2.009.

Produkcija turėtų būti įvertinama ir traukiama į apskaitą jos sukūrimo metu. Todėl ji trauktina į apskaitą tada, kai yra pagaminama, o ne kai už ją sumoka pirkėjas.

2.010.

ESS 2010 gamyba traktuojama kaip nepertraukiamas procesas, per kurį prekės ir paslaugos paverčiamos kitomis prekėmis ir paslaugomis. Šis procesas gali vykti įvairiais laikotarpiais, priklausomai nuo produktų, o laikotarpiai gali trukti ilgiau kaip ataskaitinis laikotarpis. Todėl taip apibūdinant gamybą ir taikant kaupimo principą, produkcija traukiama į apskaitą kaip nebaigta gamyba. Todėl, remiantis ESS 2010 (3.54), žemės ūkio produkcija įrašoma kaip per visą gamybos laikotarpį nuolat gaminama produkcija (ne vien tada, kai nuimamas derlius ar skerdžiami gyvūnai) Žemės ūkio augalai, stačioji mediena ir maistui auginamos žuvys ar gyvūnai augimo metu laikomi nebaigtos gamybos atsargomis, o užaugus laikomi pagamintos produkcijos atsargomis. Neauginamų biologinių išteklių pokyčiai, pvz., į produkciją neįrašomas laisvėje esančių gyvūnų, paukščių, žuvų ar specialiai neauginamų miškų prieaugis, bet įrašomas laisvėje esančių gyvūnų, paukščių, žuvų laimikis.

2.011.

Produkcijos kaip nebaigtos gamybos apskaita yra pageidautina ir būtina ekonominei analizei atlikti, kai gamybos procesas trunka ilgiau nei ataskaitinis laikotarpis. Tai leidžia išlaikyti sąnaudų ir produkcijos apskaitos nuoseklumą, siekiant gauti reikšmingų duomenų apie pridėtinę vertę. Kadangi ŽŪES yra pagrįsta kalendoriniais metais, galima daryti prielaidą, kad nebaigtos gamybos apskaita taikoma tik tiems produktams, kurių gamybos procesas nebuvo baigtas kalendorinių metų pabaigoje (tačiau ir tais atvejais, kai per ataskaitinį laikotarpį labai sparčiai keičiasi bendrasis kainų lygis).

2.012.

Tačiau ūkio produktų, kurių gamybos ciklas trumpesnis nei ataskaitinis laikotarpis, produkcijos nereikėtų traukti į apskaitą kaip nebaigtos gamybos. Iš tiesų produkcijos traukimas į apskaitą gatavo produkto etapu, t. y. nuėmus derlių (augalininkystės atveju), leidžia išlaikyti reikiamą produkcijos ir gamybos sąnaudų nuoseklumą. Tai taikytina daugumai žemės ūkio produkcijos, kurios gamybos ciklas trumpesnis kaip vieneri metai. Be to, nebūtina trumpo ciklo augalininkystės, kurios gamybos procesas tęsiasi ir antrais kalendoriniais metais, traukti į apskaitą kaip nebaigtos gamybos (plg. 2.172.). Šiais atvejais augantys augalai nelaikomi nebaigtos gamybos atsargomis.

2.013.

Praktiškai nebaigtos gamybos apskaitos metodas taikomas tik produktams, kurių gamybos ciklas ilgas. Šie produktai — tai visų pirma gyvuliai, augaliniai produktai, tokie kaip vynas (kurio išlaikymas yra neatsiejama gamybos proceso dalis) ir sodiniai. Iš tiesų Europos Sąjungos kainų įprasta tendencija nėra labai žymi ir ji neturėtų būti laikoma pagrindu tam tikrus produktus traukti į apskaitą kaip nebaigtą gamybą (nors taip gali būti išskirtiniais atvejais, plg. 2.172).

2.014.

Kai nuimamas produktų, kurių gamybos ciklas ilgas ir kurie buvo traukti į apskaitą kaip nebaigta gamyba, derlius (augalininkystė) arba jie paskerdžiami (gyvūnai), gamybos procesas užbaigiamas ir nebaigta gamyba paverčiama gatavų produktų atsargomis, kurias galima parduoti arba panaudoti kitai paskirčiai. ►M6  Vykstant gamybos procesui, kiekvienais metais įtraukiamą į apskaitą vertę, kuri įrašoma kaip produkcija prie nebaigtos gamybos, galima gauti numatomą gatavo produkto vertę paskirstant proporcingai per kiekvieną laikotarpį patirtoms sąnaudoms (2008 m. NSS, 6. 112). ◄

2.015.

Gyvūnai: gyvulininkystės produkcijai paprastai reikalingas laikotarpis, kuris gali apimti kelis ataskaitinius laikotarpius iki proceso užbaigimo. Nuo gimimo laiko galima ir tikslinga traukti į apskaitą kiekvieną produkcijos etapą, t. y. kiekvieną atskirų gyvūnų amžiaus grupę (tačiau gamybos proceso dalies iki gimimo negalima traukti į apskaitą, kadangi jos negalima atskirti nuo paslaugų, sunaudotų auginant tėvus).

