I PRIEDAS

TAIKYMO SRITIS, APIBRĖŽIMAI IR SANTRUMPOS, PARAIŠKA PATVIRTINTI EB TIPĄ, SPECIFIKACIJOS, BANDYMAI IR GAMINIŲ ATITIKTIS

1.   TAIKYMO SRITIS

Ši direktyva taikoma visų motorinių transporto priemonių, kuriuose įrengti uždegimo suspaudimu varikliai, išmetamiesiems dujiniams ir kietųjų dalelių teršalams, visų motorinių transporto priemonių, kuriuose įrengti priverstinio uždegimo varikliai, degalams naudojantys gamtines dujas ar suskystintas naftos dujas (LPG), dujiniams teršalams, ir uždegimo suspaudimu bei priverstinio uždegimo varikliams, kaip nurodyta 1 straipsnyje, išskyrus N1, N2 ir M2 kategorijų transporto priemones, kurioms tipo patvirtinimas buvo suteiktas pagal 1970 m. kovo 20 d. Tarybos direktyvą 70/220/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių priemones, kurių būtina imtis oro apsaugai nuo motorinių transporto priemonių išmetamųjų teršalų, suderinimo (1).

2.   SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI IR SANTRUMPOS

Šioje direktyvoje:

2.1.   „bandymų ciklas“ – tai seka bandymo taškų, atitinkančių tam tikrą sukimosi dažnį ir sukamąjį momentą, kuriais turi dirbti variklis nusistovėjusiu režimu (ESC bandymas) ar pereinamaisiais režimais (ETC, ELR bandymas);

2.2.   „variklio (variklių šeimos) patvirtinimas“ – tai variklio (variklių šeimos) tipo patvirtinimas atsižvelgiant į išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų kiekį;

2.3.   „dyzelinis variklis“ – tai variklis, dirbantis pagal uždegimo suspaudimu principą;

2.4.   „dujinis variklis“ – tai variklis, kuris degalams naudoja gamtines dujas (NG) ar suskystintas naftos dujas (LPG);

2.5.   „variklio tipas“ – tai kategorija variklių, kurie nesiskiria tokiomis pagrindinėmis savybėmis kaip variklio charakteristikos, apibrėžtos šios direktyvos II priede;

2.6.   „variklių šeima“ – tai gamintojo vienai grupei priskirti varikliai, kurie dėl jų konstrukcijos, apibrėžtos šios direktyvos II priedo 2 priedėlio, turi panašias išmetamųjų teršalų charakteristikas; visi šeimos nariai turi atitikti išmetamųjų teršalų kiekiui taikomas ribines vertes;

2.7.   „pirminis variklis“ – tai variklis, kuris iš variklių šeimos yra taip parinktas, kad jo išmetamųjų dujų charakteristikos atstovautų visos variklių šeimos charakteristikoms;

2.8.   „dujiniai teršalai“ – tai anglies monoksidas, angliavandeniliai (darant prielaidą, kad santykis dyzelinui yra CH1,85, LPG – CH2,525 ir NG – CH2,93 (NMHC) ir darant prielaidą, kad etanolį degalams naudojančių dyzelinių variklių molekulė yra CH3O0,5), metanas (darant prielaidą, kad NG atveju santykis lygus CH4) ir azoto oksidai, kurie išreiškiami azoto dioksido (NO2) ekvivalentu:

2.9.   „kietųjų dalelių teršalai“ – tai bet kokia medžiaga, surinkta ant nurodytos filtruojančios medžiagos, prieš filtravimą išmetamuosius teršalus atskiedus švariu filtruotu oru, kad temperatūra būtų ne didesnė kaip 325 K (52 °C);

2.10.   „dūmai“ – tai dyzelinio variklio išmetamajame sraute pakibusios kietosios dalelės, kurios sugeria, atspindi ar laužia šviesą;

2.11.   „naudingoji galia“ – tai bandymų stende alkūninio veleno ar jo atitikmens gale galios vertė EB kW, išmatuota pagal EB taikomą galios matavimo metodą, nustatytą 1980 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvoje 80/1269/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių variklio galią, suderinimo (2);

2.12.   „didžiausioji deklaruota galia (Pmax)“ – tai didžiausioji galios vertė EB kW (naudingoji galia), kurią nurodė gamintojas savo paraiškoje patvirtinti tipą;

2.13.   „apkrovos procentinė dalis“ – tai didžiausiojo sukamojo momento dalis tam tikram sukimosi dažniui;

2.14.   „ESC bandymas“ – tai pagal šio priedo 6.2 punktą taikomas 13 bandymų ciklas nusistovėjusiu režimu;

2.15.   „ELR bandymas“ – tai pagal šio priedo 6.2 punktą taikomas bandymų ciklas, kurį sudaro seka apkrovos pakopų, nekeičiant variklio sukimosi dažnio;

2.16.   „ETC bandymas“ – tai pagal šio priedo 6.2 punktą taikomas bandymų ciklas, kurį sudaro 1 800 sekundės trukmės pereinamųjų režimų;

2.17.   „variklio darbinis sukimosi dažnis“ – tai eksploatacijos metu dažniausiai taikomas variklio sukimosi dažnio intervalas, kuris yra tarp mažo ir didelio sukimosi dažnių, kaip nustatyta šios direktyvos III priede;

2.18.   „mažas sukimosi dažnis (nlo)“ – tai mažiausiasis sukimosi dažnis, kuriam esant gaunama 50 % didžiausiosios deklaruotos galios;

2.19.   „didelis sukimosi dažnis (nhi)“ – tai didžiausias variklio sukimosi dažnis, kuriam esant gaunama 70 % didžiausiosios deklaruotos galios;

2.20.   „variklio A, B ir C sukimosi dažniai“ – tai bandymų dažniai variklio darbinių dažnių intervale, kuriuos reikia taikyti darant ESC ir ELR bandymus, kaip nustatyta šios direktyvos III priedo 1 priedėlyje;

2.21.   „kontrolinė sritis“ – tai sritis tarp A ir C variklio sukimosi dažnių ir nuo 25 % iki 100 % apkrovos;

2.22.   „etaloninis sukimosi dažnis (nref)“ – tai 100 % sukimosi dažnio vertė, taikytina denormalizuojant ETC bandymo santykinius sukimosi dažnius, kaip nustatyta šios direktyvos III priedo 2 priedėlyje;

2.23.   „dūmų matuoklis“ – tai prietaisas, dūmų dalelių neskaidrumui matuoti, taikant šviesos gesimo principą;

2.24.   „gamtinių dujų sudėties diapazonas“ – tai vienas iš H ar L diapazonų, apibrėžtų Europos standarte EN 437, nustatytame 1993 m. lapkričio mėn.;

2.25.   „prisitaikomumas“ – tai bet koks variklio reguliavimo būdas, leidžiantis palaikyti pastovų oro/degalų santykį;

2.26.   „perkalibravimas“ – tai tikslus NG variklio reguliavimas norint užtikrinti tas pačias eksploatavimo charakteristikas (galią, degalų sunaudojimą) kitame gamtinių dujų sudėties intervale;

2.27.   „Wobbe indeksas (apatinis Wl; ar viršutinis Wu)“ – tai dujų tūrio vieneto atitinkamos kaloringumo vertės ir kvadratinės šaknies iš jų santykinio tankio tomis pačiomis standartinėmis sąlygomis santykis:

2.28.   „λ poslinkio koeficientas (Sλ)“ – tai matematinė išraiška, aprašanti variklio reguliavimo sistemos reikiamą lankstumą keičiant perteklinio oro santykį λ, jei variklio naudojamo dujinio degalų sudėtis skiriasi nuo gryno metano (kaip skaičiuoti Sλ, žr. VII priedą).

2.29.   „išderinimo įtaisas“– tai įtaisas, matuojantis, nustatantis ar atsakantis į kintamuosius eksploatacijos dydžius (pvz., transporto priemonės greitį, variklio sukimosi dažnį, įjungtą pavarą, temperatūrą, slėgį įsiurbimo kolektoriuje arba bet kurį kitą parametrą) siekiant įjungti, pakeisti, sulėtinti ar išjungti bet kurį išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo sistemos komponentą, kad išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo sistemos efektyvumas sumažėtų tokiomis sąlygomis, kokios yra įprastai eksploatuojant transporto priemonę, nebent tokio įtaiso naudojimas yra įtrauktas į naudojamą išmetamųjų teršalų sertifikavimo bandymo metodiką.

2.30.   „papildomas reguliavimo įtaisas“ – tai variklyje arba transporto priemonėje įdiegta sistema, funkcija ar reguliavimo strategija, naudojama apsaugoti variklį ir/arba jo pagalbinę įrangą nuo tokių sąlygų, kurios galėtų sukelti apgadinimą arba gedimą, arba naudojama palengvinti variklio paleidimą. Papildomas reguliavimo įtaisas taip pat gali būti strategija arba priemonė, kuri įtikinamai parodoma nesanti išderinimo įtaisas;

2.31.   „neracionali išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategija“ – tai bet kokia strategija arba priemonė, kuri, transporto priemonę įprastai eksploatuojant, sumažina išmetamųjų teršalų reguliavimo sistemos efektyvumą daugiau nei reikalaujama naudojamoje išmetamųjų teršalų bandymo metodikoje.

2.32.   Simboliai ir santrumpos

2.32.1.   Bandymų parametrų simboliai

2.32.2.   Cheminių komponentų simboliai

2.32.3.   Santrumpos

3.   PARAIŠKA PATVIRTINTI EB TIPĄ

3.1.   Paraiška patvirtinti variklio EB tipą ar variklių šeimą atskiru techniniu vienetu

3.1.1.   Paraišką patvirtinti variklio tipą ar variklių šeimą dėl dyzelinių variklių išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų lygio ir dėl dujinių variklių dujinių teršalų lygio pateikia transporto priemonės gamintojas arba jo tinkamai įgaliotas atstovas.

3.1.2.   Prie jos trimis egzemplioriais turi būti pridėti toliau nurodyti dokumentai ir tokia informacija:

3.1.2.1.   Variklio tipo ar, jei taikytina, variklių šeimos aprašas, aprėpiantis šios direktyvos II priede nurodytą informaciją, kuri atitinka 1970 m. vasario 6 d. Direktyvos 70/156/ EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimą, suderinimo (3) 3 ir 4 straipsnių reikalavimus.

3.1.3.   Techninei tarnybai, atsakingai už 6 skirsnyje apibrėžtų patvirtinimo bandymų darymą, turi būti pristatytas variklis, atitinkantis II priede aprašytas „variklio tipą“ arba „pirminio variklio“ charakteristikas.

3.2.   Paraiška patvirtinti EB transporto priemonės tipą dėl jos variklio

3.2.1.   Paraišką patvirtinti transporto priemonės tipą dėl jos dyzelinio variklio arba variklių šeimos išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų lygio ir dėl jos dujinio variklio arba variklių šeimos išmetamųjų dujinių teršalų lygio pateikia transporto priemonės gamintojas ar jo tinkamai įgaliotas atstovas.

3.2.2.   Prie jos trimis egzemplioriais turi būti pridėti toliau nurodyti dokumentai ir tokia informacija:

3.2.2.1.   Transporto priemonės tipo, su varikliu susijusių dalių ir variklio tipo arba, jei taikytina, variklių šeimos aprašas, aprėpiantis informaciją, nurodytą šios direktyvos II priede, kartu su dokumentais, kurių reikalaujama pagal Direktyvos 70/156/ EEBC 3 straipsnį.

3.3.   Paraiška patvirtinti EB transporto priemonės su patvirtintu varikliu tipą

3.3.1.   Paraišką patvirtinti transporto priemonės tipą dėl patvirtinto jos dyzelinio variklio arba variklių šeimos išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų lygio ir dėl patvirtinto jos dujinio variklio arba variklių šeimos išmetamųjų dujinių teršalų lygio pateikia transporto priemonės gamintojas arba jo tinkamai įgaliotas atstovas.

3.3.2.   Prie jos trimis egzemplioriais turi būti pridėti toliau nurodyti dokumentai ir tokia informacija:

3.3.2.1.   transporto priemonės tipo ir su varikliu susijusių dalių aprašas, aprėpiantis, jei taikytina, šios direktyvos II priede nurodytą informaciją, ir variklio ar variklių šeimos, jei taikytina, kaip transporto priemonės tipo atskirai įrengto techninio vieneto, EB tipo patvirtinimo sertifikato (VI priedas) kopija, kartu su dokumentais, kurių reikalaujama pagal Direktyvos 70/156/ EEB 3 straipsnį.

4.   EB TIPO PATVIRTINIMAS

4.1.   Universalaus EB tipo patvirtinimo dėl degalų suteikimas

Universalus EB tipo patvirtinimas dėl degalų suteikiamas, jei vykdomi toliau nurodyti reikalavimai.

4.1.1.   Jei naudojamas dyzelinas, pirminis variklis šios direktyvos reikalavimus atitinka, jei naudoja IV priede nurodytus etaloninius degalus.

4.1.2.   Jei naudojamos gamtinės dujos, turi būti įrodytas pirminio variklio sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokios sudėties degalų, galinčių pasitaikyti rinkoje. Gamtinės dujos paprastai būna dviejų tipų – didelio kaloringumo degalai (H dujos) ir mažo kaloringumo degalai (L dujos), tačiau su didele sklaida abiejuose diapazonuose; gerokai skiriasi jų Wobbe indeksas, rodantis energijos atsargą, ir λ poslinkio koeficientas (Sλ). Formulės Wobbe indeksui ir Sλ apskaičiuoti pateiktos 2.27 ir 2.28 punktuose. Gamtinės dujos su λ poslinkio koeficientu tarp 0,89 ir 1,08 (0,89 ≤ Sλ ≤ 1,08) laikomos priklausančiomis H tipui, o gamtinės dujos su su λ poslinkio koeficientu tarp 1,08 ir 1,19 (1,08 ≤ Sλ ≤ 1,19) laikomos priklausančiomis L tipui. Etaloninių degalų sudėtis atspindi žymią Sλ kaitą.

Pirminis variklis turi atitikti šios direktyvos reikalavimus, kai naudojamos etaloninių degalų rūšys GR (1 rūšies degalai) ir G25 (2 rūšies degalai), apibrėžtos IV priede, be jokio degalų tiekimo reguliavimo tarp dviejų bandymų. Tačiau keičiant degalus leidžiama daryti vieną prisitaikymo bandymą be matavimo pagal vieną ETC ciklą. Prieš bandymą pirminis variklis turi būti įvažinėtas, taikant III priedo 2 priedėlio 3 punkte pateiktą metodiką.

4.1.2.1.   Gamintojo prašymu variklis gali būti bandomas su trečiaisiais degalais (3 rūšies degalai), jei jo λ poslinkio koeficientas (Sλ) yra nuo 0,89 (t.y. apatinis GR diapazonas) iki 1,19 (t.y. viršutinis G25 diapazonas), pvz., 3 rūšies degalai yra rinkoje parduodami degalai. Remiantis šio bandymo rezultatais, gali būti vertinama gaminių atitiktis.

4.1.3.   Jei variklis naudoja gamtines dujas, automatiškai prisitaikydamas prie H dujų diapazono ir prie L dujų diapazono, ir perėjimui nuo H diapazono prie L diapazono naudojamas jungiklis, pirminis variklis kiekvienoje jungiklio padėtyje turi būti bandomas su dviem atitinkamomis etaloninių degalų rūšimis, nurodytomis IV priede kiekvienam diapazonui. H dujų diapazone yra GR (1 rūšies degalai) ir G23 (3 rūšies degalai) degalų rūšys, L dujų diapazone – G25 (2 rūšies degalai) ir G23 (3 rūšies degalai). Pirminis variklis turi atitikti šios direktyvos reikalavimus esant abiem jungiklio padėtims be jokio papildomo degalų tiekimo reguliavimo tarp dviejų bandymų esant kiekvienai jungiklio padėčiai. Tačiau keičiant degalus leidžiama daryti vieną prisitaikymo bandymą be matavimo pagal vieną ETC ciklą. Prieš bandymą pirminis variklis turi būti įvažinėtas taikant III priedo 2 priedėlio 3 punkte pateiktą metodiką.

