Šis tekstas yra skirtas tik informacijai ir teisinės galios neturi. Europos Sąjungos institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį. Autentiškos atitinkamų teisės aktų, įskaitant jų preambules, versijos skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir pateikiamos svetainėje „EUR-Lex“. Oficialūs tekstai tiesiogiai prieinami naudojantis šiame dokumente pateikiamomis nuorodomis

kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais pripažinimo ir vykdymo srityje

1. Šis reglamentas taikomas registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimams.

b) registruotos partnerystės buvimui, galiojimui ar pripažinimui;

d) mirusio partnerio turto paveldėjimui;

f) teisei registruotos partnerystės nutraukimo arba pripažinimo negaliojančia atveju perkelti vieno partnerio teises į senatvės ar neįgalumo pensiją, sukauptas registruotos partnerystės metu, iš kurių per registruotos partnerystės laikotarpį nebuvo gauta pensijos pajamų, kitam partneriui arba tokių teisių tarp jų patikslinimui;

g) teisių in rem į turtą pobūdžiui ir

h) visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokiam teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms.

Kompetencija registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais valstybėse narėse

Šiuo reglamentu nedaromas poveikis valstybių narių valdžios institucijų kompetencijai spręsti registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimus.

2. Šiame reglamente terminas „teismas“ reiškia bet kurią teisminę instituciją ir visas kitas valdžios institucijas bei teisės specialistus, kurie yra kompetentingi spręsti registruotų partnerysčių turtinių pasekmių susijusius klausimus, kurie vykdo teismines funkcijas arba veikia vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais arba veikia jos prižiūrimi, jei tos kitos valdžios institucijos ir teisės specialistai garantuoja nešališkumą ir užtikrina visų šalių teisę būti išklausytoms, ir jei jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jie veikia, teisę:

a) gali būti apeliacine tvarka apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrėti ir

b) turi panašią galią ir poveikį kaip ir teisminės institucijos sprendimas dėl to paties klausimo.

Valstybės narės pagal 64 straipsnį praneša Komisijai apie pirmoje pastraipoje nurodytas kitas valdžios institucijas ir teisės specialistus.

Tais atvejais, kai į valstybės narės teismą kreiptasi vieno iš registruotų partnerių paveldėjimo klausimais pagal Reglamentą (ES) Nr. 650/2012, tos valstybės teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą su ta paveldėjimo byla susijusiais registruotos partnerystės turtinių pasekmių klausimais.

1. Tais atvejais, kai į valstybės narės teismą kreiptasi, kad jis priimtų sprendimą dėl registruotos partnerystės nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, tos valstybės teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl tos registruotos partnerystės turtinių pasekmių, susijusių su ta nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia byla, jei partneriai taip susitaria.

2. Jei šio straipsnio 1 dalyje nurodytas susitarimas sudaromas prieš kreipiantis į teismą, kad jis priimtų sprendimą dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių klausimų, jis turi atitikti 7 straipsnį.

Tais atvejais, kai nė vienas valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 4 ar 5 straipsnius arba tuose straipsniuose nenurodytose bylose jurisdikciją priimti sprendimą dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių klausimu turi:

a) valstybės narės, kurios teritorijoje kreipimosi į teismą momentu yra partnerių įprastinė gyvenamoji vieta, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama,

b) valstybės narės, kurios teritorijoje buvo partnerių paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu kreipimosi į teismą momentu vienas iš jų ten tebegyvena, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama,

c) valstybės narės, kurios teritorijoje kreipimosi į teismą momentu yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai, arba, jei ši sąlyga netenkinama,

d) valstybės narės, kurios pilietybė kreipimosi į teismą momentu yra bendra abiejų partnerių pilietybė, teismai arba, jei ši sąlyga netenkinama,

e) valstybės narės, pagal kurios teisę registruota partnerystė buvo sudaryta, teismai.

1. Tais atvejais, kai taikomas 6 straipsnis, šalys gali susitarti, kad išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl jų registruotos partnerystės turtinių pasekmių turi valstybės narės, kurios teisė yra taikytina pagal 22 straipsnį arba 26 straipsnio 1 dalį, teismai arba valstybės narės, pagal kurios teisę registruota partnerystė buvo sudaryta, teismai.

2. 1 dalyje nurodytas susitarimas turi būti rašytinės formos, nurodoma jo sudarymo data ir jis pasirašomas abiejų šalių. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuriame ilgam laikui užfiksuotas susitarimas, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.

1. Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės, kurios teisė yra taikytina pagal 22 straipsnį arba 26 straipsnio 1 dalį, teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma tais atvejais, kai atsakovas į teismą atvyksta siekdamas nuginčyti jurisdikciją, arba tais atvejais, kai taikomas 4 straipsnis.

2. Prieš prisiimdamas jurisdikciją pagal 1 dalį, teismas užtikrina, kad atsakovas būtų informuotas apie jo teisę ginčyti jurisdikciją ir apie įstojimo arba neįstojimo į teismo procesą pasekmes.

