—

posėdžiavusi 2016 m. birželio 13–15 d. Vindhuke (Namibija),

—

atsižvelgdama į Darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdama į Europos Sąjungos sutartį su pakeitimais, padarytais 2007 m. gruodžio 13 d. patvirtinta Lisabonos sutartimi, visų pirma į jos 3 straipsnio b punktą,

—

atsižvelgdama į Europos Sąjungos sutarties Protokolą dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, visų pirma į jo 2 ir 5 straipsnius,

—

atsižvelgdama į Europos Sąjungos sutarties Protokolą dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, visų pirma į jo 1 straipsnį,

—

atsižvelgdama į 2000 m. birželio 23 d. ES ir AKR valstybių Kotonu pasirašytą ir 2005 m. birželio 25 d. Liuksemburge bei 2010 m. birželio 22 d. Vagadugu persvarstytą Kotonu partnerystės susitarimą, visų pirma į jo 1 straipsnį, 2 straipsnį, 5 straipsnį, 8 straipsnį, 9 straipsnį, 20 straipsnį, 33 straipsnio 3 dalies f punktą ir 4 dalies d punktą ir į IV priedo 5 straipsnio 4 dalį,

—

atsižvelgdama į 2015 m. spalio 6 d. (2) Europos Parlamento rezoliuciją dėl vietos valdžios institucijų vaidmens vykdant vystomąjį bendradarbiavimą besivystančiose šalyse,

—

atsižvelgdama į 2008 m. lapkričio 10 d. ES Ministrų Tarybos patvirtintą Europos chartiją dėl vystomojo bendradarbiavimo vietos valdymui remti,

—

atsižvelgdama į 2013 m. liepos 22 d. ES Tarybos išvadas dėl vystymosi procese dalyvaujančių vietos valdžios institucijų,

—

atsižvelgdama į 2013 m. gegužės 15 d. Komisijos komunikatą „Didesnė šalių partnerių vietos valdžios institucijų autonomija siekiant geresnio valdymo ir konkretesnių vystymosi rezultatų“,

—

atsižvelgdama į 2009 m. balandžio 22 d. Regionų komiteto nuomonę „Vietos valdžios institucijos – vystymosi proceso dalyvės“,

—

atsižvelgdama į 2014 m. Port Morsbio deklaraciją „Ramiojo vandenyno regiono ateitis. Mūsų vietos bendruomenių kūrimas“,

—

atsižvelgdama į Karibų jūros regiono vietos valdžios institucijų forumo Port of Speino deklaraciją,

—

atsižvelgdama į JT vaiko teisių konvenciją,

—

atsižvelgdama į JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims,

—

atsižvelgdama į JT neįgaliųjų teisių konvenciją,

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 25 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją (3)„Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“, visų pirma į darnaus vystymosi tikslą Nr. 16.7 „Lankstaus, įtraukaus, dalyvaujamojo ir atstovaujamojo sprendimų priėmimo visais lygmenimis užtikrinimas“,

—

atsižvelgdama į 21-osios Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijos (COP 21) rezultatus,

—

atsižvelgdama į 2013 m. rugsėjo 26 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos žmogaus teisių tarybos patvirtintą rezoliuciją (4) dėl vietos valdžios ir žmogaus teisių,

—

atsižvelgdama į JT visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

—

atsižvelgdama į 2007 m. sausio 30 d. Afrikos Sąjungos asamblėjos sprendimą Nr. 25 (5) dėl Visos Afrikos ministrų konferencijos decentralizacijos ir vietos plėtros klausimais (angl. AMCOD) pertvarkymo į Afrikos Sąjungos organą,

—

atsižvelgdama į per Vindhuke vykusį 2-ąjį „Africities“ aukščiausiojo lygio susitikimą už decentralizaciją ir vietos plėtrą atsakingų ministrų patvirtintą rezoliuciją,

—

atsižvelgdama į per Jaundėje vykusį 3-iąjį „Africities“ aukščiausiojo lygio susitikimą už decentralizaciją ir vietos plėtrą atsakingų ministrų patvirtintą deklaraciją,

—

atsižvelgdama į 2005 m. spalio 29 d. Jaundės deklaraciją, kurioje Afrikos valstybių Vyriausybės primygtinai raginamos „imtis suderintų ir koordinuojamų veiksmų, kad decentralizacija ir vietos plėtra taptų svarbiausiais jų šalių valdymo ir vystymosi politikos aspektais“,

—

atsižvelgdama į valstybių ar Vyriausybių vadovų per 2007 m. vykusį antrąjį ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą patvirtintą Bendrą Afrikos ir Europos strategiją (angl. JAES),

—

atsižvelgdama į 2007 m. sausio 29 d. Jungtinių Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos rezoliuciją (6)„Dalyvaujamasis valdymas ir piliečių dalyvavimas politikos formavimo, paslaugų teikimo ir biudžeto sudarymo procesuose“,

—

atsižvelgdama į 2015 m. Interneto valdymo forumo ir 2015 m. Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo informacinės visuomenės klausimais išvadas,

—

atsižvelgdama į 2007 m. balandžio 20 d. Jungtinių Tautų žmonių gyvenviečių programos (angl. UN-Habitat) patvirtintas Decentralizacijos ir vietos valdžios institucijų stiprinimo tarptautines gaires,

—

atsižvelgdama į 2007 m. sausio mėn. Afrikos Sąjungos patvirtintą Afrikos demokratijos, rinkimų ir valdymo chartiją, visų pirma į jos preambulę, 3 straipsnį ir 34 straipsnį,

—

atsižvelgdama į 2014 m. birželio 27 d. patvirtintą Afrikos decentralizacijos, vietos valdymo ir vietos plėtros vertybių ir principų chartiją,

—

atsižvelgdama į 2003 m. liepos 11 d. patvirtintą Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos protokolą dėl moterų teisių Afrikoje, visų pirma į jo 9 straipsnį,

—

atsižvelgdama į 2001 m. gegužės mėn. per Rio de Žaneire vykusią 35-ąją Tarptautinės vietos valdžios institucijų sąjungos (angl. IULA) pasaulinę konferenciją įsteigtą AKR vietos valdžios institucijų platformą,

—

atsižvelgdama į 2014 m. birželio 20 d. bendrą AKR ir ES pareiškimą dėl laikotarpio po 2015 m. vystymosi darbotvarkės,

—

atsižvelgdama į Politinių reikalų komiteto pranešimą (ACP-ES/101967/16),

A.

kadangi vietos valdymas – tai institucijos, mechanizmai ir procesai, kuriais naudodamiesi piliečiai gali išreikšti savo interesus ir poreikius, mažinti skirtumus ir naudotis savo teisėmis bei vykdyti pareigas vietos lygmeniu;

B.

kadangi decentralizacija gali būti įvairių formų: dekoncentracijos, kai administraciniai įgaliojimai perimami iš centrinės valdžios institucijos ir perduodami vietos valdžios institucijoms, įgaliojimų perdavimo, kai atsakomybė už konkrečias apibrėžtas funkcijas pavedama įgaliotajai institucijai, ir valdžios perdavimo žemesnei instancijai, kai sukuriami du ar keli valdžios lygmenys, turintys pagal konstituciją arba teisėtai pavestus įgaliojimus, funkcijas ir finansavimą;

C.

kadangi viešojo sektoriaus reformos, susijusios su tiek vertikalia, tiek horizontalia decentralizacija, grindžiamos prielaida, kad plėtra bus orientuota į žmones ir kad daugiausia dėmesio bus skiriama žmonių įgalėjimui dalyvauti valdymo procesuose ir jų gyvenimo kokybei gerinti;

D.

kadangi, siekiant gerinti valstybės organizavimą, privalu vietos lygmeniu užtikrinti ir struktūriškai apibrėžti dalyvaujamąjį valdymą, kad būtų galima gerinti demokratijos, socialinio teisingumo ir ekonominio, socialinio ir pilietinio vystymosi kokybę bei stiprinti pagrindinių laisvių ir žmogaus teisių apsaugą;

E.

kadangi, visuomenei dalyvaujant sprendimų priėmimo procesuose, skatinama apsaugoti mažumų ir marginalizuotų grupių interesus ir užtikrinamas teisingas, skaidrus ir atskaitingas valdymas bei darnus vystymasis;

F.

kadangi nustatant Tūkstantmečio vystymosi tikslus pabrėžta, kad, kovojant su skurdu ir teikiant bendruomenei tokias paslaugas kaip vandens ir sanitarijos, pirminės sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugos, vietos valdžios institucijų vaidmuo yra labai svarbus;

G.

kadangi decentralizacija, skatinant moteris ir jaunesnes kartas įsitraukti į dalyvaujamąjį valdymą, turėtų padėti sudaryti vienodas sąlygas atlikti viešuosius vaidmenis ir atnaujinti politinę klasę;

H.

kadangi decentralizacija labai padeda teisingai paskirstyti išteklius neišsivysčiusioms ir marginalizuotoms vietovėms ir taip užtikrinti lygybę, taip pat suteikti galimybę žmonėms priimti sprendimus su jais susijusiais klausimais;

I.

kadangi, siekiant užtikrinti geresnį valdymą, kai sprendimai priimami kuo žemesniu lygmeniu, decentralizacijos reforma ir įgaliojimų perdavimas turėtų būti grindžiami subsidiarumo principu ir kadangi pagal subsidiarumo principą centriniai padaliniai turėtų įsikišti į vietos lygmeniu priimamus sprendimus tik jeigu paaiškėja, kad tai būtina, ir tik tada, kai jie gali veikti veiksmingiau negu decentralizuoti padaliniai;

J.

kadangi demokratinis valdymas apima ne tik nacionalines Vyriausybes, bet ir decentralizuotus padalinius bei nevalstybinius subjektus, kurie, susiejant piliečius ir Vyriausybę ir užtikrinant plataus masto ir demokratinę šalių viešosios politikos atskaitomybę, atlieka svarbų vaidmenį; kadangi decentralizuoti padaliniai yra tvirta bendruomenių ir nacionalinės valdžios institucijų tarpusavio sąsaja, suteikianti galimybę įtvirtinti liaudies demokratiją, grindžiamą vietos bendruomenių dalyvavimu ir jo demokratine išraiška;

K.

kadangi, atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, decentralizuoti padaliniai savo teritorinėse apygardose yra tam tikru mastu nepriklausomi nuo centrinės valdžios, kad galėtų priimti konkrečių sričių teisės aktus ir piliečiams vietos lygmeniu teikti viešąsias paslaugas;

L.

kadangi geras valdymas vietos lygmeniu apibūdinamas vietos administravimo institucijų veikimo ir viešųjų paslaugų teikimo kokybe, veiksmingumu ir efektyvumu, vietos viešosios politikos ir sprendimų priėmimo procedūrų kokybe, jų įtraukumu, skaidrumu ir atskaitomybe ir naudojimosi valdžia ir įgaliojimais vietos lygmeniu būdu;

M.

kadangi tikras centrinės valdžios politinių įgaliojimų perdavimas ir decentralizuotiems padaliniams naudinga fiskalinė decentralizacija padeda užtikrinti decentralizuotų padalinių finansinį savarankiškumą;

N.

kadangi decentralizacija gali neduoti sėkmingų rezultatų tais atvejais, kai viešosios institucijos yra silpnos ir neturi pakankamai pajėgumų, nes tie trūkumai gali būti perduodami vietos lygmeniui;

O.

kadangi entuziastinga ir aktyvi saviraiškos ir asociacijų laisve besinaudojanti pilietinė visuomenė yra labai svarbi veiksmingai, skaidriai ir atskaitingai vietos valdžiai ir geram decentralizuotam valdymui užtikrinti;

P.

kadangi, vietos, regionų ir nacionaliniu lygmenimis nenustačius veiksmingų stebėsenos ir priežiūros mechanizmų, dėl decentralizacijos gali atsirasti korupcijos atvejų, būti švaistomos viešosios lėšos ir prasidėti nekontroliuojamas skolinimasis, o tai daro neigiamą poveikį nacionaliniams biudžetams ir valdymui;

Q.

kadangi būtina užtikrinti nuolatinį centrinės valdžios ir decentralizuotų padalinių bendradarbiavimą ir tarpusavio konsultavimąsi, ypač kuriant, rengiant ir įgyvendinant projektus ir programas vienu valdžios lygmeniu, kurie gali turėti tiesioginės arba netiesioginės įtakos kitu valdžios lygmeniu atliekamoms funkcijoms;

R.

kadangi valdymo struktūrose ir politikos srityje moterims daugiausia atstovaujama per menkai, o pasiekti demokratiją ir gerą valdymą galima tik užtikrinus lyčių lygybę ir vienodesnį atstovavimą – šiuos tikslus vykdant decentralizaciją privalu skatinti;

S.

kadangi Pusano partnerystė yra išplėstinis naujiems vystymosi srities subjektams, pavyzdžiui, vietos ir regionų subjektams, skirtas forumas;

T.

kadangi informacinės ir ryšių technologijos (IRT) decentralizuoto valdymo srityje suteikia daug naujų dalyvavimo politiniame gyvenime, e. įtraukties, skaidrumo ir atskaitomybės užtikrinimo galimybių;

1.

primygtinai ragina AKR ir ES valstybes skatinti decentralizaciją kaip būdą vystymuisi gerinti, naujai gerovei vietos ir regionų lygmenimis kurti ir demokratiškam bei atskaitingam naudojimuisi įgaliojimais, taip pat nacionalinei vienybei, skatinti, pripažįstant įvairovę, suteikiant žmonėms savivaldos įgaliojimų, siekiant užtikrinti, kad jie aktyviau dalyvautų naudojimosi valstybės įgaliojimais ir jiems įtakos turinčių sprendimų priėmimo procesuose, pripažįstant bendruomenių teisę tvarkyti savo reikalus ir stiprinti savo vystymąsi, apsaugant ir skatinant mažumų ir marginalizuotų bendruomenių interesus ir teises ir užtikrinant teisingą nacionalinių ir vietos išteklių paskirstymą;

2.

yra tvirtai įsitikinęs, kad decentralizacija ir dalyvaujamuoju valdymu vietos lygmeniu turėtų būti siekiama kuo labiau padidinti socialinį teisingumą, siekiant užtikrinti, kad per sprendimų priėmimo procesus būtų veiksmingai sprendžiamos visos socialinės ir ekonominės nelygybės problemos;

3.

pabrėžia, kad Komisijos komunikate dėl vietos valdžios institucijų ir jų, kaip valstybinių subjektų, vaidmens pripažinimo išdėstytos naujosios gairės yra didelis žingsnis į priekį įgyvendinant Europos Sąjungos vystymosi darbotvarkę; pabrėžia, kad šios naujos gairės turi padėti veiksmingai užtikrinti Europos bendradarbiavimą, visų pirma naudojantis 11-ojo Europos plėtros fondo (EPF) lėšomis;

4.

primena, kad decentralizacijos procesas padeda tobulinti dalyvaujamąjį valdymą, nes, koordinuojant programų ir politikos įgyvendinimą regionų lygmeniu, stiprinamas atsakomybės jausmas ir įvairių suinteresuotųjų subjektų ir veikėjų dialogas;