4.1.3.1.   Gamintojo prašymu variklis gali būti bandomas su trečiosios rūšies degalais (3 rūšies degalai), jei jo λ poslinkio koeficientas (Sλ) yra nuo 0,89 (t.y. apatinis GR diapazonas) iki 1,19 (t.y. viršutinis G25 diapazonas), pvz., 3 rūšies degalai yra rinkoje parduodami degalai. Remiantis šio bandymo rezultatais, gali būti vertinama gaminių atitiktis.

4.1.4.   Gamtinėmis dujomis varomų variklių išmetamųjų teršalų rezultatų santykis „r“ kiekvienam teršalui nustatomas taip:

arba

ir

4.1.5.   Jei yra naudojamos LPG, turi būti įrodytas pirminio variklio sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokios sudėties degalų, galinčių pasitaikyti rinkoje. Naudojant LPG įvairiai kinta C3/C4 santykis. Šiuos svyravimus atspindi etaloninių degalų rūšys. Pirminis variklis turi atitikti išmetamųjų teršalų reikalavimus, kai naudojamos A ir B etaloninių degalų rūšys, nurodytos IV priede, be jokio degalų tiekimo reguliavimo tarp dviejų bandymų. Tačiau keičiant degalus leidžiama daryti vieną prisitaikymo bandymą be matavimo pagal vieną ETC ciklą. Prieš bandymą pirminis variklis turi būti įvažinėtas taikant III priedo 2 priedėlio 3 punkte pateiktą metodiką.

4.1.5.1.   Išmetamųjų teršalų rezultatų santykis „r“ kiekvienam teršalui nustatomas taip:

4.2.   EB tipo patvirtinimo ribotam degalų diapazonui suteikimas

EB tipo patvirtinimas ribotam degalų diapazonui išduodamas, jei vykdomi toliau nurodyti reikalavimai.

4.2.1.   Patvirtinimas dėl išmetamųjų teršalų, išduotas gamtinėmis dujomis varomam varikliui, pagal kurio konstrukciją variklio darbas numatytas H arba L dujų diapazone.

Pirminis variklis turi būti bandomas su atitinkamomis etaloninių degalų rūšimis, nurodytomis IV priede atitinkamam diapazonui. H dujų diapazonui yra GR (1 rūšies degalai) ir G23 (3 rūšies degalai), L dujų diapazonui – G25 (2 rūšies degalai) ir G23 (3 rūšies degalai). Pirminis variklis turi atitikti šios direktyvos reikalavimus be jokio papildomo degalų tiekimo reguliavimo tarp dviejų bandymų. Tačiau keičiant degalus leidžiama daryti vieną prisitaikymo bandymą be matavimo pagal vieną ETC ciklą. Prieš bandymą pirminis variklis turi būti pašildomas įvažinėtas taikant III priedo 2 priedėlio 3 dalyje pateiktą metodiką.

4.2.1.1.   Gamintojo prašymu variklis gali būti bandomas su trečiaisiais degalais vietoj G23 (3 rūšies degalų), jei jo λ poslinkio koeficientas (Sλ) yra nuo 0,89 (t.y. apatinis GR diapazonas) iki 1,19 (t.y. viršutinis G25 diapazonas), pvz., 3 rūšies degalai yra rinkoje parduodami degalai. Remiantis šio bandymo rezultatais, gali būti vertinama gaminių atitiktis.

4.2.1.2.   Išmetamųjų teršalų rezultatų santykis „r“ kiekvienam teršalui nustatomas taip:

arba

ir

4.2.1.3.   Ant naudotojui tiekiamo variklio turi būti etiketė (žr. 5.1.5 punktą), nurodanti, kokiam dujų diapazonui variklis yra patvirtintas.

4.2.2.   Patvirtinimas dėl išmetamųjų teršalų, išduotas varikliui, kuris naudoja gamtines dujas ar LPG ir pagal kurio konstrukciją numatyta naudoti tam tikros sudėties degalus.

4.2.2.1.   Pirminis variklis turi atitikti išmetamųjų teršalų reikalavimus, kai dujų varikliams naudojamos etaloninių degalų GR ir G25 rūšys ar LPG varikliams etaloninių degalų A ir B rūšys, apibrėžtos IV priede. Tarp bandymų leidžiama tiksliai reguliuoti degalų tiekimo sistemą. Šis tikslus reguliavimas – tai naujas degalų tiekimo duomenų bazės kalibravimas be jokio pagrindinės reguliavimo strategijos ar pagrindinės duomenų sandaros keitimo. Jei būtina, leidžiama keisti dalis, kurios yra tiesiogiai susietos su degalų srauto dydžiu (pvz., purkštuvų antgalius).

4.2.2.2.   Jei to pageidauja gamintojas, variklis gali būti bandomas su etaloninių degalų rūšimis GR ir G23 arba G25 ir G23, tokiu atveju tipo patvirtinimas galioja atitinkamai tik H dujų diapazonui arba L dujų diapazonui.

4.2.2.3.   Ant naudotojui tiekiamo variklio turi būti etiketė (žr. 5.1.5 punktą), nurodanti, kokiai dujų sudėčiai variklis yra sukalibruotas.

4.3.   Variklių šeimos nario patvirtinimas dėl išmetamų teršalų

4.3.1.   Išskyrus 4.3.2 punkte minimą atvejį, pirminio variklio patvirtinimas be tolesnio bandymo turi būti išplėstas aprėpiant visus variklių šeimos narius, visas degalų sudėtis, kurioms buvo patvirtintas pirminis variklis (kai yra 4.2.2 punkte aprašytas variklis) ar tą patį degalų rūšių diapazoną (taikant 4.1 arba 4.2 punktuose aprašytiems varikliams), kuriam buvo patvirtintas pirminis variklis.

4.3.2.   Antrinio bandymo variklis

Jei patvirtinant variklio tipą ar transporto priemonę dėl jos variklio, kuris priklauso variklių šeimai, techninė tarnyba nustato, kad pagal pasirinktą pirminį variklį pateikta paraiška nevisiškai atstovauja visai variklių šeimai, apibrėžtai I priedo 1 priedėlyje, techninė tarnyba gali pasirinkti ir išbandyti kitą, o jei būtina – papildomą etaloninį variklį.

4.4.   Tipo patvirtinimo sertifikatas

Patvirtinimui pagal 3.1, 3.2 ir 3.3 punktus išduodamas sertifikatas, atitinkantis VI priede nurodytą pavyzdį.

5.   VARIKLIO ŽENKLINIMAS

5.1.   Ant variklio, patvirtinto kaip techninis vienetas, turi būti:

5.1.1.   variklio gamintojo prekės ženklas ar firmos pavadinimas;

5.1.2.   gamintojo komercinis aprašas;

5.1.3.   EB tipo patvirtinimo numeris ir prieš jį aiškiai užrašyta (-os) raidė (-ės) ar skaičius (-iai), kurie žymi tipo patvirtinimą suteikusią valstybę (4);

5.1.4.   jei tai NG variklis, tai po EB tipo patvirtinimo numerio turi būti vienas iš šių ženklų:

5.1.5.   Etiketės

Jei NG ir LPG varomas variklis turi tipo patvirtinimą su degalų diapazono apribojimu, taikomos šios etiketės:

5.1.5.1.   Turinys

Turi būti pateikta ši informacija:

Jei taikomas 4.2.1.3 punktas, etiketėje nurodoma:

„EKSPLOATUOTI TIK SU H DIAPAZONO GAMTINĖMIS DUJOMIS“. Jei taikytina, raidė „H“ yra pakeičiama raide „L“.

Jei taikomas 4.2.2.3 punktas,

„EKSPLOATUOTI TIK SU … SPECIFIKACIJOS GAMTINĖMIS DUJOMIS“ arba „EKSPLOATUOTI TIK SU … SPECIFIKACIJOS SUSKYSTINTOMIS NAFTOS DUJOMIS“ (pagal atitiktį). Turi būti pateikta visa informacija, nurodyta atitinkamoje (-ose) IV priedo lentelėje (-ėse), kartu su variklio gamintojo nurodytomis atskiromis sudedamosiomis dalimis ir ribomis.

Raidės ir skaičiai turi būti bent 4 mm aukščio.

Pastaba:

Jei tokiam ženklinimui trūksta vietos, galima naudoti supaprastintą kodą. Tokiu atveju bet kuriam degalus į baką pilančiam, variklį ir jo priedus prižiūrinčiam ar remontuojančiam asmeniui, taip pat suinteresuotoms valdžios institucijoms turi būti lengvai suprantamos aiškinamosios pastabos, kuriose būtų pirmiau nurodyta informacija. Tokių aiškinamųjų pastabų vietą ir turinį tarpusavio susitarimu nustato variklio gamintojas ir patvirtinimą suteikianti institucija.

5.1.5.2.   Savybės

Etiketės turi būti patvarios visą variklio eksploatavimo laiką. Etiketės turi būti aiškiai įskaitomos ir jose parašytos raidės ir skaičiai turi būti neištrinami. Be to, etiketės turi būti taip pritvirtintos, kad jų tvirtinimo priemonė būtų patvari visą variklio eksploatavimo laiką ir etiketės negalėtų būti pašalintos jų nesuardant ar nesudarkant.

5.1.5.3.   Vieta

Etiketės turi būti tvirtinamos ant variklio dalies, be kurios jis negali normaliai dirbti ir kurios paprastai netenka keisti visą variklio eksploatavimo laiką. Be to, šios etiketės turi būti tokioje vietoje, kad variklį sukomplektavus visą variklio darbui reikalingą įrangą ir pagalbinius įtaisus galėtų lengvai pamatyti nespecialistas.

5.2.   Jei tai buvo paraiška gauti EB transporto priemonės tipo patvirtinimą dėl jos variklio, 5.1.5 punkte nurodytas ženklas turi būti ir šalia degalų įpylimo angos.

5.3.   Jei tai buvo paraiška gauti EB transporto priemonės su patvirtintu varikliu tipo patvirtinimą, 5.1.5 punkte nurodytas ženklas turi būti ir šalia degalų įpylimo angos.

6.   SPECIFIKACIJOS IR BANDYMAI

6.1.   Bendrosios nuostatos

6.1.1.   Išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo įranga

6.1.1.1.   Komponentai, galintys keisti dyzelinių variklių išmetamųjų dujinių ir kietųjų dalelių teršalų bei dujinių variklių išmetamųjų dujinių teršalų kiekį, turi būti suprojektuoti, sukonstruoti ir surinkti taip, kad variklis normaliomis eksploatavimo sąlygomis atitiktų šios direktyvos nuostatas.

6.1.2.   Išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo įrangos funkcijos

6.1.2.1.   Naudoti išderinimo įtaisą ir/arba taikyti neracionalią išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategiją draudžiama.

6.1.2.2.   Pagalbinis reguliavimo įtaisas gali būti sumontuotas variklyje arba transporto priemonėje, jei tas įtaisas:

6.1.2.3.   Variklio reguliavimo įtaisą, funkciją, sistemą arba matavimo priemonę, kurie eksploatuojami 6.1.2.4. punkte nurodytomis sąlygomis ir dėl kurių reikia naudoti ne įprastai išmetamųjų teršalų bandymų cikluose naudojamą, bet kitokią arba modifikuotą variklio reguliavimo strategiją, naudoti leidžiama, jei, pagal 6.1.3 ir/arba 6.1.4. punkto reikalavimus įrodoma, kad matavimo priemonė nė kiek nesumažina išmetamųjų teršalų reguliavimo sistemos veiksmingumo. Visais kitais atvejais tokie įtaisai laikomi išderinimo įtaisu.

6.1.2.4.   6.1.2.2. punkte nurodytos nusistovėjusio režimo ir pereinamojo režimo sąlygos:

6.1.3.   Specialieji reikalavimai elektroninėms išmetamųjų teršalų reguliavimo sistemoms

6.1.3.1.   Dokumentacijos reikalavimai

Gamintojas pateikia dokumentų paketą, supažindinantį su sistemos konstrukcijos pagrindais ir priemonėmis, kuriomis ji tiesiogiai ar netiesiogiai reguliuoja galios kitimą.

Dokumentaciją sudaro dvi dalys:

6.1.4.   Kad būtų patikrinta, ar bet kuri strategija arba priemonė laikoma išderinimo įtaisu arba neracionalia išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategija pagal 2.29 ir 2.31 punktus, tipo patvirtinimą suteikianti institucija ir/arba techninė tarnyba gali papildomai pareikalauti atlikti NOx bandymą, naudojant ETC, kurį galima atlikti kartu su tipo patvirtinimo bandymu arba su gaminio atitikties tikrinimo metodika.

6.1.4.1.   Kaip alternatyva III priedo 4 priedėlio reikalavimams, NOx išmetamieji teršalai ETC bandymo metu gali būti imami iš nepraskiestų išmetamųjų dujų, kaip nurodyta 2000 m. spalio 15 d. ISO DIN 16183.

6.1.4.2.   Tikrinant, ar bet kuri strategija ar priemonė turėtų būti laikoma išderinimo įtaisu arba neracionali išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategija pagal 2.29 ir 2.31 punktų apibrėžimus, priimtinas atitinkamos NOx ribinės vertės 10 % leistinasis nuokrypis.

6.1.5.   Pereinamosios sąlygos tipo patvirtinimui pratęsti

6.1.5.1.   Ši dalis taikytina tik naujiems uždegimo suspaudimu varikliams ir naujoms uždegimo suspaudimu varikliu varomoms transporto priemonėms, kurių tipas yra patvirtintas pagal I priedo 6.2.1 punkto lentelių A eilutę.

6.1.5.2.   Kaip alternatyvą 6.1.3 ir 6.1.4 punktams, gamintojas gali pateikti techninei tarnybai NOx bandymo, naudojant ETC variklį, atitinkantį II priede apibūdinto pirminio variklio charakteristikas, ir atsižvelgiant į 6.1.4.1. ir 6.1.4.2. punktų nuostatas, rezultatus. Gamintojas taip pat pateikia raštišką pareiškimą, kad variklis nenaudoja jokio išderinimo įrenginio arba neracionalios išmetamųjų teršalų kiekio reguliavimo strategijos, kaip apibrėžta šio priedo 2 punkte.

6.1.5.3.   Gamintojas taip pat pateikia raštišką pareiškimą, kad NOx bandymo rezultatai ir pirminio variklio deklaracija, kaip minima 6.1.4 punkte, tinka visiems II priede aprašytos variklių šeimos variklių tipams.

6.2.   Išmetamųjų dujinių, kietųjų dalelių teršalų ir dūmingumo specifikacijos

Norint patvirtinti tipą pagal 6.2.1 punkto lentelių A eilutes, išmetamųjų teršalų kiekis turi būti nustatytas ESC ir ELR bandymais su įprastiniais dyzeliniais varikliais, įskaitant variklius su elektronine degalų įpurškimo įranga, išmetamųjų dujų recirkuliavimu (EGR), ir/arba oksidavimo katalizatoriais. Dyzeliniai varikliai, kuriuose įrengtos naujausios išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo sistemos, įskaitant NOx katalizatorius ir/arba kietųjų dalelių gaudykles, turi būti papildomai bandomi ETC bandymu.

Tipo patvirtinimo bandymams pagal 6.2.1 punkto lentelių B1 ar B2 eilutes arba C eilutes išmetamieji teršalai turi būti nustatyti ESC, ELR ir ETC bandymais.

Dujinių variklių išmetamieji dujiniai teršalai turi būti nustatyti ETC bandymu.

ESC ir ELR bandymų metodikos yra aprašytos III priedo 1 priedėlyje, ETC bandymo metodika – III priedo 2 ir 3 priedėliuose.

Bandyti pristatyto variklio išmetamųjų dujinių teršalų ir kietųjų dalelių teršalų, jei taikytina, kiekis bei dūmingumo vertė, jei taikytina, turi būti išmatuoti taikant III priedo 4 priedėlyje aprašytus metodus. V priede aprašytos rekomenduojamos dujinių teršalų analizės sistemos, rekomenduojamos kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos ir rekomenduojama dūmingumo matavimo sistema.