2.016.

Darbinių gyvulių auginimo procesas formaliai užbaigiamas jiems gimus; nuo tada jie yra traukiami į apskaitą kaip pagrindinis turtas. Žinoma, tada gyvūnų dar negalima naudoti numatytai paskirčiai, tačiau individualūs nukrypimai yra tokie, kad bet kuris nustatyto amžiaus parinkimas visais atvejais būtų itin netinkamas. Gimimo momentas buvo pasirinktas dėl praktinių sumetimų, visų pirma kadangi tolimesnis naudojimas, kuriam jie skirti, yra nustatomas jau šiuo etapu.

2.017.

Tai ne visuomet taikytina galvijams, kiaulėms, avims ir kitiems gyvuliams, kurie gali būti auginami veisimui arba skerdimui. ►M6  Jeigu yra galimybė jaunus gyvulius skirstyti pagal jų būsimą panaudojimą, gyvuliai, skirti naudoti kaip gamybos veiksniai, turėtų būti traukiami į apskaitą kaip BPKF nuo pat jų gimimo (BPKF savo reikmėms – šis įrašomas tada, kai yra atliekamas), t. y. jie yra laikomi nebaigta gamyba, o jų augimas traukiamas į apskaitą kaip produkcija, plg. ESS 2010, 3.134). ◄ Kitais atvejais gyvuliai įtraukiami į atsargas kaip nebaigta gamyba iki jie subręsta ir yra naudojami kaip gamybos veiksniai (pvz., kaip pieninės karvės, veisimui ar kitai gamybinei paskirčiai, pavyzdžiui vilnos gamybai). Tada jie priskiriami prie pagrindinio kapitalo. Gyvuliai, kurie buvo atskirti nuo veisimo bandų iki juos paskerdžiant, turėtų būti traukiami į apskaitą kaip atsargos, o ne pagrindinis turtas.

2.018.

Viščiukų auginimas yra traktuojamas specialiai, jeigu jis apima du ataskaitinius laikotarpius. Inkubatoriuose perimi kiaušiniai laikotarpio pabaigoje yra laikomi viščiukų produkcija ir ŽŪES traukiami į apskaitą prie naminių paukščių produkcijos (kaip nebaigta gamyba) (plg. 2.048).

2.019.

Vynas: produkcija turėtų būti traukiama į apskaitą kaip nebaigta gamyba, kadangi jo išlaikymas yra gamybos proceso dalis ir gali tęstis kelis ataskaitinius laikotarpius. Panašiai ir vynuogių misos, kuri nebėra žalia misa, bet ir dar ne vynas, fermentacija ataskaitinio laikotarpio pabaigoje yra traktuojama kaip ir inkubatoriuose perinami kiaušiniai, o ŽŪES traukiama į apskaitą kaip nebaigta vyno gamyba.

2.020.

Sodiniuose auginamas turtas: prekės, skirtos BPKF savo poreikiams (išskyrus gyvulius), tokios kaip derlių duodantys daugiamečiai produktai, turėtų būti traukiamos į apskaitą kaip BPKF atitinkamo turto sukūrimo metu.

2.021.

Prekės ir paslaugos turėtų būti traukiamos į apskaitą tada, kai jos įtraukiamos į gamybos procesą, t. y. kai jos faktiškai suvartojamos, o ne kai nuperkamos arba perkeliamos sandėliuoti.

2.022.

Konkretaus ataskaitinio laikotarpio prekių vartojimas praktiškai atitinka prekių pirkimus arba įsigijimus pridėjus pradines atsargas ir atėmus galutines atsargas laikotarpio pabaigoje ( 15 ).

2.023.

Paslaugos traukiamos į apskaitą pirkimo metu. Kadangi paslaugos negali būti sandėliuojamos, pirkimo laikas taip pat yra ir suvartojimo laikas.

2.024.

Toliau išvardytos paslaugos, kurios yra šios taisyklės išimtis:

2.025.

BPKF yra traukiamas į apskaitą ilgalaikio turto nuosavybės perdavimo vienetui, kuris jį ketina panaudoti gamybai, metu. Nepaisant to, yra dvi šio principo išimtys: pirma, finansinio lizingo būdu įsigytas turtas traukiamas į apskaitą taip, tarsi naudotojas savininku tapo tada, kai jis galėjo panaudoti prekes (plg. 2.122). Antra, BPKF savo poreikiams traukiamas į apskaitą turto sukūrimo metu (išskyrus galvijus, kiaules, avis ir kitus gyvulius, kurių būsimo naudojimo negalima aiškiai identifikuoti, kadangi gyvūnai yra priskirti atsargoms kaip nebaigta gamyba, plg. 2.017).

2.026.

