19.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 302/14

(1)

Po tyrimo (toliau – ankstesnis tyrimas) Taryba reglamentu (EB) Nr. 969/2000 (2) iš dalies pakeitė priemones, iš pradžių nustatytas Reglamentu (EEB) Nr. 3068/92 (3), inter alia, Rusijos kilmės kalio chloridui (toliau – galiojančios priemonės).

(2)

2004 m. kovo mėn. pranešimu, paskelbtu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4), Komisija savo iniciatyva pradėjo galiojančių priemonių dalinę tarpinę priežiūrą siekdama ištirti, ar jos turėtų būti iš dalies pakeistos atsižvelgiant į 2004 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungos plėtrą iki 25 valstybių narių (toliau – plėtra).

(3)

Dalinės tarpinės priežiūros rezultatai parodė, kad, atsižvelgiant į Bendrijos interesus, turi būti numatyti laikini galiojančių priemonių pakeitimai siekiant išvengti staigaus ir itin neigiamo poveikio dešimties naujų valstybių narių importuotojams ir vartotojams iš karto po plėtros.

(4)

Todėl 2004 m. gegužės mėn. Komisija reglamentu (EB) Nr. 1002/2004 (5) priėmė dviejų eksportuojančių Rusijos gamintojų, būtent JSC Silvinit ir JSC Uralkali, įsipareigojimus vienerių metų laikotarpiui. 2005 m. birželio mėn. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 858/2005 (6) buvo priimti nauji šių dviejų Rusijos eksportuojančių gamintojų įsipareigojimai, kurie baigs galioti 2006 m. balandžio 13 d. Be to, siekiant netaikyti Reglamentu (EEB) Nr. 3068/92 nustatytų antidempingo muitų importui, vykdomam pagal įsipareigojimų sąlygas, Reglamentas (EEB) Nr. 3068/92 buvo iš dalies pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 992/2004 (7).

(5)

Be to, reikia pažymėti, kad visos nuorodos į „Bendriją“ arba „15 valstybių narių Bendriją“ šiame reglamente, jei nenurodyta kitaip, reiškia Bendriją prieš pat plėtrą.

(6)

2004 m. sausio mėn. JSC Silvinit ir JSC Uralkali (toliau – pareiškėjai) atskirai pateikė prašymus dėl individualios dalinės galiojančių priemonių tarpinės peržiūros pagal pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalį.

(7)

Pareiškėjai pareiškė ir pateikė pakankamai prima facie įrodymų, kad palyginus normaliąją vertę, paremtą jų sąnaudomis ir (arba) vidaus kainomis, su jų eksporto į Bendriją kainomis būtų nustatyta, kad dempingo nėra. Todėl nebebūtų būtina toliau taikyti galiojančias priemones tokiu lygiu, kuris buvo pagrįstas anksčiau nustatyto dempingo dydžiu, ir taip kompensuoti dempingo daromą žalą.

(8)

Pasitarusi su Patariamuoju komitetu ir nusprendusi, kad yra pakankamai įrodymų pradėti dalinę tarpinę peržiūrą, Komisija paskelbė pranešimą apie tyrimo procedūrų inicijavimą ir pradėjo tyrimą (8).

(9)

Buvo tiriamas tik dempingas, ir tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. kovo 30 d. (toliau – tyrimo laikotarpis arba TL).

(10)

Komisija apie tarpinės peržiūros inicijavimą oficialiai informavo eksportuojančios valstybės atstovus, pareiškėjus ir Bendrijos pramonę bei suteikė galimybę visoms tiesiogiai susijusioms šalims pareikšti savo nuomonę raštu ir prašyti jas išklausyti. Komisija taip pat išsiuntė klausimynus pareiškėjams. Atsakymus į klausimynus atsiuntė pareiškėjai ir vienas Rusijos eksportuojantis prekybininkas, susijęs su viena iš pareiškėjų bendrovių.

(11)

Komisija surinko ir patikrino visą informaciją, laikomą būtina dempingo nustatymui, ir patikrino atsakymus į klausimyną šių bendrovių patalpose:

(12)

Produktas yra tas pats, kuris buvo tirtas ankstesniame tyrime, t. y. kalio chloridas (toliau – kalio karbonatas arba KCl), paprastai naudojamas kaip trąša žemės ūkyje, tiesiogiai, sumaišytas su kitomis trąšomis, arba perdirbtas į kompleksines trąšas, vadinamas NPK (azotas, fosforas, kalis). Kalio kiekis yra nevienodas, jis išreiškiamas kalio oksido (K2O) svorio sausame bevandeniame produkte procentu. Jis dar naudojamas kaip žaliava gaminant tam tikrus pramonės ir vaistų pramonės gaminius.