5.

ragina AKR ir ES valstybes, bendradarbiaujant su AKR regioninės integracijos įstaigomis, skatinti vadovautis visapusišku požiūriu į decentralizaciją ir stiprinti vietos bendruomenių, bendruomeninių organizacijų ir NVO vaidmenį, kad jos galėtų daryti įtaką decentralizacijos reformos procesams ir juos kontroliuoti; ragina ES ir AKR valstybes, siekiant šio tikslo, įdiegti nuolatinio dialogo su pilietinės visuomenės organizacijomis mechanizmus;

6.

ragina ES ir AKR valstybes skatinti decentralizuotą bendradarbiavimą kaip būdą laikotarpio po 2015 m. vystymosi programai įgyvendinti; siekdama šio tikslo, ragina Komisiją užtikrinti, kad decentralizacija taptų pagrindiniu jos išorės pagalbos finansavimo priemonėmis finansuojamu sektoriumi; ragina ES valstybes nares savo vystymosi programose decentralizacijai skirti atitinkamą vaidmenį ir savo veiksmus derinti su Komisijos, kitų valstybių narių ir AKR valstybių bei regioninių organizacijų veiksmais;

7.

pabrėžia svarbų Afrikos Sąjungos, visų pirma Visos Afrikos ministrų konferencijos decentralizacijos ir vietos plėtros klausimais (angl. AMCOD), vaidmenį plėtojant decentralizacijos politiką;

8.

pripažįsta, kad vietos valdžios institucijų veiksmų tarpusavio koordinavimo struktūros yra labai svarbios teikiant techninę ir metodinę paramą vietos pajėgumams plėtoti, nes jos sudaro palankesnes sąlygas keistis praktine patirtimi, kad būtų galima remti decentralizacijos ir pagrindinių paslaugų teikimo procesus; mano, kad jos taip pat yra tinkamas politinio dialogo forumas ir priemonė užtikrinti, kad vietos valdžios institucijų balsas būtų girdimas visais valdžios lygmenimis;

9.

primygtinai ragina ES ir AKR valstybes imtis veiksmų moterų, vietos kultūros atstovų, čiabuvių ir mažumų dalyvavimo lygiui kelti, be kita ko, stiprinant šių grupių asmenų gebėjimus dalyvauti vietos ir regionų vystymosi bei investicijų planavimo procesuose, ir ragina kurti politikos formavimo procesui skirtas konsultacijų vietos lygmeniu platformas;

10.

pabrėžia būtinybę užtikrinti plataus masto pilietinės visuomenės organizacijų ir vietos bei nacionalinės valdžios institucijų įsitraukimą, kad būtų galima užtikrinti teisingą, skaidrų ir atskaitingą valdymą;

11.

pabrėžia, kad, norint užtikrinti veiksmingą decentralizacijos procesą, reikia vykdyti viešojo sektoriaus reformas, pavyzdžiui, perduoti įgaliojimus, funkcijas ir išteklius, taip pat užtikrinti politikų pliuralizmą ir aktyvų tiesioginį bei pasitelkiant atstovus piliečių dalyvavimą dalyvaujamojo planavimo ir biudžeto sudarymo procedūrose;

12.

primygtinai ragina kompetentingas institucijas patvirtinti priemones, kuriomis būtų skatinamas didesnis teisingumas, pagal kurio sistemą kartu su mokesčių administratoriais turėtų būti įdiegta kovos su korupcija mechanizmų (pakankamas finansavimas, kovos su sukčiavimu priemonės ir institucijos ir pan.);

13.

pabrėžia būtinybę sudaryti sąlygas kelti visuomenės dalyvavimo lygį pasitelkiant pilietinį ugdymą, siekiant ugdyti visų piliečių gebėjimus gero valdymo sistemoje naudotis savo teisėmis ir vykdyti pareigas; ragina tokiose srityse kaip mokymas ir žmogiškieji pajėgumai sudaryti ES ir AKR valstybių vietos valdžios institucijų partnerystės susitarimus, numatant teikti techninę ir metodinę paramą vietos pajėgumams plėtoti ir sudarant palankesnes sąlygas keistis praktine patirtimi; pabrėžia, kad, aprūpinant piliečius dalyvavimo vietos valdymo procesuose priemonėmis ir kuriant gyvybingą pilietinės visuomenės sektorių, mokymasis visą gyvenimą, formalusis, neformalusis pilietinis ugdymas ir savišvieta bei kultūrų dialogas yra labai svarbūs;

14.

primena, kad, norint sudaryti sąlygas visiems piliečiams, neatsižvelgiant į jų priklausymą tam tikroms bendruomenėms ir grupėms, laisvai, sąžiningai ir atvirai dalyvauti vietos valdymo procesuose, privalu užtikrinti žodžio laisvę ir žiniasklaidos laisvę;

15.

ragina rengti nuolatinius, skaidrius, laisvus ir sąžiningus rinkimus, kad būtų galima oficialiai įtvirtinti teisėtą atstovaujančiųjų vietos organų valdžią ir demokratinį jų keitimąsi, taip pat užtikrinti geresnį liaudies demokratijos principų įgyvendinimą;

16.

primygtinai ragina nacionalinės valdžios institucijas užtikrinti teisingą jų nacionalinio biudžeto išteklių perdavimą decentralizuotiems padaliniams, subregionams, miestams ir savivaldybėms; siekdama šio tikslo, pabrėžia, kad reikėtų labiau remti decentralizuotų padalinių gero valstybės turto valdymo gebėjimų ir finansinių bei biudžeto pajėgumų stiprinimo procesus, kad tokie padaliniai galėtų teikti aukštos kokybės viešąsias paslaugas, užtikrinti lygias galimybes ir stiprinti socialinę sanglaudą; ragina Komisiją skatinti telkti decentralizuotam bendradarbiavimui skirtus naujoviškus finansavimo išteklius, įskaitant konkretiems decentralizuotų padalinių poreikiams pritaikytas paskolų ir dotacijų derinimo priemones;

17.

pabrėžia, kad itin svarbu atidžiau stebėti, kaip besivystančiose šalyse tiek nacionaliniu, tiek vietos lygmeniu naudojamasi mokestiniais ištekliais; palankiai vertina tai, kad laipsniškai steigiami vietos finansų stebėjimo centrai; mano, kad tokiems stebėjimo centrams verta skirti didesnę Europos Sąjungos paramą;

18.

pabrėžia, kad decentralizacija turėtų būti veiksminga kovos su korupcija visais lygmenimis, įskaitant daugiašalėse įmonėse prasidedančią korupciją, priemonė; primygtinai ragina ES ir AKR valstybes bei regionų valdžios institucijas pirmiausia siekti nustatyti valdymo trūkumus, dėl kurių vykdant decentralizaciją gali atsirasti korupcijos atvejų, įskaitant mokesčių slėpimo ir neteisėto kapitalo judėjimo praktiką, ir imtis veiksmingų neigiamų padarinių prevencijos priemonių; todėl ragina atitinkamai remti stebėsenos pajėgumus ir stiprinti teisinę valstybę, kad būtų galima užkirsti kelią šioms didelėms problemoms;

19.

pabrėžia, kaip svarbu skatinti decentralizaciją, siekiant spręsti tokius klausimus kaip atliekų tvarkymas ir skurdas miestuose, kova su socialine atskirtimi, nelygybės mažinimas, piliečių įgalėjimas, kova su lyčių nelygybe, novatoriškos infrastruktūros projektavimas, paslaugų teikimas, žemės tvarkymas, gaivalinių nelaimių rizikos ir energijos vartojimo mažinimas ir kt.;

20.

palankiai vertina tai, kad AKR ir ES miestai, rengdamiesi Jungtinių Tautų konferencijai būsto ir tvaraus miestų vystymosi klausimais „Habitat III“, sutelkė visas pastangas ir ryžtą;

21.

pabrėžia, kad klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas kelia grėsmę skurdo mažinimo tikslams ir yra didelis iššūkis vietos valdžios institucijoms, nes pirmiausia daro įtaką vietos bendruomenėms; ragina ES ir AKR valstybes bei regionų valdžios institucijas užtikrinti, kad decentralizuoti padaliniai būtų visapusiškai įtraukti į Paryžiaus susitarimo įgyvendinimo procesą;

22.

ragina AKR ir ES valstybes skatinti nacionalinių ir decentralizuotų padalinių tarpusavio santykiams taikyti subsidiarumo principą, taip pat teisingumo principą – kaip veiksmingesnį veikimo vietos lygmeniu būdą;

23.

pripažįsta, kad visoms šalims nedera taikyti vienodo decentralizacijos modelio, ir ragina paisyti kultūros ir tradicijų, taip pat nuo jų neatsiejamo žmonių išradingumo;

24.

pabrėžia, kaip svarbu skatinti gerą valdymą vietos lygmeniu propaguojant atskaitomybės, skaidrumo, dalyvavimo ir greito reagavimo principus ir užtikrinant, kad būtų paisoma teisinės valstybės principo ir gerbiamos žmogaus teisės bei pagrindinės laisvės;

25.

pabrėžia būtinybę visais įmanomais atvejais vietos valdymo sistemoje diegti IRT ir imtis iniciatyvų, kuriomis būtų skatinamas e. raštingumas ir prieiga prie technologijų bei interneto;

26.

pripažįsta, kad, kovojant su radikalėjimu ir terorizmu, vietos valdžios institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį; ragina ES ir AKR valstybes bei regionų valdžios institucijas užtikrinti, kad, skatinant bendruomenių tarpusavio integraciją ir užkertant kelią radikalėjimui ar kitoms marginalizacijos formoms, vietos valdžios institucijos galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį; ragina sukurti ES ir AKR valstybių tarpusavio keitimosi praktine šios srities patirtimi mechanizmą;

27.

pabrėžia, kad per susitaikymą po konfliktų vietos valdymas atlieka labai svarbų vaidmenį, nes vietos valdžios institucijos pirmosios sudaro sąlygas atkurti valstybės veikimą vietos lygmeniu ir veiksmingiau reaguoti į vietos padėtį, taip pat, suvaldydamos įtampą grupių viduje, keldamos atstovavimo ir dalyvavimo lygį ir gerindamos paslaugų teikimą, užkirsti kelią konfliktams;

28.

pabrėžia, kaip svarbu įtraukti moteris, jaunimą, neįgaliuosius ir pažeidžiamiausius asmenis, taip pat visus asmenis, neatsižvelgiant į jų kultūrinę, socialinę ir ekonominę kilmę, į politinių ir administracinių sprendimų priėmimo procesą ir jiems sudaryti sąlygas visapusiškai dalyvauti visais valdymo lygmenimis, ypač vietos lygmeniu, ir būti visapusiškai atstovaujamiems; ragina, remiantis vienodo atstovavimo visoms šalims principu, užtikrinti lyčių lygybę;

29.

atkakliai tvirtina, kad decentralizacija turi suteikti galimybių kovoti su lyčių nelygybe ir kelti atstovavimo moterims bei jų matomumo priimant politikos ir ekonomikos sričių sprendimus lygį;

30.

mano, kad vykdant decentralizaciją privalu sudaryti sąlygas jaunimui, kuriam turi būti atstovaujama priimant sprendimus, dalyvauti vietos valdymo procesuose ir tokį dalyvavimą palengvinti;

31.

primygtinai ragina kompetentingas institucijas panaikinti bet kokį valstybės administravimo funkcijų dubliavimą ir vengti vietos ir regionų valdžios institucijų kompetencijos dubliavimo;

32.

pabrėžia būtinybę stiprinti e. valdžią ir naujomis technologijomis kuriamus kanalus, kad, suteikiant piliečiams daugiau prieigos galimybių ir užtikrinant atskaitomybę, būtų galima užtikrinti skaidresnį administravimą ir taip užkirsti kelią visų rūšių aplaidumui;

33.

ragina AKR ir ES valstybes bei AKR regionines organizacijas, pavyzdžiui, AS, CARICOM ir PIF, glaudžiau bendradarbiauti nustatant ir stiprinant decentralizuotiems padaliniams perduotų išteklių kontrolės mechanizmų pajėgumus, kad būtų galima kovoti su korupcija ir pažaboti švaistymą; pabrėžia, kad, siekiant sudaryti vietos ir tarptautinėms įmonėms vienodas sąlygas mokesčių srityje, reikėtų stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą, kuriuo siekiama kovoti su neteisėtu kapitalo judėjimu;

34.

pabrėžia, kad, palaikant AKR ir ES bendradarbiavimą, svarbu užmegzti tikrą politinį vietos valdžios institucijų tarpusavio dialogą, kuris suteiktų galimybę įvertinti iki šiol padarytą pažangą, sunkumus ir galimybes didinti vietos lygmeniu teikiamos pagalbos veiksmingumą;

35.

paveda savo pirmininkams perduoti šią rezoliuciją AKR ir ES ministrų tarybai, Europos Parlamentui, Europos Komisijai, Afrikos Sąjungai, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, AKR valstybių regioninėms organizacijoms ir Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

—

posėdžiavusi 2016 m. birželio 13–15 d. Vindhuke (Namibija),

—

atsižvelgdama į Darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdama į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytą Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimą (Kotonu susitarimas) (1), visų pirma į jo 21 straipsnį, ir į 2005 ir 2010 m. padarytus Kotonu susitarimo pakeitimus (2),

—

atsižvelgdama į savo 2004 m. vasario 19 d. rezoliuciją „Ekonominės partnerystės susitarimai (EPS): sunkumai ir perspektyvos“ (3), 2006 m. lapkričio 23 d. rezoliuciją dėl derybų dėl ekonominės partnerystės susitarimų apžvalgos (4), 2009 m. balandžio 9 d. rezoliuciją dėl ekonominės partnerystės susitarimų ir jų poveikio AKR valstybėms (5) ir į 2013 m. birželio 19 d. rezoliuciją „Ekonominės partnerystės susitarimai. Tolesni veiksmai“ (6),

—

atsižvelgdama į savo 2014 m. kovo 19 d. rezoliuciją dėl regioninės integracijos ir muitinių modernizavimo tvaraus vystymosi AKR šalyse tikslais bendradarbiaujant su ES (7),

—

atsižvelgdama į 2012 m. sausio 27 d. Komisijos komunikatą „Prekyba, augimas ir vystymasis. Prekybos ir investicijų politikos pritaikymas šalims, kurioms pagalbos reikia labiausiai“ (COM(2012) 0022 final),

—

atsižvelgdama į 2015 m. vasario 5 d. Komisijos komunikatą „Visuotinė skurdo panaikinimo ir darnaus vystymosi po 2015 m. partnerystė“ (COM(2015) 0044 final),

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintą laikotarpio po 2015 m. vystymosi darbotvarkės galutinį dokumentą „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“,

—

atsižvelgdama į liepos 13–16 d. Adis Abeboje vykusią Trečiąją JT tarptautinę vystymosi finansavimo konferenciją,