1. Jei valstybės narės teismas, kuris turi jurisdikciją pagal 4, 5 straipsnius arba 6 straipsnio a, b, c arba d punktus, laiko, kad jo teisėje registruotos partnerystės institutas nenumatytas, jis gali atsisakyti jurisdikcijos. Jei teismas nusprendžia atsisakyti jurisdikcijos, jis tai turi padaryti nedelsdamas.

2. Tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teismas atsisako jurisdikcijos ir kai šalys susitaria suteikti jurisdikciją bet kurios kitos valstybės narės teismams pagal 7 straipsnį, jurisdikciją priimti sprendimą dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių turi tos valstybės narės teismai.

Kitais atvejais jurisdikciją priimti sprendimą dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių turi bet kurios kitos valstybės narės teismai pagal 6 arba 8 straipsnius.

3. Šis straipsnis netaikomas, jei šalims yra išduotas teismo sprendimas dėl registruotos partnerystės nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, kuris gali būti pripažintas teismo vietos valstybėje narėje.

Tais atvejais, kai nė vienas valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 4, 5, 6, 7 ar 8 straipsnius arba kai visi teismai pagal 9 straipsnį atsisakė jurisdikcijos ir nė vienas valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 6 straipsnio e punktą, 7 ar 8 straipsnius, valstybės narės teismai turi jurisdikciją, jei vieno arba abiejų partnerių nekilnojamasis turtas yra tos valstybės narės teritorijoje, tačiau tokiu atveju teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją priimti sprendimą tik dėl šio nekilnojamojo turto.

Tais atvejais, kai nė vienas valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 4, 5, 6, 7, 8 arba 10 straipsnius arba kai visi teismai pagal 9 straipsnį atsisakė jurisdikcijos ir nė vienas valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 6 straipsnio e punktą, 7, 8 ir 10 straipsnius, valstybės narės teismai gali išimties tvarka priimti sprendimą dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių, jei teismo procesas negali būti pagrįstai pradėtas ar vykdomas arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria byla yra glaudžiai susijusi.

Byla turi būti pakankamai susijusi su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi.

Teismas, kuriame vyksta teismo procesas pagal 4, 5, 6, 7, 8, 10 arba 11 straipsnį, taip pat turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl priešieškinio, jei jis patenka į šio reglamento taikymo sritį.

1. Tais atvejais, kai mirusiojo turtas, kurio paveldėjimas patenka į Reglamento (ES) Nr. 650/2012 taikymo sritį, apima turtą, esantį trečiojoje valstybėje, teismas, į kurį kreiptasi, kad būtų priimtas sprendimas dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių, vienos iš šalių prašymu gali nuspręsti nepriimti sprendimo dėl vienos ar daugiau tokio turto dalių, jei tikėtina, kad jo sprendimas dėl to turto nebus pripažintas ir, kai taikoma, nebus paskelbtas vykdytinu toje trečiojoje valstybėje.

2. 1 dalis neturi įtakos šalių teisei nustatyti bylos nagrinėjimo ribas pagal valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, teisę.

a) tuo momentu, kai teismui pateikiamas dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, ar lygiavertis dokumentas, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų įteiktas atsakovui;

b) jei dokumentas pirmiau turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui – tuo momentu, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga valdžios institucija, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi jam privalomų priemonių, kad tas dokumentas būtų pateiktas teismui, arba

c) jeigu procesas pradedamas paties teismo iniciatyva – tuo momentu, kai teismas priima sprendimą pradėti procesą, arba, jeigu nereikalaujama priimti tokį sprendimą – tuo momentu, kai byla įregistruojama teisme.

Tais atvejais, kai į valstybės narės teismą kreipiamasi registruotos partnerystės turtinių pasekmių klausimu, kurį nagrinėti jis neturi jurisdikcijos pagal šį reglamentą, tas teismas savo iniciatyva paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos.

1. Tais atvejais, kai atsakovas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje nei valstybė narė, kurioje pareikštas ieškinys, neatvyksta į teismą, pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas sustabdo procesą, kol nustatoma, ar atsakovas dokumentą, kuriuo pradedamas procesas, arba lygiavertį dokumentą gavo laiku, kad galėtų pasirengti gynybai, arba kad šiuo tikslu buvo imtasi visų būtinų priemonių.

2. Vietoj šio straipsnio 1 dalies taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 ( 1 ) 19 straipsnis, jeigu dokumentas, kuriuo pradedamas procesas, arba lygiavertis dokumentas turėjo būti perduotas iš vienos valstybės narės į kitą pagal šį reglamentą.

3. Tais atvejais, kai Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 netaikomas, taikomas 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje 15 straipsnis, jeigu dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, arba lygiavertis dokumentas turėjo būti perduotas užsienyje pagal tą konvenciją.

1. Tais atvejais, kai procesai ir tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių pradedami skirtingų valstybių narių teismuose, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva sustabdo procesą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

2. 1 dalyje nurodytais atvejais teismo, į kurį kreiptasi dėl ginčo, prašymu, bet kuris kitas teismas, į kurį kreiptasi, nedelsdamas pirmajam teismui praneša datą, kada į jį buvo kreiptasi.

