Komisijos sprendimas

2002 m. rugpjūčio 14 d.

dėl Tarybos direktyvos 96/23/EB nuostatų dėl analizės metodų tinkamumo ir rezultatų aiškinimo įgyvendinimo

(pranešta dokumentu Nr. C(2002) 3044)

(tekstas svarbus EEE)

(2002/657/EB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos Bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 96/23/EB dėl kai kurių medžiagų ir jų likučių gyvuose gyvūnuose ir gyvūninės kilmės produktuose stebėsenos, panaikinanti Direktyvas 85/358/EEB ir 86/469/EEB bei Sprendimus 89/187/EEB ir 91/664/EEB [1], ypač į jos 15 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą,

kadangi:

(1) Likučiai gyvūninės kilmės produktuose yra aktuali visuomenės sveikatos problema.

(2) 1998 m. vasario 23 d. Komisijos sprendime 98/179/EB, kuriuo nustatomos išsamios taisyklės, pagal kurias oficialiai imami mėginiai kontroliuoti kai kurias medžiagas ir jų likučius gyvuose gyvūnuose ir gyvūninės kilmės produktuose [2], nurodyta, kad mėginiai turi būti analizuojami laboratorijose, kurioms kompetentingoji nacionalinė institucija leido oficialiai kontroliuoti likučius.

(3) Būtina užtikrinti kad laboratorijų, kurioms leista oficialiai kontroliuoti likučius, gauti analizės rezultatai būtų kokybiški ir sulyginami. Tai turi būti pasiekta naudojant kokybės užtikrinimo sistemas – taikant bendra tvarka pagal tinkamumo kriterijus pripažintus metodus ir užtikrinant panašumą su įprastais standartais arba bendrai sutartais standartais.

(4) 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvoje 93/99/EEB dėl oficialios maisto produktų kontrolės papildomų priemonių turinio bei Sprendime 98/179/EEB [3] reikalaujama, kad oficialią kontrolę vykdančios laboratorijos nuo 2002 m. sausio mėnesio būtų akredituojamos pagal ISO 17025 (1). Atitinkamai pagal Sprendimą 98/179/EB patvirtintos laboratorijos turi dalyvauti tarptautiniu mastu pripažintoje išorinio kokybės įvertinimo ir akreditavimo programoje. Be to, patvirtintos laboratorijos privalo įrodyti savo kompetenciją reguliariai ir sėkmingai dalyvaudamos kompetentingose kvalifikacijos patikrinimo programose, kurias pripažįsta ir organizuoja nacionalinės arba Bendrijos metrologinės laboratorijos.

(5) Kad būtų galima geriau koordinuoti, atitinkamai pagal Direktyvos 96/23/EB nuostatas veikia Bendrijos metrologinių laboratorijų, nacionalinių metrologinių laboratorijų ir nacionalinių kontrolės laboratorijų tinklas.

(6) Dėl analitinės chemijos pažangos po Direktyvos 96/23/EB priėmimo už įprastąją ir etaloninę metodikas pažangesnė tapo kriterijų metodika, pagal kurią nustatomi atrankos ir patvirtinamųjų metodų tinkamumo kriterijai ir jų pripažinimo galiojančiais tvarka.

(7) Būtina nustatyti bendrus oficialiosios kontrolės laboratorijų tyrimų rezultatų aiškinimo kriterijus, kad Direktyva 96/23/EB būtų sklandžiai vykdoma.

(8) Tam, kad Direktyva 96/23/EB būtų sklandžiai vykdoma, reikia nuosekliai nustatyti mažiausiuosius privalomus aptikti kiekius (MPAK) taikant analitinius metodus medžiagoms, kurių nėra nustatyti ribiniai leistini kiekiai, o ypač toms medžiagoms, kurių Bendrijoje naudoti neleidžiama arba be išlygų uždrausta.

(9) Siekiant įvertinti mokslo ir technikos žinių pažangą anksčiau buvo iš naujo išnagrinėti: 1990 m. rugsėjo 26 d. Komisijos sprendimas 90/515/EEB, nustatantis pagrindinius metodus sunkiųjų metalų ir arseno likučiams aptikti [4], 1993 m. gegužės 14 d. Komisijos sprendimas 93/256/EEB, nustatantis metodiką, kaip aptikti hormoninį arba tirostatinį poveikį turinčių medžiagų likučius [5], ir 1993 m. balandžio 15 d. Komisijos sprendimas 93/257/EEB, kuriame buvo nustatyta metrologinė metodika ir pateiktas likučių tyrimo nacionalinių metrologinių laboratorijų sąrašas [6], su paskutiniais pakeitimais, padarytais Sprendimu 98/536/EB [7]. Nustatyta, kad šie sprendimai nebetinka dėl savo taikymo srities ir nuostatų, todėl šiuo sprendimu juos reikia panaikinti.

(10) Siekiant oficialių mėginių analizės metodiką priderinti prie šio sprendimo nuostatų, reikia nustatyti pereinamąjį laikotarpį.

(11) Šiame sprendime numatytos priemonės atitinka Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinio komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Nagrinėjamasis dalykas ir taikymo sritis

Šiuo sprendimu numatyta analizė tokios metodikos, kurią reikia taikyti tiriant oficialius mėginius, paimtus atitinkamai pagal Direktyvos 96/23/EB 15 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio nuostatas, taisyklės ir nustatyti bendrieji oficialios kontrolės laboratorijose atliktos tokių mėginių analizės rezultatų aiškinimo kriterijai.

Šis sprendimas netaikomas medžiagoms, kurioms kituose Bendrijos teisės aktuose nustatytos griežtesnės taisyklės.

2 straipsnis

Apibrėžimai

Šiame sprendime galioja Direktyvoje 96/23/EB ir šio sprendimo priede pateikti apibrėžimai.

3 straipsnis

Analizės metodika

Valstybės narės užtikrina, kad pagal Direktyvos 96/23/EB nuostatas paimti oficialūs mėginiai būtų analizuojami taikant tokią metodiką, kuri:

a) yra pateikta tyrimų nurodymuose, geriausia – pagal ISO 78-2 (6);

b) atitinka šio sprendimo priedo 2 dalies nuostatas;

c) yra patvirtinta priedo 3 dalyje aprašyta tvarka;

d) atitinka pagal 4 straipsnio nuostatas nustatytų mažiausiųjų privalomų aptikti kiekių (MPAK) reikalavimus.

4 straipsnis

Mažiausieji privalomi aptikti kiekiai

Šis sprendimas peržiūrimas palaipsniui nustatant mažiausiuosius privalomus aptikti kiekius (MPAK), kai taikomi analitiniai metodai medžiagoms, kurioms nėra nustatyti ribiniai leistini kiekiai.

5 straipsnis

Kokybės kontrolė

Valstybės narės užtikrina pagal Direktyvos 96/23/EB nuostatas paimtų mėginių analizės rezultatų kokybę kontroliuodamos tyrimus ir (arba) kalibravimo rezultatus pagal ISO 17025 (1) 5.9 skyriaus nuostatas.

6 straipsnis

Rezultatų aiškinimas

1. Analizės rezultatas laikomas teigiamu, jei viršijama patvirtinamojo metodo analito sprendimo riba.

2. Jei nustatytas ribinis leistinas medžiagos kiekis, sprendimo riba yra tokia koncentracija, kurią viršijus 1 – α statistiniu patikimumu galima būtų spręsti, kad leistino kiekio riba yra iš tikrųjų viršyta.

3. Jei ribinis leistinas medžiagos kiekis nenustatytas, sprendimo riba yra žemiausias koncentracijos lygis, kuriam esant pagal tą metodiką 1 – α statistiniu patikimumu galima būtų teigti, kad esama būtent tos analitės.

4. Direktyvos 96/23/EB I priedo A grupėje išvardytoms medžiagoms α paklaida yra ne didesnė kaip 1 %. Visoms kitoms medžiagoms α paklaida yra ne didesnė kaip 5 %.

7 straipsnis

Panaikinimas

Sprendimai 90/515/EEB, 93/256/EEB ir 93/257/EEB naikinami.

8 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

Direktyvos 96/23/EB I priedo A grupėje išvardytų medžiagų oficialių mėginių analizės metodika, kuri atitinka Sprendimuose 90/515/EEB, 93/256/EEB ir 93/257/EEB nustatytus kriterijus, gali būti taikoma ne ilgiau kaip dvejus metus nuo šio sprendimo įsigaliojimo. Direktyvos 96/23/EB I priedo B grupėje išvardytoms medžiagoms dabar taikoma metodika turi atitikti šį sprendimą penkerius metus nuo šio sprendimo taikymo pradžios.

9 straipsnis

Taikymo pradžia

Šis sprendimas taikomas nuo 2002 m. rugsėjo 1 d.

10 straipsnis

Adresatai

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 2002 m. rugpjūčio 14 d.

Komisijos vardu

David Byrne

Komisijos narys

[1] OL L 125, 1996 5 23, p. 10.

[2] OL L 65, 1998 3 5, p. 31.

[3] OL L 290, 1993 11 24, p. 14.

[4] OL L 286, 1990 10 18, p. 33.

[5] OL L 118, 1993 5 14, p. 64.

[6] OL L 118, 1993 5 14, p. 75.

[7] OL L 251, 1998 9 11, p. 39.

--------------------------------------------------

PRIEDAS

ANALIZĖS METODŲ TINKAMUMO KRITERIJAI, KITI REIKALAVIMAI IR TVARKA

1. APIBRĖŽIMAI

1.1. Tikslumas – tai tyrimo rezultato ir priimtinos pamatinės vertės panašumas (2). Jis nustatomas nustačius teisingumą ir preciziškumą.

1.2. Alfa (α) paklaida – tai tikimybė, kad ištirtas mėginys yra neigiamas, nors buvo gautas teigiamas matavimo rezultatas (neteisingas sprendimas dėl teigiamo rezultato).

1.3. Analitė – tai medžiaga, kurią reikia aptikti, identifikuoti ir (arba) nustatyti jos kiekį ir ją analizuojant susidarančius derivatus.

1.4. Beta (β) paklaida – tai tikimybė, kad ištirtas mėginys yra teigiamas, nors buvo gautas neigiamas matavimo rezultatas (neteisingas sprendimas dėl neigiamo rezultato).

1.5. Nuokrypis – tai skirtumas tarp laukiamo tyrimų rezultato ir priimtinos pamatinės vertės.

1.6. Kalibravimo etalonas – tai matavimų priemonė, kuria išreiškiamas dominančios medžiagos kiekis, jo vertę susiejus su pamatine baze.

1.7. Patvirtinta pamatinė medžiaga (PPM) – tai medžiaga, kurioje yra tam tikras nustatytas jai priskirtos analitės kiekis.

1.8. Kochromatografija – tai procedūra, kurią taikant ekstraktas prieš chromatografavimo etapus padalijamas į dvi dalis. Viena dalis ekstrakto chromatografuojama. Antra dalis sumaišoma su etalonine analite, kurios kiekį ir reikia išmatuoti. Tuomet šis mišinys taip pat chromatuografuojamas. Etaloninės analitės pridedama maždaug tiek, kiek jo turėtų būti ekstrakte. Šis metodas skirtas geriau identifikuoti analitę taikant chromatografijos metodiką, ypač tuomet, kai negalima naudotis jokiu tinkamu vidiniu etalonu.

1.9. Jungtinis tyrimas – tai to paties mėginio analizavimas tuo pačiu metodu norint nustatyti to metodo tinkamumo požymius. Tokiu tyrimu analizuojamos atsitiktinės matavimo paklaidos ir laboratorijos nuokrypiai.

1.10. Patvirtinamasis metodas – tai metodas, suteikiantis visą ar papildomą informaciją, pagal kurią galima neabejotinai identifikuoti medžiagą, o prireikus nustatyti jos kiekį dominančiu lygiu.

1.11. Sprendimo riba (CCα) – tai riba, kurią pasiekus arba viršijus galima α paklaidos patikimumu spręsti, kad mėginys yra teigiamas.

1.12. Aptikimo geba (CCβ) – tai mažiausias medžiagos kiekis, kurį su β paklaidos tikimybe galima aptikti, identifikuoti ir (arba) nustatyti mėginyje. Jei ribinis leistinas medžiagų kiekis nenustatytas, aptikimo geba yra tokia mažiausia koncentracija, kuriai esant tuo metodu 1 - β statistiniu patikimumu galima nustatyti tikrai užterštus mėginius. Jei ribinis leistinas medžiagų kiekis nustatytas, tai yra tokia koncentracija, kuriai esant tuo metodu 1 - β statistiniu patikimumu galima nustatyti ribinio leistino kiekio koncentraciją.

1.13. Sustiprinta mėginio medžiaga – tai mėginys, į kurį pridėtas tam tikras žinomas kiekis analitės, kurią reikia aptikti.

1.14. Tarplaboratorinis tyrimas (palyginimas) – tai to paties mėginio tyrimų organizavimas, atlikimas ir įvertinimas dviejose ar daugiau laboratorijų iš anksto nustatytomis sąlygomis tyrimo tinkamumui nustatyti. Pagal tyrimų tikslus juos galima skirstyti į jungtinius ir kvalifikacijos tyrimus.

