Komisijos pranešimas dėl ES sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai

(2000/C 71/07)

1. ĮŽANGA

1.1. Šiame pranešime bendrais bruožais nusakomas Komisijos požiūris į garantijomis suteikiamą valstybės pagalbą. Garantijos paprastai būna susijusios su paskola ar kitu finansiniu įsipareigojimu, kurį paskolos gavėjas prisiima skolintojo atžvilgiu. Šiame pranešime aptariamos visų rūšių garantijos, nesvarbu, koks jų teisinis pagrindas ir jomis garantuojamas sandoris. Garantijos gali būti suteikiamos kaip atskiros garantijos arba kaip garantijų programų dalis. Jei teikiama pagalba, dažniausia ji būna teikiama paskolos gavėjui. Tačiau, esant tam tikroms aplinkybėms, ji gali būti teikiama ir skolintojui.

1.2. Kadangi šis pranešimas taikomas nepažeidžiant 295 straipsnio, jis nepažeidžia valstybėse narėse galiojančių turto nuosavybės sistemą reglamentuojančių taisyklių. Komisija yra neutrali viešosios arba privačiosios nuosavybės atžvilgiu. Šis pranešimas netaikomas eksporto kredito garantijoms.

1.3. 1989 m. Komisija valstybėms narėms skyrė du raštus dėl valstybės garantijų. Pirmajame rašte [1] ji nurodė, kad visoms valstybės suteiktoms garantijoms taikoma 87 straipsnio 1 dalis. Todėl šiuos raštu vadovaujantis, Komisija turi būti informuojama apie visas tokias planuojamas teikti arba keisti garantijas prieš tiek laiko, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Antrajame rašte [2] Komisija paskelbė, kad ketina išnagrinėti valstybės garantijų programų steigimą ir kad nebereikės informuoti apie atskiras pagal patvirtintą programą suteikiamas garantijas. 1993 m. Komisija priėmė dar vieną garantijų temą nagrinėjantį pranešimą [3].

1.4. Nuo to laiko įgyta patirtis rodo, kad šios srities Komisijos politika turėtų būti išnagrinėta iš naujo. Šis pranešimas keičia du 1989 m. Komisijos raštus ir 1993 m. Komisijos pranešimo 38 pastraipą. Jo tikslas – valstybėms narėms išsamiau išaiškinti principus, kuriais remdamasi Komisija ketina aiškinti 87 ir 88 straipsnius ir jų taikymą valstybės garantijoms. Juo Komisija siekia, kad šios srities jos politika būtų kiek įmanoma skaidresnė, užtikrinant, kad sprendimai būtų nuspėjami, ir garantuojant, kad visiems būtų taikomos vienodos sąlygos.

2. 87 STRAIPSNIO 1 DALIES TAIKYMAS

2.1. Pagalba paskolos gavėjui

2.1.1. Paprastai pagalbą gauna paskolos gavėjas. Valstybės garantijos paskolos gavėjui leidžia gauti paskolą palankesnėmis finansinėmis sąlygomis, negu įprastai galima gauti finansinėse rinkose. Turėdamas valstybės garantiją, paskolos gavėjas dažniausiai gali susitarti dėl mažesnių palūkanų ir (arba) mažesnės užstato. Neturėdamas valstybės garantijos, paskolos gavėjas kartais gali nerasti finansinės institucijos, kuri išvis sutiktų suteikti paskolą. Taigi valstybės garantijos gali padėti kurti naujas įmones ir suteikti tam tikroms įmonėms galimybę gauti lėšų naujai veiklai plėtoti arba tiesiog veiklai tęsti, o ne būti likviduotoms arba reorganizuotoms, tuo iškreipiant konkurenciją. Todėl paprastai, jei valstybės garantijos veikia prekybą tarp valstybių narių ir nėra mokama rinkos premija, joms taikoma 87 straipsnio 1 dalis.

