16.4.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 98/47

(1)

Valstybės narės, perkeliančios direktyvas į nacionalinę teisę, gali pasirinkti šio perkėlimo formą ir būdus, tačiau turi laikytis direktyvos sąlygų dėl siektino rezultato ir perkėlimo termino.

(2)

Keliuose Europos Vadovų Tarybos susitikimuose, įskaitant 2001 m. kovo mėn. Stokholme vykusį susitikimą, 2002 m. kovo mėn. Barselonoje vykusį susitikimą ir 2003 m. bei 2004 m. kovo mėn. Briuselyje vykusius susitikimus, Europos Vadovų Taryba, pripažindama tinkamo vidaus rinkos (1) veikimo svarbą Europos ekonomikos konkurencingumui, dar kartą paragino valstybes nares didžiausią prioritetą suteikti vidaus rinkos direktyvų perkėlimui į nacionalinę teisę.

(3)

Europos Parlamentas (2), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (3) ir Regionų komitetas (4) dar kartą išreiškė susirūpinimą dėl prastų valstybių narių rezultatų perkeliant vidaus rinkos direktyvas teisingai ir laiku. Be to, 2003 m. gruodžio mėn. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnių teisės aktų parengimo (5) taip pat pabrėžiama, kad valstybės narės turi laikytis Sutarties 10 straipsnio, ir valstybės narės raginamos užtikrinti, kad Bendrijos teisė būtų tinkamai ir greitai perkelta į nacionalinę teisę, laikantis nurodytų terminų.

(4)

Nepaisant šio kvietimo ir pareigos perkelti direktyvas laiku ir teisingai, valstybės narės dažnai tinkamai neperkelia vidaus rinkos direktyvų iki pasibaigiant terminams, kuriems jos pačios pritarė, be to, dauguma valstybių narių netgi neįvykdo Europos Vadovų Tarybos nustatytų tarpinių uždavinių ir daugelis šių direktyvų lieka valstybių narių neperkeltos į nacionalinę teisę dar ilgai po termino pasibaigimo.

(5)

Pavėluotas arba netikslus vidaus rinkos direktyvų perkėlimas kenkia įmonėms ir piliečiams, nes dėl to jiems dažnai nesuteikiamos teisės.

(6)

Be to, dėl lėto arba neteisingo direktyvų perkėlimo įmonės ir vartotojai netenka visokeriopos ekonominės naudos, kurią teikia tinkamai veikianti vidaus rinka, pakenkiama Europos ekonomikos konkurencingumui, sumažėja Bendrijos gebėjimas didinti ekonomikos augimą išlaikant aukštą socialinės sanglaudos lygį.

(7)

Europos Sąjunga, susidedanti iš dvidešimt penkių arba daugiau valstybių narių, patiria vis didėjančią riziką, kad pavėluotas ar neteisingas direktyvų perkėlimas suskaldys vidaus rinką ir atitinkamai sumažės jos ekonominė nauda.

(8)

Komisija pirmumo tvarka ir toliau imsis griežtų teisinių veiksmų prieš valstybes nares, vėluojančias arba neteisingai perkeliančias direktyvas į nacionalinę teisę, ir didins joms spaudimą nuolat skelbdama valstybių narių duomenis dėl direktyvų perkėlimo Vidaus rinkos informacinėje lentoje; tačiau jei šie veiksmai praeityje buvo sėkmingi, su perkėlimu susiję trūkumai vis dėlto egzistuoja ir todėl būtina aktyvesnė Komisijos ir valstybių narių pozicija.

(9)

2002 m. Komunikate dėl geresnės Bendrijos teisės taikymo stebėsenos (6) Komisija nurodė, kaip ji gali padėti ir padeda valstybėms narėms perkelti direktyvas į nacionalinę teisę.

(10)

Tačiau pačios valstybės narės turi užtikrinti teisingą ir savalaikį direktyvų perkėlimą.

(11)

Sutarties 10 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi visų tinkamų bendrųjų ar specialiųjų priemonių tam, kad užtikrintų savo įsipareigojimų, kurie kyla iš Sutarties arba Bendrijos institucijų veiksmų, įvykdymą.

