Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1788/2003

2003 m. rugsėjo 29 d.

nustatantis mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 37 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę [1],

kadangi:

(1) 1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 856/84, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo [2], įvedė papildomo mokesčio schemą tame sektoriuje nuo 1984 m. balandžio 2 d. Ši schema buvo keletą kartų išplėsta, visų pirma 1992 m. gruodžio 28 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3950/92, nustatančiu papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje [3] ir paskutinį kartą iki 2008 m. kovo 31 d. – 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1256/1999, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 3950/92, nustatantį papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje [4].

(2) Siekiant, kad įgyta patirtis būtų naudingai pritaikyta ir schema būtų paprastesnė ir aiškesnė, Reglamentas (EB) Nr. 3950/92 turėtų būti panaikintas, o išplėstinė schema pertvarkyta ir padaryta aiškesne.

(3) Pagrindinis schemos tikslas – sumažinti pasiūlos ir paklausos neatitikimą pieno ir pieno rinkos sektoriuje ir dėl to atsirandantį struktūrinį perteklių, tuo pasiekiant didesnę rinkos pusiausvyrą. Todėl ji turėtų būti taikoma dar septynis kartus po dvylika mėnesių iš eilės, pradedant 2008 m. balandžio 1 d. Šie laikotarpiai pridedami prie laikotarpių, jau numatytų Reglamente (EEB) Nr. 3950/92.

(4) Turėtų būti išlaikytas 1984 m. patvirtintas metodas, pagal kurį mokestis imamas už pieno kiekį, surinktą arba parduotą tiesiogiai vartoti viršijant tam tikrą garantuojamąją ribą. Ši garantuojamoji riba nustatoma kiekvienai valstybei narei – tai yra bendras garantuojamasis kiekis už tam tikro referencinio riebumo pieną.

(5) Mokestis turi būti atgrasančio dydžio ir valstybės narės jį turi sumokėti kuo skubiau po to, kai viršijamas nacionalinis referencinis kiekis. Po to mokėjimo naštą valstybės narės paskirsto gamintojams, dėl kurių atsirado šis perviršis. Pastarosios privalo įsipareigoti valstybei narei mokėti įnašą į mokestį tik dėl to, kad viršijo turimą kiekį.

(6) Valstybės narės EŽŪOGF Orientavimo skyriui moka mokestį, atitinkantį nacionalinio referencinio kiekio perviršį, atėmus vienodo 1 % dydžio sumą siekiant atsižvelgti į bankroto atvejus arba aiškų tam tikrų gamintojų negalėjimą susimokėti įnašo į mokestį.

(7) Valstybėms narėms turi būti skirta tam tikras laikas paskirstyti mokėtiną mokestį gamintojams ir jį sumokėti EŽŪOGF Orientavimo skyriui. Jei nustatyto termino nesilaikoma, turi būti užtikrinta, kad priklausantis mokestis pateks į EŽŪOGF Orientavimo skyrių jį išskaitant iš mėnesinių valstybėms narėms teikiamų grąžinamųjų išmokų. Tam reikės nukrypti nuo tvarkos, nustatytos 2000 m. rugsėjo 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2040/2000 dėl biudžetinės drausmės [5] 14 straipsnyje.

(8) Reglamente (EEB) Nr. 3950/92 numatyta skirti pristatymus ir pardavimą tiesiogiai vartoti. Patirtis reikalauja supaprastinti administravimą apsiribojant nenugriebto pieno pristatymu ir atsisakant visų kitų pieno produktų. Dėl tos priežasties pardavimas tiesiogiai vartoti turi apimti pieno pardavimą ir perdavimą tiesiogiai vartoti vartotojams, taip pat visus kitų pieno produktų pardavimus ir perdavimus.

(9) Kiekvieną atskirą referencinį pristatymų kiekį turėtų atitikti suderintas orientacinis riebumas, nustatytas atsižvelgiant į esamas ir pagal nustatytinas taisykles keičiamas normas. Turėtų būti nustatomos taisyklės, užtikrinančios, kad skirtumas tarp svertinio individualaus orientacinio riebalų kiekio vidurkio ir atitinkamo nacionalinio referencinio riebalų kiekio būtų minimalus.

(10) Turėtų būti nustatyta supaprastinta individualių referencinių kiekių padalijimo pristatymams ir pardavimams tiesiogiai vartoti procedūra, nustatant įpareigojimą teikti Komisijai informaciją, būtiną tokiems paskirstymams atlikti ir mokesčiui apskaičiuoti. Toks paskirstymas remiasi referenciniais kiekiais, kuriuos gamintojai turi dvylikos mėnesių laikotarpiu, skaičiuojant nuo 2003 balandžio 1 d. Kiekių suma, kurią valstybės narės priskiria gamintojams, negali viršyti nacionalinių referencinių kiekių. Nacionaliniai referenciniai kiekiai turi būti nustatyti vienuolikai laikotarpių nuo 2004 m. balandžio 1 d. ir atsižvelgiant į įvairias ankstesnės schemos sudėtines dalis.

(11) Svarbu apibrėžti, kokiu būdu bus atsižvelgiama į pieno riebumą sudarant galutinę pristatytų kiekių ataskaitą. Pabrėžtina, kad dėl to, kad buvo padarytos individualios korekcijos pieno riebumą sumažinant arba pienas buvo suskirstytas pagal skirtingus komponentus, negali būti jokiomis aplinkybėmis išskaičiuojama iš mokesčio mokėjimo kiekiai, kurie viršija bendrą valstybės narės garantuojamąjį kiekį. Jei tokie kiekiai yra nedideli, parduodant tiesiogiai vartoti į riebumą atsižvelgti nebūtina.