1.15. Vidinis etalonas (VE) – tai mėginyje nesanti medžiaga, kurios fizinės ir cheminės savybės yra kaip galima panašesnės į tos analitės, kurią reikia identifikuoti, ir kurios pridedama į kiekvieną mėginį ir į kalibravimo etaloną.

1.16. Laboratorinis mėginys – tai mėginys, paruoštas siųsti į laboratoriją ir skirtas tikrinti ar tirti.

1.17. Dominantis lygis – tai medžiagos ar analitės koncentracija mėginyje, kuri yra svarbi nustatant medžiagos atitikimą teisės aktų reikalavimams.

1.18. Mažiausiasis privalomas aptikti kiekis (MPAK) – tai mažiausias analitės kiekis mėginyje, kurį būtina aptikti ir patvirtinti. Šis rodiklis skirtas suderinti metodų, taikomų toms medžiagoms, kurių ribinis leistinas kiekis nenustatytas, analitinį tinkamumą.

1.19. Tinkamumo požymis – tai funkcinė kokybė, kurią galima priskirti analizės metodui. Ja gali būti, pvz.: specifiškumas, tikslumas, teisingumas, glaudumas, pakartojamumas, atkuriamumas, aptinkamoji dalis, aptikimo geba ir atsparumas.

1.20. Tinkamumo kriterijai – tai tinkamumo požymio reikalavimai, pagal kuriuos galima spręsti, ar analizės metodas yra tinkamas ir ar jį taikant gaunami patikimi rezultatai.

1.21. Leistinas kiekis – tai didžiausia likučių koncentracija, didžiausias lygis arba kitas didžiausias leistinas kiekis, nustatytas kitais Bendrijos teisės aktais.

1.22. Glaudumas – tai nepriklausomų tyrimų rezultatų, gautų pagal nurodytas (iš anksto nustatytas) sąlygas, panašumas. Glaudumas dažniausiai išreiškiamas netikslumu ir apskaičiuojamas kaip tyrimo rezultato standartinis nuokrypis. Didesnis standartinis nuokrypis reiškia mažesnį glaudumą.

1.23. Kvalifikacijos tyrimas – tai to paties mėginio analizavimas leidžiant laboratorijoms pasirinkti savą metodiką, jei tokia metodika taikoma pagal nustatytus reikalavimus. Tyrimas turi būti atliekamas pagal ISO vadovus 43-1 (3) bei 43-2 (4) ir gali būti naudojamas įvertinti metodų atkartojamumą.

1.24. Kokybinis metodas – tai toks analizės metodas, kuriuo medžiaga identifikuojama pagal jos chemines, biologines ar fizines savybes.

1.25. Kiekybinis metodas – tai toks analizės metodas, kuriuo medžiagos kiekis ar masės dalis nustatomi taip, kad juos galima būtų išreikšti atitinkamų vienetų skaitmenine verte.

1.26. Tuščiojo reagento tyrimas – tai visa analizės procedūra, atliekama be mėginio arba vietoj mėginio dalies naudojant tokį patį kiekį tinkamo tirpiklio.

1.27. Aptinkamoji dalis – tai atliekant analizės procedūrą aptikta tikrosios medžiagos koncentracijos procentinė dalis.

1.28. Pamatinė medžiaga – tai medžiaga, kurios viena ar keletas savybių yra patvirtintos taikant pripažintą metodą, todėl ją galima naudoti prietaisams kalibruoti arba matavimo metodams tikrinti.

1.29. Pakartojamumas – tai glaudumas pakartojamumo sąlygomis (2).

1.30. Pakartojamumo sąlygos – tai sąlygos, kuriomis toje pačioje laboratorijoje, dirbant tam pačiam laborantui, naudojant tą pačią įrangą, taikant tą patį metodą ir tiriant tapačius mėginius gaunami nepriklausomi tyrimų rezultatai (2).

1.31. Atkuriamumas – tai glaudumas atkuriamumo sąlygomis (2) (4).

1.32. Atkuriamumo sąlygos – tai sąlygos, kuriomis tyrimų rezultatai gaunami skirtingose laboratorijose, dirbant skirtingiems laborantams, naudojant skirtingą įrangą, taikant tą patį metodą ir tiriant tapačius mėginius (2) (4).

1.33. Atsparumas – tai analizės metodo jautrumas tiems eksperimentinių sąlygų pokyčiams, kuriuos galima išreikšti kaip mėginio medžiagų, analičių, sandėliavimo sąlygų, aplinkos ir (arba) mėginio paruošimo sąlygų derinį, kuriam esant metodą galima taikyti pagal nurodymus arba su nurodytais nedideliais pakeitimais. Reikia nurodyti visų eksperimentinių sąlygų, kurios iš tikrųjų gali kisti (pvz., reagentų stabilumas, mėginio sudėtis, pH, temperatūra), pokyčius, kurie gali turėti įtakos analizės rezultatams.

1.34. Tuščiojo mėginio tyrimas – tai visa analizės procedūra, atliekama su mėginio, kuriame nėra analitės, tiriamąja dalimi.

1.35. Peržiūra – tai tyrimo metodika, naudojama aptikti medžiagas ar medžiagų klasę dominančiu lygiu. Tokia metodika pasižymi dideliu mėginių tyrimo našumu ir naudojama dideliems kiekiams tokių mėginių, kurių rezultatai yra potencialiai teigiami, išanalizuoti. Jie specialiai skirti tam, kad būtų išvengta neteisingų neigiamų rezultatų.

1.36. Vienos laboratorijos tyrimas (vietinis pripažinimas) – tai analizės tyrimas, kurį atlieka viena laboratorija, taikydama vieną metodą tai pačiai arba skirtingoms tiriamosioms medžiagoms tirti skirtingomis sąlygomis ir pagrįstai ilgais laiko tarpais.

1.37. Specifiškumas – tai metodo geba išskirti matuojamą analitę ir kitas medžiagas. Šis rodiklis daugiausia priklauso nuo nurodytos matavimo technologijos, tačiau gali priklausyti nuo junginio klasės ar matricos.

1.38. Etaloninė priemaiša – tai procedūra, pagal kurią tiriamasis mėginys padalijamas į dvi (ar daugiau) tiriamųjų dalių. Viena dalis analizuojama tokia, kokia yra, o į kitas tiriamąsias dalis prieš analizę pridedamas tam tikras žinomas kiekis etaloninės analitės. Etaloninės analitės pridedama du-penkis kartus daugiau, nei numatomas analitės kiekis mėginyje. Ši procedūra skirta nustatyti analitės kiekį mėginyje atsižvelgiant į analizės procedūros aptinkamosios dalies rodiklį.

1.39. Etaloninė analitė – tai žinomos ir patvirtintos sudėties bei grynumo analitė, skirtas naudoti kaip analizės etalonas.

1.40. Medžiaga – tai tam tikros ar apibrėžtos cheminės sudėties substancija ir jos metabolitai.

1.41. Tiriamoji dalis – tai iš tiriamojo mėginio paimtas medžiagos kiekis atlikti tyrimą ar stebėjimą.

1.42. Tiriamasis mėginys – tai iš laboratorinio mėginio paruoštas mėginys, iš kurio imamoms tiriamosios dalys.

1.43. Teisingumas – tai didelės tyrimų rezultatų serijos vertės vidurkio panašumas į priimtiną pamatinę vertę. Teisingumas paprastai išreiškiamas nuokrypiu (2).

1.44. Vienetai – tai ISO 31 (20) ir Direktyvoje 71/354/EB (19) aprašyti vienetai.

1.45. Pripažinimas – tai patvirtinimas ištiriant ir akivaizdžių įrodymų to, kad yra įvykdyti atitinkami tam tikros naudojimo paskirties reikalavimai (1), pateikimas.

1.46. Atkuriamumas laboratorijoje – tai glaudumas toje pačioje laboratorijoje nurodytomis (iš anksto nustatytomis) sąlygomis (pvz., dėl metodo, tiriamųjų medžiagų, laborantų, aplinkos), tyrimus atliekant pagrįstai ilgais laiko tarpais.

2. ANALIZĖS METODŲ TINKAMUMO KRITERIJAI IR KITI REIKALAVIMAI

Kitus nei toliau aprašyti analizės metodus ar jų derinius galima naudoti tik atrankos ar patvirtinimo tikslais tada, jei galima įrodyti, kad jie atitinka šio sprendimu nustatytus reikalavimus.

2.1. BENDRIEJI REIKALAVIMAI

2.1.1. Darbas su mėginiais

Mėginiai gaunami, tvarkomi ir apdorojami taip, kad būtų kuo daugiau galimybių aptikti medžiagą. Darbo su mėginiais tvarka yra tokia, kad nebūtų galimybių netyčia užsiteršti analitėms ar sumažėti jų kiekiui.

2.1.2. Tyrimų tinkamumas

2.1.2.1. Aptinkamoji dalis

Jei naudojamas fiksuotas aptinkamosios dalies koregavimo koeficientas, analizuojant mėginius nustatoma kiekvienos mėginių partijos aptinkamoji dalis. Jei aptinkamoji dalis yra leistino dydžio, galima taikyti fiksuotą koregavimo koeficientą. Kitais atvejais naudojamas būtent tos partijos nustatytas aptinkamosios dalies koeficientas, nebent reikia taikyti specialų analitės aptinkamosios dalies mėginyje koeficientą – tuomet analitei mėginyje kiekybiškai nustatyti naudojama etaloninės priemaišos procedūra (žr. 3.5) arba vidinis etalonas.

2.1.2.2. Specifiškumas

Metodas turi būti toks, kad eksperimento sąlygomis galima būtų išskirti analitę ir kitas medžiagas. Reikia pateikti apytikrį galimybių tai padaryti įvertinimą. Reikia imtis priemonių, kad taikant aprašytą matavimo metodą būtų išvengta bet kokios numatomos interferencijos su kitomis medžiagomis, pvz., reikia naudoti dominančių likučių homologus, analogus ar metabolinius produktus. Svarbiausia išnagrinėti galinčią dėl matricos komponentų susidaryti interferenciją.

2.2. PERŽIŪROS METODIKA

Peržiūrai pagal Direktyvą 96/23/EB galima naudoti tik tokius analizės metodus, kurie yra pripažinti ir kurių neteisingų sprendimų dėl neigiamo rezultato koeficientas dominančiu lygiu yra < 5 % (β paklaida), o tai patvirtina dokumentai, kuriuos galima patikrinti. Jei gaunamas abejotinas teigiamas rezultatas, jis patikrinamas patvirtinamuoju metodu.

2.3. PATVIRTINAMIEJI METODAI, TAIKOMI ORGANINIAMS LIKUČIAMS IR TERŠALAMS

Patvirtinamieji metodai, taikomi organiniams likučiams ir teršalams, suteikia informacijos apie cheminę analitės sandarą. Todėl vien chromatografine analize paremtų metodų, nenaudojant spektrografinės detekcijos, netinka taikyti kaip patvirtinamųjų. Tačiau jei vieno metodo specifiškumas yra nepakankamas, norimas specifiškumas pasiekiamas tokiomis analizės procedūromis, kurias sudaro atitinkamas valymo, chromatografinio skaidymo ir spektrometrinės detekcijos derinys.

Toliau pateikiami metodai arba metodų deriniai laikomi tinkamais nurodytų medžiagų grupių organiniams likučiams ar teršalams identifikuoti:

1 lentelė Tinkami organinių likučių ir teršalų patvirtinamieji metodai

Matavimo metodas | Medžiagos pagal 96/23/EB 1 priedą | Apribojimai |

LC arba GC su spektrometrine masės detekcija | A ir B grupės | Tik jei atliekama po neautonominio arba autonominio chromatografinio skaidymo Tik jei taikoma nuodugnaus skenavimo metodika, o jei visas masės spektras nėra fiksuojamas – naudojant ne mažiau kaip 3 (B grupė) arba 4 (A grupė) identifikavimo taškus |

SC arba DC su IR spektrometrine detekcija | A ir B grupės | Reikia laikytis ypatingųjų IR spektrometrijos sugeriamumo reikalavimų |

SC pilnutinio skenavimo DDM | B grupė | Reikia laikytis ypatingųjų UV spektrometrijos sugeriamumo reikalavimų |

SC fluorescencija | B grupė | Tik molekulėms, kurios natūraliai fluorescuoja arba kurios fluorescuoja po transformavimosi arba derivatizacijos |

Dvimatė PSC pilnutinio skenavimo UV/MŠ | B grupė | Privaloma dvimatė DVSC ir kochromatografija |

DC-Elektron sugavimo detekcija | B grupė | Tik jei naudojami du skirtingo poliškumo kapiliariniai vamzdeliai |

SC imunograma | B grupė | Tik jei naudojamasi bent dviem skirtingomis chromatografinėmis sistemomis arba taikomas antras nepriklausomas detekcijos metodas |

SC-UV/MŠ (vieno bangos ilgio) | B grupė | Tik jei naudojamasi bent dviem skirtingomis chromatografinėmis sistemomis arba taikomas antras nepriklausomas detekcijos metodas |

2.3.1. Bendrieji tinkamumo kriterijai ir reikalavimai

Taikant patvirtinamuosius metodus gaunama informacijos apie cheminę analitės sandarą. Jei tą pačią reakciją sukelia daugiau kaip vienas junginys, tuomet tuo metodu šių junginių atskirti neįmanoma. Vien chromatografine analize paremtų metodų, nenaudojant spektrografinės detekcijos, netinka taikyti kaip patvirtinamųjų.