3. Jei nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.

1. Tais atvejais, kai skirtingų valstybių narių teismuose nagrinėjami susiję ieškiniai, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, gali sustabdyti jame vykstantį teismo procesą.

2. Atvejais, nurodytais 1 dalyje, kai šie nagrinėjami pirmosios instancijos teismuose, bet kuris teismas, išskyrus teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, vienos iš šalių prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turi jurisdikciją dėl tų ieškinių ir jeigu pagal jo teisę leidžiama tuos ieškinius sujungti.

3. Šiame straipsnyje ieškiniai laikytini susijusiais, kai jie yra taip glaudžiai susiję, kad juos tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.

Valstybės narės teismams gali būti pateiktas pareiškimas dėl tokių laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, kurios yra galimos pagal tos valstybės teisę, taikymo, net jeigu pagal šį reglamentą jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turi kitos valstybės narės teismai.

Pagal šį reglamentą kaip taikytina nustatyta teisė taikoma neatsižvelgiant į tai, ar ši teisė yra valstybės narės teisė.

Registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytina teisė taikoma visam turtui, kuriam taikomos tos pasekmės, neatsižvelgiant į turto buvimo vietą.

1. Partneriai arba būsimi partneriai gali susitarti nustatyti jų registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę arba ją pakeisti, jei pagal tą teisę registruotos partnerystės institutui priskiriamos turtinės pasekmės ir jei ta teisė yra:

a) valstybės, kurioje susitarimo sudarymo momentu yra partnerių arba būsimų partnerių arba vieno iš jų įprastinė gyvenamoji vieta, teisė;

b) valstybės, kurios pilietybę susitarimo sudarymo momentu turi kuris nors iš partnerių ar būsimų partnerių, teisė arba

c) valstybės, pagal kurios teisę buvo sudaryta registruota partnerystė, teisė.

2. Išskyrus atvejus, kai partneriai susitaria kitaip, registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytinos teisės pakeitimas, padarytas partnerystės metu, galioja tik į ateitį.

3. Taikytinos teisės pakeitimas atgaline tvarka pagal 2 dalį neturi neigiamo poveikio iš tos teisės kylančioms trečiųjų asmenų teisėms.

1. 22 straipsnyje nurodytas susitarimas turi būti rašytinės formos, nurodoma jo sudarymo data ir jį pasirašo abu partneriai. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuriame ilgam laikui užfiksuotas susitarimas, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.

2. Jei valstybės narės, kurioje susitarimo sudarymo momentu yra abiejų partnerių įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje yra nustatyta papildomų formos reikalavimų susitarimams dėl partnerių turto, taikomi tie reikalavimai.

3. Jei susitarimo sudarymo momentu partnerių įprastinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse narėse ir jei tų valstybių teisėje susitarimams dėl partnerių turto numatyti skirtingų formos reikalavimų, susitarimas formaliai galioja, jei jis atitinka vienos iš tų valstybių narių teisėje numatytus reikalavimus.

4. Jei susitarimo sudarymo momentu tik vieno iš partnerių įprastinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje ir jei tos valstybės teisėje susitarimams dėl partnerių turto nustatyta papildomų formos reikalavimų, taikomi tie reikalavimai.

1. Susitarimo dėl teisės pasirinkimo ar bet kurios jo sąlygos buvimas ir galiojimas nustatomas pagal teisę, kuri jį reglamentuotų pagal 22 straipsnį, jei susitarimas ar sąlyga galiotų.

2. Siekdamas įrodyti, kad nedavė sutikimo, vienas iš partnerių gali remtis valstybės, kurioje kreipimosi į teismą metu yra jo įprastinė gyvenamoji vieta teise, jei iš aplinkybių paaiškėja, kad nustatyti jo elgesio pasekmes pagal 1 dalyje nurodytą teisę būtų nepagrįsta.

1. Susitarimas dėl partnerių turto turi būti rašytinės formos, nurodoma jo sudarymo data ir jį pasirašo abu partneriai. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuriame ilgam laikui užfiksuotas susitarimas, laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.

Jei susitarimo sudarymo momentu partnerių įprastinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse narėse ir jei tų valstybių teisėje susitarimams dėl partnerių turto nustatyti skirtingi formos reikalavimai, susitarimas formaliai galioja, jei jis atitinka vienos iš tų valstybių narių teisėje nustatytus reikalavimus.

Jei susitarimo sudarymo momentu tik vieno iš partnerių įprastinė gyvenamoji vieta yra vienoje iš valstybių narių ir jei tos valstybės teisėje susitarimams dėl partnerių turto nustatyta papildomų formaliųjų reikalavimų, taikomi tie reikalavimai.

3. Jei registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytinoje teisėje nustatyta papildomų formos reikalavimų, taikomi tie reikalavimai.

1. Jei nėra susitarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo pagal 22 straipsnį, registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytina teisė yra valstybės, pagal kurios teisę ta registruota partnerystė buvo sudaryta, teisė.

