finansinė struktūra yra nestabili, jai trūksta nuosavųjų išteklių ir reikia perfinansuoti vidutinės trukmės paskolas. Tokia situacija susidarė nepasiteisinus ankstesnėms investicijoms, kurios buvo blogai valdomos ir atliktos per pačią finansinio „burbulo“ ir apskritai rinkos situacijos keitimosi kulminaciją. Tai, kad France Télécom savo plėtros negalėjo finansuoti niekaip kitaip kaip tik skolindamasis, dar labiau apsunkino šią situaciją. 2/Valstybė, turinti kontrolinį paketą, pareikalavo, kad naujieji vadovai atkurtų bendrovės finansinę pusiausvyrą išsaugodami grupės vientisumą…3/Pagal vadovų sukurtą veiklos planą ir investicijų grąžos perspektyvas, prie nuosavųjų išteklių padidinimo 15 milijardų eurų valstybė prisidės proporcinga jos valdomai bendrovės kapitalo daliai suma, tai yra 9 milijardų eurų investicija. Taigi valstybė, kaip akcininkė, planuoja elgtis kaip atsargi investuotoja. France Télécom turės nustatyti nuosavųjų išteklių didinimo sąlygas ir tikslų grafiką. Vyriausybė pageidautų, kad ši operacija būtų vykdoma labiausiai atsižvelgiant į individualių akcininkų ir į akcininkų, dirbančių bendrovėje, situaciją. Siekdama suteikti Bendrovei galimybę pradėti rinkos operaciją pačiu palankiausiu momentu, valstybė yra pasirengusi paankstinti savo investiciją į nuosavuosius išteklius, France Télécom naudojimui suteikdama laikinąjį akcininko avansą, už kurį atlyginama rinkos sąlygomis. 4/ERAP, valstybinė pramonės ir prekybos institucija privalės pervesti visą valstybės į France Télécom investuojamą sumą. Valstybės dalį bendrovės nuosavųjų išteklių didinimo operacijoje ji finansuos iš finansinių rinkų paimta paskola“ (53).

(57)

Praėjus keletui dienų po plano Ambition 2005 pristatymo FT vieną po kitos 2002 m. gruodžio 11 ir gruodžio 12 d. išleido dvi obligacijų emisijas iš viso už 2,9 milijardo eurų. Pirmoji obligacinė paskola buvo 2,5 milijardo eurų dydžio 7 metų laikotarpiui, su fiksuotomis 7 % palūkanomis, arba EURIBOR + 290 bazinių punktų. Dalies su fiksuotomis palūkanomis kaina FT yra 7,165 % (all-in). Antroji obligacinė paskola buvo išleista į rinką svarais sterlingais (GBP) už 250 milijonų GBP su fiksuotomis 8 % palūkanomis 15 metų laikotarpiui, arba LIBOR + 330 bazinių punktų (54). Kitos emisijos buvo išleistos 2003 m. sausio 15 d. iš viso už 5,5 milijardo eurų (55). Tai buvo 3 dalių obligacinė paskola (1 milijardas eurų už fiksuotas 6 % palūkanas 4,7 metų terminui; 3,5 milijardo eurų už 7,5 % palūkanas 10 metų laikotarpiui; ir 1 milijardas eurų už fiksuotas 8,125 % palūkanas 30 metų laikotarpiui). 2003 m. vasario 10 d. buvo pratęsta dalis 15 milijardų eurų sindikuoto kredito, kuriam artėjo grąžinimo terminas, iš viso apie 5 milijardus eurų 3 metų terminui už Euribor + 125 baziniai punktai palūkanas.

(58)

2002 m. gruodžio 17 d. S & P patikslino, kad nuo 2002 m. liepos mėn. vyriausybės palaikymas buvo vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurių FT reitingas liko investicijų kategorijoje (56), ir kad jos pranešimas apie akcininko avansą ir įsipareigojimas prisidėti prie kapitalo padidinimo 15 milijardų eurų operacijoje tokia suma, kuri atitinka jos dalį bendrovės kapitale, dar labiau sustiprino šią paramą (57).

(59)

2002 m. finansinius metus FT baigė turėdamas maždaug 21 milijardą eurų nuostolių ir beveik 68 milijardus grynosios skolos.

(60)

2003 m. kovo 4 d. buvo pradėta plane Ambition 2005 numatyta nuosavųjų išteklių didinimo 15 milijardų eurų operacija. Operacija buvo labai sėkminga ir baigta balandžio 11 d. 2003 m. balandžio 14 d. valstybė valdė 58,9 % FT kapitalo, iš jų 28,6 % – per ERAP.

(61)

Komisija konstatuoja, kad kapitalo didinimas visiškai patenkino struktūrinius FT finansavimo poreikius. Dėl to po šios operacijos ėmė gerėti FT reitingas: 2003 m. gegužės 14 d. S & P jį pakėlė iki BBB su stabilia perspektyva (jo trumpalaikio kredito reitingas pakilo nuo A-3 iki A-2), o 2003 m. rugpjūčio 8 d.Fitch FT reitingą pakeitė iš BBB- į BBB. Šia proga Komisija pabrėžia, kad nuo tada agentūros liovėsi valstybės paramą laikiusios svarbiausiu Bendrovės reitingavimo veiksniu (58).

(62)

Komisija gavo kelių suinteresuotųjų šalių pastabas. Šių pastabų turinio esmė pateikiama šiame skyriuje.

(63)

Telecom Italia pabrėžia, kad bet kuri paramos priemonė, skirta FT, gali paveikti konkurencijos sąlygas telekomunikacijų rinkoje, ypač Prancūzijos rinkoje. Todėl labai svarbu, kad Prancūzijos vyriausybės skiriamos priemonės būtų taikomos kartu su priemonėmis, kompensuojančiomis jų poveikį konkurencijos sąlygoms. Todėl visiškai tiktų patvirtinti kontrolės priemones, palengvinsiančias ir pagreitinsiančias naujų rinkos dalyvių patekimą į rinką bei naudojimąsi FT infrastruktūromis, ypač kalbant apie vietinius tinklus ir derybų dėl susitarimų dėl prisijungimo prie tinklo bei tinklo aprūpinimo reikiama įranga (provisioning) trukmę.

(64)

WorldCom patikslino, kad pritaria Komisijos mintims, išdėstytoms sprendime pradėti tyrimą. Ši bendrovė pabrėžia, kad valstybės skiriama parama FT leido pastarajai bendrovei gauti būtinų lėšų skolai atlyginti nenaudojant strateginių aktyvų. Ji taip pat patikslina, kad valstybės parama FT leido užtikrinti jo profesinės strategijos tvarumą, t.y. sukurti keletą pagal vertikalųjį modelį integruotų telekomunikacijos tinklų ir paslaugų operatorių. WorldCom daro išvadą, kad ši profesinė strategija susijusi su antikonkurencinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, su kryžminėmis subsidijomis ir su price squeeze tarp tos kainos, kurią FT siūlo galutiniam vartotojui, ir patekimo kainos, siūlomos istorinio operatoriaus konkurentams, su galimybe valstybinių konkursų metu teikti jokių konkurencijos taisyklių nesilaikančius pagal poreikius pritaikytus pasiūlymus (pavyzdžiui, „Sipperec“ ir „Assistance publique/Hôpitaux de Paris“ konkursai).

(65)

Siekdami sumažinti konkurencijos iškraipymus, atsiradusius dėl FT skiriamos paramos, WorldCom pasiūlė struktūrinio pobūdžio kompensacines priemones, pavyzdžiui, tokių aktyvų kaip Global One/Equant, Orange, Wanadoo/Oléane ir (arba) vietinio aptarnavimo tinklų Prancūzijoje perleidimą, arba tikrą ir skaidrų struktūrinį FT atskyrimą nuo jo komercinės veiklos. Kalbėdama apie su veikla susijusias kompensacines priemones, bendrovė mini pageidautiną FT komercinės ir nekomercinės veiklos apskaitos atskyrimą, visos apskaitos paviešinimą ir tarifų kontrolę.

(66)

C pateikė tokias pastabas:

(67)

A teigimu, kaip ir yra nurodyta sprendime pradėti tyrimą, valstybės noras pataisyti finansinę FT būklę skiriant 9 milijardų eurų akcininko avansą ir valstybės vardu skiriant „nematerialiąją“ garantiją FT, kuria siekiama apsaugoti jos obligacines emisijas, yra priemonės, neatitinkančios atsargaus privataus investuotojo principo ir turi paramos bruožų. A pridūrė, kad FT vykdoma mokesčio ėmimo už pažymėjimus politika taip pat turi paramos bruožų.

(68)

Bouygues ir Bouygues Télécom pateikė tokias pastabas:

(69)

Preliminariai BT pabrėžė, kad 2000 m. su valstybės pagalba vykdyta plėtros mobiliojo ryšio sektoriuje politika pablogino operatoriaus finansinę ir ekonominę padėtį, ir jai atkurti neužteko turimų santaupų.

(70)

O ekonomikos ir finansų ministro pareiškimai, nuolatinė ir kartotinė valstybės parama, apie kurią kalbėta 2002 m. liepos 12 d. ir 2002 m. gruodžio 4 d. pranešimuose ir kuri buvo papildyta įvairiomis priemonėmis, tokiomis kaip skirta 9 milijardų eurų kredito linija ir neatšaukiamas valstybės įsipareigojimas prisidėti prie kapitalo didinimo proporcingai pagal valdomą Bendrovės turto dalį, visa tai yra įsipareigojimas (kurio atsisakyti negalima) jokiomis priemonėmis neleisti Bendrovei patekti į tokią padėtį, kad ji nebegalėtų tesėti savo finansinių įsipareigojimų. Šiuo klausimu BT akcentuoja, kad toks įsipareigojimas yra sudedamoji tikros valstybinės garantijos dalis, o jo teisinė pasekmė – valstybės lėšų įtraukimas. BT priduria, kad valstybės garantija yra neribota nei sumos, nei laiko požiūriu.

(71)

BT čia atkreipia dėmesį į Prancūzijos nekilnojamo turto kredito banko (Crédit Foncier de France, CFF) sprendimą (60), iš kurio Komisija sprendžia, kad viešais vyriausybės pareiškimais buvo siekiama ir pavyko nuraminti banko kreditorius dėl jų kreditų kokybės, todėl negalėjo būti – kaip teigė esant Prancūzijos vyriausybė – tik paprastas politinis, o ne juridinis įsipareigojimas. Taigi BT teigia, jog pareiškimai apie paramą nuramino CFF kreditorius, kad šie nereikalautų tuojau pat grąžinti savo kreditų, CFF nereikėjo pasinaudoti jos naudai valstybės skirta kredito linija ir buvo sukurtas ir įgyvendintas restruktūrizavimo planas.

(72)

Toliau BT mini, kad Bendrijos teisės sprendimai remiasi vidaus teisės analize. Pavyzdžiui, Prancūzijos komercinėje teisėje tokie pareiškimai apie paramą gali būti sugretinami su ketinimų raštais, kuriuos teismai prilygina tikroms garantijoms, kaip galima spręsti iš naujausios teismų praktikos (61). BT priduria, kad nors Prancūzijos Kasacinis teismas dar nepriėmė principinio sprendimo dėl bendros vienpusio įsipareigojimo kaip prievolės šaltinio vertės, ji jam pripažįsta tokią galią atskirose bylose.

(73)

Rengdamas savo pastabas, BT kviečiasi ekspertą (62), kuris patikslina, kad remiantis nusistovėjusia Prancūzijos administracinio teismo praktika, administracinės valdžios duoto įsipareigojimo turi būti vertinama ne forma, o esminės savybės. BT ekspertas teigia, kad tokia teismo sprendimų praktika taikoma būtent pareiškimų atveju: administracinio teismo teisėjas nutaria, kad pažadai, net jei ir nėra susieti su konkrečiu teisiniu aktu, yra įsipareigojimas, nes jais išreiškiami administracinės valdžios ketinimai. Pakanka, kad administracijos elgesys sudaro įspūdį, jog bus elgiamasi vienaip ar kitaip, ir tai jau laikoma valstybės įsipareigojimu. Todėl nesvarbu, ar jis buvo pareikštas žodžiu, ar raštu, o gal apie jį galima buvo nuspėti iš valdžios elgesio – vienintelė sąlyga, kurią kelia administracinio teismo teisėjas, yra ta, kad tas pažadas būtų tvirtas ir tikslus arba pakankamai įtikinantis.

(74)

BT ekspertas priduria, kad šiuo atveju ekonomikos ir finansų ministro pareiškimai atitinka visus kriterijus, kuriais apibūdinamas valstybės įsipareigojimas. Kiekviename pareiškime ministras iš tiesų demonstravo siekimą teikti besąlyginę paramą FT tokia tvarka, kuri buvo papildomai aiškiai patikslinta: stiprinti nuosavuosius išteklius, imtis priemonių padėti Bendrovei išvengti finansavimo problemų, kreiptis į ERAP, kuriai bus pervesta visa valstybės pažadėta suma. Kadangi šie pareiškimai yra tvirti ir tikslūs bei suformuluoti be išlygų, jie prilygsta valstybės įsipareigojimui. Be to, kadangi ministras pasirūpino paskelbti savo pareiškimus viešai, jie nebėra paprasti pareiškimai apie ketinimus.

(75)

BT ekspertas akcentuoja, kad jei šie pažadai prilyginami valstybės įsipareigojimui, jie turi juridinę vertę ir įpareigoja valstybę FT, jo kreditorių ar darbuotojų atžvilgiu nesvarbu, ar yra teisėti, ar ne.

(76)

BT pastebi, kad nuo 2002 m. liepos 12 d. Prancūzijos vyriausybės skelbti pareiškimai yra „administraciniai aktai“, kurie susaisto valstybę ir dėl kurių ji gali būti priversta prisiimti atsakomybę administraciniame teisme. Todėl administracinio teismo teisėjas bet kurį valdžios veiksmą vertina remdamasis dėl jo atsiradusiais administraciniais aktais, nepriklausomai nuo jų formos ir neatsižvelgiant į tai, ar jie kenkia, ar ne, ir kurių pasekmė – pasikeitusi teisinė tvarka arba pasikeitusi asmeninė ieškovo situacija. BT2004 m. gegužės 26 d. Komisijai pateikė kito tyrimo išvadas (63), kuriose taip pat teigiama, kad valstybės pareiškimai yra formalus, tikslus ir neatšaukiamas valstybės įsipareigojimas, kuris prireikus gali būti teisiškai sankcionuojamas patraukiant valstybę atsakomybėn, jei ji nesilaiko savo įsipareigojimų, duotų FT.

(77)

BT priduria, kad be jokios abejonės šios priemonės yra ne psichologinė parama – kaip teigė Prancūzijos vyriausybė – bet garantija, teisiškai įpareigojanti jų autorių.

(78)

Galiausiai šiuo klausimu BT teigia, kad įpareigojantį garantinių valstybės pareiškimų pobūdį patvirtina 2003 m. liepos 22 d. ekonomikos ir finansų ministro aplinkraštis, kuriame aiškiai leidžiama suprasti egzistuojant numanomas garantijas (64).

(79)

Pasisakydamas dėl akcininko avanso ir nuosavųjų išteklių stiprinimo operacijos, BT teigia, kad, pirma, 9 milijardų eurų vertės kredito linijos atidarymas FT naudai ir, antra, neatšaukiamas valstybės įsipareigojimas prisidėti prie būsimo kapitalo didinimo jos dalį FT atitinkančia suma, lydimas kapitalo restruktūrizavimo operacijos, yra valstybės garantijos įgyvendinimo veiksmai ir yra finansuojami iš valstybės lėšų. Čia BT priduria, kad tai, jog, Prancūzijos valdžiai skiriant FT 9 milijardų eurų kredito liniją, buvo pasinaudota ERAP paslaugomis, niekaip nekeičia valstybinės šių lėšų kilmės. BT teigia, kad ERAP dėka FT buvo suteikta palanki paskolos palūkanų norma, visų pirma dėl jos turimo valstybinės pramonės ir prekybos institucijos (EPIC) statuso, antra, dėl aiškios valstybės suteiktos garantijos už 10 milijardų eurų (65). Taigi šios priemonės yra finansuojamos iš valstybės lėšų, net jeigu galiausiai kredito linija pasinaudota nebuvo.

(80)

Papildomose 2003 m. balandžio 11 d. pastabose BT teigia, kad, turint galvoje finansinę Bendrovės padėtį, 2003 m. kovo 24 d. pradėta kapitalo restruktūrizavimo operacija buvo įmanoma tik dėl to, jog prieš tai buvo taikytos kitos paramos priemonės. Todėl kapitalo restruktūrizavimas per se yra valstybės parama, nes jis tiesiogiai išplaukia iš ankstesnės valstybės paramos (66).

(81)

Atsižvelgdama į padėtį, susijusią su pranašumo įgijimu, BT pastebi, kad garantijos suteikimą lėmęs faktas laiko prasme atsirado po to, kai reitingavimo agentūros sumažino FT reitingo balą: taip buvo siekiama atkurti rinkos pasitikėjimą.

(82)

Dar šiuo klausimu BT patikslina, kad garantijos poveikis buvo toks, jog FT vėl pateko į finansų rinkas. Taigi garantija pagerino perspektyvą, kuri nurodoma šalia FT reitingo balo, ir padėjo išvengti klasifikacijos „junk bonds“ kategorijoje. Toliau BT mini, kad FT akcijos biržos kursas žymiai pagerėjo. Be to, po 2002 m. birželio sumažėjo obligacinės rinkos palūkanų normų skirtumai ir FT sugebėjo išdėstyti savo skolą ir atsilaikyti prieš likvidumo barjero problemą. BT pabrėžia, kad garantija leido ne tik FT grįžti į finansų rinką, bet ir leisti obligacijų emisijas su realios FT finansinės padėties neatspindinčiomis palūkanų normomis.

(83)

Savo 2003 m. balandžio 11 d. pastabose BT patikslina, kad pranešimas apie valstybės paramą ir jos paskyrimas sudarė sąlygas gauti pagalbą, dėl kurios buvo įgyta pranašumų, susijusių su akcininko avansu ir kapitalo restruktūrizavimu. Šie pranašumai visų pirma padėjo atitolinti likvidumo barjerą, t.y. padidinti finansavimo priemonių sumas ir pasiruošti artėjantiems skolų mokėjimo terminams, leido turėti realų ir potencialų reikiamų lėšų neatitikimą ir realiai bei potencialiai sutaupyti kaštų srityje.

(84)

Darydamas išvadą šiuo klausimu, BT laikosi pozicijos, kad FT įgyto pranašumo vertė – daugiau nei 40 milijardų eurų (3 milijardai eurų visų Prancūzijos valstybės FT naudai skirtų paramos priemonių ir 36,7 milijardo eurų valstybės indėlis FT kapitalo restruktūrizavimo operacijoje), ir kad į šią sumą dar neįskaičiuota FT suteikta veikimo laisvė atsiradusi nutolus bet kokiems finansiniams rūpesčiams kai likvidumo barjeras buvo peržengtas beveik 43 milijardais eurų.

(85)

2004 m. sausio 7 d. papildomose pastabose BT dar patikslino, kad pranašumas, kurį FT suteikė neatšaukiamas valstybės įsipareigojimas jį remti, vertas daugiau nei 30 milijardų eurų, o kapitalo restruktūrizavimo suteikto pranašumo vertė būtų didesnė nei 50 milijardų eurų.

(86)

Kalbėdamas apie atsargaus akcininko principą, BT teigia, kad paramos priemonės neatitinka to principo dėl šių priežasčių:

(87)

Pasisakydamas dėl konkurencijos pažeidimų, BT ypač pabrėžia, kad šios priemonės iškraipė konkurenciją mobiliojo ryšio rinkoje. Iš esmės BT remiasi tuo faktu, kad tokia didžiulė FT skola susidarė dėl mobiliojo ryšio veiklos plėtros. Orange nepadengė su jo įsigijimu atsiradusios skolos, kurią visiškai perėmė pagrindinė bendrovė. Dėl aptariamųjų priemonių pajėgęs sumokėti skolą, FT leido Orange sustiprinti ir išplėsti savo poziciją mobiliojo ryšio rinkose. BT primena, kad Prancūzijos mobiliojo ryšio rinkoje Orange pozicija yra dominuojanti: jam priklauso 49,8 % instaliuotos įrangos. 2003 m. balandžio 11 d. pateiktose pastabose BT patikslina, kad Prancūzijos mobiliojo ryšio rinkos struktūra yra padarinys didelio kapitalo investicijų strategijos (ypač agresyvios komercinės strategijos), kurią Orange vykdė nepaisydamas savo veiklos rentabilumo, gaudamas valstybės paramą per FT, ypač naudodamasis šioje byloje aptariamomis priemonėmis. BT taip pat pabrėžia, kad šios priemonės iškraipo konkurenciją visoje telekomunikacijų rinkoje ir atbaido užsienio operatorius nuo mėginimų siūlyti savo paslaugas Prancūzijoje. Prancūzija yra vienintelė Europos valstybė, kurioje nepavyko įsikurti nė vienam užsienio mobiliojo ryšio operatoriui.

(88)

Dėl šių priemonių suderinamumo su gairių nuostatomis BT laikosi nuomonės, kad pagalbos priemonės nėra išimtinio pobūdžio, kuris yra būtinas norint, kad šios priemonės būtų laikomos gairių nuostatas atitinkančia sanavimo pagalba. BT remiasi tuo faktu, jog planas Ambition 2005 neatitinka minimalių reikalavimų, privalomų pagal gairių nuostatas. Jame numatytos tokios priemonės kaip kreipimasis į obligacijų rinką arba ketinamas kapitalo restruktūrizavimas, – tai nėra sanavimas. Be to, BT pabrėžia, kad kapitalo didinimo suma yra didesnė nei būtina vien FT trumpalaikiams eksploatavimo poreikiams patenkinti, išskyrus grąžinamas plėtros metu paimtas paskolas. BT taip pat mini, jog planas Ambition 2005 yra ne restruktūrizavimo planas, kuriuo keičiama FT struktūra siekiant pagerinti jo našumą: jame apsiribojama bendrovės likvidumo didinimu siekiant išspręsti esamus sunkumus. BT taip pat akcentuoja, jog šios priemonės atrodo silpnos palyginti su tomis, kurių ėmėsi istorinio operatoriaus konkurentai KPN, Deutsche Telekom ar British Telecom tiek aktyvų perleidimo, tiek socialinių priemonių srityse.

(89)

Beje, restruktūrizavimo plane nenumatytos tikros kompensacinės priemonės, leidžiančios išvengti nederamų konkurencijos iškraipymų ir kompensuoti valstybės skiriamą pagalbą. BT pabrėžia, kad nėra numatyta perleisti vertingų ar strateginės vertės aktyvų. FT numato perleisti tik nestrateginių aktyvų už labai nedidelę sumą (3,5 milijardo eurų pagal FT vertinimus).