Atitinkamai sukuriant vaismedžių sodus ir vynuogynus (ilgalaikės gamybos priemonės savo poreikiams), jeigu ne visi būtini darbai buvo užbaigti iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos, per ataskaitinį laikotarpį sunaudotų medžiagų ir suteiktų paslaugų vertė traukiama į apskaitą kaip BPKF laikotarpio pabaigoje.

2.027.

Žemės pirkimas ir pardavimas bei susijusios sąnaudos traukiamos į apskaitą nuosavybės perdavimo metu. Tačiau grynasis žemės įsigijimas nepriskiriamas BPKF, kadangi žemė nėra sukurtas turtas. Grynasis žemės įsigijimas (ir kitas nesukurtas materialusis turtas) traukiamas į apskaitą kapitalo sąskaitoje (nefinansinio turto įsigijimų sąskaitoje).

2.028.

Atsargų pokyčiai atitinka ataskaitiniu laikotarpiu atsargas papildžiusių ir iš atsargų išimtų prekių skirtumą.

2.029.

Atsargas papildančios prekės — tai vėliau gamybos procese skirtos suvartoti prekės (sąnaudų atsargos), kurios yra traukiamos į apskaitą nuosavybės perdavimo metu, arba pačios ekonominės veiklos rūšies prekės, skirtos naudoti ateityje, pvz., parduoti arba priskirti vieneto pagrindiniam kapitalui (produkcijos atsargos), kurios traukiamos į apskaitą kaip atsargos, kai yra baigiama jų gamyba.

2.030.

Ekonominės veiklos rūšies nebaigtų produktų (traukiamų į apskaitą kaip nebaigta gamyba) atveju, per ataskaitinį laikotarpį sunaudotų medžiagų ir suteiktų paslaugų vertė taip pat traukiama į apskaitą kaip atsargos to laikotarpio pabaigoje (išskyrus trumpalaikio ciklo augalus, plg. 2.012; todėl per ataskaitinį laikotarpį sunaudotų medžiagų ir suteiktų paslaugų dalis bus sunaudota atitinkamai nepadidėjus atsargų vertei).

2.031.

Iš atsargų išimtos prekės — tai gamybos procesui naudojamos prekės, jeigu tai sąnaudų atsargos arba, prekės, paliekančios ekonominės veiklos rūšį ir skirtos parduoti arba naudoti kitai paskirčiai, jeigu tai yra produkcijos atsargos. Pirmuoju atveju prekės atimamos iš ekonominės veiklos rūšies atsargų jų faktinio tarpinio suvartojimo gamybos procese metu; antruoju atveju jos atimamos iš atsargų pardavimo arba kitokio panaudojimo metu.

2.039.

Tai pradinis taškas šalims, į kurių oficialius derliaus statistinius duomenis įtraukiami nuostoliai. Remiantis ekonominės veiklos rūšies sąvoka, reikia įvertinti visus ekonominės veiklos rūšiai priskiriamų žemės ūkio vienetų žemės ūkio veiklos produktus (kaip minėta 1.62 ir 1.63). Laikantis 1.31 priimtos tvarkos (kad ne žemės ūkio vienetų nepagrindinės žemės ūkio veiklos produkcijos nėra, kadangi visa žemės ūkio veikla yra laikoma atskiriama ir todėl sudaro jų pačių vietinio žemės ūkio VRV pagrindinę veiklą), visa žemės ūkio produkcija turi būti traukiama į apskaitą, išskyrus tą, kurią pagamina vienetai, kuriems žemės ūkio veikla yra tik laisvalaikio veikla (plg. 1.24).

2.040.

Šis straipsnis skirtas pasikartojantiems prekių atsargų nuostoliams (plg. 2.041), prie kurių priskiriami ūkių laukų, derliaus ir kiti nuostoliai (dėl greito produktų gedimo, klimato sąlygų, pavyzdžiui, šalnos, sausros ir pan.). Čia neturėtų būti priskiriami nuostoliai, patiriami įvairiais pardavimo etapais, t. y. vežant iš ūkio, sandėliuojant pas prekybos agentus ir perdirbant arba apdirbant perdirbimo pramonėje. Priešingai, turėtų būti įtraukiami gamintojų pardavimui pateikti produktai, kurie sugenda dar neparduoti (ypač vaisiai ir daržovės).

2.041.

Remiantis ESS 2010, gamintojai gali patirti trijų rūšių nuostolius: pasikartojančius atsargų nuostolius (ESS 2010, 3.147), išimtiniai atsargų nuostolius (ESS 2010, 6.13.e) ir katastrofų nuostolius (ESS 2010, 6.08 ir 6.09).

2.042.

Traukiant į apskaitą prekių atsargų nuostolius, reikia skirti pasikartojančius nuostolius nuo ypatingų ir stichinių nelaimių padarytų nuostolių, tačiau nuostolių apskaita taip pat priklauso nuo kiekvienos šalies produkcijos apskaičiavimo metodo ir pagrindinės statistinės medžiagos rūšies.

2.043.