2.1.2. Valstybės garantijos nauda yra ta, kad su garantija susijusi rizika tenka valstybei. Tai, kad valstybė prisiima riziką, turėtų būti atlyginama atitinkama premija. Kai valstybė atsisako tokios premijos, įmonė iš to turi naudos, bet kartu yra panaudojami valstybės ištekliai. Taigi, net jei pagal garantiją valstybė ir nebuvo mokėjusi, remiantis 87 straipsnio 1 dalimi, ji vis tiek teikia pagalbą. Pagalba suteikiama tuomet, kai suteikiama garantija, o ne tuomet, kai garantija panaudojama arba kai atliekami mokėjimai laikantis garantijos sąlygų. Nesvarbu, ar garantija yra valstybės pagalba, ar ne, ir, jei taip, nesvarbu, koks valstybės pagalbos dydis, ji turi būti įvertinta garantijos suteikimo momentu.

2.1.3. Be to, Komisija garantija suteikta pagalba laiko palankesnes finansavimo sąlygas, gautas įmonių, kurių bankrotas arba kitos nemokumo procedūros yra neįmanomos dėl jų teisinės formos, arba jei ji užtikrina valstybės garantiją arba kad nuostolius padengs valstybė. Tos pačios nuostatos laikomasi ir tuomet, kai valstybė įsigyja įmonės akcijų, prisiimdama neribotą atsakomybę vietoj įprastos ribotos atsakomybės [4].

2.1.4. 87 straipsnio 1 dalis taikoma valstybės narės arba iš valstybės išteklių suteiktai pagalbai. Todėl lygiai taip pat, kaip ir kiti galimi pagalbos būdai, tiesiogiai valstybės, t. y. centrinės, regioninės valdžios arba vietos valdžios institucijų, suteiktos garantijos bei valstybinės valdžios institucijų kontroliuojamų įmonių suteiktos garantijos gali būti laikomos valstybės pagalba.

2.2. Pagalba skolintojui

2.2.1. Nors paprastai pagalbą gauna paskolos gavėjas, esant tam tikroms sąlygoms, ją gauti gali ir skolintojas. Jei taip atsitiktų, Komisija šį klausimą nagrinės atitinkamai.

2.2.2. Ypač, pavyzdžiui, jei valstybės garantija suteikiama ex post , kai paskola jau suteikta arba finansinis įsipareigojimas prisiimtas, jei šios paskolos arba finansinio įsipareigojimo sąlygos nebuvo pakeistos, arba jei viena su garantija suteikta paskola naudojama kitai paskolai, suteiktai be garantijos tai pačiai kreditavimo institucijai, grąžinti, tai irgi gali būti laikoma pagalba skolintojui, nes ja padidinama paskolų užstatas. Tokia pagalba gali suteikti palankesnes sąlygas skolintojui ir iškreipti konkurenciją, todėl jai paprastai taikoma 87 straipsnio 1 dalis, jei ji veikia valstybių narių tarpusavio prekybą.

3. PAGALBOS DYDIS

3.1. Siekiant nustatyti, ar atskira valstybės garantija yra laikytina pagalba, garantija ir paskola (arba kitas finansinis įsipareigojimas) turi būti nuodugniai išnagrinėtos. Turi būti atsižvelgta į šiuos veiksnius: garantijos ir paskolos trukmė ir dydis, paskolos gavėjo paskolos negrąžinimo rizika, paskolos gavėjo už garantiją mokama kaina, bet koks užstatas, kaip ir kada iš valstybės gali būti pareikalauta sumokėti skolą ir priemones (pvz.: bankroto paskelbimas), kurių gali imtis valstybė, norėdama atgauti lėšas, kurias yra skolingas paskolos gavėjas, kuomet buvo panaudota garantija.

3.2. Paskolos garantijos subsidijos ekvivalentas grynaisiais pinigais gali būti per vienerius metus:

- skaičiuojamas taip pat, kaip ir lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalentas: palūkanų subsidiją sudaro skirtumas tarp rinkos palūkanų normos ir palūkanų normos, gautos dėl valstybės garantijos, pirma atskaičiavus visas sumokėtas įmokas, arba

- laikomas lygiu skirtumui tarp: a) garantija užtikrintos nesumokėtos sumos, padaugintos išrizikoskoeficiento-(paskolos negrąžinimo tikimybės); ir b) visos sumokėtos įmokos, t. y. (garantijaužtikrintasuma× rizika) – premija, arba

- skaičiuojama bet kuriuo kitu objektyviai pagrįstu ir visuotinai pripažintu būdu.

