Tarybos direktyva

1969 m. gruodžio 15 d.

dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių krištolo stiklą, suderinimo

(69/493/EEB)

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA,

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 100 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę [1],

atsižvelgdama į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę,

kadangi kai kurių valstybių narių taisyklės dėl tam tikrų krištolo stiklo gaminių pavadinimų ir nuo šių pavadinimų priklausančios privalomos gaminių sudėties skiriasi; kadangi tie skirtumai trukdo prekybai tokiais gaminiais ir gali iškreipti konkurenciją Bendrijoje;

kadangi šios kliūtys bendrajai rinkai kurti ir tinkamai funkcionuoti gali būti pašalintos visoms valstybėms narėms priėmus vienodus reikalavimus;

kadangi Bendrijai tvirtinti pateiktų nuostatų dėl įvairių krištolo stiklo klasių pavadinimų bei šių klasių charakteristikų tikslas yra dvejopas – ginti pirkėją nuo klastojimo ir ginti gamintoją, kuris laikosi šių nuostatų;

kadangi Bendrijos taisyklių sistemos įgyvendinimas reikalauja standartinių būdų krištolo stiklo gaminių paženklintų šioje direktyvoje pateiktais klasių pavadinimais cheminėms ir fizinėms savybėms nustatyti,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Ši direktyva taikytina tik Bendrojo muitų tarifo Nr. 70.13 kategorijos gaminiams.

2 straipsnis

Valstybės narės įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių, užtikrinančių, kad 1 straipsnyje minėtų gaminių sudėtis, gamybos charakteristikos ir ženklinimas bei bet koks viešas tokių gaminių aptarimas atitiks šioje direktyvoje bei jos prieduose nurodytus apibrėžimus ir taisykles.

3 straipsnis

Valstybės narės įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių uždrausti, kad I priedo b skiltyje esantys klasių pavadinimai nebūtų naudojami komerciniais tikslais gaminiams, neturintiems I priedo d–g skiltyse nurodytų atitinkamų charakteristikų.

4 straipsnis

1. Jeigu gaminys, patenkantis į šios direktyvos taikymo sritį, paženklintas vienu iš I priedo b skiltyje pateiktų klasių pavadinimų, jis taip pat gali būti ženklinamas atitinkamu šio priedo h ir i skiltyse pateiktu ir aprašytu atpažinimo ženklu.

2. Valstybės narės įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių užtikrinti, kad jei gaminio prekės ženklo, įmonės pavadinimo ar bet kokio kito įrašo pagrindinėje dalyje, būdvardyje ar šaknyje yra vienas iš I priedo b ir c skiltyse esančių klasių pavadinimų ar koks kitas galintis suklaidinti įrašas, tuoj pat po prekės ženklo, įmonės pavadinimo ar bet kokio kito įrašo išsiskiriančiu šriftu turi būti pateikiama:

a) klasės pavadinimas, jei šio gaminio charakteristikos atitinka pateiktas I priedo d–g skiltyse;

b) tikslūs gaminio parametrai, jei jis neturi I priedo d–g skiltyse išvardytų charakteristikų.

5 straipsnis

I priede pateikti klasių pavadinimai bei atpažinimo ženklai gali būti pateikiami vienoje ir toje pačioje etiketėje.

6 straipsnis

Tik II priede išdėstyti metodai naudojami patikrinti, kad tam tikrais klasių pavadinimais ir atpažinimo ženklais paženklintų gaminių savybės atitinka pateiktas I priedo d–g skiltyse.

7 straipsnis

Eksportui iš Bendrijos skirtiems gaminiams šios direktyvos nuostatos netaikomos.

8 straipsnis

Valstybės narės patvirtina priemones, kurios, įsigaliojusios per 18 mėnesių nuo pranešimo apie šią direktyvą, ją įgyvendina, ir apie tai nedelsdamos praneša Komisijai. Valstybės narės užtikrina, kad tuoj pat po pranešimo apie šią direktyvą jos laiku informuos Komisiją apie visus su direktyvos nagrinėjama sritimi susijusių siūlomų priimti pagrindinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų projektus, suteikdamos Komisijai galimybę laiku pateikti savo pastabas.

9 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 1969 m. gruodžio 15 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

H. J. De Koster

[1] OL C 108, 1968 10 19, p. 35.