2. Išimties tvarka, bet kuriam iš partnerių pateikus prašymą, teisminė institucija, turinti jurisdikciją priimti sprendimą dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių, gali nuspręsti, kad tos registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytina teisė yra kitos valstybės nei tos, kurios teisė taikytina pagal 1 dalį, teisė, jei tos kitos valstybės teisėje su registruotos partnerystės institutu yra siejamos turtinės pasekmės ir jei pareiškėjas įrodo, kad:

a) toje kitoje valstybėje partnerių paskutinė bendra įprastinė gyvenamoji vieta buvo pakankamai ilgą laiką ir

b) abu partneriai tos kitos valstybės teise rėmėsi tvarkydami arba planuodami savo turtinius santykius.

Tos kitos valstybės teisė taikoma nuo registruotos partnerystės sudarymo momento, išskyrus tuos atvejus, kai vienas partneris nesutinka. Pastaruoju atveju tos kitos valstybės teisė turi galią nuo to laiko, kai jie pradėjo gyventi savo paskutinėje bendroje įprastinėje gyvenamojoje vietoje toje kitoje valstybėje.

Tos kitos valstybės teisės taikymas nedaro neigiamo poveikio trečiųjų asmenų teisėms, kylančioms iš pagal 1 dalį taikytinos teisės.

Ši dalis netaikoma tais atvejais, kai partneriai yra sudarę susitarimą dėl partnerių turto iki to laiko, kai jie pradėjo gyventi savo paskutinėje bendroje įprastinėje gyvenamojoje vietoje toje kitoje valstybėje.

Pagal šį reglamentą registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytina teisė reglamentuoja, inter alia:

a) vieno ar abiejų partnerių turto klasifikavimą į skirtingas kategorijas registruotos partnerystės metu ir pasibaigus registruotai partnerystei;

b) turto perkėlimą iš vienos kategorijos į kitą;

c) vieno partnerio atsakomybę už kito partnerio įsipareigojimus ir skolas;

d) vieno ar abiejų partnerių įgaliojimus, teises ir pareigas turto atžvilgiu;

e) turto pasidalijimą, paskirstymą arba likvidavimą nutraukus registruotą partnerystę;

f) registruotos partnerystės turtinių pasekmių poveikį teisiniams vieno iš partnerių ir trečiųjų asmenų santykiams ir

g) susitarimo dėl partnerių turto turtinį galiojimą.

1. Nepaisant 27 straipsnio f punkto, teise, kuri taikoma registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms, vienas iš partnerių negali remtis trečiojo asmens atžvilgiu kilus ginčui tarp trečiojo asmens ir kurio nors iš partnerių arba abiejų partnerių, išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo žinojo arba, laikantis deramo rūpestingumo kriterijų, turėjo žinoti apie tą teisę.

2. Laikoma, kad trečiasis asmuo žino teisę, kuri taikoma registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms, jeigu:

i) valstybės, kurios teisė yra taikytina vieno iš partnerių ir trečiojo asmens sandoriui, teisė;

ii) valstybės, kurioje yra sandorį sudariusio partnerio ir trečiojo asmens įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje arba

iii) tais atvejais, kai tai susiję su nekilnojamuoju turtu, – valstybės, kurioje yra tas turtas, teisė

b) kuris nors iš partnerių įvykdė taikytinus reikalavimus dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių paviešinimo arba registravimo, kurie nustatyti:

i) valstybės, kurios teisė yra taikytina vieno iš partnerių ir trečiojo asmens sandoriui, teisėje;

ii) valstybės, kurioje yra sandorį sudariusio partnerio ir trečiojo asmens įprastinė gyvenamoji vieta, teisėje arba

iii) tais atvejais, kai tai susiję su nekilnojamuoju turtu, – valstybės, kurioje yra tas turtas, teisėje.

3. Tais atvejais, kai vienas iš partnerių negali trečiojo asmens atžvilgiu remtis teise, taikoma registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms, kaip numatyta 1 dalyje, registruotos partnerystės turtines pasekmes trečiojo asmens atžvilgiu reglamentuoja:

a) valstybės, kurios teisė yra taikytina vieno iš partnerių ir trečiojo asmens sandoriui, teisė arba

b) tais atvejais, kai tai susiję su nekilnojamuoju turtu arba registruotu turtu ar teisėmis, – valstybės, kurioje yra tas turtas arba kurioje yra įregistruotas tas turtas ar teisės, teisė.

Tais atvejais, kai asmuo remiasi teise in rem, į kurią jis turi teisę pagal registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę, o valstybės narės, kurioje remiamasi ta teise, teisėje atitinkama teisė in rem nėra žinoma, prireikus ir kiek tai įmanoma, ta teisė in rem pritaikoma pagal panašiausią tos valstybės teisėje numatytą lygiavertę teisę, atsižvelgiant į tikslus ir interesus, kurių siekiama konkrečia teise in rem, ir su ja siejamas pasekmes.

1. Šio reglamento nuostata neriboja teismo vietos teisės viršesnių privalomųjų nuostatų taikymo.

2. Viršesnės privalomosios nuostatos yra nuostatos, kurių laikymąsi valstybė narė laiko itin svarbiu jos viešųjų interesų, pavyzdžiui, politinės, socialinės ar ekonominės santvarkos, apsaugai tiek, kad jos taikomos visais atvejais, kurie patenka į jų taikymo sritį, neatsižvelgiant į kitais atvejais pagal šį reglamentą registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę.