(12) Siekiant užtikrinti schemos veiksmingumą, įnašą į privalomą mokestį iš gamintojų turėtų surinkti supirkėjai, kurie turi geriausias galimybes įvykdyti būtinus sandorius ir kuriems dėl tos priežasties turėtų būti skirta priemonių užtikrinti, kad jie šį įnašą gali surinkti. Ir atvirkščiai – visa surinktoji suma, viršijanti valstybės narės mokamą mokestį, turėtų būti naudojama nacionalinėms restruktūrizavimo programoms finansuoti ir (arba) padengti tam tikrų kategorijų arba į išskirtinę padėtį patekusių gamintojų išlaidas. Tačiau išsiaiškinus, kad valstybei narei mokesčio mokėti nereikia, visos iš anksto sumokėtos sumos turėtų būti grąžinamos.

(13) Patirtis rodo, kad įgyvendinant šią schemą būtina iš anksto numatyti nacionalinį rezervą, suteikiantį galimybę, remiantis objektyviais kriterijais, gauti papildomų kiekių gamintojams arba naujiesiems gamintojams ir pasipildyti kiekiais, kurie dėl kokių nors priežasčių nebeskiriami individualiai. Siekiant, kad valstybė narė galėtų tinkamai reaguoti į specifines aplinkybes, kurias lemia objektyvūs kriterijai, turėtų būti leista į nacionalinį rezervą skirti kiekius tolygiai mažinant visus referencinius kiekius arba išskaičiuojant iš tokių galutinai perduotų kiekių.

(14) Siekiant, kad schemos administravimas vyktų pakankamai lanksčiai, valstybės narės turėtų leisti nepanaudotus referencinius kiekius laikotarpio pabaigoje perskirstyti nacionaliniu lygiu arba supirkėjams.

(15) Referenciniai kiekiai, kuriuos gamintojai nepakankamai panaudoja, gali trukdyti tinkamai plėtoti pieno gamybą. Siekiant išvengti tokių sunkumų, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė priimti sprendimą, kad pakankamai ilgą laiką kiekius naudojant inertiškai arba nepakankamai nepanaudotieji referenciniai kiekiai būtų grąžinami į nacionalinį rezervą, iš kurio bus perskirstomi kitiems gamintojams. Tačiau turi būti numatyta nuostata dėl gamintojų, kurie, laikinai nesivertę gamyba, vėl nori ją pradėti.

(16) Laikinas dalies individualių referencinių kiekių perdavimas valstybėse narėse, kurios tai yra sankcionavusios, padidino šios schemos veiksmingumą. Tačiau tokio mechanizmo nereikėtų įgyvendinti tais atvejais, jei jis prieštarauja struktūrinėms kryptims ir pritaikomosioms pataisoms, taip pat turėtų būti tinkamai įvertinti visi dėl to kylantys administraciniai sunkumai, o buvusiems gamintojams, kurie atsisakė gamybos, neturėtų būti leista turėti savo kvotą ilgiau nei būtina ją perduoti veikliam gamintojui.

(17) 1984 m. įvedant šią schemą buvo nustatytas principas, kad ūkį pardavus, išnuomavus arba jį perleidus paveldėjimo teise, atitinkami referenciniai kiekiai perleidžiami supirkėjui, nuomininkui arba paveldėtojui kartu su atitinkama žeme. Keisti šį pirminį sprendimą būtų netikslinga. Tačiau nacionalinės nuostatos, skirtos teisėtiems šalių interesams apsaugoti, turėtų būti įgyvendinamos visais atvejais, kai šalys nesutaria.

(18) Siekiant tęsti pieno gamybos restruktūrizavimą ir gerinti aplinkosaugą, turėtų būti padaryta kai kurių išimčių principui, pagal kurį referenciniai kiekiai yra susiejami su ūkiais, ir valstybėms narėms turėtų būti leista savo nuožiūra įgyvendinti nacionalines arba regionines restruktūrizavimo programas. Valstybėms narėms turėtų būti suteikti įgaliojimai organizuoti referencinių kiekių perdavimą kitais būdais nei per individualius gamintojų sandorius.

(19) Derinant įvairius referencinių kiekių perdavimo būdus ir taikant objektyvius kriterijus, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama dalį perduotų kiekių pateikti nacionaliniam rezervui.

(20) Papildomos mokesčio schemos taikymo patirtis rodo, kad referencinių kiekių perdavimas įstatyminiais būdais, pavyzdžiui, pagal nuomą, kuri nebūtinai reiškia, kad referenciniai kiekiai bus nuolat skiriami gavėjui, gali būti dar vienas pieno gamybos išlaidų veiksnys, trukdantis tobulinti gamybos struktūras. Siekiant sustiprinti reguliuojamąjį referencinių kiekių poveikį pieno ir pieno produktų rinkai, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama referencinius kiekius, perduotus nuomos pagrindu arba panašių teisinių pasekmių priemonėmis, skirti į nacionalinį rezervą, iš kurio jie, remiantis objektyviais kriterijais, bus perskirstyti veikliems gamintojams, visų pirma tiems, kurie jais naudojosi ir anksčiau. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti suteikta teisė organizuoti referencinių kiekių perdavimą kitais būdais nei per individualius gamintojų sandorius.

(21) Siekiant išvengti gamybos priemonių sąnaudų didinimo arba nevienodo požiūrio, reikėtų pabrėžti, kad bet kokia valdžios finansinė parama įsigyjant arba perduodant kvotas yra draudžiama.

(22) Pagrindinis šiame reglamente numatyto mokesčio tikslas – sureguliuoti ir stabilizuoti pieno produktų rinką. Dėl to pajamos, sukauptos iš šio mokesčio, turėtų būti naudojamos finansuoti išlaidas pieno sektoriuje.