Techninė tarnyba gali patvirtinti kitas sistemas ar analizatorius, jei nustatoma, kad atitinkamu bandymų ciklu gaunami lygiaverčiai rezultatai. Sistemos lygiavertiškumo nustatymas turi būti grindžiamas 7 (ar daugiau) ėminių porų koreliacijos tarp nagrinėjamos sistemos ir vienos iš šios direktyvos etaloninių sistemų tyrimu. Etalonine sistema išmetamiesiems kietųjų dalelių teršalams nustatyti pripažinta tik viso srauto praskiedimo sistema. „Rezultatais“ reikia laikyti ciklo išmetamųjų teršalų kiekio savitąją vertę. Koreliacijos bandymas turi būti daromas vienoje laboratorijoje, vienoje bandymų patalpoje ir su tuo pačiu varikliu, o dar geriau, jei bandymas daromas vienu metu. Lygiavertiškumo kriterijus apibrėžtas kaip ėminių porų vidutinių verčių sutaptis ± 5 % tikslumu. Kad nauja sistema būtų pritaikyta direktyvoje, lygiavertiškumo nustatymas turi būti pagrįstas pakartojamumo ir atkuriamumo apskaičiavimu, kaip aprašyta ISO 5725.

6.2.1.   Ribinės vertės

Anglies monoksido, visų angliavandenilių, azoto oksidų ir kietųjų dalelių savitosios masės vertės, nustatytos darant ESC bandymą, ir dūmų neskaidrumo vertės, nustatytos darant ELR bandymą, turi būti ne didesnės kaip 1 lentelėje nurodyto dydžio.

1 lentelė

Ribinės vertės. ESC ir ELR bandymai

Dyzelinių variklių, kurie yra bandomi papildomai darant ETC bandymą, ir ypač dujinių variklių, anglies monoksido, angliavandenilių, išskyrus metaną, metano (jei taikytina), azoto oksidų ir kietųjų dalelių (jei taikytina) savitosios masės vertės turi būti ne didesnės kaip 2 lentelėje nurodyti dydžio.

2 lentelė

Ribinės vertės. ETC bandymai

6.2.2.   Dyzelinių ir dujinių variklių angliavandenilių kiekio matavimas

6.2.2.1.   Gamintojas vietoj angliavandenilių, išskyrus metaną, masės nustatymo gali pasirinkti ETC bandymu matuoti bendrą angliavandenilių masę (THC). Šiuo atveju bendros angliavandenilių masės vertės ribos lieka tokios pat, kaip 2 lentelėje nurodytos angliavandenilių, išskyrus metaną, masės vertės.

6.2.3.   Dyzelinių variklių specialieji reikalavimai

6.2.3.1.   Azoto oksidų savitoji masė, nustatyta darant ESC bandymą kontrolinės srities atsitiktiniuose tikrinimo taškuose, palyginti su aplinkinių režimų taškų interpoliavimu gautomis vertėmis, negali būti didesnė daugiau kaip 10 % (nuoroda į III priedo 1 priedėlio 4.6.2 ir 4.6.3 punktus).

6.2.3.2.   Darant ELR bandymą dūmingumo vertė atsitiktiniam bandymo sukimosi dažniui turi neviršyti dviejų gretimų sukimosi dažnių didžiausiosios dūmingumo vertės daugiau kaip 20 % arba daugiau kaip 5 % ribinės vertės (pagal tai, kuri yra didesnė).

7.   ĮRENGIMAS TRANSPORTO PRIEMONĖJE

7.1.   Variklio įrengimas transporto priemonėje turi atitikti šias su variklio tipo patvirtinimu susijusias charakteristikas:

7.1.1.   slėgio sumažėjimas įsiurbimo kolektoriuje turi būti ne didesnis kaip patvirtintam varikliui VI priede nurodytas sumažėjimas;

7.1.2.   priešslėgis išmetimo vamzdyje turi būti ne didesnis kaip patvirtintam varikliui VI priede nurodytas priešslėgis;

7.1.3.   išmetimo sistemos tūris nuo VI priede nurodyto patvirtinto variklio išmetimo sistemos tūrio neturi skirtis daugiau kaip 40 %.

7.1.4.   variklio darbui reikalingos pagalbinės įrangos suvartota galia turi būti ne didesnė kaip patvirtintam varikliui VI priede nurodyta galia.

8.   VARIKLIŲ ŠEIMA

8.1.   Variklių šeimą apibrėžiantys parametrai

Variklių gamintojo nustatyta variklių šeima gali būti apibrėžta remiantis pagrindinėmis charakteristikomis, kurios variklių šeimai turi būti bendros. Kai kuriai atvejais galima parametrų sąveika. Į šiuos reiškinius taip pat reikia atsižvelgti, kad būtų užtikrinta, jog variklių šeimai būtų priskiriami tik varikliai su panašiomis išmetamųjų teršalų charakteristikomis.

Kad varikliai galėtų būti laikomi priklausančiais tai pačiai variklių šeimai, šis variklių pagrindinių parametrų sąrašas turi būti bendras:

8.1.1.   Degimo ciklas:

8.1.2.   Aušalas:

8.1.3.   Dujiniai varikliai ir varikliai su papildomu apdorojimu:

(Kiti dyzeliniai varikliai su mažesniu nei pirminio variklio cilindrų skaičiumi gali būti laikomi priklausančiais tai pačiai variklių šeimai, jei degalų tiekimo sistema matuoja kiekvienam atskiram cilindrui tiekiamų degalų kiekį.)

8.1.4.   Atskiro cilindro darbinis tūris:

8.1.5.   Oro įsiurbimo būdas:

8.1.6.   Degimo kameros tipas/konstrukcija:

8.1.7.   Vožtuvų ir kanalų konfigūracija, dydis ir skaičius:

8.1.8.   Degalų įpurškimo sistema (dyzelinių variklių):

8.1.9.   Degalų tiekimo sistema (dujinių variklių):

8.1.10.   Uždegimo sistema (dujinių variklių).

8.1.11.   Įvairios kitos savybės:

8.1.12.   Išmetamųjų teršalų papildomas apdorojimas:

8.2.   Pirminio variklio pasirinkimas

8.2.1.   Dyzeliniai varikliai

Pagrindinis šeimos pirminio variklio parinkimo kriterijus – tai didžiausias per vieną taktą įpurkštų degalų kiekis esant didžiausiojo deklaruoto sukamojo momento sukimosi dažniui. Jei dviejų ar daugiau variklių šis pagrindinis kriterijus yra vienodas, pasirenkant pirminį variklį taikomas antrinis kriterijus – didžiausias per vieną taktą įpurkštų degalų kiekis esant vardiniam sukimosi dažniui. Esant tam tikroms aplinkybėms patvirtinimą suteikianti institucija gali nuspręsti, kad šeimai blogiausias išmetamųjų teršalų kiekio požiūriu atvejis gali būti geriausiai apibūdintas bandant antrą variklį. Taigi patvirtinimą suteikianti institucija bandymui gali išsirinkti papildomą variklį, pasirinkimą pagrįsdama savybėmis, kurios rodytų, kad šis šeimai priklausantis variklis gali turėti didžiausią išmetamųjų teršalų lygį.

Jei šeimai priklausantys varikliai gali turėti kitų kintamų savybių, kurios galėtų būti laikomos veikiančiomis išmetamųjų teršalų susidarymą, šios savybės taip pat turi būti identifikuotos, ir į jas turi būti atsižvelgiama renkantis pirminį variklį.

8.2.2.   Dujiniai varikliai

Šeimos pirminis variklis turi būti pasirinktas taikant pirminį didžiausio darbinio tūrio kriterijų. Jei dviejų ar daugiau variklių šis pagrindinis kriterijus yra vienodas, pasirenkant pirminį variklį taikomas antrinis kriterijus tokia tvarka:

Esant tam tikroms aplinkybėms patvirtinimą suteikianti institucija gali nuspręsti, kad šeimai blogiausias išmetamųjų teršalų kiekio požiūriu atvejis gali būti geriausiai apibūdintas bandant antrą variklį. Taigi patvirtinimą suteikianti institucija bandymui gali išsirinkti papildomą variklį, pasirinkimą pagrįsdama savybėmis, kurios rodytų, kad šis šeimai priklausantis variklis gali turėti didžiausią išmetamųjų teršalų lygį.

9.   GAMINIŲ ATITIKTIS

9.1.   Priemonių, kurios užtikrintų gaminių atitiktį, imamasi laikantis Direktyvos 70/156/EEB 10 straipsnio nuostatų. Gaminių atitiktis tikrinama pagal aprašą tipo patvirtinimo sertifikate, pateiktą šios direktyvos VI priede.

Direktyvos 70/156/EEB X priedo 2.4.2 ir 2.4.3 punktai taikomi, jei kompetentingųjų institucijų netenkina gamintojo taikoma tikrinimo metodika.

9.1.1.   Jei reikia išmatuoti išmetamųjų teršalų kiekį ir variklio tipo patvirtinimas buvo vieną ar kelis kartus pratęstas, turi būti bandomas (-i) variklis (-iai), aprašytas (-i) informaciniuose atitinkamo pratęsimo dokumentuose.

9.1.1.1.   Dėl išmetamųjų teršalų bandomo variklio atitiktis:

Pristatęs variklį atsakingosioms institucijoms, gamintojas turi niekaip nebereguliuoti pasirinkto variklio.

9.1.1.1.1.   Iš partijos atsitiktinai paimami trys varikliai. Tie varikliai, kurie bandomi tik darant ESC ir ELR bandymus ar tik darant ETC bandymą tipui patvirtinti pagal 6.2.1 punkto lentelių A eilutę, bandomi darant gaminių atitikties patikrinimo bandymus. Atsakingajai institucijai sutikus, visi kiti varikliai, gavę tipo patvirtinimą pagal 6.2.1 punkto lentelių A, B1, B2 arba C eilutes, gaminių atitikčiai patikrinti bandomi pagal ESC ir ELR ciklus ar pagal ETC ciklą. Ribinės vertės pateiktos šio priedo 6.2.1 punkte.

9.1.1.1.2.   Jei pagal Direktyvos 70/156/EEB, taikomos automobiliams ir jų priekaboms, X priedą kompetentingą instituciją tenkina gamintojo pateiktas gaminių standartinis nuokrypis, bandymai daromi pagal šio priedo 1 priedėlį.

Jei pagal Direktyvos 70/156/EEB, taikomos automobiliams ir jų priekaboms, X priedą kompetentingos institucijos netenkina gamintojo pateiktas gaminių standartinis nuokrypis, bandymai daromi pagal šio priedo 2 priedėlį.

Gamintojo prašymu bandymai gali būti daromi pagal šio priedo 3 priedėlį.

9.1.1.1.3.   Remiantis variklių bandymais imčių būdu, partijos gaminiai laikomi tinkamais, jei pagal atitinkamame priedėlyje taikomus kriterijus teigiamas sprendimas gautas dėl visų teršalų, ir netinkamais, jei neigiamas sprendimas gautas dėl vieno teršalo.

Kai teigiamas sprendimas gaunamas dėl vieno teršalo, šis sprendimas negali būti pakeistas remiantis jokiais papildomais bandymais, kuriais norima nuspręsti dėl kitų teršalų.

Jei dėl visų teršalų teigiamo sprendimo nėra gauta ir jei nė dėl vieno teršalo nėra gauta neigiamo sprendimo, bandomas kitas variklis (žr. 2 paveikslą).

Jei negauta jokio sprendimo, gamintojas gali bet kuriuo metu nuspręsti nutraukti bandymą. Tokiu atveju registruojamas neigiamas sprendimas.

9.1.1.2.   Turi būti bandomi tik nauji varikliai. Dujiniai varikliai turi būti įvažinėti pagal metodiką, apibrėžtą III priedo 2 priedėlio 3 punkte.

9.1.1.2.1.   Tačiau gamintojo prašymu bandymus galima daryti su dyzeliniais ar dujiniais varikliais, pašildomais ilgiau nei nurodyta 9.1.1.2 punkte, bet ne ilgiau kaip 100 valandų. Tokiu atveju juos pašildo gamintojas, kuris įsipareigoja šių variklių niekaip nereguliuoti.

9.1.1.2.2.   Kai gamintojas prašo variklius pašildyti pagal 9.1.1.2.1 punkto sąlygas, pašildymą galima taikyti:

Kiti bandomieji varikliai nebus pašildomi, bet nulinę valandą gautas išmetamųjų teršalų kiekis bus pakeistas remiantis išsiskyrimo koeficientu.

Šiuo atveju reikia turėti šias vertes:

9.1.1.2.3.   Visi šie bandymai su dyzeliniais varikliais ir LPG varomais varikliais gali būti daromi naudojant pramoninius degalus. Tačiau gamintojo prašymu galima naudoti etaloninių degalų rūšis, aprašytas IV priede. Tai reiškia, kad reikia daryti bandymus, aprašytus šio priedo 4 punkte, kai kiekvienas dujinis variklis naudoja bent dvi etaloninių degalų rūšis.

9.1.1.2.4.   Jei tai yra NG varomi varikliai, visus šiuos bandymus naudojant pramoninius degalus galima daryti taip:

Tačiau gamintojo prašymu galima naudoti etaloninių degalų rūšis, aprašytas IV priede. Tuomet reikia daryti bandymus, aprašytus šio priedo 4 punkte.

9.1.1.2.5.   Jei kyla ginčas dėl dujų variklių neatitikimo, kai jie varomi pramoniniais degalais, bandymai turi būti daromi naudojant etaloninių degalų rūšį, kuri buvo naudojama bandant pirminį variklį, ar leistinus papildomus degalus 3, kaip nurodyta 4.1.3.1 ir 4.2.1.1 punktuose, kurie galėjo būti naudojami bandant pirminį variklį. Tuomet rezultatas turi būti perskaičiuotas, taikant atitinkamą (-us) koeficientą (-us) „r“, „ra“ ar „rb“, aprašytą (-us) 4.1.4, 4.1.5.1 ir 4.2.1.2 punktuose. Jei r, ra ar rb yra mažesni kaip vienetas, pataisa nėra būtina. Išmatuoti rezultatai ir apskaičiuoti rezultatai turi rodyti, kad variklis, naudodamas tinkamas degalų rūšis (1, 2 degalų rūšis ir, jei taikytina, 3 degalų rūšį, jei tai yra gamtinių dujų varikliai, ir A bei B rūšių degalus, jei tai yra LPG varikliai), atitinka ribines vertes.

9.1.1.2.6.   Dujinių variklių, pritaikytų naudoti tik vienos konkrečios rūšies degalus, gaminių atitikties bandymai daromi naudojant degalus, kuriems variklis buvo kalibruotas.

(1)  OL L 76, 1970 4 6, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 2003/76/EB (OL L 206, 2003 8 15, p. 29).

(2)  OL L 375, 1980 12 31, p. 46. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 1999/99/EB (OL L 334, 1999 12 28, p. 32).

(3)  OL L 42, 1970 2 23, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 2004/104/EB (OL L 337, 2004 11 13, p. 13).

(4)  1 – Vokietija, 2 – Prancūzija, 3 – Italija, 4 – Nyderlandų Karalystė, 5 – Švedija, 6 – Belgija, 7 – Vengrija, 8 – Čekija, 9 – Ispanija, 11 – Jungtinė Karalystė, 12 – Austrija, 13 – Liuksemburgas, 17 – Suomija, 18 – Danija, 20 – Lenkija, 21 – Portugalija, 23 – Graikija, 24 – Airija, 26 – Slovėnija, 27 – Slovakija, 29 – Estija, 32 – Latvija, 36 – Lietuva, 49 – Kipras, 50 – Malta.

(5)  Varikliams, kurių vieno cilindro darbinis tūris yra mažesnis kaip 0,75 dm3 ir vardinis sukimosi dažnis didesnis kaip 3 000 min–1.

(6)  Tik NG varikliams.

(7)  Netaikoma dujiniams varikliams A etapu bei B1 ir B2 etapu.

(8)  Varikliams, kurių vieno cilindro darbinis tūris yra mažesnis kaip 0,75 dm3 ir vardinis sukimosi dažnis didesnis kaip 3 000 min–1.

1 priedėlis

GAMINIŲ KOKYBĖS ATITIKTIES TIKRINIMO METODIKA, KAI STANDARTINIS NUOKRYPIS YRA PRIIMTINAS

1.	Šiame priedėlyje aprašyta metodika, kurią reikia taikyti tikrinant gaminių atitiktį pagal išmetamųjų teršalų kiekį, kai gamintojo pateiktas gaminių standartinis nuokrypis yra priimtinas.

2.	Metodika ne mažiau kaip trijų variklių imčiai yra parengta pagal tai, kad tikimybė, jog partija, kurios 40 % variklių turi trūkumų, išlaikys bandymą, yra 0,95 (gamintojo rizika = 5 %), tuo tarpu partijai, kurios 65 % variklių turi trūkumų, tikimybė būti priimtai yra 0,10 (naudotojo rizika = 10 %).

3.