—

atsižvelgdama į 2012 m. Jungtinių Tautų Afrikos ekonominės komisijos (angl. UNECA) Afrikos šalių tarpusavio prekybos skatinimo veiksmų planą,

—

atsižvelgdama į 1963 m. gegužės 25 d. Adis Abeboje patvirtintą Afrikos vienybės organizacijos (AVO) chartiją,

—

atsižvelgdama į 2000 m. liepos 11 d. Lomėje, Toge, patvirtintą Afrikos Sąjungos steigiamąjį aktą,

—

atsižvelgdama į 2008 m. spalio 22 d. Kampalos trišalio aukščiausiojo lygio susitikimo sprendimą sukurti Rytų ir Pietų Afrikos bendrosios rinkos (angl. COMESA), Pietų Afrikos vystymosi bendrijos (PAVB) ir Rytų Afrikos bendrijos (RAB) laisvosios prekybos erdvę,

—

atsižvelgdama į 1991 m. birželio 3 d. Abudžos sutartį, kuria įsteigiama Afrikos ekonominė bendrija, visų pirma į jos 6 ir 88 straipsnius,

—

atsižvelgdama į per 2012 m. sausio 23–30 d. Adis Abeboje vykusią Afrikos Sąjungos asamblėjos 18-ąją sesiją priimtą sprendimą,

—

atsižvelgdama į 1980 ir 2012 m. Lagose patvirtintus Afrikos ekonominės plėtros veiksmų planus,

—

atsižvelgdama į 2013 m. gegužės mėn. per Afrikos Sąjungos penkiasdešimtmetį pradėtą įgyvendinti ir per 2015 m. sausio 31 d. Adis Abeboje vykusią Afrikos Sąjungos asamblėjos 24-ąją eilinę sesiją patvirtintą darbotvarkę iki 2063 m.,

—

atsižvelgdama į 2014 m. sausio 30–31 d. vykusį 22-ąjį Afrikos Sąjungos valstybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą,

—

atsižvelgdama į per 2015 m. birželio 6–10 d. Šarm aš Šeiche vykusį Trečiąjį trišalį aukščiausiojo lygio susitikimą priimtus sprendimus,

—

atsižvelgdama į 2013 m. Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos (angl. UNCTAD) ataskaitą dėl Afrikos šalių tarpusavio prekybos. Privačiojo sektoriaus dinamiškumo skatinimas,

—

atsižvelgdama į Pasaulio ekonomikos forumo 2015 m. Afrikos konkurencingumo ataskaitą,

A.

kadangi Afrikos žemyninės laisvosios prekybos erdvės (angl. CFTA) sukūrimas – tai 2012 m. Adis Abeboje susitikusių Afrikos Sąjungos valstybių vadovų politinės valios išraiška;

B.

kadangi Afrikos Sąjungos darbotvarkėje iki 2063 m. pripažinta, kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė yra svarbus etapas siekiant galutinio tikslo sukurti Afrikos bendrąją rinką ir įgyvendinti Afrikos ekonominės bendrijos projektą, kaip numatyta Abudžos sutartyje ir Afrikos Sąjungos steigiamajame akte;

C.

kadangi Afrikai tenka labai maža pasaulinės prekybos dalis – apytiksliai 3 %, ir Afrika tebėra žemynas, kurio šalys tarpusavyje prekiauja mažiausiai, nes Afrikos šalių tarpusavio prekyba sudaro tik apytiksliai 12 % visos Afrikos prekybos (plg. Azijoje – 55 % ir Europoje – daugiau kaip 70 %);

D.

kadangi 2015 m. birželio mėn. Afrikos Sąjunga oficialiai pradėjo derybas dėl žemyninės laisvosios prekybos erdvės sukūrimo iki 2017 m., po kurios iki 2019 m. turėtų būti sukurta Afrikos muitų sąjunga;

E.

kadangi žemyninė laisvosios prekybos erdvė paskatins palaikyti artimesnius Afrikos šalių tarpusavio ekonominius, prekybos ir kultūrinius santykius ir didinti Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių tarpusavio tiekimo ir teikimo Europos Sąjungai bei iš jos pajėgumus ir konkurencingumą;

F.

kadangi Afrikos šalių tarpusavio prekybos augimas turės būti naudingas visiems afrikiečiams ir padėti Afrikai tapti neatsiejama pasaulinių prekybos sistemų dalimi;

G.

kadangi į vystymąsi orientuotas regionalizmas gali daryti teigiamą šalutinį poveikį – padėti skatinti taiką, saugumą ir politinį stabilumą šiame žemyne;

H.

kadangi, norint sukurti žemyninę laisvosios prekybos erdvę, reikia suderinti daug ir įvairių daugumos Afrikos šalių daugiašaliu, regionų ir dvišaliu lygmenimis prisiimtų su prekyba susijusių įsipareigojimų;

I.

kadangi dėl struktūrinės vidaus prekių ir paslaugų pasiūlos ir paklausos neatitikties pernelyg dažnai reikia importuoti prekes ir paslaugas, o tai brangiai kainuoja;

J.

kadangi tarpvalstybinė prekyba vykdoma tarp šalių, kuriose neretai gyvena tie patys žmonės, bet šie dideli prekybos srautai neapskaitomi Afrikos valstybių tarpusavio prekybos ataskaitose;

K.

kadangi šios šešėlinės ekonomikos dalyviai vengia valstybės taikomų mokesčių ir apsunkina pastangas remti ir plėtoti privatųjį sektorių;

L.

kadangi dėl sukčiavimo, kontrabandos, mokesčių slėpimo ir atleidimo nuo mokesčių valstybės, kurioms dėl prekybos liberalizavimo sumažinti muitų tarifai jau galėjo turėti neigiamos įtakos, netenka finansinių išteklių; kadangi itin dideli iš Afrikos žemyno nutekančio neteisėto finansinio kapitalo srautai truko šiam žemynui augti ir vystytis;

M.

atsižvelgdama į labai svarbių didinamąjį poveikį darančių integracijos projektų, pavyzdžiui, programų, kuriomis siekiama kovoti su Čado ežero džiūvimu, iš Kivu ežero išgauti metano dujas ir išnaudoti Kongo upės baseino ir Kongo Demokratinės Respublikos Ingos krioklių vietovės teikiamas galimybes krintančio vandens energiją pakeisti elektros energija, pridėtinę vertę;

1.

pažymi, kad galiausiai šiai žemyninei laisvosios prekybos erdvei priklausys 54 Afrikos šalys, kurių bendras BVP siekia 1,2 trln. JAV dolerių, ir kad iki 2050 m. ši erdvė taps daugiau kaip milijardo žmonių rinka, per metus padėsianti padidinti Afrikos šalių tarpusavio prekybos mastą po 35 mlrd. JAV dolerių;

2.

apgailestauja, kad šiuo metu tik 12 % Afrikos prekybos srautų yra vidaus prekybos srautai, ir atkakliai tvirtina, kad būtina skatinti žemyninę prekybą mažinant tarifines ir netarifines kliūtis ir stengiantis panaikinti dabartinį Afrikos rinkos susiskaidymą; primena, kad didesni prekybos srautai turėtų padėti trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu padidinti Afrikos BVP apytiksliai 4,5–5 %;

3.

pabrėžia būtinybę remti regioninės integracijos procesus Afrikoje, kad būtų galima užtikrinti ekonominį atsparumą ir apsaugoti šio žemyno ekonomiką nuo išorės sukrėtimų; mano, kad šiuo augimu pasitelkiant regioninę prekybą, visų pirma dėl bendradarbiavimo ir pietų šalių technologijų tarpusavio perdavimo, reikėtų pasinaudoti geresniam išteklių perskirstymui užtikrinti ir vystymosi skirtumams Afrikos žemyne mažinti; siekdama šio tikslo, primygtinai ragina įtraukti piliečius ir kitus suinteresuotuosius subjektus į nuoširdžias ir atviras diskusijas, kad būtų pasiektas sutarimas dėl nacionalinių viešosios politikos interesų skatinimo strategijos;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad prekybos liberalizavimo ir skurdo mažinimo tarpusavio sąsaja jokiu būdu nėra savaiminė ir kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė tik padės nuosekliai gerinti afrikiečių gyvenimo kokybę, jeigu kartu bus įgyvendinama plataus užmojo vystymosi politika, nes kitaip nebus pašalinta įsisenėjusi visame žemyne paplitusi nelygybė;

5.

mano, kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė turėtų būti kuriama laipsniškai, sujungiant įvairias jau esamas laisvosios prekybos erdves ir ekonomines bendrijas, t. y. baigiant įgyvendinti trišalį PAVB, Rytų ir Pietų Afrikos bendrosios rinkos ir RAB susitarimą;

6.

mano, kad Afrikos šalių regioninės ekonominės integracijos procesą taip pat turi papildyti palanki tarptautinė aplinka, be kita ko, užtikrinant geresnį atstovavimą Afrikai tarptautinėse finansų, prekybos ir vystymosi institucijose ir aktyvesnį jos dalyvavimą priimant sprendimus šiose institucijose; ragina ES teikiant tokius prašymus remti Afrikos šalis, kad joms būtų sudarytos sąlygos lygiomis teisėmis dalyvauti atliekant pasaulinę galiojančių tarptautinių taisyklių reformą;

7.

ragina skatinti Regioninių ekonominių bendrijų (REB) ekonominę plėtrą ir pajėgumus diegti inovacijas, nes jų integracija ir patirtis, be jokių abejonių, bus įkvėpimo sukurti žemyninę laisvosios prekybos erdvę šaltinis;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad tikimasi, jog Afrikos REB prekiaus su likusiu pasauliu naudodamosi įvairiomis tarptautinėmis prekybos sistemomis, t. y. mažiausiai išsivysčiusiose šalyse naudojantis patekimo į rinką netaikant muitų ir kvotų (angl. DFQF) sistema, o šalyse, kurios nepriskiriamos mažiausiai išsivysčiusioms šalims, – bendrąja lengvatų sistema arba tarpusavio laisvosios prekybos susitarimais; pabrėžia, kad, siekiant skatinti regioninę integraciją ir prekybos įvairinimą, Afrikos šalyse būtina sujungti esamas patekimo į rinką sistemas į vieną su žemynine laisvosios prekybos erdve suderinamą sistemą; atsižvelgdama į šias aplinkybes, mano, kad labai svarbu, jog ekonominės partnerystės susitarimai (EPS) padėtų skatinti sukurti žemyninę laisvosios prekybos erdvę;

9.

pabrėžia nacionalinių parlamentų ir pilietinės visuomenės vykdomos demokratinės priežiūros svarbą tiek stebint, kaip įgyvendinamos EPS nuostatos, tiek kuriant Afrikos žemyninę laisvosios prekybos erdvę; todėl ragina, vadovaujantis dalyvavimu grindžiamu požiūriu ir tikintis užtikrinti kuo didesnį skaidrumą, juos sistemiškai traukti į atliekamą darbą;

10.

primena, kad suteikiant daugiau galimybių patekti į rinką ir kartu neužtikrinant prekių gamybos ir paslaugų teikimo pajėgumų nebus skatinama ekonominė plėtra; reikalauja, kad nuo šiol žemyninė laisvosios prekybos erdvė pirmiausia padėtų pakoreguoti Afrikos prekių tiekimo ir paslaugų teikimo struktūrinį deficitą atsižvelgiant į paklausą, kad tai galėtų daryti veiksmingą poveikį prekybai; be to, ragina ES remti esamas regioninės integracijos iniciatyvas, įskaitant žemyninę laisvosios prekybos erdvę, naudojantis pagalbos prekybai priemone, kuri turėtų padėti lengviau kurti ir plėtoti vidaus gamybos pajėgumus, mažinti pajamų skirtumus Afrikoje ir įvairinti ekonomiką bei perduoti technologijas;

11.

ragina Afrikos šalių Vyriausybes toliau stiprinti Afrikos šalių tarpusavio prekybą sukuriant tinkamą prekybos reguliavimo sistemą; pabrėžia, kaip svarbu suderinti nacionalinius įstatymus, investuoti į prekybos infrastruktūrą ir veiksmingai sudaryti prekybai palankesnes sąlygas;

12.

ragina užtikrinti, kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė padėtų atkurti, sustiprinti ir plėtoti Afrikos ekonominę struktūrą, kad būtų galima didinti rinkos integraciją, pramoninės gamybos mastą ir konkurencingumą, gerinti prekybą, investuoti į infrastruktūrą ir skatinti vartojimą didinant perkamąją galią;

13.

pabrėžia inovacijų svarbą gamybai, visų pirma pirminio sektoriaus, ir jos produktų skirstymo tinklui skatinti;

14.

mano, kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė turėtų paskatinti įgyvendinti didelius tarpvalstybinius projektus, pavyzdžiui, transporto ir ryšių infrastruktūros arba žemyno elektrifikavimo srityse, kad būtų galima užtikrinti geresnius kaimyninių valstybių ir didžiųjų miestų ryšius ir skatinti naujas plėtros galimybes;

15.

tikisi, kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė suteiks galimybę Afrikai įsitraukti į tausojančio jos gamtos išteklių naudojimo ir valdymo procesą, kuris, perskirstant turtą, kartu su palankiomis demografinėmis tendencijomis padės skatinti ekonomikos augimą ir mažinti Afrikos šalių vystymosi skirtumus; siekdama šio tikslo, ragina Afrikos valstybes didinti sutarčių dėl išteklių, įmonių finansinių ataskaitų ir audito skaidrumą ir atskaitomybę; taip pat ragina ES didinti savo paramą, siekiant padėti daug išteklių turinčioms šalims naftos, dujų ir kasybos sektoriuose įgyvendinti Gavybos pramonės skaidrumo iniciatyvos (GPSI) didesnio skaidrumo ir atskaitomybės principus;

16.

primena, kad besivystančių šalių, įskaitant Afrikos šalis, privačiajame sektoriuje sukuriama 90 % darbo vietų; mano, kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė, joje sukuriant verslumui, investicijoms ir darbo vietų kūrimui būtinas sąlygas ir aplinką, gali suteikti Afrikos įmonėms naujų galimybių; primygtinai ragina itin daug dėmesio skirti MVĮ ir MVPĮ, kurios yra dinamiškos ir įvairios vietos ekonomikos pagrindas, visų pirma nustatant prioritetines ekonomikos augimo sritis;

17.

pageidautų, kad būtų įgyvendinama praktinė politika, kuria būtų siekiama teikti pagalbą vietos MVĮ, MVPĮ ir jaunimo projektams ir įmonėms suteikiant mokesčių lengvatas ir apskaitos bei mokesčių ekspertams teikiant paramą ir patvirtintas valdymo konsultacijas, kad būtų galima ugdyti jų gebėjimus kurti gerovę ir darbo vietas;

18.