(23) Šiam reglamentui įgyvendinti būtinas priemones reikėtų priimti pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką [6],

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Taikymo sritis

1. Vienuolikai 12 mėnesių trukmės laikotarpių iš eilės, kurie prasideda 2004 m. balandžio 1 d. (toliau – dvylikos mėnesių laikotarpiai) įvedamas tam tikras mokestis (toliau – mokestis) už karvės pieno ir kitų pieno produktų kiekius, atitinkamu dvylikos mėnesių laikotarpiu realizuotus viršijant nacionalinius referencinius kiekius, nustatytus I priede.

2. Šie kiekiai išdalijami gamintojams pagal 6 straipsnį, skiriant pristatymus ir pardavimą tiesiogiai vartoti kaip apibrėžta 5 straipsnyje. Bet koks nacionalinio referencinio kiekio perviršis ir mokestis už jį nustatomi kiekvienoje valstybėje nacionaliniu lygiu pagal 3 skyrių ir skiriant pristatymus ir pardavimus tiesiogiai vartoti.

3. I priede nurodyti nacionaliniai referenciniai kiekiai nustatomi nepažeidžiant galimo jų persvarstymo atsižvelgiant į bendrą rinkos padėtį ir konkrečių sąlygų tam tikrose valstybėse narėse.

2 straipsnis

Mokestis

Nustatoma, kad mokestis už 100 kg pieno 2004–2005 metais yra 33,27 eurai, 2005–2006 m. – 30,91 eurų, 2006–2007 m. – 28,54 eurai, 2007–2008 m. ir vėliau – 27,83 eurai.

3 straipsnis

Mokesčio taikymas

1. Valstybės narės privalo Bendrijai mokėti mokestį už I priede nustatytų nacionalinių referencinių kiekių perviršį, kuris nustatomas nacionaliniu lygiu ir atskirai už pristatymus ir pardavimus tiesiogiai vartoti, ir iki spalio 1 d., einančios po atitinkamo dvylikos mėnesio laikotarpio, įmoka į EŽŪOGF Orientavimo skyrių iki 99 % mokėtinos sumos.

2. Jei 1 dalyje numatytas mokestis nesumokamas iki nustatytos datos, Komisija, pasikonsultavusi su Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo komitetu, išskaito nesumokėtą mokestį atitinkančią sumą iš kas mėnesį mokamo avanso numatytoms išlaidoms, kurias patyrė atitinkama valstybė narė, kaip apibrėžta 1999 gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo [7], 5 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 2 dalyje. Prieš priimdama sprendimą Komisija perspėja atitinkamą valstybę narę, kuri savo poziciją pateikia per vieną savaitę. Reglamento (EEB) Nr. 2040/2000 14 straipsnio nuostatos netaikomos.

3. Komisija nustato šio straipsnio įgyvendinimo priemones 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

4 straipsnis

Gamintojų įnašas į mokestį

Visas mokestis paskirstomas pagal 10 ir 12 straipsnių nuostatas gamintojams, kurie viršijo bet kuriuos nacionalinius referencinius kiekius, minimus 1 straipsnio 2 dalyje.

Nepažeidžiant 10 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies, gamintojai įsipareigoja valstybei narei mokėti įnašą į mokestį, apskaičiuotą pagal 3 skyriaus nuostatas, vien dėl to, kad viršijo turimus referencinius kiekius.

5 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

Šiame reglamente:

a) "pienas" – iš vienos ar daugiau karvių primelžta produkcija;

b) "kiti pieno produktai" – bet kuris pieno produktas, išskyrus pieną, visų pirma nugriebtas pienas, grietinėlė, jogurtas ir sūris; prireikus jie perskaičiuojami į "pieno ekvivalentus" taikant koeficientus, kurie turi būti nustatyti 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka;

c) "gamintojas" – ūkininkai, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas tam tikrų pasėlių augintojams [8], 2 straipsnio a punkte, turintys ūkį geografinėje valstybės narės teritorijoje, kurie gamina pieną ir juo prekiauja arba ketina tai daryti artimiausiu laiku;

d) "ūkis" – ūkiai, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1782/2003 2 straipsnio b punkte.

e) "supirkėjas" – įmonės arba grupės, kurios superka pieną iš gamintojų, siekdamos:

- pateikti jį surinkimui, pakavimui, laikymui, atšaldymui ir perdirbimui, taip pat pagal sutartį,

- jį parduoti vienai ar daugiau įmonių, apdorojančių arba perdirbančių pieną ar kitus pieno produktus.

Tačiau supirkėju laikoma ir bet kuri supirkėjų grupė toje pačioje geografinėje teritorijoje, kurioje vykdomos administravimo ir apskaitos operacijos, būtinos mokesčio mokėjimui jų narių vardu. Taikant šios pastraipos pirmąjį sakinį, Graikija laikoma viena geografine teritorija ir oficialų organą ji gali laikyti pirmiau minima supirkėjų grupe;

f) "pristatymas" – pieno, kurį be jokių kitų pieno produktų supirkėjas pristato kitam supirkėjui neatsižvelgiant į tai, ar jį veža pats gamintojas, supirkėjas, tokius produktus perdirbanti ar apdorojanti įmonė ar trečioji šalis;

g) "pardavimas tiesiogiai vartoti" – bet koks pardavimas ar perdavimas, kai gamintojas pieną parduoda ar perduoda tiesiai vartotojui, taip pat bet kuris gamintojo vykdomas kitų pieno produktų pardavimas ar perdavimas. Komisija, pripažindama šio straipsnio f punkte pateiktą sąvokos "pristatymas" apibrėžimą, 23 straipsnio 2 dalyje minima tvarka gali pakoreguoti sąvokos "pardavimas tiesiogiai vartoti" apibrėžimą, siekdama visų pirma užtikrinti, kad jokiam pieno ar kitų parduodamų produktų kiekiams nebūtų daroma išimtis iš susitarimų dėl mokesčio;

h) "pardavimas" – pieno pristatymai arba pieno ar kitų pieno produktų pardavimai tiesiogiai vartoti;

i) "nacionalinis referencinis kiekis" – referencinis kiekis, nustatytas kiekvienai valstybei narei I priede;

j) "individualus referencinis kiekis" – gamintojo referencinis kiekis bet kurio dvylikos mėnesių laikotarpio balandžio 1 d.;

k) "turimas referencinis kiekis" – referencinis kiekis, kurį gamintojas turi dvylikos mėnesių laikotarpio, kuriam skaičiuojamas mokestis, kovo 31 d., atsižvelgus į visus šiame reglamente numatytus perdavimus, pardavimus, perskaičiavimus ir laikinai pakeistus paskirstymus, kurie buvo atlikti per tą dvylikos mėnesių laikotarpį.