Kiekvienam iš I priedo 6.2.1 punkte nurodytų teršalų yra taikoma ši metodika (žr. 2 paveikslą):   Tarkime:   L = ribinio teršalo kiekio natūraliojo logaritmo vertė; χi = i-ojo imties variklio išmatuoto kiekio natūraliojo logaritmo vertė; s = gaminių standartinio nuokrypio įvertis (prieš tai apskaičiavus išmatuotų kiekių natūraliojo logaritmo vertes); n = konkrečios imties dydis.

4.	Kiekvienai imčiai normalizuotų nuokrypių nuo ribinės vertės suma apskaičiuojama pagal šią formulę:

5.

Tuomet: — jei bandymo statistinis rezultatas yra didesnis kaip tokio dydžio imčiai 3 lentelėje pateikta teigiamo sprendimo ribinė vertė, dėl šio teršalo priimamas teigiamas sprendimas; — jei bandymo statistinis rezultatas yra mažesnis kaip tokio dydžio imčiai 3 lentelėje pateikta neigiamo sprendimo ribinė vertė, dėl šio teršalo priimamas neigiamas sprendimas; — jei yra kitaip, pagal I priedo 9.1.1.1 punktą bandomas papildomas variklis, ir apskaičiavimas kartojamas vienu varikliu padidėjusiai imčiai.

3 lentelė

1 priedėlio imties sudarymo plano teigiamo ir neigiamo sprendimų ribinės vertės

Mažiausiasis imties dydis: 3

Suvestinis bandytų variklių skaičius (imties dydis)	Teigiamo sprendimo ribinė vertė An	Neigiamo sprendimo ribinė vertė Bn
3	3,327	– 4,724
4	3,261	– 4,790
5	3,195	– 4,856
6	3,129	– 4,922
7	3,063	– 4,988
8	2,997	– 5,054
9	2,931	– 5,120
10	2,865	– 5,185
11	2,799	– 5,251
12	2,733	– 5,317
13	2,667	– 5,383
14	2,601	– 5,449
15	2,535	– 5,515
16	2,469	– 5,581
17	2,403	– 5,647
18	2,337	– 5,713
19	2,271	– 5,779
20	2,205	– 5,845
21	2,139	– 5,911
22	2,073	– 5,977
23	2,007	– 6,043
24	1,941	– 6,109
25	1,875	– 6,175
26	1,809	– 6,241
27	1,743	– 6,307
28	1,677	– 6,373
29	1,611	– 6,439
30	1,545	– 6,505
31	1,479	– 6,571
32	– 2,112	– 2,112

2 priedėlis

GAMINIŲ KOKYBĖS ATITIKTIES TIKRINIMO METODIKA, KAI STANDARTINIS NUOKRYPIS YRA NEPRIIMTINAS AR JO NĖRA

1.	Šiame priedėlyje aprašyta metodika, kurią reikia taikyti tikrinant gaminių atitiktį pagal išmetamųjų teršalų kiekį, kai gamintojo pateiktas gaminių standartinis nuokrypis yra nepriimtinas arba jo nėra.

2.

Metodika ne mažiau kaip trijų variklių dydžio imčiai yra parengta pagal tai, kad tikimybė, jog partija, kurios 40 % variklių turi trūkumų, išlaikys bandymą, yra 0,95 (gamintojo rizika = 5 %), tuo tarpu partijos, kurios 65 % variklių turi trūkumų, tikimybė būti priimtai yra 0,10 (naudotojo rizika = 10 %).

3.

Tariama, kad teršalų kiekio vertės, pateiktos I priedo 6.2.1 punkte, pasiskirsto pagal logaritmiškai normalų skirstinį ir turi būti transformuotos logaritmuojant natūraliojo logaritmo pagrindu. Pažymimas atitinkamai mažiausiasis ir didžiausiasis imčių dydis (m0 = 3 ir m = 32) ir konkrečios imties dydis pažymimas n.

4.	Jei partijoje išmatuotos natūraliojo logaritmo vertės yra χ1, χ2, … χi ir L yra ribinio teršalo kiekio natūraliojo logaritmo vertė, tuomet apibrėžiama: ir

5.

4 lentelėje pateiktos kiekvieno dydžio imties teigiamo sprendimo (An) ir neigiamo sprendimo (Bn) ribinės vertės. Bandymų statistikos rezultatas yra santykis , ir norint nustatyti, ar partija priimama ar nepriimama, jis turi būti taikomas taip: kai m0 ≤ n < m: — partija priimama, jei , — partija nepriimama, jei , — bandomas papildomas variklis, jei .

6.	Pastabos Bandymų statistikos vieną po kitos einančias vertes padeda apskaičiuoti šios rekursinės formulės:

4 lentelė

2 priedėlio imties sudarymo plano teigiamo ir neigiamo sprendimų ribinės vertės

Mažiausiasis imties dydis: 3

Suvestinis bandytų variklių skaičius (imties dydis)	Teigiamo sprendimo ribinė vertė An	Neigiamo sprendimo ribinė vertė Bn
3	- 0,80381	16,64743
4	- 0,76339	7,68627
5	- 0,72982	4,67136
6	- 0,69962	3,25573
7	- 0,67129	2,45431
8	- 0,64406	1,94369
9	- 0,61750	1,59105
10	- 0,59135	1,33295
11	- 0,56542	1,13566
12	- 0,53960	0,97970
13	- 0,51379	0,85307
14	- 0,48791	0,74801
15	- 0,46191	0,65928
16	- 0,43573	0,58321
17	- 0,40933	0,51718
18	- 0,38266	0,45922
19	- 0,35570	0,40788
20	- 0,32840	0,36203
21	- 0,30072	0,32078
22	- 0,27263	0,28343
23	- 0,24410	0,24943
24	- 0,21509	0,21831
25	- 0,18557	0,18970
26	- 0,15550	0,16328
27	- 0,12483	0,13880
28	- 0,09354	0,11603
29	- 0,06159	0,09480
30	- 0,02892	0,07493
31	- 0,00449	0,05629
32	- 0,03876	0,03876

II PRIEDAS

(1)  Išbraukti tai, kas netinka.

III PRIEDAS

BANDYMŲ METODIKA

1.   ĮVADAS

1.3.   Matavimo principas

Variklio išmetamus teršalus, kurių kiekį reikia išmatuoti, sudaro dujiniai komponentai (anglies monoksidas; dyzelinių variklių ir darant tik ESC bandymą: visi angliavandeniliai; dyzelinių ir dujinių variklių ir darant tik ESC bandymą: angliavandeniliai, išskyrus metaną; dujinių variklių ir darant tik ESC bandymą: metanas; ir azoto oksidai), kietosios dalelės (tik dyzelinių variklių) ir dūmai (dyzelinių variklių ir darant tik ELR bandymą). Be to, nustatant dalies srauto ir viso srauto praskiedimo sistemų skiedimo santykį, kaip bandymo dujos dažnai naudojamas anglies dioksidas. Vadovaujantis tinkama inžinerine praktika, kaip puiki priemonė bandymo metu kylančioms matavimo problemoms nustatyti rekomenduojamas taikyti bendro anglies dioksido kiekio nustatymas.

1.3.1.   ESC bandymas

Pirmiau minėtų išmetamųjų teršalų kiekiai tiriami nepertraukiamai per visą pašildyto variklio eksploatavimo režimų nustatytą seką, ėminį imant iš nepraskiestų išmetamųjų dujų. Bandymo ciklą sudaro keletas sukimosi dažnio ir galios režimų, kurie aprėpia tipiškų dyzelinių variklių eksploatavimo sąlygų diapazoną. Kiekvienam režimui turi būti nustatyta ir išmatuota kiekvieno dujinio teršalo koncentracija, išmetamųjų dujų debitas ir gautoji galia. Vertės apskaičiuojamos taikant svorinius koeficientus. Ėminys kietosioms dalelėms nustatyti praskiedžiamas kondicionuotu aplinkos oru. Visai bandymo sekai imamas vienas ėminys, kuris surenkamas ant tinkamų filtrų. Apskaičiuojama vienos kilovatvalandės darbui tenkanti kiekvieno teršalo masė gramais, kaip aprašyta šio priedo 1 priedėlyje. Papildomai matuojamas NOx kiekis trijuose bandymo taškuose, techninės tarnybos pasirinktuose (1) kontrolinėje srityje, ir išmatuotos vertės lyginamos su vertėmis, apskaičiuotomis tiems bandymo ciklo režimams, kurie aprėpia pasirinktus bandymo taškus. NOx kiekio kontrolinis tikrinimas užtikrina variklio išmetamų teršalų kontrolės efektyvumą esant tipiškoms variklio eksploatavimo sąlygoms.

1.3.2.   ELR bandymas

Darant atsako nustatyto dydžio apkrovai bandymą pašildyto variklio dūmingumas matuojamas dūmų matuokliu. Bandyme variklis veikiamas nuo 10 % iki 100 % keičiama apkrova esant pastovaus sukimosi dažnio režimui, taikant tris skirtingus variklio sukimosi dažnius. Papildomai daroma techninės tarnybos parinkta (1) ketvirtoji apkrovos pakopa, ir joje gauta vertė lyginama su ankstesnių apkrovos pakopų vertėmis. Taikant vidurkinimo algoritmą, kaip aprašyta šio priedo 1 priedėlyje, nustatoma didžiausia dūmingumo vertė.

1.3.3.   ETC bandymas

Per nustatytą pašildyto variklio pereinamųjų darbo režimų ciklą, kuris gerai atspindi sunkvežimiuose ir autobusuose įrengtų didelio galingumo variklių tipines eksploatavimo keliuose sąlygas, tiriami anksčiau minėti teršalai, prieš tai visą išmetamųjų dujų kiekį praskiedžiant kondicionuotu aplinkos oru. Taikant variklio gaunamus dinamometro sukamojo momento ir sukimosi dažnio signalus, variklio galia intergruojama pagal visą ciklo trukmę, taip gaunama variklio per ciklą padaryto darbo vertė. NOx ir HC koncentracija visam ciklui nustatoma integruojant analizatoriaus signalą. CO, CO2 ir NMHC koncentracija gali būti nustatyta integruojant analizatoriaus signalą arba kaupiant ėminį maiše. Kai yra kietosios dalelės, ant tinkamų filtrų kaupiamas proporcingas ėminys. Norint apskaičiuoti išmetamų teršalų masės srautus, nustatomas vieno ciklo praskiestų išmetamųjų dujų debitas. Masės srauto vertės susiejamos su variklio padarytu darbu, taip gaunamas kiekvieno teršalo kiekis gramais per vieną darbo kilovatvalandę, kaip aprašyta šio priedo 2 priedėlyje.

2.   BANDYMŲ SĄLYGOS

2.1.   Variklių bandymų sąlygos

2.1.1.

Matuojama į variklį įleidžiamo oro absoliučioji temperatūra (Ta), išreikšta Kelvino laipsniais, ir sauso oro atmosferinis slėgis (ps), išreikštas kPa, ir toliau nurodytomis sąlygomis nustatomas F parametras: a) dyzeliniams varikliams:   varikliams be pripūtimo ir su mechaniniu pripūtimu:   varikliams su turbopripūtimu ar be tiekiamo oro aušinimo: b) dujiniams varikliams:

2.1.2.   Bandymų pripažinimas galiojančiais

Bandymas pripažintas galiojančiu, jei F parametras yra:

2.2.   Varikliai su pripučiamo oro aušinimu

Turi būti registruojama pripučiamo oro temperatūra, kuri didžiausiosios deklaruotos galios ir visiškosios apkrovos sukimosi dažnio sąlygomis turi būti lygi II priedo 1 priedėlio 1.16.3 punkte nurodytai didžiausiajai pripučiamo oro temperatūrai ± 5 K. Aušinimo terpės temperatūra turi būti bent 293 K (20 °C).

Jei naudojama variklių bandymų stoties sistema ar išorinė orapūtė, pripučiamo oro temperatūra varikliui dirbant didžiausiosios deklaruotos galios ir visiškosios apkrovos sukimosi dažniu turi būti lygi II priedo 1 priedėlio 1.16.3 punkte nurodytai didžiausiajai pripučiamo oro temperatūrai ± 5 K. Kad būtų laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų, pripučiamo oro aušintuvo nustatomieji parametrai turi būti vienodi visą bandymo ciklą.

2.3.   Variklio oro įsiurbimo sistema

Naudojama variklio oro įsiurbimo sistema, kurioje oro srautas ribojamas viršutine variklio, dirbančio esant didžiausiosios deklaruotos galios ir visiškosios apkrovos sukimosi dažniui, riba ± 100 Pa.

2.4.   Variklio išmetimo sistema

Naudojama išmetimo sistema, kurios priešslėgis varikliui dirbant didžiausiosios deklaruotos galios ir visiškosios apkrovos sukimosi dažniu būtų lygus variklio viršutinei priešslėgio ribai ± 1 000 Pa, ir tūris turi būti lygus gamintojo nurodytam tūriui ± 40 %. Gali būti naudojama variklių bandymų stoties sistema, jei ji užtikrina tikrąjį variklio eksploatavimo režimą. Išmetimo sistema turi atitikti išmetamųjų dujų ėminių ėmimo reikalavimus, išdėstytus III priedo 4 priedėlio 3.4 punkte ir V priedo 2.2.1 punkte, EP ir 2.3.1 punkte, EP.

Jei variklis turi išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo įtaisą, išmetimo vamzdis turi turėti tokį pat skersmenį, kokį turi vamzdis bent keturgubo vamzdžio skersmens atstumu aukštyn nuo plačiosios dalies, kurioje įtaisytas papildomas apdorojimo įtaisas, įleidžiamosios angos. Atstumas nuo išmetimo kolektoriaus antbriaunio ar nuo turbokompresoriaus išleidžiamosios angos iki išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo įtaiso turi būti toks pat, koks yra transporto priemonės konfigūracijoje ar gamintojo pateiktose atstumų specifikacijose. Pirmiau nurodyti kriterijai taikomi išmetamųjų dujų priešslėgiui ar srauto ribojimui ir jie gali būti reguliuojami vožtuvu. Tuščiuose bandymuose ir darant variklio darbo kartografavimą papildomo apdorojimo talpykla gali būti išimta ir pakeista tokia pačia talpykla, užpildyta neaktyviu katalizatoriaus nešikliu.

2.5.   Aušinimo sistema

Naudojama pakankamo tūrio variklio aušinimo sistema, užtikrinanti gamintojo nustatytą normalią variklio eksploatavimo temperatūrą.

2.6.   Tepimo alyva

Darant bandymą naudojamų tepalinės alyvos specifikacijos turi būti užrašytos, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 7.1 punkte, ir pateiktos su bandymų rezultatais.

2.7.   Degalai

Naudojami IV priede nurodyti etaloniniai degalai.

Degalų temperatūrą ir jos matavimo vietą nurodo gamintojas pagal II priedo 1 priedėlio 1.16.5 punkte apibrėžtas ribas. Degalų temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 306 K (33 °C). Jei temperatūra nenurodyta, ji degalų tiekimo įtekėjimo angoje turi būti 311 K ± 5 K (38 °C ± 5 °C).

Jei variklis naudoja NG ir LPG, degalų temperatūra ir matavimo vieta turi būti tokios, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 1.16.5 punkte ar kaip nurodyta II priedo 3 priedėlio 1.16.5 punkte, jei variklis nėra pirminis variklis.

2.8.   Išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo sistemų bandymas

Jei variklis turi išmetamųjų teršalų papildomo apdorojimo sistemą, bandymų cikle (-uose) išmatuotas išmetamųjų teršalų kiekis turi atitikti lauko sąlygomis išmetamus teršalus. Jei to neįmanoma pasiekti per vieną atskiro bandymo ciklą (pvz., kietųjų dalelių periodiško regeneravimo filtrams), daromi keli bandymų ciklai, o bandymų rezultatai suvidurkinami ir/arba indeksuojami. Dėl tikslios metodikos turi susitarti variklio gamintojas ir techninė tarnyba, remdamiesi tinkamu inžineriniu vertinimu.

(1)  Bandymų taškai pasirenkami taikant patvirtintus statistinius randomizavimo metodus.