Jei taikant metodą naudojamasi tinkamu vidiniu etalonu, tuomet jo pridedama į tiriamąją dalį pradedant išskyrimo procedūrą. Naudojamos stabilios žymėtų izotopų analitės formos, kurios ypač tinka spektrometrinei masės detekcijai, arba panašios į analitę sandaros junginiai (atsižvelgiant į tai, kuriuos lengviau gauti).

Kai tinkamu vidiniu etalonu naudotis negalima, analitės identifikacija patvirtinama kochromatografija. Tokiu atveju gaunama tik viena smailė, o padidintas smailės aukštis (arba plotas) atitinka pridėtos analitės kiekį. Naudojant dujų chromatografiją (DC) arba skysčių chromatografiją (SC), smailės plotis pusės smailės aukštyje sudaro 90–110 % tikrojo pločio, o sulaikymo trukmė skiriasi ne daugiau kaip 5 %. Taikant plono sluoksnio chromatografijos (PSC) metodus, intensyvinamas tik numanomai analitei priklausantis taškas; naujo taško neatsiranda, o vaizdas nepasikeičia.

Geriausia, jei per visą procedūrą pamatinė arba sustiprinta medžiaga, kurioje yra žinomas analitės kiekis, lygus arba artimas ribiniam leistinam kiekiui arba sprendimo ribai (teigiamas kontrolinis mėginys), kaip ir tinkamos kontrolinės medžiagos ir tuštieji reagentai, yra tiriama kartu su kiekviena iš analizuojamų tiriamųjų mėginių partija. Papildomos medžiagos į analizės prietaisus pilamos tokia tvarka: tuščiasis reagentas, neigiamas kontrolinis mėginys, patvirtintinas mėginys (-iai), vėl neigiamas kontrolinis mėginys ir galiausiai teigiamas kontrolinis mėginys. Bet koks nukrypimas nuo šios sekos turi būti pateisintas.

2.3.2. Papildomi kiekybinių analizės metodų tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

2.3.2.1. Kiekybinių metodų teisingumas

Daugiakartės patvirtintos pamatinės medžiagos analizės atveju eksperimentiškai nustatytos aptinkamosios dalies pakoreguotosios vidutinės masės dalies nuokrypio nuo patvirtintos vertės rekomendacinės ribos yra tokios:

2 lentelė Mažiausiasis kiekybinių metodų teisingumas

Masės dalis | Ribos |

1 μg/kg | Nuo – 50 % iki + 20 % |

nuo 1 μg/kg iki 10 μg/kg | Nuo – 30 % iki + 10 % |

10 μg/kg | Nuo – 20 % iki + 10 % |

Kai PPM nėra, leidžiama matavimų teisingumą įvertinti pagal žinomo kiekio analitės priemaišų tuščioje matricoje aptinkamąja dalį. Pagal aptinkamosios dalies vidurkį pakoreguoti duomenys priimtini tik tuomet, jei jie yra tarp 2 lentelėje nurodytų ribų.

2.3.2.2. Kiekybinių metodų glaudumas

Daugiakartės pamatinės arba sustiprintos medžiagos analizės tarplaboratorinis pokyčio koeficientas (PK) atkuriamumo sąlygomis turi neviršyti Horwitzo lygtimi apskaičiuoto lygio. Lygtis yra tokia:

PK = 2

čia C yra masės dalis, išreikšta skaičiaus 10 laipsnio rodikliu (pvz., 1 mg/g = 10-3). Pavyzdžiai pateikti 3 lentelėje.

3 lentelė Kiekybinių metodų atkuriamumo PK pavyzdžiai esant įvairioms analitės masės dalims

Masės dalis | Atkuriamumas PK (%) |

1 μg/kg | [1] |

10 μg/kg | [1] |

100 μg/kg | 23 |

1000 μg/kg (1 mg/kg) | 16 |

Jei analizė atliekama pakartojamumo sąlygomis, tarplaboratorinis PK paprastai būna nuo pusės iki dviejų trečdalių pirmiau nurodytų verčių dydžio. Jei analizė atliekama atkkuriamumo vienoje ne laboratorijos sąlygomis, vienos laboratorijos PK turi būti ne didesnis už atkuriamumo PK.

Jei nustatytas leistinas medžiagos kiekis, taikant šį metodą atkuriamumas vienoje laboratorijoje turi būti ne didesnis už atitinkamą atkuriamumo PK medžiagos koncentracijai esant pusės ribinio leistino kiekio dydžio.

2.3.3. Spektrometrinės masės detekcijos tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

Masės spektrometrijos metodus tinka pasirinkti kaip patvirtinamuosius metodus tik tuomet, jei prieš tai atliktas neautonominis arba autonominis chromatografinis skaidymas.

2.3.3.1. Chromatografinis skaidymas

Vykdant DC-MS procedūras, dujų chromatografinis skaidymas atliekamas naudojant kapiliarinius vamzdelius. Vykdant SC-MS procedūras, dujų chromatografinis skaidymas atliekamas naudojant atitinkamus SC kapiliarinius vamzdelius. Bet kuriuo atveju trumpiausia priimtina tiriamos analitės sulaikymo trukmė yra dvigubai trumpesnė už tą sulaikymo trukmę, kuri atitinka tuščio kapiliarinio vamzdelio tūrį. Tiriamosios dalies analitės sulaikymo trukmė (arba santykinė sulaikymo trukmė) turi atitikti kalibravimo etalono sulaikymo trukmę ir tilpti nurodytų sulaikymo trukmės ribose. Sulaikymo trukmės ribos turi būti proporcingos chromatografinės sistemos skiriamajai gebai. Analitės chromatografinio sulaikymo trukmės santykis su vidinio etalono sulaikymo trukme, t. y. analitės santykinė sulaikymo trukmė, turi atitikti kalibravimo tirpalo santykinę trukmę taikant ± 5 % leistinąjį nuokrypį DC atveju ir ± 2,5 % – SC atveju.

2.3.3.2. Spektrometrinė masės detekcija

Spektrometrinė masės detekcija atliekama taikant MS metodus, pvz., registruojant visą masės spektrą (nuodugnusis skenavimas) arba atliekant pasirinktų jonų stebėseną (PJS), MS-MSn metodus, pvz., atliekant pasirinktos reakcijos stebėseną (PRS), arba kitus tinkamus MS arba MS-MSn metodus kartu su reikiamu jonizavimu. Atliekant didelės skiriamosios gebos masės spektrometriją (DSGMS), skiriamoji geba visame masės diapazone esant 10 % minimumui paprastai turi būti didesnė kaip 10000.

Nuodugnusis skenavimas: Kai masė spektroskopiškai nustatoma registruojant visą spektrą, būtina, kad visi matuojami diagnostiniai jonai (molekuliniai jonai, molekuliniams jonams būdingi aduktai, būdingi fragmentiniai jonai ir izotopiniai jonai), kurių intensyvumas yra didesnis kaip 10 %, būtų kalibravimo etalono pamatiniame spektre.

PJS: Kai masė spektroskopiškai nustatoma atliekant fragmentografiją, parankiausia, jei molekuliniai jonai yra iš pasirinktųjų diagnostinių jonų (molekuliniai jonai, molekuliniams jonams būdingi aduktai, būdingi fragmentiniai jonai ir visų jų izotopiniai jonai). Pasirinktieji diagnostiniai jonai neturi būti vien iš tos pačios molekulės dalies. Kiekvieno diagnostinio jono signalo ir triukšmo santykis turi būti 3:1.

Nuodugnusis skenavimas ir PJS: Detektuotų jonų santykinis intensyvumas, išreikštas intensyviausio jono intensyvumo procentine dalimi arba pereiga, turi atitikti tokiomis pačiomis sąlygomis išmatuotą panašios koncentracijos kalibravimo etalono (iš kalibravimo etalono tirpalų arba prisodrintų mėginių) intensyvumą ir neturi skirtis nuo jo daugiau kaip tokiais nuokrypiais:

4 lentelė Santykinio jonų intensyvumo didžiausi leistini nuokrypiai naudojant skirtingus masės spektrometrijos metodus

Santykinis intensyvumas (bazinės smailės dalis, %) | EJ-DC-MS (santykinis) | CJ-DC-MS, DC-MSn, SC-MS, LC-MSn (santykinis) |

> 50 % | ± 10 % | ± 20 % |

nuo > 20 % iki 50 % | ± 15 % | ± 25 % |

nuo > 10 % iki 20 % | ± 20 % | ± 30 % |

10 % | ± 50 % | ± 50 % |

Masės spektro duomenų aiškinimas: Diagnostinių jonų ir (arba) pirmtako-produkto jonų porų intensyvumą reikia nustatyti sulyginant spektrus arba integruojant vienos masės pėdsakų signalus. Jei taikoma foninė korekcija, ji taikoma vienodai visoje partijoje (žr. 2.3.1 ketvirtą pastraipą) ir aiškiai nurodoma.

Nuodugnusis skenavimas: Registruojant nuodugniojo skenavimo spektrą, kai atliekama vienos masės spektrometrija, turi būti ne mažiau kaip keturi jonai, kurių santykinis intensyvumas sudaro 10 % bazinės smailės. Molekulinį joną galima naudoti, jei jis yra tokiame pamatiniame spektre, kurio santykinis intensyvumas sudaro 10 %. Mažiausiai keturi jonai turi būti didžiausiais leistinais nuokrypiais apibrėžtose ribose (5 lentelė). Galima naudotis kompiuterizuota paieška bibliotekoje. Tokiu atveju tiriamųjų mėginių ir kalibravimo tirpalo masės spektro duomenų atitiktis turi viršyti ribinį atitikties koeficientą. Šis koeficientas nustatomas atliekant kiekvienos analitės pripažinimo procesą, remiantis tokiu spektru, kuris atitinka toliau aprašytus kriterijus. Kontroliuojama spektro kaita dėl mėginio matricos ir detektoriaus veikimo charakteristikų.

PJS: Kai masės fragmentai matuojami taikant kitus nuodugniojo skenavimo metodus, duomenims aiškinti naudojamasi identifikacijos taškų sistema. Direktyvos 96/23/EB I priedo A grupėje išvardytoms medžiagoms patvirtinti reikia ne mažiau kaip 4 taškų. Direktyvos 96/23/EB I priedo B grupėje išvardytoms medžiagoms patvirtinti reikia ne mažiau kaip 3 taškų. Toliau esančioje lentelėje pateiktas pagrindiniais masės spektrometrijos metodais galimų gauti identifikacijos taškų skaičius. Tačiau tam, kad reikiami identifikacijos taškai galėtų būti patvirtinti ir būtų apskaičiuota identifikacijos taškų suma:

a) reikia išmatuoti bent vieną jonų koeficientą;

b) visi išmatuoti jonų koeficientai turi atitikti pirmiau aprašytus kriterijus;

c) mažiausiam būtinam identifikacijos taškų skaičiui surinkti galima derinti ne daugiau kaip tris atskirus metodus.

5 lentelė Masės fragmentų klasių grupės ir identifikacijos taškų santykis

Pastabos:

(1) Kiekvieną joną galima skaičiuoti tik vieną kartą.

(2) DC-MS naudojant elektronų smūgių jonizaciją ir DC-MS naudojant cheminę jonizaciją laikomi skirtingais metodais.

(3) Naudoti skirtingas analites identifikacijos taškų skaičiui padidinti galima tik tuomet, jei skiriasi darinių reakcijų cheminės savybės.

(4) Direktyvos 96/23/EB I priedo A grupės medžiagoms galima priskirti ne daugiau kaip vieną identifikacijos tašką, jei analizės procedūra atliekama tokiais metodais ir laikomasi jiems taikytinų kriterijų: DVSC su nuodugniojo skenavimo diodų matricos spektrometrija (ADM); DVSC su fluorescencine detekcija; DVSC su imunograma; dvimatė PSC su spektrometrine detekcija.

(5) Į pereinamuosius produktus įtraukiami radioaktyviojo skilimo ir pakartotinio radioaktyviojo skilimo produktai.

MS metodas | Vieno jono suteikiami identifikacijos taškai |

Mažos skiriamosios gebos masės spektrometrija (MSG) | 1,0 |

MSG-MSn pirmtakas jonas | 1,0 |

MSG-MSn pereinamieji produktai | 1,5 |

DSGMS | 2,0 |

DSG-MSn pirmtakas jonas | 2,0 |

DSG-MSn pereinamieji produktai | 2,5 |

6 lentelė Identifikacijos taškai, kuriuos galima gauti taikant tam tikrus metodus ar jų derinius (n – sveikas skaičius)

Metodas (-ai) | Jonų skaičius | Identifikacijos taškai |

DC-MS (EJ arba CJ) | N | n |

DC-MS (EJ ir CJ) | 2 (EJ) + 2 (CJ) | 4 |

DC-MS (EJ arba CJ) du dariniai | 2 (A derivato) + 2 (B derivato) | 4 |

SC-MS | N | n |

DC-MS-MS | 1 pirmtakas ir 2 produktai | 4 |

SC-MS-MS | 1 pirmtakas ir 2 produktai | 4 |

DC-MS-MS | 2 pirmtako jonai, kiekvienas po 1 produktą | 5 |

SC-MS-MS | 2 pirmtako jonai, kiekvienas po 1 produktą | 5 |

SC-MS-MS-MS | 1 pirmtakas, 1 produktas ir 2 antriniai produktai | 5,5 |

DSGMS | N | 2 n |

DC-MS ir SC-MS | 2 + 2 | 4 |

DC-MS ir DSGMS | 2 + 1 | 4 |

2.3.4. Chromatografijos sykiu su infraraudonąja detekcija tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

Pakankamos smailės: Pakankamos smailės – tai sugėrimo maksimumai kalibravimo etalono infraraudonųjų spindulių spektre, atitinkantys toliau nurodytus reikalavimus.