(13)

Kalio karbonatas paprastai parduodamas standartiniu ir (arba) miltelių pavidalu (toliau – standartinis kalio karbonatas) arba kitokiu pavidalu, kuriam priskiriamas – bet tuo neapsiribojama – granuliuotas pavidalas (toliau – granuliuotas kalio karbonatas). Produktas paprastai yra klasifikuojamas į tris pagrindines kategorijas pagal K2O kiekį:

(14)

Reikėtų prisiminti, kad ankstesniame tyrime buvo nustatyta, kad importuojami tam tikri specialūs mišiniai su neįprastai dideliu kalio karbonato kiekiu, kurie nėra klasifikuojami kuriuo nors pirmiau nurodytu kalio karbonato KN kodu, irgi turėtų būti laikomi aptariamu produktu. Ši išvada buvo padaryta todėl, kad tokie mišiniai pasižymėjo tokiomis pačiomis pagrindinėmis fizinėmis ir cheminėmis savybėmis bei buvo naudojami tai pačiai paskirčiai kaip ir minėtos pagrindinės kategorijos. Todėl tokie mišiniai, klasifikuojami KN kodais ex31052010, ex31052090, ex31056090, ex31059091 ir ex31059099, irgi buvo įtraukti į šį tyrimą ir sudarė aptariamo produkto dalį.

(15)

Nustatyta, kad nėra skirtumo tarp iš Rusijos į Bendriją eksportuojamo produkto ir Rusijoje gaminamo bei Rusijos vidaus rinkoje parduodamo produkto fizinių ar cheminių savybių, todėl šiame tyrime šie produktai laikomi panašiais produktais.

(16)

Siekiant nustatyti normaliąją vertę, pirmiausia buvo ištirta, ar kiekvieno pareiškėjo visas panašaus produkto pardavimo kiekis vidaus rinkoje buvo tipiškas lyginant su jų viso eksporto pardavimo į Bendriją kiekiais. Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį buvo laikoma, kad pardavimas vidaus rinkoje laikomas tipišku, jei kiekvieno pareiškėjo panašaus produkto pardavimo vidaus rinkoje kiekis per tyrimo laikotarpį sudarė ne mažiau kaip 5 % viso eksporto pardavimo į Bendriją kiekio. Tuo remiantis nustatyta, kad visas abiejų pareiškėjų vidaus rinkoje per TL parduoto aptariamo produkto kiekis buvo tipiškas.

(17)

Todėl pagal TARIC kodus, kuriais yra klasifikuojami produktai (t. y. standartiniai arba nestandartiniai, įskaitant granules), ir pagal jų pakuotę arba pavidalą, kuriuo jie gabenami (t. y. nepakuoti, maišuose arba konteineriuose), buvo nustatytos produkto rūšys ir atlikta analizė, ar kiekvienos produkto rūšies pardavimas vidaus rinkoje buvo tipiškas. Buvo laikoma, kad tam tikros rūšies produktų vidaus pardavimas yra pakankamai tipiškas, jei bendras tos rūšies vidaus pardavimo kiekis per TL siekė 5 % ar daugiau bendro panašaus produkto rūšies, eksportuojamos į Bendriją, pardavimo kiekio.

(18)

Atlikus šią analizę, nustatyta, kad vieno eksportuojančio gamintojo, JSC Silvinit, tik vienos jo eksportuojamos produkto rūšies pardavimo kiekis vidaus rinkoje buvo tipiškas. Kito eksportuojančio gamintojo, JSC Uralkali, atveju buvo nustatyta, kad visų jo eksportuojamų produkto rūšių pardavimo kiekiai vidaus rinkoje buvo tipiški.

(19)

Taip pat buvo atliktas tyrimas dėl to, ar kiekvienos produkto rūšies vidaus pardavimas galėtų būti laikomas atliktu įprastomis prekybos sąlygomis, nustatant pelningų aptariamos rūšies pardavimo nepriklausomiems pirkėjams dalį.