pripažįsta, kad dėl mokesčių lengvatų, kurias Afrikos šalys paprastai suteikia norėdamos pritraukti TUI į gavybos pramonę, jos netenka labai svarbių finansinių išteklių; todėl mano, kad privalu peržiūrėti gavybos pramonės apmokestinimo politiką, kad būtų galima apsaugoti priimančiųjų šalių socialinius ir ekonominius interesus; primygtinai ragina ES, su besivystančiomis šalimis derantis dėl mokesčių ir investicijų sutarčių, užtikrinti teisingą apmokestinimo teisių paskirstymą; siekdama šio tikslo, ragina ES dėl mokesčių sutarčių su besivystančiomis šalimis derėtis remiantis pavyzdine Jungtinių Tautų Mokesčių komiteto sutartimi, kurioje daugiau teisių suteikiama apmokestinant prie pajamų šaltinio; be to, primena ES pareigą siekti, kad nebeliktų nuostatų dėl mokesčių, kurias taikydamos tarptautinės korporacijos ir asmenys gali lengviau išvengti mokesčių, taip pat padėti trečiosioms šalims susigrąžinti neteisėtai pasisavintas lėšas ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltininkus;

19.

laikosi nuomonės, kad žemyninė laisvosios prekybos erdvė turi paskatinti ne tik Afrikos šalių tarpusavio prekybą prekėmis ir paslaugomis, bet ir laisvą kapitalo bei asmenų judėjimą;

20.

ragina skubiai imtis konkrečių priemonių, kad būtų atsvertos pašalinus su muitais susijusias kliūtis sumažėjusios biudžeto pajamos ir apsaugotos vietos gamybos rinkos;

21.

pabrėžia, kad Afrikoje vis dar esama pernelyg mažai galimybių gauti finansavimą ir kad, norint pagerinti šią padėtį, žemyninėje laisvosios prekybos erdvėje turi būti sukurta naujų ir novatoriškų sprendimų;

22.

yra įsitikinęs, kad žemės ūkio sektorius gali būti svarbus Afrikos žemyninės laisvosios prekybos erdvės kūrimo veiksnys, jeigu kartu su prekybos liberalizavimu bus taikomos rinkos taisyklės, kuriomis galima apsaugoti smulkiuosius gamintojus; todėl ragina Afrikos valstybes laikytis 2003 m. Maputu prisiimtų įsipareigojimų ūkininkavimui skirti bent 10 % savo nacionalinio biudžeto lėšų;

23.

primena, kad žemės ūkis sudaro 37 % Afrikos BVP, o smulkieji ūkininkai pagamina daugiau kaip 90 % Afrikos žemės ūkio produkcijos; reikalauja tais atvejais, kai šeimos ūkius turintys ir smulkieji ūkininkai įrodo, kad gali tiekti įvairius produktus ir tvariai didinti maisto produktų gamybos mastą taikydami ekologinio ūkininkavimo praktiką, didinti smulkiesiems ūkininkams skiriamą finansavimą, kad būtų galima užtikrinti šio žemyno apsirūpinimo maistu saugumą ir vietos gyventojams kaupti produkcijos atsargas;

24.

ragina Europos Sąjungą ir Afrikos valstybes bendradarbiauti, siekiant parengti Afrikos žemės ūkio konkurencingumo didinimo strategiją sprendžiant kaimo plėtros problemas ir naikinant su sanitarijos ir fitosanitarijos priemonėmis susijusius bei galimybių gauti mikrokreditus apribojimus, siekiant skatinti Afrikos šalių tarpusavio prekybą žemės ūkio produktais, apsaugoti smulkiųjų ūkių savininkų pragyvenimo šaltinį ir užtikrinti apsirūpinimo maistu saugumą;

25.

ragina daugiau dėmesio skirti vyrų ir moterų švietimui ir iniciatyvoms, kurias įgyvendinant pakankamai išteklių skiriama kūrybiškumui ir inovacijoms skatinti, nes kūrybiškumas ir inovacijos yra būtini konkurencingumui skatinti ir eksportui įvairinti;

26.

ragina kuriant siūlomą žemyninę laisvosios prekybos erdvę pasinaudoti per keturiasdešimt metų palaikant AKR ir ES santykius sukaupta patirtimi, perimti stipriąsias Kotonu susitarimo nuostatas ir remtis šiuo metu vykstančiomis derybomis dėl naujojo laikotarpio po 2020 m. susitarimo;

27.

ragina Afrikos šalis, kurios yra AKR valstybės, centralizuotai koordinuoti savo veiksmus, kad per derybas su savo prekybos partneriais, įskaitant Europos Sąjungą, jos galėtų būti vieningos;

28.

ragina Europos Sąjungą ir Afriką užmegzti bendro tvaraus ir integracinio augimo ir bendro vystymosi politika grindžiamą partnerystę, daugiausia dėmesio skiriant bendriems uždaviniams ir interesams; primygtinai pabrėžia, kaip svarbu šiems dviem žemynams keistis gerosios patirties pavyzdžiais, visų pirma susijusiais su nacionalinės infrastruktūros tobulinimu ir institucinių gebėjimų ugdymu, kad būtų galima veiksmingai paremti žemyninės laisvosios prekybos erdvės kūrimo procesą;

29.

pripažįsta, kad žemyninei laisvosios prekybos erdvei sukurti prireiks daug laiko ir aktyvaus politinio visų suinteresuotųjų subjektų įsitraukimo; ragina sukurti patikimą stebėsenos sistemą, kad būtų galima įvertinti vykdant su žemynine laisvosios prekybos erdve susijusius įsipareigojimus padarytą pažangą;

30.

pripažįsta, kad, nesiimant esminių struktūrinių pokyčių, kuriais būtų užtikrinama būtina Afrikos gamybos ir eksporto struktūrų pertvarka nuo orientavimosi į pagrindinius produktus į orientavimąsi į gamybą, žemyninė laisvosios prekybos erdvė neduos naudos;

31.

mano, kad žemyninėje laisvosios prekybos erdvėje turėtų būti užtikrinti tikri veikimo pajėgumai, visų pirma nukreipiant pagalbą, subsidijas ir kitus Bendrijos išteklius, kad Afrikoje būtų panaikintas skurdas ir pradėta vienodinti šalių išsivystymo lygį; ragina šalis sukurti mechanizmą, kuris padėtų surasti pajamų paskirstymo Afrikos šalims pusiausvyrą, kad ekonominiu požiūriu silpnesnės šalys būtų integruojamos ir galėtų teisingai pasinaudoti žemynine laisvosios prekybos erdve;

32.

ragina sukurti viso žemyno technikos ekspertų tinklą, skirtą skatinant naudotis žemynine laisvosios prekybos erdve dalytis sumanymais, patirtimi ir geriausios patirties pavyzdžiais;

33.

pripažįsta, kad pati žemyninė laisvosios prekybos erdvė savaime negalės išspręsti visų šiuo metu Afrikoje kylančių uždavinių, bet suteiks šiam žemynui tikrų tvaraus ir įtraukaus vystymosi galimybių, nes padės jį atverti kitoms ekonominėms grupėms, pavyzdžiui, Europos Sąjungai ir Ramiojo vandenyno bei Karibų regionams;

34.

primena, kad labai svarbu, jog Afrika prisiimtų atsakomybę už savo vystymąsi ir laikytųsi savo modelio įgydama visas būtinas priemones tokiam augimui, kuris būtų naudingas visiems afrikiečiams, užtikrinti;

35.

paveda savo pirmininkams perduoti šią rezoliuciją AKR ir ES ministrų tarybai, Europos Parlamentui, Europos Komisijai, Europos Vadovų Tarybai, Afrikos Sąjungai, Panafrikos Parlamentui, regioniniams ir nacionaliniams parlamentams, su AKR valstybėmis susijusioms regioninėms organizacijoms ir Europos Investicijų Bankui.

—

posėdžiavusi 2016 m. birželio 13–15 d. Vindhuke (Namibija),

—

atsižvelgdama į Darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnio 1 dalį,

—

atsižvelgdama į savo ankstesnes rezoliucijas, visų pirma į 2015 m. gruodžio 9 d. rezoliuciją dėl migracijos, žmogaus teisių ir humanitarinių pabėgėlių,

—

atsižvelgdama į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytą Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimą (Kotonu susitarimas) (8), visų pirma į jo 13 straipsnį, ir į 2005 ir 2010 m. patvirtintus Kotonu susitarimo pakeitimus (9),

—

atsižvelgdama į AKR Migracijos stebėjimo tarnybos sukūrimą,

—

atsižvelgdama į per 2012 m. birželio 14 d. Port Viloje, Vanuatu, vykusią 37-ąją AKR ir ES ministrų tarybos sesiją patvirtintą 2011–2012 m. dialogo migracijos ir vystymosi klausimais ataskaitą,

—

atsižvelgdama į Chartumo procesą (ES ir Somalio pusiasalio migracijos maršruto iniciatyvą) ir į Rabato procesą (Europos ir Afrikos dialogą migracijos ir vystymosi klausimais),

—

atsižvelgdama į 2015 m. spalio 26 d. Tarybos išvadas dėl politikos suderinamumo vystymosi labui. 2015 m. ES ataskaita,

—

atsižvelgdama į 2016 m. kovo 8 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl moterų pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų padėties Europos Sąjungoje (10),

—

atsižvelgdama į 2014 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl padėties Viduržemio jūros regione ir poreikio nustatyti holistinį ES požiūrį į migraciją (11), 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusių nelaimių ir ES migracijos ir prieglobsčio politikos (12) ir į 2015 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl migracijos ir pabėgėlių Europoje (13),

—

atsižvelgdama į 2013 m. liepos 3 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos, kuria įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas finansinių sandorių mokesčio srityje (14),

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos sprendimą (ES) Nr. 2015/1601 ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimą (ES) Nr. 2015/1523, kuriais Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje,

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 29 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai „Pabėgėlių krizės valdymas. Skubios operatyvinės, biudžeto ir teisinės priemonės pagal Europos migracijos darbotvarkę“,

—

atsižvelgdama į 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

—

atsižvelgdama į bendrą ES ir Afrikos strategiją,

—

atsižvelgdama į per 2015 m. lapkričio 11–12 d. vykusį ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimą migracijos klausimais patvirtintą bendrą deklaraciją ir veiksmų planą,

—

atsižvelgdama į 2015 m. balandžio 20 d. Tarybos patvirtintą 2015–2020 m. Saheliui skirtą regioninį veiksmų planą,

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 25 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“ (A/RES/70/1),

—

atsižvelgdama į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją,

—

atsižvelgdama į 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir į jos 1967 m. protokolą,

—

atsižvelgdama į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą,

—

atsižvelgdama į Tarptautinę konvenciją dėl visų darbuotojų migrantų ir jų šeimų narių teisių apsaugos,

—

atsižvelgdama į 1981 m. birželio 27 d. Afrikos vienybės organizacijos asamblėjos patvirtintą Afrikos (Bandžulio) žmogaus ir tautų teisių chartiją,

—

atsižvelgdama į 2015 m. spalio 9 d. JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 2240 (2015) dėl kovos su pastaruoju metu dažnėjančiu neteisėtu migrantų gabenimu ir prekyba žmonėmis atviroje Viduržemio jūroje ir dėl šių reiškinių keliamo pavojaus gyvybei,

—

atsižvelgdama į 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos patvirtintą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

—

atsižvelgdama į JT vaiko teisių konvenciją,

—

atsižvelgdama į JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims,

—

atsižvelgdama į 21-osios Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijos (COP 21) rezultatus,

—

atsižvelgdama į JT Pekino veiksmų platformą ir į Pekino deklaraciją,

—

atsižvelgdama į Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvenciją),

—

atsižvelgdama į Socialinių reikalų ir aplinkos komiteto pranešimą (ACP-ES/101.911v01–00),

A.

kadangi karai, baisus smurtas (kurio griebiasi, be kitų, tokios teroristinės grupės kaip „Boko Haram“ ir ISIS), aktyvesnė teroristų organizacijų veikla ir didesnė jų keliama grėsmė, politinis, socialinis ir ekonominis nestabilumas, ekonomikos nuosmukis, skurdas, prastas valdymas, žmogaus teisių pažeidimai, religinis ekstremizmas ir neapykanta, nedarbas, korupcija, politinis kišimasis ir represijos, humanitarinės krizės, klimato kaita, gaivalinės nelaimės, aplinkos būklės blogėjimas, nedidelės jaunimo galimybės ir didėjantys gyvenimo ir ekonominių sąlygų skirtumai yra pagrindinės migracijos ir priverstinio gyventojų perkėlimo varomosios jėgos;

B.

kadangi mišrūs migracijos iš vienos pietinės šalies į kitą srautai yra gerokai didesni už migracijos į šiaurines šalis srautus ir nenutrūksta jau kelerius metus, ypač Afrikoje;

C.

kadangi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras apskaičiavo, kad 2015 m. Afrikoje perkelta 15 mln. asmenų, ir kadangi, nepaisant šių didelių skaičių, Afrikoje iš esmės paisoma teisės siekti tarptautinės apsaugos ir ja naudotis;

D.

kadangi dėl klimato kaitos milijonai asmenų bus priversti bėgti iš savo šalių, o ES ir AKR valstybės privalo įsipareigoti užkirsti kelią neigiamam klimato kaitos poveikiui ir spręsti su jo padariniais susijusias problemas;

E.

kadangi dėl regioninio nestabilumo ir nuolatinių konfliktų prasidėjo precedento neturinti humanitarinė krizė, dėl kurios 2014 m. buvo priverstinai perkelta 59,5 mln. asmenų (plg. 2013 m. – 51,2 mln.), ir kadangi esama požymių, kad 2015 m. šis skaičius pirmą kartą viršys 60 mln.;

F.

kadangi iš visų link Europos keliaujančių pabėgėlių daugiau kaip 55 % yra moterys ir vaikai, ir daugumai iš jų kyla pavojus tapti prekybos žmonėmis, smurto ir seksualinės prievartos aukomis; kadangi pusė pasaulio pabėgėlių yra vaikai; kadangi 2014 m. į ES atvyko 25 000 pabėgėlių nelydimų nepilnamečių, ir pranešama, kad 2016 m. ES dingo 10 000 pabėgėlių vaikų;

G.

kadangi pagal tarptautinę teisę migrantams ir pabėgėliams suteikiamas skirtingas statusas, nes migrantai, ypač ekonominiai migrantai, pasirenka migruoti siekdami pagerinti savo gyvenimo sąlygas, o pabėgėliai yra priversti bėgti iš namų, kad išsaugotų gyvybę arba laisvę;

H.

kadangi labai svarbu užtikrinti ES išorės veiksmų, saugumo, gynybos, prekybos, ginklų eksporto, apmokestinimo, žemės ūkio, humanitarinės pagalbos, migracijos, prieglobsčio ir vystomojo bendradarbiavimo politikos suderinamumą ir koordinavimą, bet šis tikslas iš esmės tebėra nepasiektas;

I.

kadangi akivaizdžiai būtina nustatyti bendrą požiūrį, kaip būtų galima atremti precedento neturintį migracijos ir priverstinio gyventojų perkėlimo masto didėjimą, veiksmus koordinuojant tiek ES, tiek AKR regionuose, taip pat tarp ES ir AKR valstybių; kadangi 2015 m. lapkričio 11–12 d. vykęs Valetos aukščiausiojo lygio susitikimas buvo drąsus žingsnis šia kryptimi ir turi duoti apčiuopiamų rezultatų;