Atsisakyti taikyti kurios nors iš šio reglamento nurodytų valstybių teisės nuostatą galima tik tuo atveju, jei toks taikymas yra akivaizdžiai nesuderinamas su teismo vietos viešąja tvarka (ordre public).

Bet kurios šio reglamento nurodytos valstybės teisės taikymas reiškia toje valstybėje galiojančių teisės normų, išskyrus jos tarptautinės privatinės teisės normas, taikymą.

Valstybės, kuriose yra daugiau nei viena teisės sistema. Teritorinės teisės kolizijos

1. Tais atvejais, kai šiame reglamente nurodyta teisė yra valstybės, kurią sudaro keli teritoriniai vienetai, kurių kiekvienas turi savo registruotos partnerystės turtines pasekmes reglamentuojančias teisės normas, teisė, pagal tos valstybės vidaus kolizijos teisės normas nustatoma, kurio atitinkamo teritorinio vieneto teisės normos taikomos.

a) nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į partnerių įprastinę gyvenamąją vietą, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame yra partnerių įprastinė gyvenamoji vieta, teisę;

b) nustatant taikytiną teisę pagal nuostatas, kuriose daroma nuoroda į partnerių pilietybę, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, su kuriuo partneriai yra glaudžiausiai susiję, teisę;

c) nustatant taikytiną teisę pagal visas kitas nuostatas, kuriose daroma nuoroda į kitus elementus, kurie yra siejamieji kriterijai, visos nuorodos į 1 dalyje nurodytos valstybės teisę suprantamos kaip nuorodos į teritorinio vieneto, kuriame yra atitinkamas elementas, teisę.

Valstybės, kuriose yra daugiau nei viena teisės sistema. Teisės kolizijos asmenų atžvilgiu

Valstybės, kurioje yra dvi ar daugiau teisės sistemų arba du ar daugiau normų rinkinių, taikomų įvairių kategorijų asmenims registruotų partnerysčių turtinių pasekmių atžvilgiu, atveju visos nuorodos į tokios valstybės teisę aiškinamos kaip nuorodos į teisės sistemą arba normų rinkinį, nustatytą pagal toje valstybėje galiojančias normas. Jei pastarųjų normų nėra, taikoma teisės sistema arba normų rinkinys, su kuriuo partneriai yra glaudžiausiai susiję.

Valstybė narė, kurią sudaro keli teritoriniai vienetai, kurių kiekvienas turi savo registruotų partnerysčių turtines pasekmes reglamentuojančias teisės normas, šio reglamento neprivalo taikyti teisės kolizijoms, atsirandančioms tik tarp tokių vienetų.

1. Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse nereikalaujant pradėti kokios nors specialios procedūros.

2. Bet kuri suinteresuotoji šalis, kuri iškelia teismo sprendimo pripažinimo klausimą kaip pagrindinį ginčo klausimą, gali 44–57 straipsniuose nustatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo.

3. Jei proceso valstybės narės teisme baigtis priklauso nuo to, kaip bus išspręstas nepagrindinis klausimas dėl pripažinimo, tas teismas turi jurisdikciją tuo klausimu.

a) jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai (ordre public);

b) tais atvejais, kai jis priimtas atsakovui neatvykus į teismą, jei dokumentas, kuriuo pradedamas teismo procesas, arba lygiavertis dokumentas atsakovui nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasirengti gynybai, išskyrus atvejus, kai atsakovas nepradėjo proceso teismo sprendimui užginčyti tada, kai buvo įmanoma tą padaryti;

c) jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu procese tarp tų pačių šalių;

d) jei jis nesuderinamas su kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje priimtu ankstesniu teismo sprendimu dėl to paties ieškinio pagrindo tarp tų pačių šalių, su sąlyga, kad ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.

Valstybių narių teismai ir kitos kompetentingos valdžios institucijos šio reglamento 37 straipsnį taiko laikydamiesi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Chartijoje, ypač jos 21 straipsnio dėl nediskriminavimo principo.

2. 37 straipsnyje nurodytas viešosios tvarkos (ordre public) kriterijus netaikomas 4–12 straipsniuose išdėstytoms jurisdikcijos taisyklėms.

Jokiomis aplinkybėmis valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.

Valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, teismas gali sustabdyti teismo procesą, jei šis teismo sprendimas kilmės valstybėje narėje buvo apskųstas įprasta tvarka.

Valstybėje narėje priimti ir toje valstybėje vykdytini teismo sprendimai yra vykdytini ir kitoje valstybėje narėje, kai kurios nors suinteresuotosios šalies prašymu jie buvo paskelbti vykdytinais joje 44–57 straipsniuose numatyta tvarka.

Norėdamas nustatyti, ar 44–57 straipsniuose numatytos tvarkos taikymo tikslais šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra vykdymo valstybėje narėje, teismas, į kurį kreiptasi, taiko tos valstybės narės vidaus teisę.

1. Prašymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu pateikiamas vykdymo valstybės narės teismui ar kompetentingai valdžios institucijai, apie kurį (-ią) ta valstybė narė pranešė Komisijai pagal 64 straipsnį.

2. Vietos jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nuolatinę gyvenamąją vietą arba į vykdymo vietą.

1. Prašymo pateikimo procedūrą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė.

2. Nereikalaujama, kad prašymą pateikiantis asmuo vykdymo valstybėje narėje turėtų pašto adresą arba įgaliotą atstovą.

a) teismo sprendimo kopija, atitinkanti sąlygas, būtinas jo autentiškumui nustatyti;

b) liudijimas, išduotas kilmės valstybės narės teismo arba kompetentingos valdžios institucijos naudojant formą, nustatytą laikantis 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros, nedarant poveikio 46 straipsniui.

1. Nepateikus 45 straipsnio 3 dalies b punkte nurodyto liudijimo, teismas arba kompetentinga valdžios institucija gali nustatyti jo pateikimo terminą arba priimti lygiavertį dokumentą, arba, jeigu mano turintis (-i) pakankamai informacijos, – leisti nepateikti šio liudijimo.

2. Jei teismas ar kompetentinga valdžios institucija to prašo, pateikiamas dokumentų vertimas raštu arba transliteracija. Vertimas raštu turi būti atliktas asmens, turinčio teisę atlikti vertimus raštu vienoje iš valstybių narių.

Teismo sprendimas paskelbiamas vykdytinu nedelsiant po to, kai užbaigiami 45 straipsnyje nustatyti formalumai, neatliekant jokios peržiūros pagal 37 straipsnį. Šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, šiame proceso etape neturi teisės teikti jokių pareiškimų dėl prašymo.

Pranešimas apie teismo sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu

1. Apie teismo sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu pareiškėjui nedelsiant pranešama vykdymo valstybės narės teisėje nustatyta tvarka.

2. Pranešimas apie teismo sprendimo paskelbimą vykdytinu įteikiamas šaliai, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą; prie pranešimo pridedamas teismo sprendimas, jei jis šiai šaliai dar nebuvo įteiktas.

Teismo sprendimo dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu apskundimas

1. Bet kuri iš šalių gali apskųsti teismo sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu.

2. Apeliacinis skundas pateikiamas teismui, apie kurį atitinkama valstybė narė pranešė Komisijai pagal 64 straipsnį.

3. Apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių ginčo teiseną.

4. Jei šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, neatvyksta į apeliacinį teismą, kuriame vyksta procesas dėl nagrinėjamas pareiškėjo pateikto apeliacinis skundo, 16 straipsnis taikomas net ir tuo atveju, kai šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta nėra nė vienoje iš valstybių narių.

5. Apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pateikiamas per 30 dienų nuo teismo sprendimo įteikimo. Jei šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kurioje teismo sprendimas buvo paskelbtas vykdytinu, terminas apeliaciniam skundui pateikti yra 60 dienų ir skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įteikimo minėtai šaliai asmeniškai arba pristatymo į jos gyvenamąją vietą dienos. Šis terminas negali būti pratęstas dėl atstumo.

Teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo gali būti ginčijamas tik laikantis procedūros, apie kurią atitinkama valstybė narė pranešė Komisijai pagal 64 straipsnį.

Atsisakymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu ar tokio paskelbimo panaikinimas

Teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas pagal 49 arba 50 straipsnius, atsisako paskelbti teismo sprendimą vykdytinu arba tokį paskelbimą panaikina tik remdamasis vienu iš 37 straipsnyje nurodytų pagrindų. Jis priima sprendimą nedelsdamas.

Teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas pagal 49 arba 50 straipsnius, remdamasis šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, prašymu sustabdo procesą, jei teismo sprendimo vykdytinumas kilmės valstybėje narėje sustabdytas dėl apeliacinio skundo.

1. Tais atvejais, kai teismo sprendimas turi būti pripažintas pagal šį skyrių, niekas nekliudo pareiškėjui pagal vykdymo valstybės narės teisę pasinaudoti laikinosiomis priemonėmis, įskaitant apsaugos priemones, nereikalaujant, kad teismo sprendimas būtų paskelbtas vykdytinu pagal 47 straipsnį.

2. Teismo sprendimą paskelbus vykdytinu, įstatymų nustatyta tvarka leidžiama imtis bet kokių apsaugos priemonių.

3. Per laikotarpį, skirtą apeliaciniam skundui dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pateikti pagal 49 straipsnio 5 dalį, ir kol toks skundas neišnagrinėtas, negalima imtis jokių vykdymo priemonių, išskyrus apsaugos priemones, nukreiptas į šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti teismo sprendimą, turtą.

1. Tais atvejais, kai teismo sprendimas buvo priimtas dėl kelių reikalavimų ir jis negali būti paskelbtas vykdytinu visų jų atžvilgiu, teismas arba kompetentinga valdžios institucija paskelbia jį vykdytinu vieno ar kelių šių reikalavimų atžvilgiu.