(90)

Papildydamas, BT tvirtina, kad kompensacinės priemonės turi būti patvirtintos istorinio operatoriaus konkurentų mobiliojo ryšio rinkoje naudai, ypač vėliausiai patekusio į rinką naudai, nes jo buvimas yra tikrosios konkurencijos Prancūzijos rinkoje sąlyga. Kaip gairių nuostatas atitinkančią kompensacinę priemonę BT siūlo 5 metams uždrausti Orange siūlyti tarifus, kurie būtų mažesni nei konkurentų siūlomi panašių paslaugų tarifai, ir priversti Orange riboti savąją mėnesio rinkos dalį 33 % tol, kol grynoji Orange rinkos dalis taps lygi 40 %. BT taip pat siūlo apriboti vartotojų sutarčių su Orange trukmę iki 12 mėn. (pirkimas ir pratęsimas), užšaldyti Orange GSM ir GPRS tinklo plėtrą, kad būtų atkurta konkurencinė pusiausvyra, įpareigoti perleisti strateginius aktyvus ir apriboti pardavimų skatinimo veiksmus.

(91)

2004 m. gegužės 26 d. pastabose BT pateikė ekonominį tyrimą, kuriuo patikslinama, jog, atsižvelgiant į specifinį valstybių elgesį (kintantį priklausomai nuo jų pačių patikimumo), valstybės pagalba iš esmės turi kitokį poveikį nei stambiojo akcininko pagalba. Tyrime taip pat pabrėžiama, kad valstybės intervencija turi senas tradicijas ir kad ši intervencija vertinama pagal jau turimą reputaciją. Anot BT, akivaizdu, kad valstybė remdama FT rizikuoja savo reputacija, taigi ir galimybe vėliau remti kitas Prancūzijos įmones. Tyrime akcentuojama, kad Prancūzijos valstybės patikimumo klausimą reikia susieti su prancūzų privatizavimo tradicijomis. Nesėkmė teikiant pagalbą atimtų iš valstybės tolesnio veikimo galimybę, kaip atsitiko Alstom atveju.

(92)

BT taip pat pateikė tyrimą apie tai, ar vyriausybės pareiškimai buvo įpareigojantys pagal Niujorko valstijos, kurioje taip pat prekiaujama Bendrovės akcijomis, įstatymus. Pagal šį tyrimą tikėtina, jog tokie pareiškimai būtų laikomi įpareigojančiais arba kaip vienašalė sutartis, arba kaip principinė nuostata, pagal kurią asmeniui, atlikusiam tam tikrus veiksmus, užkertamas kelias neigti ar ginčyti su šiais veiksmais susijusius padarinius ar aplinkybes.

(93)

BT taip pat pateikė tyrimą, ar tokie pat Anglijos vyriausybės pareiškimai turėtų įpareigojančių pasekmių pagal anglų teisę. Šio tyrimo išvadose teigiama, kad tokie pareiškimai būtų įpareigojantys arba verstų valstybę pasiaiškinti dėl pozicijos pakeitimo.

(94)

Cable & Wireless teigia, kad minimos priemonės yra valstybės pagalba. Rinkos pasitikėjimo, įgyto po to, kai Prancūzijos vyriausybė paskelbė apie akcininko avanso skyrimą, pakako, kad FT įgytų pranašumą. Kadangi atsargus privatus investuotojas nebūtų priėmęs sprendimo didinti tokios įmonės kaip FT, kuri iki plano Ambition 2005 buvo aiškiai neproduktyvi, kapitalą, pastaroji tikrai įgijo pranašumą, kokio nebūtų turėjusi normaliomis rinkos sąlygomis. Cable & Wireless taip pat pabrėžia, kad leisti vyriausybei garantuoti už visas valstybinių įmonių finansines problemas būtų pavojingas precedentas bei turėtų neigiamą poveikį konkurencijai. Be to, Cable & Wireless pridūrė, kad šios priemonės negali būti laikomos atitinkančiomis gairių nuostatas. Kadangi bendrovė nepatiria finansinių sunkumų, gairių nuostatos jai netaikomos.

(95)

AFORS Télécom (Prancūzijos telekomunikacinių tinklų ir paslaugų asociacija) mano, kad minimos priemonės yra valstybės pagalba, ir pareiškia šias pastabas:

(96)

Viena po kitos 2002 m. vykdytomis laipsniškomis priemonėmis – tarp jų ir valstybės sprendimu 2002 m. mokėti dividendus akcijomis, o ne pinigais – iki pat 9 milijardų eurų vertės kredito linijos FT naudai atidarymo pasinaudojant ERAP paslaugomis Prancūzijos vyriausybė atkūrė investuotojų pasitikėjimą, suteikusi savo pagalbai konkrečias formas. AFORS Télécom taip pat teigia, kad net jei FT niekada nepasinaudotų ERAP suteikta kredito linija, ji simbolizuoja valstybės pagalbos garantiją ir taip mobilizuoja valstybės lėšas pagal sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(97)

Kredito linijos skyrimo ir atlyginimo sąlygos neatitinka atsargaus privataus investuotojo principo kriterijų. AFORS Télécom teigia, kad nuo 2000 m. vykęs FT finansinis klaidžiojimas būtų buvęs neįmanomas dalyvaujant atsargiam investuotojui. Taigi valstybė nesusidorojo su jai tekusiu „apsauginio“ vaidmeniu ir leido FT padidinti įsiskolinimus iki sunkiai įsivaizduojamų dydžių. AFORS Télécom pažymi, kad ankstesnė FT investicinė strategija buvo vykdoma nesiimant priemonių išvengti su ja susijusios rizikos, nes valstybė kaip akcininkė savo parama garantavo FT visišką apsaugą nuo bankroto.

(98)

Valstybės parama padėjo išvengti dar didesnio reitingavimo agentūrų FT teikiamo reitingo nuosmukio, todėl FT galėjo greičiau grįžti į rinką ir perfinansuoti savo skolą palankesnėmis finansinėmis sąlygomis. FT pasinaudojo pranašumu, kurį AFORS Télécom įvertino 1,5 milijardo eurų (71). Taigi ne restruktūrizavimo plano kokybė, o Prancūzijos vyriausybės, turinčios puikią reputaciją, patikimumas lėmė FT sugrįžimo į finansines rinkas sąlygas. Beje, valstybės pagalba leido FT išvengti bet kurių savo strateginio perimetro pakeitimų.

(99)

Planą Ambition 2005 sudaro gairės, o ne aiškiai apibrėžti, privalomi ir neatšaukiami įsipareigojimai, tad jis negali lygintis su Europoje, pavyzdžiui, British Telecom, vykdomais restruktūrizavimo procesais.

(100)

FT įgyti pranašumai dar labiau padidino AFORS Télécom nariams žalingus konkurencijos iškraipymus. Anot AFORS Télécom, Prancūzijos vyriausybės skirta pagalba įtvirtina jau egzistuojančią antikonkurencinę praktiką, kuri daro labai daug žalos alternatyviems operatoriams. AFORS Télécom čia turi galvoje tai, kad FT paskirstymo tinklais išimtinai naudojasi tik Orange ir Wanadoo, kad prieigos paslaugų pasiūlymai tolydžio yra naudingi tik Wanadoo ir FT, kad paslaugų, kurių pajamomis dalijamasi (pridėtinės vertės turinio teikimas vartotojams telefonu), rinkoje FT pozicija yra monopolistinė. AFORS Télécom dar pabrėžia, kad pavojus, jog tokia valstybės pagalbos skatinama praktika bus tęsiama, yra realus.

(101)

FT turėtų būti įpareigotas taikyti kompensacines priemones, kurių tikslas, pirma, būtų pasiekti, kad valstybės veiksmai būtų analogiški tiems, kurių imtųsi įmonė, atkurianti savo finansines galimybes nesinaudodama išskirtine parama, ir, antra, atkurti teisingą konkurenciją. Čia reikėtų (i) sumažinti FT investicijas iki įsiskolinusioms įmonėms deramo lygio, tai yra, pavyzdžiui, apriboti bendrąją FT investicijų politiką iki investicijų, kurių mažmeninės veiklos investicinės grąžos terminas yra trumpesnis nei 12 mėnesių; (ii) sukurti skaidrias struktūras tarp visų grupės veiklos sričių; ir (iii) neleisti panaudoti valstybės pagalbos tarifų kovoms, pavyzdžiui, nuolatos skelbiant apie poreikiams pritaikytus mažmeninės rinkos pasiūlymus.

(102)

Cégétel laikosi nuomonės, kad yra dvi skirtingos pagalbos priemonės: (i) pirma, Prancūzijos vyriausybės pranešimas apie FT naudai skiriamą akcininko avansą, (ii) antra, valstybės dalyvavimas didinant FT kapitalą.

(103)

Dėl pirmosios priemonės Cégétel preliminariai tvirtina, kad negalima buvo lyginti įmonės, turinčios privatų kontroliuojantį akcininką, su bendrove, kurios kontrolinis paketas valdomas valstybinio akcininko. Cégétel patikslino, kad panašų privataus akcininko pareiškimą reitingavimo agentūros būtų vertinusios daug įtariau ir būtų kruopščiai pasidomėjusios, kokios yra šio akcininko galimybės perfinansuoti šitaip skirtą kredito liniją. Cégétel daro išvadą, kad vien valstybės pagalbos užsitikrinimas jau yra didžiulis privalumas investuotojų akyse, neleidęs reitingavimo agentūroms dar labiau nusmukdyti FT reitingą, nors operatoriaus padėtis atrodė be išeities. Cégétel teigia, kad Komisija visiškai pagrįstai mano, jog Prancūzijos vyriausybė suteikė paramą FT dar prieš pasirašant susitarimą dėl 9 milijardų eurų kredito linijos atidarymo, nes pranešimo apie pagalbą pakako, kad šis skubotas finansavimas taptų nebereikalingas. Skolintojai buvo įtikinti, kad FT niekada nesusidurs su nemokumo problemomis, nes valstybė bus visuomet pasirengusi skirti jam reikalingas lėšas, kad šis galėtų įvykdyti savo prievoles, o tai leido FT gauti finansavimą tiesiogiai rinkoje. Šiuo klausimu Cégétel daro išvadą, kad vyriausybės pareiškimai buvo paskelbti tam, kad rinka būtų įtikinta, jog skolinti FT pinigų yra lygiai tas pat kaip skolinti pinigų pačiai valstybei. Taigi FT pasinaudojo pranašumais, kurių nebūtų galėjęs įgyti normaliomis rinkos sąlygomis, ypač lyginant su Vivendi Universal situacija. Intervencija obligacijų rinkoje padėjo gauti kitokių, ne iš finansinių institucijų pasiskolintų lėšų likvidumo krizei įveikti ir leido išvengti su tokiu finansavimu susijusių apribojimų. Cégétel tvirtina, kad Prancūzijos vyriausybės nustatytos kredito linijos suteikimo sąlygos neatitinka sąlygų, kurias nustatytų atsargus investuotojas vienai iš savo investicijų. Tiksliau atsargus investuotojas niekada nebūtų pritaręs investicijų finansavimo didinant įsiskolinimą politikai, dėl kurios FT padėtis tapo tokia kritiška, kad valstybei teko pradėti kapitalo restruktūrizavimą. Cégétel cituoja sprendimą Crédit Lyonnais II byloje, kuriame Komisija patikslino, jog pagalbos priemonių negalima pateisinti ilgamečiu valstybės kaip akcininkės vengimu atlikti savo pareigą (72). Beje, anot Cégétel, tai, kad parama buvo teikiama per ERAP, niekaip neatitinka atsargaus investuotojo elgesio. Čia Cégétel atkreipia dėmesį į palūkanas už naudojimąsi avansu ir į garantijų bei laidavimo nebuvimą. Skaičiuodamas su akcininko avansu susijusios paramos dydį, Cégétel teigia, kad čia galioja pranešimo apie garantijomis teikiamą valstybės pagalbą 3.2 punkto ketvirtosios pastraipos nuostatos ir kad, atsižvelgiant į tai, jog valstybės remiamas FT galėjo pasiskolinti 16 milijardų eurų savo prievolėms įvykdyti, nors tuo metu jo finansinė padėtis buvo katastrofiška, paramos dydis prilygsta sumai, pasiskolintai šio pranešimo dėka.

(104)

Cégétel tvirtina, kad toks pat metodas turėtų būti taikomas ir kalbant apie kapitalo restruktūrizavimą, kurį ekonominiu požiūriu jis vertina kaip 9,2 milijardo eurų skolos perkėlimą iš FT į ERAP, kuris naudojasi valstybės garantija. Cégétel visą šią sumą skaičiuoja kaip pagalbą. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tą paramos sumos dalį, kurią sudaro kompensacijų už atleidimą iš darbo kaštai, t.y. 1,5 milijardo eurų, kuriuos bendrovė būtų turėjusi sumokėti mažindama darbuotojų skaičių ir kurių istoriniam operatoriui neteks mokėti, nes FT tarnautojai pagal planą Ambition 2005 bus pervesti į valstybės tarnybą.

(105)

Be to, Cégétel tvirtina, kad FT buvo suteikta tvirta garantija, nes pagal Kasacinio Teismo išaiškinimą privačioms specialų teisinį statusą turinčioms įmonėms netaikomos teisminės likvidavimo procedūros (pavyzdžiui, SEITA arba Air France). Todėl, remiantis šiuo išaiškinimu, FT negalioja įprastinės teisės normos. Cégétel pripažįsta, kad FT nuo 1996 m. nebeturi EPIC statuso, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad iš tikrųjų garantija tebegalioja, nes valstybės valdžios atstovai savo dažnais pareiškimais pasistengė įtikinti rinką, kad FT bet kuriomis aplinkybėmis išsaugos savo pagrindinės akcininkės paramą ir kad, jei tai bus būtina, valstybė padės operatoriui sumokėti skolas (73).

(106)

Galiausiai Cégétel tvirtina, jog šios priemonės neatitinka gairių nuostatų. Cégétel primena, kad pagal gairių nuostatas, kai valstybė sunkumus patiriančiai įmonei skiria kapitalo injekciją, „negali būti atmesta galimybė, kad finansiniai pavedimai turės valstybės pagalbos bruožų“ (74). Cégétel priduria, kad kompensacinės priemonės, kurių ėmėsi FT, pagal gairių nuostatas negali būti laikomos pakankamomis. Plane Ambition 2005 nėra nė vieno punkto, kuriame būtų kalbama apie aktyvų perleidimą arba socialinį planą. Kaip papildomą priemonę Cégétel siūlo šias fiksuotojo ryšio rinkai skirtas kompensacines priemones: (i) parduoti patekimo į vietinį tinklą bei su tuo susijusias paslaugas ir (ii) sugriežtinti FT ir bendrovių Orange ir Wanadoo izoliavimą.

(107)

LDCOM įžvelgia dvigubą pagalbos mechanizmą FT teikiamoje paramoje, prie į kurią įeina ir parama darbuotojų mobilumui: (i) suteiktą neribotą garantiją ir (ii) 9 milijardų eurų kredito liniją.

(108)

Neribotos garantijos suteikimas: LDCOM remiasi 2002 m. birželio 20 d. spaudoje publikuotais, Ekonomikos ir finansų ministerijos spaudos pranešimuose pateiktais ir tiesiogiai arba netiesiogiai reitingavimo agentūroms perduotais Prancūzijos vyriausybės pareiškimais. Šie pareiškimai, kuriais siekiama nuraminti finansų rinkas dėl FT būklės (76), tiesiogiai padėjo pagerinti FT reitingą rinkose ir suteikė jam galimybę išspręsti bendrovei kilusią likvidumo barjero problemą. Anot LDCOM, valstybės dalyvavimą teisiškai galima įvairiai interpretuoti. Kalbėdamas apie Prancūzijos įstatymus, jis primena, kad teisinei prievolei sukurti nėra numatyta jokia konkreti forma, tad tam tikromis sąlygomis žodinis pareiškimas gali virsti teisiniu aktu, kuriuo sukuriamos tam tikros teisės jo adresatui. Iš esmės vienašalio akto įpareigojanti galia remiasi vienašalio įsipareigojimo teorija, kuri yra prievolių teisės šaltinis. Ši prievolė atsiranda, kai išreikšta valia pasižymi dviem savybėmis: tvirtumu ir tikslumu. LDCOM taip pat teigia, kad įmonių teisėje, interpretuojant tariamo įgaliojimo ir faktinio vadovo teoriją, ypač pastarąją, valstybės atsakomybė atsirado dėl to, jog ši tiesiogiai susisiekė su reitingavimo agentūromis. Pagal tarptautinę teisę valstybės sutartinė atsakomybė taip pat atsiranda, nes vienašalis juridinis aktas turi prievolės galią tuomet, kai gali būti įrodyta, jog pareiškimas buvo padarytas viešai ir norint įpareigoti jo autorių (77). Taigi paprastas viešas žodinis valstybės pareiškimas gali jos atžvilgiu sukurti teisinę prievolę. Šiuo atveju, anot LDCOM, pareiškimų turinys susaisto Prancūzijos vyriausybę, nes pareiškimų tekstas yra aiškus ir nedviprasmiškas vienašalis vyriausybės įsipareigojimas būti FT skolintoja blogiausiu atveju ir nepalikti jo, ištikto finansinės krizės, trunkančios nuo 2002 m. vasaros. Kadangi valstybės įsipareigojimas yra prievolė, bet koks jo nevykdymas gali užtraukti sutartinę atsakomybę (trečiosios šalys būtų galėjusios priversti valstybę tesėti savo įsipareigojimą).

(109)

LDCOM tvirtina, kad lygiai taip pat yra atsiradusi ir valstybės deliktinė atsakomybė, ypač įmonių teisės požiūriu. Bendrovė, kuri leidžia suprasti, kad perima kitos bendrovės skolas, sukuria savo vardu skolinį pasižadėjimą trečiųjų šalių turto atžvilgiu. Taigi valstybė, LDCOM teigimu, savo pranešimais suteikė trečiosioms šalims garantiją, kad ji perims FT skolą, kurios mokėjimo terminas artėja. Tiksliau LDCOM tvirtina, kad valstybės pareiškimai, kuriuose teigiama, kad ji „savo ruožtu prisidės [prisidėtų] iš esmės stiprinant nuosavuosius bendrovės išteklius (78)“, sukūrė jos atžvilgiu teisiškai ir finansiškai įpareigojančią prievolę (79). Pagal doktriną: „jei valstybė nesilaikytų šitaip prisiimtų įsipareigojimų, ji neginčytinai užsitrauktų administracinę atsakomybę ir būtų svarstoma ginčus dėl netesėtų valstybės pažadų nagrinėjančio teisėjo“ (80). Beje, LDCOM patikslino, kad pagal Monetarinio ir finansinio kodekso L465-1 straipsnio trečią pastraipą yra baudžiami asmenys, kurie neleistinais veiksmais, darančiais įtaką biržos kurso kitimui, iškreipia įprastinę rinkos veiklos eigą. Todėl, anot LDCOM, šio apibrėžimo taikymas aiškiai parodo, kad valstybė visiškai nesirengė skelbti hipotetinių ateities planų, bet aiškiai anonsavo savo būsimą veiklą.

(110)

Anot LDCOM, Bendrijos teismų praktika taip pat patvirtina, kad bet koks besąlyginis straipsnis spaudoje, kurį paskelbia suinteresuota bendrovė ar vyriausybė, yra neišvengiamas valstybės lėšų naudojimo įrodymas (81). Kaip tik šioje byloje pareiškimų šaltinis yra vyriausybė, ir jie yra besąlyginiai.

(111)

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad nuo 2002 m. birželio 2 d. skelbti teisiškai ir finansiškai įpareigojantys Prancūzijos vyriausybės pareiškimai apie paramą prilygsta garantijai, kurios tikslas buvo neleisti FT bankrutuoti ir užtikrinti jo išlikimą užimamuose veiklos sektoriuose. Anot LDCOM, tai yra neribota garantija. LDCOM pabrėžia, kad pagalba galima laikyti ne tik suteiktą kredito liniją ir taip skirtas lėšas, bet ir patį pranešimą apie šias priemones. Remiantis pranešimu apie garantijų forma teikiamą valstybės pagalbą, valstybės lėšų kriterijaus laikymasis nepriklauso nuo to, ar garantija buvo pasinaudota, ar ne. Teigdamas, kad minėtos priemonės neatitinka šio pranešimo kriterijų, nes FT nebuvo pajėgus rinkoje pasiskolinti reikiamų lėšų, LDCOM tvirtina, kad šios priemonės yra pagalba. LDCOM taip pat tvirtina, kad „turint galvoje reikalingų sumų dydžius, tik valstybė buvo pajėgi suteikti tokią garantiją, nes joks atsargus investuotojas nebūtų galėjęs įtikinti rinkų, kad FT „susiėmė“?“ (82). Galiausiai LDCOM pabrėžia, kad bet kuri priešinga išvada turėtų skaudžių pasekmių, nes ji ne tik prieštarautų pozityvios nacionalinės teisės principams, bet ir atvertų valstybėms narėms kelius nebaudžiamoms remti bendrovių, kurių akcininkėmis jos yra, kursą (83).

(112)

Ši neribota garantija daro akivaizdžią įtaką rinkai ir rinkos reakcija atitinka investuotojų šiai garantijai realiai suteikiamą vertę. Nuo 2002 m. liepos mėn. FT akcijų biržos kursas išaugo, ir dėl to padidėjo operatoriaus biržos vertė. LDCOM teigia, kad valstybės pareiškimų sukurta vertė prilygsta 5,9 milijardo eurų. FT vadinamieji spreads  (84) taip pat ėmė gerėti nuo 2002 m. liepos mėnesio, todėl ėmė mažėti finansiniai operatoriaus įsipareigojimai ir buvo atkurtas jo mokumas. Šis palūkanų normų skirtumas leidžia konkrečiai apskaičiuoti valstybės pareiškimo finansinę vertę. Šį skirtumą, beje, reikėtų priskirti prie bendros FT skolos, kur buvo finansuojama obligacinėmis emisijomis. Palūkanų normos, priklausomai nuo konkretaus atvejo, svyruoja tarp 2-3 %, taigi kasmet sutaupoma nuo 1,37 milijardo iki 2,05 milijardo eurų. Iškėlęs hipotezę, kad FT išlaikys pastovų įsiskolinimo lygį ir jo skola bus finansuojama amžinai, LDCOM apskaičiavo, kad šitaip būtų sutaupyta nuo 19,57 milijardo iki 29,36 milijardo eurų. Beje, valstybės pagalba suteikė FT galimybę perfinansuoti savo skolą obligacijų rinkoje daug palankesnėmis sąlygomis, nei būtų galėjęs tikėtis.

(113)

Pranešimas apie suteikiamą 9 milijardų eurų kredito liniją: LDCOM nekartojo samprotavimo apie šią priemonę pagal sutarties 87 straipsnio 1 dalį ir daro nuorodą į Komisijos sprendime pradėti tyrimą pateiktą analizę, akcentuodamas ERAP vaidmenį.