(20)

Šiuo atžvilgiu buvo nustatyta, kad tiriant JSC Uralkali pardavimo vidaus rinkoje kainas už geriausiai parduodamą į Bendriją eksportuojamą produkto rūšį (toliau – geriausiai parduodama eksporto rūšis), sudarančią daugiau kaip 99 % tokio eksporto, per tyrimo laikotarpį išryškėjo neįprasta tendencija. Nustatyta, kad per tyrimo laikotarpį 77 % geriausiai parduodamos eksporto rūšies vidaus rinkoje buvo parduodami vienam Rusijos pirkėjui ir kad pardavimo kaina šiam pirkėjui per vieną mėnesį tyrimo laikotarpio viduryje išaugo daugiau kaip du kartus. Tos pačios produkto rūšies, parduodamos kitiems pirkėjams vidaus rinkoje, kainos tuo pačiu metu irgi išaugo, tačiau tik apie 40 %. Ištyrus kitų vietos rinkoje parduodamų kalio karbonato rūšių kainų augimą paaiškėjo, kad per tyrimo laikotarpį kainos panašiai išaugo apie 40 %.

(21)

Atsižvelgiant į šią ypatingą situaciją rinkoje, susijusią su kainų apskaičiavimu už pagrindinę produkto rūšį, naudojamą apskaičiuojant dempingo skirtumą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį, nuspręsta, kad toks pardavimas nesudaro galimybės deramai palyginti. Atsižvelgiant į tokio pardavimo reikšmę aptariamos rūšies pardavimo vidaus rinkoje kiekiams ir šios rūšies svarbą bendram aptariamos bendrovės į Bendriją eksportuojamo kalio karbonato kiekiui, nuspręsta, kad būtų prasminga nepaisyti šio specifinio pardavimo aptariamajam pirkėjui. Nustatyta, kad likęs šios produkto rūšies pardavimas vidaus rinkoje kitiems pirkėjams nesiekė 5 % ribos, laikomos būtina, kad jis būtų priskirtas tipiškam pardavimui. Todėl šios produkto rūšies normalioji vertė buvo apskaičiuojama remiantis aptariamo eksportuojančio gamintojo gamybos sąnaudomis, pridedant pagrįstą sumą už pardavimo, bendrąsias ir administracines sąnaudas bei pelną. Pardavimo, bendrųjų ir administracinių sąnaudų suma bei pelnas buvo sudaryti remiantis faktiniais duomenimis apie tiriamojo eksportuojančio gamintojo panašaus produkto gamybą ir pardavimą įprastomis prekybos sąlygomis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies pirmąjį sakinį.

(22)

Uralkali pareiškė, kad „ypatinga situacija rinkoje“, numatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje, netaikytina aptariamo produkto pardavimui aptariamajam pirkėjui, todėl aptariamo produkto rūšies vidaus kainų nereikėtų naudoti nustatant normaliąją vertę. Šiuo atžvilgiu buvo argumentuojama, kad i) pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies nuostata netaikytina „dirbtinai pakeltų kainų“ atveju ir kad ii) specialios sąlygos, taikomos tik vienam specifiniam užsakovui, negali būti laikomos „ypatinga situacija rinkoje“ visai Rusijos vidaus rinkai. Be to, buvo tvirtinama, kad aptariamąsias kainas lėmė „rinkos jėgos“, ir jos atspindėjo „tikrąją padėtį rinkoje“.

(23)

Atsižvelgiant į šiuos faktus, reikėtų pažymėti, kad ypatingų situacijų rinkoje apibrėžimas, nurodomas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje, nėra išsamus ir kad ypatingą situaciją rinkoje reikėtų įvertinti, inter alia, atsižvelgiant į kainos svyravimus ir tendencijas, o ne tik atskirai vertinti remiantis absoliučiu kainų lygiu. Šiuo atveju pardavimo sandoriai tiek už nedidelę, tiek už didelę kainą nebuvo įtraukti į apskaičiavimus, nes jie neatspindėjo nei ilgalaikio kainų lygio, nei rinkos jėgų, ir nes tokios tendencijos nebuvo nustatytos jokios kitos produkto rūšies ar jokio kito JSC Uralkali užsakovo atveju. Antra, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad normaliąją vertę galima apskaičiuoti tada, „…kai dėl ypatingos situacijos rinkoje pardavimo rodikliai nesudaro galimybės deramai palyginti…“. Vadinasi, akivaizdžiai pripažįstama, kad (kaip iš šiuo atveju) pardavimas, kuris, kaip manoma, nesudaro galimybės deramai palyginti, pirkėjui gali būti nenaudojamas nustatant normaliąją vertę. Ši išvada yra susijusi ne su visa Rusijos rinka, bet daugiau su JSC Uralkali pardavimu.