2.3.4.1. Infraraudonoji detekcija

Sugėrimo smailė: Jos bangos ilgis turi būti nuo 4000 iki 500 cm-1.

Sugėrimo intensyvumas: Jis turi būti ne mažesnis kaip:

a) savitasis molinis sugeriamumas, lygus 40, jį nustatant pagal smailės pagrindo liniją; arba

b) santykinis sugeriamumas, lygus 12,5 % intensyviausios smailės, esančios intervale nuo 4000 iki 500 cm-1, sugeriamumo,

kai matuojama pagal nulinį sugeriamumą, ir 5 % intensyviausios smailės, esančios intervale nuo 4000 iki 500 cm-1, sugeriamumo – kai matuojama pagal jų smailių pagrindo liniją.

Pastaba:

nors teoriškai priimtinesnės a punkte nurodytos smailės, praktiškai lengviau nustatyti nurodytąsias b punkte.

Smailių, esančių tos analitės infraraudonųjų spindulių spektre, kurių dažnis atitinka pakankamos smailės kalibravimo etalono spektre dažnį, skaičius nustatomas ± 1 cm-1 intervale.

2.3.4.2. Infraraudonųjų spindulių spektro duomenų aiškinimas

Sugeriamumas turi būti visose analitės spektro dalyse, kurios atitinka pakankamą smailę kalibravimo etalono spektre. Kalibravimo etalono infraraudonųjų spindulių spektre turi būti ne mažiau kaip šešios pakankamos smailės. Jei smailių yra mažiau (7), tuo spektru negalima naudotis kaip pamatiniu. "Rezultatas", t. y. analitės infraraudonųjų spindulių spektre rastų pakankamų smailių procentinė dalis, turi būti ne mažesnė kaip 50 %. Kai negalima tiksliai nustatyti, ar smailė yra pakankama, ta analitės spektro dalis turi turėti tinkamos smailės buvimo požymių. Tai taikoma tik toms sugėrimo smailėms mėginio spektre, kurių intensyvumas yra bent tris kartus didesnis už foninį smailių intensyvumą.

2.3.5. Analitės nustatymo naudojant SC su kitais detekcijos metodais tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

2.3.5.1. Chromatografinis skaidymas

Reikia naudotis vidiniu etalonu, jei yra tam tinkamos medžiagos. Geriausia, jei tai giminingas etalonas, kurio sulaikymo trukmė panaši į analitės. Analitės išplovimo sulaikymo trukmė turi būti tokia, kokios reikia atitinkamam kalibravimo etalonui vienodomis eksperimento sąlygomis. Mažiausioji priimtina analitės sulaikymo trukmė turi būti dvigubai ilgesnė už sulaikymo trukmę, atitinkančią tuščio kapiliarinio vamzdelio tūrį. Analitės sulaikymo trukmės ir vidinio etalono sulaikymo trukmės santykis, t. y. santykinė sulaikymo trukmė, turi būti tokia pati kaip atitinkamos matricos kalibravimo etalono trukmė (leistinas ± 2,5 % nuokrypis).

2.3.5.2. Nuodugniojo skenavimo UV/MŠ detekcija

Būtina laikytis SC metodų tinkamumo kriterijų.

Sugeriamumo maksimumas analitės spektre turi būti ties tomis pačiomis bangos ilgio vertėmis, kaip ir kalibravimo etalono; leistinas nuokrypis priklauso nuo detekcijos sistemos skiriamosios gebos. Taikant detekcijos diodų matrica metodą, leistinas nuokrypis paprastai būna ± 2 nm. Tos virš 220 nm esančios analitės spektro dalys, kurių dviejų spektrų santykinis sugeriamumas yra ≥ 10 %, vizualiai neturi skirtis nuo kalibravimo etalono spektro. Šio kriterijaus reikalavimų laikomasi, jei yra vienodi maksimumai, o skirtumai tarp abiejų spektrų nė viename taške nėra didesni už 10 % kalibravimo etalono sugeriamumo. Jei naudojamasi kompiuterizuota paieška bibliotekoje ir taikomas sulyginimas, tiriamųjų mėginių ir kalibravimo tirpalo spektro duomenų atitiktis turi viršyti ribinį atitikties koeficientą. Šis koeficientas nustatomas atliekant kiekvienos analitės pripažinimo procesą remiantis tokiu spektru, kuris atitinka toliau aprašytus kriterijus. Kontroliuojama spektro kaita mėginio matricos ir detektoriaus veikimo charakteristikų atžvilgiu.

2.3.5.3. Fluorimetrinės detekcijos tinkamumo kriterijai

Būtina laikytis SC metodų tinkamumo kriterijų.

Naudojama analizuoti molekulėms, kurios natūraliai fluorescuoja, arba kurios fluorescuoja po transformavimosi arba derivatizacijos. Sužadinimo ir sklaidos bangų ilgiai pagal chromatografijos sąlygas parenkami taip, kad tuščių mėginių ekstraktuose atsirastų kuo mažiau interferuojančių komponentų.

Chromatogramoje tarp artimiausio smailės maksimumo ir priskirtosios analitės smailės turi būti bent vienos visos smailės pločio tarpas ties 10 % maksimalaus analitės smailės aukščio.

2.3.5.4 2.3.5.4. Analitės nustatymo SC imunograma tinkamumo kriterijai

Vien SC imunograma negali būti naudojama kaip patvirtinamasis metodas.

Būtina laikytis SC metodams taikomų kriterijų.

Iš anksto nustatyti kokybės parametrai, pvz., nebūdingasis prisiejamumas, santykinis kontrolinių mėginių prisiejamumas, tuščio mėginio sugeriamumo vertė, turi būti pripažįstant matricą nustatytose ribose.

Imunogramą turi sudaryti mažiausiai penkios frakcijos.

Kiekviena frakcija turi būti mažiau kaip pusės smailės pločio.

Frakcija, kurioje yra didžiausias analitės kiekis, turi būti vienoda tiriant įtariamą mėginį, teigiamą kontrolinį mėginį ir etaloną.

2.3.5.5. Analitės nustatymas taikant SC kartu su UV/MŠ detekcija (vienas bangos ilgis)

Vien SC su UV/MŠ detekcija (vienas bangos ilgis) negali būti taikomos kaip patvirtinamasis metodas.

Tarp artimiausio smailės maksimumo chromatogramoje ir priskirtosios analito smailės ties 10 % analitės smailės maksimalaus aukščio turi būti bent vienos visos smailės pločio tarpas.

2.3.6. Analitės nustatymo taikant dvimatę PSC sykiu su nuodugniojo skenavimo UV/MŠ spektrometrine detekcija tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

Privalu atlikti dvimatę DVPSC ir kochromatografiją.

Analitės SM vertės negali skirtis nuo etalonų SM verčių daugiau kaip ± 5 %.

Analitės išvaizda turi skirtis nuo etalono.

Jei dėmės vienodos spalvos, artimiausios dėmės centras turi būti nutolęs nuo analitės dėmės ne mažiau kaip per pusę dėmių skersmenų sumos.

Analitės spektras vizualiai neturi skirtis nuo etalono spektro, nustatyto nuodugniojo skenavimo UV/MŠ detekcijai.

Jei naudojamasi kompiuterizuota paieška bibliotekoje ir taikomas sulyginimas, tiriamųjų mėginių ir kalibravimo tirpalo spektro duomenų atitiktis turi viršyti ribinį atitikties koeficientą. Šis koeficientas nustatomas atliekant kiekvienos analitės pripažinimo procesą, remiantis spektru, kuris atitinka toliau aprašytus kriterijus. Kontroliuojama spektro kaita mėginio matricos ir detektoriaus veikimo charakteristikų atžvilgiu.

2.3.7. Analitės nustatymo taikant DC kartu su detekcija elektronų sugavimu (DES) tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

Reikia naudotis vidiniu etalonu, jei yra tam tinkamos medžiagos. Geriausia, jei tai giminingas etalonas, kurio sulaikymo trukmė panaši į analitės. Analitės išplovimo sulaikymo trukmė turi būti tokia, kurios reikia atitinkamam kalibravimo etalonui vienodomis eksperimento sąlygomis. Mažiausioji priimtina analitės sulaikymo trukmė turi būti dvigubai ilgesnė už sulaikymo trukmę, atitinkančią tuščio kapiliarinio vamzdelio tūrį. Analitės sulaikymo trukmės ir vidinio etalono sulaikymo trukmės santykis, t. y. santykinė sulaikymo trukmė, turi būti tokia pati, kaip ir atitinkamos matricos kalibravimo etalono trukmė (leistinas ± 0,5 % nuokrypis). Tarp artimiausio smailės maksimumo chromatogramoje ir priskirtosios analitės smailės ties 10 % analitės smailės maksimalaus aukščio turi būti mažiausiai vienos visos smailės pločio tarpas.

2.4 PATVIRTINAMIEJI ELEMENTŲ METODAI

Patvirtinamieji cheminių elementų metodai grindžiami aiškios identifikacijos koncepcija ir tiksliu bei glaudžiu kiekio nustatymu pasinaudojant unikaliomis turimo cheminio elemento fizinėmis cheminėmis savybėmis (pvz., elementui būdingu skleidžiamos arba sugeriamos spinduliuotės bangos ilgiu, atomine mase) dominančiu lygiu.

Cheminiams elementams identifikuoti tinka tokie metodai ir metodų deriniai:

7 lentelė Tinkami patvirtinamieji cheminių elementų metodai

Metodas | Matuojamas parametras |

Diferencialinio impulso anodinė pašalinamoji voltametrija | Elektros signalas |

Atomų sugėrimo spektrometrija

Liepsna | Sugeriamų bangų ilgis |

Hidrido sudarymas | Sugeriamų bangų ilgis |

Šaltasis garas | Sugeriamų bangų ilgis |

Elektroterminė atomizacija (grafito krosnis) | Sugeriamų bangų ilgis |

Atomų emisijos spektrometrija

Indukciškai sujungta plazma | Skleidžiamų bangų ilgis |

Masės spektrometrija

Indukciškai sujungta plazma | Masės ir krūvio santykis |

2.4.1. Bendrieji patvirtinamųjų metodų tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

Geriausia, jei per visą procedūrą ta pamatinė arba sustiprinta medžiaga, kurioje yra žinomas analitės kiekis, lygus arba artimas leistinam kiekiui arba sprendimo ribai (teigiamas kontrolinis mėginys), kaip ir tinkamos kontrolinės medžiagos ir tuštieji reagentai, yra tiriama kartu su kiekvienu iš analizuojamų tiriamųjų mėginių. Papildomos medžiagos į analizės prietaisus pilamos tokia tvarka: tuščiasis reagentas, neigiamas kontrolinis mėginys, patvirtintinas mėginys (-iai), vėl neigiamas kontrolinis mėginys ir galiausiai teigiamas kontrolinis mėginys. Bet koks nukrypimas nuo šios sekos turi būti pateisintas.

Paprastai taikant daugelį analizės metodų tirpalams gauti prieš nustatant analitę būtina visiškai autoklavuoti organinę matricą. Tai galima padaryti atliekant mineralizacijos mikrobangomis procedūras, kurios labiausiai sumažina pavojų, kad dominanti analitė bus užteršta ir (arba) dalis jos prarasta. Naudojami aukštos kokybės dezaktyvuoti tefloniniai indai. Jei pasirenkami kiti šlapiojo ar sausojo autoklavavimo metodai, dokumentais patvirtinama, kad juos taikant neįmanoma prarasti ar užteršti medžiagą. Analitėms iš matricos komponentų išskirti ir (arba) koncentruoti tada, kai juos norima sudėti į analizės įrangą, tam tikromis aplinkybėmis vietoj autoklavavimo galima pasirinkti skaidymo procedūras (pvz., ekstrakciją).

Atliekant kalibravimą – tiek išorinį, tiek taikant etaloninės priemaišos metodą, pasirūpinama, kad nebūtų viršyta nustatyta darbinė analizės riba. Jei atliekamas išorinis kalibravimas, kalibravimo etalonai ruošiami tokiame tirpale, kurio sudėtis yra kaip galima panašesnė į mėginio tirpalo sudėtį. Susiklosčius ypatingoms analizės aplinkybėms, taikoma foninė korekcija.