(114)

Anot LDCOM, valstybės pagalba negali remtis atsargaus investuotojo kriterijumi tiek dėl jos dydžio, tiek dėl paties tikslo. Joks atsargus investuotojas 2002 m. rugsėjo mėn. (tuomet vyriausybė pranešė finansiškai remsianti FT) nebūtų skyręs 9 milijardus eurų tokiomis ekonominėmis aplinkybėmis, neturėdamas restruktūrizavimo plano. LDCOM, beje aiškina, kad joks privatus investuotojas nebūtų finansiškai galėjęs sukaupti tokią didelę sumą per tokį trumpą laiką. LDCOM taip pat pabrėžė, kad privačiam investuotojui išsaugoti grupės veiklos struktūrinį vientisumą yra svarbi priemonė, padedanti užtikrinti investicijos rentabilumą. Šiuo atveju Prancūzijos vyriausybei tai savaime jau yra tikslas. Visiškai suprantama, kad valstybė gali turėti socialinių ir politinių motyvų, tačiau tokiu jos samprotavimu grindžiami veiksmai pažeistų viešojo ir privataus sektoriaus lygybės principą.

(115)

Beje, anot LDCOM, valstybės teiginys, kad didžiausią akcijų paketą valdantis atsargus investuotojas nebūtų kėsinęsis į FT funkcinį vientisumą, subliūkšta atidžiau panagrinėjus tokio investuotojo elgesį realiomis rinkos sąlygomis, kurios buvo susiklosčiusios 2002 m. birželio-liepos mėn. Investuotojai, investavę ypač didelę savo aktyvų dalį į bendrovę, kuriai gresia nemokumas, būtų pirmieji pareikalavę tučtuojau ir radikaliai pakeisti strategiją, kurioje prireikus būtų numatyta masinio strateginių aktyvų perleidimo galimybė. Tokio teiginio teisingumas pasitvirtina lyginant padėtį, į kurią FT būtų patekęs be valstybės paramos, su Vivendi Universal padėtimi, kai šis, rinkos spaudžiamas, buvo priverstas pakeisti savo aktyvų aprėptį. Taigi LDCOM tvirtina, kad Komisija turi ne tik atsisakyti pripažinti siekimo išsaugoti funkcinį grupės vientisumą motyvą, bet ir įvertinti tokio vientisumo išsaugojimo poveikį kaip neabejotinai galimą žalą konkurencijai. LDCOM tvirtina, kad 2002 m. liepos mėn. be valstybės įsikišimo FT nebūtų turėjęs kito pasirinkimo ir būtų privalėjęs sumažinti savo aktyvų apimtį, atleisti darbuotojų ir pakeisti savo strateginius tikslus. (85)

(116)

LDCOM manymu, bendra pagalbos vertė 15 milijardų eurų – tai yra suma, kurią FT pavyko pasiskolinti iš finansinių rinkų jam suteiktos valstybės pagalbos dėka. Taigi pagalbos dydis neapsiriboja 9 milijardais eurų, kuriuos valstybė suteikė tiesiogiai, nes, įvairių valstybės intervencijų (neribotos garantijos, akcininko avanso, darbuotojų perėmimo) padedamas, FT tokia suma padidino savo kapitalą.

(117)

Anot LDCOM, valstybės suteikta pagalba yra restruktūrizavimo pagalba. LDCOM lygina situaciją prieš ir po valstybės įsikišimo į balso telefonijos, sparčiojo interneto prieigos ir mažos spartos interneto prieigos rinkas, ir situaciją, kuri būtų susiklosčiusi be valstybės įsikišimo. Tokio lyginimo rezultatai patvirtina teiginį, kad pagalba iš tiesų padėjo išsaugoti status quo ante 2005 m. (nepakitę operaciniai ir rinkodaros pajėgumai), o tai leidžia dedukciniu būdu operuojant rinkos dalimis apskaičiuoti kai kuriuos valstybės įsikišimo padarinius. Remdamasis gairių 35 dalimi, LDCOM pasiūlė priversti FT imtis priemonių atkurti rinkos situaciją, į kurią FT būtų patekęs, jei būtų buvęs priverstas pats pradėti savo veiklos aprėpties keitimus. Kadangi, anot LDCOM, pirmasis valstybės tikslas buvo išsaugoti FT jungtinio telekomunikacijų operatoriaus statusą, labiausiai paveiktos buvo mobiliojo ryšio ir fiksuotojo ryšio rinkos, tiek viena kryptimi (tarptinklinės jungtys, DSL prieiga), tiek kita (mažmeninė ryšio prekyba, ypač interneto prieiga per DSL). Todėl LDCOM pasiūlė Komisijai imtis veiklos pobūdį koreguojančių priemonių, kad būtų apribotas padarytas konkurencijos iškraipymas ir alternatyviems operatoriams sudarytos tokios sąlygos, kokios būtų susiklosčiusios nesant paramos. Taigi LDCOM siūlo sumažinti FT ir jo dukterinių įmonių sparčiojo interneto rinkos (ne daugiau kaip 42 % sparčiojo interneto prieigos per DSL pardavimo rinkos, pagal vertę) ir balso telefonijos rinkos (ne daugiau kaip 55 % vietinių, balso ir nacionalinių pokalbių rinkos, pagal vertę) dalis, taip pat seriją priemonių, kuriomis siekiama riboti FT valdomas rinkos dalis (86). Antroji LDCOM siūlomų priemonių kategorija – tai priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti konkurentų plėtrą (87).

(118)

2004 m. gegužės 17 d. pateiktose pastabose LDCOM patikslino, kad ekonomikos ir finansų ministro pareiškimai yra vienašalis valstybės aktas, už kurio nesilaikymą būtų galima bausti pagal tarptautinės teisės normas. LDCOM taip pat pabrėžė, kad draudimas atsisakyti vykdyti pažadą kito nenaudai (estoppel) yra bendras tarptautinės prekybos principas, kuris galioja ir valstybei. LDCOM akcentuoja, kad šio principo taikymas šioje byloje yra neginčytinas turint galvoje, kad Prancūzijos vyriausybė čia veikia kaip akcininkė, taigi kaip tarptautinės prekybos operatorė.

(119)

LDCOM taip pat pabrėžia, kad valstybė negalėtų išsižadėti savo žodžių nepakenkdama savo pačios finansiniam patikimumui. Iš tiesų, dalyvaudama rinkoje, valstybė yra ir paskolų ėmėja, ir nemažai įmonių didžiausią akcijų paketą turinti akcininkė. Šis dvigubas vaidmuo reiškia ir dvejopą reitingavimo agentūrų vertinimą: vertinamos ir skolinimosi galimybės, ir akcininko savybės reitinguojant valstybines įmones. Tokia dviguba veiklos rinkoje galimybė reikalauja ypatingo atsargumo, nes bet kokia klaida vienoje šių veiklų gali turėti pasekmių kitai veiklai ir jos reitingui (LDCOM remiasi Moody's atliekamu valstybinių įmonių reitingu). LDCOM taip pat pabrėžia, jog valstybės patikimumas yra absoliučiai kitoks nei kitų į panašią padėtį patekusių ir nepajėgiančių rinkos nuraminti įmonių (Vivendi Universal atvejis). Saugumas, kuris finansų rinkose asocijuojamas su Prancūzijos valstybės paskolomis, leidžia suprasti, kodėl investuotojai besąlygiškai pasitikėjo vyriausybės pareiškimais: valstybė visuomet vykdė savo įsipareigojimus. Tai, jog į valstybės pagalbą buvo atsižvelgta po to, kai buvo tiesiogiai susisiekta su reitingavimo agentūromis, kurios labai griežtai vertina su investicijomis susijusią riziką, tik dar labiau pabrėžia valstybės teikiamos pagalbos FT patikimumą. LDCOM taip pat atkreipia dėmesį, kad valstybės reitingo balas yra aukščiausias, Aaa, nes ji vykdo savo įsipareigojimus. LDCOM pabrėžia, jog, valstybei išsižadėjus savo žodžių, smuktų jos reitingas, o dėl to pasikeistų ir valstybinės skolos palūkanos. Taigi vienai valstybinei įmonei duotų įsipareigojimų netesėjimas galėtų paveikti visų kitų įmonių reitingą.

(120)

Anot B, finansavimo suteikimas, lydimas valstybės įsipareigojimo remti FT, prilygsta finansinei garantijai, jis nuramino ne tik bendrovės kreditorius, bet ir visą rinką ir padėjo pagerinti FT padėtį biržose. B daro išvadą, jog ši priemonė buvo taikoma panaudojant valstybės lėšas. Kadangi valstybės negalima vertinti kaip privataus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos sąlygas, bendrovei buvo suteiktas pranašumas, kurio ji nebūtų pasiekusi normaliomis rinkos sąlygomis. Trumpai tariant, kredito linijos skyrimo metu FT finansinė padėtis buvo tokia, kad joks atsargus investuotojas nebūtų ryžęsis tokio pobūdžio operacijai. Dar B teigia, kad lygiagretaus vyksmo principo nebuvo paisoma, ir patikslina, jog privačių investuotojų dalyvavimas tapo įmanomas tik po to, kai buvo paskelbtas ir suteiktas akcininko avansas, kurio suma buvo tokia milžiniška, jog joks privatus investuotojas nebūtų galėjęs sukaupti tokių lėšų. B pabrėžia, kad pagalbos priemonės nuramino privačius investuotojus, nes FT bankroto rizika buvo pašalinta. B taip pat tvirtina, kad suma, panaudota FT kapitalo restruktūrizavimui (lygi 80-100 % jo rinkos vertės), yra tokia didelė, kad neįmanoma būtų įsivaizduoti, jog privatus investuotojas būtų galėjęs vykdyti tokią operaciją, turint galvoje FT ekonominę būklę, jei nebūtų buvę vyriausybės pareiškimų apie paramą ir apie išankstinio finansavimo priemones.

(121)

B tvirtina, kad šios priemonės negali būti laikomos atitinkančiomis gairių nuostatas. Vis dėlto B pasiūlė kompensacines priemones, skirtas fiksuotojo ryšio rinkai, interneto prieigos rinkai ir mobiliojo ryšio rinkai. B taip pat pabrėžė įvairius konkurencijos iškraipymus Prancūzijos rinkoje (88). Fiksuotojo telefono ryšio rinkai B siūlo atskirti FT tinklų veiklos sąskaitybą ir įvesti realią vadybos ekonomiką, kad būtų išvengta tolesnių antikonkurencinių veiksmų. B taip pat siūlo priversti FT teikti informaciją savo fiksuotojo ryšio abonentams apie galimybę rinktis jų skambučius aptarnaujantį operatorių, nes taip būtų susilpnintas „tas puikus „konkurencinis svertas“, kurį jam suteikia užimama beveik monopolinė pozicija telefoninio ryšio prieigos ir telefoninių komunikacijų tiekimo rinkose“. Dėl mobiliojo ryšio rinkos B siūlo priversti Orange pateikti MVNO (Mobile Virtual Network Operator) pasiūlymą į šią rinką norintiems patekti operatoriams.

(122)

Tiscalinet tvirtina, kad nuo 2002 m. liepos 2 d. skelbti vyriausybės pareiškimai informavo rinką apie tai, jog FT bankrotas yra neįmanomas. Be to, valstybės pasirinkimas 2002 m. dividendus gauti akcijomis, o ne grynaisiais buvo kitas vyriausybės signalas rinkoms apie tai, kad ji remia FT, nors atsargus investuotojas šiuos dividendus būtų norėjęs gauti pinigais. Tiscalinet taip pat priduria, jog žinant, kad Ekonomikos ir finansų ministerija kreipėsi į Depozitų ir konsignacijų kasą, valdančią 5 % istorinio operatoriaus kapitalo, su prašymu blokuoti akcijas, kad šių kursas taip nesvyruotų ir sustiprėtų investuotojų pasitikėjimas, kyla klausimas, ar koks nors privatus investuotojas būtų galėjęs taip pasielgti. Tiscalinet taip pat pabrėžia, jog visos teisinės priemonės, kuriomis buvo siekiama išplėsti ERAP veiklos sritį, kad šis galėtų įsigyti FT akcijų (89), garantija, kurią valstybė suteikė ERAP, kad šis galėtų investuoti į FT (90), ir galiausiai dokumentas dėl valstybės valdomo FT kapitalo patvirtina teiginį apie neatšaukiamą valstybės garantijos, kuria rėmėsi rinkos veikėjai, ypač obligacijų savininkai, pirkdami po šios datos FT vieną po kitos išleistas emisijas, pobūdį. Šie faktai leidžia teigti, kad valstybė FT atžvilgiu elgiasi kaip „skolintoja blogiausiu atveju“, o tam nebūtų ryžęsis joks atsargus investuotojas. Anot Tiscalinet, tik Prancūzijos vyriausybė buvo pajėgi mobilizuoti tokias lėšas.

(123)

Tiscalinet teigia, kad valstybės suteikta garantija ir sutikimas dalyvauti didinant kapitalą, kurio nebūtų davęs joks atsargus privatus investuotojas, leido FT išvengti masinio aktyvų perleidimo siekiant išsaugoti turimą veiklos arealą ir gauti pagal esamą finansinę būklę palyginti mažas palūkanų normas.

(124)

Pagalba nesuderinama su gairių nuostatomis. Tiscalinet tvirtina, kad restruktūrizavimo pagalbos skyrimo sąlygų nebuvo laikomasi, ypač todėl, kad plane Ambition 2005 nėra numatyta pakankamų kompensacinių priemonių konkurencijai išsaugoti. Tiscalinet mini dėl Prancūzijos valstybės pagalbos atsiradusius konkurencijos iškraipymus sparčiojo interneto prieigos rinkoje. Tiscalinet tvirtina, kad FT yra pajėgus daug investuoti į reklamą tam tikrose rinkos srityse ir kad Wanadoo tuo naudojasi. Be to, Wanadoo neprireikė perleisti didžiosios aktyvų dalies, ir jis toliau gauna pajamas iš įmonių katalogų bei iš FT prekybos agentūrų tinklo. Tiscalinet taip pat atkreipia dėmesį, kad FT vykdyta strategija, ypač 2004 m. kovo 11 d. paskelbtas mišrus supaprastintas viešas Wanadoo akcijų pirkimo ir mainų pasiūlymas, leido FT pasinaudoti mokesčių lengvatomis, kurių jis nebūtų gavęs be valstybės pagalbos priemonių. Be to, 2004 m. balandžio 5 d. laiške Tiscali pabrėžia, kad dėl Prancūzijos vyriausybės paramos Prancūzijos DSL rinkoje įsitvirtino antikonkurencinė praktika.

(125)

Tuo atveju, jei paramos priemonės būtų pripažintos atitinkančiomis gairių nuostatas, Tiscalinet kaip papildomą priemonę siūlo įdiegti šias kompensacines priemones sparčiojo interneto prieigos rinkoje: nustatyti mažiausią leistiną mažmeninę kainą ADSL pasiūlymams, kuriuos FT teikia savo dukterinėms įmonėms, uždrausti bendrus FT ir Wanadoo paslaugų pasiūlymus, uždrausti platinti Wanadoo paslaugas FT pardavimo agentūrose, priversti Wanadoo perleisti įmonių katalogų veiklą ir užsienio filialus.

(126)

D pateikė dokumentą, pavadintą „2003 m. birželio tarpinė ataskaita apie tai, kaip vykdomi prezidento Žako Širako kampanijos pažadai pramonės, energetikos, telekomunikacijų ir pašto paslaugų srityse“. Apie FT šiame dokumente teigiama: „Ryžtingos valstybės paramos dėka ir atėjus Thierry Breton'ui, France Télécom išsivadavo iš mirties gniaužtų“.

(127)

FT pastabos buvo pateiktos trijose ataskaitose: (i) p. Ehlermann'o 2004 m. sausio 12 d. ataskaita „Pranešimas atkreipiantis France Telecom dėmesį“; (ii) p. Galmot'o 2004 m. sausio 6 d. ataskaita „Ar Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teisena leidžia teigti, kad „finansinės priemonės, kurias vyriausybė skyrė France Télécom remti“ ir dėl kurių Komisija pradėjo procedūrą pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalį, reiškė „valstybės lėšų panaudojimą“ šios bendrovės naudai?“; ir (iii) HSBC ataskaita „2004 m. sausio 6 d. HSBC nuomonė“. Šios trys ataskaitos toliau trumpai aptariamos.

(128)

Pirmojoje ataskaitoje Prancūzijos vyriausybės veiksmai analizuojami pagal valstybės pagalbai apskritai taikomas taisykles, ypač atsižvelgiant į atsargaus investuotojo principą. Šioje ataskaitoje, kuria siekiama įrodyti, kad 2002 m. gruodžio 5 d. pranešimas apie akcininko avansą neįpareigoja valstybės lėšų, pateikiami tokie svarbiausi argumentai: (i) 2002 m. gruodžio pranešimas apie akcininko avansą nėra neatšaukiamas įsipareigojimas (tik paprastas pranešimas apie ketinimus) ir yra sąlyginis. Taigi pranešimas nesuteikia garantijos, juo labiau neribotos; (ii) sprendimas (minėtas) Crédit Foncier de France byloje nėra tinkamas precedentas, beje, ji susijusi su pareiškimu, kuris negali būti lyginamas su 2002 m. gruodžio pranešimu. Be to, ataskaita siekiama įrodyti, kad tuo metu, kai vyriausybė priėmė sprendimą dalyvauti kapitalo restruktūrizavime ir paskelbė apie savo pasirengimą suteikti akcininko avansą, pagal gairių nuostatas FT nebuvo finansinių sunkumų turinti bendrovė. Ataskaitoje pabrėžiama, jog yra normalu ir įprasta, kai pagrindinį paketą valdantis akcininkas skiria avansą siekdamas paankstinti savo indėlį į kapitalo restruktūrizavimą.

(129)

Antrojoje ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama išaiškinti klausimą, ar paprastas pranešimas apie kredito linija suteikiamą akcininko avansą gali pats vienas įpareigoti valstybės lėšas. Ataskaitoje teigiama, kad Komisijos tezė, skelbianti, jog neatšaukiamo pranešimo apie įsipareigojimą skirti avansą, lydimo akivaizdžių įgyvendinimo veiksmų, pakanka, kad būtų įpareigotos valstybės lėšos, atitinka valstybės pagalbos poveikį turinčios priemonės sąvoką, kurios Teisingumo Teismas nepripažino. Anot ataskaitos, valstybės lėšos nebuvo panaudotos, nes galiausiai neprireikė nei skirti kredito liniją, nei skirti garantiją, dėl kurios būtų prireikę gauti biudžeto įstatymo leidimą. Beje, valstybės lėšos nebuvo panaudotos, nes pagal Prancūzijos įstatymus joks žodinis valdžios institucijos pareiškimas neturi galios kaip nors įpareigoti valstybės lėšas ir atlikti kokį nors valstybės lėšų pervedimą, taigi čia kalbama tik apie paprastus ministerijos pareiškimus, kurie neturi jokio neigiamo poveikio valstybės biudžetui.

(130)

Trečiojoje ataskaitoje analizuojamas valstybės veiksmų nuo 2002 m. rugsėjo 4 d. (kai buvo paskelbti pirmojo pusmečio rezultatai) iki 2003 m. balandžio 15 d. (kai buvo padidintas kapitalas) ekonominis pagrįstumas. Ataskaitoje remiamasi FT būklės 2002 m. rugsėjį tyrimu ir operuojama skirtumu tarp FT veiklos rezultatų (naudinga veikla, potencialiai didinanti operacinius cash flow rodiklius) ir operatoriaus skolos dydžio (įsiskolinimo lygis, skolų mokėjimo terminai, neigiami konsoliduoti nuosavieji ištekliai, atsiradę dėl negrįžtamų veiksnių sukeltų nuostolių). Ataskaitoje daroma išvada, kad grupės generuojamo cash flow nesutapimas laiko atžvilgiu su didelių trumpalaikių skolų mokėjimo terminais (2003-2005) kelia skolos perfinansavimo, o ne mokumo sunkumų.

(131)

HSBC taip pat rašo apie trumpalaikio likvidumo krizę, kurią dar pasunkino rinkos ir grupės pasitikėjimo vieni kitais krizė. HSBC patikslina, kad, esant tokiai padėčiai, racionalus požiūris vertė neatidėliojant sukurti veiksmų planą veiklos rezultatams gerinti, padidinti kapitalą, perskirstyti skolą ir imtis tikslingos aktyvų perleidimo politikos. HSBC pabrėžia, kad šiuo atveju Ambition 2005 yra išsamus ir racionalus padėtį atitinkantis planas, nes jis leidžia, pagerinus veiklos rezultatus ir perleidus aktyvus, bet nepakirtus pagrindinių veiklos sričių, sukurti 15 milijardų eurų pinigų srautus. HSBC pabrėžia, jog bendrovės kapitalo didinimas įgyvendinant veiklos stabilizavimo planą yra natūralus sprendimas siekiant išlyginti balanso pusiausvyrą. HSBC tvirtina, kad žodinė didžiojo akcininko parama yra taip pat įprastas ir protingas dalykas ir kad taip pat normalu ir įprasta, jei pavyzdiniai akcininkai skelbia savo sprendimą anksčiau nei kiti akcininkai. HSBC dar pabrėžia, kad akcininko avansas šiuo atveju buvo nerizikinga, rentabili ir įprasta operacija siekiant – kol bus padidintas kapitalas – apginti pagrindinio akcininko turtinius interesus, nes gruodžio mėnesį padidinti kapitalą nebuvo įmanoma dėl priežasčių, susijusių su kalendoriniu planu. HSBC pridūrė, jog avansas buvo numatytas pagal rinkos sąlygas.

(132)

HSBC ataskaitoje taip pat minimas FT akcijų biržos kurso kitimas ir pabrėžiama, kad 2002 m. liepos mėn. akcijų kursas pakilo pasklidus gandams apie nacionalizavimą, o rugsėjo mėn. nukrito, nes rinka nors jau žinojo apie galimą kapitalo didinimą 15 milijardų eurų, bet operacijos sąlygos dar buvo neaiškios. Ataskaitoje taip pat akcentuojama, kad iš finansinių FT prognozių valstybė galėjo spėti apie pakankamą rentabilumą: pagal DCF – discounted cash flow – metodą kapitalo restruktūrizavimo metinė grąža 25 %, nors vidutinis telekomunikacijų rinkos rodiklis yra 9,9 %.

(133)

Atsakydamas į teisinę ataskaitą ir į konsultanto ekonominę ataskaitą FT pateikė tris raštus, kritikuojančius šias ataskaitas, ir ekonominę ataskaitą (91).