(24)

Kalbant apie JSC Silvinit, tais atvejais, kai vienos produkto rūšies, parduotos už grynąją pardavimo kainą, kuri prilygsta arba yra didesnė už vieneto gamybos sąnaudas, kiekis siekė daugiau nei 80 % tos rūšies bendro pardavimo kiekio, ir kai tos rūšies svertinis kainos vidurkis prilygo arba buvo didesnis už patikslintas vieneto gamybos sąnaudas, normalioji vertė buvo grindžiama faktine vidaus kaina, apskaičiuota kaip viso tos produkto rūšies pardavimo per tyrimo laikotarpį vidaus rinkoje kainų svertinis vidurkis, neatsižvelgiant į tai, ar pardavimas buvo pelningas ar ne.

(25)

Kitos JSC Silvinit produkto rūšies atveju, kurios pardavimo už vidaus kainas nepakako siekiant sudaryti tinkamą pagrindą normaliajai vertei nustatyti, turėjo būti taikomas kitas metodas. Tokiu atveju, vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalimi, buvo remtasi apskaičiuotąja normaliąja verte. Normalioji vertė buvo apskaičiuota prie eksportuotos rūšies pakoreguotų vieneto gamybos sąnaudų pridedant pagrįstą procentą už pardavimo, bendrąsias ir administracines sąnaudas (toliau – PBA sąnaudos) bei pagrįstą pelną, remiantis faktiniais duomenimis apie tiriamojo eksportuojančio gamintojo panašaus produkto gamybą ir pardavimą įprastomis prekybos sąlygomis pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies pirmąjį sakinį.

(26)

JSC Uralkali pareiškė, kad normaliosios vertės apskaičiavimui panaudotame procentiniame pelne nebuvo tinkamai atsižvelgta į pakoreguotas dujų sąnaudas, nes normaliajai vertei apskaičiuoti naudojamas pelnas buvo paimtas iš bendrovės apskaitos prieš koregavimą. Tačiau ši pretenzija negalėjo būti patenkinta, nes, vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 6 dalies pirmuoju sakiniu, apskaičiuojant normaliąją vertę turi būti naudojamos faktinės bendrovės vidaus rinkoje uždirbto pelno sumos.

(27)

Kalbant apie energijos sąnaudas, pavyzdžiui, elektros energiją ir dujas, naudojamas aptariamo produkto kasybos ir gamybos procesuose, atlikus tyrimą nustatyta, kad šios sąnaudos ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse gamintojose sudaro ženklią visų kalio karbonato gamintojų gamybos sąnaudų dalį. Šiuo atžvilgiu Bendrijos pramonė pareiškė, kad Rusijos bendrovių mokamose kainose komunalinių paslaugų teikėjams už elektros energijos ir dujų vienetą pakankamai neatsispindėjo faktinės įsigytos elektros energijos ir dujų gamybos sąnaudos.

(28)

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, buvo nuspręsta, kad šiuo atveju bus tikslinga dar palyginti pareiškėjo ir kito stambaus kalio karbonato gamintojo, pasižyminčio panašiais gamybos metodais, produkcijos lygiu ir panašiais natūraliais privalumais, energijos pirkimo kainas už vienetą. Kadangi kitų kalio karbonato gamintojų Rusijoje nėra, ši informacija buvo surinkta ir gauta iš didelio kalio karbonato gamintojo Kanadoje.

(29)

Iš pateiktų duomenų paaiškėjo, kad Kanados gamintojo energijos poreikis buvo panašus į prašymą pateikusių Rusijos gamintojų poreikį ir kad šios bendrovės perkama elektros energija bei dujos buvo gaunamos iš hidroelektrinės ir pagrindinių dujų telkinių šalies viduje, kaip ir Rusijos bendrovių naudojama elektros energija bei dujos. Palyginus paaiškėjo, kad Kanados gamintojo mokama kaina už elektros energijos vienetą nelabai skyrėsi nuo Rusijos gamintojų mokamos kainos.