J.

kadangi ES, AKR valstybės ir tarptautinė bendruomenė turėtų vykdyti įsipareigojimus užtikrinti visuotines pagrindines migrantų ir pabėgėlių teises, taip pat gerinti pagrindines sąlygas pabėgėlių stovyklose ir suteikti daugiau apsigyvenimo jose galimybių, kad būtų išvengiama masinio migrantų, ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų, pasitraukimo;

K.

kadangi pagal bendrą Europos prieglobsčio sistemą reikalaujama, kad visos valstybės narės pabėgėliams sudarytų tinkamas ir vienodas priėmimo sąlygas;

L.

kadangi šiuo metu kelios valstybės narės šioje srityje lenktyniauja dėl žemesnių standartų, pavyzdžiui, sulaiko atvykusius pabėgėlius;

M.

kadangi per Valetos aukščiausiojo lygio susitikimą patvirtiname ES veiksmų plane nurodyti ES ketinimai į bendradarbiavimą su Afrikos šalimis išorės migracijos klausimais toliau traukti pagrindinius vystymosi tikslus;

N.

kadangi organizuotų nusikaltėlių tinklai išnaudoja migrantus – už pažadą saugiai perkelti migrantus Viduržemio jūra į ES, kertant pietinę ES sieną, prašo didelių pinigų sumų, o tokios kelionės neretai būdavo tragiškų daugybės migrantų mirčių priežastys; kadangi geriausias būdas išnaikinti prekybą žmonėmis ir nusikaltėlių tinklus – sukurti saugius ir teisėtus migracijos į Europą kanalus, sudarant sąlygas pasinaudoti prieglobsčio suteikimo ir vizų, įskaitant migrantams, kilusiems iš šalių, kuriose vyksta konfliktai arba prasidėjo humanitarinės krizės, išduodamas humanitarines vizas, išdavimo procedūromis, palengvinant šeimų susijungimą ir darbuotojams suteikiant galimybių naudotis teisėtais migracijos maršrutais;

O.

kadangi, pasak Tarptautinės migracijos organizacijos, 2015 m. pranešta, kad Viduržemio jūroje žuvo arba dingo daugiau kaip 3 771 asmuo; kadangi iš visų užregistruotų žuvusiųjų Egėjo jūroje 30 % yra vaikai;

P.

kadangi ES visuotiniu požiūriu į migraciją ir partneryste judumo srityje siekiama sudaryti palankesnes sąlygas teisėtam judumui mūsų žemynuose ir tarp jų, ypač studentams, profesoriams ir mokslininkams, taip pat darbuotojams ir šeimos susijungimo siekiantiems asmenims, ir kadangi paaiškėjo, kad šios priemonės yra stipri varomoji vystymosi ir skurdo mažinimo jėga, dėl kurios visoms suinteresuotosioms šalims atsiranda naujų galimybių ir uždavinių;

Q.

kadangi kolonijinis palikimas, daugelyje labiau išsivysčiusios ekonomikos ES valstybių narių veikiančių gerovės ir išmokų sistemų patrauklumas, kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, galimybė gauti geriau apmokamą darbą ir daugelio Afrikos tautų išeivių šeimos nariams ir draugams teikiamos paskatos tapti migrantais yra vieni iš migracijos iš Afrikos valstybių į ES traukos veiksnių;

R.

kadangi valstybės turi pareigą, laikydamosi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, JT konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir tarptautinių dokumentų, kuriuos yra pasirašiusios, veiksmingai skatinti ir apsaugoti visų migrantų žmogaus teises ir pagrindines laisves;

S.

kadangi daugumoje ES valstybių narių dėl demografinių ir ekonominių, taip pat su kultūrinių ryšių skatinimu susijusių priežasčių imigrantai iš tikrųjų reikalingi; kadangi migracija ir prieglobsčio suteikimas Europai davė daug naudos kultūrų įvairovės, tarpkultūrinių mainų ir našumo požiūriais; kadangi ES ir jos valstybėse narėse dar daug reikia nuveikti, siekiant užtikrinti didesnę holistinę ekonominę, socialinę ir kultūrinę atvykstančių migrantų ir pabėgėlių integraciją;

T.

kadangi Pasauliniame forume migracijos ir vystymosi klausimais (angl. GFMD) laikomasi nuomonės, kad apykaitinės migracijos skatinimas yra vienas iš pagrindinių būdų teigiamam tarptautinės migracijos vystymuisi daromam poveikiui didinti, nes apykaitinė migracija naudinga tiek kilmės, tiek kelionės tikslo šalims, taip pat patiems migrantams;

U.

kadangi migrantai ir pabėgėliai, visų pirma moterys ir mergaitės, neapsaugoti nuo prekybos žmonėmis grupuočių vykdomo išnaudojimo;

1.

mano, kad, remiantis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 straipsniu ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 12 straipsniu, kiekvienas asmuo turi neatimamą teisę migruoti, kad galėtų pabėgti nuo persekiojimo arba susirasti geresnes gyvenimo sąlygas sau ir savo artimiesiems; pabrėžia, kad, nors ši teisė yra laisvė ir pagrindinė teisė, kurios turėtų būti naudingos kiekvienam asmeniui, šiuo metu jomis gali naudotis tik kai kurie piliečiai;

2.

griežtai smerkia vykdomus migrantų žmogaus teisių pažeidimus, visų pirma smurto aktus, nepagrįstą prievartą ir savavališką sulaikymą; patvirtina, kad įgyvendinant visą migracijos ir prieglobsčio politiką privalu daugiausia dėmesio skirti žmogaus teisėms, stengiantis užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams ir karo nusikaltimams, dėl kurių gyventojai neretai priverstinai perkeliami, ir gerbti perkeltų pabėgėlių ir migrantų žmogaus teises;

3.

primygtinai ragina ES ir AKR valstybes suvienyti jėgas, siekiant pateikti tikrą atsaką į dabartinę migracijos krizę ir užkirsti kelią naujoms krizėms, o šį tikslą galima pasiekti tik kovojant su pagrindinėmis jų priežastimis, t. y. skurdu, nestabilumu, bendro pobūdžio smurtu, karais, persekiojimu, žmogaus teisių pažeidimais ir gaivalinėmis nelaimėmis, taip pat pripažįstant ir suprantant, kad dėl ekonominių migrantų, socialinio ar politinio persekiojimo aukų ir karo migrantų kyla skirtingų uždavinių, kuriems reikalingos skirtingos reagavimo priemonės;

4.

palankiai vertina tai, kad 2015 m. rugsėjo mėn. patvirtinta JT darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m., įskaitant jos darnaus vystymosi tikslus (DVT), ir visų valstybių įsipareigojimą „sudaryti palankesnes sąlygas teisėtai, saugiai ir atsakingai asmenų migracijai ir judumui įgyvendinant planinę ir gerai valdomą migracijos politiką“; mano, kad įgyvendinant DVT bus suteikta galimybių skatinti suderinamumą su ilgalaikiais vystymosi tikslais; todėl primygtinai ragina ES ir AKR valstybes patvirtinti ir visapusiškai įgyvendinti JT darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. vadovaujantis holistiniu ir integruotu požiūriu, kuriuo užtikrinama pažeidžiamiausių asmenų įtrauktis ir įgalėjimas, ir taip šalinant pagrindines migracijos priežastis; ragina tarptautinę bendruomenę patvirtinti išmatuojamus su migracija susijusių DVT rodiklius, taip pat rinkti ir skelbti išskaidytus duomenis apie migrantų galimybes gauti deramą darbą, sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugas, ypač besivystančiose kelionės tikslo šalyse, kad būtų patobulintas migracijos valdymas;

5.

primygtinai ragina ES ir AKR valstybes jokiose su migracija susijusiose politikos srityse nekurti kliūčių neįgaliesiems, atsižvelgiant į didesnį tokių asmenų pažeidžiamumą ir iššūkius, su kuriais jie susiduria prieš ir migruodami ir atvykę į kelionės tikslo šalį; ragina ES, laikantis JT Neįgaliųjų teisių komiteto baigiamųjų išvadų dėl ES, užtikrinti savo migracijos politikos prieinamumą ir įtrauktį neįgaliesiems;

6.

ragina ES iš naujo įvertinti ekonominės migracijos kilmės šalims teikiamą paramą vystymuisi ir padėti sudaryti sąlygas žmonėms likti ir kurti gyvenimą savo gimtosiose šalyse;

7.

pažymi, kad skubių perkėlimo Europos Sąjungoje priemonių nustatymas yra žingsnis teisinga kryptimi; vis dėlto apgailestauja, kad šios priemonės įgyvendinamos pernelyg lėtai, kad nepakanka išteklių pabėgėlių krizei įveikti ir kad valstybės narės nenori aktyviai dalyvauti perkėlimo Europos Sąjungoje procese; ragina visas valstybes nares kuo greičiau įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus;

8.

ragina šalis parengti konkrečią migracijos politiką ir tiksliai apibrėžtą ilgalaikę readmisijos ir perkėlimo strategiją, taip pat bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, siekiant kovoti su pirminėmis perkėlimo priežastimis, pavyzdžiui, konfliktais, terorizmu, diskriminacija, skurdu, aplinkos būklės blogėjimu, žemės grobimu, nepakankama įmonių socialine atsakomybe, korupcija ir prastu valdymu, kad būtų galima pasiekti darnaus vystymosi tikslus; apgailestauja dėl nesuderinto ES požiūrio į migraciją, pagal kurį pirmenybė teikiama kovai su neteisėta migracija, bet nepakankamai dėmesio skiriama teisėtai migracijai ir judumo galimybėms;

9.

pabrėžia, kad labai reikia veiksmingų priemonių, kuriomis būtų kovojama su neteisėtu migrantų gabenimu ir prekyba jais, o į šią veiklą įsitraukę nusikaltėlių tinklai – traukiami baudžiamojon atsakomybėn;

10.

mano, kad įmanoma ir būtina sumažinti nuolatines kančias ir išvengti bereikalingų mirčių greitai sukuriant ir pradedant naudoti saugius ir teisėtus migrantų atvykimo būdus;

11.

palankiai vertina tai, kad pradėta įgyvendinti ES veiksmų grąžinimo srityje planą, kuriame nustatyta bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis grąžinimo ir readmisijos susitarimų klausimais stiprinimo strategija; primygtinai teigia, kad ES bendradarbiaujant su AKR valstybėmis daugiausia dėmesio reikėtų skirti AKR valstybių gebėjimams greitai reaguoti į readmisijos prašymus stiprinti ir jų atitinkamų piliečių tapatybės nustatymui palengvinti; primena, kad readmisijos susitarimai turi būti neatsiejami nuo tvarios grįžtančių ir (arba) grąžinamų asmenų reintegracijos, todėl primygtinai ragina ES ir AKR valstybes toliau investuoti į priemones, skirtas kilmės šalių pajėgumams priimti atgal savo piliečius ir juos reintegruoti stiprinti;

12.

primena, kad galutinis bet kokios bendros migracijos politikos tikslas turėtų būti ne tik atremti neteisėtos migracijos keliamus iššūkius, bet, dar svarbiau, visapusiškai išnaudoti teisėtos migracijos srautų tiek kilmės, tiek kelionės tikslo šalims teikiamas galimybes;

13.

pabrėžia judumo, ypač švietimo ir darbo tikslais, svarbą kovojant su pagrindinėmis migracijos priežastimis, ypač kiek tai sietina su moterų ir mergaičių įgalėjimu; primena, kad migrantai, perduodami įgytas žinias, patirtį ir įgūdžius, gali tiesiogiai prisidėti prie savo kilmės šalies vystymosi, ir šiuo požiūriu ragina AKR ir ES valstybes apsvarstyti galimybes sudaryti apykaitinės migracijos susitarimus; todėl ragina ES užtikrinti, kad ES partnerystės judumo srityje samprata būtų ne tik kovos su neteisėta migracija, bet ir migracijos ir vystymosi suderinamumo stiprinimo priemonė;

14.

primena, kad apykaitinės migracijos programų skatinimas ir vizų režimo, ypač studentams, profesoriams, mokslininkams ir šeimos susijungimo siekiantiems asmenims, supaprastinimo susitarimų pasirašymas taip pat yra geriausi kovos su migrantus išnaudojančiais organizuotų nusikaltėlių tinklais būdai;

15.

pabrėžia, kokios svarbios migrantų ir darbuotojų migrantų teisės išvengti bet kokių formų išnaudojimo, įskaitant prekybą žmonėmis ir priverčiamąjį darbą, ir šiuo požiūriu pabrėžia būtinybę mokyti teisėsaugos ir pasienio pareigūnus atpažinti išnaudojimo ženklus ir imtis būtinų priemonių šiai problemai spręsti tiek priimančiosiose, tiek išvykimo šalyse; šiuo požiūriu pažymi, kad prekiautojai žmonėmis daugeliui migrantų ir pabėgėlių parduoda iškreiptą vaizdą; pakartoja, kaip svarbu kovoti su prekyba žmonėmis, nutraukiant pinigų srautus ir išardant tinklus, nes tai darys teigiamą poveikį trečiosiose šalyse esančių pabėgėlių ir migrantų žmogaus teisių padėčiai;

16.

primygtinai ragina nustatyti suderintą požiūrį į išteklių, reikalingų prastai ES esančių arba į ją keliaujančių migrantų ir pabėgėlių padėčiai gerinti, telkimą, itin daug dėmesio skiriant pažeidžiamesnių asmenų grupėms, pavyzdžiui, nelydimiems nepilnamečiams ir neįgaliesiems; pabrėžia, kaip svarbu sukurti saugius perėjimo koridorius ir tinkamą pabėgėlių ir migrantų priėmimo ir prašymų nagrinėjimo infrastruktūrą jiems keliaujant į ES ir į ją atvykus, laikantis atitinkamų humanitarinių standartų ir paisant žmogaus teisių normų; ragina AKR ir Europos valstybes glaudžiau bendradarbiauti kovojant su nelegalios imigracijos tarpininkų tinklais;

17.

pabrėžia, kad dabartinėms pastangoms visapusiškai skirti dėmesio saugumo ir vystymosi tarpusavio ryšiui ir pasiekti Darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. 16-ąjį tikslą itin svarbios su saugumu susijusios išlaidos; mano, kad, norint panaikinti pagrindines skurdo priežastis, labai svarbu besivystančiose šalyse skatinti taiką, saugumą ir teisingumą; vis dėlto pabrėžia, kad toks finansavimas, kuris nėra OPV, turi būti skiriamas ne iš vystomojo bendradarbiavimo priemonės (angl. DCI) ir ne iš Europos plėtros fondo (EPF);

18.

pabrėžia, kad pabėgėlėms moterims ir mergaitėms dėl jų lyties kyla įvairių grėsmių, iššūkių ir kliūčių ir kad todėl teikiant bet kokią humanitarinę pagalbą ir įgyvendinant priėmimo arba prieglobsčio politiką privalu atsižvelgti į lytis, skiriant išteklių ir organizuojant mokymą su lytimis susijusioms konkrečioms aplinkybėms nagrinėti;