Jeigu produkcija apskaičiuojama remiantis pradinių ir galutinių atsargų, pardavimų ir kito galimo panaudojimo (pavyzdžiui, kaip ilgalaikių gamybos priemonių savo poreikiams) duomenimis, pasikartojantys nuostoliai jau yra atimti iš atsargų pokyčių, o juos įtraukus į apskaitą vėliau straipsnyje „nuostoliai“, jie būtų skaičiuojami du kartus. Priešingai, jeigu produkcijos apskaičiavimui naudojami ne duomenys apie atsargas, o gerai pagrįsti skaičiavimai, pavyzdžiui, faktiniai duomenys apie gimimus, turėtų būti traukiami į apskaitą atitinkamo ataskaitinio laikotarpio gamybos pasikartojantys nuostoliai bei auginimui ar penėjimui importuotų arba per ankstesnius laikotarpius gimusių gyvūnų nuostoliai.

2.044.

Prekių atsargų ypatingi nuostoliai ir nuostoliai dėl stichinių nelaimių turi būti traukiami į apskaitą kaupiamosiose sąskaitose, t. y. „kitų turto apimties pokyčių“ sąskaitoje. Todėl į produkciją įtraukiamos visos šių nuostolių vertės.

2.045.

Ilgalaikio turto nuostoliai (pasikartojantys, ypatingi arba dėl stichinių nelaimių) (pavyzdžiui, melžiamų karvių, veislinių gyvulių ir pan.) turėtų būti traukiami į apskaitą „kitų turto apimties pokyčių“ sąskaitoje. Jie neturi jokio poveikio produkcijos vertei. Reikėtų pabrėžti, kad sodinius, kurie jau duoda derlių, veikiantys nuotoliai turėtų būti traukiami į apskaitą kaip „ilgalaikio kapitalo vartojimas“ arba „kiti turto apimties pokyčiai“, priklausomai nuo nuostolių rūšies.

2.046.

Tai pirmasis straipsnis, kurį įrašo šalys, į kurių ataskaitinius derliaus statistinius duomenis neįtraukiami nuostoliai. Tai yra disponuojama ataskaitinio laikotarpio produkcija, kuri bus parduodama, naudojama kaip gamybos priemonės, perdirbama paties gamintojo, suvartojama jo valdoje, sandėliuojama arba naudojama kaip ilgalaikės gamybos priemonės savo poreikiams.

2.047.

Jas sudaro nuosavų gatavų produktų arba pusgaminių atsargos, esančios žemės ūkio valdoje (t. y. laikomos gamintojų) ataskaitinio laikotarpio pradžioje. Todėl čia neturėtų būti įrašomos skirtingų pardavimo etapų atsargos ir intervencinės atsargos (plg. 2.201 ir toliau dėl gyvulių traktavimo).

2.048.

Prie pradinių „naminių paukščių“ atsargų turėtų būti priskiriami ir inkubatoriuose perinami kiaušiniai ataskaitinio laikotarpio pradžioje, kadangi jie yra laikomi naminių paukščių pusgaminiais (plg. 2.018).

2.049.

Vartojimo vienete eilutėje traukiami į apskaitą produktai, pagaminti žemės ūkio vienete (vietiniame VRV) ir sunaudoti tame vienete kaip to paties ataskaitinio laikotarpio gamybos proceso sąnaudos.

2.050.

Visi žemės ūkio vieneto kitiems gaminantiems žemės ūkio vienetams parduoti žemės ūkio produktai (išskyrus gyvulius; plg. 2.067 ir 2.208) turi būti traukiami į apskaitą kaip pardavimai, o vėliau — kaip tarpinis vartojimas. Prie jų priskiriamos prekės, kurios apdorojamos arba perdirbamos, ir jų šalutiniai produktai (pvz., nugriebto pieno, sėlenų, išspaudų ir cukrinių runkelių masės bei viršūnių grąžinimas, o taip pat sėklų grąžinimas po apdorojimo).

2.051.

Vartojimą vienete galima suskirstyti pagal atitinkamų produktų naudojimą:

2.052.

Produktai, kurie tai pačiai žemės ūkio veiklai sunaudojami ekonominės veiklos rūšies ribose (t. y. tos pačios klasės veiklos ►M3  NACE 2 red. ◄ keturių ženklų lygyje):

2.053.

Produktai, kurie skirtingai žemės ūkio veiklai sunaudojami ekonominės veiklos rūšies ribose (t. y. kitos klasės veiklos ►M3  NACE 2 red. ◄ keturių ženklų lygyje).

Tai daugiausia augaliniai produktai, naudojami pašarams, tačiau jiems priskiriami ir gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, naudojami kitos veiklos gamybos procese (srutos ir mėšlas, naudojamas kaip trąšos augalininkystėje). Augaliniai produktai, naudojami gyvuliams šerti, gali būti klasifikuojami pagal įprastą jų pardavimo laipsnį (kuris įvertinamas apskritai):

2.054.

