Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 37 straipsnį ir 299 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę,

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ( 1 ),

kadangi:

(1)	Pagal Sutarties 6 straipsnį, aplinkos apsaugos reikalavimai turi būti įtraukti į Bendrijos politikos ir veiklos krypčių apibrėžimą ir įgyvendinimą, ypač siekiant skatinti tvarų vystymąsi.

(2)	Akvakultūra yra sparčiai augantis sektorius, kuriame šiuo metu ieškoma naujovių ir naujų rinkų. Siekiant pritaikyti gamybą prie rinkos sąlygų, svarbu, kad akvakultūros srityje būtų siekiama kuo didesnės veisiamų rūšių įvairovės.

(3)

Akvakultūrai buvo ekonomiškai naudingi ankstesni svetimų rūšių introdukcijos atvejai ir nevietinių rūšių perkėlimo atvejai (pavyzdžiui, vaivorykštinio upėtakio, didžiosios austrės ir lašišos), o ateityje reikėtų siekti kuo labiau padidinti su introdukcijos ir perkėlimo atvejais susijusią naudą, tuo pat metu vengiant ekosistemų pakitimų, užkertant kelią neigiamai biologinei sąveikai su vietinėmis populiacijomis, įskaitant genetinius pokyčius, ir apribojant netikslinių rūšių paplitimą bei neigiamą poveikį natūralioms buveinėms.

(4)

Buvo nustatyta, kad invazinės svetimos rūšys yra viena iš pagrindinių vietinių rūšių praradimo ir biologinės įvairovės nykimo priežasčių. Biologinės įvairovės konvencijos (BĮK), kurios Šalis yra Bendrija, 8 straipsnio h punkte reikalaujama, kad kiekviena Susitariančioji Šalis kiek tai įmanoma ir tikslinga užkirstų kelią tų svetimų rūšių, kurios kelia grėsmę ekosistemoms, buveinėms ir rūšims, introdukcijai, jas kontroliuotų ar sunaikintų. Visų pirma, BĮK Šalių konferencijoje buvo priimtas Sprendimas VI/23 dėl svetimų rūšių, kurios kelia grėsmę ekosistemoms, buveinėms arba rūšims, kurio priede išdėstomi tokių svetimų rūšių prevencijos, introdukcijos ir jų poveikio sušvelninimo pagrindiniai principai.

(5)	Natūralaus paplitimo areale esančių rūšių perkėlimas į teritorijas, kuriose dėl konkrečių biologinių ir geografinių priežasčių tų rūšių nėra, taip pat gali kelti pavojų tų teritorijų ekosistemoms, ir tokiam perkėlimui taip pat turėtų būti taikomas šis reglamentas.

(6)

Todėl Bendrija turėtų sukurti savo sistemą, užtikrinančią tinkamą vandens buveinių apsaugą nuo rizikos, susijusios su nevietinių rūšių naudojimu akvakultūroje. Šioje sistemoje reikėtų numatyti galimos rizikos analizės procedūras, prevencijos ir atsargumo principais pagrįstų priemonių panaudojimą ir prireikus nenumatytų atvejų planų priėmimą. Šios procedūros turėtų remtis patirtimi, įgyta taikant veikiančias savanoriškas sistemas, visų pirma Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarnybos (ICES) Jūrų organizmų introdukcijos ir perkėlimo praktikos kodeksą, Europos vidaus vandenų žuvininkystės konsultacinės komisijos (EIFAC) Praktikos kodeksą bei Jūrų ir gėlųjų vandenų organizmų introdukcijos ir perkėlimo įvertinimo procedūrų vadovą.

(7)

Šiame reglamente numatytos priemonės neturėtų pažeisti 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo ( 2 ), 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos ( 3 ), 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus ( 4 ) ir 2006 m. spalio 24 d. Tarybos direktyvos 2006/88/EB dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų akvakultūros gyvūnams ir jų produktams, ir dėl tam tikrų vandens gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės ( 5 ).

(8)

Potenciali rizika, kuri tam tikrais atvejais gali būti didelio masto, iš pradžių labiau pasireiškia vietoje. Vietos vandens aplinkos savybės Bendrijoje labai skiriasi, o valstybės narės turi atitinkamų žinių ir patirties jų suverenitetui arba jurisdikcijai priklausančiai vandens aplinkai gresiančiai rizikai įvertinti ir valdyti. Todėl tikslinga, kad šiame reglamente numatytas priemones pirmiausia turi įgyvendinti valstybės narės.

(9)	Reikėtų atsižvelgti į tai, kad neturėtų būti reikalaujama iš anksto atlikti svetimų ar nevietinių rūšių, kurios bus laikomos uždaruose akvakultūros objektuose, kurie yra saugūs ir kuriuose yra labai mažai rizikos, kad rūšys gali ištrūkti, judėjimo rizikos aplinkai įvertinimą.

(10)

Tačiau tais atvejais, kai rizika nėra maža ir gali turėti įtakos kitoms valstybėms narėms, reikėtų Bendrijos sistemos, skirtos suinteresuotų šalių konsultacijoms ir leidimų patvirtinimui prieš juos išduodant valstybėms narėms. Pagal 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką ( 6 ) įsteigtas Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetas (STECF) turėtų teikti mokslines konsultacijas šiame konsultacijų procese, o Komisijos sprendimu 1999/478/EB ( 7 ) įsteigtas Žuvininkystės ir akvakultūros patariamasis komitetas turėtų konsultuoti suinteresuotus subjektus akvakultūros ir aplinkos apsaugos srityje.