(30)

Kalbant apie dujų tiekimą, remiantis Rusijos dujų tiekėjo OAO Gazprom (kurio regioninis platintojas buvo ir aptariamų eksportuojančių gamintojų tiekėjas) 2003 m. metinėje ataskaitoje paskelbtais duomenimis buvo nustatyta, kad Rusijos gamintojų už dujas mokama vidaus kaina sudarė apie penktadalį eksporto iš Rusijos kainos. Toje pačioje ataskaitoje buvo aiškiai konstatuota, kad „OAO Gazprom vidaus rinkoje neuždirbo jokio pelno“. Nors nėra oficialios informacijos apie Rusijos dujų vidaus kainų pelningumą, bet Rusijos Vyriausybės šaltinių citatos spaudoje ir duomenys, gauti analizuojant specializuotos rinkos šaltinius bei Vyriausybės tinklavietes, leidžia užtikrintai spėti, kad vietos pirkėjams nustatytos dujų kainos buvo žymiai mažesnės už sąnaudų padengimo lygį. Be to, dviejų Rusijos gamintojų už dujas mokama kaina buvo žymiai mažesnė už Kanados gamintojų mokamą kainą.

(31)

Atsižvelgiant į šiuos faktus, buvo nuspręsta, kad regioninio Rusijos dujų tiekėjo Rusijos kalio karbonato gamintojams nustatytos kainos tyrimo laikotarpiu negalėjo pakankamai atspindėti sąnaudų, susijusių su dujų gamyba, lyginant su iš Rusijos eksportuojamų dujų kaina ir kaina, kurią Kanados dujų tiekėjas nustato pagrindiniam pramonės vartotojui Kanadoje. Todėl, vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalimi, buvo pakoreguotos kiekvieno pareiškėjo gamybos sąnaudos. Nesant kitokio tinkamo pagrindo, sąnaudos koreguotos naudojantis informacija, susijusia su eksportuojamų dujų kaina, atėmus transporto sąnaudas, eksporto muitą, pridėtinės vertės mokestį ir akcizą.

(32)

Šiuo atžvilgiu vienas iš pareiškėjų pareiškė, kad mokesčiai už dujas tinkamai atsispindėjo jo apskaitos dokumentuose, todėl jų nebuvo būtina koreguoti pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį. Atsakant į šį argumentą, reikia pažymėti, kad bendrovė neabejotinai teisingai atliko sąskaitoje-faktūroje nurodytų sumokėtų kainų apskaitą, tačiau koregavimas yra pagrįstas, nes įsigytų dujų kainoje neatsispindi pagrįstos dujų gamybos ir platinimo sąnaudos.

(33)

Rusijos valdžios institucijos pareiškė, kad, koreguodama dujų sąnaudas, Komisija neatsižvelgė į skirtingas vietos rinkoje pramonės reikmėms parduodamų dujų ir eksportui parduodamų dujų transportavimo sąnaudas. Reikėtų prisiminti (žr. 31 konstatuojamąją dalį), kad dujų sąnaudos pakoreguotos remiantis palyginimu tarp bendrovių faktiškai sumokėtų dujų kainų ir eksporto kainų, kurias nustatė Rusijos dujų tiekėjas OAO Gazprom eksportui iš Rusijos, atėmus transporto sąnaudas, eksporto mokestį, pridėtinės vertės mokestį ir akcizą. Todėl ši pretenzija buvo atmesta.

(34)

Vienas iš pareiškėjų pareiškė, kad jo vieneto gamybos sąnaudos per pirmąjį 2004 m. ketvirtį (t. y. per paskutinį tyrimo laikotarpio ketvirtį) buvo žymiai mažesnės dėl didesnio produktyvumo ir mažesnių techninės priežiūros sąnaudų ir kad šios mažesnės vieneto sąnaudos turėtų būti laikomos gamybos sąnaudų pagrindu per visą tyrimo laikotarpį. Šis prašymas nebuvo patenkintas, nes, nustatant šias sąnaudas, yra remiamasi visu tyrimo laikotarpiu, o ne išskirtiniu, trumpesniu laikotarpiu.