--------------------------------------------------

I PRIEDAS

Krištolo stiklo klasių sąrašas

+++++ TIFF +++++

--------------------------------------------------

II PRIEDAS

KRIŠTOLO STIKLO KLASIŲ CHEMINIŲ IR FIZINIŲ SAVYBIŲ NUSTATYMO METODAI

1. CHEMINĖ ANALIZĖ

1.1. BaO ir PbO

1.1.1. Mišinio BaO + PbO kiekio nustatymas

0,0001 gramo tikslumu pasverkite 0,5 gramo stiklo miltelių ir supilkite juos į platinos indą. Miltelius sudrėkinkite vandeniu ir į juos įpilkite 10 mililitrų 15 % sieros rūgšties tirpalo bei 10 mililitrų vandenilio fluorido. Kaitinkite smėlio vonioje, kol išsiskirs balti garai. Leiskite mišiniui atvėsti ir vėl įpilkite 10 mililitrų vandenilio fluorido. Kaitinkite, kol vėl pasirodys garai. Leiskite atvėsti ir praskalaukite indo sieneles vandeniu. Kaitinkite, kol vėl pasirodys garai. Leiskite atvėsti, atsargiai įpilkite 10 mililitrų vandens ir viską supilkite į 400 mililitrų talpos menzūrą. Indą keliskart praskalaukite 10 % sieros rūgšties tirpalu ir tuo pačiu tirpalu menzūros turinį atskieskite iki 100 mililitrų. Skystį 2–3 minutes virinkite ir palikite pastovėti per naktį.

Skystį perkoškite pro 4 akytumo filtravimo tiglį, prieš tai išplovę jį 10 % sieros rūgšties tirpalu ir du ar tris kartus perplovę etilo alkoholiu. Vieną valandą džiovinkite 150 °C karščio krosnyje. Pasverkite BaSO4 + PbSO4.

1.1.2. BaO kiekio nustatymas

0,0001 gramo tikslumu pasverkite 0,5 gramo stiklo miltelių, juos supilkite į platinos indą. Miltelius sudrėkinkite vandeniu, įpilkite 10 mililitrų vandenilio fluorido ir 5 mililitrus perchlorato rūgšties. Kaitinkite smėlio vonioje, kol išsiskirs balti garai.

Leiskite atvėsti ir įpilkite dar 10 mililitrų vandenilio fluorido. Kaitinkite, kol vėl pasirodys balti garai. Leiskite atvėsti ir distiliuotu vandeniu praskalaukite indo sieneles. Vėl kaitinkite, kol skystis beveik išgaruos. Procesą vėl pradėkite įpylę 50 mililitrų 10 % druskos rūgšties, ją lengvai kaitinkite, kad greičiau ištirptų. Turinį perpilkite į 400 mililitrų talpos menzūrą ir vandeniu atskieskite iki 200 mililitrų. Skystį užvirinkite ir per karštą tirpalą paleiskite vandenilio sulfido srovę. Kai į menzūros dugną ims leistis švino sulfido nuosėdos, srovę sustabdykite. Turinį perfiltruokite per ploną filtravimo popierių ir perplaukite vandenilio sulfido prisodrintu šaltu vandeniu.

Filtratus virinkite ir, jei būtina, išgarinkite juos iki 300 mililitrų kiekio. Į verdantį mišinį įpilkite 10 mililitrų 10 % sieros rūgšties tirpalo. Nukelkite mišinį nuo ugnies ir palikite pastovėti bent keturias valandas.

Skystį perfiltruokite per ploną filtravimo popierių ir viską perplaukite šaltu vandeniu. Nuosėdos kalcinuojamos iki 1050 °C temperatūros ir pasveriamas gautas BaSO4.

1.2. ZnO kiekio nustatymas

Iki 200 mililitrų kiekio išgarinkite BaSO4 gauti naudotą filtratą. Šį filtratą neutralizuokite amoniaku naudodami metilraudonąjį ir įpilkite 20 mililitrų N/10 sieros rūgšties. Pildami N/10 sieros rūgštį arba berdami N/10 kaustinę sodą, pagal pH skalę nustatykite ties pH 2 ir, šaltyje leisdami vandenilio sulfido srovę, išskirkite cinko sulfido nuosėdas. Nuosėdoms leiskite nusistovėti keturias valandas, tada surinkite jas ant plono filtravimo popieriaus. Perplaukite vandenilio sulfido prisodrintu šaltu vandeniu. Nuosėdas tirpdykite filtre, pildami per jį 25 mililitrus karšto 10 % druskos rūgšties tirpalo. Filtrą plaukite verdančiu vandeniu, kol pasieksite maždaug 150 mililitrų talpą. Skystį neutralizuokite amoniaku, naudodami lakmuso popierėlį, po to, siekdami palaikyti tirpalą maždaug pH 5, įdėkite 1–2 gramus sauso urotropino. Įlašinkite keletą lašelių 0,5 % šviežiai paruošto ksilenolio oranžo vandeninio tirpalo ir titruokite N/10 Complexon III tirpalu, kol rožinė spalva pereis į citrinos geltonį.