(11)

Tam tikrose Bendrijos vietose kai kurios svetimos rūšys paprastai ilgą laiką buvo naudojamos akvakultūroje. Todėl su tuo susijusiai veiklai turėtų būti taikoma diferencijuota tvarka, suprastinanti jos vykdymą nenustatant papildomos administracinės naštos, jei užtikrinama, kad iš šaltinio gali būti gaunami ištekliai, kuriuose nėra netikslinių rūšių. Valstybėms narėms, norinčioms savo teritorijoje apriboti tokių ilgą laiką naudotų rūšių naudojimą, turėtų būti leidžiama tai daryti.

(12)	Jokia šio reglamento nuostata nedraudžia valstybėms narėms nacionalinės teisės aktais reglamentuoti svetimų ar nevietinių rūšių laikymą asmeniniuose akvariumuose ir sodų tvenkiniuose.

(13)	Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką ( 8 ).

(14)	Siekiant efektyvumo, šio reglamento I, II, III ir IV priedų pakeitimams, kurie yra būtini siekiant juos suderinti su technikos ir mokslo pažanga, padaryti turėtų būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta valdymo procedūra,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

Šiame reglamente nustatomi svetimų ir nevietinių rūšių akvakultūros praktikos pagrindai, siekiant įvertinti ir kuo labiau sumažinti galimą šių rūšių ir susijusių netikslinių rūšių poveikį vandens buveinėms bei tokiu būdu prisidėti prie sektoriaus tvaraus vystymosi.

1. Šis reglamentas taikomas svetimų rūšių introdukcijai ir nevietinių rūšių perkėlimui siekiant jas naudoti ►M2 Sąjungos ◄ akvakultūroje, kurie atliekami pradėjus taikyti šį reglamentą, kuris įsigalioja 25 straipsnio 1 dalyje nurodytą dieną.

2. Šis reglamentas netaikomas nevietinių rūšių perkėlimui valstybėse narėse, išskyrus atvejus, kai remiantis mokslinėmis konsultacijomis yra priežasčių numatyti dėl perkėlimo aplinkai gresiantį pavojų. Pagal 5 straipsnį paskyrus komitetą, jis bus atsakingas už rizikos įvertinimą.

3. Šis reglamentas taikomas visai akvakultūros veiklai, priklausančiai valstybių narių jurisdikcijai, neatsižvelgiant į jos mastą arba savybes. Jis taikomas visiems auginamiems svetimiems ar nevietiniams vandens organizmams. Reglamentas taikomas akvakultūrai, kuriai naudojama bet kokia vandens terpė.

4. Šis reglamentas netaikomas dekoratyvinių vandens gyvūnų arba augalų laikymui naminių gyvūnėlių parduotuvėse, soduose, izoliuotuose sodų tvenkiniuose ar akvariumuose, atitinkančiuose 2006 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimo 2006/656/EB, nustatančio gyvūnų sveikatos reikalavimus ir sertifikavimo reikalavimus, taikomus importuojant žuvis dekoratyviniais tikslais ( 9 ) 6 straipsnį, arba objektuose, kuriuose įrengtos nuotekų valymo sistemos, sudarančios sąlygas įgyvendinti 1 straipsnyje nustatytus tikslus.

►M2 5. Šis reglamentas, išskyrus 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 2 dalies a punktą, netaikomas IV priede išvardytoms rūšims. ◄ IV priede išvardytų rūšių rizikos įvertinimas pagal 9 straipsnį neatliekamas, išskyrus atvejus, kai valstybės narės nori imtis priemonių atitinkamų rūšių naudojimui savo teritorijoje apriboti.

6. Nereikalaujama iš anksto atlikti svetimų ar nevietinių rūšių, kurios bus laikomos uždaruose akvakultūros objektuose, judėjimo rizikos aplinkai įvertinimą, išskyrus atvejus, kai valstybės narės nori imtis tinkamų priemonių.

7. III–VI skyriai netaikomi uždaruose akvakultūros objektuose ketinamų laikyti svetimų ar nevietinių rūšių judėjimui, jei tiek minėtos rūšys, tiek netikslinės rūšys transportuojamos taip, kad negalėtų ištrūkti.

Valstybės narės sudaro jų teritorijoje esančių uždarų akvakultūros objektų, atitinkančių 3 straipsnio 3 dalies apibrėžtį, sąrašą ir reguliariai tą sąrašą atnaujina. Ne vėliau kaip 2011 m. spalio 25 d. tas sąrašas skelbiamas pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 535/2008 ( 10 ), kuriuo nustatomos išsamios šio reglamento įgyvendinimo taisyklės, 4 straipsnio 2 dalį sukurtoje interneto svetainėje.

Valstybės narės užtikrina, kad būtų imtasi visų tinkamų priemonių siekiant išvengti neigiamo poveikio biologinei įvairovei, ypač rūšims, buveinėms ir ekosistemų funkcijoms, kurį galėtų sukelti vandens organizmų ir netikslinių rūšių introdukcija arba perkėlimas akvakultūroje ir tų rūšių paplitimas laukinėje gamtoje.