(12)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nuosekliai laikosi nuomonės, kad valstybės narės neturi teisės teisintis, jog direktyvose nustatytų įpareigojimų ir terminų jos nesilaikė dėl vidaus teisės sistemos nuostatų, nusistovėjusios praktikos ar aplinkybių.

(13)

Atsižvelgiant į tai, kad neteisingas ir pavėluotas direktyvų perkėlimas tapo pasikartojančiu reiškiniu, valstybėms narėms reikia iš naujo išnagrinėti procedūras ir praktiką, užtikrinančias šios pareigos įvykdymą.

(14)

Vienų valstybių narių vykdomo direktyvų perkėlimo rezultatai yra daug geresni nei kitų, ir tai rodo, kad jos turi ar yra patvirtinusios veiksmingesnes struktūras, procedūras ir praktiką; tačiau tai, kad nė vienos valstybės narės rezultatai nėra nepriekaištingi, leidžia manyti, jog joms visoms reikia ieškoti būdų pagerinti šį procesą. Vadovaudamosi Tarpinstituciniu susitarimu dėl geresnių teisės aktų parengimo, valstybės narės turėtų savo ir Bendrijos labui sudaryti atitikmenų lenteles, kuriose kuo geriau atsispindėtų direktyvų ir jų perkėlimo priemonių ryšys, bei jas paskelbti.

(15)

Komunikate „2003–2006 m. vidaus rinkos strategija“ (7) Komisija pareiškė, kad ji išleis rekomendaciją, pateiksiančią geros praktikos, kurios valstybės narės turėtų laikytis, siekdamos užtikrinti geresnį ir greitesnį vidaus rinkos direktyvų perkėlimą, pavyzdžių.

(16)

Valstybės narės išreiškė norą dalintis patyrimu ir Vidaus rinkos patariamajame komitete su jomis buvo konsultuotasi dėl jų taikomos geros direktyvų perkėlimo praktikos ir dėl jų nacionalinių konstitucinių, teisinių bei administracinių taisyklių ir praktikos, kiek šios susijusios su direktyvų perkėlimu.

(17)

Buvo nustatyti keli geros praktikos, padedančios valstybėms narėms laiku ir teisingai perkelti direktyvas į nacionalinę teisę, pavyzdžiai.

(18)

Kiekviena valstybė narė gali pati pasirinkti procedūras ir praktiką, kurios geriausiai tiktų užtikrinti teisingą ir savalaikį vidaus rinkos direktyvų perkėlimą, atsižvelgiant į tai, kas būtų veiksmingiausia konkrečioje valstybėje narėje, kadangi tos pačios procedūros ir praktika nėra visose valstybėse narėse vienodai veiksminga.

(19)

Dėl teisinio neapibrėžtumo ir painiavos, kuri gresia dėl pavėluoto vidaus rinkos direktyvų perkėlimo, įmonės ir piliečiai turėtų būti informuojami apie jų teises, kai direktyvos neperkeliamos laiku.

(20)

Kartu su nacionaliniams parlamentams pateikiamais įgyvendinimo nuostatų projektais turėtų būti pateiktas pareiškimas dėl nuostatų atitikimo Bendrijos teisei, kuris informuotų parlamentą, ar perkeliama visa, ar dalis direktyvos.

(21)

Nepažeidžiant Komisijos, kaip Sutarties saugotojos, vaidmens ir pareigų, pranešant apie nacionalines įgyvendinimo nuostatas Komisija turėtų būti informuojama apie tai, ar atitinkama direktyva į nacionalinę teisę perkelta visa, ar tik jos dalis ir ar manoma, kad jos nuostatos atitinka Bendrijos teisę.

(22)

Jei valstybės narės nusprendžia direktyvą perkelti platesniame įstatyminiame kontekste, jos gali nespėti perkelti direktyvos iki nustatyto termino; be to, ne tik direktyvos perkėlimui būtinų, bet ir papildomų sąlygų bei reikalavimų įterpimas gali sukliudyti siekti direktyvoje numatytų tikslų,

1)

Valstybės narės turėtų imtis organizacinių ar kitokių priemonių, kurios būtinos skubiai ir veiksmingai panaikinti pagrindines jų įsipareigojimo teisingai ir laiku perkelti vidaus rinkos direktyvas nuolatinio nevykdymo priežastis;

2)