Žemės ūkio produktai, kurie yra vartojami pačiame vienete, neįtraukiami į ekonominės veiklos rūšies produkcijos vertinimą, jeigu jie neatitinka tam tikrų kriterijų. Ribojančių vartojimo vienete apskaitos kriterijų nustatymas tenkina du reikalavimus: metodinį, kadangi nukrypus nuo ESS taisyklių formaliai, reikėjo nenukrypti nuo jų dvasios (įtraukiant dvi atskiras veiklas), ir praktinį, kadangi kuriami kriterijai tyrėjo tapti tiksliu ir palyginamu pagrindu nustatant, kuris vartojimas vienete turėjo būti traukiamas į apskaitą, kad šis produkcijos vertinimo metodas būtų galimas.

2.055.

Šie kriterijai yra tokie:

▼M3

▼B

2.056.

Laikantis atrankos kriterijų, pagal kuriuos vienete vartojami produktai įtraukiami į produkcijos vertinimą, apibrėžimo (plg. 2.055), tik augaliniai produktai, naudojami pašarams (parduodami arba ne) įtraukiami į ekonominės veiklos rūšies žemės ūkio produkciją.

2.057.

Jeigu šie produktai įtraukiami į ekonominės veiklos rūšies produkciją, jie taip pat turi būti traukiami į apskaitą kaip tarpinis vartojimas, taip laikantis principo, kad yra atsižvelgiama į visus pagamintus kiekius, kurie vėliau panaudojami kitai gamybos veiklai per ataskaitinius metus (plg. 2.055). Jeigu pokytis iš produkcijos į tarpinį vartojimą trunka ilgiau kaip atitinkami ataskaitiniai metai, atitinkami produkcijos kiekiai turėtų būti įrašomi kaip nagrinėjamo produkto „galutinės atsargos“ per ataskaitinius metus.

2.058.

Gyvūniniai pašaliniai produktai nepriskiriami vartojimui vienete dėl praktinių sunkumų, kadangi nėra duomenų apie kiekius, o ypač kainas.

2.059.

Gamintojų perdirbimo veiklos eilutėje traukiami į apskaitą kiekiai, pagaminti tolesniam žemės ūkio gamintojų atliekamam perdirbimui (pvz., pienas, perdirbamas sviestui arba sūriui gaminti, obuoliai, perdirbami obuolių misai arba sidrui gaminti), tačiau su sąlyga, kad ši perdirbimo veikla yra atskiriama nuo pagrindinės žemės ūkio veiklos (remiantis apskaitos dokumentais, plg. 1.26). Turėtų būti traukiamos į apskaitą tik žaliavos (pvz., žalias pienas, obuoliai), o ne iš jų pagaminti perdirbti produktai (pvz., sviestas, obuolių misa ir sidras). Kitaip tariant, šioje eilutėje neatsižvelgiama į darbą, atliktą perdirbant žemės ūkio produktus.

2.060.

Jeigu ši perdirbimo veikla yra neatskiriama ne žemės ūkio veikla, šios perdirbimo veiklos produktas traukiamas į apskaitą žemės ūkio ekonominės veiklos rūšies produkcijos vertėje (plg. 1.25). Pagrindiniai žemės ūkio produktai, šiai perdirbimo veiklai naudojami kaip tarpinis vartojimas, nėra traukiami į apskaitą nei kaip produkcija, nei kaip tarpinis vartojimas. Ši taisyklė atsiranda todėl, kad šios dvi veiklos rūšys (žemės ūkio produktų gamyba ir jų perdirbimas) negali būti išskirtos remiantis apskaitos dokumentais. Atitinkamai šių dviejų veiklos rūšių sąnaudos traukiamos į apskaitą kartu, o jų produkcija įvertinama kaip perdirbtų produktų produkcija.

2.061.

Prie jo priskiriama:

2.062.

►M3  Žemės ūkio vieneto atskiriamu būdu perdirbti žemės ūkio produktai (t. y. sukuriant vietinį ne žemės ūkio VRV), kuriuos suvartoja ūkininkų namų ūkiai, įrašomi prie „Gamybos“ ekonominių veiklos rūšių (NACE 2 red. C sekcija) produkcijos kaip galutinis vartojimas savo poreikiams. ◄ Priešingai, žemės ūkio produktų, perdirbtų neatskiriamu būdu, vartojimas žemės ūkio valdose (t. y. neatskiriamos ne žemės ūkio perdirbimo veiklos produkcija) traukiamas į apskaitą kaip šios veiklos galutinis vartojimas savo poreikiams (plg. 2.080) ir įtraukiamas į žemės ūkio ekonominės veiklos rūšies produkciją.

2.063.

Priskirta savininko užimamo būsto vieneto nuomos vertė įrašoma ne čia, o prie šakos „Nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas“ (NACE 2 red. 68.20 klasė). Būsto nuoma yra ne žemės ūkio veikla, kuri visuomet laikoma atskirtina nuo žemės ūkio veiklos.

2.064.