(134)

Pirmajame rašte teigiama, kad įvairios Prancūzijos civilinės, komercinės ar administracinės teisės kategorijos, kuriomis rėmėsi konsultantas analizuodamas valstybės pareiškimus, nėra tinkamas įrodymas, jog ministerijos pareiškimai sukuria teises trečiųjų šalių naudai. Trumpai tariant, rašte aiškinama, kad sąlygų, kurioms esant valstybei kiltų atsakomybė dėl pažado nesilaikymo, šioje byloje nėra. Rašte patikslinama, kad bet kuriuo atveju vieno pažado, net jeigu žadama mokėti tam tikrą sumą pinigų, nepakanka valstybės lėšoms įpareigoti, arba be teisinio akto „susaistyti valstybės lėšas“. Rašte šiuo klausimu daroma išvada, kad pagal Prancūzijos teismų praktiką negalima įrodyti, jog šiuo atveju dėl sąlyginio pažado suteikti akcininko avansą būta „valstybės lėšų pervedimo“. Rašte taip pat patikslinama, kad tarp valstybės lėšų ir suteikto pranašumo turi būti ryšys. Vienintelis ginčo dėl pažado netesybų tikslas yra atlyginti galimą žalą, kurią patyrė pažado gavėjas. Gauta kompensacija jokiu būdu nesuteikia jam pranašumo.

(135)

Rašte daroma išvada, kad Teisingumo Teismas nenustatė, kada besąlyginis ir teisiškai įpareigojantis pažadas skirti pagalbą gali būti laikomas „įvykdytu“.

(136)

Antrajame rašte pabrėžiama, kad Komisija be abejonės turėtų įtraukti į procedūrą Komisijos paskirtų ekspertų nagrinėtas priemones, nes jos nebuvo įtrauktos į sprendimą pradėti tyrimą. Rašte, be to, tvirtinama, kad „vienašaliai valstybinės valdžios institucijos pareiškimai, pareikšti stambiausio akcininko vardu, pagal Prancūzijos ir Europos Sąjungos teisę privalo atitikti įvairius kriterijus, kad būtų galima juos laikyti neatšaukiamais įsipareigojimais ir valstybės pagalba“. Šiuo klausimu rašte daroma išvada, kad įvairūs pareiškimai, kuriuos tyrė ekspertai, akivaizdžiai neatitinka šių sąlygų. Anot p. Ehlermann'o, ekspertų siūloma interpretacija būtų tikras „antsnukis bet kuriai valdžios institucijai, kuri, būdama pagrindinė akcininkė, privalo iš anksto pranešti Komisijai apie bet kurį viešą pranešimą apie savo kaip pagrindinio akcininko veiksmus, ketinimus ar nuomones, susijusius su kontroliuojama bendrove“. Ekspertų pateiktas vertinimas taip pat leistų „be priežasties praturtėti tai pačiai valdžios institucijai, kuri, nesilaikydama savo įsipareigojimų, niekam nesakiusi galėtų atgauti lėšas, kurių net nebuvo skyrusi. Taip valstybei būtų atlyginta – bendrovės, kuri negali kontroliuoti savo akcininkų pareiškimų, lėšomis – už tariamo „tylos įžado“ pažeidimą. Ekspertų atliktuose paramos dydžio skaičiavimuose, be HSBC atskleistų materialių klaidų ir ekonominio pobūdžio trūkumų, yra esminių teisinių klaidų, dėl kurių šie skaičiavimai yra negaliojantys ir Komisijai netinkami.“ Rašto autorius prieštarauja tam, kaip buvo skaičiuojamas minėtos pagalbos dydis eksperto ataskaitoje, ir pabrėžia, kad skaičiuojant pagalbos dydį galima atsižvelgti tik į grynuosius valstybės įsikišimo bendrovės naudai kaštus.

(137)

Pagal trečiąjį FT pateiktą raštą valstybė nesuteikė FT kredito linijos tarpininkaujant ERAP. Rašte tikslinama, kad ne tik pagal vidaus teisę pareiškimai negali teisiškai įpareigoti valstybės nei FT, nei trečiųjų šalių atžvilgiu. Rašte tvirtinama, kad pareiškimai nėra teisinis aktas ir nesukuria teisių viešosios teisės požiūriu. Tačiau valstybė negali įsipareigoti be teises sukuriančio akto, priimto atsižvelgiant į kompetencijos normas (šiuo atveju tai tėra ketinimų pareiškimas be materialaus įgyvendinimo) ir į biudžeto valdymo procedūrą. Rašte taip pat teigiama, kad valstybės atsakomybė nebuvo sukurta ir kad bet kuriuo atveju prievolė atlyginti deliktinio fakto padarytą žalą nėra valstybės pagalba, nes, „nubaudus valstybę atlyginti žalą, lėšos būtų pervestos ne dėl paties juridinio fakto, bet dėl atsakomybės, kuri būtų įgyvendinta pagal šį faktą. Valstybės lėšų gavėjas yra ne minima bendrovė, bet nukentėjusysis, patyręs žalą“. Rašto autorius taip pat pabrėžia, kad apie juridinį faktą pranešti neįmanoma, o apie bet kokią pagalbos priemonę Komisija privalo būti informuota pagal Sutartį.

(138)

Rašto priede daugiau kalbama apie kontekstą, kur buvo paskelbti pranešimai, ir patikslinama, kad tai būtina norint įvertinti tikrąjį jų poveikį. Taigi atliekant pareiškimų analizę atsižvelgiant į įvykius, įvykusius nuo 2002 m. birželio pabaigos iki gruodžio mėnesio, aiškėja, kad pareiškimai negalėjo būti laikomi pažadu, ir neįrodoma, kad atitinkamos valstybės numatytos priemonės buvo finansinio pobūdžio. Tuo metu vyriausybėje būta skirtingų nuomonių, tad ekonomikos ir finansų ministras neatstovavo vyriausybės pozicijai. Autorius pabrėžia, kad ekspertas nepateikia jokio teisinio ar faktinio įrodymo, jog vyriausybė siekė įsipareigoti. Atlikus faktų analizę aišku, kad nebuvo jokio valdžios atstovų ketinimo, nes jie nežinojo, kaip spręsti problemą, o operatoriai nė karto nepareiškė tikį, kad valstybė įsipareigojo pasirinkti vieną ar kitą sprendimą.

(139)

FT pateiktoje ekonominėje ataskaitoje pabrėžiama, kad konsultanto analizė labai ribota, nes „jis iš esmės analizuoja tik 2002 m. liepos 12 d. pareiškimo poveikį ir naudoja vienintelį metodą, vadinamąjį event studies“. Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad NERA naudoti metodai remiasi „išskirtinai teoriniu požiūriu, pagal kurį keliama hipotezė, jog rinka yra rentabili, o vieno įvykio padariniai vertinami skaičiuojant biržos kurso svyravimus to įvykio metu. Šis perdėm teorinis metodas neatitinka pavyzdinio akcininko tikrosios padėties“. Ekonominėje ataskaitoje dar pabrėžiama, kad NERA ataskaitoje „apie pajamas, pajamų šaltinius ir FT bei jo akcininkų kaštus kalbama neaiškiai“.

(140)

Ataskaitoje daroma išvada, jog konsultanto išvados yra klaidingos, nes:

(141)

ECTA laikosi nuomonės, kad šios priemonės yra valstybės pagalba: (i) ministerijos 2002 m. liepos ir spalio mėn. pareiškimai, informuojantys rinką, kad valstybė nepaliks FT finansinėje bėdoje; (ii) valstybės sutikimas atsiimti dividendus už 2001 m. akcijomis, o ne pinigais; (iii) 9 milijardų eurų kredito linijos skyrimas ir išankstinis valstybės įsipareigojimas dalyvauti būsimoje kapitalo didinimo operacijoje; (iv) valstybės skirta valstybinė garantija ERAP naudai, suteikusi galimybę skolintis rinkoje už 3,375 % palūkanas vietoj „junk bond“ kategorijoje atsidūrusioms įmonėms taikomos 10,4-10,9 % palūkanų normos; ir (v) tariamas FT darbuotojų pervedimas į ERAP, nors jie ir toliau dirba FT bendrovei.

(142)

FT skirta pagalba leido bendrovei tęsti agresyvią pardavimo ir reklamos politiką bei sudarė galimybę išlikti vientisu operatoriumi ir padidinti savo valdomą Orange kapitalo dalį. ECTA laikosi nuomonės, kad į FT padėtį patekusi bendrovė būtų turėjusi elgtis visiškai kitaip, taip kaip pasaulinių telekomunikacijos paslaugų rinkoje elgėsi tokie FT konkurentai kaip British Telecom ir KPN, kurie turėjo perleisti dalį strateginių aktyvų, kad sumažintų savo skolas.

(143)

ECTA tvirtina, kad konstatuojamosios dalies 141 punkte minimos priemonės sukuria neteisėtą pagalbą ir negali būti pateisinamos pagal gairių nuostatas, kadangi neatitinka nė vieno gairėse numatyto kriterijaus. ECTA papildomai patikslina, kad jei Komisija turės nustatyti kompensacines priemones, jos turės būti griežtos. Dėl struktūrinių priemonių ECTA pabrėžia, kad be valstybės pagalbos FT būtų turėjęs atsisakyti Orange ir Wanadoo. O kalbėdamas apie priemones, susijusias su veikla, ECTA siūlo sumažinti FT, Equant, Orange ir Wanadoo priklausančias rinkos dalis ir pabrėžia, kad šios priemonės daug sunkiau įgyvendinamos nei struktūrinės.

(144)

Prancūzijos vyriausybė iš anksto pabrėžė, kad nuo pat pradžių laikėsi atsargaus privataus investuotojo principo. Tad tuoj po FT 2002 m. pirmojo pusmečio rezultatų paskelbimo, kai, nepaisant gerų veiklos rezultatų, išaiškėjo nestabili finansinė struktūra ir didelis nuosavųjų išteklių poreikis, valstybė padarė išvadas ir paskyrė naują Bendrovės vadovą bei sukūrė bankų sindikatą, kuris įsipareigojo nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio atėjus laikui garantuoti tinkamą kapitalo plėtros operacijos baigtį. Kartu vyriausybė iš naujųjų vadovų pareikalavo atlikti išsamų Bendrovės auditą. Pagal planą Ambition 2005, apie kurio vykdymą pagrindinis akcininkas buvo nuolat informuojamas, ir remdamasis bankų sindikato įsipareigojimu vyriausybė 2002 m. gruodžio 4 d. paskelbė apie savo sprendimą prisidėti 9 milijardais eurų prie Bendrovės nuosavųjų išteklių didinimo ir taip pat pranešė, kad yra pasirengusi ERAP tarpininkaujant rinkos sąlygomis suteikti FT galimą avansą iš šios sumos. Tačiau, atsižvelgdamas į finansines šio avanso skyrimo sąlygas ir Komisijos pareikštas abejones dėl pagalbos elementų šioje priemonėje, FT verčiau pasirinko tiesiogiai kreiptis į obligacijų rinką.

(145)

Be to Prancūzijos vyriausybė patikslino, kad bendra finansavimo iš obligacijų emisijų suma prilygo beveik 9 milijardams eurų, tai yra tiek, kokia yra didžiausia avanso suma, numatyta skirti pagal akcininko avansą. Prancūzijos vyriausybė pabrėžė, kad sėkmingos obligacijų emisijos parodė, kad FT yra pajėgus patekti į finansines rinkas palankiomis sąlygomis ir įrodė rinkos pasitikėjimą TOP plane numatytomis veiklos priemonėmis ir naujojo vadovo gebėjimu jas įgyvendinti. Prancūzijos vyriausybė taip pat patikslino, kad kapitalo didinimo operacija buvo pradėta iš karto, kai tapo techniškai įmanoma – 2003 m. kovo 24 d., ir kad ji buvo sėkminga.

(146)

Prancūzijos vyriausybė 2004 m. sausio 22 d.susitikimo su Komisija metu pabrėžė, kad, anot jos, kapitalo restruktūrizavimo operacija nepažeidė atsargaus investuotojo principo, todėl FT valstybės skirtos finansinės priemonės neturi jokių pagalbos elementų. Anot jos, privataus investuotojo principas reikalauja būtinai prieš pradedant veikti paskirti naują vadovą, atlikti auditą ir parengti patikimą planą. Prancūzijos vyriausybės pateikta įvykių seka savaime turėtų atskleisti apdairų valstybės elgesį. Remdamasi šiais faktais, Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad ji vėliau kontroliavo situaciją (tiksliau, emisijos kainą).

(147)

Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad sprendimo dėl investicijos priėmimo momentu FT nebuvo sunkumų patirianti bendrovė, kaip ji apibrėžiama gairėse. Iš esmės, Bendrovės apyvarta buvo tolydžio didėjanti (10 % augimas palyginus 2001 m. pirmąjį pusmetį su 2002 m. pirmuoju pusmečiu), iš veiklos gauti pinigų srautai buvo dideli ir didėjo greičiau nei apyvarta. Žodžiu, Prancūzijos vyriausybė susipažino pagal 2002 m. birželio 30 d. duomenis su nestabilia Bendrovės finansinė padėtimi ir patikslino, kad nuostoliai daugiausiai atsirado dėl atidėjimų ir neeilinių amortizacinių išskaitymų, susijusių su aktyvų, įsigytų prieš visiškai nenumatytai pasikeitusią rinkos situaciją, nuvertėjimu. Prancūzijos vyriausybė taip pat pabrėžė, kad FT operacijų kaštai didėjo lėčiau nei apyvarta, vadinasi didėjo ir jo pelningumas. Beje, gerėjo veiklos rezultatai ir didėjo iš veiklos gauti pinigų srautai (daugiau nei 15 % didesni pinigų srautai palyginus su 2001 m. pirmuoju pusmečiu). Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad ir taip geras FT veiklos rezultatų perspektyvas dar pagerino planas TOP. Šie rezultatai pasitvirtino paskelbus 2002 m. ataskaitas, kuriose atsispindėjo naujųjų Bendrovės vadovų pasirinkta teigiama veiklos dinamika.

(148)

Dėl gairių 5 skyriaus a punkte numatyto nuosavųjų išteklių vertinimo kriterijaus Prancūzijos vyriausybė virtina, kad pagal Komercijos kodekso L225-248 straipsnio nuostatas reikšminis rodiklis yra FT SA akcinis kapitalas, kuris visuomet išliko pozityvus ir niekad nebuvo sumažėjęs daugiau nei per pusę. Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad dėl to FT nebuvo atsidūręs toje gairėse apibrėžiamoje padėtyje, kai nuosavieji ištekliai būna mažesni nei akcinis kapitalas.

(149)

FT nebuvo atsidūręs nemokumo situacijoje, buvo tik nustatyti 2003 m. pirmąjį pusmetį galimi likvidumo sunkumai, kilsiantys jei neįvyktų laukiamas rinkos atsigavimas. Prancūzijos vyriausybė pridūrė, kad FT tuomet jau buvo surinkęs 6,9 milijardo eurų lėšų, grąžintinų iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl galėjo žengti per 2003 m. slenkstį nesikreipdamas pagalbos į finansų rinkas. 2004 m. sausio 22 d. susitikimo metu Prancūzijos vyriausybė atkreipė dėmesį, kad Bendrovė pasinaudojo sindikuotu kreditu, pigesniu nei obligacinė paskola, ir galėjo disponuoti sindikuoto kredito suteiktais 4 milijardais eurų.

(150)

Prancūzijos vyriausybė ypač pabrėžė, kad 2002 m. FT dalyvavo finansinių rinkų veikloje, bei išvardijo visas apyvartoje esančias finansavimo priemones, kuriomis disponavo FT tarp 2002 m. liepos 11 d. ir 2003 m. sausio 15 d. (92). Ji taip pat paminėjo, kad 2002 m. vasario 14 d. FT susiderėjo dėl 15 milijardų eurų vertės sindikuoto kredito linijos ir kad 2002 m. (93) FT išleido obligacijų emisijų, iš jų 442,2 milijono eurų – akcijomis atlyginamų obligacijų.

(151)

Prancūzijos vyriausybė taip pat pabrėžė, kad FT negrėsė jokia finansinė rizika dėl reitingavimo agentūrų prastesnio vertinimo, nes įsipareigojimuose (covenants) nebuvo numatyta išankstinio šaukimo išlyga.

(152)

Be to, pagal sutampančią kelių bankų, į kuriuos kreiptasi patarimo 2002 m. birželio – lapkričio mėn., nuomonę, iki plano Ambition 2005 paskelbimo ir pranešimo apie pagrindinio akcininko paramą FT buvo pajėgus perfinansuoti savo skolas obligacijų rinkose. Prancūzijos vyriausybė nurodė, kad atitinkamai 2002 m. liepą ir 2002 m. rugsėjį [...] (94) bankas ir bankas [...] Wasserstein pasisiūlė jau nuo spalio ar lapkričio įgyvendindami mainų programas perfinansuoti obligacines FT skolas, kurių terminas baigiasi 2003-2005 m.

(153)

Dėl buvusio FT vadovo pareiškimo, kad esą FT prarado patekimą į rinką (95), Prancūzijos vyriausybė pareiškė, jog turint galvoje aplinkybes, jo nuomonė neišvengiamai buvo subjektyvi.

(154)

Atsakydama į tai, kad valstybė akcininkė elgėsi nerūpestingai ankstesniųjų Bendrovės veiksmų atžvilgiu, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad argumentas, jog atsargus privatus investuotojas nebūtų atsidūręs Prancūzijos vyriausybės padėtyje, neatrodo tinkamas, nes pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija turi pateikti savo nuomonę tuomet, kai sprendimas investuoti yra priimamas, kad būtų įrodyta, jog ankstesniuose valstybės veiksmuose būta pagalbos bruožų, o šioje byloje toks klausimas nebuvo keliamas. Šiaip ar taip, net jei teisinė prievolė, atsiradusi dėl to, kad pagrindinis FT akcininkas yra valstybė, jam pakenkė, Komisija negali apeidama sutartyje įteisintą neutralumo principą iš naujo svarstyti Prancūzijos vyriausybės pasirinkimo išsaugoti Bendrovės valstybinį statusą. Prancūzijos vyriausybė taip pat pabrėžia, jog ji įsikišo, kai tik sužinojo apie finansinius sunkumus, su kuriais susidūrė Bendrovė. 2003 m. liepos 29 d. pastabose Prancūzijos vyriausybė taip pat akcentuoja, kad remiantis Stardust  (96) sprendimu, reikėjo atsižvelgti į kontekstą, vyravusį tuo metu, kai buvo patvirtintos pagalbos priemonės, ir kad taip „…automatiškai išsimeta[išsimetė] laikotarpis iki 2002 m. liepos mėn.“. Ji taip pat tvirtina, kad dividendų už 2001 m. atsiėmimas akcijomis atitinka atsargaus privataus investuotojo principą, nes akcijų kurso didėjimo tikimybė tuomet buvo didelė.

(155)

Prancūzijos vyriausybė akcentavo, kad atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, cash flow didinimas ir nuosavųjų išteklių stiprinimas pagal planą Ambition 2005 yra sudedamosios dalys strategijos, kurią būtų vykdęs bet kuris atsargus pagrindinis akcininkas. Tad turint galvoje, kad Bendrovės pagrindai buvo sveiki, FT situacijos negalima lyginti su tokiomis bendrovėmis kaip Vivendi Universal ar Crédit Lyonnais.

(156)

Dėl TOP plano racionalumo Prancūzijos vyriausybė atsako, kad šis planas yra svarbus Bendrovės žingsnis. Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad tai globalus valdymo perorientavimo planas, grindžiamas konkrečiais veiksmais, kurie jau davė teigiamų rezultatų. Ji patikslina, kad tai ypač tikslus planas, leidžiantis padidinti Bendrovės rentabilumą ir iki 2005 m. pasiekti, kad investicijų grąžos norma (IGN) tiems investuotojams, kurie dalyvavo 2003 m. balandžio mėn. kapitalo didinimo operacijoje, būtų 43 %, tai yra daug didesnė nei referencinė IGN (11 %), kurios tikisi investuotojai telekomunikacijų rinkoje. TOP plane taip pat numatyta optimizuoti kadrų valdymą. Dėl koncesijų plano Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad aktyvų perleidimas 2002 m. leido nukelti galimą likvidumo problemą į 2003 m. pabaigą nesikreipiant į finansines rinkas. Be to, strateginių aktyvų perleidimas būtų prieštaravęs vidutinės trukmės ir ilgalaikiams FT bei akcininkų interesams.

(157)

Prancūzijos vyriausybė galiausiai pabrėžia, kad konkuruojančių operatorių vykdytos strategijos neatrodo atsargesnės ir kad planą galima vertinti ne pagal aktyvų, kuriuos planuojama perleisti, mastą arba strateginę vertę, bet pagal bendrą viso plano racionalumą. Be to, 2002 m. gruodžio ir 2003 m. sausio obligacijų emisijų sėkmė a posteriori įrodė privačių investuotojų pasitikėjimą Bendrovės operacijų potencialu.

(158)

Pasisakydama dėl atsargaus privataus investuotojo principo taikymo valstybės pranešimui apie savo dalyvavimo nuosavųjų išteklių stiprinimo operacijoje paankstinimą, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad jos sutikimas yra susijęs su naujojo vadovo pateiktu nauju patikimu stabilizavimo planu ir su bankų dalyvavimu.

(159)

Dėl lygiagretaus vyksmo principo taikymo Prancūzijos vyriausybė pareiškė, kad nuo pat pradžių valstybė akcininkė ėmėsi visų priemonių, kad užtikrintų viešųjų ir privačių akcininkų dalyvavimą vienu metu, ir kad ji nežengė jokio žingsnio anksčiau už privačius investuotojus. Pranešimas apie valstybės ketinimą dalyvauti nuosavųjų išteklių stiprinime buvo paskelbtas 2002 m. rugsėjo 12 d. (97), o bankų sindikatas jau nuo 2002 m. rugsėjo buvo įsipareigojęs atėjus laikui garantuoti privačių investuotojų investicijų į kapitalo didinimą, atliekamų šalia valstybinio investuotojo, patikimumą, su sąlyga, kad rinkai bus paskelbtas patikimas padėties stabilizavimo planas. Prancūzijos vyriausybė pabrėžė, kad tokia sąlyga yra normali, turint galvoje nestabilią FT finansinę situaciją, ir patikslino, kad dėl valstybės investicijos taip pat reikėjo skelbti rinkai patikimai atrodantį stabilizavimo planą. Prancūzijos vyriausybė teigia, kad jei privatūs investuotojai nebūtų suteikę garantijos, valstybė nebūtų paskelbusi tokio pranešimo.

(160)

Prancūzijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad privačios investicijos buvo gautos anksčiau už valstybines, nes privačių investuotojų finansiniai įnašai obligacinių paskolų ir bankinių kreditų restruktūrizavimo pavidalu nuo 2002 m. gruodžio iki 2003 m. vasario buvo dideli. Prancūzijos vyriausybė patikslina, kad galimas valstybės lėšų skyrimo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į šias privačias investicijas.