2. Pareiškėjas gali prašyti, kad vykdytinomis būtų paskelbtos tik tam tikros teismo sprendimo dalys.

Pareiškėjas, kuris kilmės valstybėje narėje pasinaudojo visa ar daline teisine pagalba arba buvo atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, turi teisę bet kuriame procese dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu naudotis vykdymo valstybės narės teisėje numatytomis palankiausiomis teisinės pagalbos arba atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo sąlygomis.

Iš šalies, kuri vienoje iš valstybių narių kreipiasi dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo, vykdytinumo ar vykdymo, negali būti reikalaujama pateikti jokios garantijos, įsipareigojimo dokumento ar užstato, kad ir kaip jie būtų apibūdinti, remiantis tuo, kad ši šalis yra užsienio šalies pilietis, arba tuo, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta arba gyvenamoji vieta nėra vykdymo valstybėje narėje.

Vykdymo valstybėje narėje nagrinėjant bylą dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu negali būti nustatomas joks mokestis, rinkliava ar atlygis, apskaičiuoti pagal nagrinėjamo klausimo vertę.

1. Vienoje iš valstybių narių sudarytas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje turi tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią su sąlyga, kad tai akivaizdžiai neprieštarauja atitinkamos valstybės narės viešajai tvarkai (ordre public).

Asmuo, pageidaujantis pasinaudoti autentišku dokumentu kitoje valstybėje narėje, gali prašyti valdžios institucijos, kuri sudaro autentišką dokumentą kilmės valstybėje narėje, užpildyti formą, nustatytą laikantis 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros, aprašant įrodomąją galią, kurią autentiškas dokumentas turi kilmės valstybėje narėje.

2. Autentiško dokumento autentiškumas ginčijamas kilmės valstybės narės teismuose, ir sprendimai dėl tokių prieštaravimų priimami pagal tos valstybės teisę. Užginčytas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje neturi jokios įrodomosios galios, kol prieštaravimai nagrinėjami kompetentingame teisme.

3. Autentiškame dokumente užfiksuoti teisiniai veiksmai arba teisiniai santykiai ginčijami teismuose, turinčiuose jurisdikciją pagal šį reglamentą, ir sprendimai dėl tokių ieškinių priimami pagal teisę, taikytiną pagal III skyrių. Užginčytas autentiškas dokumentas valstybėje narėje, kuri nėra kilmės valstybė narė, neturi jokios įrodomosios galios užginčyto klausimo atžvilgiu, kol ieškinys nagrinėjamas kompetentingame teisme.

4. Jei proceso rezultatai valstybės narės teisme priklauso nuo to, kaip bus išspręstas nepagrindinis klausimas, susijęs su teisiniais veiksmais arba teisiniais santykiais, užfiksuotais autentiškame dokumente registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais, tas teismas turi jurisdikciją to klausimo atžvilgiu.

1. Autentiškas dokumentas, kuris yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje, paskelbiamas vykdytinu kitoje valstybėje narėje bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu 44–57 straipsniuose numatyta tvarka.

2. Taikant 45 straipsnio 3 dalies b punktą, autentišką dokumentą sudariusi valdžios institucija bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda liudijimą, naudodama formą, nustatytą laikantis 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

3. Teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas pagal 49 arba 50 straipsnius, atsisako paskelbti dokumentą vykdytinu arba tokį paskelbimą atšaukia tik tuo atveju, jei autentiško dokumento vykdymas akivaizdžiai prieštarauja vykdymo valstybės narės viešajai tvarkai (ordre public).

1. Teisminiai susitarimai, kurie yra vykdytini kilmės valstybėje narėje, paskelbiami vykdytinais kitoje valstybėje narėje bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu 44–57 straipsniuose numatyta tvarka.

2. Taikant 45 straipsnio 3 dalies b punktą, susitarimą patvirtinęs teismas arba teismas, kuriame jis buvo sudarytas, bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu išduoda liudijimą, naudodamas formą, nustatytą laikantis 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

3. Teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas pagal 49 arba 50 straipsnius, atsisako paskelbti teisminį susitarimą vykdytinu arba tokį paskelbimą atšaukia tik tuo atveju, jei teisminio susitarimo vykdymas akivaizdžiai prieštarauja vykdymo valstybės narės viešajai tvarkai (ordre public).

Šio reglamento kontekste valstybėje narėje išduotų dokumentų nereikia legalizuoti ar jiems taikyti kitų panašių formalumų.

1. Šis reglamentas neturi įtakos dvišalių ar daugiašalių konvencijų, kurių šalys šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės, taikymui, susijusiam su šiame reglamente ar sprendime, priimtame pagal SESV 331 straipsnio 1 dalies antrą ir trečią pastraipas, reglamentuojamais klausimais, nedarant poveikio valstybių narių įsipareigojimams pagal SESV 351 straipsnį.

2. Nepaisant 1 dalies, santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas turi viršenybę tarp jų sudarytų konvencijų atžvilgiu tiek, kiek šios konvencijos yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais.