2 SKYRIUS REFERENCINIŲ KIEKIŲ PASKIRSTYMAS

6 straipsnis

Individualūs referenciniai kiekiai

1. Iki 2004 m. birželio 1 d. valstybės narės nustato individualius gamintojo referencinius kiekius pagal individualų referencinį kiekį arba kiekius, paskirstytus pagal Reglamento (EB) Nr. 3950/92 4 straipsnį per dvylikos mėnesių laikotarpį, prasidėjusį 2003 m. balandžio 1 d.

2. Gamintojai gali turėti vieną ar du individualius referencinius kiekius, vieną – pristatymams, kitą – pardavimams. Gamintojo kiekius iš vieno referencinio kiekio pakeisti į kitą gali tik atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, gamintojui pateikus tinkamai pagrįstą paraišką.

3. Jei gamintojas turi du referencinius kiekius, jo įnašas į bet kurį mokėtiną mokestį apskaičiuojamas kiekvienam kiekiui atskirai.

4. Suomijai skirtas nacionalinis referencinis kiekis, paskirstytas 1 straipsnyje minimiems pristatymams, gali būti 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka padidintas iki 200000 tonų, siekiant kompensuoti Suomijos SLOM gamintojams. Šis rezervas, kuris turi būti paskirtas laikantis Bendrijos teisės aktų, turi būti naudojamas išskirtinai gamintojams, kurių teisė vėl imtis gamybos buvo paveikta stojimo į ES.

5. Individualūs kiekvieno atitinkamo dvylikos mėnesių laikotarpio referenciniai kiekiai prireikus keičiami, kad kiekvienos valstybės narės individualių referencinių kiekių, skirtų pristatymams ir pardavimams tiesiogiai vartoti, suma neviršytų atitinkamos nacionalinio referencinio kiekio dalies, pakoreguotos pagal 8 straipsnį, atsižvelgiant į bet kurį sumažinimą, kuris buvo įvykdytas skiriant į nacionalinį rezervą kaip numatyta 14 straipsnyje.

7 straipsnis

Kiekių iš nacionalinio rezervo paskirstymas

Valstybės narės priima taisykles, pagal kurias gamintojams būtų skirstomas visas arba dalis kiekių iš nacionalinio rezervo, numatyto 14 straipsnyje, remiantis objektyviais kriterijais, kuriuos būtina pranešti Komisijai.

3 SKYRIUS MOKESČIO APSKAIČIAVIMAS

8 straipsnis

Referencinių kiekių administravimas

1. Laikydamasi 23 straipsnio 2 dalyje numatytos tvarkos, kiekvienos valstybės narės kiekvieno atitinkamo laikotarpio nacionalinių referencinių kiekių skirstymą į "pristatymus" ir "pardavimus tiesiogiai vartoti" kiekius Komisija, prieš baigiantis tokiam laikotarpiui, pritaiko individualiems referenciniams kiekiams, skirtiems pristatymams ir pardavimams, atsižvelgdama į gamintojų pageidaujamus pakeitimus.

2. Valstybės narės kasmet, iki tam tikros dienos ir laikydamasi tam tikrų taisyklių, kurios turi būti nustatytos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, pateikia Komisijai informaciją, būtiną:

a) atlikti 1 dalyje minimą koregavimą;

b) apskaičiuoti mokestį, kurį jos turi sumokėti.

9 straipsnis

Riebumas

1. Kiekvienam gamintojui nustatomas referencinis riebumas, taikytinas individualiam referenciniam kiekiui ar kiekiams, kurie yra paskirstyti tam gamintojui.

2. Referencinių kiekių, kurie gamintojams buvo paskirstyti 2004 m. kovo 31 d. pagal 6 straipsnio 1 dalį, riebumas, minimas šio straipsnio 1 dalyje, yra to kiekio referencinis riebumas tą dieną.

3. Riebalų kiekis keičiamas atliekant 6 straipsnio 2 dalyje minimą perskaičiavimą ir jeigu referenciniai kiekiai yra įsigyti arba perduoti, laikantis taisyklių, kurios turi būti nustatytos 23 straipsnio 2 dalyje numatytos tvarkos.

4. Naujiems gamintojams, kurių individualūs visų pristatymų referenciniai kiekiai yra iš nacionalinio rezervo, riebumas nustatomas pagal 23 straipsnio 2 dalyje minimas taisykles.

5. Individualus referencinis riebumas, minimas 1 dalyje, yra prireikus koreguojamas įsigaliojus šiam reglamentui ir, jei būtina, vėliau kiekvieno dvylikos mėnesių laikotarpio pradžioje, kad kiekvienai valstybei narei apskaičiuotas vidutinis individualus referencinis riebalų kiekis neviršytų daugiau kaip 0,1 g/kg referencinio riebalų kiekio, nurodyto II priede.

10 straipsnis

Mokestis už pristatymus

1. Norint sudaryti galutinę mokesčio ataskaitą, kiekvieno gamintojo pristatyti kiekiai yra didinami arba mažinami, siekiant atspindėti skirtumą tarp realaus riebumo ir referencinio riebumo, taikant koeficientus ir sąlygas, kurie turi būti nustatyti 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

2. Jei nacionaliniu lygiu pristatymų, pakoreguotų pagal 1 dalį, suma yra mažesnė nei faktinių pristatymų, mokestis skaičiuojamas pastarųjų pagrindu. Tokiais atvejais kiekvienas koregavimas sumažinant yra proporcingai supaprastinamas, kad pakoreguotų pristatymų suma būtų suderinta su faktinių pristatymų.