(161)

Prancūzijos vyriausybė teigia, kad 2003 m. kovo 24 d. atlikta kapitalo restruktūrizavimo operacija atitinka lygiagretaus vyksmo principą. Nė vieno kapitalo įnašo valstybė neatliko anksčiau už privačius akcininkus – apie tai liudija 5 skyriaus 6 poskyryje aprašyto akcininko avanso suteikimo sąlygos, kuriose nėra jokio valstybės įsipareigojimo besąlygiškai restruktūrizuoti kapitalą iki 2003 m. kovo. Konstatuojamosios dalies 159 punkte aprašytas 2002 m. rugsėjį duotas bankų įsipareigojimas buvo sutvirtintas 2003 m. kovą oficialia bankų sindikato garantija ir leido valstybei neprisiimti rizikos dėl privačių investicijų į didinamą kapitalą. Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, jog, remiantis sprendimu Alitalia  (98) byloje, oficialus valstybės įsipareigojimas buvo duotas ne anksčiau nei gautas oficialus bankų įsipareigojimas. Privačių akcininkų investicijos yra reikšmingos, nes jos sudaro 40 %, o tai pagal Teisingumo Teismą atitinka lygiagretaus vyksmo principą. Garantiją suteikęs bankų sindikatas buvo išrinktas konkurso būdu siekiant, kad bankų mokesčiai atitiktų geriausias rinkos sąlygas, ypač kalbant apie bankams mokamus komisinius. Prancūzijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad šiuo atveju mokėti komisiniai ([...] % nuo sumos, kuriai suteikta garantija) atitinka nurodymus, pateiktus 2002 m. birželio 19 d. sprendime dėl Alitalia  (99).

(162)

Dėl laukiamos grąžos Prancūzijos vyriausybė teigia, kad, kaip sakyta, atsargaus privataus investuotojo principo laikymąsi įrodė puikios plano TOP grąžos perspektyvos, kurias patvirtino palanki rinkos reakcija. Be to, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad priimant sprendimą investuoti pagal gairėse pateikiamą apibrėžimą FT nebuvo sunkumų patirianti bendrovė ir kad 2002 m. antrajame pusmetyje Bendrovė dalyvavo finansų rinkose.

(163)

Prancūzijos vyriausybė pabrėžė, kad kapitalas buvo padidintas, kai tik atsirado techninė galimybė valstybei ir investuotojams pateikti atnaujintus duomenis apie Bendrovės veiklos perspektyvas, o tai įrodo, kad valstybė rinkosi kokybiškus investuotojus, kuriuos įkvepia ilgalaikio rentabilumo perspektyvos. Prancūzijos vyriausybė patikslino, kad kalendoriniai suvaržymai buvo su FT susijusios techninio pobūdžio kliūtys, nepriklausančios nuo galimų palankių vertybinių popierių rinkos sąlygų.

(164)

Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad operacija buvo sėkminga ir kad tvirta garantuota suma buvo penkis kartus didesnė nei skelbtas opcionas.

(165)

Prancūzijos vyriausybė taip pat pridūrė, kad suma, kuria padidintas kapitalas, nėra esminis elementas ir kad svarbiausia, ar operacija yra racionali. Šiaip ar taip, toji suma nebuvo perdėtai didelė, ypač jei lygintumėm su KPN kapitalo didinimo operacija.

(166)

Darydama išvadą šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad kapitalo didinimas jau atrodo (Prancūzijos vyriausybės pastabos pateiktos 2003 m. liepą) esąs atsargi investicija, nes FT akcijų kursas pakilo beveik 50 % palyginti su kapitalo didinimo kursu.

(167)

O valstybės atlyginama ERAP paskola, apie kurią 2002 m. gruodžio mėn. paskelbė už biudžetą atsakingas ministras, yra susijusi tik su valstybinės investicijos sąlygomis ir neturi įtakos santykiams tarp valstybės, akcininkų ir Bendrovės.

(168)

Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad FT niekuomet nepasirašė avanso projekto, pirma, dėl per sunkių Bendrovei pasiūlytų finansinių sąlygų, antra, dėl to, kad Komisija pareiškė abejonių dėl šios priemonės teisėtumo pagal Sutarties nuostatas. Todėl pagal akcininko avanso projektą Bendrovei nebuvo skirtos jokios valstybės lėšos. Prancūzijos vyriausybė patikslina, kad 2002 m. gruodžio 4 d. valstybės paskelbtas avansas negali įsigalioti, nes šiame pranešime skelbiama tik apie valstybės akcininkės įsipareigojimą dalyvauti Bendrovės kapitalo didinimo operacijoje, o apie „galimą“ (100) akcininko avanso skyrimą tik užsimenama.

(169)

Ji taip pat pareiškė, kad bet kuriuo atveju pranešimas apie projektą nesuteikė FT jokio pranašumo.

(170)

Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad, kadangi avansas neįsigaliojo, jis Bendrovei skirtas nebuvo ir negalėjo nukelti vėlesniam laikui Bendrovės grynųjų pinigų trūkumo. Prancūzijos vyriausybė teigia, kad pranešimas apie avansą nėra garantija. Prancūzijos teisė nepripažįsta menamos garantijos: bet kuri valstybės teikiama garantija turi būti įtvirtinta įstatymu. Pranešimo apie galimą valstybės avansą prilyginimas garantijai nėra tikslus. Beje, Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad valstybės garantijos, suteiktos ERAP, kad šis galėtų finansuoti investiciją į didinamus FT nuosavuosius išteklius, negalima laikyti FT suteikta garantija. Dėl ERAP Prancūzijos vyriausybė patikslina, kad jo vaidmuo buvo visiškai neutralus, ir kad jis buvo reikalingas tik dėl su biudžetu susijusių priežasčių.

(171)

Lygiai taip pat valstybės pranešimas apie avanso projektą negalėjo palengvinti FT patekimo į obligacinę rinką. Visų pirma, obligacinėms paskoloms negalioja jokia garantija, nes jų trukmė ilgesnė už avanso. Be to, obligacijų turėtojai niekam negali skųstis, jei atėjus laikui už jas neatsiskaitoma. Antra, Prancūzijos vyriausybė pabrėžė, kad neįmanoma lyginti valstybės pranešimo apie galimybę paankstinti jos investiciją į nuosavųjų išteklių didinimą su Crédit Foncier de France byloje minima garantija, nes šioje byloje planuotas avansas buvo hipotetinis, o jo trukmė bei dydis griežtai nustatyti, todėl jis vienas pats negalėjo išspręsti Bendrovės finansinių problemų, turint galvoje artėjančius skolų grąžinimo terminus. Trečia, Prancūzijos vyriausybė pabrėžė, kad obligacijų emisijas lėmė išimtinai tik rinkos požiūris į FT galimybes savarankiškai be valstybės garantijos įvykdyti savo įsipareigojimus. Tai patvirtina palūkanų normų skirtumai (spreads), atitinkantys FT reitingą, taigi daug didesni nei kitų operatorių. Tad pasitikėjimą, kurį parodė rinka šių obligacinių emisijų atžvilgiu, iš esmės lėmė pasikeitusi vadovų komanda ir palankiai priimta naujoji strategija, pateikta plane Ambition 2005.

(172)

Dėl atsargaus investuotojo principo ir galimo avanso skyrimo suderinamumo Prancūzijos vyriausybė pabrėžė, kad, kadangi buvo priimtas sprendimas dalyvauti kapitalo didinime ir įvykdytos reikalingos sąlygos (patikimas planas ir vadovai, garantiją teikiantis sindikatas), valstybės sprendimas paankstinti savo investiciją buvo logiškas. Pirmosios diskusijos dėl šio avanso projekto prasidėjo 2002 m. lapkritį. Prancūzijos vyriausybė taip pat paminėjo, kad tokios priemonės teisėtumas buvo neginčijamas, nes, kaip sakyta, ji buvo pagrįsta patikimu ir detaliu planu, jo turinio esmė buvo žinoma avanso projekto paskelbimo metu 2002 m. gruodžio 4 d. Be to, su sąlyga, kad rinkai bus pateiktas patikimas planas, valstybė jau buvo užsitikrinusi bankų sindikato garantiją ir jau lapkričio pabaigoje turėjo visus reikalingus duomenis, kad galėtų būti tikra, jog ši sąlyga bus įvykdyta, kadangi po naujųjų vadovų paskyrimo rinkos nuotaikos buvo palankios. Čia Prancūzijos vyriausybė dar pabrėžia, kad nėra tikslinga vertinti šioje byloje operuojamų sumų dydį, bet reikia, remiantis Alitalia bylos sprendimu, ištirti, ar operacijos finansavimo sąlygos atitinka panašaus dydžio įmonės sąlygas.

(173)

Kalbėdama apie atlygį už galimą avansą, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad jis atitiko rinkos sąlygas ir kad, atsižvelgiant į jo pavaldumą, į jį dar buvo įskaičiuoti komisiniai. Prancūzijos vyriausybė taip pat atkreipia dėmesį, kad projekte buvo numatyti komisiniai už avanso nepanaudojimą ir kad užtikrintumo nebuvimas neprieštarauja atsargaus investuotojo praktikai, kai akcininkas skiria trumpalaikį avansą paankstindamas investiciją į kapitalo didinimą. Prancūzijos vyriausybė taip pat nurodė, kad atlyginimas akcijomis tikrai buvo numatytas ir rėmėsi grynaisiais.

(174)

Prancūzijos vyriausybė patikslino, kad, remiantis Alitalia sprendimu Komisija turėtų ne lyginti valstybinio akcininko pasirinktą strategiją su alternatyviais ir ne tokiais rizikingais sprendimais, bet vertinti, ar panašiomis sąlygomis privatus investuotojas būtų galėjęs imtis tokios priemonės.

(175)

2003 m. liepos 29 d. pastabose Prancūzijos vyriausybė apibrėžia kontekstą, į kurį turi būti atsižvelgiama nagrinėjant pareiškimus vyriausybės, kuri veikė kaip atsargi akcininkė, o ne kaip valstybinės valdžios atstovė. Nuo 2002 m. rugsėjo iki gruodžio valstybė paskatino vadybos pokyčius, iš jų svarbiausias buvo Bendrovės vadovo pakeitimas ir iš karto po to sukurtas restruktūrizavimo planas bei užsitikrinta privačių investuotojų parama galimam būsimam kapitalo didinimui (valstybės veiksmų detalus aprašymas pateikiamas aukščiau). Anot Prancūzijos vyriausybės, šie veiksmai padarė lemiamą finansinę įtaką ir sužadino labai palankų finansinių rinkų nusiteikimą bei padėjo išlyginti FT akcijų kursą.

(176)

Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad valstybė niekada netvirtino ir nedavė suprasti, kad teiks FT besąlyginę ir neribotą pagalbą. Ji priduria, kad „Valstybė … dar vasarą pabrėžė [Prancūzijos vyriausybė turi galvoje liepos 12 d. ekonomikos ministro pranešimą], kad ji veiks kaip atsargi privati investuotoja, o ne kaip valdžios institucija, ir kad kaip akcininkė ji rengėsi veikti tokiomis sąlygomis (kurios dar bus patvirtintos), kokiomis pasirinktų veikti privatus investuotojas, o tai reiškia, kad valstybė jokiu būdu dar nėra priėmusi besąlyginio ir neatšaukiamo sprendimo veikti“ (101). Šie pareiškimai, niekuo nesiskiriantys nuo tų sąlygų, kurias pasirinktų privatus investuotojas, de facto griauna besąlyginės ir neatšaukiamos pagalbos versiją. Prancūzijos vyriausybė taip pat pastebi, kad Prancūzijos vyriausybės pareiškimai, skelbti nuo 2002 m. liepos iki spalio, tėra „neapibrėžti preliminarūs pasisakymai“ nesiimant „juos įgyvendinančių priemonių“ (102). Prancūzijos vyriausybė patikslino, kad vėlesnius pareiškimus reikėtų vertinti atsižvelgiant į pirmąjį pranešimą ir kad teiginys, jog jau 2002 m. liepos 12 d. valstybė priėmė „neatšaukiamą sprendimą remti FT“ ir ta proga „neatšaukiamai įsipareigojo dalyvauti nuosavųjų išteklių stiprinimo operacijoje“, yra klaidingas. Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad 2002 m. rugsėjį akcininkas pirmą kartą pranešė apie savo sprendimą dalyvauti Bendrovės nuosavųjų išteklių stiprinime ir apie tai, kad tai „bus rinkos stebima operacija (turimas galvoje grafikas, kuris bus sudarytas atsižvelgiant į rinkos sąlygas) (103)“.

(177)

Dėl 2002 m. spalio 2 d. pranešimo Prancūzijos vyriausybė pareiškė, kad juo patvirtinama, jog išankstinė valstybės investicijos sąlyga buvo patikimo plano pristatymas.

(178)

Prancūzijos vyriausybė patikslino, kad šiaip ar taip „neapibrėžtuose 2002 m. liepos – spalio mėn. valstybės pareiškimuose apie FT nebuvo galima įžvelgti jokio valstybės ketinimo ar, a fortiori, jokio įsipareigojimo imtis priemonių, prieštaraujančių Bendrijos nuostatoms dėl valstybės pagalbos teikimo, juo labiau, kad vyriausybė buvo pati nurodžiusi, jog veiks kaip atsargi investuotoja. Iš tiesų iš neapibrėžtų pareiškimų, paskelbtų iki sprendimo priėmimo ir nesant jokios įgyvendinančios priemonės, negalima kelti įtarimų dėl Sutarties normų nepaisymo“ (104).

(179)

Prancūzijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad „vienintelės specifinės priemonės, kurių valstybė numatė imtis kaip pagrindinė FT akcininkė, yra išdėstytos Komisijai perduotoje informacijos/pranešimo byloje ir viešai paskelbtos 2002 m. gruodžio 5 d.: dalyvavimas kartu su privačiais investuotojais FT kapitalo didinimo 15 milijardų eurų operacijoje proporcingai valstybės valdomo FT kapitalo daliai ir galimas akcininko avansas, atlyginamas pagal rinkos sąlygas ir teikiamas iki kapitalo didinimo. Tai, kad valstybė priminė veiksianti kaip atsargi akcininkė, niekaip negali būti laikoma valstybės garantija. Jei 2002 m. liepos-spalio mėn. valstybės pareiškimai teisiškai būtų buvę iš tikrųjų prilyginti arba bent rinkos bei reitingavimo agentūrų palaikyti pažadu FT naudai suteikti „neribotą garantiją“, tuomet FT reitingas liepos mėnesį nebūtų smukęs, o palūkanų normų skirtumai bei FT reitingas per šį laikotarpį būtų atspindėję „valstybės“ rizikos lygį (balas AAA ir labai mažas palūkanų normų skirtumas). Galiausiai tai, kad, nepaisydamos jokios aiškios ar menamos garantijos ar specifinės priemonės bei neatsižvelgdamos į Bendrovės finansinę situaciją atitinkamu momentu, reitingavimo agentūros galbūt atsižvelgė į tai, jog valstybė yra pagrindinė FT akcininkė, negali būti vertinama kaip valstybės pagalba. Tai prieštarautų Bendrijos teisės neutralumo principui, įtvirtintam EB sutarties 295 straipsnyje“ (105).

(180)

Prancūzijos vyriausybė pažymėjo, kad FT biržos kursui įtakos turėjo tik operacijų priemonės. 2002 m. spalio 2 d. Bendrovės kursas pakilo (per savaitę nuo spalio 2 d. daugiau nei 10,4 %) paskelbus apie naujojo vadovo paskyrimą, reiškusį naują veiklos valdymą, ir toliau nuolat didėjo bei šoktelėjo 2002 m. gruodžio 5 d. paskelbus apie TOP planą bei naująjį vykdomąjį komitetą; tuomet kursas per dvi dienas pakilo daugiau nei 25 %. Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad valstybės dalyvavimas nuosavųjų išteklių stiprinime ir galimas akcininkės avansas buvo prieš 2002 m. gruodžio 5 d. spaudoje aprašytos priemonės, todėl jos negali būti laikomos sukėlusiomis akcijų kurso kilimą. Prancūzijos vyriausybė teigia, kad principiniai pareiškimai, valstybės paskelbti 2002 m. liepos-spalio mėn., nebuvo lemiami šios progresijos veiksniai ir kad, kol nebuvo priimtos operacijų priemonės, kurso kitimas buvo svyruojantis, o tai reiškia rinkos abejones dėl Bendrovės padėties, ypač dėl rizikos, susijusios su Mobilcom. Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, jog šios abejonės sukėlė biržos kurso kritimą, o 2002 m. rugsėjo 30 d. po palyginti stabilios vasaros be jokių ypatingų gandų ar pranešimų buvo pasiektas žemiausias lygis. Ji patikslina, kad tuo laikotarpiu valstybės pareiškimai apie ketinimus imtis visos jai kaip akcininkei tenkančios atsakomybės niekaip nepaveikė FT akcijos kurso kritimo tendencijos.

(181)

Kalbėdama apie FT palūkanų normų pokyčius Prancūzijos vyriausybė atkreipia dėmesį, kad jais negalima remtis siekiant įrodyti tariamą pagalbą Bendrovei liepos mėnesio pareiškimais. Iš tiesų, lyginamoji FT ir Deutsche Telekom spreads nuo 2002 m. sausio analizė atskleidžia akivaizdžius panašumus per visą laikotarpį: FT spreads sumažėjo 2002 m. liepą, tai reiškia, kad, nepaisant valstybės pareiškimų, telekomas buvo vertinamas kaip rizikingas. Be to, spreads pakilo 2002 m. gruodžio mėn., po to, kai valstybė paskelbė apie operacijų priemones, kurių ji planavo imtis. Prancūzijos vyriausybė daro išvadą, kad FT spreads raida yra susijusi su telekomunikacijų sektoriaus raida, o valstybės pranešimai nebuvo lemiami.

(182)

Atsakydama į 2003 m. birželio 9 ir 10 d. konsultanto atsiųstas teisinę ir ekonominę ataskaitas, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad ekonomikos ir finansų ministro žodžiai, pasakyti 2002 m. liepos 12 d.Les Echos išspausdintame interviu, nėra susiję su 2003 m. sausio 30 d. Komisijos pradėta tyrimo procedūra. Komisija tiems pareiškimams negali taikyti šios procedūros, nes 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (106) 7 straipsnio 6 dalyje numatytas 18 mėnesių laikotarpis beveik baigėsi. Šiaip ar taip, Prancūzijos vyriausybė pasiliko teisę pateikti Komisijai papildomas išvadas dėl konsultanto ataskaitos.

(183)

Dėl teisinės ataskaitos Prancūzijos vyriausybė pateikė šias pastabas:

(184)

Dėl ekonominės ataskaitos Prancūzijos vyriausybė pateikė šias pastabas:

(185)

2002 m. gruodžio 4 d. Komisija gavo pranešimą apie akcininko avanso projektą, kurį FT naudai ketino įgyvendinti Prancūzija kaip išankstinį indėlį į būsimą Bendrovės kapitalo didinimo operaciją vykdant restruktūrizavimo planą Ambition 2005. Šio pranešimo turinys pateiktas sprendime pradėti tyrimą. Siekdama nustatyti, ar šios priemonės atitinka sutarties nuostatas, Komisija analizavo įvykius, susijusius su pranešimu apie projektą, pavyzdžiui, 2002 m. liepos – gruodžio mėn. vyriausybės pareiškimus (110) (žr. 5 skyrių). Atlikdama šį tyrimą, Komisija padarė išvadą, kad priemonių, apie kurias pranešta, negalima analizuoti neatsižvelgiant į vyriausybės pareiškimus, skelbtus nuo 2002 m. liepos iki gruodžio. Iš tiesų, šiose deklaracijose vyriausybė išreiškė ketinimą imtis atitinkamų priemonių, kad būtų išspręstos FT finansinės problemos. Todėl avanso projektas yra anksčiau vyriausybės išreikštų ketinimų materiali išraiška. Iš tiesų faktų požiūriu nėra teisinės priežasties, dėl kurios atliekant reikšminių faktų tyrimą reikėtų apsiriboti tik tais faktais, kuriuos valstybė nusprendė pateikti savo pranešime. Pagalbos sąvoka yra subjektyvi ir priklausoma nuo ekonominės realybės. Todėl, jei Komisija atskleidžia anksčiau vykusius objektyviai reikšmingus faktus, jie turi būti įtraukti į tyrimą.

(186)

Šioje byloje Komisija konstatuoja, kad iki pranešime įvardytų 2002 m. gruodžio mėn. priemonių buvo daug nuo liepos mėn. Prancūzijos vyriausybės skelbtų pareiškimų ir vykdytų priemonių. Viena vertus, šie pareiškimai ir priemonės padeda geriau suprasti gruodžio mėn. priemonių priežastis ir reikšmę. Kita vertus, šie pareiškimai ir priemonės turėjo neabejotiną poveikį rinkos ir ekonomikos veikėjų nuotaikoms FT padėties gruodžio mėn. atžvilgiu. Kadangi ekonomikos veikėjų elgesiui turėjo įtakos ir valstybės veiksmai, jis nėra objektyvus parametras, pagal kurį vėliau galima būtų vertinti valstybės elgesį. Tad, vertinant, ar gruodžio mėnesio priemonės turi pagalbos elementų, derėtų atsižvelgti į šiuos išankstinius pareiškimus.

(187)

Iš esmės Prancūzijos vyriausybės pareiškimus ir priemones, nuo 2002 m. liepos sekusius vieną po kito, galima analizuoti kaip visumą, kuriai konkrečiausią formą suteikė gruodžio mėn. priemonės (akcininko avanso skyrimas), išvardytos pranešime. Žinoma, apie pagalbą galima bus teigti tik tuomet, jei bus rasti įvairūs į pagalbos sąvoką įeinantys elementai (išskirtiniai pranašumai, valstybės lėšos, įtaka mainams ir konkurencijai).

(188)

Analizuojant šį atvejį, iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad Bendrovės įgyti pranašumai, ypač ryškūs liepos mėn., ir potencialus valstybės lėšų įpareigojimas, aiškiausiai matomas gruodžio mėn., nesutampa laiko požiūriu. Bet iš tiesų ekonomikos ir finansų ministro žodžius galima būtų laikyti pagalba, nes jo pareiškimai turėjo akivaizdžią įtaką rinkoms ir suteikė bendrovei pranašumą. Tačiau nebūtų lengva be jokios abejonės nustatyti, ar 2002 m. liepos mėn. pareiškimai galėjo bent potencialiai įpareigoti valstybės lėšas. Komisija išanalizavo daugybę teisinių argumentų siekdama įrodyti, kad, viena vertus, tokie vieši pareiškimai teisės požiūriu prilygsta valstybinei garantijai, kita vertus, jie susaisto valstybės reputaciją ir gali turėti ekonominių pasekmių netesybų atveju. Vertinant kaip visumą, šie faktai gali būti suvokiami kaip iš tiesų galintys kelti pavojų valstybės lėšoms (įpareigodami valstybės atsakomybę investuotojų atžvilgiu ar padidindami būsimų valstybės operacijų kaštus). Teiginys, pagal kurį 2002 m. liepos mėn. pareiškimai galėtų būti pagalba, aišku yra novatoriškas, tačiau, ko gero, visai pagrįstas.

(189)

Tačiau šioje byloje Komisija neturi pakankamai faktų, kad galėtų neginčijamai įrodyti pagalbos atvejį remdamasi šiuo novatorišku teiginiu. Bet ji mano galinti įrodyti buvus pagalbos elementų taikydama tradiciškesnį metodą – vertindama gruodžio mėn. priemones, apie kurias informuojama pranešime.