19.

pabrėžia, kad keliaudami pabėgėlių vaikai yra itin pažeidžiami, nes susiduria su grobimu, išnaudojimu ir prievarta, ir primygtinai ragina visas šalis imtis veiksmų, siekiant apsaugoti pabėgėlių vaikus, ir paisyti jų teisių, įskaitant galimybę gauti išsilavinimą;

20.

palaiko sumanymą pertvarkyti FRONTEX į visapusiškai veikiančią Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūrą (angl. EBCG); taip pat palaiko sumanymą gerokai padidinti šios agentūros biudžetą;

21.

ragina, įgyvendinant migracijos politiką, užmegzti politinį ES, kilmės ir tranzito šalių dialogą, kad būtų galima padėti ES šalių partnerių Vyriausybėms kovoti su organizuotu nusikalstamumu ir nelegalios imigracijos tarpininkais;

22.

primena, kokios svarbios migrantų perlaidos, ir ragina ES ir AKR valstybes nustatyti pigesnius migrantų perlaidų būdus;

23.

primygtinai ragina ES institucijas ir dalyvaujančių valstybių Vyriausybes bendradarbiauti su vietos, nacionalinės ir tarptautinės pilietinės visuomenės subjektais perkėlimo priežasčių šalinimo ir migracijos poveikio tiek AKR, tiek ES valstybėms narėms klausimais;

24.

ragina šalis nedelsiant taikyti atitinkamas Valetos veiksmų plano nuostatas vizų režimo supaprastinimo susitarimams sudaryti ir, siekiant šio tikslo, naudotis Rabato ir Chartumo procesų teisine sistema; primygtinai tvirtina, kad dėl dalyvavimo Chartumo procese neturi būti mažinamos pastangos kovoti su nuolatiniais, be kita ko, Vyriausybių daromais humanitarinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimais, kurie yra vienos iš priverstinio gyventojų perkėlimo priežasčių; patvirtina, kad šiuos procesus privalu suderinti su ilgalaike konfliktų ir žmogaus teisių pažeidimų nutraukimo nelaimės ištiktuose regionuose strategija;

25.

itin palankiai vertina Valetos veiksmų plano nuostatą 2016 m. du kartus, palyginti su 2014 m., padidinti studentams ir akademiniams darbuotojams pagal ES remiamą programą „Erasmus+“ skiriamų stipendijų skaičių; ragina toliau didinti šias stipendijas;

26.

ragina visas šalis, įgyvendinant savo migracijos politiką ir visų pirma Europos migracijos darbotvarkę, visapusiškai paisyti politikos suderinamumo vystymosi labui principo, šiuo požiūriu atsižvelgiant į vidaus ir išorės politikos tarpusavio ryšį, taigi ir į migracijos ir vystymosi politikos bei dabartinės socialinės apsaugos ir užimtumo politikos valstybėse narėse sąsajas;

27.

pažymi, kad įsteigtas ES skubiosios pagalbos patikos fondas stabilumui didinti ir pagrindinėms neteisėtos migracijos ir asmenų persikėlimo Afrikoje priežastims šalinti (Patikos fondas) – priemonė, kuri turėtų padėti kovoti su destabilizacija, priverstiniu gyventojų perkėlimu ir neteisėta migracija ir kuriai iš ES fondų skirta 1,8 mlrd. EUR, o valstybės narės skyrė 81 mln. EUR; primygtinai tvirtina, kad šio fondo lėšas reikėtų skirti atitinkamiems pagalbos projektams remti; pabrėžia, kad vystymuisi skirtos lėšos neturi būti naudojamos bendradarbiavimo sienų valdymo ir grąžinimo klausimais arba trečiųjų šalių atliekamos readmisijos susitarimų įgyvendinimo kontrolės tikslais; ragina Komisiją visapusiškai užtikrinti politinę atskaitomybę ir didinti finansinį Patikos fondo skaidrumą, taip pat nuosekliai taikyti pagalbos veiksmingumo principus, dėl kurių susitarta tarptautiniu lygmeniu, pavyzdžiui, demokratinės atsakomybės ir derinimo principus; ragina valstybes nares prisidėti prie šio Patikos fondo ir pabrėžia, jog, siekiant užtikrinti, kad šis fondas atitiktų savo paskirtį, t. y. kad, užuot jo lėšomis finansavus už žmogaus teisių pažeidimus atsakingas Vyriausybes, jis padėtų tiems, kuriems reikia pagalbos, bus labai svarbu užtikrinti finansuojamų projektų ir programų stebėseną ir vertinimą, taip pat atlikti šio fondo poveikio vertinimą;

28.

ragina valstybes nares vykdyti prisiimtus įsipareigojimus finansuoti patikos fondus, taip pat kitus su humanitarinės pagalbos teikimu susijusius įsipareigojimus; primena, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biurui jau akivaizdžiai trūksta lėšų kovoti su humanitarinėmis krizėmis; prašo ES prisiimti daugiau įsipareigojimų dėl perkėlimo ir įgyvendinti Adis Abeboje vykusioje Vystymosi finansavimo konferencijoje priimtą sprendimą pasiekti tikslą trumpuoju laikotarpiu 0,15–0,2 % savo bendrųjų nacionalinių pajamų skirti oficialiai paramai mažiausiai išsivysčiusių šalių vystymuisi;

29.

pabrėžia, kad viena iš pagrindinių masinės migracijos priežasčių yra, be daugelio kitų, klimato kaita ir jos poveikis – gaivalinės nelaimės; įspėja, kad masinės migracijos dėl gaivalinių nelaimių srautai ateityje tik didės; pakartoja, kad reikia nustatyti holistinį požiūrį į sudėtingus klimato kaitos ir iš savo šalių bėgančių žmonių tarpusavio ryšius, be kita ko, remiantis AKR Migracijos stebėjimo tarnybos patirtimi, kurią ji galėtų perduoti; mano, kad pagal tokį integruotą požiūrį reikėtų atsižvelgti į, be kitų dalykų, saugumą, žemės ūkį, aplinkos būklės blogėjimą ir tvarią miestų ir (arba) kaimo plėtrą; apskritai reikalauja sistemiškai traukti klimato kaitos klausimus į visas išorės politikos kryptis, visų pirma į vystomojo bendradarbiavimo politiką;

30.

ragina nustatyti tarptautinę teisinę sistemą, kad būtų galima apibrėžti pabėgėlio dėl klimato kaitos statusą; mano, kad rengiant tokią sistemą Sąjunga ir AKR valstybės galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį;

31.

ragina pabėgėlių dėl klimato kaitos klausimą spręsti išplečiant esamų teisinių priemonių arba principų taikymo sritį, nes tai suteiktų galimybę surasti nuoseklų ir privalomą šios problemos sprendimo būdą; ragina ES skirti anksčiau žadėtų lėšų kovai su klimato kaita finansuoti, kad būtų galima pasiekti bendrą tikslą per metus iki 2020 m. sutelkti po 100 mlrd. JAV dolerių įprastinei paramai vystymuisi papildyti;

32.

itin palankiai vertina ES paramą Nanseno iniciatyvai ir susijusiai Nanseno apsaugos darbotvarkei, kuriose daugiausia dėmesio skiriama dėl gamtinių pavojų, įskaitant susijusius su klimato kaita, kilusių nelaimių į kitas valstybes perkeltų asmenų apsaugai; ragina toliau stiprinti ES sukurtą Pasaulinį kovos su klimato kaita aljansą, siekiant padėti neturtingoms besivystančioms šalims, kurios yra mažiausiai apsaugotos nuo klimato kaitos, didinti savo pajėgumus prisitaikyti prie jos padarinių;

33.

primygtinai ragina klimato kaitos ir migracijos klausimą įtraukti į AKR ir ES vedamą dialogą migracijos ir vystymosi klausimais;

34.

ragina ES, įgyvendinant iniciatyvą „AKR ir ES veiksmai migracijos srityje“, skubiai paskirstyti atitinkamoms AKR valstybėms techninę pagalbą su klimato kaita ir migracija susijusiems aspektams, nes tokia pagalba joms tampa vis svarbesnė ir kaip prisitaikymo prie klimato kaitos strategija, ir kaip nelaimių prevencijos priemonė;

35.

ragina ES, jos valstybes nares ir AKR valstybes šioje srityje teikti daugiau humanitarinės pagalbos, kad būtų galima prisidėti prie persekiojamų bendruomenių saugumo jų gimtosiose šalyse užtikrinimo;

36.

pripažįsta, kad tvari ekonominė plėtra ir demokratinėmis, stipriomis bei skaidriomis institucijomis grindžiamos valstybės kūrimas labai padeda kovoti su pagrindinėmis priverstinės migracijos priežastimis; ragina ES ir visus tarptautinius suinteresuotuosius subjektus stiprinti vystomąjį bendradarbiavimą ir vedamo politinio dialogo priemones;

37.

paveda savo pirmininkams perduoti šią rezoliuciją AKR ir ES ministrų tarybai, Europos Parlamentui, Europos Komisijai, Europos Vadovų Tarybai, Afrikos Sąjungai, Panafrikos Parlamentui, AKR valstybių regioniniams ir nacionaliniams parlamentams, ES valstybėms narėms ir AKR valstybių regioninėms organizacijoms.

—

posėdžiavusi 2016 m. birželio 13–15 d. Vindhuke (Namibija),

—

atsižvelgdama į JT Saugumo Tarybos rezoliucijas dėl KDR, visų pirma į rezoliuciją 2198 (2015) dėl KDR taikomų sankcijų režimo atnaujinimo ir ekspertų grupės įgaliojimų ir į rezoliuciją 2277 (2016), kuria vieniems metams atnaujinti Jungtinių Tautų Organizacijos stabilizavimo misijos Kongo Demokratinėje Respublikoje (MONUSCO) įgaliojimai,

—

atsižvelgdama į persvarstytą Kotonu partnerystės susitarimą,

—

atsižvelgdama į 1981 m. birželio mėn. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartiją,

—

atsižvelgdama į Afrikos demokratijos, rinkimų ir valdymo chartiją,

—

atsižvelgdama į 2013 m. gruodžio mėn. Nairobio deklaracijas,

—

atsižvelgdama į 2013 m. vasario mėn. Adis Abeboje pasirašytą KDR ir regiono taikos, saugumo ir bendradarbiavimo pagrindų susitarimą,

—

atsižvelgdama į 2015 m. sausio 12 d. JT ekspertų grupės pranešimą dėl KDR,

—

atsižvelgdama į 2015 m. liepos 27 d. paskelbtą JT vyriausiojo žmogaus teisių komisaro metinę ataskaitą dėl žmogaus teisių padėties ir Jungtinių Tautų Jungtinio žmogaus teisių biuro veiklos KDR,

—

atsižvelgdama į 2015 m. lapkričio 9 d. JT Saugumo Tarybos pirmininko pareiškimą dėl padėties KDR,

—

atsižvelgdama į 2016 m. kovo 9 d. JT Generalinio sekretoriaus ataskaitas dėl JT stabilizavimo misijos Kongo Demokratinėje Respublikoje ir dėl KDR ir regiono taikos, saugumo ir bendradarbiavimo pagrindų susitarimo įgyvendinimo,

—

atsižvelgdama į 2016 m. vasario 16 d. Afrikos Sąjungos, Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Tarptautinės Frankofonijos organizacijos pranešimą spaudai dėl būtinybės KDR pradėti įtraukų politinį dialogą ir įsipareigojimo remti Kongo veikėjų pastangas šalyje įtvirtinti demokratiją,

—

atsižvelgdama į ankstesnes Europos Parlamento rezoliucijas dėl Kongo Demokratinės Respublikos (KDR), ypač į 2015 m. liepos 9 d., 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2016 m. kovo 10 d. rezoliucijas,

—

atsižvelgdama į 2016 m. gegužės 23 d. ES Tarybos išvadas dėl Kongo Demokratinės Respublikos,

—

atsižvelgdama į 2015 m. birželio 22 d. ES Tarybos patvirtintą ES metinę žmogaus teisių ir demokratijos ataskaitą,

—

atsižvelgdama į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir jos atstovo spaudai pareiškimus dėl padėties Kongo Demokratinėje Respublikoje, visų pirma padarytus 2015 m. sausio 25 d. ir 2015 m. spalio 12 d.,

—

atsižvelgdama į 2015 m. spalio 21 d. ES vietinį pareiškimą dėl žmogaus teisių padėties KDR, taip pat į 2015 m. lapkričio 19 d. KDR pradėjus nacionalinį dialogą padarytą ES vietinį pareiškimą,

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 2 d. Tarptautinių įgaliotinių ir atstovų Afrikos Didžiųjų ežerų regione grupės bendrą pranešimą spaudai dėl rinkimų KDR,

—

atsižvelgdama į 2006 m. vasario 18 d. Kongo Konstituciją,

—

atsižvelgdama į Darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi Joseph Kabila KDR prezidento pareigas eina nuo 2001 m.; kadangi kitus prezidento ir parlamento rinkimus planuojama surengti 2016 m. lapkričio mėn., o prezidento J. Kabilos kadencija baigiasi 2016 m. gruodžio 20 d.; kadangi pagal Kongo Konstituciją KDR prezidentas gali vykdyti įgaliojimus tik dvi kadencijas;

B.

kadangi 2016 m. balandžio 15 d. Nepriklausoma nacionalinė rinkimų komisija (angl. CENI) pažymėjo, kad naujas rinkėjų sąrašas bus pradedamas rengti 2016 m. liepos mėn. ir kad šis procesas gali trukti trejus metus; kadangi 2016 m. kovo 18 d. ši komisija paskelbė, kad negali surengti planuotų prezidento ir parlamento rinkimų, o Tarptautinė Frankofonijos organizacija, priešingai, tvirtina, kad per tris mėnesius galima atnaujinti rinkėjų sąrašus;

C.

kadangi, susiklosčius tokiai padėčiai, KDR politinė opozicija pradėjo kaltinti prezidentą J. Kabilą ir jo Vyriausybę mėginimais naudotis administracinėmis ir techninėmis priemonėmis, siekiant atidėti rinkimus ir likti valdžioje pasibaigus jų Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų laikotarpiui;

D.

kadangi 2015 m. dėl didelio pilietinės visuomenės pasipriešinimo ir susitelkimo buvo nutrauktas pirmasis mėginimas pakeisti KDR rinkimų įstatymą, visų pirma 8 straipsnį; kadangi dėl šių mėginimų šalyje padidėjo politinė įtampa ir padaugėjo neramumų bei smurto;

E.

kadangi kiti prezidento ir parlamento rinkimai yra labai svarbūs, ir, jei jie bus surengti taikiai, skaidriai ir laiku, tai labai padėtų įtvirtinti KDR daugiau kaip per dešimtmetį padarytą pažangą;

F.