Jei pristatymų, pakoreguotų pagal 1 dalį, suma yra didesnė nei faktinių pristatymų, mokestis skaičiuojamas pirmųjų pagrindu.

3. Kiekvieno mokėtojo įnašas į mokamą mokestį nustatomas valstybės narės sprendimu, perskirsčius arba neperskirsčius visas nacionalinio referencinio kiekio, skirto pristatymams, dalis proporcingai individualiems kiekvieno gamintojo referenciniams kiekiams arba pagal objektyvius kriterijus, kuriuos turi nustatyti valstybės narės:

a) nacionaliniu lygiu – remiantis suma, kuria buvo padidintas kiekvieno gamintojo referencinis kiekis, arba

b) pirmiausia supirkėjui, o vėliau, prireikus, nacionaliniu lygiu.

11 straipsnis

Supirkėjų vaidmuo

1. Supirkėjai atsako už įnašo iš gamintojų surinkimą, kuris iš pastarųjų renkamas kaip mokestis ir sumokamas valstybės narės kompetentingai institucijai iki tam tikros datos ir tam tikra tvarka, kurios turi būti nustatomos pagal 23 straipsnio 2 dalį, šių įnašų sumą išskaitant iš pieno kainos, kuri mokama dėl gamintojo padaryto perviršio, arba, jei tai nepadaroma, ją surenkant kokiu kitu tinkamu būdu.

2. Tais atvejais, jei supirkėjas visiškai arba iš dalies pakeičia vieną ar daugiau kitų supirkėjų, į tokių supirkėjų turimus individualius referencinius kiekius atsižvelgiama likusią dar nepasibaigusio dvylikos mėnesių laikotarpio dalį, išskaičiavus jau pristatytus kiekius ir atsižvelgus į jų riebumą. Tokios pat nuostatos taikomos tais atvejais, jei supirkėjas vieną kurį supirkėją pakeičia kitu.

3. Jei referenciniu laikotarpiu kiekiai, kuriuos pristatė gamintojas, viršija šį gamintojo turimą referencinį kiekį, atitinkama valstybė narė gali priimti sprendimą, kad bet kurių atitinkamo gamintojo pristatymų atveju dalį kainos už referencinį kiekį viršijantį pieną supirkėjas išskaitytų kaip gamintojo įnašo avansą, laikantis išsamių valstybės narės nustatytų taisyklių. Valstybė narė gali parengti ypatingą tvarką, pagal kurią supirkėjai galėtų šį avansą išskaityti tais atvejais, jei gamintojai pieną pristato keletui supirkėjų.

12 straipsnis

Mokestis už pardavimus tiesiogiai vartoti

1. Pardavimų tiesiogiai vartoti atveju kiekvieno gamintojo įnašas į mokamą mokestį nustatomas valstybės narės sprendimu po to, kai bet kuri nepanaudoto nacionalinio referencinio kiekio, skirto pristatymams, dalis perskirstoma arba neperskirstoma atitinkamu teritoriniu lygiu arba nacionaliniu lygiu.

2. Valstybės narės nustato pagrindą gamintojo įnašui į mokestį apskaičiuoti pagal visą parduoto, perduoto arba pieno produktams, kurie buvo parduoti arba perduoti, gaminti sunaudoto pieno kiekį, taikydama kriterijus, nustatytus 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

3. Sudarant galutinę mokesčio ataskaitą neatsižvelgiama į jokius taisymus, susijusius su riebumu.

4. Mokesčio sumokėjimo valstybės narės kompetentingai institucijai būdas ir laikas nustatomi 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

4 SKYRIUS MOKESČIO ADMINISTRAVIMAS

13 straipsnis

Sumokėtas arba nesumokėtas perviršis

1. Jeigu, pristatymų arba pardavimų tiesiogiai vartoti atveju, nustatoma, kad mokestis turi būti mokamas ir iš gamintojų surinktas įnašas yra didesnis nei mokestis, valstybė narė gali:

a) visą arba dalį perviršio panaudoti finansuoti priemones, minimas 18 straipsnio 1 dalies a punkte; ir (arba)

b) jį visą arba jo dalį perskirstyti gamintojams, kurie atitinka prioritetines kategorijas, valstybės narės nustatytas remiantis objektyviais kriterijais, per laiką, kuris turi būti nustatytas 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, arba kuriems poveikį daro išimtinės aplinkybės, atsiradusios dėl kurios nors su šia schema nesusijusios nacionalinės taisyklės.

2. Jei nustatoma, kad mokesčio mokėti nereikia, bet kuris supirkėjų ar valstybės narės surinktas avansas grąžinamas ne vėliau kaip iki kito dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigos.

3. Jei supirkėjas nevykdo įsipareigojimo surinkti gamintojų įnašą į mokestį pagal 11 straipsnį, valstybė narė gali surinkti nesumokėtas sumas tiesiai iš gamintojo, neapribojant jokių baudų, kurias ji gali skirti įsipareigojimo nevykdančiam supirkėjui.

4. Jei gamintojas ar supirkėjas nesilaiko mokėjimo termino, įsiskolinimo palūkanos, kurios turi būti nustatytos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, mokamos valstybei narei.

14 straipsnis

Nacionalinis rezervas

1. Kiekviena valstybė narė sudaro nacionalinį rezervą iš dalies kiekių, nustatytų I priede, visų pirma kad galėtų vykdyti 7 straipsnyje numatytus paskirstymus. Nacionalinis rezervas prireikus papildomas priimant grąžinamus kiekius kaip numatyta 15 straipsnyje, išlaikant perduotus kiekius kaip numatyta 19 straipsnyje arba tolygiai mažinant visus individualius referencinius kiekius. Šių kiekių pirminė paskirtis lieka tokia pati, t. y. pristatymų arba pardavimų tiesiogiai vartoti.