1.3. K2O kieko nustatymas

nusodinant ir pasveriant kalio tetrafenilboratą.

Eiga: | 2 gramai sutrinto bei persijoto stiklo supilami į platinos indą ir virš vandens vonios, po to – smėlio vonioje, veikiami: |

| 2 mililitrais koncentruoto HNO3, |

| 15 mililitrų HCO4, |

| 25 mililitrais HF. |

Kai iškyla tiršti perchlorato rūgšties garai (tęskite, kol išdžius), tirpinkite su 20 mililitrų karšto vandens ir 2–3 mililitrais koncentruotos HCl.

Perpilkite į 200 mililitrų talpos graduotą kolbą, iki reikiamo kiekio pripildami distiliuoto vandens.

Reagentai: 6 % sodos tetrafenilborato tirpalas: 1,5 gramo reagento tirpinkite 250 mililitrų distiliuoto vandens. Lengvą drumstumą pašalinkite pridėdami 1 gramą hidratuoto aliuminio oksido. Tirpalą penkias minutes kratykite ir filtruokite; pirmuosius gautus 20 mililitrų dar kartą perfiltruokite.

Perplovimo tirpalas nuosėdoms gauti: paruoškite nedidelį kiekį kalio druskos, kuri išsiskirs kaip nuosėdos, kai į maždaug 0,1 gramo KCl 50 mililitrų N/10 HCl tirpalą nuolat maišydami pilsite tetrafenilborato tirpalą, kol galutinai išsiskirs nuosėdos. Perfiltruokite per aglomeratą. Perplaukite nuosėdas distiliuotu vandeniu. Išdžiovinkite eksikatoriuje, esant kambario temperatūrai. Tada 20–30 gramų šios druskos įberkite į 250 mililitrų distiliuoto vandens. Retkarčiais pamaišykite. Praėjus 30 minučių, įpilkite 0,5–1 gramą hidratuoto aliuminio oksido. Kelias minutes maišykite. Perfiltruokite.

Veikimo būdas: alikvotinę koncentruotos rūgšties dalį, atitinkančią maždaug 10 miligramų K2O, atskieskite apytikriai iki 100 mililitrų. Lengvai maišydami, pamažu pilkite reagento tirpalą, kiekvienam 5 miligramų tariamo K2O kiekio skirdami apie 10 mililitrų reagento. Leiskite pastovėti ilgiausiai 15 minučių, po to skystį perfiltruokite per 3 ar 4 akytumo aglomerato pripiltą tiglį. Nuosėdas išplaukite perplovimo tirpalu. Po to trisdešimt minučių džiovinkite 120 °C temperatūroje. K2O konversijos faktorius 0,13143.

1.4. Leistinos paklaidos

± 0,1 kiekvienąkart nustatant absoliutų kiekį. Jei analizės metu gaunamas mažesnis kiekis su leistinomis paklaidomis nei nustatyti kraštutiniai dydžiai (30, 24 arba 10 %), imamas bent per tris bandymus gautas vidurkis. Jei šis vidurkis viršija arba prilygsta atitinkamai 29,95, 23,95 arba 9,95, stiklas turi būti priskiriamas klasei, atitinkančiai 30, 24 ir 10 %.

2. FIZINIŲ SAVYBIŲ NUSTATYMAS

2.1. Tankis

Matuojamas hidrostatinėmis svarstyklėmis ± 0,01 tikslumu. Bent 20 gramų masės mėginys pasveriamas ore, po to įmerktas į distiliuotą vandenį, esant 20 °C temperatūrai.

2.2. Refrakcinis indeksas

Nustatomas refraktometru ± 0,001 tikslumu.

2.3. Mikrokietumas

Turi būti matuojamas remiantis Vikerso metodu, pagal standartą ASTM E 92–65 (1965 m. pataisymas), apkrovos masė turi siekti 50 gramų; imamas 15 skaičiavimų vidurkis.

--------------------------------------------------