1 priedėlis

ESC ir ELR BANDYMŲ CIKLAI

1.   VARIKLIO IR DINAMOMETRO NUSTATOMIEJI PARAMETRAI

1.1.   Variklio sukimosi dažnių A, B ir C nustatymas

Variklio sukimosi dažnius A, B ir C gamintojas turi deklaruoti pagal šias nuostatas:

Viršutinis sukimosi dažnis nhi išmatuojamas apskaičiuojant 70 % didžiausiosios deklaruotos naudingosios galios P(n) vertės, kaip nustatyta II priedo 1 priedėlio 8.2 punkte. Didžiausiasis variklio sukimosi dažnis, kuriam galios kreivėje gaunama ši galios vertė, žymimas nhi.

Apatinis sukimosi dažnis nlo išmatuojamas apskaičiuojant 50 % didžiausiosios deklaruotos naudingosios galios P(n) vertės, kaip nustatyta II priedo 1 priedėlio 8.2 punkte. Mažiausiasis variklio sukimosi dažnis, kuriam galios kreivėje gaunama ši galios vertė, žymimas nlo.

Variklio sukimosi dažniai A, B ir C apskaičiuojami taip:

Variklio sukimosi dažniai A, B ir C gali būti patikrinti bet kuriuo iš šių metodų:

a)	Norint tiksliai nustatyti nhi ir nlo, darant bandymus variklio galiai patvirtinti pagal Direktyvą 80/1269/EEB matuojama papildomuose taškuose. Pagal galios kreivę nustatoma didžiausioji galia, nhi ir nlo, ir pagal pirmiau pateiktas nuostatas apskaičiuojami variklio sukimosi dažniai A, B ir C.

b)

Visoje visiškosios apkrovos kreivėje daromas variklio kartografavimas nuo didžiausiojo sukimosi dažnio be apkrovos iki sukimosi dažnio tuščiąja eiga, naudojant bent 5 matavimo taškus kas 1 000 min-1 ir matavimo taškus, atitinkančius didžiausiosios deklaruotos galios sukimosi dažnį ± 50 min-1. Pagal šią kartografavimo kreivę nustatoma didžiausioji galia, nhi ir nlo, ir pagal pirmiau pateiktas nuostatas apskaičiuojami variklio sukimosi dažniai A, B ir C.

Jei išmatuoti variklio sukimosi dažniai A, B ir C yra lygūs gamintojo deklaruotiems variklio sukimosi dažniams ± 3 %, išmetamųjų teršalų bandymui naudojami deklaruoti variklio sukimosi dažniai. Jei kurio nors variklio sukimosi dažnio leistinojo nuokrypio ribos yra viršytos, išmetamųjų teršalų bandymui naudojami išmatuoti variklio sukimosi dažniai.

1.2.   Dinamometro nustatomieji parametrai

Norint nurodytiems bandymų režimams apskaičiuoti sukamojo momento vertes naudingosios galios sąlygomis, kaip apibrėžta II priedo 1 priedėlio 8.2 punkte, eksperimentiniu būdu gaunama sukamojo momento kreivė. Reikia atsižvelgti į galią, kurią sunaudoja varikliu varoma įranga, jei taikytina. Dinamometro nustatomieji parametrai kiekvienam bandymų metodui apskaičiuojami pagal formulę:

, jei bandoma naudingosios galios režimu,

, jei bandoma ne naudingosios galios režimu.

čia:

s	=	dinamometro nustatomasis parametras, kW;
P(n)	=	naudingoji variklio galia, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 8.2 punkte, kW;
L	=	apkrovos procentinė dalis, kaip nurodyta 2.7.1 punkte, %;
P(a)	=	pagalbinės įrangos, kurią reikia įmontuoti, kaip nurodyta II priedo priedėlio 6.1 punkte, sunaudojama galia;
P(b)	=	pagalbinės įrangos, kurią reikia išmontuoti, kaip nurodyta II priedo 1 priedėlio 6.2 punkte, sunaudojama galia.

2.   ESC BANDYMO EIGA

Gamintojo prašymu gali būti daromas tuščiasis bandymas varikliui ir išmetimo sistemai kondicionuoti prieš matavimo ciklą.

2.1.   Ėminio ėmimo filtrų parengimas

Bent vienai valandai prieš bandymą kiekvienas filtras (pora) dedamas į uždengiamą, bet nesandarinamą Petrio lėkštelę ir su lėkštele dedamas į svėrimo kamerą stabilizavimui. Pasibaigus stabilizavimo laikui kiekvienas filtras (pora) sveriamas ir užrašoma savoji filtro masė. Po to filtras (pora), kol bus panaudotas bandymui, laikomas uždarytoje Petrio lėkštelėje ar užsandarintame filtro laikiklyje. Jei filtras (pora) nebuvo panaudotas per aštuonias valandas po to, kai buvo išimtas iš svėrimo kameros, jis prieš naudojant turi būti kondicionuojamas ir iš naujo pasveriamas.

2.2.   Matavimo įrangos sumontavimas

Bandymų įranga ir ėminių zondai turi būti įrengti pagal reikalavimus. Jei skiedžiant išmetamąsias dujas naudojama viso srauto praskiedimo sistema, prie sistemos turi būti prijungtas išmetimo vamzdis.

2.3.   Praskiedimo sistemos ir variklio paleidimas

Paleidžiama praskiedimo sistema ir variklis, ir šildoma tol, kol esant didžiausiajai galiai temperatūra ir slėgis visur nusistovi pagal gamintojo rekomendaciją ir tinkamą inžinerinę praktiką.

2.4.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos paleidimas

Paleidžiama kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema ir jai leidžiama veikti per aplenkimo grandinę. Galima nustatyti kietųjų dalelių fono lygį praskiedimo ore leidžiant jį per dalelių filtrus. Jei naudojamas filtruotas praskiedimo oras, galima daryti vieną matavimą prieš bandymą ir po jo. Jei praskiedimo oras nefiltruojamas, matuoti galima ciklo pradžioje ir pabaigoje ir gautas vertes suvidurkinti.

2.5.   Skiedimo santykio nustatymas

Turi būti nustatytas toks praskiedimo oro tiekimas, kad praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra, išmatuota prieš pat pirminį filtrą, bet kokiu režimu būtų ne didesnė kaip 325 K (52 °C). Skiedimo santykis (q) turi būti ne mažesnis kaip 4.

Sistemoms, kuriose skiedimo santykis kontroliuojamas matuojant CO2 ar NOx koncentraciją, CO2 ar NOx kiekis praskiedimo ore turi būti išmatuotas kiekvieno bandymo pradžioje ir pabaigoje. Prieš bandymą ir po jo išmatuota CO2 ar NOx fono koncentracija praskiedimo ore turi būti atitinkamai ne didesnė kaip 100 ppm ar 5 ppm.

2.6.   Analizatorių tikrinimas

Nustatoma išmetamųjų dujų analizatorių nulinė vertė ir jie kalibruojami.

2.7.   Bandymų ciklas

2.7.1.   Su bandomuoju varikliu dinamometre daromas šis 13 režimų ciklas:

Režimo numeris	Variklio sukimosi dažnis	Apkrovos procentinė dalis	Svorinis koeficientas	Režimo trukmė
1	Tuščioji eiga	—	0,15	4 min.
2	A	100	0,08	2 min.
3	B	50	0,10	2 min.
4	B	75	0,10	2 min.
5	A	50	0,05	2 min.
6	A	75	0,05	2 min.
7	A	25	0,05	2 min.
8	B	100	0,09	2 min.
9	B	25	0,10	2 min.
10	C	100	0,08	2 min.
11	C	25	0,05	2 min.
12	C	75	0,05	2 min.
13	C	50	0,05	2 min.

2.7.2.   Bandymo seka

Pradedamas bandymo ciklas. Daromo bandymo režimų numerių tvarka turi būti tokia, kokia nurodyta 2.7.1 punkte.

Variklis kiekvienu režimu turi dirbti nustatytą laiką, variklio sukimosi dažnis turi nusistovėti ir apkrova turi pasikeisti per pirmąsias 20 s. Nurodytas sukimosi dažnis turi būti palaikomas ± 50 min-1 tikslumu, nurodytas sukamasis momentas turi būti lygus tokį bandymo sukimosi dažnį atitinkančiam didžiausiajam sukamajam momentui ± 2 %.

Gamintojo prašymu bandymo seka gali būti pakartota pakankamai kartų, kad ant filtro būtų sukaupta didesnė dalelių masė. Gamintojas turi pateikti išsamų duomenų vertinimo ir apskaičiavimo metodikų aprašą. Išmetamieji dujiniai teršalai nustatomi tik per pirmąjį ciklą.

2.7.3.   Analizatoriaus atsakas

Analizatoriaus išvesties signalas registruojamas juostiniu savirašiu ar matuojamas atitinkama duomenų kaupimo sistema, išmetamosioms dujoms visą bandymo ciklą tekant per analizatorių.

2.7.4.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimas

Visą bandymą turi būti naudojama viena pora filtrų (pirminis ir atsarginis filtrai, žr. III priedo 4 priedėlį). Reikia atsižvelgti į režimų svorinius koeficientus, nurodytus bandymo ciklo metodikoje, kiekvienam atskiram ciklo režimui imant ėminį, proporcingą išmetamųjų teršalų masės srautui. Tai galima pasiekti atitinkamai reguliuojant ėminio srautą, ėminio ėmimo trukmę ir/arba skiedimo santykį, kad būtų paisoma 5.6 punkte nurodytų efektyviųjų svorinių koeficientų taikymo kriterijaus.

Ėminio ėmimo trukmė kiekvienam režimui turi būti bent 4 s kiekvienam 0,01 dydžio svoriniam koeficientui. Ėminiai kiekvienam režimui turi būti imami kiek įmanoma vėliau. Kietųjų dalelių ėminio ėmimas turi būti baigtas ne anksčiau kaip likus 5 s iki kiekvieno režimo pabaigos.

2.7.5.   Variklio darbo režimas

Variklio sukimosi dažnis ir apkrova, įsiurbiamo oro temperatūra ir slėgio sumažėjimas, išmetamųjų dujų temperatūra ir priešslėgis, degalų debitas ir oro arba išmetamųjų dujų debitas, pripučiamo oro temperatūra, degalų temperatūra ir drėgnis turi būti registruojami kiekvienu režimu, laikantis sukimosi dažnio ir apkrovos reikalavimų (žr. 2.7.2 punktą) imant kietųjų dalelių ėminį, tačiau visais atvejais – paskutinę kiekvieno režimo minutę.

Turi būti registruojami visi apskaičiavimui reikalingi papildomi duomenys (žr. 4 ir 5 punktus).

2.7.6.   NOx kiekio kontrolinėje srityje tikrinimas

NOx kiekis kontrolinėje srityje turi būti tikrinamas iš karto, kai tik pasibaigia 13 režimas.

Prieš pradedant matavimus variklis tris minutes kondicionuojamas 13 režimu. Turi būti daromi trys matavimai skirtingose techninės tarnybos parinktose kontrolinės srities vietose (1). Kiekvieno matavimo trukmė turi būti lygi 2 min.

Matavimo metodika yra identiška NOx matavimui esant 13 režimų ciklui ir turi būti taikoma pagal šio priedėlio 2.7.3, 2.7.5 ir 4.1 punktus ir III priedo 4 priedėlio 3 punktą.

Apskaičiuojama pagal 4 punktą.

2.7.7.   Pakartotinis analizatorių tikrinimas

Baigus išmetamųjų dujų kiekio nustatymo bandymą, pakartotiniam analizatoriaus tikrinimui turi būti naudojamos tos pačios nulinės vertės nustatymo ir patikros dujos. Bandymas laikomas priimtinu, jei skirtumas tarp rezultatų prieš bandymą ir po bandymo yra mažesnis kaip 2 % patikros dujų koncentracijos vertės.

3.   ELR BANDYMO EIGA

3.1.   Matavimo įrangos instaliavimas

Dūmų matuoklis ir ėminių zondai, jei naudojami, turi būti įrengti už išmetimo sistemos duslintuvo ar už bet kurio papildomo apdorojimo įtaiso, jei toks įrengtas, pagal prietaiso gamintojo nurodytas bendrąsias įrengimo metodikas. Papildomai reikia laikytis ISO IDS 11614 10 skyriaus reikalavimų, jei taikytina.

Prieš bet kokį nulinės padalos ir visos skalės tikrinimą dūmų matuoklis turi būti pašildytas ir stabilizuotas pagal prietaiso gamintojo rekomendacijas. Jei dūmų matuoklis turi valymo oru sistemą optikai nuo suodžių apsaugoti, ši sistema taip pat turi būti įjungta ir nustatyta pagal gamintojo rekomendacijas.

3.2.   Dūmų matuoklio tikrinimas

Nulinė padala ir visa skalė tikrinami taikant neskaidrumo rodmens režimą, nes neskaidrumo skalė turi du tiksliai apibrėžiamus kalibravimo taškus, būtent 0 % neskaidrumą ir 100 % neskaidrumą. Tuomet remiantis neskaidrumo matavimu ir LA, kurio vertę pateikia dūmų matuoklio gamintojas, galima teisingai apskaičiuoti šviesos sugerties koeficientą, kai prietaisas darant bandymą vėl nustatomas, kad rodytų k vertę.

Kai visas šviesos pluoštas pasiekia matuoklio imtuvą, nustatoma 0,0 % ± 1,0 % neskaidrumo rodmens vertė. Kai šviesai neleidžiama pasiekti imtuvo, neskaidrumo rodmens vertė nustatoma 100,0 % ± 1,0 %.

3.3.   Bandymo ciklas

3.3.1.   Variklio kondicionavimas

Norint variklio parametrus stabilizuoti pagal gamintojo rekomendacijas, variklis ir sistema turi būti pašildyti didžiausiosios galios režimu. Kondicionavimo prieš bandymą tarpsnis dar turėtų apsaugoti daromą matavimą nuo nuosėdų, susidariusių išmetimo sistemoje per ankstesnį bandymą.

Kai variklio darbas nusistovi, ciklas turi būti pradėtas per 20 ± 2 s po kondicionavimo tarpsnio. Gamintojo prašymu gali būti daromas tuščiasis bandymas, kad variklis prieš matavimo ciklą galėtų būti papildomai kondicionuotas.

3.3.2.   Bandymo seka

Bandymą sudaro trijų apkrovos pakopų seka kiekvienam iš trijų variklio sukimosi dažnių: A (1 ciklas), B (2 ciklas) ir C (3 ciklas), nustatytų pagal III priedo 1.1 punktą, po kurios eina 4 ciklas, kuriam sukimosi dažnį kontrolinėje srityje ir apkrovą nuo 10 % iki 100 % parenka techninė tarnyba (2). Dinamometras prijungus bandomąjį variklį veikia pagal šią 3 paveiksle pavaizduotą seką.

a)	Variklis dirba 20 ± 2 s esant variklio sukimosi dažniui A ir 10 % apkrovai. Sukimosi dažnis turi būti nurodytos vertės ± 20 min-1, nurodytas sukamasis momentas turi būti lygus bandymo sukimosi dažnį atitinkančiam didžiausiajam sukamajam momentui ± 2 %.

b)

Pasibaigus pirmajai atkarpai, sukimosi dažnio reguliavimo svirtis staigiai perstumiama ir 10 ± 1 s laikoma visiškai atidarytos sklendės padėtyje. Reikia veikti tokia dinamometro apkrova, kad variklio sukimosi dažnį per pirmąsias 3 s būtų galima palaikyti ± 150 min-1 tikslumu, o likusią laiko atkarpos dalį ± 20 min-1 tikslumu.

c)	A ir b punktuose aprašyta seka turi būti pakartota du kartus.

d)	Po trečios apkrovos pakopos variklis per 20 ± 2 s turi būti nustatytas variklio sukimosi dažniu B ir 10 % apkrova.

e)	Seka nuo a iki c turi būti kartojama varikliui dirbant sukimosi dažniu B.

f)	Po trečios apkrovos pakopos variklis per 20 ± 2 s turi būti nustatytas variklio sukimosi dažniu C ir 10 % apkrova.

g)	Seka nuo a iki c turi būti kartojama varikliui dirbant sukimosi dažniu C.

h)	Po trečios apkrovos pakopos variklis per 20 ± 2 s turi būti nustatytas pasirinktu variklio sukimosi dažniu ir bet kokia apkrova, didesne kaip 10 %.

i)	Seka nuo a iki c turi būti kartojama varikliui dirbant pasirinktu sukimosi dažniu.