2. Valstybių narių kompetentingos institucijos stebi ir prižiūri akvakultūros veiklą, kad užtikrintų, jog:

Valstybės narės paskiria kompetentingą instituciją ar institucijas, atsakingas už užtikrinimą, kad būtų laikomasi šio reglamento reikalavimų (toliau – kompetentinga (-os) institucija (-os)). Kiekviena kompetentinga institucija gali paskirti jai padėsiantį patariamąjį komitetą, sudarytą iš atitinkamų mokslo sričių ekspertų (toliau – patariamasis komitetas). Jei valstybė narė nepaskiria patariamojo komiteto, kompetentinga institucija ar kompetentingos institucijos prisiima pagal šį reglamentą patariamajam komitetui pavestas užduotis.

1. Akvakultūros operatoriai, ketinantys introdukuoti svetimą rūšį arba perkelti nevietinę rūšį, kuriai netaikoma 2 straipsnio 5 dalis, prašo priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos leidimo. Paraiškos gali būti pateikiamos kartotiniam judėjimui, numatytam per ne ilgesnį kaip septynerių metų laikotarpį.

2. Pareiškėjas su paraiška pateikia dokumentų rinkinį, parengtą pagal I priede pateiktas orientacines gaires. Patariamasis komitetas pateikia nuomonę dėl to, ar paraiškoje yra visa informacija, būtina norint nustatyti, ar siūlomas judėjimas yra įprastas ar neįprastas, ir todėl ji yra priimtina, bei apie savo nuomonę informuoja kompetentingą instituciją.

3. Prieš pasibaigiant leidimo galiojimo laikotarpiui gali būti pateikiama paraiška dėl kito leidimo, darant nuorodą į ankstesnį leidimą. Jei dokumentais neįrodomas neigiamas poveikis aplinkai, siūlomas judėjimas laikomas įprastu judėjimu.

Patariamasis komitetas pateikia savo nuomonę dėl to, ar siūlomas judėjimas yra įprastas ar neįprastas judėjimas, ir ar prieš išleidimą reikalingas karantinas arba bandomasis išleidimas, bei apie savo nuomonę informuoja kompetentingą instituciją.

Įprasto judėjimo atveju kompetentinga institucija gali suteikti leidimą, prireikus nurodydama, jog reikalingas karantinas arba bandomasis išleidimas, kaip nurodyta IV ir V skyriuose.

1. Neįprasto judėjimo atveju atliekamas rizikos aplinkai įvertinimas, kaip nurodyta II priede. Kompetentinga institucija nusprendžia, ar pareiškėjas arba nepriklausomas organas turi atlikti rizikos aplinkai įvertinimą, ir nutaria, kas padengtų to įvertinimo išlaidas.

2. Remdamasis rizikos aplinkai įvertinimu patariamasis komitetas kompetentingai institucijai pateikia savo nuomonę dėl rizikos naudodamas bendros ataskaitos formą, nustatytą II priedo 3 dalyje. Patariamajam komitetui nustačius, jog rizika yra maža, kompetentinga institucija be tolesnių formalumų gali išduoti leidimą.

3. Patariamajam komitetui nustačius, kad su siūlomu vandens organizmų judėjimu susijusi rizika yra didelė arba vidutinė, kaip nurodyta II priedo 1 dalyje, jis nagrinėja paraišką konsultuodamasis su pareiškėju siekdamas įsitikinti, ar rizikos lygio sumažinimui iki mažo yra numatytos poveikio sušvelninimo procedūros arba technologijos. Patariamasis komitetas, naudodamas II priedo 3 dalyje nustatytą formą, perduoda savo įvertinimo rezultatus kompetentingai institucijai, išsamiai apibūdindamas rizikos lygį ir nurodydamas priežastis, kodėl būtina sumažinti riziką.

4. Kompetentinga institucija gali išduoti leidimus neįprastam judėjimui tik tais atvejais, kai rizikos įvertinimas, įskaitant visas poveikio sušvelninimo priemones, rodo, kad rizika aplinkai yra maža. Atsisakymas išduoti leidimą turi būti tinkamai pagrįstas moksliškai, o tais atvejais, kai mokslinės informacijos dar nepakanka – atsargumo principu.

1. Pareiškėjas raštu informuojamas apie sprendimą išduoti leidimą arba atsisakymą jį išduoti per pagrįstą laikotarpį ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo dienos, neskaičiuojant laiko, kai pareiškėjas patariamojo komiteto prašymu teikia papildomą informaciją.

2. Valstybės narės, kurios yra ICES šalys, gali prašyti, kad ICES peržiūrėtų paraiškas ir rizikos įvertinimus dėl jūrų organizmų prieš patariamajam komitetui paskelbiant savo nuomonę. Tokiais atvejais numatomas papildomas šešių mėnesių laikotarpis.

1. Kai siūlomas organizmo judėjimas gali turėti arba tikrai turi poveikį aplinkai kaimyninėse valstybėse narėse, kompetentinga institucija praneša atitinkamai valstybei narei arba narėms ir Komisijai apie savo ketinimą išduoti leidimą, atsiųsdamos sprendimo projektą kartu su aiškinamuoju memorandumu ir rizikos aplinkai įvertinimo santrauka, kaip nurodyta II priedo 3 dalyje.

2. Per du mėnesius nuo šio pranešimo dienos kitos atitinkamos valstybės narės gali Komisijai raštu pateikti pastabas.

3. Per šešis mėnesius nuo pranešimo dienos Komisija, pasikonsultavusi su Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komitetu (STECF), įsteigtu pagal Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 33 straipsnį, ir Žuvininkystės ir akvakultūros patariamuoju komitetu, įsteigtu pagal Sprendimą 1999/478/EB, patvirtina, atmeta arba iš dalies pakeičia siūlomą sprendimą išduoti leidimą.