2.4.2. Papildomi kiekybinių analizės metodų tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai

2.4.2.1. Kiekybinių metodų teisingumas

Daugiakartės patvirtintos pamatinės medžiagos elementų analizės atveju eksperimentiškai nustatyto kiekio vidurkis gali skirtis nuo patvirtintos vertės ne daugiau kaip ± 10 %. Kai PPM nėra, leidžiama matavimų teisingumą įvertinti pagal žinomo kiekio elemento priemaišų nežinomuose mėginiuose aptinkamąja dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skirtingai nei analitė primaišomas elementas nėra chemiškai susijęs su tikrąja matrica, todėl taikant šį metodą gauti rezultatai yra mažiau patikimi nei gautieji taikant PPM. Duomenys apie aptinkamą dalį priimtini tik tuomet, jei skiriasi nuo tikslinės vertės ne daugiau kaip ± 10 %.

2.4.2.2. Kiekybinių metodų glaudumas

Daugiakartės mėginio analizės tarplaboratorinis pokyčio koeficientas (PK) atkuriamumo vienoje laboratorijoje sąlygomis turi neviršyti tokių verčių:

8 lentelė Kiekybinių metodų PK esant įvairioms analito masės dalims

Masės dalis | Atkuriamumas PK (%) |

nuo ≥ 10 μg/kg iki 100 μg/kg | 20 |

nuo > 100 μg/kg iki 1000 μg/kg | 15 |

≥ 1000 μg/kg | 10 |

2.4.3. Ypatingieji diferencialinio impulso anodinės pašalinamosios voltametrijos (DIAPV) reikalavimai

Svarbiausia – iki DIAPV tyrimo visiškai sunaikinti organinę medžiagą mėginiuose. Voltamogramose neturi matytis organinių medžiagų sukeliamų plačių signalų. Neorganinių medžiagų sudėtinės dalys gali turėti įtakos DIAPV smailių aukščiui. Todėl kiekis turi būti nustatomas etaloninės priemaišos metodu. Pateiktini mėginio tirpalų tipinių voltamogramų pavyzdžiai.

2.4.4. Ypatingieji atomų sugėrimo spektrometrijos reikalavimai (ASS)

Šis metodas iš esmės yra monoelementinis ir todėl reikia optimizuoti eksperimento metu gaunamus nustatymus pagal tą elementą, kurio kiekį reikia nustatyti. Jeigu įmanoma, rezultatai tikrinami kokybiniu ir kiekybiniu būdu, pasinaudojant alternatyviomis sugėrimo linijomis (geriausia pasirinkti dvi skirtingas linijas). Kalibravimo etalonai paruošiami tirpalo matricoje, kuri yra kaip galima panašesnė į mėginio matavimo tirpalą (pvz., rūgšties koncentracija ar modifikatoriaus sudėtimi). Tam, kad būtų mažiau negaliojančių verčių, visi reagentai turi būti kuo švaresni. Atsižvelgiant į tai, koks mėginio išgarinimo ir (arba) skaldymo būdas pasirenkamas, skiriamos įvairios ASS rūšys.

2.4.4.1. Ypatingieji liepsnos ASS reikalavimai

Prietaisas turi būti optimaliai nustatomas atitinkamai pagal kiekvieną elementą. Ypač reikia kontroliuoti dujų sudėtį ir debitą. Siekiant išvengti fono absorbcijos sukeliamos interferencijos, naudojamas ištisinės aplinkos šaltinio korektorius. Jei matrica nežinoma, reikia patikrinti, ar reikalinga foninė korekcija.

2.4.4.2. Ypatingieji grafito krosnies ASS reikalavimai

Grafito krosnyje dirbant ties viršpėdsakiniu lygiu, laboratorijos užterštumas neretai kenkia tikslumui. Todėl dirbant su mėginiu ir etalonu reikia naudoti labai švarius reagentus, nejonizuotą vandenį ir priemones iš inertinio plastiko. Ypač svarbu kontroliuoti išankstinio apdorojimo bei skaldymo sąlygas (temperatūrą, trukmę) ir matricos pasikeitimą.

Matricos įtaka analitės atomizacijai sumažėja dirbant izoterminio atomizavimo sąlygomis (pvz., statmenai kaitinamame grafito vamzdyje su integruota Lvovo platforma (8)). Leidžiama nustatyti kiekį pagal kalibravimo kreivę, gautą matuojant etaloninius vandens tirpalus tada, jei tai daroma kartu modifikuojant matricą ir taikant Zeemano foninę korekciją (9).

2.4.5. Ypatingieji atomų sugėrimo spektrometrijos sudarant hidridą reikalavimai

Organiniai junginiai, kuriuose yra tokių elementų kaip arsenas, bismutas, germanis, švinas, stibis, selenas, alavas ir telūras, gali būti labai stabilūs ir visam elemento kiekiui nustatyti gali reikėti oksidacinio skaidymo. Todėl rekomenduojamas autoklavavimas mikrobangomis arba peleninimas esant aukštam slėgiui ir stipriai oksiduojant. Reikia kreipti ypatingą dėmesį į tai, kad elementai visiškai, bet atkuriamai pavirstų atitinkamais hidridais.

Arseno hidrido susidarymas druskos rūgšties tirpale su NaBH4 priklauso nuo arseno oksidacijos (As III: susidaro greitai, As V: formuojasi ilgiau). Tam, kad nustatant As V srauto įpurškimo metodu nesumažėtų jautrumas dėl trumpos reakcijos trukmės, po oksidacinio skaidymo As V reikia redukuoti iki As III. Tam tinka kalio jodidas askorbo rūgštis arba cisteinas. Tuštieji, kalibravimo tirpalai ir mėginio tirpalai apdorojami tuo pačiu būdu. Dirbant su partijų sistemomis, galima nustatyti abi arseno rūšis nepakenkiant tikslumui. Dėl uždelsto As V hidrido formavimosi kalibravimas atliekamas integruojant smailės plotą. Parenkami optimalūs prietaiso nustatymai. Ypač svarbu kontroliuoti dujų srautą, kuris perneša hidridą į atomizatorių.

2.4.6. Ypatingieji šalto garo atomų sugėrimo spektrometrijos reikalavimai

Šaltas garas naudojamas tik gyvsidabriui tirti. Dėl vieninio gyvsidabrio nuostolių dėl lakumo ir adsorbcijos viso analizės proceso metu reikalingas ypatingas atsargumas. Reikia stropiai vengti užteršimo reagentais ar iš aplinkos.

Tiksliai nustatyti bendrą gyvsidabrio kiekį organiniuose junginiuose reikia oksidacinio skaidymo. Skaidymui reikia naudoti uždaras autoklavavimo mikrobangomis sistemas arba aukšto slėgio peleninimo įrenginį. Reikia itin atidžiai išvalyti tą įrangą, kuri lietėsi su gyvsidabriu.

Parankiausia naudotis srauto įpurškimo metodu. Jei sprendimo ribos žemesnės, rekomenduojama naudoti vieninio gyvsidabrio adsorbciją ant auksinio (platininio) adsorberio, po kurios atliekama terminė desorbcija. Reikia saugoti, kad ant adsorberio ar elemento nepakliūtų drėgmė, kadangi tai pakenktų matavimui.

2.4.7. Ypatingieji indukciškai sujungtos plazmos atomų sugėrimo spektrometrijos (ISP-ASS) reikalavimai

Indukciškai sujungtos plazmos atomų sugėrimo spektrometrija (10) yra daugiaelementis metodas, kuriuo galima iškart matuoti keletą elementų. Kad būtų galima taikyti ISP-ASS, iš pradžių mėginiai turi būti autoklavuoti, kad būtų suskaidytos organinės matricos. Naudojamasi uždaromis autoklavavimo mikrobangomis arba peleninimo esant aukštam slėgiui sistemomis. Tam, kad ISP-ASS analizė būtų atlikta tinkamai, labai svarbu sukalibruoti prietaisą ir pasirinkti elementą ar bangos ilgį. Kalibruojant prietaisą pagal tiesiškas kalibravimo kreives paprastai būtina išmatuoti tik keturių koncentracijų kalibravimo tirpalus, kadangi ISP-ASS kalibravimo kreivės yra tiesiškos per keturis - šešis koncentracijos dydžio laipsnius. ISP-ASS sistema paprastai kalibruojama tokiu daugiaelemenčio etalono tirpalu, kurio rūgšties koncentracija yra tokia pati kaip matuojamo tirpalo. Elementų koncentracija kontroliuojama nustatant tiesiškas kreives.

Elementų koncentracijai nustatyti reikia pasirinkti spinduliavimo iš analitės matavimo bangos ilgį. Jei analitės koncentracija nebepatenka į spinduliavimo linijos darbinę sritį, reikia naudoti kitą spinduliavimo liniją. Iš pradžių pasirenkama jautriausia spinduliavimo linija (be interferencijos), po to – mažiau jautri. Dirbant ties arba netoli aptikimo ribos geriausia pasirinkti atitinkamos analitės jautriausią liniją. Taikant ISP-ASS, daugiausia sunkumų sukelia spektrinė ir foninė interferencija. Gali pasireikšti ir tokia interferencija, kaip, pvz., paprastasis foninis poslinkis, nuolaidusis foninis poslinkis, tiesioginis spektro persidengimas ir sudėtinis foninis poslinkis. Kiekviena iš šių interferencijos rūšių turi savas priežastis ir kovos su ja būdus. Atsižvelgiant į matricas, taikomos korekcijos dėl interferencijos ir darbo parametrų optimizacija. Tam tikrų rūšių interferencijos galima išvengti tirpinant arba priderinant matricas. Analizuojant kiekvieną mėginių partiją, su pamatine bei sustiprinta medžiaga, kuriose yra su tam tikras žinomas analitės kiekis ir tuščiąja medžiaga dirbama taip pat, kaip ir su mėginiais. Tiriant slinkį etalonas tikrinamas, pvz., po 10 mėginių. Visi reagentai ir plazmos dujos turi būti kaip įmanoma švaresni.

2.4.8. Ypatingieji indukciškai sujungtos plazmos masės spektrometrijos (ISP-MS) (11) reikalavimai

Nustatant vidutinės atominės masės medžiagų, pvz., chromo, vario ir nikelio, mikroelementus, gali pasireikšti stipri interferencija iš kitų izobarinių ir daugiaatomių jonų. To galima išvengti tik naudojant ne mažesnę kaip 7000 – 8000 skiriamąją gebą. Taikant MS metodiką, susiduriama su tokiais sunkumais: prietaisų slinkis, matricos efektai ir molekulinė jonų interferencija (m/k < 80). Prietaisų slinkiui ir matricos efektams koreguoti būtina nustatyti daugiakartį vidinį standartizavimą, kuris tiktų elementų masei.

Prieš atliekant ISP-MS matavimus, būtina visiškai išskaidyti organinę medžiagą mėginiuose. Kaip ir ASS, po autoklavavimo uždaruose induose lakiems elementams, pvz., jodui, turi būti sugrąžinamas stabilus oksidacijos būvis. Stipriausia interferencija pasireiškia dėl molekulinių jonų derinių iš argono (plazmos dujų), vandenilio, anglies, azoto bei deguonies (tirpinamosios rūgštys, plazmos dujų nešvarumai ir įtrauktos atmosferos dujos) ir mėginio matricos. Interferencijai išvengti būtina atlikti nuodugnųjį autoklavavimą, foninius matavimus, tinkamai pasirinkti analizės masę, o dėl to kartais sumažėja santykinė koncentracija (prastesnė aptikimo riba), ir tirpinamąsias rūgštis, pvz., azoto rūgštį.

Tam, kad galima būtų nustatyti elementus, reikia išvengti interferencijos tinkamai pasirenkant analitines mases, įskaitant izotopų koeficientų patvirtinimą. Kiekvienąsyk matuojant pagal vidinius etalonus tikrinama prietaiso reakcija ir įvertinama Fano koeficientais.

3. PRIPAŽINIMAS

Pripažinimu parodoma, kad analizės metodas atitinka tinkamumo požymiams taikomus kriterijus.

Įvairiais kontrolės tikslais taikomi skirtingų kategorijų metodai. Toliau esančioje lentelėje nurodyta, kokius kiekvienos rūšies metodų tinkamumo požymius reikia patikrinti.

9 lentelė Analizės metodų klasifikacija pagal tuos tinkamumo požymius, kurias reikia nustatyti

A – atrankos metodai; P – patvirtinamieji metodai; + – tinkamumą nustatyti privalu.

| Aptikimo riba CCβ | Sprendimo riba CCα | Teisingumas | Glaudumas | Parenkamumas, specifiškumas | Pritaikomumas, atsparumas, stabilumas |

Kokybiniai metodai | A | - | – | – | – | + | + |

P | + | – | – | – | + | + |

Kiekybiniai metodai | A | – | – | – | + | + | + |

P | + | + | + | + | + | + |

3.1. PRIPAŽINIMO PROCEDŪROS

Šiame skyriuje pateikti analizės metodų pripažinimo procedūrų pavyzdžiai ir (arba) nuorodos. Patvirtinti, kad analizės metodas atitinka tinkamumo požymiams taikomus kriterijus, galima ir kitais būdais, jei jais gaunama tokio paties lygio ir kokybės informacija.

Pripažinti galima ir atlikus tarplaboratorinę studiją taip, kaip nurodyta Maisto kodekse, ISO arba IUPAC (12), arba alternatyviais metodais, pvz., tyrimais vienoje laboratorijoje arba pačių pripažinimu (13) (14). Šioje dalyje daugiausia kalbama apie tyrimus vienoje laboratorijoje (pačių pripažinimą), taikant modulinį metodą. Šį metodą sudaro:

1) visiems pripažinimo modeliams universalus bendrųjų tinkamumo požymių komplektas;

2) tokios tam tikriems modeliams skirtos labiau apibrėžtos procedūros, kokios nurodytos 10 lentelėje.