Valstybės narės turėtų išnagrinėti priede pateiktos geriausios praktikos pavyzdžius ir atsižvelgiant į jų nacionalinių institucijų tradicijas patvirtinti tas praktikas, kurios leis ar galima tikėtis, kad leis pagreitinti vidaus rinkos direktyvų perkėlimą arba pagerinti perkėlimo kokybę;

3)

Valstybės narės turėtų laiku paskelbti vidaus rinkos direktyvų, kurios tik dalinai buvo laiku perkeltos į nacionalinę teisę, ir informuoti įmones bei piliečius apie tai, kad, nepaisant direktyvų neperkėlimo, jie gali esant tam tikromis aplinkybėmis įgyti neperkeltose direktyvose nustatytas teises; ši informacija turėtų būti nurodyta bent vyriausybės tinklavietėje;

4)

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tuo atveju, kai nacionaliniams parlamentams pateikiami nacionalinių įgyvendinimo nuostatų projektai, kartu būtų pateiktas pareiškimas, patvirtinantis kad tikimasi, jog nuostatos atitinka Bendrijos teisę, ir kad jos perkelia visą arba dalį konkrečios direktyvos;

5)

Pranešdamos apie nacionalines įgyvendinimo nuostatas, valstybės narės turėtų Komisijai pareikšti, kad, kiek joms žinoma, šios nuostatos atitinka Bendrijos teisę, ir pranešti, ar jos perkėlė visą konkrečią direktyvą ar tik jos dalį;

6)

Valstybės narės neturėtų papildyti nacionalinių įgyvendinimo teisės aktų sąlygomis ar reikalavimais, kurie nėra būtini konkrečiai direktyvai perkelti, jei šios sąlygos ar reikalavimai gali sutrukdyti pasiekti šioje direktyvoje numatytus tikslus;

7)

Kai nacionaliniame lygmenyje direktyva perkeliama platesniame įstatyminiame kontekste, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad dėl to nebus nesilaikoma terminų.

1.1.

Vienas vyresnysis vyriausybės narys – valstybės ministras arba sekretorius – paskiriamas atsakingu už visų vidaus rinkos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę stebėseną ir už tos valstybės narės vykdomo direktyvų perkėlimo rezultatų gerinimą. Vyriausybės vadovas šiam vyriausybės nariui teikia akivaizdžią paramą, reikalingą pastarajam vykdant šią užduotį, o ministrai bei administracija supranta, kad teisingas ir savalaikis direktyvų perkėlimas yra vyriausybės prioritetas.

1.2.

Visi ministrai reguliariai (pavyzdžiui, kartą per mėnesį) iš visų ministerijų arba vyriausybės institucijų gauna ataskaitą apie direktyvų perkėlimo rezultatus. Direktyvų perkėlimo rezultatai reguliariai aptariami ministrų posėdžiuose.

1.3.

Teisingam ir savalaikiam direktyvų perkėlimui užtikrinti skiriama pakankamai išteklių.

2.1.

Viena ministerija arba vyriausybės institucija yra atsakinga už bendrą direktyvų perkėlimo stebėseną. Ji koordinuoja direktyvų perkėlimą, kurį vykdo ministerijos ir federacijos dalies, regioninės ir įgaliotosios vyriausybės institucijos, atsakingos už perkėlimą, ir jai siunčiamas direktyvų perkėlimo planavimo tvarkaraštis. Ji užtikrina, kad su ministerijomis aukštu administraciniu lygmeniu būtų reguliariai (pavyzdžiui, kartą per mėnesį) aptarta pažanga, pasiekta perkeliant direktyvas. Ji reguliariai (pavyzdžiui, kartą per mėnesį) atsiskaito už direktyvų perkėlimo stebėseną atsakingam ministrui arba valstybės sekretoriui. Be to, ji nacionaliniu lygmeniu koordinuoja ryšius su Komisija dėl valstybės narės vykdomo direktyvų perkėlimo rezultatų.

2.2.

Kiekviena direktyvų perkėlimą vykdanti ministerija ir kiekviena federacijos dalies, regioninė ir įgaliotoji vyriausybės institucija paskiria pareigūnus, atsakingus už direktyvų perkėlimo ministerijoje ar institucijoje stebėseną ir ryšių palaikymą. Sukuriamas nacionalinis tinklas, kuriam priklauso šie pareigūnai.