4. Per 30 dienų nuo Komisijos sprendimo priėmimo dienos atitinkamos valstybės narės gali perduoti šį sprendimą Tarybai. Per paskesnį 30 dienų laikotarpį Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali priimti kitokį sprendimą.

Bet kuriuo metu kompetentinga institucija gali laikinai ar visiškai panaikinti leidimą, jeigu įvyksta nenumatyti įvykiai, turintys neigiamą poveikį aplinkai arba vietinėms populiacijoms. Leidimo panaikinimas turi būti pagrįstas moksliškai, o tais atvejais, kai mokslinės informacijos dar nepakanka – atsargumo principu ir tinkamai atsižvelgiant į nacionalines administracines taisykles.

Leidimas gali būti išduodamas tik pagal šį reglamentą atliekamai introdukcijai, kai akivaizdu, jog gali būti įvykdyti kitais teisės aktais nustatyti reikalavimai, pirmiausia:

Įprastos introdukcijos atvejais vandens organizmų išleidimas į akvakultūros objektus leidžiamas be karantino ar bandomojo išleidimo, nebent išimtiniais atvejais kompetentinga institucija, remdamasi konkrečiomis patariamojo komiteto rekomendacijomis, nuspręstų kitaip. Judėjimas iš uždaro akvakultūros objekto į atvirą akvakultūros objektą laikomas įprastu judėjimu arba neįprastu judėjimu pagal 6 ir 7 straipsnius.

Išleidimas į atvirus akvakultūros objektus atliekant neįprastą introdukciją

1. Neįprastos introdukcijos atvejais vandens organizmų išleidimui į atvirus akvakultūros objektus prireikus taikomi 2, 3 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai.

2. Vandens organizmai, kurie bus panaudoti veisimui, laikomi nustatytame karantino įrenginyje ►M2 Sąjungos ◄ teritorijoje laikantis III priede nustatytų reikalavimų.

3. Karantino įrenginys gali būti kitoje valstybėje narėje nei priimančioji valstybė narė, jeigu visos atitinkamos valstybės narės sutinka, ir jeigu ši galimybė yra numatyta rizikos aplinkai įvertinime, nustatytame 9 straipsnyje.

4. Priimančiosios valstybės narės akvakultūros objektuose atitinkamai gali būti naudojami tik introdukuotų vandens organizmų palikuonys, su sąlyga, kad atlikus karantiną neaptinkama potencialiai žalingų netikslinių rūšių. Subrendę individai gali būti išleidžiami tais atvejais, kai organizmai nesidaugina nelaisvėje arba reprodukciniu požiūriu yra visiškai sterilūs, jei patvirtinama, kad nėra potencialiai žalingų netikslinių rūšių.

Kompetentinga institucija gali prašyti, kad prieš išleidžiant vandens organizmus į atviras akvakultūros sistemas iš pradžių būtų atliktas bandomasis išleidimas laikantis konkrečių izoliavimo ir prevencinių priemonių, grindžiamų patariamojo komiteto patarimais ir rekomendacijomis.

Visų neįprastų introdukcijų ir bandomųjų išleidimų atveju pareiškėjas parengia nenumatytų atvejų planą kompetentingai institucijai patvirtinti, kuriame, inter alia, numatomas introdukuotų rūšių pašalinimas iš aplinkos arba jų tankumo sumažinimas, skirtas nenumatytiems atvejams, turintiems neigiamą poveikį aplinkai arba vietinėms populiacijoms. Įvykus tokiam įvykiui, nenumatytų atvejų planai įgyvendinami nedelsiant, o leidimas gali būti laikinai ar visiškai panaikinamas, kaip numatyta 12 straipsnyje.

1. Svetimos rūšys stebimos dvejus metus po jų išleidimo į atvirus akvakultūros objektus arba visą organizmų reprodukcijos ciklą, atsižvelgiant į tai, kuris ilgesnis, siekiant įvertinti, ar poveikis buvo tiksliai numatytas, ir ar yra papildomas arba kitoks poveikis. Visų pirma ištiriamas rūšių paplitimo arba izoliuotumo lygis. Kompetentinga institucija nusprendžia, ar pareiškėjas turi tinkamos patirties ir žinių, ar stebėseną vykdys kitas organas.

2. Atsižvelgdama į patariamojo komiteto nuomonę, kompetentinga institucija gali pareikalauti ilgesnių stebėsenos laikotarpių, kad būtų įvertintas galimas ilgalaikis poveikis ekosistemai, kurį sunku pastebėti per 1 dalyje nustatytą laikotarpį.

3. Patariamasis komitetas įvertina stebėsenos programos rezultatus ir visų pirma atkreipia dėmesį į visus įvykius, kurie nebuvo tinkamai numatyti rizikos aplinkai įvertinime. To įvertinimo rezultatai siunčiami kompetentingai institucijai, kuri rezultatų santrauką įrašo į nacionalinį registrą, sukurtą pagal 23 straipsnį.