(35)

Kalbant apie gamybos sąnaudas, Bendrijos pramonė pareiškė, kad, siekiant apskaičiuoti pareiškėjų gamybos sąnaudas, ilgalaikio turto nusidėvėjimas turėtų būti nustatomas remiantis šio turto atstatymo sąnaudomis (pvz., naujos kasyklų šachtos, mašinos ir pan.). Šiuo atžvilgiu buvo teigiama, kad nusidėvėjimas, nustatomas remiantis tradiciniu būdu – ilgalaikio turto įsigijimo (pirmine) verte neatspindėtų, vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalimi, pagrįstų aptariamo produkto gamybos sąnaudų. Todėl nuspręsta, kad Rusijos gamintojų sąnaudos turi būti pakoreguotos jas padidinant.

(36)

Kalbant apie šį pareiškimą, buvo pažymėta, kad nusidėvėjimo nustatymas remiantis ilgalaikio turto įsigijimo verte ir likutine verte, atrodo, atitinka kalnakasybos pramonės apskaitos praktiką. Todėl, siekiant nustatyti, ar į gamybos sąnaudų duomenis įtrauktas nusidėvėjimas atspindėjo pagrįstas aptariamo produkto gamybos sąnaudas, atliekant tyrimą buvo atsižvelgiama į tai, kaip buvo apskaičiuota turto pirminė vertė.

(37)

Patikrinus Rusijos gamintojus vietoje, paaiškėjo, kad jų turto pradinė vertė buvo nustatyta remiantis vertinimais, atliktais 1993 m. privatizavimo proceso metu. Ši turto vertė vėliau buvo tikslinama nuo 1993 m. iki 1997 m. taikant „perkainojimo koeficientą“, kurį nustatė Rusijos Vyriausybė, siekdama sustabdyti hiperinfliaciją. 1997 m. pabaigoje, remiantis Rusijos Vyriausybės dekretu, nepriklausomą turto vertinimą atlikdavo nepriklausomi vertintojai. Turto vertė buvo nustatoma remiantis trimis pagrindiniais kriterijais, iš kurių vienas buvo turto atstatomoji vertė. Šių nepriklausomų vertinimų rezultatas atsispindi pareiškėjų 1998 m. ataskaitinio laikotarpio pradžios balanse.

(38)

Vis dėlto, nepaisant pradinės vertės padidinimo po jos įvertinimo, pažymėta, kad pareiškėjų turto vertė, išreikšta gamybos ir turto vertės santykiu, vis dar atrodė žymiai mažesnė už Bendrijos pramonę sudarančių bendrovių ir panašia gavyba bei gamybos pajėgumais pasižyminčio pagrindinio Kanados gamintojo turto vertę. Tačiau tokiame vertinime neatsižvelgiama į Rusijos gamintojų turto, įsigyto prieš 1993 m. privatizaciją, moralinį susidėvėjimą ir žemesnį technologijų lygį.

(39)

Todėl, nesant esminių įrodymų, kad nusidėvėjimas nebuvo teisingai atspindėtas eksportuojančių gamintojų apskaitose, nuspręsta, kad šiuo metu neįmanoma koreguoti nusidėvėjimo sąnaudų, įtrauktų į gamybos sąnaudų duomenis, naudotus nustatant pareiškėjų normaliąją vertę.

(40)

Bendrijos pramonė taip pat pareiškė, kad, apskaičiuojant gamybos sąnaudas, reikėtų atsižvelgti į sąnaudas už aplinkos apsaugą, palyginamas su Bendrijos gamintojų sąnaudomis. Tačiau nustatyta, kad pareiškėjai šias sąnaudas patyrė ir įtraukė jas į gamybos sąnaudų apskaičiavimus. Atsakant į klausimą, ar šios sąnaudos turėtų būti panašios proporcijos arba dydžio kaip ir Bendrijos gamintojų, nuspręsta, kad, kol pareiškėjai laikosi Rusijos valdžios institucijų nustatyto aplinkos apsaugos lygio ir kol su šio lygio laikymusi susijusios sąnaudos teisingai atsispindi jų apskaitose, tol sąnaudų koreguoti nebūtina. Kadangi buvo nustatyta, kad abu pareiškėjai laikėsi minėto lygio, sąnaudų už aplinkos apsaugą koreguoti nereikėjo.