10 lentelė Universalūs ir tam tikriems modeliams skirti tinkamumo parametrai

Pripažinimas |

Universalūs tinkamumo parametrai | Tam tikriems modeliams skirti tinkamumo parametrai |

Bendrieji tinkamumo požymiai (3.1.1) | Įprastinis pripažinimo būdas (3.1.2) | Pačių pripažinimo būdas (3.1.3) |

Specifiškumas | Aptinkamoji dalis | Aptinkamoji dalis |

Teisingumas | Pakartojamumas | Pakartojamumas |

Atsparumas: nežymūs pokyčiai | Atkuriamumas vienoje laboratorijoje | Atkuriamumas vienoje laboratorijoje |

Stabilumas | Atkuriamumas | Atkuriamumas |

Sprendimo riba (CCα) | Sprendimo riba (CCα) |

Aptikimo geba (CCβ) | Aptikimo geba (CCβ) |

Kalibravimo kreivės | Kalibravimo kreivė |

Atsparumas: žymūs pokyčiai | Atsparumas |

3.1.1. Universalūs tinkamumo požymiai

Neatsižvelgiant į pasirinktą pripažinimo būdą turi būti nustatyti toliau nurodomi tinkamumo požymiai. Darbo krūviui sumažinti galima taikyti stropiai suplanuotą ir statistiškai patikimą atliekamų eksperimentų derinimo metodą skirtingiems parametrams nustatyti.

3.1.1.1. Specifiškumas

Taikant analizės metodus, svarbi analitės ir į ją panašių medžiagų (izomerų, skilimo produktų, endogeninių medžiagų, matricos sudedamųjų dalių ir pan.) skiriamoji geba. Interferencijai patikrinti reikia dviejų metodai.

Todėl pasirenkamos potencialiai interferuojančios medžiagos, išanalizuojami atitinkami tuštieji mėginiai ir nustatoma, ar nėra galimos interferencijos, bei įvertinamas interferencijos poveikis:

- pasirenkama chemiškai giminingų junginių serija (metabolitai, dariniai ir kt.) ar kitos medžiagos, kurios galėjo turėti sąlytį su dominančiu junginiu ir kurių gali būti mėginiuose,

- išanalizuojamas reikiamas pavyzdinių tuščiųjų mėginių skaičius (n 20) ir patikrinama, ar dominančioje srityje, kurioje turėtų būti išplauta tikslinė analitė, nėra interferencijos (signalų, smailių, jonų pėdsakų),

- pavyzdiniai tuštieji mėginiai sustiprinami iki reikiamos koncentracijos medžiagomis, kurios galėtų trukdyti identifikuoti ir (arba) nustatyti analitės kiekį,

- atlikus analizę, patikrinama, ar:

- dėl esamos interferencijos negali būti identifikuojama klaidingai,

- identifikuoti tikslinę analitę trukdo vienos ar daugiau rūšių interferencija,

- žymiai pakinta kiekio nustatymo rezultatai.

3.1.1.2. Teisingumas

Šiame papunktyje pateiktas teisingumo (vieno iš tikslumo komponentų) apibrėžimas. Teisingumą galima nustatyti tik pasinaudojus patvirtinta pamatine medžiaga (PPM). PPM naudojama visuomet, jei tik jos turima. Procedūra išsamiai aprašyta ISO 5725-4 (5). Toliau pateikiamas pavyzdys:

- laikantis tyrimo taikant tam tikrą metodą nurodymų, išanalizuojamos šešios PPM kopijos,

- nustatomas kiekviename kopijų mėginyje esančios analitės kiekis,

- apskaičiuojamas koncentracijų vidurkis, standartinis nuokrypis ir kaitos koeficientas (%),

- teisingumas apskaičiuojamas padalinant nustatytą koncentracijos vidurkį iš patvirtintos vertės (išmatuotos kaip koncentracija) ir padauginant iš 100, kad rezultatas būtų išreikštas procentais.

Teisingumas (%) = koncentracijos vidurkis, pakoreguotas pagal aptinkamąją dalį, × 100/patvirtinta vertė.

Jei PPM nėra, vietoj teisingumo galima nustatyti aptinkamąją dalį taip, kaip aprašyta 4.1.2.1 papunktyje.

3.1.1.3. Pritaikomumas, atsparumas (nežymūs pokyčiai)

Tokiuose tyrimuose laboratorija specialiai padaro keletą pagrįstų nedidelių pakeitimų ir stebi jų pasekmes.

Pirminiai tyrimai turi būti atliekami pasirenkant tokius mėginių išankstinio apdorojimo, išvalymo ir analizės veiksnius, kurie gali turėti įtakos matavimo rezultatams. Tie veiksniai gali būti laborantas, reagentų kilmė bei amžius, tirpikliai, etalonai bei mėginio ekstraktai, kaitinimo tempas, temperatūra, pH vertė, kaip ir daugelis kitų veiksnių, galinčių pasireikšti laboratorijoje. Tuos veiksnius reikia pakoreguoti tiek, kad jie atitiktų skirtumus, paprastai galinčius būti tarp laboratorijų.

- Identifikuojami galimi veiksniai, kurie gali turėti įtakos rezultatams.

- Kiekvienas veiksnys šiek tiek pakeičiamas.

- Youdeno metodu atliekamas atsparumo bandymas (15) (16). (Galima naudoti ir kitus patvirtintus metodus, tačiau Youdeno metodas yra trumpiausias ir reikalaujantis mažiausiai pastangų). Youdeno metodas grindžiamas daliniais veiksniais. Sąveikos tarp skirtingų veiksnių nustatyti negalima.

- Kai nustatoma, kad veiksnys žymiai pakeičia matavimo rezultatus, atliekami papildomi eksperimentai, skirti nustatyti to veiksnio priimtinumo ribas.

- Veiksniai, kurie žymiai pakeičia matavimo rezultatus, turi būti aiškiai nurodyti metodo protokole.

Pagrindinė mintis – pakeitimų netyrinėti atskirai po vieną, o padaryti iškart keletą pakeitimų. Pavyzdžiui, imami septyni skirtingi veiksniai, kurie gali turėti įtakos rezultatams tada, jei bus šiek tiek pakeistos jų vardinės vertės. Tos vertės pažymimos raidėmis A, B, C, D, E, F ir G. Alternatyvios vertės pažymimos atitinkamomis mažosiomis raidėmis a, b, c, d, e, f ir g. Taip susidaro 27 arba 128 galimi skirtingi deriniai.

Galima pasirinkti poaibį, kurį sudaro aštuoni iš šių derinių, turinčių po lygiai didžiųjų ir mažųjų raidžių (11 lentelė). Reikia atlikti aštuonis nustatymus, kuriuose bus panaudoti pasirinktų veiksnių deriniai (nuo A iki G). Nustatymų rezultatai pažymėti 11 lentelėje raidėmis nuo S iki Z.

11 lentelė Eksperimentinė atsparumo tyrimo (nežymūs pokyčiai) sistema

Skaičiavimai pateikti atsparumo tyrimų pavyzdžiuose 3.3.

Veiksnio vertė F | Nustatymo derinio numeris |

1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 |

A/a | A | A | A | A | a | a | a | a |

B/b | B | B | b | b | B | B | b | b |

C/c | C | c | C | c | C | c | C | c |

D/d | D | D | d | d | d | d | D | D |

E/e | E | e | E | e | e | E | e | E |

F/f | F | f | f | F | F | f | f | F |

G/g | G | g | g | G | g | G | G | g |

Gautas rezultatas R | S | T | U | V | W | X | Y | Z |

3.1.1.4. Stabilumas

Yra pastebėta, kad dėl nepakankamo analitės ar matricos sudėtinių dalių stabilumo laikant mėginyje ar analizės metu gali žymiai kisti analizės rezultatai. Be to, reikia kontroliuoti kalibravimo etalono stabilumą. Paprastai analitės stabilumas gerai apibūdinamas pagal įvairias laikymo sąlygas. Laikymo sąlygų stebėsena sudaro dalį įprastinės laboratorijos akreditavimo sistemos. Žemiau pateikti pavyzdžiai, kaip galima nustatyti stabilumą.

Analitės stabilumas tirpale:

- Paruošiami švieži analitės (-ių) tirpalai ir atskiedžiami taip, kaip nurodyta tyrimo nurodymuose reikiamam kiekvienos pasirinktos koncentracijos (jei nenustatyta leistinas medžiagos kiekis – maždaug ties mažiausiojo privalomo aptikti kiekio riba, kitų medžiagų – ties leistinu kiekiu) mėginių skaičiui gauti (pvz., 40). Paruošiami sustiprinimui skirto analitės bei galutinės analizės tirpalai ir visi kiti reikalingi tirpalai (pvz., derivatiniai etalonai).

- Pagal tyrimo nurodymus išmatuojamas analitės kiekis šviežiai paruoštame tirpale.

- Reikiamas tūris supilstomas į tinkamas talpas, jos paženklinamos ir laikomos pagal programą:

12 lentelė Analito stabilumo tirpale nustatymo programa

| – 20 °C | + 4 °C | + 20 °C |

Tamsus | 10 mėginių | 10 mėginių | 10 mėginių |

Šviesus | | | 10 mėginių |

- Laikymo trukmė gali būti viena, dvi, trys ar keturios savaitės, o jei reikia – dar ilgesnė, pvz., kol identifikuojant ir (arba) nustatant kiekį bus pastebėti pirmieji irimo požymiai. Ilgiausiąją laikymo trukmę ir optimalias saugojimo sąlygas reikia užregistruoti.

- Analitės koncentracija kiekviename mėginyje skaičiuojama panaudojant analizės metu šviežiai paruoštą analitės tirpalą ir prilyginant jį 100 %.

Likusi analitė (%) =

Ci × 100/Cšviež.

Ci = koncentracija tuo metu;

Cšviež. = šviežio tirpalo koncentracija.

Analitės (-ių) stabilumas matricoje

- Jei tik įmanoma, reikia naudoti apdorotus mėginius. Jei apdorotos medžiagos nėra, reikia naudoti matricą, sustiprintą analite.

- Kai turima apdorotos medžiagos, jos koncentracija nustatoma kol medžiaga dar šviežia. Kiti medžiagos mėginiai gali būti imami po vienos, dviejų, keturių arba 20 savaičių, po to taip pat nustatoma koncentracija. Audiniai laikomi –20 °C, o jei reikia – dar žemesnėje temperatūroje.

- Jei apdorotos medžiagos neturima, imama tuščioji medžiaga ir homogenizuojama. Medžiaga padalijama į penkis mėginius. Kiekvienas mėginys sustiprinamas tokia analite, kurią geriausia paruošti mažame kiekyje vandens tirpalo. Mėginys tuoj pat išanalizuojamas. Likę mėginiai laikomi –20 °C, o jei reikia – dar žemesnėje temperatūroje ir analizuojami po vienos, dviejų, keturių arba 20 savaičių.

3.1.1.5. Kalibravimo kreivės

Kai kiekiui nustatyti naudojamos kalibravimo kreivės:

- kreivei sudaryti naudojami ne mažiau kaip penki lygiai (įskaitant nulį),

- turi būti nurodyta kreivės darbinė sritis,

- turi būti nurodyta kreivės matematinė formulė ir duomenų atitikties su kreive laipsnis,

- turi būti nurodyta kreivės parametrų priimtinumo sritis.

Kai būtina atlikti serijinį kalibravimą pagal etaloninį tirpalą, nurodoma tos kalibravimo kreivės, kuri gali skirtis skirtingose serijose, parametrų priimtinumo sritis.

3.1.2. Įprastinės pripažinimo procedūros

Skaičiuojant parametrus įprastiniais metodais, reikia atlikti keletą atskirų eksperimentų. Reikia nustatyti kiekvieno žymaus pokyčio kiekvieną tinkamumo požymį (žr. 1.3.3.1 papunktį). Daugiaanalitiniais metodais iškart galima analizuoti keletą analičių tada, jei prieš tai panaikinta galinčios trukdyti interferencijos galimybė. Panašiu būdu galima nustatyti keletą tinkamumo savybių. Todėl tam, kad būtų mažiau darbo, patartina kuo labiau sujungti eksperimentus (pvz., pakartojamumo ir atkuriamumo vienoje laboratorijoje su specifiškumo, tuščiųjų mėginių analizės sprendimo ribai nustatyti ir specifiškumo tyrimo).

3.1.2.1. Aptinkamoji dalis

Jei neturima PPM, aptinkamoji dalis turi būti nustatyta eksperimentais, naudojant sustiprintą tuščiąją matricą:

- pasirenkami 18 tuščiosios medžiagos mėginių, o šeši mėginiai sustiprinami iki koncentracijos, atitinkančios 1, 1,5 ir 2 kartus didesnę už mažiausiojo privalomo aptikti kiekio koncentraciją arba 0,5, 1 ir 1,5 karto didesnę už leistino kiekio koncentraciją,

- mėginiai išanalizuojami ir apskaičiuojama kiekvieno mėginio koncentracija,

- pagal toliau pateiktą lygtį apskaičiuojama kiekvieno mėginio aptinkamoji dalis,

- atitinkamai pagal kiekvieno lygio šešis rezultatus apskaičiuojamas aptinkamosios dalies vidurkis ir PK,

- aptinkamoji dalis, % = 100 × išmatuoto kiekio/sustiprinimo lygio.