Paprastai atskiroms garantijoms skaičiuoti taikomas pirmasis būdas, o garantijų programoms – antrasis.

Rizikos koeficientas turėtų būti nustatomas, remiantis panašiomis sąlygomis suteiktų paskolų grąžinimo sąlygų pažeidimais (sektorius, įmonės dydis, bendros ūkinės veiklos lygis). Metiniai dotacijos ekvivalentai turėtų būti nuskaičiuojami iki jų esamos vertės, taikant standartinę normą, tada bendras dotacijos ekvivalentas gaunamas juos sudėjus.

Jei suteikiant paskolą yra didelė tikimybė, kad paskolos gavėjas negrąžins paskolos, pavyzdžiui, todėl kad jis turi finansinių sunkumų, garantijos vertė gali būti garantija užtikrinamos sumos dydžio.

3.3. Jei visas finansinis įsipareigojimas užtikrinamas valstybės garantija, skolintojas turi mažiau paskatų tinkamai įvertinti, užtikrinti paskolos grąžinimą ir sumažinti skolinimo operacijos riziką, ypač tinkamai įvertinti paskolos gavėjo patikimumą. Be to, neturėdamas priemonių garantijos teikėjas taip pat ne visuomet gali atlikti tokį rizikos įvertinimą. Neturėdami paskatų sumažinti paskolos negrąžinimo riziką, skolintojai gali būti skatinami sudaryti sutartis dėl didesnės negu įprasta komercinės rizikos paskolų ir taip padidinti didesnės rizikos garantijų dalį valstybės garantijų portfelyje.

3.4. Komisija rekomenduoja, kad ne mažiau kaip 20 % paskolos nebūtų užtikrinama valstybės garantija ir sudarytų tinkamą sumą, skatinančią skolintoją tinkamai įvertinti paskolos gavėjo patikimumą [5], tinkamai užtikrinti jo suteiktų paskolų grąžinimą ir sumažinti su sandoriu susijusią riziką [6]. Todėl Komisija paprastai nuodugniai nagrinėja visas visą (arba beveik visą) finansinį sandorį užtikrinančias garantijas.

3.5. Atliekant valstybės garantijų programų įvertinimą, konkretūs duomenys apie atskiras garantijas gali būti nežinomi. Pagalbos dydis, esant tokioms aplinkybėms, turi būti įvertinamas atsižvelgiant į programos nuostatas dėl didžiausios paskolų sumos ir trukmės, į garantiją teisę turinčių įmonės kategorijos ir projekto tipo, iš paskolos gavėjų reikalaujamo užstato, mokėtinos įmokos ir jiems suteiktų palūkanų.

4. SĄLYGOS, KURIOMS ESANT PAGALBA LAIKOMA NESUTEIKTA

4.1. 87 straipsnio 1 dalis netaikoma atskirai garantijai arba garantijų programai, kurioje dalyvauja valstybė, kai tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą išskirianti pagalba nėra suteikiama. Apie tokias garantijas valstybė narė neprivalo informuoti. Be to, garantija nelaikoma valstybės pagalba, suteikiama vadovaujantis 87 straipsnio 1 dalimi, kai ši priemonė neturi įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

4.2. Komisija mano, kad atskira valstybės garantija nėra valstybės pagalba, pagal 87 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos šios sąlygos:

a) paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų;

b) paskolos gavėjas iš esmės galėtų finansinėse rinkose gauti paskolą rinkos sąlygomis ir be valstybės įsikišimo;

c) garantija yra susijusi su konkrečiu finansiniu sandoriu, suteikiama nustatytai didžiausiai sumai, ja neužtikrinama daugiau kaip 80 % neapmokėtos paskolos arba kito finansinio įsipareigojimo (išskyrus obligacijas ir panašius instrumentus) ir ji nėra neterminuota;

d) už garantiją mokama rinkos kaina (atspindinti, be kita ko, garantijos dydį ir trukmę, paskolos gavėjo suteiktą užstatą, paskolos gavėjo finansinę padėtį, veiklos sritį ir perspektyvas, netesybų normas ir kitas ekonomines sąlygas).