(190)

Iš tiesų, gruodžio mėnesį valstybės lėšų įpareigojimo faktas yra akivaizdus. Kita vertus, vertinant pagal išankstinių pareiškimų ir priemonių poveikį rinkoms, gruodį toks pat akivaizdus ir bendrovės įgytas pranašumas.

(191)

Prancūzijos vyriausybės įvardytas „privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, principas“ šiuo atveju netinka siekiant pateisinti gruodžio mėnesio priemones, nes ekonominių veikėjų gruodžio mėnesio veiksmai aiškiai buvo nuo liepos mėnesio veikiami išankstinių vyriausybės veiksmų ir pareiškimų. Jei dar galima būtų abejoti, ar liepos mėnesio pareiškimai yra pakankamai konkretūs, kad juos galima būtų laikyti pagalba, jokios abejonės nekyla dėl to, kad šie pranešimai buvo daugiau nei pakankami, kad „užkrėstų“ rinkos nuotaikas ir darytų įtaką vėlesniam ekonomikos veikėjų elgesiui. Taigi, vertinant valstybės elgesį, negalima remtis ekonomikos veikėjų elgesiu kaip neutraliu palyginimo kriterijumi. „Privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis“ principu grindžiama versija negali remtis tokia rinkos padėtimi, kokia buvo susiklosčiusi gruodžio mėn., ji turėtų remtis išankstinių pranešimų nepaveiktos rinkos padėtimi.

(192)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį su bendrąja rinka yra nesuderinamos (nes neigiamai veikia mainus tarp valstybių narių) pagalbos priemonės, valstybės skirtos bet kuria forma panaudojant valstybės lėšas, kuriomis suteikiamas pranašumas tam tikroms įmonėms ar produktams taip iškraipant ar sukeliant pavojų iškraipyti konkurenciją. Sutartyje valstybės kišimasis nerūšiuojamas pagal priežastis ar tikslus, tačiau apibrėžiamas pagal padarinius (111). Pagalbos sąvoka apima valstybines priemones, kurios, nepriklausomai nuo jų formos, gali tiesiogiai ar netiesiogiai, bet apčiuopiamai, suteikti pranašumą bendrovėms ar produktams ir dėl kurių, net jei tai tėra tikimybė, kyla konkurencijos iškraipymo pavojus (112). Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagalbos sąvoka apima ne tik subsidijas, bet ir įvairių formų intervencijas, kuriomis palengvinama bendrovės biudžetą slegianti našta, ir kartu, nors nėra subsidijos tiesiogine prasme, yra to paties pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (113). Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad pagalbos sąvoka remiasi ekonomine pranašumo sąvoka, todėl formalus kriterijus nesvarbus (114). Taigi pagalbos sąvoka yra objektyvi, kurią taikant atsižvelgiama ne į teisinę valstybinės priemonės formą, bet į jos padarinius (115). Todėl vertinant šias priemones reikia remtis ne formaliais kriterijais, o šių priemonių rezultatais, kuriais, pagal Sutarties 3 straipsnio g punktą, turi būti siekiama neiškraipyti konkurencijos (116).

(193)

Kad priemonę būtų galima laikyti pagalba, reikalingi keli dėmenys: atrankinis pranašumas, suteiktas naudojant valstybės lėšas, iškreipiantis ar galintis iškreipti konkurenciją ir mainus tarp valstybių narių.

(194)

Dėl pranašumo Komisija pažymi, jog akcininko avansas (tai yra paankstintas valstybės indėlis į Bendrovės kapitalo restruktūrizavimą) suteikia FT pranašumą, nes jo dėka ji gali padidinti savo finansavimo galimybes ir nuraminti rinkas dėl savo pajėgumo vykdyti būsimas prievoles. Nors susitarimas dėl avanso pasirašytas nebuvo, rinkai buvo sudarytas įspūdis, kad toks avansas egzistuoja, todėl tai galėjo suteikti FT pranašumą, nes rinka Bendrovės finansinė būklę ėmė vertinti kaip patikimesnę (117). Tai galėjo turėti įtakos FT skolinimosi sąlygoms.

(195)

Dėl valstybės lėšų įpareigojimo sąlygos Komisija pažymi, kad tai, jog pranašumo priežastis – valstybės įsipareigojimas, kurį įgyvendinant gali būti, bet ne iš karto, naudojamos valstybės lėšos, neatmeta fakto, kad šis pranašumas yra suteiktas naudojant valstybės lėšas. „Čia reikėtų visų pirma pabrėžti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad vienai ar kelioms bendrovėms suteiktas pranašumas būtų laikomas valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, būtina bet kuriuo atveju nustatyti valstybės lėšų pervedimo faktą“ (118). Tad net pranašumas, įgytas sukuriant papildomą potencialią naštą valstybės lėšoms, gali būti laikomas valstybės pagalba, jei daro neigiamą įtaką konkurencijai ir mainams tarp valstybių narių (119).

(196)

Priešingai, nei tvirtina Prancūzijos vyriausybė ir FT, Komisija pažymi, jog papildomą potencialią naštą valstybės lėšoms sukūrė pranešimas apie skiriamą akcininko avansą, lydimas įvykdytų išankstinių šios priemonės įgyvendinimo sąlygų (120), rinkos susidarytas įspūdis, kad šis avansas iš tiesų buvo paskirtas (121), ir galiausiai ERAP parafuota ir pasirašyta bei FT adresu išsiųsta avanso sutartis (122). Tiesa, FT sutarties niekada nepasirašė, tačiau tai nereiškia, jog valstybės lėšos nebuvo potencialiai įpareigotos. Iš tiesų kadangi šis dokumentas buvo sutartimi pateiktas pasiūlymas, kol jis neatšauktas, FT bet kada galėjo jį pasirašyti ir nedelsiant gauti 9 milijardus eurų. Todėl valstybė, negalėdama to nežinoti, privalėjo FT naudai skirti ERAP atitinkamą sumą.

(197)

Todėl Komisija turi ištirti, ar taip FT įgytas pranašumas atitinka atsargaus privataus investuotojo principą ir ar jis nepažeidžia konkurencijos bei mainų tarp valstybių narių.

(198)

FT pranašumas, įgytas taikant šias priemones, galėtų suteikti jam galimybę sušvelninti ar iš dalies išvengti pasekmių, kurios paprastai turėtų kilti dėl nestabilios jo finansinės būklės. Iš tiesų verta priminti, kad valstybės kišimusi aiškiai buvo siekiama nuslopinti finansinę krizę išsaugant esminį FT veiklos struktūros vientisumą bei vidinės plėtros lygį (šis tikslas iš esmės buvo pasiektas, nes FT situacija pagerėjo, o grupė neskilo, išskyrus keletą nelabai svarbių pardavimų). Kadangi FT suteiktas pranašumas yra atrankinis, akivaizdu, kad jis iškreipia konkurenciją tarp FT ir jo konkurentų. Peršasi išvada, jog stiprios konkurencijos telekomunikacijų sektoriuje FT turimi pranašumai labai smarkiai iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją.

(199)

Jei valstybės suteikta finansinė parama sustiprina vienos įmonės pozicijas kitų Bendrijos vidaus mainų srityje konkuruojančių bendrovių atžvilgiu, šie mainai yra paveikti pagalbos (123). Taip pat, jei valstybė narė suteikia paramą paslaugų ir paskirstymo rinkose veikiančiai bendrovei, tai turi įtakos prekybai tarp valstybių narių, net jei paramos gavėjas veikia tik savo valstybėje (124).

(200)

Kadangi FT veikia rinkose, kurios nuo devintojo dešimtmečio pabaigos palaipsniui tapo atviros konkurencijai, vyriausybės nuo 2002 m. liepos skelbti pareiškimai gali paveikti mainus tarp valstybių narių. Telekomunikacijų sektorius šiandien yra vienas dinamiškiausių ir labiausiai integruotų Europos lygiu. Dauguma sektoriaus operatorių, kaip ir FT, veikia keliose valstybėse narėse (125).

(201)

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad šios priemonės gali paveikti mainus tarp valstybių narių.

(202)

Atsargaus privataus investuotojo principas aptariamas 8 skyriuje, nagrinėjant visus vyriausybės pareiškimus, padarytus iki avanso projekto.

(203)

Kaip buvo minėta, Komisija pabrėžia, jog priemonių, apie kurias jai buvo pranešta, negalima analizuoti neatsižvelgiant į 2002 m. liepos – gruodžio mėn. vyriausybės pareiškimus. Iš tiesų šių pranešimų turinys ir jų poveikis rinkai rodo, kad vyriausybė jau liepos mėn. nusprendė remti Bendrovę.

(204)

Pradžioje Komisija akcentuoja, kad Bendrijos teisė apskritai pripažįsta vyriausybės pažadų ir pareiškimų svarbą taikant valstybės pagalbos teikimo taisykles (126). 2002 m. liepos 12 d. laikraštyje Les Echos buvo išspausdintas Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministro interviu, kuriame jis keletą kartų patvirtino, kad jei FT kiltų finansavimo sunkumų, valstybė imtųsi būtinų priemonių jiems nugalėti. Tikslus publikacijos tekstas yra toks:

„Kalbate apie piktnaudžiavimus rinkoje. France Télécom biržos kursas labai nestabilus. Jūs esate pagrindinis šios bendrovės akcininkas – ar norite ką pasakyti?

Mes esame pagrindinis akcininkas, valdome 55 % kapitalo, aišku, negali būti kalbos apie įmonės „renacionalizavimą“, kaip esu ne kartą girdėjęs kalbant. Jaučiuosi atsakingas už turtinius valstybės interesus. Valstybė akcininkė veiks kaip atsargus investuotojas ir jei France Télécom kiltų sunkumų, mes imsimės atitinkamų priemonių.

Ar valstybė veikė atsargiai, leisdama France Télécom įsiskolinti įsipareigojant, pavyzdžiui, Vokietijoje ?

Ne mano reikalas kritikuoti savo pirmtakus. Visas sektorius tuo pačiu metu veikė pagal tą pačią strategiją. Taigi ideologinis siekis išsaugoti kapitalo daugumą nepalengvino France Télécom patekimo į tarptautines rinkas, jis negalėjo pirkti įmonių „popieriais“. Todėl įsiskolino. Kartoju, jei France Télécom turėtų finansavimo problemų, o šiandien taip nėra, valstybė priimtų reikalingus sprendimus, kad jos būtų išspręstos.

Jūs atgaivinate gandus apie kapitalo didinimą…

Ne, jokiu būdu! Aš tik sakau, kad laikui atėjus mes imsimės atitinkamų priemonių. Jei to reikės.

…“ (127)

(205)

Pažymėtina, kad šio interviu Prancūzijos vyriausybė niekada nepaneigė (128). Priešingai, jo turinys ne kartą buvo patvirtintas vienas po kito sekusiais pareiškimais ekonomikos ir finansų ministro spaudos pranešimuose 2002 m. rugsėjo 13 d., 2002 m. spalio 2 d. ir 2002 m. gruodžio 4 d. Tai patvirtina (129) vėlesni pareiškimai, kuriuose galiausiai nurodomos įsipareigojimo išspręsti France Télécom finansavimo problemas vykdymo sąlygos (kapitalo didinimo suma ir valstybės indėlis, akcininko avansas, pagalba Bendrovės skolų perfinansavimui iki kapitalo restruktūrizavimo), apie kurias informuojama Prancūzijos pranešime. Pirmajame ekonomikos ir finansų ministro spaudos pranešime 2002 m. rugsėjo 13 d. kaip tik aiškiai kalbama apie indėlį į būsimą France Télécom kapitalo didinimą: „Valstybė suteiks paramą įgyvendinant šį planą ir savo ruožtu dalyvaus iš esmės stiprinant bendrovės nuosavuosius išteklius pagal grafiką ir sąlygas, kurie bus nustatyti atsižvelgiant į rinkos sąlygas“. Jis priduria, kad „Iki tol valstybė, jei to reikės, imsis priemonių, padėsiančių bendrovei išvengti bet kokių finansavimo sunkumų“. Tas pat teigiama ir Ekonomikos ir finansų ministerijos 2002 m. spalio 2 d. spaudos pranešime: „Valstybė padės įgyvendinti stabilizavimo veiksmus ir savo ruožtu prisidės prie bendrovės nuosavųjų išteklių stiprinimo tokiomis sąlygomis, kokios bus nustatytos glaudžiai bendradarbiaujant su Bendrovės prezidentu ir administracine taryba. Kaip buvo nurodyta, kol kas, jei prireiks, valstybė imsis priemonių, leisiančių bendrovei išvengti bet kokios finansavimo problemos“. Gruodžio 4 d. spaudos pranešime taip pat kalbama apie du dalykus: visų pirma, apie tai, kas susiję su indėliu į kapitalo didinimą, ir antra, apie Bendrovės perfinansavimą, šį kartą panaudojant kredito linijos forma suteiktą akcininko avansą (130).

(206)

Apskritai galima teigti, kad visais šiais pareiškimais viešai išreiškiami valstybės ketinimai, jei France Télécom susidurtų su finansavimo problemomis ar finansiniais sunkumais, imtis būtinų priemonių jiems įveikti. Kaip bus matyti 9 skyriuje, buvo aišku, kad jau pirmojo pareiškimo metu FT turėjo struktūrinių finansinių sunkumų, kurie atsispindėjo nestabiliame jo balanse. Pasirodė, kad cash flows buvo sukuriama nepakankamai, kad būtų išspręstos dėl įsiskolinimo atsiradusios problemos. Nepakankami cash flow ir nepagrįstas optimizmas dėl nestrateginių aktyvų pardavimo toliau neigiamai veikė FT kursą ir jo skolos reitingą (131). Teigdamas, kad valstybė imsis visų reikalingų sprendimų ar atitinkamų priemonių, ministras demonstruoja valstybės įsipareigojimą daryti visa, kas būtina, kad būtų išspręstos struktūrinės Bendrovės finansavimo problemos. Būtent taip padėtį suvokė ekonominiai operatoriai.

(207)

Valstybės atsakomybės dėl šių pareiškimų klausimas keliamas tik dėl liepos mėn. pareiškimo. Komisija pažymi, kad, turėdamas galvoje ekonominį kontekstą, kuris čia buvo aprašytas, oficialusis Prancūzijos finansinis laikraštis Les Echos kreipėsi į atsakingą ministrą prašydamas ne išsakyti savo jausmus dėl tuometinių įvykių, bet klausdamas, ar šis nenorįs nieko pasakyti rinkai. Todėl ministro atsakymas žurnalistui nėra nei atsitiktinis, nei analizuojantis praeitį. Greičiau pats ministras, o kartu ir vyriausybė, panoro paskelbti nedviprasmišką pranešimą visiems rinkos veikėjams. Tuomet ministras paskelbė aiškų pareiškimą valstybės ir vyriausybės vardu (beje, straipsnių serijos apie naujosios vyriausybės ekonominės politikos prioritetus kontekste). Tokiomis aplinkybėmis nelieka abejonių, kad šio ministro interviu visiškai įrodo vyriausybės pasiryžimą paremti FT, todėl juo sukuriama valstybės atsakomybė. Apskritai, kaip nurodyta konstatuojamosios dalies 205 punkte, spaudoje paskelbtų pranešimų ministras vėliau neišsižadėjo ir nepakeitė, o vyriausybė jų nepaneigė.

(208)

Komisija pabrėžia, kad šie vieši pareiškimai yra pakankamai aiškūs, tikslūs ir tvirti, todėl reiškia patikimą valstybės įsipareigojimą. Viešumo klausimu Komisija akcentuoja, kad pirmasis pareiškimas buvo paskelbtas nacionalinės reikšmės dienraštyje, daugiausia orientuotame į ekonominių operatorių ir bankininkų auditoriją. Be to, ministras ne tik atsako į žurnalisto klausimus, bet savo atsakymus aiškiai skiria visai finansinei ir pramonės bendruomenei. Pirmasis žurnalisto pateiktas klausimas aiškiai tai parodo: „Kalbate apie piktnaudžiavimus rinkoje. France Télécom biržos kursas labai nestabilus. Jūs esate pagrindinis šios bendrovės akcininkas – ar norite ką pasakyti?“. Taigi ministras negali nesuvokti, kad jis perduoda žinią Bendrovei ir jos darbuotojams, kitiems akcininkams, bankams, kreditoriams ir Bendrovės konkurentams. Kiti pareiškimai buvo paskelbti ekonomikos ir finansų ministro spaudos pranešimuose, kurie paprastai turi būti platinami kuo plačiau.

(209)

Kalbėdama apie aiškumą Komisija pažymi, kad jau 2002 m. liepą žinia yra aiški, nors valstybės įsikišimo būdai, tai yra jos įsipareigojimo įgyvendinimo sąlygos, dar nebuvo apibrėžti: „Jaučiuosi atsakingas už turtinius valstybės interesus. Valstybė akcininkė veiks kaip atsargi investuotoja, ir jei France Télécom kiltų sunkumų, mes imsimės atitinkamų priemonių“, ir toliau: „Aš tik sakau, kad laikui atėjus mes imsimės atitinkamų priemonių. Jei to reikės“. Iš šių citatų akivaizdu, kad, viena vertus, valstybė siekia veikti kaip atsargi pagrindinė akcininkė, kita vertus, ji imsis priemonių, kad būtų įveikti France Télécom sunkumai. Dėl pagrindinės akcininkės įsipareigojimo aiškumo abejonių nebelieka, nes jis patvirtinamas keliais sakiniais toliau: „Kartoju, jei France Télécom turėtų finansavimo problemų, o šiandien taip nėra, valstybė priimtų reikalingus sprendimus, kad jos būtų išspręstos“. Komisija pabrėžia, kad valstybės įsipareigojimo aiškumas vienas po kito pasirodžiusiuose pareiškimuose nesumažėjo.

(210)

Dėl šio įsipareigojimo tvirtumo Komisija nėra įsitikinusi, kad žodžius „jei France Télécom kiltų sunkumų“arba„jei France Télécom turėtų finansavimo problemų“ (liepos pareiškimas) ir „jei to reikės“(rugsėjo ir spalio spaudos pranešimai) galima interpretuoti kaip valstybės įsipareigojimo galiojimą apibrėžiančias sąlygas. Iš tiesų tuo metu, kai buvo paskelbtas pirmasis pranešimas, FT reitingas jau buvo labai smukęs, skola siekė beveik 70 milijardų eurų, o rinka žinojo, kad 2002 m. pabaigoje ir 2003 m. pradžioje jis privalės grąžinti kai kurias dideles skolas bei 2003 m. pabaigoje padengti didžiulį finansavimo trūkumą. Taigi, turint galvoje bendrą finansinę padėtį, finansavimo problemos nebuvo tik galimybė. Padėtis nebuvo pasikeitusi ir skelbiant kitus pareiškimus. Todėl cituoti žodžiai negali būti laikomi išankstinėmis sąlygomis, nes pagal apibrėžimą išankstinė sąlyga yra būsimas ir abejotinas įvykis (132). Beje, šiuose pareiškimuose nėra jokios išlygos dėl išankstinio pranešimo Komisijai. Pažymėtina, kad priešingai, nei tvirtina Prancūzijos vyriausybė, jos teiginys jog valstybė siekia veikti kaip atsargi investuotoja (beje, tokia „atsargumo sąlyga“buvo paminėta tik liepą ir gruodį), negali būti laikomas valstybės įsipareigojimo sąlyga. Niekas neleidžia tvirtinti, kad rinka įžvelgė kokią nors sąlygą. Vienintelė užuomina į atsargaus investuotojo sąvoką yra pateikiama 2002 m. liepos 12 d. Standard & Poor's spaudos pranešime, tačiau tik cituojamuose ministro žodžiuose; po citatos agentūros pateikiama ministro žodžių interpretacija yra kitokia (tačiau valstybės pareiškimas padėjo išlaikyti FT reitingą investicijų kategorijoje) (133). Be to, ji nebuvo pakartota kitų reitingavimo agentūrų, tokių kaip Moody's, spaudos pranešimuose, jos apskritai ministro pranešimuose įžvelgia nuorodą į tvirtą valstybės įsipareigojimą teikti pagalbą („paramą“) FT, nepriklausomai nuo sąlygų. Teiginio apie norą veikti kaip atsargus investuotojas nepakanka, kad nebūtų pažeistos valstybės pagalbos teikimo taisyklės, ypač atsargaus privataus investuotojo principas. Jei taip būtų, valstybėms narėms užtektų pasakyti, kad taisyklių buvo laikytasi, ir jos būtų iš tiesų nepažeistos, o Komisijos kontrolė taptų visiškai nereikalinga. Beje, atsargaus investuotojo principo laikymąsi vertina ne valstybės narės, o Komisija, prižiūrima Bendrijos teisėjo. Todėl priešingai nei teigia Prancūzijos vyriausybė, neatrodo, kad ji veikė kaip atsargi investuotoja (5 skyriaus 5 poskyris). FT, beje, pabrėžė, kad žodžiai „atitinkamos priemonės“à priori nereiškė, jog valstybė įsipareigojo imtis finansinių priemonių. Komisija pabrėžia akivaizdų prieštaravimą Prancūzijos vyriausybės teiginiuose. Iš tiesų, viena vertus, Prancūzijos vyriausybė teigia, kad elgsis kaip atsargi investuotoja. Turint galvoje Bendrovės finansinę būklę, finansines analizes ir privačių akcininkų galimybes, galima suprasti, kad valstybė planuoja FT teikti finansinę paramą (pakeisti vadovybę jokiu būdu nepakanka, tai vėliau patvirtino ir plano Ambition 2005 turinys). Kita vertus, kai Prancūzijos vyriausybė teigia, kad priemonės nėra finansinės, galima suprasti, kad ji rengiasi veikti kaip valstybinės valdžios atstovė.

(211)

Dėl Prancūzijos vyriausybės argumento, paimto iš nacionalinės bendrovės Air France bylos (134), esą žodžiai, dėl kurių reiškiamas kaltinimas, niekaip negali būti laikomi tvirtu ir besąlyginiu valstybės įsipareigojimu, nes nėra pakankamai tikslūs, šis argumentas keliamas painiojant įsipareigojimo laiko problemą su šio įsipareigojimo vertinimu atsargaus privataus investuotojo principo požiūriu. Dėl įsipareigojimo laiko Komisija pažymi, kad šiuo teismo sprendimu neatmetama galimybė, kad tvirtas įsipareigojimas gali būti duotas prieš nustatant tikslias jo įgyvendinimo sąlygas. Priešingai, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas pabrėžia, kad privatus investuotojas paprastai nepriimtų neatšaukiamo sprendimo tol, kol nebūtų nustatytos galutinės investavimo sąlygos.