Šis įprastinis aptinkamosios dalies nustatymo metodas yra 3.5 poskyryje aprašyto etaloninės priemaišos metodo variantas:

- mėginys laikomas ne analizuojamuoju, o tuščiuoju mėginiu,

- abiejų tiriamųjų dalių išeiga [2] ir aptinkamoji dalis [3] laikomos esančiomis panašaus dydžio,

- mėginių masė yra vienoda, todėl ir tiriamųjų dalių ekstraktai yra vienodo tūrio,

- užregistruojamas į antrą tiriamąją dalį (prisodrintą) pridėto kalibravimo etalono kiekis xADD (xADD = ρA·VA),

- x1 yra išmatuota tuščiojo mėginio vertė, o x2 – antros tiriamosios dalies (prisodrintos) vertė,

- tuomet: aptinkamoji dalis, % = 100 (x1 – x2)/xADD.

Jei kurios nors iš pirmiau nurodytų sąlygų yra neįmanoma patenkinti, tuomet reikia atlikti visą 3.5 poskyryje aprašytą aptinkamosios dalies nustatymo taikant etaloninės priemaišos metodą procedūrą.

3.1.2.2. Pakartojamumas

- Paruošiamas komplektas vienodų matricų mėginių, sustiprintų analite iki išeigos koncentracijos, atitinkančios 1, 1,5 ir 2 kartus didesnę už mažiausiojo privalomo aptikti kiekio koncentraciją arba 0,5, 1 ir 1,5 karto didesnę už ribinio leistino kiekio koncentraciją.

- Kiekvienu lygiu analizė atliekama ne mažiau kaip su šešiomis kopijomis.

- Mėginiai išanalizuojami.

- Apskaičiuojama kiekvieno mėginio koncentracija.

- Nustatomas sustiprintų mėginių koncentracijos vidurkis, standartinis nuokrypis ir pokyčio koeficientas (%).

- Ši procedūra pakartojama mažiausiai du kartus.

- Apskaičiuojamas sustiprintų mėginių bendrasis koncentracijos vidurkis ir (PK).

3.1.2.3. Atkuriamumas vienoje laboratorijoje

- Paruošiamas komplektas nurodytos tiriamosios medžiagos (vienodų arba skirtingų) matricų mėginių, sustiprintų analite iki išeigos koncentracijos, atitinkančios 1, 1,5 ir 2 kartus didesnę už mažiausiojo privalomo aptikti kiekio koncentraciją arba 0,5, 1 ir 1,5 karto didesnę už ribinio leistino kiekio koncentraciją.

- Kiekvienu lygiu analizė atliekama ne mažiau kaip su šešiomis kopijomis.

- Ši procedūra pakartojama mažiausiai du kartus, jei įmanoma, dirbant skirtingiems laborantams ir skirtingomis aplinkos sąlygomis, pvz., skirtingos reagentų, tirpiklių partijos ir pan., skirtingoje patalpos temperatūroje, su skirtingais prietaisais ir pan.

- Mėginiai išanalizuojami.

- Apskaičiuojama nustatyta kiekvieno mėginio koncentracija.

- Nustatomas sustiprintų mėginių koncentracijos vidurkis, standartinis nuokrypis ir pokyčio koeficientas (%).

3.1.2.4. Atkuriamumas

Kai reikia pripažinti atkuriamumą, laboratorijos turi dalyvauti jungtiniame tyrime pagal ISO 5725-2 (5).

3.1.2.5. Sprendimo riba (CCα)

Sprendimo riba turi būti nustatoma pagal identifikacijos arba identifikacijos bei kiekio nustatymo reikalavimus taip, kaip nurodyta skyrelyje "Analizės metodų tinkamumo kriterijai ir kiti reikalavimai" (2 dalis).

Jei leistinas medžiagų kiekis nenustatytas, CCα galima nustatyti:

- kalibravimo kreivės procedūra pagal ISO 11843 (17) (čia vadinama galutinio būvio ribine verte). Tuomet naudojama tuščioji medžiaga, kuri tolygiais žingsniais sustiprinama iki ir virš mažiausiojo privalomo aptikti kiekio koncentracijos. Mėginiai išanalizuojami. Po identifikavimo nubraižoma signalo funkcijos nuo koncentracijos kreivė. Sprendimo riba yra koncentracija ties sankirta su y ašimi plius 2,33 karto padaugintas atkuriamumo vienoje laboratorijoje standartinis nuokrypis ties sankirta. Tai galioja tik kiekybinei analizei (α = 1 %),

- analizuojant ne mažiau kaip po 20 tuščių medžiagų vienoje matricoje, kada galima būtų apskaičiuoti signalo ir fono santykį tuo laiko tarpu, kuriuo tikimasi analitės. Sprendimo riba gali būti triguba signalo ir fono santykio vertė. Tai galioja kiekybinei ir kokybinei analizei.

Jei medžiagoms leistinas kiekis nustatytas, CCα galima nustatyti:

- kalibravimo kreivės procedūra pagal ISO 11843 (17) (čia vadinama galutinio būvio ribine verte). Tuomet naudojama tuščioji medžiaga, kuri tolygiais žingsniais sustiprinama iki leistino kiekio. Mėginiai išanalizuojami. Po identifikavimo nubraižoma signalo funkcijos nuo koncentracijos kreivė. Sprendimo riba yra koncentracija ties leistinu kiekiu plius 1,64 karto padidintas atkuriamumo vienoje laboratorijoje standartinis nuokrypis (α = 5 %),

- analizuojant ne mažiau kaip po 20 tuščių medžiagų vienoje matricoje, sustiprintoje analite (-ėmis) iki leistino kiekio koncentracijos. Sprendimo riba yra koncentracija ties leistinu kiekiu plius 1,64 karto padidintas atitinkamas standartinis nuokrypis (α = 5 %).

Taip pat žr. 5 straipsnį ir 3.2 poskyrį.

3.1.2.6. Aptikimo geba (CCβ)

Aptikimo geba turi būti nustatyta pagal apibrėžtus atrankos, identifikacijos arba identifikacijos bei kiekio nustatymo reikalavimus (žr. 2 dalį).

Jei medžiagoms leistinas kiekis nenustatytas, CCβ galima nustatyti:

- kalibravimo kreivės procedūra pagal ISO 11843 (17) (čia vadinama galutinio būvio ribine verte). Tuomet naudojama tuščioji medžiaga, kuri tolygiais žingsniais sustiprinama iki ir žemiau mažiausiojo privalomo aptikti kiekio koncentracijos. Mėginiai išanalizuojami. Identifikavus nubraižoma signalo funkcijos nuo koncentracijos kreivė. Aptikimo geba yra koncentracija ties sprendimo riba plius 1,64 karto padidintas išmatuoto kiekio vidurkio atkuriamumo vienoje laboratorijoje standartinis nuokrypis ties sprendimo riba (β = 5 %),

- analizuojant ne mažiau kaip po 20 tuščių medžiagų vienoje matricoje, sustiprintoje analite (-ėmis) iki sprendimo ribos koncentracijos. Aptikimo geba yra sprendimo riba plius 1,64 karto padidintas išmatuoto kiekio vidurkio atkuriamumo vienoje laboratorijoje standartinis nuokrypis ties sprendimo riba (β = 5 %),

- kai kiekybinių rezultatų nėra, aptikimo ribą galima nustatyti tiriant tuščiąją medžiagą, sustiprintą iki ir virš sprendimo ribos koncentracijos. Tokiu atveju metodo aptikimo geba yra koncentracijos lygis, kuriame lieka tik 5 % neteisingų sprendimų dėl neigiamo rezultato. Todėl tam, kad būtų nustatyta patikimai, reikia atlikti ne mažiau kaip 20 tyrimų ties bent vienu koncentracijos lygiu.

Jei medžiagoms leistinas kiekis nustatytas, CCβ galima nustatyti:

- kalibravimo kreivės procedūra pagal ISO 11843 (17) (čia vadinama galutinio būvio ribine verte). Tuomet naudojama tuščioji medžiaga, kuri tolygiais žingsniais sustiprinama iki leistino kiekio. Mėginiai išanalizuojami ir identifikuojama analitė (-ės). Apskaičiuojamas išmatuoto kiekio vidurkio standartinis nuokrypis ties sprendimo riba. Aptikimo geba yra koncentracija ties sprendimo riba plius 1,64 karto padidintas atkuriamumo vienoje laboratorijoje standartinis nuokrypis (β = 5 %),

- analizuojant ne mažiau kaip po 20 tuščių medžiagų vienoje matricoje, sustiprintoje analite (-ėmis) iki sprendimo ribos koncentracijos. Aptikimo riba yra sprendimo riba plius 1,64 karto padidintas atitinkamas standartinis nuokrypis (β = 5 %).

Taip pat žr. 3.2 poskyrį.

3.1.2.7. Atsparumas (žymūs pokyčiai)

Analizės metodas turi būti patikrintas įvairiomis eksperimentinėmis sąlygomis, pvz., su skirtingomis biologinėmis rūšimis, skirtingomis matricomis ar skirtingomis mėginių ėmimo sąlygomis. Pokyčiai turi būti žymūs. Šių pokyčių svarbą galima įvertinti, pvz., pritaikius Youdeno metodą (15) (16). Reikia nustatyti visų žymių pokyčių, kurie smarkiai keičia analizės charakteristikas, tinkamumo požymius.

3.1.3. Pripažinimas alternatyviais būdais

Kai vykdomos alternatyvios vertinimo procedūros, jų būdas, strategija, išankstinės sąlygos, prielaidos ir formulės surašomos vertinimo protokole arba bent pateikiamos nuorodos, kur visa tai yra pateikta. Toliau pateikiamas alternatyvaus metodo pavyzdys. Taikant, pvz., pačių vertinimo metodą, tinkamumo požymiai nustatomi tokiu būdu, kad taikant tą pačią vertinimo procedūrą galima būtų įvertinti žymius pokyčius. Tam reikia sudaryti eksperimentinį vertinimo planą.

3.1.3.1. Eksperimentinis planas

Eksperimentinis planas turi būti sudarytas atsižvelgiant į skirtingų biologinių rūšių skaičių ir įvairius tiriamus veiksnius. Taigi pirmuoju visos vertinimo procedūros žingsniu įvertinama tų mėginių, kurie ateityje bus analizuojami toje laboratorijoje, įvairovė, kad būtų pasirinktos tos svarbiausios biologinės rūšys ir veiksniai, kurie gali turėti įtakos matavimų rezultatams. Todėl pagal tikslą, atsižvelgus į dominantį lygį, pasirenkama koncentracijos sritis.

Pavyzdys:

- vertinant analizės metodą galima kartu tyrinėti keletą analičių,

- identifikuojamos dvi pagrindinių veiksnių variacijos (A ir B). Pagrindiniai veiksniai sudaro veiksnių lygių derinimo pamatą. Tokie pagrindiniai veiksniai gali būti biologinės rūšys ar matrica. Šiame pavyzdyje pagrindinis veiksnys buvo varijuotas dviem lygiais, t. y. buvo nagrinėtos dvi skirtingos biologinės rūšys (A ir B rūšys). Paprastai įmanoma varijuoti pagrindinius veiksnius daugiau kaip dviem lygiais, bet dėl to reikia atlikti daugiau analizių,

- pasirinkti veiksniai bus varijuojami dviem lygiais (pažymėtais + arba –).

13 lentelė Vertinimo procedūrai svarbiais laikomų veiksnių pavyzdžiai

Gyvūno lytis | (1 veiksnys) |

Veislė | (2 veiksnys) |

Vežimo sąlygos | (3 veiksnys) |

Laikymo sąlygos | (4 veiksnys) |

Mėginio šviežumas | (5 veiksnys) |

Šėrimo sąlygos | (6 veiksnys) |

Skirtingi laborantai, turintys nevienodą patirtį | (7 veiksnys) |

14 lentelė Galimas pirmiau pateikto pavyzdžio eksperimentinis planas

Rūšis | 1 veiksnys | 2 veiksnys | 3 veiksnys | 4 veiksnys | 5 veiksnys | 6 veiksnys | 7 veiksnys | Mėginio Nr. |

A | + | + | + | + | – | + | – | 1 |

A | + | + | – | – | + | – | – | 2 |

A | + | – | + | – | – | – | + | 3 |

A | + | – | – | + | + | + | + | 4 |

A | – | + | + | – | + | + | + | 5 |

A | – | + | – | + | – | – | + | 6 |

A | – | – | + | + | + | – | – | 7 |

A | – | – | – | – | – | + | – | 8 |

B | + | + | + | + | + | – | + | 9 |

B | + | + | – | – | – | + | + | 10 |

B | + | – | + | – | + | + | – | 11 |

B | + | – | – | + | – | – | – | 12 |

B | – | + | + | – | – | – | – | 13 |

B | – | + | – | + | + | + | – | 14 |

B | – | – | + | + | – | + | + | 15 |

B | – | – | – | – | + | – | + | 16 |

Kiekvieną mėginį (kiekvieno veiksnio lygio derinį) reikia prisodrinti iki keturių skirtingų koncentracijų ties dominančiu lygiu, o kiekvienam lygiui analizuojamas vienas tuščiasis mėginys; visame pripažinimo eksperimente atliekama 5 × 16 = 80 analizių.