Leidimas gali būti išduodamas tik pagal šį reglamentą atliekamam perkėlimui, kai akivaizdu, jog gali būti įvykdyti kitais teisės aktais nustatyti reikalavimai, pirmiausia:

Neįprastų perkėlimų į atvirus akvakultūros objektus atveju kompetentinga institucija gali paprašyti, kad prieš išleidžiant vandens organizmus iš pradžių būtų atliktas bandomasis išleidimas laikantis konkrečių izoliavimo ir prevencinių priemonių, grindžiamų patariamojo komiteto patarimais ir rekomendacijoms.

Priimančioji valstybė narė išimtiniais atvejais ir gavusi į Komisijos patvirtinimą gali reikalauti karantino pagal 15 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis prieš išleidžiant rūšis į atvirus akvakultūros objektus atlikus neįprastą perkėlimą. Prašant Komisijos patvirtinimo nurodomos priežastys, dėl kurių reikalingas karantinas. Komisija į tokius prašymus atsako per 30 dienų.

Valstybės narės tvarko introdukcijų ir perkėlimų registrą, kuriame chronologiškai fiksuojamos visos pateiktos paraiškos ir susiję dokumentai, gauti prieš išduodant leidimą ir stebėsenos laikotarpiu.

Valstybėms narėms ir visuomenei suteikiama teisė be apribojimų susipažinti su šiuo registru pagal 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ( 13 ).

Siekiant valstybėms narėms sudaryti sąlygas keistis registruose pateikiama informacija, Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka galima sukurti specialią informacinę sistemą.

1. Komisija, naudodamasi teise priimti deleguotus teisės aktus pagal 24a straipsnį ir laikydamasi 24b ir 24c straipsniuose nustatytų sąlygų, gali:

2. Priimdama 1 dalyje nurodytus deleguotus teisės aktus, Komisija veikia laikydamasi šio reglamento.

3. Siekiant įtraukti vandens organizmo rūšis į IV priedą, būtina, kad jis būtų ilgą laiką (palyginti su jo gyvenimo ciklu) naudojamas tam tikrose Sąjungos vietose akvakultūroje ir neturėtų sukelti neigiamo poveikio, o jo introdukcija ir perkėlimas turi būti įmanomi, kai tuo pačiu nevyksta potencialiai žalingų netikslinių rūšių judėjimas.

4. Valstybės narės gali prašyti Komisijos įtraukti rūšis į IV priedą. Siekdamos įrodyti, kad laikomasi rūšių įtraukimą į IV priedą reglamentuojančių kriterijų, valstybės narės gali pateikti mokslinių duomenų. Komisija priima sprendimą per penkis mėnesius nuo prašymų dėl rūšių įtraukimo į priedą gavimo tinkamumo, neskaičiuojant laiko, kai valstybė narė Komisijos prašymu teikia papildomą informaciją.

5. Atitinkamos valstybės narės, kuriose yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 straipsnyje nurodytų atokiausių regionų, gali pasiūlyti rūšis įtraukti į atskirą IV priedo dalį.

6. Komisija Reglamento (EB) Nr. 2371/2002 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka gali priimti išsamias 4 ir 5 dalių įgyvendinimo taisykles, visų pirma nustatyti valstybių narių prašymų įtraukti rūšis formą, turinį ir kitą informaciją, bei tokius prašymus pagrindžiančią informaciją.

1. Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti 24 straipsnyje nurodytus deleguotus teisės aktus penkerių metų laikotarpiui nuo 2011 m. balandžio 24 d. Komisija pateikia ataskaitą dėl deleguotų įgaliojimų ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų delegavimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba jį atšaukia pagal 24b straipsnį.

2. Kai tik Komisija priima deleguotą teisės aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

3. Įgaliojimai priimti deleguotus teisės aktus Komisijai suteikiami laikantis 24b ir 24c straipsniuose nustatytų sąlygų.

1. Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 24 straipsnyje nurodytą įgaliojimų delegavimą.

2. Institucija, pradėjusi vidaus procedūrą, kad nuspręstų, ar atšaukti įgaliojimų delegavimą, stengiasi informuoti kitą instituciją ir Komisiją per protingą terminą iki galutinio sprendimo priėmimo dienos, nurodydama deleguotus įgaliojimus, kurie gali būti atšaukti, ir galimas atšaukimo priežastis.

3. Sprendimu dėl įgaliojimų delegavimo atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų delegavimas. Jis įsigalioja nedelsiant arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Sprendimas neturi poveikio jau galiojančių deleguotų teisės aktų galiojimui. Jis skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

1. Europos Parlamentas arba Taryba gali pareikšti prieštaravimus dėl deleguoto teisės akto per du mėnesius nuo pranešimo dienos.

Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva tas laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiams.

2. Jeigu praėjus 1 dalyje nurodytam laikotarpiui nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, deleguotas teisės aktas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioja jo nuostatose nurodytą dieną.

Deleguotas teisės aktas gali būti skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigalioti iki to laikotarpio pabaigos, jeigu tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba informavo Komisiją, kad nepareikš prieštaravimų.

3. Jeigu Europos Parlamentas arba Taryba per 1 dalyje nurodytą laikotarpį pareiškia prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto, šis aktas neįsigalioja. Prieštaravimus pareiškusi institucija nurodo prieštaravimų dėl deleguoto teisės akto priežastis.

1. Šis reglamentas įsigalioja po dvidešimties dienų nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

1. Jis taikomas 6 mėnesius nuo Komisijos reglamento dėl 24 straipsnio 3 dalyje nurodytų įgyvendinimo taisyklių įsigaliojimo, bet ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d.