2. Bet kuris valstybei narei paskirtas papildomas referencinis kiekis automatiškai patenka į nacionalinį rezervą ir skiriamas pristatymams ir pardavimams tiesiogiai vartoti atsižvelgiant į iš anksto numatomus poreikius.

3. Į nacionalinį rezervą patenkančių kiekių referencinis riebumas nenurodomas.

15 straipsnis

Veiklos nevykdymo atvejai

1. Jei individualius referencinius kiekius turintis fizinis ar juridinis asmuo dvylikos mėnesių laikotarpį neatitinka 5 straipsnio c punkte minimų sąlygų, šie kiekiai į nacionalinį rezervą grąžinami ne vėliau kaip iki kitų kalendorinių metų balandžio 1 d., išskyrus atvejus, jei toks asmuo ne vėliau tos datos dar kartą tampa gamintojas kaip apibrėžta 5 straipsnio c punkte.

Jei asmuo ar ūkio subjektas, netekęs kiekių, dar kartą tampa gamintojas ne vėliau kaip iki antrojo dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigos, visas arba dalis referencinio kiekio, paimtas iš to asmens ar ūkio, grąžinamas tokiam asmeniui ar subjektui ne vėliau kaip iki balandžio 1 d. po atitinkamos paraiškos pateikimo datos.

2. Jei gamintojai neparduoda kiekio, kuris sudaro mažiausiai 70 % jų individualaus referencinio kiekio bent vienu dvylikos mėnesių laikotarpiu, valstybės narės gali priimti sprendimą, ar grąžinti ir kokiomis sąlygomis grąžinti visą ar dalį nepanaudoto referencinio kiekio į nacionalinį rezervą.

Valstybės narės gali nustatyti sąlygas, kuriomis referencinis kiekis yra perskirstomas gamintojui, jei jis vėl pradeda prekiauti.

3. Tačiau 1 ir 2 dalys netaikomos force majeure atvejais ir tinkamai motyvuotais atvejais, kurie laikinai turi įtakos atitinkamų gamintojų gamybos pajėgumui ir yra pripažinti kompetentingos institucijos.

16 straipsnis

Laikini perdavimai

1. Iki kiekvieno dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigos, valstybės narės leidžia tą laikotarpį laikinai perduoti dalį individualių referencinių kiekių, kuriais, nors ir turi tam teisę, gamintojai neketina naudotis.

Valstybės narės reguliuoja perdavimo operacijas pagal gamintojų kategorijas arba atitinkamas pieno gamybos struktūras, gali jas apriboti iki supirkėjo lygmens arba regionų, leisti užbaigtus perdavimus tais atvejais, kurie numatyti 15 straipsnio 3 dalyje, ir nustatyti, kokia apimtimi perdavėjas gali kartoti perdavimo operacijas.

2. Bet kuri valstybė narė gali priimti sprendimą neįgyvendinti 1 dalies, remdamasi vienu ar abiem šių kriterijų:

a) būtinybe palengvinti struktūrinius pakeitimus ir pertvarkymus;

b) svarbiais administraciniais poreikiais.

17 straipsnis

Referencinių kiekių perdavimas kartu su žeme

1. Individualūs referenciniai kiekiai perduodami kartu su ūkiu jį perimantiems gamintojams ūkį parduodant, išnuomojant, perleidžiant pagal faktinį arba numatomą paveldėjimą ar kitais, panašias teisines pasekmes gamintojams turinčiais būdais, laikantis išsamių taisyklių, kurias turi nustatyti valstybės narės, atsižvelgiant į pieno produktų gamybai naudojamą plotą ar kitus objektyvius kriterijus ir, prireikus, į bet kurį šalių susitarimą. Referencinio kiekio dalis, kuri, jei tokia yra, nebuvo perduota kartu su ūkiu, patenka į nacionalinį rezervą.

2. Tais atvejais, jei referenciniai kiekiai buvo arba yra perduodami pagal 1 dalį pagal kaimo nuomos sutartis arba kitas, panašių teisinių pasekmių priemones, valstybės narės, remdamosi objektyviais kriterijais ir siekdamos užtikrinti, kad referenciniai kiekiai būti paskirti išimtinai gamintojams, gali priimti sprendimą, kad atitinkamas referencinis kiekis nėra perduodamas kartu su ūkiu.

3. Tais atvejais, jei žemė perduodama valdžios institucijoms ir (arba) naudoti visuomenės interesams, arba jei perdavimas vykdomas ne žemės ūkio tikslais, valstybės narės užtikrina, kad imamasi būtinų priemonių apsaugoti teisėtus šalių interesus, ir visų pirma, kad žemės atsisakantys gamintojai turi galimybę tęsti pieno gamybą, jei to pageidauja.

4. Nesant šalių susitarimo, jei nuoma pasibaigia ir nėra galimybės ją atnaujinti tomis pačiomis sąlygomis arba yra susiklosčiusios panašių teisinių pasekmių aplinkybės, individualūs referenciniai kiekiai, visi arba jų dalis, perduodami juos perimančiam gamintojui laikantis nuostatų, kurias patvirtino arba patvirtins valstybės narės, atsižvelgiant į teisėtus šalių interesus.