Iš šių 80 matavimų galima apskaičiuoti (13) (14).

Aptinkamoji dalis

- pakartojamumą ties koncentracijos lygiu (sir),

- atkuriamumą vienoje laboratorijoje ties koncentracijos lygiu (sir),

- sprendimo ribą (CCα),

- aptikimo gebą (CCβ),

- pajėgumo kreivę (β paklaidos rodiklio priklausomybę nuo koncentracijos (žr. 3.1.3.2),

- atsparumą žymiems pokyčiams; atsparumą nežymiems pokyčiams galima nustatyti kaip nurodyta 3.1.1.3 papunktyje,

- 16 su mėginiais susijusių kalibravimo kreivių,

- vieną bendrąją kalibravimo kreivę,

- bendrosios kalibravimo kreivės prognozės intervalą,

- nuokrypius dėl matricos (smat),

- nuokrypius dėl proceso (smat),

- atskirų veiksnių poveikį matavimo rezultatams.

Pagal šiuos tinkamumo požymius galima išsamiai įvertinti metodo tinkamumo lygį, kadangi ištiriama ne tik atskirų veiksnių įtaka, bet ir galimi jų deriniai. Pagal šią eksperimento sistemą galima nuspręsti, ar išbraukti vieną ar kitą pasirinktą veiksnį iš bendrosios kalibravimo kreivės, jei jie žymiai skiriasi nuo kitų veiksnių nuokrypių.

3.1.3.2. Pajėgumo kreivė

Pajėgumo kreivė suteikia informacijos apie metodo aptikimo gebą pasirinktoje koncentracijos srityje. Ji paremta β paklaidos rizika taikant ištirtąjį metodą. Pagal pajėgumo kreivę galima apskaičiuoti metodų kategorijų (atrankos, patvirtinimo) ar tipų (kokybinio ar kiekybinio) aptikimo gebą su tam tikra β paklaida (pvz., 5 %).

+++++ TIFF +++++

1 paveiksle pavaizduotas analizės metodo aptikimo gebos (CCβ) grafikas. Taikant šį metodą tada, kai koncentracija yra 0,50 μg/kg, išlieka 5 % rizika, kad bus priimtas neteisingas sprendimas. Kai koncentracija yra 0,55 μg/kg, rizika, kad bus priimtas neteisingas sprendimas dėl neigiamo rezultato, sumažėja iki 1 %.

3.1.3.3. Atkuriamumas

Metodo atkuriamumo nustatymo vienos laboratorijos tyrimais (pačių pripažinimo) koncepcija reikalauja, kad būtų dalyvaujama daugiakarčiuose kvalifikacijos tyrimuose pagal ISO vadovą 43-1 (3) ir 43-2 (4). Laboratorijoms leidžiama pasirinkti savus metodus, jei jie taikomi įprastomis sąlygomis. Metodo atkuriamumui įvertinti galima naudoti standartinį laboratorijos nuokrypį.

3.2. GRAFINIS SKIRTINGŲ ANALIZĖS RIBŲ VAIZDAVIMAS

+++++ TIFF +++++

+++++ TIFF +++++

3.3. ATSPARUMO NEŽYMIEMS POKYČIAMS TYRIMO TAIKANT YOUDENO METODĄ (16) SKAIČIAVIMO PAVYZDYS

Vidurkių palyginimas (A)

AAΣ(Ai)/4ABΣ(Bi)/4ACΣ(Ci)/4ADΣ(Di)/4AEΣ(Ei)/4AFΣ(Ei)/4AGΣ(Gi)/4AaΣ(ai)/4AbΣ(bi)/4AcΣ(ci)/4AdΣ(di)/4AeΣ(ei)/4AfΣ(fi)/4AgΣ(gi)/4 | Palyginkite didžiųjų raidžių vidurkius (nuo AA iki AG) su atitinkamų mažųjų raidžių vidurkiais (nuo Aa iki Ag). Jei veiksnys turi poveikį, skirtumas bus žymiai didesnis už kitų veiksnių skirtumus. Jei metodas patikimas, jam neturi turėti įtakos neišvengiamai esantys skirtumai tarp laboratorijų. Jei išskirtinių skirtumų nėra, atsitiktinės paklaidos matas realiausiai nurodomas septyniais skirtumais. |

Skirtumai (Di) | Skirtumų kvadratai (Di2) |

DaA – a = Σ(Ai) – Σ(ai)DbB – b = Σ(Bi) – Σ(bi)DcC – c = Σ(Ci) – Σ(ci)DdD – d = Σ(Di) – Σ(di)DeE – e = Σ(Ei) – Σ(ei)DfF – f = Σ(Fi) – Σ(fi)DgG – g = Σ(Gi) – Σ(gi) | Da2a vertėDb2b vertėDc2c vertėDd2d vertėDe2e vertėDf2f vertėDg2g vertė |

Skirtumų Di (SDi) standartinis nuokrypis:

+++++ TIFF +++++

Kai SDi yra žymiai didesnis už metodo, taikomo atkuriamumo vienoje laboratorijoje sąlygomis, standartinį nuokrypį, iš anksto daroma išvada, kad visi veiksniai kartu turi poveikį rezultatui, net jei kiekvienas veiksnys atskirai žymios įtakos ir neturi, taip pat kad metodas nėra pakankamai atsparus pasirinktiems pokyčiams.

3.4. PAČIŲ PRIPAŽINIMO PROCEDŪROS SKAIČIAVIMO PAVYZDŽIAI

Pavyzdžiai ir pačių pripažinimo protokolui skirti skaičiavimai, kaip aprašyta skyrelyje "Pripažinimas alternatyviais būdais" (3.1.3) (13) (14).

3.5. ETALONINĖS PRIEMAIŠOS METODO PAVYZDŽIAI

Tiriamasis mėginys, kuriame yra T kiekis analitės, padalijamas į dvi tiriamąsias dalis: 1 ir 2, kurių masės atitinkamai yra m1 ir m2. Tiriamoji dalis 2 prisodrinama ρA koncentracijos analite, kurios tūris yra VA. Ekstrahavus ir išgryninus gaunami du tiriamųjų dalių ekstraktai, kurių tūris yra atitinkamai V1 ir V2. Analitės aptinkamoji dalis turėtų būti rc. Abu ekstraktai išanalizuojami taikant b jautrumo matavimo metodą, o jų analizės reakcija yra atitinkamai x1 ir x2.

Daroma prielaida, kad analitės rc ir b yra tiek pat tiek originaliame mėginyje, tiek prisodrintame mėginyje; tuomet kiekis T apskaičiuojamas taip:

T =

x

· V

· m

- V

· m

Taikant šį metodą, galima nustatyti aptinkamąją dalį rc. Atlikus pirmiau aprašytą analizę, tiriamosios dalies 1 ekstrakto dalis (tūris V3) prisodrinama žinomu analitės kiekiu ρB.VB ir išanalizuojama. Analizės reakcija yra x3, o aptinkamoji dalis:

rc =

x

· V

· V

- x

· V

· T · m

Be to, galima apskaičiuoti jautrumą b:

b =

Visos taikymo sąlygos ir informacija aprašyta (18).

4. NAUDOTOS SANTRUMPOS

2 D Dvimatis

ASS Atomų sugėrimo spektrometrija

AES Atomų emisijos spektrometrija

AOAC-I Tarptautinė oficialių analizės chemikų asociacija

B Susijusi frakcija (imuninė analizė)

CJ Cheminė jonizacija

DC Dujų chromatografija

DDM Detekcija diodų matrica

DES Detekcija elektronų sugėrimu

DIAPV Diferencialinio impulso anodinė pašalinamoji voltametrija

DSGMS Didelės skiriamosios gebos masės spektrometrija

DVPSC Didelio veiksmingumo plono sluoksnio chromatografija

DVSC Didelio veiksmingumo skysčių chromatografija

EJ Elektroninė smūgio jonizacija

IR Infraraudonieji spinduliai (spektras)

ISO Tarptautinė standartų organizacija

ISP-AES Indukciškai sujungtos plazmos atomų emisijos spektrometrija

ISP-MS Indukciškai sujungtos plazmos masės spektrometrija

m/k Masės ir krūvio santykis

MPAK Mažiausiasis privalomas aptikti kiekis

MS Masės spektrometrija

MSGMS Mažos skiriamosios gebos masės spektrometrija

MŠ Matomoji šviesa

PJS Pasirinktų jonų stebėsena

PK Pokyčio koeficientas

PPM Patvirtinta pamatinė medžiaga

PSC Plono sluoksnio chromatografija

SC Skysčių chromatografija

SELN Santykinis etaloninis laboratorijos nuokrypis

SM Santykinė migracija link tirpiklio (PSC)

UV Ultravioletinio spektro šviesa

5. NUORODOS

(1) ISO 17025: 1999 General requirement for the competence of calibration and testing laboratories.

(2) ISO 3534-1: 1993 Statistical Methods for quality control – Vol. 1 vocabulary and symbols.

(3) ISO Guide 43-1: 1997 Proficiency testing by interlaboratory comparisons – Part 1: Development and operation of proficiency testing schemes.

(4) ISO Guide 43-2: 1997 Proficiency testing by interlaboratory comparisons – Part 2: Selection and use of proficiency testing schemes by laboratory accreditation bodies.

(5) ISO 5725: 1994 Accuracy (trueness and precision) of measurement methods and results – Part 1: General principles, and definitions; ISO 5725-2 Part 2: Basic method for the determination of repeatability and reproducibility of a standard measurement method; Part 4: Basic methods for the determination of the trueness of a standard measurement method.

(6) ISO 78-2: 1999 Chemistry – Layouts for standards – Part 2: Methods of chemical analysis.

(7) W.G de Ruig and J.M Weseman "A new approach to confirmation by infrared spectrometry" J. Chemometrics 4 (1990) 61–77.

(8) Žr., pvz., May, T.W., Brumbaugh, W.G., 1982, Matrix modifier and L’vov platform for elimination of matrix interferences in the analysis of fish tissues for lead by graphite furnace atomic absorption spectrometry: Analytical Chemistry 54(7): 1032–1037 (90353).

(9) Applications of Zeeman Graphite Furnace Atomic Absorption Spectrometry in the Chemical Laboratory and in Toxicology, C Minoia, S. Caroli (Eds.), Pergamon Press (Oxford), 1992, pp. xxvi + 675.

(10) Inductively Coupled Plasmas in Analytical Atomic Spectrometry, A. Montaser, D.W. Golighty (Eds.), VCH Publishers, Inc. (New York), 1992.

(11) Plasma Source Mass Spectrometry Developments and Applications, G. Holland, S. D. Tanner (Eds.), The Royal Society of Chemistry, 1997, p. 329.

(12) IUPAC (1995), Protocol for the design, conduct and interpretation of method-performance studies, Pure & Applied Chem, 67, 331.

(13) Jülicher, B., Gowik, P. and Uhlig, S. (1998) Assessment of detection methods in trace analysis by means of a statistically based in-house validation concept. Analyst, 120, 173.

(14) Gowik, P., Jülicher, B. and Uhlig, S. (1998) Multi-residue method for non-steroidal anti-inflammatory drugs in plasma using high performance liquid chromatography-photodiode-array detection. Method description and comprehensive in-house validation, j. Chromatogr., 716, 221.

(15) OAC-I Peer Verified Methods, Policies and Procedures, 1993, AOAC International, 2200 Wilson Blvd., Suite 400, Arlington, Virginia 22201-3301, USA.

(16) W.J. Youden; Steiner, E.H.; "Statistical Manual of the AOAC-Association of Official Analytical Chemists", AOAC-I, Washington DC: 1975, p. 35 ff.

(17) ISO 11843: 1997 Capability of detection – Part 1: Terms and definitions, Part 2: Methodology in the linear calibration case Part 2: Methodology in the linear calibration case.

(18) R.W. Stephany & L.A. van Ginkel: "Yield or recovery: a world of difference". Proceedings Eight euro Food Chem, Vienna, Austria September 18–20 (1995) Federation of European Chemical Societies, Event 206. ISBN 3-900554-17X, page 2 to 9.

(19) 1971 m. spalio 18 d. Direktyva 71/354/EEB dėl matavimo vienetų suderinimo valstybių narių teisės aktuose (OL L 243, 1971 10 29, p. 29).

(20) ISO 31-0: 1992 Quantities and units – Part 0: General principles.

[1] Jei masės dalis yra mažesnė kaip 100 μg/kg, taikant Horwitzo lygtį gaunamos nepriimtinai didelės vertės. Todėl jei koncentracija mažesnė kaip 100 μg/kg, ir PK turi būti kuo mažesnis.

[2] Išeiga: ta mėginyje esančios analitės masės dalis, kuri išlieka galutiniame ekstrakte.

[3] Aptinkamoji dalis (čia): į mėginį pridėtos analitės masės dalis, kuri išlieka galutiniame ekstrakte. Likusioje dokumento dalyje daroma prielaida, kad išeiga ir aptinkamoji dalis yra vienodos, todėl vartojamas tik terminas "aptinkamoji dalis".

--------------------------------------------------