Ši eilutė apimta žemės ūkio vienetų žemės ūkio produktų pardavimus kitiems vienetams (žemės ūkio arba kitų šakų), įskaitant pardavimus sandėliavimo ir intervenciniams centrams, išskyrus ilgalaikio turto netekimus. Ji suskirstoma į vietinius pardavimus už ekonominės veiklos rūšies ribų, vietinius pardavimus kitiems žemės ūkio vienetams ir pardavimus užsienyje.

2.065.

Todėl konkretaus vieneto pardavimus atitinka apyvarta, gauta iš jo produkcijos pardavimo. ►M6  Reikėtų pažymėti, kad gyvūnų, klasifikuojamų kaip ilgalaikis turtas, kurie atskiriami nuo produktyvios bandos (eksportui arba paskerdimui), pardavimas nėra traukiamas į apskaitą kaip pardavimas. ◄ Gyvūnai, klasifikuojami kaip ilgalaikis turtas, kurie atskiriami nuo produktyvios bandos, perkeliami į atsargas iki jų pardavimo, tačiau šių gyvūnų pardavimai (paskerdimui arba eksportui) sąskaitose matomi kaip atsargų sumažėjimas, kuris atspindimas tik kapitalo sąskaitoje. Atitinkama produkcija jau buvo priskirta prie ilgalaikių gamybos priemonių savo poreikiams ( 17 ), o vėliau traukiama į apskaitą gamybos sąskaitoje.

2.066.

Gyvuliai, kurie laikomi atsargomis: remiantis 2.064 pateiktu apibrėžimu, gyvulių, kurie laikomi atsargomis, perdavimas kitai valdai yra laikomas pardavimu. Šis pardavimas gali būti kompensuojamas išėmimu iš atsargų, jeigu ataskaitinio laikotarpio pradžioje gyvuliai traukiami į apskaitą kaip atsargos (priešingu atveju traukiami į apskaitą tik pardavimai).

2.067.

Gyvulių įsigijimas yra įrašomas prie atsargų, jeigu produktai nėra perparduodami per ataskaitinį laikotarpį. Tačiau įsigyti gyvuliai negali būti traktuojami kaip tarpinis vartojimas, kadangi tarpinio vartojimo prekės iš esmės yra skirtos dingti (arba bent jau iš esmės pasikeisti) per gamybos procesą. Šie gyvūnai yra laikomi nebaigta gamyba, kadangi gyvulių auginimo procesas nėra visiškai nutraukiamas (auginimo procesas baigiamas paskerdimo metu). Todėl įsigijimai traukiami į apskaitą kaip nebaigtos gamybos atsargų papildymas ir įrašomi kaip „neigiami“ pardavimai, o ne kaip tarpinis vartojimas. Jeigu prekyba vyksta tarp valdų rezidenčių, pardavimai ir atitinkami pirkimai kompensuoja vieni kitus (išskyrus nuosavybės perdavimo sąnaudas) ( 18 ). Atsižvelgiant į tokį specialų prekybos gyvais gyvūnais tarp žemės ūkio vienetų traktavimą, „gyvulių ir gyvūninių produktų“ eilutėje nėra tarpinio vartojimo ( 19 ).

2.068.

Gyvuliai, klasifikuojami kaip ilgalaikis turtas: prekyba ilgalaikio turto gyvuliais tarp žemės ūkio vienetų yra traukiama į apskaitą ne prie pirmiau apibrėžtų pardavimų, bet kaip prekyba turtu (traukiama į apskaitą kapitalo sąskaitoje kaip žemės ūkio BPKF). Jeigu prekyba vyksta tarp valdų rezidenčių, pardavimai ir atitinkami pirkimai kompensuoja vieni kitus (išskyrus perdavimo sąnaudas).

2.069.

Gyvų gyvūnų (neskirtų nedelsiant paskersti) importo apskaita: kaip ir prekybos tarp valdų rezidenčių atveju, gyvuliai, traktuojami kaip atsargos (išskyrus nedelsiant skerstinus gyvulius) ir žemės ūkio vienetų importuoti per ataskaitinį laikotarpį, traukiami į apskaitą kaip nebaigtos gamybos atsargų padidėjimas ir todėl atimami iš pardavimų. Tačiau gyvuliai, klasifikuojami ir importuojami kaip ilgalaikis turtas (pavyzdžiui, veisliniai gyvūnai), neturėtų būti atimami iš pardavimų.

2.070.

Nepaisant to, kadangi dažnai yra sunku tinkamai atskirti įvairias gyvūnų kategorijas remiantis turimais ES duomenų šaltiniais (gyvūnus, kurie klasifikuojami kaip ilgalaikis turtas, nuo gyvūnų, klasifikuojamų kaip atsargos), visas importas yra laikomas skirtas didinti gyvūnų atsargas, o visų importuotų gyvūnų vertė (išskyrus nedelsiant skerstinų) atimama iš pardavimų vertės. Toks apskaitos metodas užtikrina, kad išorinė prekyba gyvais gyvūnais traktuojama panašiai kaip ir tuo atveju, kai rengiant gyvulių auginimo statistinius duomenis apskaičiuojama bendroji vietinė gamyba.