(212)

Beje, kitos svarbios šiuos pranešimus gaubiančios aplinkybės patvirtina ministro žodžių aiškumą ir tvirtumą bei valstybės sąmoningą ketinimą įsipareigoti. Jau 2002 m. liepą vyriausybei nepakako viešų pareiškimų, ji taip pat susisiekė su pagrindiniais rinkos veikėjais, prašydama jų tarpininkauti derybose su investuotojais (135). Skubotumas, turint galvoje Bendrovės finansinę būklę, taip pat įrodo valstybės įsipareigojimo remti FT tvirtumą. Per pirmąjį 2002 m. pusmetį FT reitingas smarkiai smuko paskelbus 2001 m. ataskaitą. FT reitingo kritimas pasiekė kulminaciją 2002 m. birželio 24 d., kai Moddy's pažemino Bendrovės reitingą iki vos už „junk bonds“ aukštesnės kategorijos, o skolos perfinansavimas tapo labai sunkiai pasiekiamas (136). Šis nuosmukis finansinėse rinkose sukėlė didelį nerimą dėl FT finansinės padėties (ypač dėl jo pajėgumo perfinansuoti savo 15 milijardų eurų skolą, kurios terminas baigėsi 2003 m. pabaigoje), rinkos ėmė laukti jas nuraminti galinčios valstybės reakcijos. Anot Komisijos, tokios aplinkybės reiškia, kad valstybė buvo priversta skubiai įsikišti ir grąžinti rinkos pasitikėjimą bei neleisti FT reitingui dar nusmukti iki „junk bonds“ kategorijos, nes tai būtų turėję labai neigiamų pasekmių (137) Bendrovės finansinei būklei. Taigi valstybė išsaugojo šį pasitikėjimą skelbdama pareiškimus. Faktiškai valstybės įsikišimas padėjo išvengti Bendrovės reitingo nuosmukio į „junk bonds“ lygį, kaip, beje, aiškiai nurodoma 2002 m. liepos 12 d. S & P spaudos pranešime, kuriame teigiama, kad valstybės užtikrinimas buvo svarbiausias veiksnys, neleidęs FT nusmukti iki „junk bonds“ kategorijos.

(213)

Taigi, jei kiekvienas atskiras pareiškimas ir nebūtų pakankamas valstybės sprendimo remti FT įrodymas, šių pareiškimų visuma leidžia teigti tokį sprendimą egzistuojant (jis buvo materializuotas pateikus FT avanso pasiūlymą kaip išankstinį valstybės indėlį į būsimą kapitalo restruktūrizavimą). Bent jau taip situaciją suvokė rinkos. Be to, šio sprendimo tvirtumas pasitvirtintų, jei būtų įrodyta, kad šie pareiškimai prieštarauja vidaus teisei ir kelia pavojų susilpninti valstybės patikimumą.

(214)

Komisija iš karto pažymi, kad ji analizavo, ar pagal vidaus teisės nuostatas tokius pat kaip valstybė pareiškimus paskelbęs privatus investuotojas būtų priverstas tesėti savo pažadus. Turint galvoje, kad šiuo atveju investuotojas yra valstybė, vidaus teisės nuostatų analizė liečia ir administracinę teisę.

(215)

Komisija pažymi, kad ji šiuo klausimu užsakė ekspertų ataskaitą ir taip pat gavo keletą trečiųjų šalių ataskaitų. Remdamasi šia informacija, Komisija kol kas negali atmesti galimybės, kad šie pareiškimai turi prievolės galią pagal Prancūzijos administracinę, civilinę, komercinę ir baudžiamąją teisę (138), taip pat pagal Niujorko valstijos teisę.

(216)

Pagrindinis Prancūzijos vyriausybės argumentas grindžiamas tuo, kad vidaus teisėje vienašaliai įsipareigojimai yra išimtis, o ketinimų pareiškimai, kurie nėra vienalytė kategorija, tik išimtiniais atvejais gali prilygti vienašaliam įsipareigojimui. Tačiau siekiama sužinoti ne tai, ar Prancūzijos įstatymai šiuo klausimu yra vieningi, bet ar privatinėje teisėje yra elementų, leidžiančių teigti, kad šiuo atveju būta vienašalio įsipareigojimo. Tai, jog yra Kasacinio teismo sprendimų (139), kuriais galima remtis, ir kurių reikšmę Prancūzijos vyriausybė paprasčiausiai stengiasi sumenkinti (140), yra neginčytina.

(217)

Tokius pareiškimus, pasikartojančius ir tarpusavyje derančius, pasakytus už valstybės turto valdymą atsakingo ministro, atstovaujančio pagrindiniam Bendrovės akcininkui, rinka visiškai gali įvertinti kaip patikimus, todėl jie sukelia jos tikėjimą, kad valstybė padarys viską kas reikalinga, kad išspręstų bet kurią FT finansinę problemą. Jei valstybė nepateisintų šio pasitikėjimo, tai būtų tiesiogiai paveikta jos kaip biržoje kotiruojamų ar nekotiruojamų bendrovių turto savininkės, akcininkės ar valdytojos reputacija bei jos galimybė leisti obligacijų emisijas valstybės skolai finansuoti (141). Taigi Prancūzijos vyriausybės pareiškimuose, pradedant 2002 m. liepos mėn., skelbiama valstybės reputacija grindžiama strategija. Šia strategija siekiama patikimų trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų. Pagrindinis akcininkas arba bendrovių savininkas (arba apskritai vadovas), netesintis to, apie ką viešai buvo paskelbęs, ir savo žodžio nesilaikantis obligacijų emitentas rizikuoja ilgam, nepriklausomai nuo bet kokios teisinės prievolės, prarasti reputaciją. Prarasta reputacija beveik tikrai reiškia ekonominius kaštus, teksiančius tam operatoriui, kai jis norės vėl pasiskolinti kapitalo rinkoje (jei jam dar pavyktų rasti ką nors, kas būtų pasiryžęs suteikti jam kreditą) ar kai veiks kaip bendrovės savininkas ar vadovas (142). Šiuo atveju pagrindinis akcininkas yra Prancūzijos valstybė. Prancūzijos valstybė yra labai svarbi ūkio veikėja, veikianti ekonomikoje kaip daugelio valstybinių bendrovių savininkė, akcininkė arba apskritai kaip jų vadovė (143). Prancūzijos valstybė taip pat yra svarbi paskolų iš kapitalo rinkų ėmėja valstybinei skolai finansuoti (144). Prarastas pasitikėjimas turėtų reikšmingų pasekmių jos reputacijai ir kaip svarbiai ūkio veikėjai bei emitentui tarptautinėse rinkose, ir kaip svarbiai politinei veikėjai.

(218)

Vertinant šiuos elementus kaip visumą galima teigti, kad jie kelia realią grėsmę valstybės lėšoms (įpareigodami valstybės atsakomybę investuotojų atžvilgiu arba didindami būsimų valstybės operacijų kaštus). Taigi teiginys, kad nuo 2002 m. liepos Prancūzijos vyriausybės skelbti pareiškimai yra pagalba, nors ir novatoriškas, bet tikrai nėra nepagrįstas.

(219)

Tačiau Komisija nemano galinti juo remdamasi neginčijamai įrodyti pagalbos atvejį. Bet ji mano galinti įrodyti buvus pagalbos elementų taikydama tradiciškesnį metodą – vertindama gruodžio mėn. priemones, apie kurias informuojama pranešime. Šiuo atveju pakanka įrodyti, kad išankstiniai pranešimai turėjo realios įtakos rinkos nuotaikoms gruodžio mėn., nebūtina pačių išankstinių pareiškimų vertinti kaip valstybės pagalbos.

(220)

Šioje byloje rinkos reakcija ir finansų analitikų komentarai patvirtina, kad šiuos pranešimus rinka įvertino kaip patikimą valstybės įsipareigojimo remti FT strategiją.

(221)

Dėl rinkos reakcijos, NERA pažymėjo, kad atliktas 2002 m. liepos 12 d. pranešimo event Study atskleidžia, kad šis pranešimas išprovokavo neįprastą ir žymų FT akcijų ir obligacijų kainos padidėjimą. FT akcijų kursas, palyginus su rinkos padėtį atspindinčio Télécom indeksu, išaugo nuo 37,8 % iki 43,8 %. Neįprastas obligacijų kurso augimas – tai padidėjimas nuo 3,2 % iki 9,7 %. Ši reakcija reiškia, kad rinka patikėjo, jog šiuo pareiškimu valstybė įsipareigojo teikti FT didesnę paramą (145), ir šiam pranešimui teikė daug reikšmės. Kalbant apie finansų analitikų komentarus, Deutsche Bank, pavyzdžiui, 2002 m. liepos 22 d. paskelbtoje ataskaitoje keletą kartų pažymėjo, kad valstybės parama yra labai svarbi norint išvengti krizės (146) ir kad, remdamasi vyriausybės pareiškimais, rinka buvo įsitikinusi, jog šioji teiks FT valstybinę pagalbą (147) (net jei rinkai kiltų klausimų dėl šios paramos masto ir sąlygų) (148). S & P agentūra taip pat palaikė vyriausybės pareiškimus patikimais, jie net turėjo įtakos Bendrovės reitingui. Liepos 12 d. S & P sumažino FT reitingą iki BBB-, tačiau vis tiek paliko jį stabilios perspektyvos investicijų kategorijoje (149) pabrėždama, kad „Prancūzijos vyriausybė, valdanti 55 % France Télécom, aiškiai nurodė Standard & Poor, kad ji veiks kaip atsargi akcininkė ir imsis atitinkamų priemonių, jei FT susidurtų su sunkumais. S & P manymu FT galėtų susidurti su tam tikrais sunkumais perfinansuodamas savo obligacinę skolą, kurios terminas baigiasi 2003 m. Tačiau valstybės pareiškimų dėka FT reitingas išliko investicijų kategorijoje“. (‘The French state-which owns 55 % of France Télécom has clearly indicated to Standard & Poor's that it will behave as an aware investor and would take appropriate steps if France Télécom were to face any difficulties … Indeed S & P believes that the company could face certain difficulties refinancing its debt obligations coming due in 2003. Nevertheless, the State's indication underpins France Télécom's investment-grade credit quality’ (150). Tai, jog valstybės parama, apie kurią buvo skelbiama nuo 2002 m. liepos, buvo tokia patikima, kad net padėjo FT reitingui išsilaikyti investicijų kategorijoje, patvirtino ir pats FT (151). Šie elementai sustiprina Komisijos nuomonę, kad Prancūzijos vyriausybė, siekdama nesutepti savo reputacijos finansinėse rinkose, buvo priversta tesėti duotus pažadus (beje, niekas šioje byloje neleidžia tvirtinti, kad jie ne visai sutapo su vyriausybės ketinimais).

(222)

Komisija pažymi, kad šie pranešimai turėjo didelės įtakos rinkoms. Iš Prancūzijos vyriausybės pateiktų pastabų ir dokumentų bei turimų parlamento darbų aišku, kad valstybės pareiškimai padėjo atgaivinti finansinių rinkų pasitikėjimą (152). Iš tiesų nuo 2002 m. liepos 13 d. S & P spaudos pranešimo reitingavimo agentūros sutartinai akcentavo, kad nuo 2002 m. liepos valstybės skelbiama parama buvo reikšmingiausias veiksnys, padėjęs FT reitingui likti investicijų kategorijoje. Be to, investicijų kategorijos reitingas dėl step-up clauses  (153) reiškinio padėjo FT išvengti papildomų finansinių išlaidų (154), susijusių su jau pasiskolintomis lėšomis, kai kuriomis obligacijų emisijomis bei būsimomis paskolomis. Beje, išsaugotas investicijų kategorijos reitingas, 2003 m. kovo – balandžio mėn. pačiomis geriausiomis sąlygomis įgyvendinus kapitalo restruktūrizavimo operaciją, leido Bendrovei ištaisyti finansinę padėtį. Jau 2002 m. rugsėjį viena iš bankų keliamų sąlygų dėl jų dalyvavimo kapitalo restruktūrizavimo operacijoje buvo „išsaugoti bent jau dabartinį Bendrovės ilgalaikės skolos reitingą {investicijų kategorija} agentūrose Moody's ir Standard & Poor's; ši sąlyga bus įtraukta į garantijos ir investavimo sutartį“ (155). Kadangi avansas yra paankstintas valstybės indėlis į FT restruktūrizuojamą kapitalą, avansą galima vertinti tik atsižvelgiant į šių pareiškimų poveikį. Sumažėjus FT reitingui, bet koks akcininko avansas taptų neįmanomas arba bent jau brangesnis.

(223)

Komisija pažymi, kad Prancūzijos vyriausybės pastabos, bent tos, kuriose įrodinėjama, kad vertinant atskirai, neatsižvelgiant į prieš tai buvusius įvykius, akcininko avansas atitinka atsargaus investuotojo principą, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visai pagrįstos. Tačiau šis įspūdis išsisklaido atlikus išsamesnę analizę. Iš tiesų Komisija pabrėžia, kad dėl toliau pateikiamų priežasčių sprendimas paankstinti kapitalo didinimo operaciją skiriant akcininko avansą negali būti analizuojamas atskirai nuo minėtų pareiškimų.

(224)

Komisija primena, kad vyriausybė jau 2002 m. liepą buvo pareiškusi norinti imtis būtinų priemonių, kad padėtų Bendrovei įveikti finansavimo sunkumus. Prancūzijos vyriausybė iš pradžių neapibrėžė aiškių šių pareiškimų įgyvendinimo sąlygų. Ji jas patikslino vėliau, rugsėjo mėn. ne kartą skelbusi apie sprendimą dalyvauti nuosavųjų išteklių stiprinimo operacijoje, gruodžio mėn. informavusi apie Bendrovei skiriamą 9 milijardų eurų kredito liniją bei įgyvendinusi būtinas šiam kreditui skirti sąlygas.

(225)

Priemonės, apie kurias pranešta gruodžio mėn. (sprendimas paankstinti būsimą kapitalo restruktūrizavimą skiriant akcininko avansą), atskirai nagrinėjamos nors ir gali sudaryti įspūdį, kad yra visiškai racionalios, tačiau nepanaikina fakto, kad ekonomikos operatorių elgesį gruodžio mėnesį aiškiai veikė anksčiau, ypač nuo 2002 m. liepos mėn., vyriausybės vykdyti veiksmai ir pareikšti pranešimai, liudijantys apie valstybės ketinimus išspręsti Bendrovės finansavimo problemas. Komisija šiuo klausimu primena, kad vyriausybės pareiškimai buvo lemiami veiksniai, padėję išlaikyti Bendrovės reitingą investicijų kategorijoje ir kad turint „junk bonds“ reitingą, akcininko avansas būtų labiau abejotinas ir tikrai daug brangesnis.

(226)

Šia prasme vyriausybės sprendimas paankstinti Bendrovės kapitalo restruktūrizavimą skiriant kredito liniją in fine yra vyriausybės pranešimų įgyvendinimas.

(227)

Komisija pabrėžia, kad visų pirma ji suvokia, jog 2003 m. balandį įvykdyta FT kapitalo didinimo operacija buvo sėkminga ir kad akcininko avansas taip ir nebuvo sumokėtas. Ji taip pat primena, kad taikydama atsargaus privataus investuotojo principą Komisija analizuoja, ar atsargus privatus investuotojas, toks pat stambus kaip valstybinis, būtų elgęsis taip, kaip valstybinis investuotojas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką analizuojant atsargaus privataus investuotojo principą remiamasi tais elementais, kuriais disponavo investuotojas priimdamas sprendimą investuoti. Todėl 2003 m. kovo-balandžio mėn. operacijos sėkmė negali būti reikšminga analizuojant valstybės veiksmus 2002 m. gruodį. Beje, Komisija pažymi, kad kadangi vyriausybės pareiškimai turėjo įtakos rinkai ir ekonominių veikėjų elgesiui, vertindama valstybės elgesį Komisija negali remtis kitų ekonominių veikėjų elgesiu ir taikyti lygiagretaus vyksmo principo. Iš tiesų birželio mėn. paskelbti ir vėliau pakartoti vyriausybės pareiškimai, kad ji imsis visų įmanomų priemonių, kad padėtų Bendrovei išspręsti finansavimo problemas, iškreipia lygiagretaus vyksmo testo rezultatus, nes ir šiuo atveju negalima teigti, kad privatūs investuotojai apsisprendė atsižvelgdami vien tik į Bendrovės situaciją, jau nekalbant apie tai, ar šie pranešimai yra valstybės pagalba, ar ne (156). Be to, taikant atsargaus privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, principą, negalima remtis gruodžio mėn. padėtimi rinkoje – logiška būtų remtis išankstinių pranešimų ir veiksmų nepaveiktos rinkos padėtimi.

(228)

Todėl logiškas žingsnis būtų išanalizuoti šiuos sprendimus remiantis padėtimi iki 2002 m. liepos. Taigi, jei nagrinėtumėm šiuos sprendimus pagal padėtį iki liepos mėn., atrodytų, kad jos pažeidžia atsargaus privataus investuotojo principą. Kaip pažymėta, 2002 m. FT gyveno sunkiomis ekonominėmis sąlygomis. Vadovybės paskelbtą įsiskolinimo sumažinimo planą, kuriuo buvo numatyta parduoti daug aktyvų, reitingavimo agentūra Moody's, 2002 m. birželio 24 d. sumažinusi Bendrovės reitingą dviem punktais (157), įvertino kaip neįgyvendinamą. Dėl to FT prarado rinkos pasitikėjimą. Tuo metu vyriausybė dar nebuvo patvirtinusi jokių priemonių, kad pagerintų Bendrovės valdymą ir jos rezultatus (158) ir nebuvo užsakiusi išsamaus audito. Svarbiausia, vyriausybė dar nebuvo paskyrusi naujos vadovybės ir dar nebuvo nei sukurtas, nei planuojamas joks padėties stabilizavimo planas (159). Todėl parama, apie kurią savo pareiškimuose nuo 2002 m. liepos skelbė Prancūzijos vyriausybė, yra vienašalis vyriausybės veiksmas, nes rinka tuo metu buvo ganėtinai skeptiškai nusiteikusi Bendrovės galimybių stabilizuoti savo finansinę padėtį atžvilgiu (160), o finansų analitikai rekomendavo atsargiai vertinti galimybę investuoti į galimą Bendrovės nuosavųjų išteklių stiprinimo operaciją (161).

(229)

Atsižvelgdama į finansinę Bendrovės būklę, nusakytą šiame sprendime, į bendrą tuo metu vyravusią prarasto rinkos pasitikėjimo atmosferą bei į tai, kad iki gruodžio nebuvo parengtas patikimas ir realistiškas įsiskolinimo mažinimo planas, Komisija mano, kad neįtikėtina, jog atsargus privatus investuotojas būtų nuo 2002 m. liepos skelbęs tokius pareiškimus, kokius skelbė Prancūzijos vyriausybė, galinčius, grynai ekonominiu požiūriu, rimtai susaistyti jo patikimumą ir reputaciją, o teisiniu požiūriu – netgi priversti nuo tos dienos finansiškai remti Bendrovę, kad ir kas atsitiktų. Taip elgdamasis bet kuris privatus investuotojas pats vienas būtų labai rizikingai įsipareigojęs Bendrovės atžvilgiu, be jokio atlyginimo nei iš Bendrovės, nei iš kitų jos akcininkų ir be jokios numatytos kompensacijos kaip atlygio už suteiktą paramą. Galbūt net pavyzdinis akcininkas, turintis tą pačią informaciją apie ekonominę Bendrovės būklę kaip ir Prancūzijos vyriausybė tuo metu (162), nebūtų ėmęsis tokių priemonių prieš tai neatlikęs išsamaus Bendrovės finansinės būklės ir jai stabilizuoti reikalingų priemonių audito (163), kad susidarytų tikslų vaizdą apie tai, kokios rizikos jis imasi ir kokios yra su tuo susijusios atlygio perspektyvos. Be to, tokiam pavyzdiniam akcininkui vis tiek būtų reikėję finansinių rinkų pagalbos stabilizuojant Bendrovės padėtį, o rinkos tuo metu neatrodė linkusios investuoti ar suteikti FT daug kreditų. Mažai tikėtina, kad tokioje pat padėtyje kaip Prancūzijos vyriausybė esantis atsargus privatus investuotojas 2002 m. liepą būtų skelbęs pranešimus apie savo paramą FT turėdamas galvoje ekonominę FT padėtį ir tai, kad nebuvo aiškios ir išsamios informacijos apie ją. Dar mažiau tikėtina, kad jis būtų skyręs akcininko avansą pats vienas imdamasis labai didelės finansinės rizikos. Komisija negali sutikti su FT ir Prancūzijos vyriausybės argumentais, jog „galima būtų paprieštarauti, jog žinant „neribotus“ valstybės išteklius bet kokia valstybės pagalbos išraiška būtų turėjusi numanomos garantijos poveikį“, dėl to „taptų neįmanoma taikyti atsargaus privataus investuotojo, kurio ištekliai visuomet riboti, principą ir vertinti valstybės akcininko veiksmus kitaip nei privataus investuotojo veiksmus“ (164), ir kad dėl to valstybė nebegalėtų nieko viešai skelbti. Iš tiesų valstybei nedraudžiama elgtis kaip atsargiai privačiai investuotojai ir prireikus skelbti pranešimus apie paramą, kuriuos skelbtų ir atsargus privatus investuotojas (pavyzdžiui, skelbti apie savo ketinimus dalyvauti galimame kapitalo didinimo projekte, kai ši operacija grindžiama rimtu ir patikimu stabilizavimo planu), ir ji neprivalo informuoti apie kiekvieną pranešimą. Komisija pabrėžia, kad, priėmus tikslią išlygą, pagal kurią apie bet kokį tolesnį veiksmą būtų iš anksto pranešama Komisijai ir jis būtų įgyvendinamas tik jei tam būtų pritarta, pareiškimai taptų sąlyginiai ir vėlesnius valstybės kišimosi veiksmus galima būtų analizuoti remiantis tuo metu, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas, vyravusia rinkos padėtimi.

(230)

Atsižvelgiant į visa, kas buvo aptarta, galima daryti išvadą, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio atsargaus privataus investuotojo principas nebuvo įgyvendintas. Todėl akcininko avanso skyrimo projektu FT suteiktas pranašumas, išnagrinėtas atsižvelgiant į išankstinius Prancūzijos vyriausybės pareiškimus ir veiksmus, yra valstybės pagalba, net jei šio pranašumo dydis sunkiai išmatuojamas.

(231)

Dėl šios pagalbos suderinamumo Komisija visų pirma pažymi, kad sprendimo pradėti tyrimą 122 ir 123 punktuose išdėstytos jos pastabos galioja ir šiuo atveju. Todėl jos suderinamumą su bendrąją rinka galima būtų analizuoti remiantis gairėse taikomais kriterijais.

(232)

Komisija pažymi, kad France Télécom pagal gairių nuostatas buvo sunkumų patirianti bendrovė, tai matyti iš 10 lentelės. Tiksliau yra laikoma, kad bendrovė turi sunkumų, kai „daugiau nei pusė jos pasirašyto įstatinio kapitalo nebeliko, o daugiau nei ketvirtadalis šio kapitalo buvo prarastas per pastaruosius dvylika mėnesių (165)“.