(41)

Silvinit atveju buvo nustatyta, kad didžioji dalis bendrovės į Bendriją parduodamo kalio karbonato tyrimo laikotarpiu buvo parduota nesusijusiai Šveicarijos prekybos bendrovei. Šiame tyrime, vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalimi, apskaičiuojant eksporto kainą buvo remiamasi kainomis, kurias faktiškai sumokėjo arba sumokės bendrovei Silvinit ši prekybos bendrovė.

(42)

Tačiau buvo nustatyta, kad per su Silvinit susijusią Rusijos prekybos bendrovę International Potash Company (toliau – IPC) du sandoriai buvo sudaryti su susijusia Belgijos bendrove Ferchimex AS (toliau – Ferchimex), kuri importuotą kalio karbonatą perdirbo į produktą, neįtrauktą į tyrimą. Vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 9 dalimi, gali būti neatsižvelgiama į kainas, kurias Ferchimex bendrovei nustatė IPC, jei jos laikomos nepatikimomis. Pažymėta, kad abiejų sandorių atveju pardavimo kainos Ferchimex buvo maždaug panašios į kainas už tą pačią rūšį, parduodamą nepriklausomiems Bendrijos pirkėjams. Be to, abu sandoriai buvo susiję tik su nedideliais kiekiais. Todėl į juos abu buvo atsižvelgta nustatant bendrą eksporto kainą.

(43)

Uralkali atveju buvo nustatyta, kad visas Bendrijos rinkai skirtas bendrovės kalio karbonatas tyrimo laikotarpiu buvo tiesiogiai parduodamas Kipro prekybininkui Fertexim Ltd, kuris veikė kaip išskirtinis Uralkali platintojas. Tokio pardavimo eksporto kaina buvo nustatoma pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalį, t. y. pagal faktiškai Fertexim sumokėtas arba mokėtinas kainas.

(44)

Abiejų pareiškėjų normalioji vertė ir eksporto kaina buvo lyginamos remiantis gamintojo kainomis. Siekiant užtikrinti sąžiningą normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimą, buvo deramai atsižvelgta į skirtumus, kurie turėjo įtakos kainų palyginamumui, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį.

(45)

Todėl, jei reikėjo, buvo atsižvelgta į pagrįstus įrodymais skirtumus, susidariusius dėl nuolaidų, transporto, draudimo, tvarkymo, krovimo ir papildomų sąnaudų, pakavimo ir kredito sąnaudų.

(46)

Vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalimi, kiekvieno eksportuojančio gamintojo atskiros produkto rūšies pakoreguotas svertinis normaliosios vertės vidurkis buvo lyginamas su pakoreguotu svertiniu kiekvienos atitinkamos aptariamo produkto rūšies, parduotos į Bendriją, eksporto kainos vidurkiu.

(47)

Palyginus paaiškėjo, kad abi tiriamosios bendrovės pardavinėjo produktus dempingo kaina, tačiau dempingo skirtumas buvo žymiai mažesnis už anksčiau nustatytą skirtumą. Svertinis visų rūšių, eksportuotų į Bendriją, dempingo skirtumų vidurkis, išreikštas bendros CIF kainos prie Bendrijos sienos kainos, nesumokėjus muito, procentu yra šis:

(48)

Vadovaujantis pagrindinio reglamento 11 straipsnio 3 dalimi, buvo atlikta analizė, ar dempingo aplinkybės smarkiai pakito ir ar šis pasikeitimas galėtų būti laikomas ilgalaikiu. Šiuo atžvilgiu nustatyta, kad dempingo skirtumas pasikeitė sumažėjus pareiškėjų normaliosioms vertėms.

(49)

Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad ankstesniame tyrime normalioji vertė buvo nustatyta remiantis pareiškėjų sąnaudomis ir kainomis. Be to, priešingai nei nustatyta ankstesnio tyrimo išvadose, kalio karbonato vartojimas vidaus rinkoje pastaruosius kelerius metus nuolat augo ir apskritai abiejų Rusijos gamintojų vidaus pardavimo kainos yra pelningos.