2.3.

Paskelbiamos gairės, nustatančios, kaip turėtų būti vykdomas direktyvų perkėlimas ir užtikrinančios bendrą visos administracijos požiūrį į direktyvų perkėlimą.

2.4.

Perkeliant direktyvas naudojamasi centrine nacionaline duomenų baze. Ši bazė prieinama visoms direktyvų perkėlime dalyvaujančioms ministerijoms ir federacijos dalies, regioninėms ir įgaliotosioms vyriausybės institucijoms. Minėtą bazę sudaro informacija apie kiekvienos direktyvos nuorodą ir reguliavimo dalyką, už perkėlimą atsakingą ministeriją arba kitą vyriausybės instituciją ir tos ministerijos ar vyriausybės institucijos atsakingus asmenys, kitų direktyvos perkėlime dalyvaujančių ministerijų ar vyriausybės institucijų ir atsakingų asmenų sąrašas, informacija apie direktyvos perkėlimui reikalingi išteklius, perkėlimo terminą, priemones, kurių būtina imtis perkeliant direktyvą, direktyvos perkėlimo planavimo tvarkaraštis (įskaitant parlamentinius svarstymus), informacija apie pasiektą pažangą, su perkėlimu susijusius sunkumus ir apie tai, ar buvo pradėtos procedūros dėl pažeidimų, susijusių su pavėluotu ar neteisingu direktyvų perkėlimu. Bet kada turėtų būti įmanoma pateikti bendrus valstybės narės ir konkrečios ministerijos direktyvų perkėlimo rezultatus.

2.5.

Prieš baigiantis direktyvos perkėlimo terminui (pavyzdžiui, prieš tris mėnesius, o vėliau dar kartą – likus mėnesiui iki termino pabaigos) ministerijai arba kitai vyriausybės institucijai išsiunčiami priminimai.

2.6.

Terminui pasibaigus, priminimas tuoj pat išsiunčiamas administraciniu ir ministerijos lygmeniu, be to, informuojamas nacionalinis parlamentas.

2.7.

Valstybės narės laiku imasi veiksmų tam, kad iš Komisijos gautų patarimų ir pagalbos dėl direktyvos perkėlimo. Komisijos sukurta duomenų bazė, kurioje kaupiama informacija apie asmenis pasiteirauti, naudojama atsakingiems pareigūnams idenfitikuoti.

3.1.

Planuojamo direktyvos perkėlimo tvarkaraštį derybų metu arba bet kokiu atveju prieš priimant direktyvą sudaro ministerija arba kita už derybas atsakinga vyriausybės institucija. Planavimo tvarkaraštį sudaro informacija apie kiekvienos direktyvos nuorodą ir reguliavimo dalyką, už direktyvos perkėlimą atsakingą ministeriją arba kitą vyriausybės instituciją ir tos ministerijos ar vyriausybės institucijos atsakingus asmenis, kitų direktyvos perkėlime dalyvaujančių ministerijų ar vyriausybės institucijų ir atsakingų asmenų sąrašas, informacija apie direktyvos perkėlimui reikalingus išteklius, perkėlimo terminą, dabartinės nacionalinės teisės ir siūlomos direktyvos sąlygų sulyginimą, priemones, kurių būtina imtis perkeliant konkrečią direktyvą, direktyvos perkėlimo planavimo tvarkaraštis (įskaitant parlamentinius svarstymus). Šis planavimo tvarkaraštis siunčiamas ministerijai arba kitai už bendrą direktyvų perkėlimo stebėseną atsakingai vyriausybės institucijai netrukus (pavyzdžiui, po keturių savaičių) po direktyvos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, siekiant užtikrinti direktyvos perkėlimo duomenų bazės atnaujinimą.

3.2.

Teisės akto projektas pradedamas rengti prieš paskelbiant direktyvą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba tuoj pat po paskelbimo.

3.3.

Už direktyvos perkėlimą atsakinga ministerija arba kita vyriausybės institucija sudaro atitikmenų lentelę, kurioje nurodo, kaip kiekviena nuostata yra perkeliama į nacionalinę teisę. Lentelė pridedama prie kiekvieno parlamentui arba vyriausybei svarstyti siunčiamo nacionalinio teisės akto, įgyvendinančio direktyvą, projekto ir kiekvieno Komisijai siunčiamo pranešimo apie nacionalinį įgyvendinimo teisės aktą.