kadangi 2014 m. birželio mėn. ES į KDR išsiuntė tolesnę rinkimų stebėjimo misiją, kuri atkreipė dėmesį į būtinybę atnaujinti rinkimų sąrašus, sudaryti kandidatams sąžiningos konkurencijos sąlygas, labiau apsaugoti pilietines laisves, užtikrinti teisingą rinkimų ginčų arbitražo sistemą ir stengtis panaikinti nebaudžiamumo praktiką;

G.

kadangi 2015 m. lapkričio 28 d. prezidentas J. Kabila paragino pradėti nacionalinį dialogą; kadangi vėliau Afrikos Sąjunga paskyrė buvusį Togo Ministrą Pirmininką Edemą Kodjo nacionalinio politinio dialogo tarpininku; kadangi dvi pagrindinės opozicijos grupės („G7“ ir „la Dynamique de l’opposition“) atmetė E. Kodjo parengtas galutines išvadas, nes jos neva neatspindi dabartinės padėties, ir iki šiol vis dar atsisako dalyvauti šiame dialoge, nes mano, kad jis nėra atviras, įtraukus ar demokratiškas ir yra tik vilkinimo taktika;

H.

kadangi Afrikos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga ir Tarptautinė Frankofonijos organizacija kartu pabrėžė, kaip svarbu palaikyti dialogą ir siekti politinių veikėjų susitarimo, pagal kurį būtų laikomasi demokratijos ir teisinės valstybės principų, ir primygtinai paragino visus Kongo politinius subjektus išplėsti visapusišką bendradarbiavimą, į jį įtraukiant Edemą Kodjo;

I.

kadangi per pastaruosius keletą mėnesių žmogaus teisių grupės ne kartą pranešė apie prastėjančią žmogaus teisių ir saviraiškos bei susirinkimų laisvės padėtį šalyje, įskaitant pernelyg didelės jėgos naudojimą prieš taikius demonstrantus, žurnalistus, politikos lyderius ir kitus asmenis, kurie priešinasi mėginimams leisti prezidentui J. Kabilai likti valdžioje pasibaigus Konstitucijoje nustatytam daugiausia dviejų kadencijų laikotarpiui;

J.

kadangi per kai kurias represijas žmonės žuvo arba buvo sužeisti; kadangi kitais atvejais dėl politinių priežasčių žmonės buvo savavališkai sulaikyti arba patraukti į teismą; kadangi pranešama, kad grasinant žurnalistams ir prieš juos rengiant išpuolius – organizacijos „Žurnalistai be sienų“ ir „Žurnalistai pavojuje“ išvardijo 72 išpuolių prieš žurnalistus ir žiniasklaidą atvejus, – taip pat uždarant žiniasklaidos kanalus, ribojama spaudos laisvė; kadangi JT ir keletas žmogaus teisių organizacijų pažymėjo, kad daug žmogaus teisių pažeidimų padaro valstybės pareigūnai ir kad traukiant pagrindinius kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn padaryta tik nedidelė pažanga;

K.

kadangi saugumo padėtis KDR, ypač rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse, ir toliau prastėja – pateikta daug pranešimų apie žmogaus teisių ir tarptautinės teisės pažeidimus, įskaitant tikslinius išpuolius prieš civilius gyventojus, neteismines egzekucijas, žmonių grobimus, vaikų verbavimą į ginkluotas grupuotes ir naudojimąsi jais ir plačiai paplitusį seksualinį smurtą bei smurtą dėl lyties; kadangi, kiek tai sietina su seksualiniu smurtu, JT atkreipė dėmesį į tai, kad Kongo valdžios institucijos ėmėsi svarbių veiksmų, be kita ko, pastaraisiais mėnesiais surengė 20 teismo procesų, per kuriuos 19 kariškių pripažinti kaltais dėl išžaginimo;

L.

kadangi humanitarinės pagalbos organizacijos įvertino, kad dėl politinio nestabilumo šalyje įsivyrauja chaosas, o jos gyventojai, jau nusilpę per įvairias ankstesnes ir dabartinę krizes, patiria ypač didelį skurdą ir nesaugumą – šiuo metu pagalba reikalinga 7,5 mln. asmenų; kadangi dėl vykstančio konflikto ir karinių operacijų šalyje taip pat perkelta 1,5 mln. asmenų, o 500 000 asmenų buvo priversti bėgti iš šalies;

M.

kadangi pagal 2014–2020 m. KDR nacionalinę orientacinę programą, kuriai iš 11-ojo EPF skirta 620 mln. EUR, pirmenybė teikiama valdymui ir teisinei valstybei stiprinti, įskaitant teisminių institucijų, policijos ir kariuomenės reformas;

N.

kadangi 2016 m. gegužės 13 d. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinė Karalystė paskelbė, kad svarsto galimybę kartu su savo Europos ir tarptautiniais partneriais koordinuoti tikslinių sankcijų, kuriomis siekiama atgrasyti imantis KDR demokratiniams procesams arba institucijoms kenksmingų veiksmų arba įgyvendinant tokią politiką dalyvavusius asmenis nuo tokios veiklos, taikymo procesą;

O.

kadangi, kurstant konfliktus KDR ir regione, galimybės gauti gamtos išteklių ir jais naudotis vis dar atlieka svarbų vaidmenį;

1.

yra labai susirūpinusi dėl vis nestabilesnės padėties Kongo Demokratinėje Respublikoje įtemptu laikotarpiu prieš rinkimus; šiuo požiūriu ragina Kongo valdžios institucijas, visapusiškai laikantis Konstitucijoje nustatytų terminų ir jos nuostatų, atnaujinti rinkėjų sąrašą ir nedelsiant pristatyti rinkimų tvarkaraštį bei patikimą ir teisingą prezidento ir parlamento rinkimų biudžetą; džiaugdamasi pažymi, kad prireikus ES ir tarptautinė bendruomenė yra pasirengusios teikti paramą Kongo rinkimų procesui, jeigu bus laikomasi pirmiau išvardytų būtinų sąlygų;

2.

ragina sėkmingai ir laiku surengti rinkimus, nes tai bus labai svarbu siekiant užtikrinti ilgalaikį šios šalies ir viso regiono stabilumą ir vystymąsi; patvirtina, kad šie rinkimai turėtų vykti visapusiškai paisant 2006 m. Kongo Konstitucijos, visų pirma jos 70, 73, 103, 105, 220 ir 222 straipsnių, esmės ir prasmės, taip pat Afrikos demokratijos, rinkimų ir valdymo chartijos, kurią KDR primygtinai raginama nedelsiant ratifikuoti, principų; laikosi nuomonės, kad KDR valdžios institucijos šioje srityje prisiima aiškią atsakomybę ir turi pareigą užtikrinti skaidriems, patikimiems ir įtraukiems rinkimams palankią aplinką;

3.

atkreipia dėmesį į prezidento J. Kabilos iniciatyvą pradėti nacionalinį dialogą ir pabrėžia, kad, norint taikiai susitarti dėl patikimo rinkimų proceso sąlygų ir tvarkaraščio, labai svarbu pradėti atvirą, įtraukų ir demokratinį politinį dialogą, kuriam pritartų visi suinteresuotieji subjektai;

4.

ragina ES ir AS išplėsti savo visapusišką bendradarbiavimą ir į jį įtraukti tokius klausimus kaip įtraukus dialogas ir siekis sudaryti KDR politinių veikėjų tarpusavio susitarimą, pagal kurį būtų paisoma demokratijos ir teisinės valstybės principų, taip pat toliau derinti savo veiksmus, kurių imamasi KDR, su kitais tarptautiniais suinteresuotaisiais subjektais, visų pirma JT;

5.

primygtinai ragina KDR Vyriausybę toliau daryti pažangą šalies demokratizacijos srityje ir, siekiant šio tikslo, aktyviai remtis į 2011 m. ES rinkimų stebėjimo misijos galutinę ataskaitą bei tolesnės 2014 m. misijos ataskaitą įtrauktomis rekomendacijomis; pabrėžia, kad ES KDR rinkimų procesui teikiamos paramos pobūdis ir mastas turėtų priklausyti nuo pažangos, padarytos įgyvendinant į šias ataskaitas įtrauktas rekomendacijas;

6.

primena, kad Nepriklausoma nacionalinė rinkimų komisija turėtų būti nešališka ir įtrauki institucija, turinti pakankamai išteklių išsamiam ir skaidriam procesui įgyvendinti;

7.

reiškia didelį susirūpinimą dėl prastėjančios saugumo ir žmogaus teisių padėties KDR, visų pirma dėl nuolatinių pranešimų apie dažnėjančius politinio smurto atvejus; primygtinai tvirtina, kad Vyriausybė yra atsakinga už tai, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam dabartinės politinės krizės gilėjimui ar smurto didėjimui ir kad būtų gerbiamos bei saugomos politinės piliečių teisės, visų pirma saviraiškos, asociacijų ir susirinkimų teisės, nes jos yra dinamiško politinio ir demokratinio gyvenimo pagrindas;

8.

griežtai smerkia bet kokį jėgos naudojimą, griežtus apribojimus ir bauginimus, su kuriais prieš artėjantį rinkimų ciklą susiduria visų pirma opozicijos nariai, žmogaus teisių gynėjai ir žurnalistai; ragina paleisti visus politinius kalinius; ragina Kongo valdžios institucijas užtikrinti Nacionalinės žmogaus teisių komisijos nepriklausomumą ir, aprūpinant ją reikiamais ištekliais, jai sudaryti sąlygas dirbti visiškai nepriklausomai;

9.

ragina KDR Vyriausybę ir tarptautinius partnerius pradėti kruopščius ir skaidrius pastaruoju metu, visų pirma per protestus dėl rinkimų, įvairiuose šalies regionuose padarytų žmogaus teisių pažeidimų, taip pat neseniai Benine, Šiaurės Kivu, įvykdytų žudynių tyrimus; pakartoja, kad už didelius žmogaus teisių pažeidimus, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir seksualinį smurtą, taip pat už vaikų kareivių verbavimą atsakingi asmenys negali likti nenubausti; pabrėžia, kad privalu pranešti apie tokius veiksmus atlikusius asmenis, nustatyti jų tapatybę, patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti laikantis nacionalinės ir tarptautinės baudžiamosios teisės normų;

10.

pripažįsta Kongo valdžios institucijų pastangas kovoti su nebaudžiamumu ir užkirsti kelią seksualiniam smurtui bei smurtui prieš vaikus, tačiau mano, kad pažanga ir toliau daroma lėtai; ragina Vyriausybę skatinti lyčių lygybę, visų pirma kiek tai sietina su moterų traukimu į kandidatų į prezidentus sąrašą;

11.

pakartoja, kad labai nerimauja dėl nerimą keliančios humanitarinės padėties KDR, kuri susiklostė visų pirma dėl smurtinių ginkluotų konfliktų rytinėse provincijose ir apytiksliai 245 000 pabėgėlių iš Burundžio antplūdžio nuo 2015 m. balandžio mėn.; primena, kad visų ginkluotų grupuočių neutralizavimas šiame regione labai padės užtikrinti taiką ir stabilumą; ragina ES ir jos valstybes nares toliau teikti pagalbą KDR gyventojams, kad būtų galima gerinti pažeidžiamiausių gyventojų grupių gyvenimo sąlygas;

12.

palankiai vertina JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 2277 (2016), kuria atnaujinti MONUSCO įgaliojimai ir jai suteikta daugiau galių per rinkimus apsaugoti civilius gyventojus ir ginti žmogaus teises;

13.

ragina AS ir ES užtikrinti, kad būtų vedamas nuolatinis politinis Didžiųjų ežerų regiono šalių dialogas, siekiant užkirsti kelią bet kokiam tolesniam destabilizavimui; apgailestauja, kad, įgyvendinant 2013 m. vasario mėn. Taikos, saugumo ir bendradarbiavimo pagrindų susitarimą, padaryta tik nedidelė pažanga, ir ragina visas šalis aktyviai prisidėti prie pastangų stabilizuoti padėtį;

14.

primena KDR pagal Kotonu susitarimą prisiimtus įsipareigojimus gerbti demokratijos, teisinės valstybės ir žmogaus teisių principus, kurie apima saviraiškos ir žiniasklaidos laisvę, gerą valdymą ir politinių pareigų vykdymo skaidrumą; primygtinai ragina ES institucijas, siekiant galutinai išaiškinti rinkimų procesą, aktyviau vesti dialogą su KDR valdžios institucijomis vadovaujantis Kotonu susitarimo 8 straipsniu;

15.

pabrėžia, kad, nepasiekus šio tikslo, ES turės pradėti procedūrą pagal Kotonu susitarimo 96 straipsnį, visų pirma nukreipti biudžetui skiriamą paramą pilietinei visuomenei ir apsvarstyti galimybę taikyti tikslines sankcijas;

16.

pabrėžia, kad, užkertant kelią politinėms krizėms Centrinėje Afrikoje, AS atlieka labai svarbų vaidmenį, ir ragina jos lyderius, visų pirma Pietų Afriką, siekti užtikrinti, kad būtų laikomasi KDR Konstitucijos; primygtinai ragina ES naudotis visomis turimomis diplomatinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, įskaitant ekonominės partnerystės susitarimus, kurie bus pasirašyti ateityje, šiam tikslui pasiekti;

17.

palankiai vertina Kongo valdžios institucijų pastangas įgyvendinti teisės aktus, kuriais draudžiama prekiauti naudingosiomis iškasenomis ir jas apdoroti tose vietovėse, kuriose jos išgaunamos neteisėtai, pavyzdžiui, ginkluotų grupuočių kontroliuojamose teritorijose; ragina Kongo valdžios institucijas griežčiau įgyvendinti teisės aktus, kuriais siekiama nutraukti neteisėtą KDR naudingųjų iškasenų išteklių naudojimą, ir primygtinai ragina KDR toliau stengtis laikytis Gavybos pramonės skaidrumo iniciatyvos principų;

18.

paveda savo pirmininkams perduoti šią rezoliuciją AKR ir ES ministrų tarybai, Europos Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai, Komisijos pirmininko pavaduotojai ir Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai, Afrikos Sąjungai, JT Generaliniam sekretoriui, JT Žmogaus teisių tarybai ir KDR prezidentui, Ministrui Pirmininkui ir parlamentui.