3.4.   Ciklo pripažinimas galiojančiu

Vidutinių dūmingumo verčių kiekvienam sukimosi dažniui santykinis standartinis nuokrypis (SVA, SVB, SVC, apskaičiuotas pagal šio priedėlio 6.3.3 punktą kiekvienam bandymo sukimosi dažniui taikant tris nuoseklias apkrovos pakopas) turi būti mažesnis kaip 15 % vidutinės vertės arba mažesnis kaip 10 % ribinės vertės, pateiktos I priedo 1 lentelėje – pagal tai, kuri didesnė. Jei skirtumas didesnis, seka turi būti kartojama tol, kol 3 nuoseklios apkrovos pakopos atitiks pripažinimo galiojančiu kriterijus.

3.5.   Dūmų matuoklio pakartotinis tikrinimas

Po bandymo dūmų matuoklio nulinės vertės slinkis neturi būti didesnis kaip ± 5,0 % ribinės vertės, nurodytos I priedo 1 lentelėje.

4.   DUJINIŲ TERŠALŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS

4.1.   Duomenų vertinimas

Norint įvertinti dujinių teršalų kiekį, kiekvienam režimui reikia suvidurkinti diagramos paskutinių 30 s verčių rodmenis, ir pagal vidutinius diagramos rodmenis bei atitinkamus kalibravimo duomenis kiekvienam režimui turi būti nustatytos vidutinės HC, CO ir NOx koncentracijos (conc). Galima taikyti skirtingų tipų duomenų registravimo būdus, jei jie užtikrina lygiavertį duomenų rinkimą.

Norint patikrinti NOx kiekį kontrolinėje srityje, anksčiau nurodyti reikalavimai taikomi tik NOx.

Išmetamųjų dujų debitas gEXHW ar praskiestų išmetamųjų dujų debitas GTOTW, jei taikomas pasirinktinai, turi būti nustatyti pagal III priedo 4 priedėlio 2.3 punktą.

4.2.   Pataisa sausoms/drėgnoms dujoms

Jei nebuvo matuojama drėgnų dujų pagrindu, išmatuota koncentracija drėgnoms dujoms turi būti apskaičiuota pagal šias formules.

Natūralioms išmetamosioms dujoms:

ir

Praskiestoms išmetamosioms dujoms:

arba

Praskiedimo orui	Įsiurbimo orui (jei skiriasi nuo praskiedimo oro)

čia:

Ha, Hd	=	vandens kiekis viename kg sauso oro, g;
Rd, Ra	=	praskiedimo/įsiurbimo oro santykinis drėgnis, %;
pd, pa	=	praskiedimo/įsiurbimo oro sočiųjų garų slėgis, kPa;
pB	=	bendras atmosferinis slėgis, kPa.

4.3.   NOx kiekio pataisos dėl drėgnio ir temperatūros

Kadangi NOx emisija priklauso nuo aplinkos oro sąlygų, NOx koncentracija turi būti pataisyta pagal aplinkos oro temperatūrą ir drėgnį, koeficientus skaičiuojant pagal šias formules:

čia:

A	=	0,309 GFUEL/GAIRD - 0,0266
B	=	- 0,209 GFUEL/GAIRD + 0,00954
Ta	=	oro temperatūra, K;
Ha	=	įsiurbiamo oro drėgnis, g vandens vienam kg sauso oro;
Ha	=

čia:

Ra	=	įsiurbiamo oro santykinis drėgnis, %;
pa	=	įsiurbiamo oro sočiųjų garų slėgis, kPa;
pB	=	suminis atmosferinis slėgis, kPa.

4.4.   Išmetamųjų teršalų masės srautų apskaičiavimas

Išmetamųjų teršalų masės srautai (g/h) kiekvienam režimui apskaičiuojami, darant prielaidą, kad išmetamųjų dujų tankis 273 K (0 °C) ir 101,3 kPa lygus 1,293 kg/m3:

;

;

,

kuriose NOx conc, COconc, HCconc  (3) yra vidutinės koncentracijos nepraskiestose išmetamosiose dujose, kaip nustatyta 4.1 punkte.

Jei pasirinktinai dujinių teršalų kiekis nustatomas viso srauto praskiedimo sistemoje, taikomos šios formulės:

;

;

,

kuriose NOx conc, COconc, HCconc  (3) yra kiekvienam režimui nustatytos su pataisa dėl fono vidutinės koncentracijos (ppm) praskiestose išmetamosiose dujose, kaip nustatyta III priedo 2 priedėlio 4.3.1.1 punkte.

4.5.   Išmetamųjų teršalų savitosios masės apskaičiavimas

Išmetamųjų teršalų savitoji masė (g/kWh) visiems komponentams atskirai apskaičiuojama taip:

Šiam apskaičiavimui taikyti svoriniai koeficientai (WF) pagal 2.7.1 punktą.

4.6.   Verčių kontrolinėje srityje apskaičiavimas

NOx išmetamųjų teršalų kiekis trims kontroliniams taškams, parinktiems pagal 2.7.6 punktą, išmatuojamas ir apskaičiuojamas pagal 4.6.1 punktą, ir, be to, jis nustatomas interpoliavimu iš bandymo režimų taškų, artimiausių atitinkamam kontroliniam taškui, kaip tai daroma pagal 4.6.2 punktą. Po to išmatuotos vertės lyginamos pagal 4.6.3 punktą su interpoliuojant gautomis vertėmis.

4.6.1.   Išmetamųjų teršalų savitosios masės apskaičiavimas

Kiekviename kontroliniame taške (Z) NOx išmetamųjų teršalų kiekis apskaičiuojamas taip:

4.6.2.   Išmetamųjų teršalų kiekio nustatymas pagal bandymo ciklo duomenis

NOx išmetamųjų teršalų kiekis kiekvienam kontroliniam taškui interpoliuojamas iš keturių artimiausių bandymo ciklo režimų taškų, kurie supa pasirinktą kontrolinį tašką Z, kaip pavaizduota 4 paveiksle. Šie režimai (R, S, T, U) apibrėžiami taip:

Sukimosi dažnis (R)	=	Sukimosi dažniui (T) = nRT
Sukimosi dažnis (S)	=	Sukimosi dažniui (U) = nSU
Apkrovos procentinė dalis (R)	=	Apkrovos procentinei daliai (S)
Apkrovos procentinė dalis (T)	=	Apkrovos procentinei daliai (U).

NOx išmetamųjų teršalų kiekis pasirinktam kontroliniam taškui Z apskaičiuojamas pagal šias formules:

ir:

čia:

ER, ES, ET, EU	=	savitasis NOx išmetamųjų teršalų kiekis, aplinkinių režimų taškams apskaičiuotas pagal 4.6.1 punktą.
MR, MS, MT, MU	=	variklio sukamasis momentas aplinkinių režimų taškuose.

4.6.3.   NOx išmetamųjų teršalų kiekio verčių lyginimas

Išmatuoto savitojo NOx išmetamųjų teršalų kiekio vertė kontroliniam taškui Z (NOx, Z) su interpoliuojant gauta verte (EZ) lyginama taip:

5.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ KIETŲJŲ DALELIŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS

5.1.   Duomenų įvertinimas

Norint įvertinti kietųjų dalelių kiekį, kiekvienu režimu turi būti registruojamos bendros ėminių ant filtrų masės (MSAM, i).

Filtrai grąžinami į svėrimo kamerą ir kondicionuojami bent vieną valandą, bet ne ilgiau kaip 80 valandų, ir po to sveriami. Registruojama bendra kiekvieno filtro masė, iš kurios atimama tuščio filtro masė (žr. šio priedėlio 1 punktą). Kietųjų dalelių masė Mf yra ant pirminio ir atsarginio filtrų surinktų kietųjų dalelių masės suma.

Jei reikia taikyti pataisą dėl fono, registruojama filtrus pereinančio praskiedimo oro masė (MDIL) ir kietųjų dalelių masė (Md). Jei buvo daromas daugiau nei vienas matavimas, dalmuo Md/MDIL turi būti apskaičiuotas kiekvienam atskiram matavimui ir vertės suvidurkintos.

5.2.   Dalies srauto praskiedimo sistema

Ataskaitoje pateikiami kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų bandymo galutiniai rezultatai nustatomi taikant šiuos būdus. Kadangi gali būti keli praskiedimo laipsnio kontrolės būdai, taikomi skirtingi GEDFW apskaičiavimo metodai. Visi apskaičiavimai turi būti grindžiami vidutinėmis vertėmis, ėminių ėmimo laikotarpiu gautomis atskiriems režimams.

5.2.1.   Izokinetinės sistemos

kurioje r yra izokinetinio zondo ir išmetimo vamzdžio skerspjūvio ploto santykis:

5.2.2.   Sistemos, kuriose matuojama CO2 ar NOx koncentracija

čia:

concE	=	bandymo dujų koncentracija drėgnose nepraskiestose išmetamosiose dujose;
concD	=	bandymo dujų koncentracija drėgnose praskiestose išmetamosiose dujose;
concA	=	bandymo dujų koncentracija drėgname praskiedimo ore.

Koncentracijos, išmatuotos sausoms dujoms, vertės turi būti perskaičiuotos drėgnoms dujoms pagal šio priedo 4.2 punktą.

5.2.3.   CO2 matavimo sistemos ir anglies kiekio balanso metodas (4)

čia:

CO2D	=	CO2 koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose;
CO2A	=	CO2 koncentracija praskiedimo ore

(koncentracija nurodyta drėgnoms dujoms, % tūrio).

Ši lygtis grindžiama anglies kiekio balanso prielaida (anglies atomai tiekti varikliui pasišalina kaip CO2) ir gaunama pagal taip:

ir

5.2.4.   Srauto matavimo sistemos

5.3.   Viso srauto praskiedimo sistema

Ataskaitoje pateikiami kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų bandymo rezultatai gaunami toliau nurodytais etapais. Visi skaičiavimai turi būti pagrįsti vidutinėmis vertėmis, ėminių ėmimo laikotarpiu gautomis pagal atskirus režimus.

5.4.   Kietųjų dalelių masės srauto apskaičiavimas

Kietųjų dalelių masės srautas apskaičiuojamas pagal formulę:

čia:

= ;

MSAM=

i=

yra nustatomi bandymo ciklui sumuojant ėminių ėmimo laikotarpiu pagal atskirus režimus gautas vidutines vertes.

Kietųjų dalelių masės srauto vertė dėl fono gali būti pataisyta taip:

Jei daromas daugiau kaip vienas matavimas, turi būti pakeistas .

atskirais režimais

arba

atskirais režimais.

5.5.   Savitojo išmetamųjų teršalų kiekio apskaičiavimas

Kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų kiekis apskaičiuojamas taip:

5.6.   Efektyvusis svorinis koeficientas

Efektyvusis svorinis koeficientas WFE,i kiekvienu režimu apskaičiuojamas taip:

Efektyviųjų svorinių koeficientų vertė turi būti lygi 2.7.1 punkte pateiktų svorinių koeficientų vertei ± 0,003 (± 0,005 tuščiosios eigos režimu).

6.   DŪMINGUMO VERČIŲ APSKAIČIAVIMAS

6.1.   Besselio algoritmas

Besselio algoritmas taikomas 1 s vidutinėms vertėms apskaičiuoti pagal momentinius dūmingumo rodmenis, transformuojamus pagal 6.3.1 punktą. Algoritmas kopijuoja žemo dažnio antrojo laipsnio filtrą ir, kad būtų galima jį taikyti koeficientams nustatyti, reikalingi iteraciniai skaičiavimai. Šie koeficientai yra dūmų matuoklio sistemos atsako trukmės ir ėminio ėmimo dažnio funkcija. Taigi 6.1.1 punkto veiksmai turi būti kartojami, kai tik keičiasi sistemos atsako trukmė ir/arba ėminių ėmimo dažnis.

6.1.1.   Filtro atsako trukmės ir Besselio konstantų apskaičiavimas

Reikiama Besselio atsako trukmė (tF) yra dūmų matuoklio fizinio ir elektrinio atsako trukmės funkcija, kaip apibrėžta III priedo 4 priedėlio 5.2.4 punkte, ir skaičiuojama pagal šią lygtį:

čia:

tp	=	fizinio atsako trukmė, s;
te	=	elektrinio atsako trukmė, s.

Apskaičiavimai filtro ribiniam dažniui (fc) įvertinti grindžiami laiptinio signalo nuo 0 iki 1 įvedimu per ≤ 0,01 s (žr. VII priedą). Atsako trukmė apibrėžiama kaip skirtumas tarp laiko, per kurį Besselio išvesties signalas pasiekia 10 % (t10) ir 90 % (t90) šios laiptinės funkcijos. Tai galima gauti fc iteravimu tol, kol t90-t10 ≈ tF. Pirmoji fc iteracija gaunama pagal šią formulę:

Besselio E ir K konstantos skaičiuojamos pagal šias lygtis:

čia:

D	=	0,618034
Δt	=
Ω	=

6.1.2.   Besselio algoritmo apskaičiavimas

Taikant E ir K vertes, 1 s Besselio suvidurkintas atsakas į laiptinį įvesties signalą Si apskaičiuojamas taip:

čia:

Si-2	=	Si-1 = 0
Si	=	1
Yi-2	=	Yi-1 = 0

Laikas t10 ir laikas t90 interpoliuojami. Laiko skirtumas tarp t90 ir t10 apibrėžia atsako trukmę tF, atitinančią šią fc vertę. Jei ši atsako trukmė nėra pakankamai artima reikiamai atsako trukmei, iteracija tęsiama, kol skirtumas tarp tikrosios atsako trukmės ir reikiamos bus mažesnis kaip 1 %:

6.2.   Duomenų įvertinimas

Ėminių ėmimo dažnis dūmingumo matavimo vertėms gauti turi būti ne mažesnis kaip 20 Hz.

6.3.   Dūmingumo nustatymas

6.3.1.   Duomenų konversija

Kadangi pagrindinis visų dūmų matuoklių matavimo vienetas yra praleidimo koeficientas, dūmingumo vertės turi būti verčiamos iš praleidimo koeficiento (τ) į šviesos sugerties koeficientą (k) pagal šias lygtis:

ir

čia:

k	=	šviesos sugerties koeficientas, m-1;
LA	=	efektyvusis optinio kelio ilgis, nurodytas prietaiso gamintojo, m;
N	=	neskaidrumas, %;
τ	=	šviesos praleidimo koeficientas, %.

Konversija reikalinga prieš kiekvieną tolesnį duomenų apdorojimą.

6.3.2.   Besselio suvidurkinto dūmingumo apskaičiavimas

Tinkamas ribinis dažnis fc yra toks, kuris duoda reikiamą filtro atsako trukmę tF. Šį dažnį nustačius iteracijos procesu pagal 6.1.1 punktą, apskaičiuojamos teisingos Besselio algoritmo konstantos E ir K. Paskui Besselio algoritmas taikomas momentiniam dūmų pėdsakui (k vertė), kaip aprašyta 6.1.2 punkte:

Besselio algoritmas pagal prigimtį yra rekursinis. Taigi algoritmui pradėti reikia kai kurių pradinių įvesties verčių Si-1 ir Si - 2 ir pradinių išvesties verčių Yi-1 ir Yi - 2. Daroma prielaida, kad šios vertės lygios 0.

Kiekvienai trijų sukimosi dažnių A, B ir C apkrovos pakopai pagal atskiras kiekvieno dūmų pėdsako vertes Yi, išrenkama didžiausia 1 s vertė Ymax.

6.3.3.   Galutinis rezultatas

Vidutinės dūmingumo vertės (SV) kiekvienam ciklui (bandymo sukimosi dažniui) apskaičiuojamos pagal formules:

Bandymo sukimosi dažniui A: SVA = (Ymax1,A + Ymax2,A + Ymax3,A) / 3

Bandymo sukimosi dažniui B: SVB = (Ymax1,B + Ymax2,B + Ymax3,B) / 3

Bandymo sukimosi dažniui C: SVC = (Ymax1,C + Ymax2,C + Ymax3,C) / 3

čia:

Ymax1, Ymax2, Ymax3

=

didžiausia 1 s Besselio suvidurkinta dūmingumo vertė kiekvienoje iš trijų apkrovos pakopų.

Galutinė vertė apskaičiuojama pagal formulę:

SV = (0,43 × SVA) + (0,56 × SVB) + (0,01 x SVC)

---

(1)  Bandymo taškai turi būti pasirinkti taikant patvirtintus statistinius randomizavimo metodus.

(2)  Bandymo taškai turi būti pasirinkti taikant patvirtintus statistinius randomizavimo metodus.