4.3. Komisija mano, kad valstybės garantijų programa nėra valstybės pagalba, pagal 87 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos šios sąlygos:

a) garantijos pagal programą negali būti suteiktos paskolos gavėjams, turintiems finansinių sunkumų;

b) paskolos gavėjai iš esmės galėtų finansinėse rinkose gauti paskolą rinkos sąlygomis ir be valstybės įsikišimo;

c) garantijos yra susijusios su konkrečiais finansiniais sandoriais, suteikiamos nustatytai didžiausiai sumai, jomis neužtikrinama daugiau kaip 80 % kiekvienos neapmokėtos paskolos arba kito finansinio įsipareigojimo (išskyrus obligacijas ir panašius instrumentus) ir jos nėra neterminuotos;

d) programos sąlygos yra pagrįstos tokiu tikrovę atitinkančiu rizikos įvertinimu, kad labiausiai tikėtina, jog pagal mokamas įmokas paskolas gaunančios įmonės pačios save finansuoja;

e) programa numato sąlygas, kuriomis remiantis suteikiamos ateities garantijos ir bendras programų finansavimas turi būti iš naujo tikslinamas ne mažiau kaip kartą per metus;

f) įmokos apima ir įprastą su garantijos suteikimu susijusią riziką, ir programos administravimo išlaidas, įskaitant įprastą kapitalo grąžą, jei valstybė buvo suteikusi pradinį kapitalą tokiai programai pradėti.

4.4. Jei nepatenkinama nė viena iš anksčiau 4.2 ir 4.3 punktuose numatytų sąlygų, tai nereiškia, kad tokia garantija arba garantijų programa automatiškai laikoma valstybės pagalba. Kilus abejonių dėl to, ar planuojama garantija arba programa yra valstybės pagalba, apie tai turėtų būti pranešama.

4.5. Gali pasitaikyti aplinkybių, kurioms esant planuojama panaudoti valstybės garantijas, siekiant suteikti įmonėms, ypač mažoms ir vidutinėms, galimybę gauti paskolas, kurių rinkoje jos gauti negali. Tai gali būti veiklą pradedančios, sparčiai besiplečiančios arba mažos įmonės, kurios negali pateikti būtino užstato, kuriuo galėtų užtikrinti paskolos grąžinimą, arba gauti garantiją. Jos gali priklausyti didelės rizikos įmonių kategorijai (kurios, remiantis prognozėmis, taps pelningos tik ilgu laikotarpiu ir (arba) kurios bankrutuoja ypač dažnai). Tokie gali būti projektai, pavyzdžiui, susiję su naujais, novatoriškais gaminiais arba procesais. Komisija yra tos nuomonės, kad dėl tokių aplinkybių valstybės garantijoms dažniausiai negali būti netaikoma 87 straipsnio 1 dalis. Todėl apie tokiomis aplinkybėmis suteiktas valstybės garantijas Komisijai turi būti pranešta prieš pakankamai laiko, lygiai taip pat, kaip ir apie kitomis aplinkybėmis suteiktas valstybės garantijas.

5. GARANTIJOMIS SUTEIKIAMOS VALSTYBĖS PAGALBOS IR BENDROSIOS RINKOS SUDERINAMUMAS

5.1. Komisija turi išnagrinėti valstybės garantijas, kurioms taikoma 87 straipsnio 1 dalis, siekdama nustatyti, ar jos yra suderinamos su bendrąja rinka. Norint įvertinti, ar jos suderinamos, turi būti nustatytas pagalbos gavėjas. Kaip išaiškinta 2 punkte, tai gali būti arba paskolos gavėjas, arba skolintojas, arba abu.

5.2. Dažniausia garantija yra tam tikra pagalba paskolos gavėjui (2.1 punktas). Vadovaudamasi tomis pačiomis kitiems pagalbos priemonių būdams taikomomis taisyklėmis, Komisija nagrinėja, ar ši pagalba yra suderinama su bendrąja rinka. Konkrečius kriterijus suderinamumui įvertinti Komisija išaiškino ir smulkiai išdėstė pagrinduose ir gairėse dėl horizontalios, regioninės ir sektorių pagalbos [7]. Atliekant įvertinimą ypač turi būti atsižvelgta į pagalbos intensyvumą, gavėjų charakteristikas ir siekiamus tikslus.