—

posėdžiavusi 2016 m. birželio 13–15 d. Vindhuke (Namibija),

—

atsižvelgdama į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytą AKR ir ES partnerystės susitarimą su pakeitimais,

—

atsižvelgdama į 2015 m. spalio 8 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl ES veiksmų plano dėl lyčių lygybės ir galių moterims suteikimo vystomojo bendradarbiavimo srityje atnaujinimo,

—

atsižvelgdama į 2013 m. vasario 6 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl JT Moterų padėties komisijos 57-osios sesijos. Visų formų smurto prieš moteris ir mergaites prevencija ir panaikinimas,

—

atsižvelgdama į 2014 m. liepos 4 d. Briuselyje vykusio ES valstybių narių metinio susitikimo JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1325 klausimu ataskaitą „Praėjo penkiolika metų nuo JT ST rezoliucijos 1325 patvirtinimo. Besiruošiant 2015-iesiems“,

—

atsižvelgdama į ES gaires dėl smurto prieš moteris ir mergaites ir kovos su visų formų jų diskriminacija, taip pat į ES gaires dėl vaikų ir ginkluotų konfliktų,

—

atsižvelgdama į 2015 m. vasario 12 d. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos Federicos Mogherini ir JT Generalinio Sekretoriaus specialiosios įgaliotinės vaikų ir ginkluotų konfliktų klausimais Leilos Zerrougui Tarptautinės kovos su vaikų kareivių naudojimu dienos proga padarytą bendrą pranešimą spaudai,

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 11 d. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos Federicos Mogherini ir už humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą atsakingo Komisijos nario Christoso Stylianideso bendrą laišką Europos Parlamento nariams,

—

atsižvelgdama į 1949 m. Ženevos konvencijas ir į 1977 m. papildomus jų protokolus, taip pat į 1989 m. JT vaiko teisių konvenciją (angl. UNCRC), 2000 m. jos fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose ir į 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą,

—

atsižvelgdama į 1948 m. gruodžio 10 d. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

—

atsižvelgdama į JT Saugumo Tarybos rezoliucijas 1325 (2000), 1820 (2008), 1888 (2009), 1889 (2009), 1960 (2010), 2106 (2013) ir 2122 (2013), taip pat į ES ir AKR valstybių pagal šias rezoliucijas prisiimtus įsipareigojimus ir pareigas,

—

atsižvelgdama į 1979 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (angl. CEDAW),

—

atsižvelgdama į JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (angl. UNHCR) gaires dėl moterų pabėgėlių apsaugos, įskaitant seksualinio smurto prieš jas prevenciją ir atsaką į jį,

—

atsižvelgdama į 2015 m. gruodžio 28 d. paskelbtą JT Generalinio Sekretoriaus specialiosios įgaliotinės vaikų ir ginkluotų konfliktų klausimais Leilos Zerrougui metinę ataskaitą Žmogaus teisių tarybai,

—

atsižvelgdama į 2012 m. sausio 13 d. ir 2015 m. kovo 23 d. JT Generalinio sekretoriaus ataskaitas dėl su konfliktais susijusio smurto,

—

atsižvelgdama į 2015 m. rugsėjo 25 d. Niujorke vykusiame Jungtinių Tautų aukščiausiojo lygio susitikime darnaus vystymosi klausimais priimtą dokumentą „Keiskime mūsų pasaulį. Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“,

—

atsižvelgdama į draudimą smurtauti prieš moteris ir moterų teises į orumą, gyvenimą, neliečiamumą ir saugumą bei laisvę nepatirti diskriminacijos, užtikrintas Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos Protokolu dėl moterų teisių Afrikoje (Maputu protokolas),

—

atsižvelgdama į Afrikos žmogaus ir tautų teisių komisijos rezoliuciją 283 (2014) dėl moterų ir vaikų padėties per ginkluotus konfliktus,

—

atsižvelgdama į 1995 m. rugsėjo mėn. Pekine vykusią Ketvirtąją pasaulinę konferenciją moterų klausimais ir Pekino deklaraciją bei veiksmų platformą,

—

atsižvelgdama į įgyvendinamą 1994 m. Kaire vykusios Tarptautinės konferencijos gyventojų ir vystymosi klausimais (angl. ICPD) veiksmų programą,

—

atsižvelgdama į Darbo tvarkos taisyklių 18 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi žaginimu, seksualine vergija, priverstine sterilizacija ir kitomis smurto prieš moteris, mergaites ir vaikus formomis nuolat naudojamasi kaip karo ginklais ir kadangi ši praktika buvo plačiai paplitusi per daugelį iš neseniai vykusių ir šiuo metu vykstančių ginkluotų konfliktų; kadangi žaginimas ir seksualinė vergija, jeigu tai tampa plačiai paplitusia ir nuolatine praktika, pagal Ženevos konvenciją pripažįstami nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais;

B.

kadangi dabar žaginimas taip pat laikomas sudedamąja genocido dalimi, jeigu tokios praktikos griebiamasi siekiant visiškai ar iš dalies sunaikinti tam tikrą žmonių grupę;

C.

kadangi apie tokius nusikaltimus iš esmės nepranešama, o jų kaltininkai retai kada patraukiami baudžiamojon atsakomybėn ir teisiami;

D.

kadangi dėl giliai įsišaknijusių lyčių normų Afrikoje moterims ir mergaitėms gresia itin didelis pavojus patirti seksualinį smurtą, kuriuo naudojamasi, be kita ko, kaip civilių bendruomenės arba tautinės grupės narių žeminimo, dominuojamosios padėties įtvirtinimo, bauginimo, išskaidymo ir (arba) priverstinio perkėlimo priemone;

E.

kadangi seksualinis smurtas aukoms, taip pat jų šeimoms ir visoms bendruomenėms, turi didelių fizinių, emocinių, psichologinių ir socialinių padarinių;

F.

kadangi daugeliu atvejų seksualinio smurto aukos patiria netiesioginių pasekmių, pavyzdžiui, yra pasmerkiamos, pašalinamos iš savo bendruomenės, atskiriamos ir tampa finansiškai pažeidžiamos;

G.

kadangi pagal tarptautinės humanitarinės teisės normas abortus reikalaujama laikyti būtina medicinine po išžaginimo per karą pastojusioms mergaitėms ir moterims teikiama pagalba, o tai reiškia, kad karo prievartos aukos turi teisę atlikti abortą, nes tai yra būtinos medicininės pagalbos dalis;

H.

kadangi per konfliktus taikoma tarptautinė humanitarinė teisė, įskaitant Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, ir ja pakeičiami nacionalinės ar vietos teisės aktai;

I.

kadangi JT taikos palaikymo pajėgos ne kartą buvo kaltinamos seksualiniu išnaudojimu ir prievarta; kadangi 2016 m. sausio mėn., atlikus nepriklausomą tokios piktnaudžiavimo praktikos apžvalgą, JT apkaltintos nesugebėjimu atsakyti į jų taikdariams mestus kaltinimus smurtavus prieš vaikus; kadangi 2016 m. kovo mėn. JT Saugumo Taryba patvirtino rezoliuciją šiuo klausimu;

J.

kadangi 2014 m. Europos Parlamentas Dr. D. Mukwegei už jo išskirtinį darbą rūpinantis moterimis, kurios Kongo Demokratinėje Respublikoje tapo seksualinio smurto aukomis, skyrė Sacharovo premiją;

1.

griežtai smerkia visų rūšių valstybinių ir nevalstybinių subjektų smurtą prieš moteris ir vaikus, jų žmogaus teisių pažeidimus ir išnaudojimą, taip pat išpuolius prieš žmogaus teisių gynėjus ir pilietinės visuomenės organizacijas tiek per konfliktus, tiek jiems pasibaigus;

2.

griežtai smerkia žaginimą, kuriuo naudojamasi kaip karo ginklu, ir priespaudą ir pažymi, kad tokia praktiką privalu panaikinti; pabrėžia, kad už civilių gyventojų apsaugą ir atsakomybės užtikrinimą per konfliktus pirmiausia atsakingos valstybės; apgailestauja, kad nekaltos moterys ir vaikai nepakankamai apsaugomi nuo didėjančio smurto, įskaitant žaginimą, kankinimą ir vaikų kareivių verbavimą;

3.

primygtinai ragina ES, AKR grupę, Afrikos Sąjungą ir JT daryti spaudimą regionų, kuriuose griebiamasi tokio smurto, Vyriausybėms ir visiems suinteresuotiesiems subjektams nutraukti tokią praktiką ir užtikrinti teisminių institucijų nepriklausomumą, kad būtų galima patraukti kaltininkus atsakomybėn ir nutraukti nebaudžiamumo už tokį smurtą praktiką;

4.

ragina visas valstybes patvirtinti ir įgyvendinti teisines, administracines ir socialines priemones, kuriomis būtų siekiama užkirsti kelią moterų ir vaikų žaginimui ir smurtui prieš juos per konfliktus ir jiems pasibaigus, taip pat užtikrinti, kad aukos gautų reabilitacijos terapiją, atitinkamą paramą ir sveikatos priežiūros bei psichologinės pagalbos paslaugas, įskaitant lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugas;

5.

ragina visas valstybes pasirašyti ir ratifikuoti JT vaiko teisių konvenciją ir jos fakultatyvinius protokolus ir patvirtinti teisės aktus, kuriais ginkluotosioms pajėgoms arba grupuotėms būtų aiškiai draudžiama verbuoti vaikus ir jais naudotis vykdant karo veiksmus ir tokia veikla būtų laikoma nusikaltimu;

6.

ragina visas valstybes, siekiant panaikinti nebaudžiamumo praktiką ir atkurti teisingumą, apklausti visus vykdant tokius nusikaltimus dalyvavusius asmenis ir juos visus iki pat aukščiausias pareigas vadovavimo grandinėje einančių asmenų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pateikiant kuo sunkesnius kaltinimus;

7.

pabrėžia būtinybę dėti daugiau pastangų ir skirti daugiau išteklių, siekiant užkirsti kelią bet kokiai moterų diskriminacijai ir ją panaikinti, taip pat kovoti su visų formų smurtu, įskaitant prekybą žmonėmis, moterų lyties organų žalojimą, priverstinę sterilizaciją, priverstinį apvaisinimą, žudymą dėl lyties, smurtą namuose ir vedybinį prievartavimą, vaikų, ankstyvas ir priverstines santuokas ir smurtą dėl lyties per konfliktus ir jiems pasibaigus, ir už tokius veiksmus traukti baudžiamojon atsakomybėn;

8.

ragina visas valstybes ir tarptautinius subjektus, dalyvaujančius konfliktuose ir teikiant humanitarinę pagalbą, įskaitant Europos Komisiją, įsipareigoti užtikrinti, kad, kaip numatyta Ženevos konvencijose ir jų papildomuose protokoluose, susiklosčius bet kokiai nepaprastajai padėčiai arba prasidėjus krizei moterys ir mergaitės būtų saugios: mažinti seksualinės prievartos ir smurto dėl lyties riziką, didinti informuotumą, imtis veiksmų, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn tokio smurto vykdytojus, ir užtikrinti, kad, užuot įtvirtinus nežmoniško elgesio praktiką, moterys ir mergaitės per humanitarines krizes galėtų naudotis visomis lytinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūros paslaugomis, įskaitant saugius abortus;

9.

ragina valstybes teikti visą būtiną pagalbą išžagintoms ir neretai visuomenės ir savo šeimų atstumtoms moterims ir jų vaikams;

10.

ragina AKR valstybes, ES valstybes nares ir Europos Parlamentą prisijungti prie 2013 m. lapkričio mėn. Londone paskelbto raginimo imtis veiksmų, siekiant išspręsti smurto prieš moteris ir mergaites susiklosčius ekstremaliajai situacijai problemą;

11.

ragina visas valstybes sukurti sistemiško reagavimo į smurtą prieš vaikus sistemą, kuri būtų įtraukta į nacionalinius planavimo procesus, sistemiškai vertinama atsižvelgiant į nustatytus tikslus ir tvarkaraščius ir kuriai būtų skiriama pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių jos įgyvendinimui paremti; primygtinai ragina imtis veiksmų, siekiant šalinti pagrindines smurto prieš vaikus priežastis; atkreipia dėmesį į švietimo vaidmenį, nes švietimas yra galinga priemonė, galinti atkurti įprastos būsenos pojūtį, padėti vaikams įveikti traumas ir ugdyti jų gebėjimus būti produktyviais piliečiais ekstremaliajai situacijai pasibaigus; pabrėžia, kad per ginkluotus konfliktus susiklostant ekstremaliosioms situacijoms būtina skirti reikiamų išteklių švietimui;

12.

labai nerimauja dėl žalingo, negrįžtamo ir kartais mirtino fizinio, psichologinio ir socialinio moterų lyties organų žalojimo ir apipjaustymo (angl. FGM/C) poveikio; ragina visose šalyse panaikinti tokią praktiką;

13.

ragina visas valstybes ir tarptautinius subjektus, dalyvaujančius konfliktuose ir teikiant humanitarinę pagalbą, įsipareigoti pagal Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus apsaugoti humanitarinę pagalbą teikiančius darbuotojus nuo persekiojimo;

14.

ragina JT aprūpinti savo nares mokymo gairėmis ir medžiaga apie moterų ir vaikų apsaugą, teises ir konkrečius poreikius, taip pat organizuoti specializuotą visų taikos palaikymo srityje dirbančių darbuotojų mokymą į konfliktus patekusių moterų ir vaikų apsaugos, specialiųjų poreikių ir žmogaus teisių klausimais;

15.

primygtinai ragina aukšto rango karo vadus nustatyti pakankamai aiškias ir tikslias bendravimo su civiliais gyventojais taisykles, kuriomis būtų aiškiai draudžiamas seksualinis ir kitų rūšių smurtas; pabrėžia, kaip svarbu priminti vadams jų atsakomybę smurto prieš civilius gyventojus atvejais palaikyti drausmę; primygtinai ragina karo vadus pranešti teisminėms institucijoms apie visus jų kareivių smurtavimo prieš civilius gyventojus atvejus;

16.

palankiai vertina JT Generalinio sekretoriaus rekomendaciją Afrikos Sąjungai užtikrinti ginkluotųjų pajėgų kovos su seksualiniu smurtu veiksmų plano įgyvendinimą ir sistemiškai traukti kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn bei užtikrinti aukoms žalos atlyginimą, įskaitant kompensacijas;

17.

labai nerimauja dėl daugybės JT taikos palaikymo pajėgoms pateiktų kaltinimų seksualine prievarta; palankiai vertina šiuo klausimu patvirtintą JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 2272; visų pirma palankiai vertina tai, kad JT pirmą kartą pradėjo įvardyti įtariamų nusikaltėlių šalis, t. y. ėmėsi veiksmų, kuriais siekiama daryti spaudimą valstybėms nagrinėti kaltinimus, į kuriuos jos neretai žiūrėjo pro pirštus; ragina įgyvendinti visiško su JT darbuotojais siejamo išnaudojimo ir seksualinių išpuolių netoleravimo politiką;

18.

pabrėžia būtinybę į nusiginklavimo, demobilizacijos ir reintegracijos programas įtraukti kovos su seksualiniu smurtu aspektą, kad nusikaltimų vykdytojai nebegalėtų eiti karinių arba vadovaujamųjų pareigų;

19.

apgailestauja, kad vis dar turima labai mažai duomenų apie žaginimą ir seksualinį smurtą per konfliktus; prašo valstybių, kuriose vyksta konfliktai arba kurios dalyvauja humanitarinės pagalbos teikimo po konflikto veikloje, rinkti išskaidytus duomenis apie šios rūšies smurtą, jo aukas ir nusikaltimų vykdytojus;

20.

paveda savo pirmininkams perduoti šią rezoliuciją AKR ir ES ministrų tarybai, Europos Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai, Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Afrikos Sąjungos institucijoms ir Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.