(3)  Grindžiama C1 ekvivalentu.

(4)  Vertė galioja tik etaloniniams degalams, apibrėžtiems IV priede.

2 priedėlis

ETC BANDYMO CIKLAS

1.   VARIKLIO DARBO KARTOGRAFAVIMO METODIKA

1.1.   Kartografuojamo sukimosi dažnių diapazono nustatymas

Norint daryti ETC bandymą bandymų patalpoje, variklis prieš bandymo ciklą, kuriame būtų gauta sukimosi dažnio ir sukamojo momento priklausomybės kreivė, turi būti kartografuojamas. Mažiausiasis ir didžiausiasis kartografavimo sukimosi dažniai apibrėžiami taip:

mažiausiasis kartografavimo sukimosi dažnis	—	tai sukimosi dažnis tuščiąja eiga;
didžiausiasis kartografavimo sukimosi dažnis	—	tai nhi × 1,02 arba sukimosi dažnis, kuriam sukamasis momentas esant visiškajai apkrovai sumažėja iki nulio, pagal tai, kuris yra mažesnis.

1.2.   Variklio galios kartografavimas

Norint variklio parametrus stabilizuoti pagal gamintojo rekomendaciją ir tinkamą inžinerinę praktiką, variklis pašildomas esant didžiausiajai galiai. Variklio darbui nusistovėjus, variklis kartografuojamas taip:

a)	variklis dirba neapkrautas esant tuščiosios eigos sukimosi dažniui;

b)	variklis dirba su įsiurbimo siurbliu, nustatytu visiškajai apkrovai ir esant mažiausiajam kartografavimo sukimosi dažniui;

c)	variklio sukimosi dažnis nuo mažiausiojo iki didžiausiojo kartografavimo sukimosi dažnio didinamas vidutiniu 8 ± 1 min-1/s greičiu. Variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento taškai registruojami bent vieno taško per sekundę greičiu.

1.3.   Kartografavimo kreivės brėžimas

Visi pagal 1.2 punktą gauti taškai sujungiami tiesinio interpoliavimo būdu. Gautoji sukamojo momento kreivė yra kartografavimo kreivė, kuri taikoma variklio ciklo normalizuotas sukamojo momento vertes paverčiant tikrosiomis sukamojo momento vertėmis bandymo ciklui, aprašytame 2 punkte.

1.4.   Kiti kartografavimo metodai

Jei gamintojas mano, kad pirmiau nurodyti kartografavimo būdai yra nepatikimi arba neatitinka kurio nors pateikto variklio, galima taikyti kitus kartografavimo metodus. Šie alternatyvūs metodai turi atitikti nurodytų kartografavimo metodikų tikslą – nustatyti didžiausią įmanomą sukamąjį momentą visiems variklio sukimosi dažniams, gaunamiems per bandymo ciklus. Metodus, kurie dėl patikimumo arba atitikties skiriasi nuo kartografavimo metodų, nurodytų šiame skyriuje, turi patvirtinti techninė tarnyba, taip pat ir pagrįsti jų taikymą. Tačiau varikliams su reguliatoriumi ar su turbopripūtimu jokiu būdu negalima taikyti nuolat mažėjančio variklio sukimosi dažnio skleidimo.

1.5.   Bandymų kartojimas

Variklio nereikia kartografuoti prieš kiekvieną bandymo ciklą. Variklis prieš bandymo ciklą turi būti kartografuojamas iš naujo, jei:

—	techniškai vertinant nuo paskutinio kartografavimo praėjo pernelyg daug laiko, arba

—	variklis buvo fiziškai pakeistas ar naujai kalibruotas, o tai gali turėti įtakos variklio darbui.

2.   ETALONINIO BANDYMO CIKLO KŪRIMAS

Pereinamųjų režimų bandymo ciklas aprašytas šio priedo 3 priedėlyje. Normalizuotos sukamojo momento ir sukimosi dažnio vertės pakeičiamos tikrosiomis vertėmis, kaip nurodyta toliau, ir gaunamas etaloninių verčių ciklas.

2.1.   Tikroji sukimosi dažnio vertė

Sukimosi dažnio (sd) vertė denormalizuojama pagal šią lygtį:

Etaloninis sukimosi dažnis (nref) atitinka 100 % sukimosi dažnio vertes, nurodytas 3 priedėlio variklių dinamometriniame grafike. Jis apibrėžiamas taip (žr. I priedo 1 paveikslą):

čia nhi ir nlo yra apibrėžiami pagal I priedo 2 punktą ar nustatomi pagal III priedo 1 priedėlio 1.1 punktą.

2.2.   Tikrasis sukamasis momentas

Sukamasis momentas yra normalizuotas pagal didžiausią atitinkamam sukimosi dažniui sukamąjį momentą. Taikant kartografavimo kreivę, apibrėžtą pagal 1.3 punktą, etaloninio ciklo sukamojo momento vertės atitinkamam tikrajam sukimosi dažniui, apibrėžtam 2.1 punkte, denormalizuojamos taip:

Tikrasis sukamasis momentas = (% sukamojo momento × didž. sukamasis momentas/100)

Kad būtų galima sukurti etaloninių verčių ciklą, neigiamoms sukamo variklio taškų („m“) sukamojo momento vertėms suteikiamos denormalizuotos vertės, nustatytos vienu iš šių būdų:

—	neigiama vertė suteikiama 40 % teigiamo sukamojo momento, atitinkančio tą patį sukimosi dažnio tašką, vertei,

—	neigiamo sukamojo momento, kuris reikalingas varikliui sukti nuo mažiausiojo iki didžiausiojo kartografavimo sukimosi dažnio, kartografavimu,

—	nustatomas neigiamas sukamasis momentas, kurio reikia, kad būtų galima variklį sukti tuščiosios eigos ir etaloniniu sukimosi dažniais, ir tarp šių dviejų taškų tiesiškai interpoliuojama.

2.3.   Denormalizavimo metodikos pavyzdys

Pateikiamas šio bandymo taško denormalizavimo pavyzdys:

% sukimosi dažnio	=	43;
% sukamojo momento	=	82;

Turint šias vertes:

etaloninis sukimosi dažnis	=	2 200 min- 1
sukimosi dažnis tuščiąja eiga	=	600 min- 1

apskaičiuojama:

tikrasis sukimosi dažnis = (43 × (2200 - 600)/100) + 600 = 1 288 min-1;

tikrasis sukamasis momentas = (82 × 700/100) = 574 Nm;

tuo tarpu kartografavimo kreivėje nustatytas didžiausiasis sukamasis momentas 1 288 min-1 sukimosi dažniui yra lygus 700 Nm.

3.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ KIEKIO NUSTATYMO BANDYMO EIGA

Gamintojo prašymu prieš matavimo ciklą gali būti daromas tuščiasis bandymas varikliui ir išmetimo sistemai kondicionuoti.

Varikliai, varomi NG ir LPG, prieš darant ETC bandymą turi būti įvažinėti. Varikliai dirba ne mažiau kaip du ETC ciklus ir tol, kol viename ETC cikle išmatuotas išmetamo CO kiekis yra ne daugiau kaip 10 % CO didesnis kaip ankstesniame ETC cikle išmatuotas teršalų kiekis.

3.1.   Ėminių ėmimo filtrų parengimas (tik dyzeliniams varikliams)

Bent vienai valandai prieš bandymą kiekvienas filtras (pora) dedamas į uždengiamą, bet neužsandarintą Petrio lėkštelę ir su lėkštele dedamas į svėrimo kamerą stabilizavimui. Pasibaigus stabilizavimo laikui, kiekvienas filtras (pora) sveriamas ir užrašoma tuščio filtro masė. Po to filtras (pora), kol bus panaudotas darant bandymą, laikomas uždarytoje Petrio lėkštelėje ar užsandarintame filtro laikiklyje. Jei filtras (pora) nebuvo panaudotas per aštuonias valandas po to, kai buvo išimtas iš svėrimo kameros, jis prieš naudojant turi būti kondicionuojamas ir iš naujo pasveriamas.

3.2.   Matavimo įrangos sumontavimas

Bandymų įranga ir ėminių zondai turi būti įrengti pagal reikalavimus. Išmetimo vamzdis turi būti prijungtas prie viso srauto praskiedimo sistemos.

3.3.   Praskiedimo sistemos ir variklio paleidimas

Paleidžiami praskiedimo sistema ir variklis, ir jie šildomi tol, kol esant didžiausiajai galiai temperatūra ir slėgis visur nusistovi pagal gamintojo rekomendaciją ir tinkamą inžinerinę praktiką.

3.4.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistemos paleidimas (tik dyzeliniai varikliai)

Paleidžiama kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema ir jai leidžiama veikti per aplenkimo grandinę. Galima nustatyti kietųjų dalelių fono lygį praskiedimo ore leidžiant jį per kietųjų dalelių filtrus. Jei naudojamas filtruotas praskiedimo oras, galima daryti vieną matavimą prieš bandymą ir po jo. Jei praskiedimo oras nefiltruojamas, matuoti galima ciklo pradžioje ir pabaigoje, ir gautas vertes suvidurkinti.

3.5.   Viso srauto praskiedimo sistemos reguliavimas

Visas praskiestas išmetamųjų dujų debitas reguliuojamas taip, kad sistemoje nebūtų vandens kondensato ir kad filtro paviršiaus temperatūra būtų ne didesnė kaip 325 K (52 °C) (žr. V priedo 2.3.1 punktą, DT).

3.6.   Analizatorių tikrinimas

Nustatoma išmetamųjų dujų analizatorių nulinė vertė ir jie kalibruojami. Jei naudojami ėminio ėmimo maišai, iš jų turi būti išsiurbtas oras.

3.7.   Variklio paleidimo procesas

Stabilizuotas variklis paleidžiamas pagal gamintojo rekomenduotą paleidimo metodiką, pateiktą savininko naudojimo vadove, naudojant variklio starterį ar dinamometrą. Pasirinktinai bandymą galima pradėti iš kart po variklio kondicionavimo tarpsnio, variklio neišjungus po to, kai jis pasiekia tuščiosios eigos sukimosi dažnį.

3.8.   Bandymo ciklas

3.8.1.   Bandymo seka

Bandymo seka pradedama, kai variklis pasiekia tuščiosios eigos sukimosi dažnį. Bandymas daromas pagal etaloninį ciklą, kaip nustatyta šio priedo 2 punkte. Variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento reguliavimo komandos duodamos ne mažesniu kaip 5 Hz dažniu (rekomenduojama 10 Hz). Matuojamos variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento vertės visą bandymo ciklą registruojamos bent kartą per sekundę ir signalai gali būti elektroniniu būdu filtruojami.

3.8.2.   Analizatorių atsakas

Paleidžiant variklį ar pradedant bandymo seką, jei ciklas pradedamas tiesiog po variklio pradinio kondicionavimo, tuo pat metu paleidžiama matavimo įranga:

—	pradedanti rinkti ar analizuoti praskiedimo orą,

—	pradedanti rinkti ar analizuoti praskiestas išmetamąsias dujas,

—	pradedanti matuoti praskiestų išmetamųjų dujų kiekį (CVS) ir reikiamą temperatūrą bei slėgį,

—	pradedanti registruoti dinamometro sukimosi dažnio ir sukamojo momento išmatuotus duomenis.

HC ir NOx kiekis praskiedimo tunelyje turi būti matuojamas pastoviai 2 Hz dažniu. Vidutinės koncentracijos nustatomos integruojant viso bandymo ciklo analizatoriaus signalus. Sistemos atsako trukmė turi būti ne didesnė kaip 20 s ir prireikus turi būti derinama su CVS srauto svyravimais bei ėminio ėmimo trukmės/bandymo ciklo nukrypimais. CO, CO2, NMHC ir CH4 turi būti nustatyti integravimo būdu ar nustatant koncentracijas ėminių ėmimo maiše, į kurį renkama visą bandymo ciklą. Dujinių teršalų koncentracijos praskiedimo ore turi būti nustatomos integravimo būdu ar nustatant į maišą surinkto praskiedimo oro ėminio koncentracijas. Visos kitos vertės turi būti registruojamos bent vieno matavimo per sekundę dažniu (1 Hz).

3.8.3.   Kietųjų dalelių ėminių ėmimas (tik dyzeliniai varikliai)

Paleidžiant variklį ar pradedant bandymo seką, jei ciklas pradedamas tiesiog po variklio pradinio kondicionavimo, kietųjų dalelių ėminių ėmimo sistema turi būti perjungiama iš aplenkimo grandinės į kietųjų dalelių ėmimo grandinę.

Jei srauto kompensavimas netaikomas, ėminio ėmimo siurblys (-iai) turi būti sureguliuotas (-i) taip, kad per kietųjų dalelių ėminių ėmimo zondą ar per tiekimo vamzdį būtų palaikomas nustatytos vertės srautas ± 5 %. Jei taikomas srauto kompensavimas (t. y. ėminio srauto proporcingas reguliavimas), turi būti įrodyta, kad pagrindinio tunelio srauto ir kietųjų dalelių ėminių ėmimo srauto santykis nesikeičia daugiau kaip ± 5 % nustatytos vertės (išskyrus pirmąsias 10 ėminio ėmimo sekundžių).

Pastaba: Dvigubo praskiedimo atveju ėminio srautas yra srauto per ėminio filtrus ir antrinio praskiedimo oro srauto grynasis skirtumas.

Turi būti registruojama vidutinė temperatūra ir slėgis dujų matuoklio (-ių) ar srauto matavimo prietaisų įleidžiamosiose angose. Jei nustatyto dydžio srautas dėl didelio kietųjų dalelių kiekio ant filtro negali būti palaikomas visą ciklo laiką (± 5 % tikslumu), bandymas turi būti anuliuotas. Bandymas turi būti pakartotas naudojant mažesnį srautą ir/arba didesnio skersmens filtrą.

3.8.4.   Variklio gesimas

Jei darant bandymą variklis kuriuo nors momentu užgęsta, su varikliu turi būti daromas pradinis kondicionavimas, jis vėl paleidžiamas ir bandymas kartojamas. Jei per bandymo ciklą sugenda kuri nors reikalinga bandymo įranga, bandymas anuliuojamas.

3.8.5.   Veiksmai po bandymo

Baigus bandymą turi būti sustabdytas praskiestų išmetamųjų dujų tūrio matavimas, dujų srautas į ėminio rinkimo maišus ir kietųjų dalelių ėminių ėmimo siurblys. Integruojančio analizatoriaus sistemoje ėminio ėmimas turi tęstis, kol baigiasi sistemos atsako laikas.

Koncentracija ėminių rinkimo maišuose, jei jie naudojami, turi būti nustatoma kiek įmanoma greičiau ir būtinai ne vėliau kaip 20 min. po bandymo ciklo pabaigos.

Po išmetamųjų teršalų nustatymo bandymo naudojant nulines ir patikros dujas vėl patikrinami analizatoriai. Bandymas bus laikomas priimtinu, jei prieš bandymą ir po bandymo gautų rezultatų skirtumas patikros dujų vertei yra mažesnis kaip 2 %.

Tik dyzeliniams varikliams kietųjų dalelių filtrai į svėrimo kamerą turi būti grąžinti ne vėliau kaip praėjus valandai po bandymo ir prieš svėrimą jie turi būti bent valandą, tačiau ne ilgiau kaip 80 valandų kondicionuojami uždarytoje, bet neužsandarintoje Petrio lėkštelėje.

3.9.   Bandymo eigos tikrinimas

3.9.1.   Duomenų poslinkis

Norint sumažinti paklaidą dėl ciklo matavimo ir etaloninių verčių signalų tarpusavio delsos, visa variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento išmatuotų signalų seka gali būti paskubinta ar uždelsta etaloninių sukimosi dažnio ir sukamojo momento sekos atžvilgiu. Jei daromas išmatuotų signalų poslinkis, tuo pačiu dydžiu ir ta pačia kryptimi turi būti paslinktos sukimosi dažnio ir sukamojo momento vertės.

3.9.2.   Ciklo darbo vertės apskaičiavimas

Tikroji ciklo darbo vertė Wact (kWh) apskaičiuojama naudojant kiekvieną porą registruojamų išmatuotų variklio sukimosi dažnio ir sukamojo momento verčių. Tai turi būti daroma po to, kai bus padarytas koks nors išmatuotų duomenų poslinkis, jei yra pasirinktas šis būdas. Tikroji ciklo darbo vertė Wact yra naudojama norint palyginti su etalonine ciklo darbo verte Wref ir apskaičiuoti su stabdymu susijusį išmetamųjų teršalų kiekį (žr. 4.4 ir 5.2 punktus). Tas pat metodas turi būti taikomas integruojant etaloninę ir tikrąją variklio galią. Jei reikia nustatyti vertes tarp gretimų etaloninių ar gretimų išmatuotų verčių, turi būti taikoma tiesinė interpoliacija.