5.3. Komisija pritars garantijoms tik tuomet, jei jų suteikimas yra sutartimi susietas su konkrečiomis sąlygomis, kurios gali numatyti net privalomą garantiją gaunančios įmonės bankroto paskelbimą arba bet kokią kitą panašią procedūrą. Dėl šių sąlygų turi būti susitarta Komisijai pirmą kartą svarstant siūlomą garantiją, laikantis įprastų 88 straipsnio 3 dalies procedūrų, tuomet, kai ji yra suteikiama. Jei valstybė narė nori suteikti garantiją, taikydama kitas sąlygas, o ne tas, dėl kurių buvo sutarta garantijos suteikimo metu, Komisija bus tos nuomonės, kad taip suteikti garantiją yra tas pats, kas iš naujo suteikti pagalbą, apie kurią, remiantis 88 straipsnio 3 dalimi, turi būti pranešta.

5.4. Jei garantija yra tam tikra pagalba skolintojui (2.2 punktas), reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokia pagalba iš esmės gali būti pagalba veiklai.

6. 88 STRAIPSNIO 3 DALIES PAŽEIDIMO PASEKMĖS

6.1. Jei valstybės narės nesilaiko išankstinio pranešimo ir sustabdymo įsipareigojimų, nustatytų 88 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, kuriame nustatytos išsamios EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės [8], 1 straipsnio f dalimi, garantija teikiama pagalba turi būti laikoma neteisėta. 88 straipsnio 3 dalies pažeidimo pasekmės priklauso nuo įvairių sąlygų. Toliau paeiliui bus aptarta pagalbos gavėjo ir gavėjais nesančių skolintojų padėtis.

6.2. Pirma, tais atvejais, kai pagalba suteikiama neteisėtai, pagalbos gavėjai nurodyti garantijoje susiduria su rizika. Komisija gali imtis tarpinių priemonių pagal Reglamento (EB) Nr. Nr. 659/1999 11 straipsnį, svarstydama klausimą dėl teikiamos pagalbos atitikimo. Jei po šio svarstymo Komisija nusprendžia, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsniu, ji turi būti susigrąžinta iš gavėjo, net jei tai reiškia, kad įmonei bus paskelbtas bankrotas.

6.3. Be to, pagalbos gavėjai susiduria su rizika ir savo šalyje, kadangi 88 straipsnio 3 dalies trečiasis sakinys taikomas tiesiogiai. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas ne kartą patvirtino, kad saugoti susijusių asmenų, tokių kaip neteisėtą pagalbą gaunančių įmonių konkurentų, teises nuo 88 straipsnio 3 dalies trečiojo sakinio pažeidimų yra nacionalinių teismų pareiga. Nacionaliniai teismai turi padaryti visas tinkamas išvadas dėl valstybei pažeidžiant procedūrines Sutarties taisykles suteiktos pagalbos teisėtumo. Jei į nacionalinį teismą yra kreipiamasi su prašymu priimti sprendimą grąžinti neteisėtą pagalbą, paprastai jis turi patenkinti tokį prašymą [9].

6.4. Antra, garantijos skiriasi nuo kitų valstybės pagalbos priemonių, tokių kaip negrąžinamos paskolos arba atleidimas nuo mokesčių, nes suteikdama garantiją valstybė sukuria teisinius santykius su skolintoju. Todėl turi būti atsižvelgta į tai, ar teisėtai suteikta valstybės pagalba, turi pasekmių trečiosioms šalims. Jei valstybės garantijos buvo suteiktos paskoloms, tai dažniausiai bus finansinės kreditavimo institucijos. Jei valstybės garantijos buvo suteiktos obligacijoms, išleistoms įmonėms siekiant gauti finansavimą, tai bus obligacijas išleidžiant dalyvavusios finansinės institucijos.