3.4.

Vengiama papildomų nuostatų, kurios nebūtinos direktyvai perkelti. Tačiau įtraukus tokias nuostatas, atsakinga ministerija arba kita vyriausybės institucija pagrindžia, kodėl, jos nuomone, to reikėjo, ir patvirtina, kad dėl minėtos priežasties nebus vėluojama perkelti direktyvą.

3.5.

Valstybių narių pareigūnai, atsakingi už derybas dėl direktyvos, tiek, kiek įmanoma, dalyvauja jos perkėlime į nacionalinę teisę. Jei tai neįmanoma, jie glaudžiai bendradarbiauja su asmenimis, atsakingais už direktyvos perkėlimą. Bet kuriuo atveju derybose dėl direktyvos dalyvaujantys pareigūnai visą svarstymo laikotarpį nuolat informuoja pareigūnus, kurie ją perkels, siekiant užtikrinti, kad visi su direktyvos perkėlimu susiję galimi klausimai būtų iškelti ir išspręsti prieš priimant direktyvą.

3.6.

Derybų dėl direktyvos metu nuolat informuojami federacijos dalies, regioninių ir įgaliotųjų vyriausybės institucijų atstovai, kurie turės perkelti direktyvą.

3.7.

Komisijai apie nacionalinį įgyvendinimo teisės aktą pranešama elektroniniu būdu.

4.1.

Komisijai pateikus pasiūlymus dėl direktyvų, jie tuoj pat siunčiami parlamentams; be to, parlamentai nuolat informuojami apie pažangą derybose dėl direktyvų.

4.2.

Parlamentai reguliariai (pavyzdžiui, kas tris mėnesius) gauna ataskaitas apie pažangą, padarytą perkeliant direktyvas, taip pat apie direktyvas, kurias vėluojama perkelti, ir apie Komisijos pradėtas procedūras dėl pažeidimų, susijusių su pavėluotu ar neteisingu direktyvų perkėlimu.

4.3.

Kartu su nacionalinių teisės aktų projektais parlamentams siunčiamas direktyvos perkėlimo tvarkaraštis, aiški nuoroda į perkėlimo terminą, visos jau parengtos atitikmenų lentelės ir vyriausybės pareiškimas, patvirtinantis kad tikimasi, jog nacionalinė įgyvendinimo priemonė atitiks Bendrijos teisę.

4.4.

Parlamentai iš vyriausybės gauna išankstinį įspėjimą (pavyzdžiui, likus trims mėnesiams iki perkėlimo termino), kad artėja direktyvos perkėlimo terminas. Jiems taip pat pranešama, kai terminas jau būna pasibaigęs.

4.5.

Vyriausybė ragina parlamentus iš anksto skirti pakankamai laiko direktyvų perkėlimui.

5.1.

Imamasi visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad direktyvos, kurias vėluojama perkelti, pasibaigus perkėlimo termino būtų perkeltos kuo greičiau.

5.2.

Kai vėluojama perkelti vieną arba daugiau direktyvų, parlamentai raginami skirti papildomai laiko, kad šios direktyvos būtų perkeltos kuo greičiau, ir pašalinti procedūrines delsimo priežastis.

5.3.

Valstybės narės paskelbia direktyvų, kurių jos neperkėlė laiku, sąrašą ir informuoja įmones bei piliečius apie tai, kad, nepaisant neįvykusio direktyvų perkėlimo, jie gali tam tikromis aplinkybėmis įgyti neperkeltose direktyvose nurodytas teises.

5.4.

Jei direktyvos nuolat neperkeliamos laiku, valstybės narės išnagrinėja, kiek gali būti sutrumpinta teisinė direktyvų perkėlimo tvarka parlamente. Priėmimas numatomas po vieno skaitymo arba skubos tvarka.

5.5.

Jei direktyvos nuolat neperkeliamos laiku ir tai leidžia valstybės narės konstitucija arba vidaus teisės tvarka, svarstoma galimybė jas perkelti remiantis vyriausybės dekretais ar kitais teisės aktais, jei tai pagreitins perkėlimą.