2.071.

Prie jų priskiriama tik:

2.072.

Tai yra gatavų produktų arba nebaigtos gamybos atsargos ekonominės veiklos rūšies valdose (t. y. turimos gamintojų) ataskaitinių metų pabaigoje. Čia neturėtų būti išvardijamos skirtingų pardavimo etapų atsargos (ypač prekiautojų ir perdirbimo įmonių turimi rezervai) ir intervencinės atsargos.

2.073.

Čia taip pat turėtų būti įrašomi tie produktai, kurie laikomi tik laikinai ir vėliau sunaudojami ekonominės veiklos rūšies ribose (pvz., javai pašarams, sėklos ir sodmenys ir pan.), kadangi produktą įtraukiant į atsargas nėra žinomas galutinis jo panaudojimas.

2.074.

Šis įrašas yra 7q–11q skilčių suma.

2.075.

Ekonominės veiklos rūšies atsargų pokytis (išskyrus atsargas įvairiais pardavimo etapais) per ataskaitinius metus yra vertinamas apskaičiuojant atsargų papildymų ir išėmimų skirtumą arba pradinių ir galutinių atsargų skirtumą. Pastaruoju atveju apskaičiuojat vertes reikia atimti kitus apimties ir turimo turto vertės padidėjimo (atėmus sumažėjimą) pokyčius (plg. 2.179 ir toliau).

2.076.

Remiantis produkcijos sąvoka ir vartojimo vienete (plg. 2.049 ir toliau), žemės ūkio produktų perdirbimo (plg. 2.059 ir 2.060) ir galutinio vartojimo savo poreikiams (plg. 2.061, 2.062, 2.063) apskaitos taisyklėmis, žemės ūkio veiklos produkciją galima pavaizduoti taip:

2.077.

Žemės ūkio veiklos produkcijos vertinimo sąvoka „visa produkcija“ apima prekybą žemės ūkio prekėmis ir paslaugomis tarp žemės ūkio vienetų ir gyvulių pašarų produktų (parduodamų arba ne) vartojimą vienete.

2.080.1.

Remiantis ESS 2010, 3.82 Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (MTTP) yra sisteminga kūrybinė veikla, kuria siekiama padidinti turimas žinias ir jas naudoti kuriant ar plėtojant naujus produktus, įskaitant patobulintas jų versijas arba naujų produktų kūrimą, taip pat esamų produktų patobulintas versijas ar savybes, arba kuriant ar plėtojant naujus ar veiksmingesnius gamybos procesus. Jei, palyginti su pagrindine veikla, MTTP yra plataus masto, ji į sąskaitas įrašoma kaip vietinio VRV nepagrindinė veikla. Jei įmanoma, MTTP skiriamas atskiras vietinis VRV, kuris nėra priskiriamas žemės ūkio veiklai. Jei vienetai vykdo ir MTTP veiklą, kurios negalima priskirti atskiram vietiniam VRV, kai yra įmanoma apskaičiuoti MTTP išlaidas žemės ūkio veiklai, šie apskaičiavimai turėtų būti įrašomi kaip žemės ūkio produkcija – „kita neatskiriama ne žemės ūkio nepagrindinė veikla“ (gamyba savo reikmėms) – ir BPKF.

2.118.

BPKF sudaro per tam tikrą laikotarpį gamintojų rezidentų įsigytas ilgalaikis turtas, atėmus netekimus ir pridėjus tam tikrus nesukurto turto vertės padidėjimus dėl gamintojo arba institucinių vienetų gamybinės veiklos (ESS 2010 3.125–3.129). Ilgalaikis turtas yra sukurtas turtas, daugiau nei vienus metus naudojamas gamybai (plg. ESS 2010, 3.124 ir 7.1 priedą).

2.119.

Nacionalinės ekonomikos BPKF suprantamas kaip bendrojo vidaus produkto (BVP), sukurto per ataskaitinius metus, dalis, skirta gamybos procese kaip gamybos priemonė naudoti ilgiau kaip vienerius metus (atskirai nuo privačių ar viešųjų namų ūkių galutinio vartojimo, eksporto ir atsargų pokyčių). Todėl į nacionalinės ekonomikos BPKF neįtraukiamos prekės, kurios, nors ir pagamintos praeityje ir priskirtos nacionaliniam produktui, ataskaitiniais metais naudojamos kitai paskirčiai. Paskirties arba nuosavybės pasikeitimas nereiškia, kad tokios prekės tampa vidaus produkto dalimi antrą kartą ir jokiu būdu nekeičia visos nacionalinės ekonomikos bendros pagrindinio kapitalo masės. Tačiau šių sandorių įtraukimas yra svarbus atliekant analizę pagal vienarūšes šakas, ekonominės veiklos rūšis arba sektorius.

2.120.