2. Tačiau I ir II skyrių bei 24 straipsnio nuostatos taikomos nuo reglamento įsigaliojimo dienos.

Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

(Dokumentų rinkinio, kurį turi užpildyti pareiškėjas pagal 6 straipsnį, rengimo orientacinės gairės)

Jei įmanoma, informacija turi būti grindžiama mokslinės literatūros šaltiniais ir pateikiama nurodant asmeninius ryšius su mokslo įstaigomis bei žuvininkystės specialistais.

Kai paraiška yra susijusi su siūlomu perkėlimu, o ne su introdukcija, šiame priede sąvokos „introdukcija/introdukuota“ turi būti pakeistos sąvokomis „perkėlimas/perkelta“.

Pateikiamas trumpas dokumentų, įskaitant pasiūlymą, aprašas, nurodomas galimas poveikis vietinėms rūšims bei jų buveinėms ir poveikio sušvelninimo priemonės, skirtos galimam poveikiui vietinėms rūšims sumažinti.

C. Informacija apie kiekvieną rūšių, kurios bus introdukuotos, vystymosi raidos etapą

Apibūdinami tolesnio siūlomų rūšių introdukcijos sėkmės vertinimo planai ir nurodoma, kaip bus vertinamas neigiamas poveikis vietinėms rūšims bei jų gyvenamajai aplinkai.

Procedūros ir būtiniausi elementai, į kuriuos turi būti atkreiptas dėmesys atliekant rizikos aplinkai įvertinimą pagal 9 straipsnį

Siekiant įvertinti su vandens organizmų introdukcija arba perkėlimu susijusią riziką aplinkai, būtina įvertinti tų organizmų įsikūrimo tikimybę ir šio įsikūrimo padarinius.

Vertinant reikia atsižvelgti į svarbiausias aplinkos sudedamąsias dalis. Tai genetinio ir ekologinio poveikio rizikos ir netikslinių rūšių, galinčių padaryti poveikį vietinėms siūlomuose priimančiuosiuose vandenyse gyvenančioms vietinėms rūšims, introdukcijos galimybių standartinis įvertinimo būdas.

Atliekant peržiūrą dėmesys skiriamas ne įvertinimams, o juos pagrindžiančioms išsamioms biologinės ir kitos susijusios informacijos suvestinėms. Mokslinio netikrumo atveju turėtų būti laikomasi atsargumo principo.

Kai paraiška yra susijusi su siūlomu perkėlimu, šiame priede sąvokos „introdukcija/introdukuota“ turi būti pakeistos sąvokomis „perkėlimas/perkelta“.

Atvejis	Tikimybė (D, V, M) (1)	Tikrumas (N, GD, GM, LM) (2)	Vertinimą pagrindžiančios pastabos (3)
Introdukuota arba perkelta rūšis, ištrūkusi arba išsisklaidžiusi, sėkmingai apsigyvena numatytoje zonoje ir išsaugo populiaciją, šio proceso nekontroliuojant akvakultūros objektui
Introdukuota arba perkelta rūšis ištrūksta arba pasklinda už numatytos introdukcijos zonos
Galutinis įvertinimas (4)
(1) D – didelė, V – vidutinė, M – maža (2) N – neabejotinas, GD – gana didelis, GM – gana mažas, LM – labai mažas (3) Vertintojas turi remtis ICES praktikos kodekso A ir B priedėliuose nurodytomis rekomendacijomis. Reikėtų atsižvelgti į įsikūrimo nekenksmingumą ir paplitimą bei rizikos ir naudos santykį. (4) Galutinis įsikūrimo ir pasklidimo tikimybės įvertinimas yra elemento, kurio tikimybė yra mažiausia, vertė (pavyzdžiui, jei pirmiau nurodytų elementų tikimybė yra didelė ir maža, galutinė tikimybė vertinama kaip maža). Antra vertus, abiem atvejais tikimybė, kad organizmas sėkmingai apsigyvens ir išsaugos populiaciją numatytoje introdukcijos zonoje (ar tai būtų uždara aplinka, pavyzdžiui, objektas ar natūrali buveinė), ir tikimybė, kad jis pasklis už numatytos introdukcijos zonos (įvertinta taip, kaip pirmiau nurodyta), turi pasitaikyti, kad būtų įsikurta už numatytos introdukcijos zonos.

Pasiūlymas gali būti priimtas toks, koks yra (nereikalingos poveikio sušvelninimo priemonės), jei bendra potenciali rizika yra maža, o bendras tikrumo rodiklis, pagal kurį buvo įvertinta bendra rizika, yra neabejotinas arba pakankamai tikras.

Jei, gavus pirmosios analizės rezultatus, bendra rizika yra didelė arba vidutinė, į paraišką būtina įtraukti pasiūlymus dėl izoliavimo ar poveikio sušvelninimo, kuriems vėliau rizikos analizė bus taikoma tol, kol galutinė bendra rizika bus įvertinta kaip maža, o tikrumas bus neabejotinas arba pakankamai tikras. Šių papildomų pakopų aprašas ir išsami informacija apie sulaikymo ir sušvelninimo priemones sudarys rizikos įvertinimą.

Netikslinių rūšių įsikūrimo ir pasklidimo už numatytos introdukcijos zonos tikimybė

Potencialios rizikos, susijusios su svetimomis rūšimis, įvertinimui keliami reikalavimai (1 dalis) turi būti mutatis mutandis taikomi ir potencialiai rizikai, susijusiai su netikslinėmis rūšimis (2 dalis), įskaitant pareigą įdiegti izoliavimo ir poveikio sušvelninimo priemones.