6.5. Remiantis nacionaliniais įstatymais, turi būti išnagrinėta, ar pagalbos teisėtumas turi įtakos teisiniams santykiams tarp valstybės ir trečiųjų šalių. Nacionaliniams teismams gali tekti svarstyti, ar nacionaliniai įstatymai draudžia sudaryti garantijų sutartis, turint galvoje, kad, remiantis Komisijos įvertinimo išvadomis, jie turėtų atsižvelgti į Bendrijos teisės pažeidimą. Todėl visuomet, kai suteikiamos garantijos, skolintojai galėtų būti suinteresuoti patikrinti, imdamiesi įprastų atsargumo priemonių, ar nepažeidė valstybės pagalbai taikomų Bendrijos taisyklių. Valstybė narė turėtų pateikti atskirai garantijai arba programai Komisijos suteiktą bylos numerį ir nekonfidencialią Komisijos sprendimo kopiją kartu su atitinkama nuoroda į Europos Bendrijų oficialųjį leidinį. Savo ruožtu Komisija padarys viską, kad suteiktų skaidrią informaciją apie jos patvirtintas garantijas ir jų programas.

7. ATASKAITOS, KURIAS KOMISIJAI TURI PATEIKTI VALSTYBĖS NARĖS

7.1. Kadangi finansinėse rinkose gali būti pokyčių ir todėl valstybės garantijų vertę yra sunku nustatyti, ypač svarbu, vadovaujantis 88 straipsnio 1 dalimi, nuolat iš naujo išnagrinėti Komisijos patvirtintas valstybės garantijų programas. Be įprastų duomenų apie išlaidas, kasmet Komisijai teikiamose ataskaitose (ir apie programas, ir apie atskiras garantijas) turėtų būti nurodomi duomenys apie bendrą neapmokėtą valstybės garantijų sumą, bendrą ankstesniais metais valstybės sumokėtą sumą paskolos grąžinimo sąlygas pažeidusiems skolininkams (visų išieškotų lėšų grynosios sumos) ir už valstybės garantijas tais pačiais metais sumokėtos įmokos. Ši informacija yra naudojama norint apskaičiuoti paskolos grąžinimo sąlygų pažeidimo dažnį ir iš naujo įvertinti ateities garantijų vertę ir prireikus ateityje mokėtinas įmokas.

7.2. Komisija neketina informacijos, pateiktos pirma minėtose ataskaitose, ir nežinomos arba nenumatomos tuo metu, kai ji priėmė ankstesnį sprendimą, naudoti pradinėms išvadoms dėl valstybės garantija suteiktos pagalbos buvimo ir jos dydžio peržiūrėti, tačiau tokią informaciją ji naudos, vadovaudamasi 88 straipsnio 1 dalimi, siekdama pasiūlyti valstybei narei tinkamų priemonių esamai valstybės garantijų programai pakeisti.

[1] Komisijos raštas valstybėms narėms, 1989 m. balandžio 5 d., SG(89) D/4328.

[2] Komisijos raštas valstybėms narėms, 1989 m. spalio 12 d., SG(89) D/12772.

[3] Komisijos pranešimas valstybėms narėms dėl EEB sutarties 92 ir 93 straipsnių ir Komisijos direktyvos 80/723/EEB 5 straipsnio taikymo viešosioms pramonės sektoriaus įmonėms (OL C 307, 1993 11 13, p. 3).

[4] Žr. 3 išnašą, 38 straipsnio 1 ir 2 pastraipas.

[5] Remiantis prielaida, kad bendrovė tokio paties dydžio užtikrinimą pateikia ir valstybei, ir kreditavimo institucijai.

[6] Atsakymai į anketą dėl valstybės garantijų parodė, kad kelios valstybės narės jau taikošiątaisyklę.Garantija neužtikrinama dalis svyruoja nuo 20 % iki 100 %. Tačiau daug garantijų užtikrina visą atitinkamos finansinės operacijos sumą, todėl skolinančioji institucija nėra suinteresuota tinkamai įvertinti paskolos gavėjo patikimumo.

[7] Žr. Europos bendrijos konkurencijos įstatymas, IIA tomas, "Valstybės pagalbai taikomos taisyklės", išleido Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras. Tam tikri tekstai bus paskelbti Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir yra pateikti internete.

[8] OL L 83, 1999 3 27, p. 1.

[9] Žr. byla C-39/94 "Syndicat Français de l'Express International" (SFEI) ir kiti prieš "La Poste" ir kitus [1996] ECR I-3547.

--------------------------------------------------