(50)

Kalbant apie eksporto pardavimo kainų pokyčio ne Bendrijos rinkose ilgalaikį pobūdį, nė vienas pareiškėjas negalėjo pateikti išsamių duomenų apie atskirus sandorius gamintojų lygiu. Tačiau buvo pateikti apibendrinti duomenys pagal paskirties šalį ir produkto rūšį. Nuspręsta, kad jų pakanka šios dalinės tarpinės peržiūros tikslams, nes tokioms rinkoms nėra privaloma tiksliai nustatyti pardavimo kainas. Neturėdama išsamių duomenų ir atsižvelgdama į i) tokiam pardavimui naudojamų pristatymo sąlygų įvairovę (pvz., CIF, FOB, FCA ir pan.), ii) skirtingas logistikos priemones ir jų kombinacijas (pvz., geležinkelis ir jūra, tik geležinkelis ir pan.), iii) skirtingą atstumą, transporto ir tvarkymo sąnaudas įvairiose paskirties vietose Azijoje ir Pietų Amerikoje, Komisija negalėjo tiksliai nustatyti pardavimo kainų kiekvienai šaliai. Tačiau buvo nuorodų, kad pardavimo kainos lygis ne Bendrijos rinkoms buvo, atsižvelgiant į transporto sąnaudas, to paties dydžio kaip ir pardavimų į Bendriją kainų.

(51)

Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, nuspręsta, kad bus tikslinga iš dalies pakeisti galiojančias priemones pareiškėjų atžvilgiu sumažinant dempingo skirtumus iki šiuo tyrimu nustatytų skirtumų.

(52)

Vadovaujantis pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalimi, antidempingo muitų sumos dydis turi neviršyti nustatyto dempingo skirtumo, bet turi būti mažesnis už tokį skirtumą, jei tokio mažesnio muito pakaks pašalinti žalą Bendrijos pramonei. Kadangi galiojantys muitai pareiškėjams buvo apskaičiuoti remiantis dempingo skirtumu ir kadangi nauji dempingo skirtumai yra mažesni už apskaičiuotuosius anksčiau, muitai turi būti pakoreguoti pagal mažesnius dempingo skirtumus, nustatytus šiuo tyrimu, būtent 23,0 % JSC Silvinit bendrovei ir 12,3 % JSC Uralkali bendrovei.

(53)

Suinteresuotosios šalys buvo informuotos apie esminius faktus ir pastabas, kuriomis remiantis buvo ketinama rekomenduoti iš dalies pakeisti antidempingo muitą, iš pradžių nustatytą Reglamentu (EEB) Nr. 3068/92. Joms buvo suteikta galimybė pateikti pastabas ir prašyti būti išklausytoms. Į visas gautas pastabas prireikus buvo deramai atsižvelgta.

(54)

Paskelbus esminius faktus ir pastabas, kurių pagrindu buvo ketinama rekomenduoti iš dalies pakeisti antidempingo muitą, iš pradžių nustatytą Reglamentu (EEB) Nr. 3068/92, abu pareiškėjai pasiūlė įsipareigojimus dėl kainų pagal pagrindinio reglamento 8 straipsnio 1 dalį.

(55)

Komisija sprendimu 2005/802/EB (9) priėmė pareiškėjų siūlomus įsipareigojimus. Šių įsipareigojimų priėmimo priežastys yra nustatytos šiame sprendime.

(56)

Galiojančios priemonės taikomos aštuoniems KN kodams ir apima nustatytas sumas nuo 19,61 EUR už toną iki 40,63 EUR už toną, pagal produkto rūšį. Tačiau šio tyrimo laikotarpiu buvo nustatyta, kad beveik visas pareiškėjų eksportas į Bendriją apsiribojo viena produkto rūšimi, klasifikuojama vienu KN kodu.

(57)

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nėra informacijos apie kitas produkto rūšis ir, atrodo, kad šia konkrečia svarstoma kalio karbonato rūšimi šiuo metu labiausiai prekiaujama, nuspręsta, kad tinkamiausias būdas įgyvendinti iš dalies pakeistus muitus yra pakeisti visas nustatytas sumas vienu ad valorem muitu visoms kalio karbonato rūšims, kurias pagamina pareiškėjai,

1)

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

1a straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Importuojamiems produktams, kurie deklaruojami išleidimui į laisvą apyvartą, netaikomi 1 straipsniu nustatyti antidempingo muitai, jei šiuos produktus pagamino bendrovės, kurių įsipareigojimus yra priėmusi Komisija ir kurių pavadinimai yra išvardyti kartais iš dalies keičiamuose Komisijos reglamente (EB) Nr. 858/2005 bei Komisijos sprendime Nr. 2005/802/EB, ir jei šie produktai yra importuojami vadovaujantis to paties Komisijos sprendimo ar reglamento nuostatomis.“.