10 lentelė

Fance Telecom

Konsoliduota Balansinė Ataskaita

(233)

Pagal gairių nuostatas, kuriose remiamasi pasirašytu kapitalu, svarbūs rodikliai, pagal kuriuos sprendžiama, ar FT yra sunkumų patirianti bendrovė, neapima visų sudedamųjų nuosavųjų išteklių elementų ir remiasi tik akciniu kapitalu ir emisijos premija.

(234)

Remiantis šiuo apibrėžimu, 2001 m. gruodžio 31 d. pasirašyto kapitalo vertė buvo 28,8 milijardo eurų (atitinkamai, 4,6 milijardo eurų akcinio kapitalo ir 24,2 milijardo eurų emisijos premijos).

(235)

2002 m. gruodžio 31 d. pasirašyto kapitalo vertė buvo 29,5 milijardo eurų (atitinkamai 4,8 milijardo eurų akcinio kapitalo ir 24,7 milijardo emisijos premijos). 2002 finansiniais metais grynieji grupės įsiskolinimai buvo 20,7 milijardo eurų, tai yra prarasta 70 % pasirašyto kapitalo (20,7 milijardo eurų/29,5 milijardo eurų). Be to, jei būtų atsižvelgta į 8,9 milijardo eurų rezervo deficitą, pasirašytas kapitalas būtų buvęs visiškai prarastas.

(236)

Taigi faktai verčia konstatuoti, kad pagal gairių nuostatas FT buvo sunkumų turinti įmonė.

(237)

Be to, šią išvadą patvirtina gairių 6 punkto analizė. Šiame punkte nurodytas tam tikras skaičius rodiklių, nusakančių finansinius įmonės sunkumus. Šie kiekybiniai kriterijai – tai didėjantys nuostoliai, mažėjanti apyvarta, mažėjantys pinigų srautai iš bendrovės veiklos, didėjantis įsiskolinimas, didėjantys finansiniai įsipareigojimai bei mažėjanti ar net išnykusi grynojo turto vertė (166).

(238)

Dėl Prancūzijos vyriausybės teiginių apie didėjančius veiklos rodiklius Komisija pažymi, kad įmonės balansas, veiklos rezultatai ir jos prognozės dėl būsimų pinigų srautų yra sudedamieji įmonės vertinimo elementai. Į įmonės balansą įtraukta skola, net jei susijusi su praeities įvykiais, turi įtakos būsimiems jos pinigų srautams. Komisija pažymi, kad ji suvokia, kad Bendrovės apyvarta didėjo, o jos iš veiklos gaunami pinigų srautai buvo dideli ir didėjo greičiau nei apyvarta, tačiau ji negali pakeisti milžinišką skolą turinčios bendrovės tikrosios padėties rinkoje. Ji taip pat negali atsieti bendrovės priimtų strateginių sprendimų nuo jos veiklos sprendimų. Taigi priešingai, nei teigia Prancūzijos vyriausybė, didėjančių Bendrovės pinigų srautų negalima vertinti atskirai nuo kitų faktų. Be to, HSBC ataskaitoje tvirtinama, kad net įgyvendinus TOP planą Bendrovės finansavimo deficitas 2004 ir 2005 m būtų 21,9 milijardo eurų; be TOP plano šis poreikis tam pačiam laikotarpiui būtų 33 milijardai eurų.

11 lentelė

France Telecom

Konsoliduata Pelno (Nuostolio) Ataskaita

(239)

Analizuojant įvairius konstatuojamosios dalies 237 punkte nurodytus kriterijus aiškėja, kad FT nuostoliai 2001 ir 2002 m. didėjo. Be to, grynoji finansinė FT skola (12 lentelė) 2001 m. gruodžio 31 d. buvo 63,5 milijardo eurų, 2002 m. birželio 30 d.-69,7 milijardo eurų ir 2002 m. gruodžio 31 d. – 68,0 milijardai eurų.

12 lentelė

(240)

Komisija taip pat pabrėžia, kad finansiniai įsipareigojimai padidėjo nuo 2 milijardų eurų 2000 m. iki 3,8 milijardo eurų 2001 m. ir iki 4 milijardų eurų 2002 m.

(241)

Grynojo turto vertė, atitinkanti nuosavųjų išteklių vertę, sumažėjo nuo 33,2 milijardo eurų 2000 m. gruodžio 31 d. iki 21 milijardo eurų 2001 m. gruodžio 31 d. ir sudarė 10 milijardų eurų deficitą 2002 m. gruodžio 31 d.

(242)

Taigi iš gairių 6 punkte išvardytų šešių kriterijų, apibūdinančių blogą bendrovės būklę, atitinka keturi.

(243)

Galiausiai Bendrovę turint finansinių sunkumų rodo ir sunkumai, su kuriais FT susidūrė 2002 m. norėdamas tinkamomis sąlygomis perfinansuoti savo skolas kapitalo rinkoje. Priešingai nei teigia Prancūzijos vyriausybė, iki 2002 m. liepos – gruodžio mėn. pareiškimų apie valstybės paramą, FT 2002 m. negalėjo tinkamomis sąlygomis skolintis finansų rinkose (167).

(244)

Sunkumus, su kuriais būtų turėjęs susidurti FT, jei būtų norėjęs pasiskolinti jam tinkamomis sąlygomis neturėdamas valstybės paramos, labai gerai iliustruoja finansų analitikų ataskaitos.

(245)

Pavyzdžiui, 2002 m. liepą vienas analitikas tvirtino, kad turint Baa3 įvertinimą Bendrovei būtų sudėtinga išspręsti įsiskolinimo problemą įsigyjant naujo kapitalo: „Baa3 reitingas reiškia, kad sunku pasakyti, kas pirktų galimą obligacijų emisiją. Neigiama perspektyva padidina tikimybę, kad bendrovė gali tapti „puolusiu angelu“, jei nepajėgtų išspręsti įsiskolinimo problemų“. („[FT's Baa3 rating meant that it was] hard to say who would buy a potential bond issue. The negative outlook increases the possibility of the company becoming a fallen angel, if it is unable to solve its debt problem“.) (168)

(246)

2002 m. gruodžio 2 d. JP MORGAN ataskaitoje taip pat patvirtinama, kad be valstybės paramos FT nebūtų pajėgęs rinkoje gauti naujų lėšų savo skolai perfinansuoti. Ataskaitoje pažymima: „Mes ir toliau manome, kad FT rizikos-atlygio santykis nėra patrauklus, ir laukiame strategijos pokyčių rezultatų. […] Net jei, mūsų manymu, FT turi dideles galimybes sumažinti savo kaštus ir sukurti didelę grąžą ir net jei jo prezidentas generalinis direktorius turi patikimą reputaciją, vis tiek vyriausybės vaidmuo yra lemiamas siekiant suteikti FT taip reikalingą lankstumą. Kol kas likvidumo rizika išlieka ir, mūsų manymu, kapitalo didinimas yra tik laiko klausimas. […] Perfinansuojant ir mažinant įsiskolinimus vyriausybės vaidmuo taip pat bus svarbiausias. Tačiau, turėdami galvoje gero nežadantį 2003 m. skolų perfinansavimą, FT ir reitingavimo agentūros sutelkė dėmesį į trumpą laikotarpį ir į bendrovės likvidumo bei perfinansavimo riziką. Be vyriausybės įsikišimo tai būtų neįmanoma, net pats France Télécom tai pripažino telefoninės konferencijos apie trečiąjį ketvirtį metu“. („We continue to view FT's risk/reward profile as unattractive pending the outcome of a strategy review. […] Although we see significant scope for FT to cut costs and deliver a compelling yield and even though the CEO has strong track record execution, the government role in giving FT the flexibility it requires is pivotal . In the meantime, liquidity risk remains and in our view, a right issue is a matter of when not if“. […] The government's role will again be pivotal in refinancing and reducing this debt. However it is liquidity or refinancing risk that is the near-term focus of FT and rating agencies alike, with a daunting refinancing schedule ahead in 2003. […] This would be impossible without government intervention – even FT acknowledged this in its Q3 conference call) (pabraukta vėliau).

(247)

Dvi, Goldman'o Sachs'o ir SG Equity Research, ataskaitos patvirtino, kad tik po vyriausybės pareiškimų serijos kapitalų rinka sudarė FT galimybę perfinansuoti skolas tinkamomis sąlygomis. Global Equity Research2003 m. vasario 20 d. pažymėjo, kad „skubiausios likvidumo problemos buvo išspręstos: po to, kai 15 milijardų eurų kapitalo didinimo operacija buvo paankstinta skyrus 9 milijardų eurų kredito liniją, FT vėl galėjo patekti į obligacijų rinką ir sumažinti neatidėliotiną grynųjų pinigų poreikį“. („[the] immediate liquidity issues are solved: since the government's upfront prepayment of its €15bn equity offering in the form of a €9bn standby facility, FT has been able to re-access the debt capital markets to solve its immediate liquidity challenges“.)

(248)

Finansų analitikų nuomonę, beje, patvirtino tuometinio Bendrovės prezidento generalinio direktoriaus M. Bon'o pasisakymai įvairiuose straipsniuose spaudoje (169), bei pačios Prancūzijos vyriausybės teiginiai 2002 m. gruodžio pranešime (170). Nors Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad buvusio FT prezidento generalinio direktoriaus nuomonė nėra svarbi, turint galvoje aplinkybes, kuriomis ji buvo pareikšta, tačiau bet kuriuo atveju būtent šią nuomonę patvirtino 2002 m. spalį paskirtas naujasis FT vadovas 2002 m. gruodžio 5 d. klausymuose Senato finansų komisijoje, pasakęs, kad grupės padėtis kelia susirūpinimą: „Turėdama milžinišką skolą, bendrovė, atrodo, nelabai kreipė dėmesį į grupės padėtį, jos smunkantį reitingą, nebegebėjimą patekti į kapitalų rinkas…“ (171).

(249)

Be to, dokumentai, kuriuos Prancūzijos vyriausybė pateikė, kad įrodytų FT rinkos prieigą, neatrodo įtikinamai. Iš tiesų [...] ir [...], siūlymai keistis vertybiniais popieriais siekiant trumpalaikės paskolos obligacijas pakeisti ilgesnės paskolos obligacijomis nepadeda patvirtinti Prancūzijos vyriausybės teiginio apie FT kapitalo rinkų prieigą. 2002 m. liepos mėn. [...] banko mainų pasiūlyme, FT esą gautame liepos 17 d., tik preliminariai svarstoma mainų operacijos galimybė (172) ir nurodoma tik preliminari EURIBOR + 380 bazinių punktų kaina ir 8,50 % palūkanos (173). O [...] banko 2002 m. rugsėjį pateikto pasiūlymo šalys nepasirašė ir jame nenumatytas joks perfinansavimo dydis. Komisija akcentuoja, kad pasiūlymai nebuvo oficialiai įtvirtinti ir tik viename iš jų buvo kalbama apie preliminarią palūkanų normą, didesnę nei vidutinė 2002 m. FT emisijų palūkanų norma (174), todėl šie du pasiūlymai neturi įrodymo galios. Šiaip ar taip, šie pasiūlymai buvo patekti vėliau nei 2002 m. liepos pareiškimas apie aiškią valstybės paramą, todėl jais negalima remtis norint įrodyti, kad FT galėjo normaliai veikti kapitalo rinkoje.

(250)

Dėl įvairių Prancūzijos vyriausybės paminėtų operacijų (175), ypač FT obligacijų ir akcijomis atlyginamų obligacijų emisijų 2002 m. (176), Komisija pažymi, kad jos ne ką labiau tinka norint įrodyti, kad FT turėjo rinkos prieigą tinkamomis sąlygomis. Ji patikslina, kad bendra emisijų suma yra daug mažesnė (177) nei FT vidurkis 1997-2003 m. (178). Tik akcijomis atlyginamų obligacijų emisija buvo reikšminga (179), tačiau tai kaip tik ta priemonė, kuri naudojama kai rizika yra didelė ir kai įprastinių obligacijų emisija būtų per brangi.

(251)

Dėl Prancūzijos vyriausybės teiginio, kad perfinansavimui ji verčiau pasirinko sindikuotą kreditą, o ne obligacijų rinką, jis niekaip nenusako FT galimybės perfinansuoti skolas tinkamomis sąlygomis. Iš tiesų sindikuotas kreditas, apie kurį kalba Prancūzijos vyriausybė 2004 m. sausio 22 d., buvo pasirašytas 2002 m. vasario 14 d., tai yra prieš tai, kai reitingavimo agentūros pablogino FT reitingą. Be to, tas faktas, kad keletą mėnesių buvo naudojamasi šiuo trumpalaikiu kreditu užuot leidus ilgesnės trukmės obligacijų emisijas, kurios būtų padėjusios perfinansuoti dalį Bendrovės įsiskolinimų (180), kaip tik patvirtina tai, jog FT nebuvo lengva patekti į kapitalo rinką. Tokią padėtį patvirtino ir Prancūzijos vyriausybė 2004 m. sausio 22 d. pastabose pažymėdama, kad sindikuotas kreditas FT kainavo pigiau nei veikla obligacijų rinkoje.

(252)

Remdamasi tuo, kas pasakyta, Komisija teigia, kad pagal gairių nuostatas 2002 m. pirmąjį pusmetį FT buvo sunkumų patirianti įmonė (181).

(253)

Tačiau šių priemonių negalima laikyti sanavimo ir restruktūrizavimo pagalba sunkumų patiriančioms bendrovėms, nes jos neatitinka gairėse nurodytų sąlygų leidimui gauti. Komisija preliminariai pažymi, kad Prancūzijos vyriausybė šiuo klausimu nepateikė jokio argumento ir niekada netvirtino, kad šiomis priemonėmis buvo siekiama sanuoti ir restruktūrizuoti FT. Priešingai, Prancūzijos vyriausybė visuomet priešinosi tam, kad FT būtų pavadintas sunkumų turinčia bendrove pagal gairių nuostatas, ir akcentavo gerą bendrovės veiklos būklę.

(254)

Šios priemonės nėra sanavimo pagalba. Gairėse numatoma, kad už kreditą turi būti atlyginama, o šiuo atveju taip nėra. Be to, pagalba turi būti skiriama dėl rimtų socialinių priežasčių, o Komisija nežino jokio fakto, kuris leistų teigti, jog be šios pagalbos būtų susiklosčiusi socialiniu požiūriu pavojinga situacija. Kadangi FT aktyvai veiklos požiūriu buvo sveiki, jei FT būtų buvęs priverstas pardavinėti savo aktyvus, kad išspręstų finansavimo sunkumus, labai tikėtina, kad dėl to nebūtų kilusi jokia rimta socialinė problema. Gairėse taip pat numatyta, kad sanavimo pagalba turi apsiriboti būtinu minimumu, reikalingu Bendrovės eksploatacijai per leidžiamą pagalbos teikimo laikotarpį užtikrinti. Tačiau šioje byloje Komisija neįžvelgia nė vieno elemento, leidžiančio tvirtinti, kad valstybės įsipareigojimai remti Bendrovę apsiribojo FT eksploatacija. Be to, Prancūzijos vyriausybė oficialiai neinformavo apie šias priemones kaip apie sanavimo pagalbą ir netvirtino, kad šių priemonių tikslas – sanuoti FT. Sanavimo pagalba turi būti grąžinta per 12 mėnesių nuo paskutinio mokėjimo, tačiau grąžinimas kompensuojant FT akcijomis nėra grąžinimas pagal gairių nuostatas, o yra paprasčiausia kapitalo injekcija, nes niekas negali užtikrinti, kad nominali akcijų vertė atitiks pagalbos sumą. Taip pat gairėse yra nurodyta, kad sanavimo pagalba skiriama ne ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui. Tačiau kredito linija buvo suteikta 18 mėnesių, taigi šis laikotarpis yra ilgesnis nei leidžiama.

(255)

Šios priemonės negali būti ir restruktūrizavimo pagalba. Komisijos prašymu pradedant tyrimo procedūrą Prancūzijos vyriausybė pateikė planą Ambition 2005. Susipažinus su planu, tampa aišku, kad FT pradeda išsamų restruktūrizavimą tiek pramoniniu, tiek finansiniu požiūriu. Todėl Komisija mano, kad Prancūzijos vyriausybės skirtos finansinės priemonės FT paremti galėjo būti struktūrinė pagalba pagal gairių nuostatas. Tačiau Komisija negali sutikti, kad šios priemonės yra suderinamos su bendrąja rinka pagal sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas ir pagal gairių nuostatas. Iš tiesų pažymėtina, kad pagal gairių nuostatas „restruktūrizavimo pagalba kelia didelių problemų konkurencijos prasme“. Todėl ši pagalba gali būti skiriama tik „remiantis griežtais kriterijai ir užsitikrinus, kad galimus iškraipymus kompensuos pranašumai, gauti išsaugojus bendrovę … prireikus bus numatytos pakankamos kompensacinės priemonės konkurentų naudai“. Tačiau šiuo atveju Prancūzijos vyriausybės pateiktoje informacijoje nėra duomenų apie tai, Prancūzijos vyriausybė nepateikė Komisijai kai kurios gairių I priede nurodytos informacijos, pavyzdžiui, išsamaus pagalbos aprašo (su siūlomomis kompensacinėmis priemonėmis) ir rinkos tyrimų, kurie Komisijai yra būtini, kad ji galėtų pareikšti savo nuomonę dėl konkurencijos iškraipymo masto ir dėl reikalingų kompensacinių priemonių, kad būtų galima įvertinti pagalbos suderinamumą.

(256)

Komisija daro išvadą, kad Prancūzijos vyriausybės FT paremti skirtos finansinės priemonės yra nesuderinamos su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto bei gairių nuostatas.

(257)

Remiantis tuo, kas pasakyta, 2002 m. gruodžio mėn. akcininko avansas yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba. Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnį Komisija iš principo turi pareikalauti ją išieškoti.

(258)

Žinoma, išankstinė šios prievolės vykdymo sąlyga yra arba sprendime gana tiksliai apskaičiuoti pagalbos sumą, arba – jei tai neįmanoma – nustatyti parametrus, kuriais remdamasi valstybė narė galėtų bendradarbiaudama su Komisija atlikti tokius skaičiavimus vėliau.

(259)

Komisija negali kol kas pradėti tikslių šios pagalbos skaičiavimų.

(260)

Žinoma, rinkos padėties iki 2002 m. liepos pareiškimų analizė leidžia teigti apie FT suteiktą didelį pranašumą. Tačiau Komisija nemano esant tinkama remtis tik šiais elementais skaičiuojant pagalbos dydį. Iš tiesų rinkos padėties iki 2002 m. liepos mėn. pareiškimų analizė, nors ir leidžia įvertinti išankstinių Prancūzijos vyriausybės pareiškimų poveikį, neleidžia atskirti šio poveikio nuo kitų įvykių galimų poveikių, pavyzdžiui FT vadovybės pakeitimo ar plano Ambition 2005. Taigi tokia analizė leidžia susidaryti tik „neapdorotą“ vaizdą, ne visai tiksliai atitinkantį FT įgytą pranašumą.

(261)

Nepaisant visų Komisijos pastangų, jai nepavyko tinkamai įvertinti „grynojo“ priemonių, apie kurias jai buvo pranešta, finansinio poveikio, kuris turėtų būtį nustatytas atlikus teorinius skaičiavimus, atskyrus valstybės pareiškimų ir veiksmų poveikį nuo visų kitų įvykių, galėjusių turėti įtakos FT būklei ar tam, kaip rinka suvokė šią situaciją. Taip pat neįmanoma į sprendimą įtraukti gana tikslių skaičiavimo parametrų, reikalingų galutiniams skaičiavimams atlikti įgyvendinant šį sprendimą. Turint galvoje šias ypatingas aplinkybes, valstybės narės teisės į gynybą įgyvendinimas gali būti kliūtis išieškojimui pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, kurioje numatoma, kad „Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarauja bendrajam Bendrijos teisės principui“.

(262)

Tokia išvada taip pat išplaukia iš teisėtų lūkesčių principo. Be abejo, Prancūzija Komisijai nepateikė jokio argumento apie teisėtų lūkesčių punktą pagalbos gavėjų kaltinamajame akte. Tačiau remiantis Teismo praktika (182) Komisija privalo savo iniciatyva atsižvelgti į išskirtines aplinkybes, dėl kurių, pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį ji atsisako nurodyti išieškoti neteisėtai suteiktą pagalbą, kai išieškojimas prieštarauja bendrajam Bendrijos teisės principui, pavyzdžiui, pagalbos gavėjų teisėtų lūkesčių principui.

(263)

Komisija, vertindama šios priemonės suderinamumą su valstybės pagalbos teikimo taisyklėmis, atsižvelgė į vyriausybės pareiškimus. Atskirai paimtas akcininko avanso projektas, ko gero, būtų įvertintas kaip nesukuriantis pagalbos pagal Sutarties nuostatas. Tačiau Komisija padarė išvadą, kad pareiškimais buvo grąžintas rinkos pasitikėjimas Bendrove, todėl atsargaus privataus investuotojo principas atkrenta, o akcininko avanso projektas tampa materialia FT skirtos valstybės pagalbos išraiška. Komisija pripažįsta, kad pirmą kartą jai teko nagrinėti, ar tokio pobūdžio veiksmai yra pagalba. Kadangi pagalba priklauso nuo veiksmų iki pranešimo apie avanso projektą, atsargiam operatoriui galėtų atsirasti pasitikėjimas atitinkamos valstybės narės veiksmų teisėtumu, kai ji savo ruožtu tinkamai praneštų apie avanso projektą. Kaip teigiama generalinio advokato Darmon'o išvadose byloje C 5/98 (183), „negalime pajuokti abejonių, kurios gali kilti kai kurioms su netipiškomis pagalbos formomis susidūrusioms įmonėms, dėl to, ar reikia apie jas pranešti, ar ne“.

(264)

Komisija daro išvadą, kad FT galėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog Prancūzijos veiksmai nėra valstybės pagalba. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, Komisija mano, kad šiuo atveju reikalavimas išieškoti pagalbą prieštarautų bendriesiems Bendrijos teisės principams.

(265)

Komisija konstatuoja, kad akcininko avansas, kurį 2002 m. gruodį Prancūzija skyrė FT 9 milijardų eurų kredito linijos forma, vertinant jį nuo 2002 m. liepos skelbtų pareiškimų kontekste, yra valstybės pagalba,

—

Moody's regard FT's ability to reduce debt within a relatively short period as having become increasingly constrained by the fall in its equity value, which reduces the potential value of the treasury stock FT holds, reducing the probability of conversion of numerous convertible bonds and potentially implying a lower realizable value for expected non-core asset disposals, although Moody's acknowledges that it is possible this may change. Additionally, the positive impact of expected asset disposals is expected to be partly offset by various contingent liabilities adversely impacting upon FT;

—

The negative outlook attached to the Baa3 rating reflects the execution risks associated with FT's high debt refinancing needs of this highly leveraged company. Although Moody's does not have any immediate liquidity concerns, the rating agency notes that FT faces around €15 billion of total long-term debt maturities in 2003;’