18 straipsnis

Specialios perdavimo priemonės

1. Siekdamos sėkmingo pieno gamybos restruktūrizavimo arba aplinkos apsaugos gerinimo, valstybės narės, vadovaudamosi išsamiomis taisyklėmis, kurias jos nustato atsižvelgusios į teisėtus suinteresuotų šalių interesus, gali:

a) teikti vienkartinę ar dalimis mokamą kompensaciją gamintojams, kurie įsipareigoja nevykdyti jokios arba dalies pieno gamybos ir pateikti į nacionalinį rezervą tokiu būdu susidariusius referencinius kiekius;

b) pagal objektyvius kriterijus nustatyti sąlygas, kuriomis gamintojai gali gauti dvylikos mėnesių laikotarpio pradžioje, mainais į mokėjimą, individualius referencinius kiekius, perskirstytus kompetentingos institucijos arba tos institucijos paskirto organo, kuriuos kiti gamintojai atidavė praėjusio dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigoje mainais į vienkartinę ar dalimis mokamą kompensaciją, lygią pirmiau minimam mokėjimui;

c) centralizuoti ir kontroliuoti be žemės perduotus referencinius kiekius;

d) jei žemė perduodama siekiant gerinti aplinkos apsaugą, numatyti, kad atitinkami individualūs referenciniai kiekiai būtų skirti gamintojui, kuris atsisakė žemės, bet nori tęsti pieno gamybą;

e) nustatyti, remiantis objektyviais kriterijais, regionus arba supirkimo zonas, kuriuose leidžiami nuolatiniai referencinių kiekių perdavimai neperduodant atitinkamos žemės, siekiant pagerinti pieno gamybos struktūrą;

f) gamintojui pateikus paraišką kompetentingai institucijai arba tos institucijos paskirtam organui, leisti galutinį referencinių kiekių perdavimą neperduodant atitinkamos žemės, arba vice versa, siekiant pagerinti pieno gamybos struktūrą tame ūkyje arba sudaryti galimybes gamybos ekstensyvinimui.

2. 1 dalies nuostatos gali būti taikomos nacionaliniu lygiu, atitinkamu teritoriniu lygiu arba apibrėžtose surinkimo zonose.

19 straipsnis

Likusi perduotų kiekių dalis

1. Perdavimų, minimų 17 ir 18 straipsniuose, atveju valstybės narės, vadovaudamosi objektyviais kriterijais, dalį individualaus referencinio kiekio gali palikti savo nacionaliniame rezerve.

2. Tais atvejais, jei referenciniai kiekiai buvo arba yra perduodami pagal 17 ir 18 straipsnius kartu su atitinkama žeme arba be jos pagal kaimo nuomos sutartis arba kitas, panašių teisinių pasekmių priemones, valstybės narės, remdamosi objektyviais kriterijais ir siekdamos užtikrinti, kad referenciniai kiekiai būtų paskirti išimtinai gamintojams, gali priimti sprendimą, ar atitinkamą perduotą referencinį kiekį grąžinti į nacionalinį rezervą, jei taip – kokiomis sąlygomis.

20 straipsnis

Pagalba referenciniams kiekiams įsigyti

Jokios finansinės paramos, tiesiogiai susijusios su kvotų įsigijimu, jokia valdžios institucija negali teikti už referencinių kiekių pardavimą, perdavimą arba paskirstymą pagal šį reglamentą.

21 straipsnis

Patvirtinimas

Supirkėjo statusą iš anksto patvirtina valstybė narė pagal kriterijus, kurie turi būti nustatyti 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

Sąlygos, kurių turi laikytis supirkėjas, ir informacija, kurią jis turi teikti pardavimų tiesiogiai vartoti atveju nustatomos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

5 SKYRIUS PEREINAMOJO LAIKOTARPIO IR BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

22 straipsnis

Mokesčio taikymas

Mokestis laikomas intervencine priemone, skirta stabilizuoti žemės ūkio rinkas, ir taikomas finansuoti išlaidas pieno sektoriuje.

23 straipsnis

Vadybos komitetas

1. Komisijai padeda Pieno ir pieno produktų vadybos komitetas, įkurtas 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1255/1999 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo [9] 41 straipsniu, toliau – Komitetas.

2. Tais atvejais, kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 4 ir 7 straipsniai.

Sprendimo 1999/468/EB 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas – vienas mėnuo.

3. Komitetas patvirtina darbo tvarkos taisykles.

24 straipsnis

Įgyvendinimo priemonės

Šio reglamento įgyvendinimo priemonės patvirtinamos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

25 straipsnis

Panaikinimas

Reglamentas (EEB) Nr. 3950/92 panaikinamas nuo 2004 m. balandžio 1 d.

Nuorodos į panaikintą reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir aiškinamos pagal III priede pateiktą koreliacijos lentelę.

26 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio priemonės

Bet kurios būtinos pereinamojo laikotarpio priemonės, kurios padėtų lengviau įdiegti šiame reglamente numatytus schemos pakeitimus, patvirtinamos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

27 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja trečią dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo 2004 m. balandžio 1 d, išskyrus 6 ir 24 straipsnius, kurie taikomi nuo dienos, kurią įsigalioja šis reglamentas.

Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta Briuselyje, 2003 m. rugsėjo 29 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

G. Alemanno

[1] 2003 m. birželio 5 d. pareikšta nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

[2] OL L 90, 1984 4 1, p. 10.

[3] OL L 405, 1992 12 31, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimas, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2028/2002 (OL L 313, 2002 11 16, p. 3).

[4] OL L 160, 1999 6 26, p. 73.

[5] OL L 244, 2000 9 29, p. 27.

[6] OL L 184, 1999 7 17, p. 23.

[7] OL L 160, 1999 6 26, p. 103.

[8] OL L 270, 2003 10 21, p. 1.

[9] OL L 160, 1999 6 26, p. 48.

--------------------------------------------------

I PRIEDAS

REFERENCINIAI KIEKIAI

a) 2004–2005 m.