Karantinas yra priemonė, kai gyvi gyvūnai, augalai arba su jais susiję organizmai laikomi visiškai izoliuoti nuo supančios aplinkos, kad būtų išvengta poveikio laukinėms bei ūkiuose auginamoms rūšims ir nepageidaujamiems natūralių ekosistemų pokyčiams.

Svetimas arba nevietines rūšis karantine būtina laikyti gana ilgai, kad būtų galima aptikti visas netikslines rūšis ir patvirtinti, kad nėra patogenų ar ligų. Pagal valstybės narės, kurioje taikomas karantinas, kompetentingos institucijos specifikacijas turi būti sukonstruotas agregatas, už kurio patvirtinimą yra atsakinga ta institucija. Karantino trukmė turi būti nurodyta leidime. Jei įrenginys yra ne priimančiojoje valstybėje narėje, dėl karantino trukmės turi susitarti už įrenginį atsakingas patariamasis komitetas ir priimančiosios valstybės narės patariamasis komitetas.

Karantino įrenginius operatoriai eksploatuoja laikydamiesi toliau nurodytų reikalavimų. Be to, operatoriai privalo turėti kokybės užtikrinimo programą ir darbo vadovą.

Kai paraiška yra susijusi su siūlomu perkėlimu, šiame priede sąvokos „introdukcija/introdukuota“ turi būti pakeistos sąvokomis „perkėlimas/perkelta“.

Visos įrenginyje susidariusios nuotekos ir atliekos turi būti išvalytos taip, kad būtų veiksmingai sunaikintos visos įmanomos naikintinos rūšys ir susiję organizmai. Norint užtikrinti nenutrūkstamą procesą ir visišką izoliavimą, karantino įrenginių nuotekų valymo sistemose turi būti įrengti patikimi atsarginiai mechanizmai.

Išvalytose nuotekose ir atliekose gali likti aplinkai kenksmingų medžiagų (pvz., medžiagų nuo apžalos), kurios turi būti pašalintos, kad neigiamas poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis.

Būtina parengti išsamią informaciją apie nuotekų ir kietųjų atliekų valymą, nurodant už valymą ir jo grafiko nustatymą atsakingus darbuotojus. Kad ši sistema dirbtų veiksmingai ir būtų galima anksti nustatyti galimus gedimus, ją būtina stebėti.

Perkelti organizmai turi būti laikomi atskirai nuo kitų organizmų, užtikrinant jų izoliavimą. Tai netaikoma kontrolinėms rūšims, kurios specialiai įdedamos siekiant patikrinti introdukuotų rūšių poveikį. Būtina užkirsti kelią paukščių, kitų gyvūnų, ligų sukėlėjų ir teršalų introdukcijai.

Teisę patekti į patalpas turi turėti tik leidimą turintys mokyti darbuotojai. Avalynė, rankos ir visos patalpoje naudojamos medžiagos prieš išeinant iš įrenginio turėtų būti dezinfekuojamos (žr. toliau).

Gavus visą siuntą, visa, kas lietėsi su introdukuota rūšimi – rezervuarai, vanduo, talpos, kuriose buvo vežamas krovinys, ir įranga, įskaitant transporto priemones, turi būti tvarkomos taip, kad tikslinės arba susijusios netikslinės rūšys neištrūktų iš įrenginio. Visos vežant naudotos ir pakavimo medžiagos turi būti dezinfekuotos arba sudegintos, jei jas leidžiama deginti.

Turi būti saugomi ir kompetentingai institucijai tikrinti pateikiami kasdien registruojami įrašai apie žuvimą bei nugaišę gyvūnai. Visi nugaišę gyvūnai turi būti laikomi vietoje. Nugaišę gyvūnai, jų audiniai arba kriauklės neišmetami leistinu būdu jų neapdorojus siekiant juos visiškai dezinfekuoti. Gali būti taikomas terminis apdorojimas, pavyzdžiui, autoklave arba sterilizuojant cheminėmis medžiagomis.

Apie nugaišusius gyvūnus turi būti pranešama kompetentingai institucijai, o valstybės narės turi laiku nustatyti žuvimo priežastis. Nugaišę gyvūnai turi būti laikomi, vežami ir naikinami taip, kaip nurodyta 2002 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1774/2002, nustatančiame sveikatos taisykles gyvūninės kilmės šalutiniams produktams, neskirtiems vartoti žmonėms ( 14 ).

Netikslinės rūšys turi būti reguliariai tikrinamos. Jei organizme aptinkama tokia rūšis ar anksčiau nenustatyta liga ar parazitas, turi būti imamasi veiksmų padėčiai kontroliuoti. Tokie organizmai gali būti sunaikinami, o įrenginys dezinfekuojamas.

Būtina karantino trukmė skirsis atsižvelgiant į konkretų organizmą, atitinkamų netikslinių rūšių sezoniškumą ir auginimo sąlygas.