Valstybės narės, siekdamos, kad informaciją būtų galima paskelbti viešai per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose, pateikia Komisijai savo nacionalinės teisės aktų ir procedūrų, susijusių su registruotų partnerysčių turtinėmis pasekmėmis, trumpą santrauką, įskaitant informaciją apie bet kurios valdžios institucijos, kuri yra kompetentinga registruotų partnerysčių turtinių pasekmių klausimais, rūšį ir apie 28 straipsnyje nurodytą poveikį tretiesiems asmenims.

1. Ne vėliau kaip 2018 m. balandžio 29 d. valstybės narės Komisijai praneša:

a) kurių teismų ar valdžios institucijų kompetencijai priklauso nagrinėti prašymus dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pagal 44 straipsnio 1 dalį ir apeliacinius skundus dėl teismo sprendimų dėl tokių prašymų pagal 49 straipsnio 2 dalį;

b) 50 straipsnyje nurodytą teismo sprendimo dėl apeliacinio skundo ginčijimo tvarką.

Valstybės narės informuoja Komisiją apie visus vėlesnius šios informacijos pasikeitimus.

2. Pagal 1 dalį pateiktą informaciją Komisija paskelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, išskyrus 1 dalies a punkte nurodytų teismų ir valdžios institucijų adresus ir kitus kontaktinius duomenis.

3. Visą pagal 1 dalį pateiktą informaciją Komisija viešai paskelbia naudodama visas tinkamas priemones, visų pirma per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose.

Sąrašo su 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija sudarymas ir vėlesnis keitimas

1. Komisija, remdamasi valstybių narių pranešimais, sudaro 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų kitų valdžios institucijų ir teisės specialistų sąrašą.

2. Valstybės narės praneša Komisijai apie visus vėlesnius tame sąraše esančios informacijos pasikeitimus. Komisija atitinkamai pakeičia šį sąrašą.

3. Šį sąrašą ir visus vėlesnius jo pakeitimus Komisija skelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

4. Visą pagal 1 ir 2 dalis pateiktą informaciją Komisija viešai paskelbia naudodama visas kitas tinkamas priemones, visų pirma per Europos teisminį tinklą civilinėse ir komercinėse bylose.

45 straipsnio 3 dalies b punkte, 58, 59 ir 60 straipsniuose nurodytų liudijimų ir formų nustatymas ir vėlesnis keitimas

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi ir vėliau iš dalies keičiami 45 straipsnio 3 dalies b punkte, 58, 59 ir 60 straipsniuose nurodyti liudijimai ir formos. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.

1. Komisijai padeda komitetas. Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011.

2. Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 4 straipsnis.

1. Ne vėliau kaip po 2027 m. sausio 29 d. ir vėliau – kas penkerius metus Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui šio reglamento taikymo ataskaitą. Prireikus kartu su ataskaita pateikiami pasiūlymai iš dalies pakeisti šį reglamentą.

2. Ne vėliau kaip 2024 m. sausio 29 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui šio reglamento 9 straipsnio ir 38 straipsnio taikymo ataskaitą. Šioje ataskaitoje visų pirma įvertinama, kokiu mastu šiais straipsniais buvo užtikrinta teisė kreiptis į teismą.

3. 1 ir 2 dalyse nurodytų ataskaitų tikslais valstybės narės pateikia Komisijai atitinkamą informaciją apie šio reglamento taikymą jų teismuose.

1. Šis reglamentas taikomas tik 2019 m. sausio 29 d. arba po jos pradėtiems teisminiams procesams, oficialiai parengtiems ar užregistruotiems autentiškiems dokumentams ir patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams, atsižvelgiant į 2 ir 3 dalis.

2. Jei kilmės valstybėje narėje procesas buvo pradėtas anksčiau nei 2019 m. sausio 29 d., tą dieną arba po jos priimti teismo sprendimai pripažįstami ir vykdomi pagal IV skyrių, jei taikomos jurisdikcijos taisyklės atitinka II skyriuje išdėstytas taisykles.

3. III skyrius taikomas tik tiems partneriams, kurie savo partnerystę įregistravo arba jų registruotos partnerystės turtinėms pasekmėms taikytiną teisę nurodė 2019 m. sausio 29 d. arba po jos.

1. Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

2. Šis reglamentas taikomas tose valstybėse narėse, kurios dalyvauja tvirtesniame bendradarbiavime jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų dėl tarptautinių porų turtinių režimų, kurie apima sutuoktinių turto teisinius režimus ir registruotų partnerysčių turtines pasekmes, kaip nurodyta Sprendime (ES) 2016/954.

Jis taikomas nuo 2019 m. sausio 29 d., išskyrus 63 ir 64 straipsnius, kurie taikomi nuo 2018 m. balandžio 29 d., ir 65, 66 ir 67 straipsnius, kurie taikomi nuo 2016 m. liepos 29 d. Toms dalyvaujančioms valstybėms narėms, kurios dalyvauja tvirtesniame bendradarbiavime pagal sprendimą, priimtą vadovaujantis SESV 331 straipsnio 1 dalies antra arba trečia pastraipa, šis reglamentas taikomas nuo atitinkamame sprendime nurodytos datos.

Šis reglamentas pagal Sutartis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas dalyvaujančiose valstybėse narėse.

( 1 ) 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL L 324, 2007 12 10, p. 79).