Integruojant etaloninį ir tikrąjį ciklo darbą visos neigiamos sukamojo momento vertės turi būti prilygintos nuliui ir įtrauktos. Jei integruojama, kai dažnis mažesnis kaip 5 Hz, ir jei per duotą laiko atkarpą sukamojo momento vertė pasikeičia iš teigiamos į neigiamą ar iš neigiamos į teigiamą, neigiama dalis turi būti apskaičiuota ir prilyginta nuliui. Teigiama dalis turi būti įtraukta į integruotą vertę.

Wact vertė turi būti nuo -15 % iki + 5 % Wref.

3.9.3.   Bandymo ciklo tinkamumo patvirtinimo statistika

Turi būti gautos sukimosi dažnio, sukamojo momento ir galios išmatuotų verčių bei jų etaloninių verčių tiesinės regresijos lygtys. Tai turi būti daroma po išmatuotų duomenų poslinkio, jei buvo pasirinktas šis būdas. Taikant mažiausiųjų kvadratų metodą gaunama tokia geriausios sutapties lygtis:

čia:

y	=	sukimosi dažnio (min-1), sukamojo momento (Nm) ar galios (kW) išmatuotoji (tikroji) vertė;
m	=	regresijos kreivės krypties koeficientas;
x	=	sukimosi dažnio (min-1), sukamojo momento (Nm) ar galios (kW) etaloninė vertė;
b	=	regresijos kreivės atkarpa Y ašyje.

Turi būti apskaičiuota kiekvienos regresijos kreivės standartinė įverčio y pagal x paklaida (SE) ir mišriosios koreliacijos koeficientas (r2).

Rekomenduojama šią analizę daryti 1 Hz dažniu. Visos neigiamos etaloninės sukamojo momento vertės ir atitinkamos išmatuotos sukamojo momento vertės turi būti pašalintos iš ciklo sukamojo momento ir galios duomenų pripažinimo galiojančiais statistikos skaičiavimų. Kad bandymas būtų patvirtintas tinkamu, privalu atitikti 6 lentelėje nurodytus kriterijus.

6 lentelė

Regresijos kreivės leistinieji nuokrypiai

	Sukimosi dažnis	Sukamasis momentas	Galia
Y pagal X įverčio standartinė paklaida (SE)	ne didesnis kaip 100 min-1	ne didesnė kaip 13 % (15 %) (1) didžiausio variklio sukamojo momento galios kartografavimo kreivėje	ne didesnė kaip 8 % (15 %) (1) didžiausios variklio galios kartografavimo kreivėje
Regresijos kreivės krypties koeficientas, m	0,95 nuo 0,95 iki 1,03	nuo 0,83 iki 1,03	nuo 0,89 iki 1,03 (nuo 0,83 iki 1,03) (1)
Mišriosios koreliacijos koeficientas, r2	ne mažesnis kaip 0,9700 (ne mažesnis kaip 0,7500) (1)	ne mažesnis kaip 0,8800 ne mažesnis kaip 0,7500) (1)	ne mažesnis kaip 0,9100 ne mažesnis kaip 0,7500) (1)
Regresijos kreivės atkarpa Y ašyje, b	± 50 min-1	± 20 Nm arba ± 2 % (± 20 NM arba ± 3 %) (1) didž. sukamojo momento, kuri vertė yra didesnė	± 4 kW arba ± 2 % (± 4 kW arba ± 3 %) (1) didž. galios, kuri vertė yra didesnė

Iš regresijos analizės leidžiama pašalinti taškus, jei jie pažymėti 7 lentelėje.

7 lentelė

Taškai, kuriuos leidžiama pašalinti iš regresijos analizės

Sąlygos	Pašalinami taškai
Visa apkrova, kai sukamojo momento išmatuotoji vertė < sukamojo momento etaloninę vertę	Sukamojo momento ir/arba galios
Apkrovos nėra, ne tuščiosios eigos režimas, kai sukamojo momento išmatuotoji vertė > sukamojo momento etaloninę vertę	Sukamojo momento ir/arba galios
Apkrovos nėra, droselio sklendė uždaryta, tuščiosios eigos režimas, kai sukimosi dažnis > etaloninį sukimosi dažnį tuščiąja eiga	Sukimosi dažnio ir/arba galios

4.   IŠMETAMŲJŲ DUJINIŲ TERŠALŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS

4.1.   Praskiestų išmetamųjų dujų debito nustatymas

Visas ciklo praskiestų išmetamųjų dujų debitas (kg/per bandymą) apskaičiuojamas remiantis per ciklą padarytais matavimais ir atitinkamais srauto matavimo įtaiso kalibravimo duomenimis (V0, jei tai PDP (tūrinis siurblys), ar Kv, jei tai CFV (kritinio srauto Venturi debitmatis), kaip apibrėžta III priedo 5 priedėlio 2 punkte). Turi būti taikomos toliau pateiktos formulės, jei praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra naudojant šilumokaitį palaikoma pastovi visą ciklą (± 6 K, jei tai PDP-CVS, ± 11 K, jei tai CFV-CVS, žr. V priedą, 2.3 punktą).

PDP-CVS sistema:

MTOTW = 1,293 × V0 × Np × (pB – p1) × 273 / (101,3 × T)

čia:

MTOTW	=	vieno ciklo praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg;
V0	=	dujų, bandymo sąlygomis pumpuojamų per vieną apsisukimą, tūris, m3/per apsisukimą;
NP	=	siurblio per bandymą padarytų apsisukimų bendras skaičius;
pB	=	atmosferinis slėgis bandymo patalpoje, kPa;
p1	=	slėgio siurblio įtekėjimo angoje sumažėjimas, palyginti su atmosferiniu, kPa;
T	=	ciklo vidutinė praskiestų išmetamųjų dujų temperatūra siurblio įtekėjimo angoje, K.

CFV-CVS sistema:

MTOTW = 1,293 × t × Kv × pA / T0,5

čia:

MTOTW	=	vieno ciklo praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg;
t	=	ciklo trukmė, s;
Kv	=	kritinio srauto Venturi debitmačio kalibravimo koeficientas standartinėmis sąlygomis;
pA	=	absoliutusis slėgis Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, kPa;
T	=	absoliučioji temperatūra Venturi debitmačio įtekėjimo angoje, K.

Jei naudojama sistema su srauto kompensavimu (t. y. be šilumokaičio), apskaičiuojama momentinė išmetamųjų dujų masė ir ji integruojama visam ciklui. Šiuo atveju momentinė praskiestų išmetamųjų dujų masė apskaičiuojama pagal tokias formules.

PDP-CVS sistema:

MTOTW,i = 1,293 × V0 × Np,i × (pB – p1) × 273 / (101,3 × T)

čia:

MTOTW,i	=	momentinė praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg;
Np,i	=	bendras siurblio apsisukimų skaičius per laiko atkarpą.

CFV-CVS sistema:

MTOTW,i = 1,293 × Δti × Kv × pA / T0,5

čia:

MTOTW,i	=	momentinė praskiestų drėgnų išmetamųjų dujų masė, kg;
Δti	=	laiko atkarpa, s.

Jei ėminio bendra kietųjų dalelių (MSAM) ir dujinių teršalų masė yra didesnė kaip 0,5 %, viso CVS (pastovaus srauto ėminio ėmimas) srauto masės (MTOTW), CVS srautui turi būti padaryta pataisa dėl MSAM arba kietųjų dalelių ėminio srautas turi būti sugrąžintas į CVS prieš srauto matavimo įtaisą (PDP ar CFV).

4.2.   NOx pataisa dėl drėgnio

Kadangi NOx išmetamųjų teršalų kiekis priklauso nuo aplinkos oro sąlygų, NOx koncentracijai turi būti daroma pataisa dėl aplinkos oro drėgnio, taikant šiose formulėse pateiktus koeficientus:

a)	dyzeliniams varikliams:

b)	dujiniams varikliams:

čia:

Ha

=

įsiurbiamo oro drėgnis, g vandens vienam kg sauso oro, ir

Ra	=	santykinis įsiurbiamo oro drėgnis, %;
pa	=	įsiurbiamo oro sočiųjų vandens garų slėgis, kPa;
pB	=	bendras atmosferinis slėgis, kPa.

4.3.   Išmetamųjų teršalų masės srauto apskaičiavimas

4.3.1.   Sistemos su pastovios masės srautu

Sistemų su šilumokaičiu teršalų masė (g/per bandymą) turi būti nustatyta pagal šias lygtis:

čia:

NOx conc, COconc, HCconc  (2), NMHCconc

=

tai vidutinė ciklo koncentracija su pataisa dėl fono, gauta integravimo būdu (privalomas NOx ir HC) ar matuojant dujų rinkimo maiše, ppm;

MTOTW	=	vieno ciklo bendra praskiestų išmetamųjų dujų masė (žr. 4.1 punktą), kg;
KH,D	=	pataisos dėl drėgnio koeficientas dyzeliniams varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte;
KH,G	=	pataisos dėl drėgnio koeficientas dujiniams varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte.

Koncentracijos, išmatuotos sausoms dujoms, drėgnoms dujoms turi būti perskaičiuotos pagal III priedo 1 priedėlio 4.2 punktą.

NMHCconc nustatymas priklauso nuo taikomo metodo (žr. III priedo 4 priedėlio 3.3.4 punktą). Abiem atvejais turi būti nustatyta CH4 koncentracija ir atimta iš HC koncentracijos pagal lygtis:

a)	GC metodas:

b)	NMC metodas:

čia:

HC (w/o Cutter)	=	HC koncentracija, kai ėminio srautas teka per NMC;
HC (w Cutter)	=	HC koncentracija, kai ėminio srautas aplenkia NMC;
CEM	=	efektyvumas pagal metaną, apibrėžtas III priedo 5 priedėlio 1.8.4.1 punkte;
CEE	=	efektyvumas pagal etaną, apibrėžtas III priedo 5 priedėlio 1.8.4.2 punkte.

4.3.1.1.   Koncentracijų su fono koncentracijos pataisa nustatymas

Norint gauti tikrąsias teršalų koncentracijas turi būti iš išmatuotos koncentracijos atimta vidutinė dujinių teršalų fono koncentracija praskiedimo ore. Vidutinės fono koncentracijų vertės gali būti nustatytos taikant ėminio rinkimo maiše metodą ar nepertraukiamu matavimu ir integravimu. Turi būti taikoma ši formulė:

čia:

conc	=	atitinkamo teršalo koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose atėmus atitinkamo teršalo kiekį praskiedimo ore, ppm;
conce	=	atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm;
concd	=	atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiedimo ore, ppm;
DF	=	praskiedimo koeficientas.

Praskiedimo koeficientas apskaičiuojamas pagal šias lygtis:

a)	dyzeliniams ir LPG naudojantiems dujiniams varikliams:

b)	NG naudojantiems dujinius varikliams:

čia:

CO2, conce	=	CO2 koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, % tūrio;
HCconce	=	HC koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm C1;
NMHCconce	=	NMHC koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm C1;
COconce	=	CO koncentracija praskiestose išmetamosiose dujose, ppm;
FS	=	stechiometrinis koeficientas.

Koncentracijos, išmatuotos sausoms dujoms, drėgnoms dujoms turi būti perskaičiuotos pagal III priedo 1 priedėlio 4.2 punktą.

Stechiometriniai koeficientai apskaičiuojami pagal šią lygtį:

čia:

x, y

=

degalų sudėtis CxHy.

Pagal kitą metodą, jei sudėtis yra nežinoma, galima taikyti šiuos stechiometrinius koeficientas:

FS (dyzelinas)= 13,4

FS(LPG)= 11,6

FS(NG)= 9,5

4.3.2.   Sistemos su srauto kompensavimu

Sistemoms be šilumokaičio teršalų masė (g/per bandymą) turi būti nustatyta apskaičiuojant momentines išmetamųjų teršalų mases ir momentines vertes integruojant visam ciklui. Be to, momentinei koncentracijos vertei turi būti taikoma pataisa fono koncentracijai. Turi būti taikomos šios formulės:

čia:

conce	=	atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiestose išmetamosiose dujose, ppm;
concd	=	atitinkamo teršalo koncentracija, išmatuota praskiedimo ore, ppm;
MTOTW,i	=	momentinė praskiestų išmetamųjų dujų koncentracija (žr. 4.1 punktą), kg;
MTOTW	=	bendra vieno ciklo praskiestų išmetamųjų dujų masė (žr. 4.1 punktą), kg;
KH,D	=	pataisos dėl drėgnio koeficientas dyzeliniams varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte;
KH,G	=	pataisos dėl drėgnio koeficientas dujiniams varikliams, apibrėžtas 4.2 punkte;
DF	=	praskiedimo koeficientas, apibrėžtas 4.3.1.1 punkte.

4.4.   Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas

Išmetamųjų teršalų kiekis (g/kWh) atskiriems komponentams apskaičiuojamas pagal formules:

(dyzeliniai ir dujiniai varikliai)

dyzeliniai ir dujiniai varikliai)

(dyzeliniai ir LPG naudojantys dujiniai varikliai)

(NG naudojantys dujiniai varikliai)

(NG naudojantys dujiniai varikliai)

čia:

Wact

=

ciklo tikrasis padarytas darbas, apibrėžtas 3.9.2 punkte, kWh.

5.   IŠMETAMŲJŲ TERŠALŲ KIETŲJŲ DALELIŲ KIEKIO APSKAIČIAVIMAS (TIK DYZELINIAMS VARIKLIAMS)

5.1.   Masės srauto apskaičiavimas

Kietųjų dalelių masė (g/per bandymą) apskaičiuojama pagal formulę:

čia:

Mf	=	ciklo kietųjų dalelių ėminio masė, mg;
MTOTW	=	bendra vieno ciklo praskiestų išmetamųjų dujų masė, apibrėžta 4.1 punkte, kg;
MSAM	=	iš praskiedimo tunelio kietosioms dalelėms rinkti paimtų praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg;

ir:

Mf	=	Mf,p + Mf,b, jei sverta atskirai, mg;
Mf,p	=	ant pirminio filtro surinktų kietųjų dalelių masė, mg;
Mf,b	=	ant atsarginio filtro surinktų kietųjų dalelių masė, mg.

Jei naudojama dvigubo praskiedimo sistema, antrinio praskiedimo oro masė turi būti atimta iš visos kietųjų dalelių filtrus perėjusių dvigubai praskiestų išmetamųjų dujų masės:

čia:

MTOT	=	kietųjų dalelių filtrą perėjusių dvigubai praskiestų išmetamųjų dujų masė, kg;
MSEC	=	antrinio praskiedimo oro masė, kg.

Jei pagal 3.4 punktą nustatomas kietųjų dalelių kiekis praskiedimo ore, kietųjų dalelių masei gali būti padaryta pataisa fono koncentracijai. Šiuo atveju kietųjų dalelių masė (g/per bandymą) apskaičiuojama pagal formulę:

čia:

Mf, MSAM, MTOTW

=

žr. pirmiau,

MDIL	=	pirminio praskiedimo oro, ėminių ėmikliu paimto kietųjų dalelių kiekiui praskiedimo ore nustatyti, masė, kg;
Md	=	pirminio praskiedimo ore surinktų kietųjų dalelių masė, mg;
DF	=	praskiedimo koeficientas, apibrėžtas 4.3.1.1 punkte.

5.2.   Išmetamųjų teršalų savitojo kiekio apskaičiavimas

Kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų savitasis kiekis apskaičiuojamas pagal šią formulę:

čia:

Wact

=

ciklo tikrasis padarytas darbas, apibrėžtas 3.9.2 punkte, kWh.

---

(1)  Iki 2005 m. spalio 1 d. dujinių variklių tipo patvirtinimo bandymams galima naudoti skliausteliuose nurodytus skaičius. Komisija praneš apie dujinių variklių technologijų, atitinkančių arba iš dalies pataisančių šioje lentelėje dujiniams varikliams taikomus regresijos kreivės leistinuosius nuokrypius, kūrimą).

(2)  Grindžiama C1 ekvivalentu.