Atliekant dezinfekciją pakankamą laiką naudojamos pakankamos koncentracijos dezinfekavimo priemonės, kad žūtų kenksmingi organizmai. Atliekant karantininę dezinfekciją, dezinfekavimo priemonių ir jų koncentracijos turi pakakti, kad būtų visiškai išvalytas jūros ir gėlas vanduo. Panaši koncentracija turi būti naudojama įprastai įrenginio dezinfekcijai. Prieš išleidžiant dezinfekavimo priemones į supančią aplinką, rekomenduojama visas jas neutralizuoti, o jūros vandenį naudojančiuose įrenginiuose turi nelikti oksidantų likučių, susidariusių dezinfekuojant cheminėmis medžiagomis. Kilus nenumatytiems atvejams, pavyzdžiui, aptikus introdukuotus parazitus arba ligų sukėlėjus, turi būti panaudotas pakankamas dezinfekavimo priemonių kiekis, kad būtų išvalytas visas įrenginys.

( 2 ) OL L 175, 1985 7 5, p. 40. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB (OL L 156, 2003 6 25, p. 17).

( 3 ) OL L 206, 1992 7 22, p. 7. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva (EB) 2006/105/EB (OL L 363, 2006 12 20, p. 368).

( 4 ) OL L 327, 2000 12 22, p. 1. Direktyva su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu 2455/2001/EB (OL L 331, 2001 12 15, p. 1).

( 7 ) OL L 187, 1999 7 20, p. 70. Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2004/864/EB (OL L 370, 2004 12 17, p. 91).

( 8 ) OL L 184, 1999 7 17, p. 23. Sprendimas su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11).

( 14 ) OL L 273, 2002 10 10, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2007/2006 (OL L 379, 2006 12 28, p. 98).

		Oficialusis leidinys
		No	page	date
►M1	Komisijos reglamentas (EB) Nr. 506/2008 2008 m. birželio 6 d.	L 149	36	7.6.2008
►M2	Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 304/2011 2011 m. kovo 9 d.	L 88	1	4.4.2011

Atvejis	Tikimybė (D, V, M)	Tikrumas (N, GD, GM, M)	Vertinimą pagrindžiančios pastabos (1)
Dėl genetinio susimaišymo su vietinėmis populiacijomis prarandama genetinė įvairovė
Konkurencija (maistas, erdvė) su vietinėmis populiacijomis arba puldinėjimas lemia jų išnaikinimą
Kiti nepageidaujami ekologinio pobūdžio atvejai
Kai kurie iš pirmiau minėtų atvejų išlieka net ir pašalinus introdukuotą rūšį
Galutinis įvertinimas (2)
(1) Vertintojas turi remtis ICES praktikos kodekso A ir B priedėliuose nurodytomis rekomendacijomis. (2) Galutinis įsikūrimo ir pasklidimo padarinių įvertinimas yra elemento (individuali tikimybė), kurio tikimybė yra didžiausia, vertė, o galutinis tikrumo lygis yra elemento, kurio tikrumo lygis yra mažiausias, vertė.

Sudedamoji dalis	Potenciali rizika (D, V, M)	Tikrumas (N, GD, GM, M)	Vertinimą pagrindžiančios pastabos (1)
Įsikūrimas ir pasklidimas (1 pakopa)
Ekologiniai padariniai (2 pakopa)
Galutinis bendros potencialios rizikos įvertinimas (2)
(1) Vertintojas turi remtis ICES praktikos kodekso A ir B priedėliuose nurodytomis rekomendacijomis. (2) Galutinis potencialios rizikos rodiklis atitinka didžiausią iš dviejų tikimybių vertę, kai lyginant du rodiklius nenumatomas tikimybės padidėjimas (t. y. jei įsikūrimo ir pasklidimo rizika yra didelė, o ekologinių padarinių rizika – vidutinė, galutinis abiejų tikimybių įvertinimas atitiks didžiausios iš dviejų tikimybių vertę. Kai lyginant du rodiklius numatomas tikimybės padidėjimas (t. y. didelės ir mažos junginys) galutinė vertė yra vidutinė tikimybė.

Atvejis	Tikimybė (D, V, M)	Tikrumas (N, GD, GM, M)	Vertinimą pagrindžiančios pastabos (1)
Introdukuojant arba perkeliant vandens organizmus introdukuojama netikslinė rūšis
Introdukuota netikslinė rūšis netikėtai patenka į jautrią buveinę arba susiduria su užkrėstais organizmais
Galutinis įvertinimas (2)
(1) Vertintojas turi remtis ICES praktikos kodekso A ir B priedėliuose nurodytomis rekomendacijomis. (2) Galutinis tikimybės įvertinimo rezultatas yra elemento, kurio rizikos rodiklis mažiausias, vertė, o tikrumo įvertinimo rezultatas – taip pat elemento, kurio tikrumo rodiklis mažiausias, vertė.

Atvejis	Tikimybė (D, V, M)	Tikrumas (N, GD, GM, M)	Vertinimą pagrindžiančios pastabos (1)
Netikslinės rūšys konkuruoja su vietinėmis populiacijomis arba jas puola taip išnaikindamos
Dėl genetinio netikslinių rūšių susimaišymo su vietinėmis populiacijomis prarandama genetinė įvairovė
Kiti nepageidautini ekologinio arba patologinio pobūdžio atvejai
Kai kurie pirmiau minėti atvejai išlieka net ir pašalinus netikslines rūšis
Galutinis įvertinimas (2)
(1) Vertintojas turi remtis ICES praktikos kodekso A ir B priedėliuose nurodytomis rekomendacijomis. (2) Galutinis padarinių vertinimo rezultatas yra didžiausios rizikos įvertinimo vertė, o galutinis tikrumo lygis taip pat yra elemento, kurio tikrumo lygis mažiausias, vertė.