Valstybė narė | Kiekiai, tonomis |

Belgija | 3310431,000 |

Danija | 4455348,000 |

Vokietija | 27864816,000 |

Graikija | 820513,000 |

Ispanija | 6116950,000 |

Prancūzija | 24235798,000 |

Airija | 5395764,000 |

Italija | 10530060,000 |

Liuksemburgas | 269049,000 |

Nyderlandai | 11074692,000 |

Austrija | 2749401,000 |

Portugalija | 1870461,000 |

Suomija | 2407003,324 |

Švedija | 3303000,000 |

Jungtinė Karalystė | 14609747,000 |

b) 2005–2006 m.

Valstybė narė | Kiekiai, tonomis |

Belgija | 3310431,000 |

Danija | 4455348,000 |

Vokietija | 27864816,000 |

Graikija | 820513,000 |

Ispanija | 6116950,000 |

Prancūzija | 24235798,000 |

Airija | 5395764,000 |

Italija | 10530060,000 |

Liuksemburgas | 269049,000 |

Nyderlandai | 11074692,000 |

Austrija | 2749401,000 |

Portugalija | 1920461,000 |

Suomija | 2407003,324 |

Švedija | 3303000,000 |

Jungtinė Karalystė | 14609747,000 |

c) 2006–2007 m.

Valstybė narė | Kiekiai, tonomis |

Belgija | 3326983,000 |

Danija | 4477624,000 |

Vokietija | 28004140,000 |

Graikija | 820513,000 |

Ispanija | 6116950,000 |

Prancūzija | 24356977,000 |

Airija | 5395764,000 |

Italija | 10530060,000 |

Liuksemburgas | 270394,000 |

Nyderlandai | 11130066,000 |

Austrija | 2763148,000 |

Portugalija | 1929824,000 |

Suomija | 2419025,324 |

Švedija | 3319515,000 |

Jungtinė Karalystė | 14682697,000 |

d) 2007–2008 m.

Valstybė narė | Kiekiai, tonomis |

Belgija | 3343535,000 |

Danija | 4499900,000 |

Vokietija | 28143464,000 |

Graikija | 820513,000 |

Ispanija | 6116950,000 |

Prancūzija | 24478156,000 |

Airija | 5395764,000 |

Italija | 10530060,000 |

Liuksemburgas | 271739,000 |

Nyderlandai | 11185440,000 |

Austrija | 2776895,000 |

Portugalija | 1939187,000 |

Suomija | 2431047,324 |

Švedija | 3336030,000 |

Jungtinė Karalystė | 14755647,000 |

e) nuo 2008–2009 m. iki 2014–2015 m.

Valstybė narė | Kiekiai, tonomis |

Belgija | 3360087,000 |

Danija | 4522176,000 |

Vokietija | 28282788,000 |

Graikija | 820513,000 |

Ispanija | 6116950,000 |

Prancūzija | 24599335,000 |

Airija | 5395764,000 |

Italija | 10530060,000 |

Liuksemburgas | 273084,000 |

Nyderlandai | 11240814,000 |

Austrija | 2790642,000 |

Portugalija | 1948550,000 |

Suomija | 2443069,324 |

Švedija | 3352545,000 |

Jungtinė Karalystė | 14824597,000 |

--------------------------------------------------

II PRIEDAS

RIEBUMAS

Valstybė narė | Referencinis riebalų kiekis (g/kg) |

Belgija | 36,91 |

Danija | 43,68 |

Vokietija | 40,11 |

Graikija | 36,10 |

Ispanija | 36,37 |

Prancūzija | 39,48 |

Airija | 35,81 |

Italija | 36,88 |

Liuksemburgas | 39,17 |

Nyderlandai | 42,36 |

Austrija | 40,30 |

Portugalija | 37,30 |

Suomija | 43,40 |

Švedija | 43,40 |

Jungtinė Karalystė | 39,70 |

--------------------------------------------------

III PRIEDAS

KORELIACIJOS LENTELĖ

Šis reglamentas | Reglamentas (EEB) Nr. 3950/92 |

| |

1 straipsnio | 1 dalis | 1 straipsnio pirmoji pastraipa |

2 dalis | – |

3 dalis | 3 straipsnio 2 dalis |

2 straipsnis | 1 straipsnio antroji pastraipa |

3 straipsnis | – |

4 straipsnis | 2 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa |

5 straipsnis | 9 straipsnis |

6 straipsnio | 1, 2 ir 3 dalys | – |

4 dalis | 3 straipsnio 2 dalis |

5 dalis | 4 straipsnio 2 dalis |

7 straipsnis | – |

8 straipsnis | – |

9 straipsnis | – |

10 straipsnio | 1 ir 2 dalys | – |

3 dalis | 2 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa |

11 straipsnio | 1 dalis | 2 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa |

2 dalis | 2 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa |

3 dalis | 2 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa |

12 straipsnio | 1 dalis | 2 straipsnio 1 dalis |

2 ir 3 dalys | – |

4 dalis | 2 straipsnio 3 dalis |

13 straipsnio | 1 dalis | 2 straipsnio 4 dalis |

2, 3 ir 4 dalys | – |

14 straipsnio | 1 dalis | 5 straipsnio pirmoji pastraipa |

2 ir 3 dalys | – |

15 straipsnis | 5 straipsnio antroji ir trečioji pastraipos |

16 straipsnis | 6 straipsnis |

17 straipsnio | 1 dalis | 7 straipsnio 1 dalis |

2 dalis | 8a straipsnio b punktas |

3 ir 4 dalys | 7 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa ir 3 dalis |

18 straipsnis | 8 straipsnis |

19 straipsnio | 1 dalis | 7 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa |

2 dalis | 8a straipsnio a punktas |

20 straipsnis | – |

21 straipsnis | – |

22 straipsnis | 10 straipsnis |

23 straipsnio | 1 dalis | 11 straipsnio pirmoji pastraipa |

2 ir 3 dalys | – |

24 straipsnis | 11 straipsnio pirmoji pastraipa |

25 straipsnis | 12 straipsnis |

I priedas | Priedas |

II priedas | – |

III priedas | – |

--------------------------------------------------