Jeigu, pasikeitus nuosavybei, pasikeičia ir panaudojimas (t. y. prekės nebenaudojamos kaip pagrindinis turtas), sumažėja nacionalinės ekonomikos pagrindinis turtas. Labiausiai paplitę pavyzdžiai — tai naudotas autotransportas, kurį namų ūkiai perka iš gamintojų vienetų, naudoti laivai, parduodami kitoms šalims, o taip pat gamybos priemonės, kurios išskirstomos ir skiriamos tarpiniam panaudojimui. Kadangi šiais atvejais naujas panaudojimas yra nacionalinio produkto dalis (galutinis vartojimas, eksportas arba kitas panaudojimas, priklausomai nuo prekių, pagamintų iš laužo, rūšies), BPKF turi būti sumažintas. Būtent todėl ►M6  ESS 2010 ◄ naudojama esamų pagamintų prekių grynųjų įsigijimų sąvoka BPKF apskaičiuoti: šioje eilutėje atsižvelgiama į kapitalo netekimus, t. y. atsižvelgiama į pagrindinio kapitalo sumažėjimą.

2.121.

Esamų prekių grynieji įsigijimai gali būti teigiami, kitaip tariant rodyti visos ekonomikos pagrindinio turto padidėjimą. Taip yra tada, kai, pavyzdžiui, naudoti automobiliai, kurie nacionaliniame produkte jau buvo nurodyti kaip galutinis vartojimas, įsigyjami naudoti kaip pagrindinis kapitalas. Kadangi esamų investicinių prekių pardavimai viršija pirkimus, visos nacionalinės ekonomikos grynieji įsigijimai yra neigiami. Tačiau, jeigu BPKF suskirstomas pagal vartotojų šakas, kai kurių šakų grynieji įsigijimai gali būti teigiami.

2.122.

Ekonomikos sektorių arba šakų BPKF nustatymas pagrįstas nuosavybės (įsigijimo, netekimo) kriterijumi, o ne prekių panaudojimo kriterijumi. Reikėtų pažymėti, kad ilgalaikis turtas, įsigytas finansine nuoma (o ne tiesiog nuomojamas), yra traktuojamas kaip nuomininko (jeigu nuomininkas yra gamintojas), o ne nuomotojo, kuris išlaiko finansinį turtą, prilygstantį hipotetiniam reikalavimui, turtas (plg. 2.109 d ir ESS 2010 15 skyrių dėl to, kaip skiriamos įvairios ilgalaikio vartojimo priekių nuomos formos) ( 21 ).

2.123.

►M6  Nuosavybės kriterijaus taikymas priklauso nuo statistinės sistemos, kuria remiantis apskaičiuojamas BPKF. ◄ Jeigu tai pirkėjų duomenys, teoriškai neturi būti jokių sunkumų (išskyrus praktinį sunkumą traukti į apskaitą visus investuotojus). Tačiau dažnai (ir tai itin būdinga žemės ūkiui) skaičiavimams naudojama gamybos priemonių gamintojų informacija apie jų produkciją arba pardavimus. Be tų atvejų, kai nėra aišku, ar produktas priklauso gamybos priemonių eilutei ar ne, taip pat sunku nustatyti faktinį pirkėją, kadangi gamybos priemonių pobūdis leidžia tik nuspėti, kas yra vartotojas. Todėl žemės ūkyje yra rizikos, kad bus traukiamos į apskaitą ir tos gamybos priemonės, kurias įsigijo ne žemės ūkio valdos, o komercinės įmonės jų nuomai be operatorių.

2.124.

Ilgalaikio turto įsigijimas apima įsigytą naują arba esamą ilgalaikį turtą (nupirktą, įgytą natūrinių mainų sandoriais, gautą kaip kapitalo pervedimai natūra arba įgytą pagal finansinę nuomą), gamintojo pagamintas ir savo reikmėms pasiliktas ilgalaikis turtas, ilgalaikio turto ir nesukurto materialiojo turto didelio masto patobulinimai, natūralus žemės ūkio turto augimas (gyvulių ir sodinių) bei sąnaudos, susijusios su nesukurto turto nuosavybės perdavimu (plg. ESS 2010, 3.125 a).

2.126.

►M6  Ilgalaikio vartojimo prekių, kurios reikalingos pradiniam įrengimui, pirkimas arba gamyba savo reikmėms laikoma pagrindinio kapitalo formavimu. ◄ Pavyzdžiui, alaus daryklos ar vyno gamyklos butelių atsargos (neįskaitant nesuperkamų butelių) yra prekių masė, kuri traukiama į apskaitą kaip turtas, nors kiekvieno butelio vertė yra nežymi. Tas pats taikytina ir restoranų kėdėms bei stalams, indams ir stalo įrankiams bei įmonės įrankiams. Pradinis šių prekių įrengimas laikomas pagrindinio kapitalo formavimu: nepaisant to, šiais atvejais nėra skaičiuojamas pagrindinio kapitalo vartojimas, kadangi daroma prielaida, kad po pradinio įrengimo prekių vertė visada išliks tokia pati, kadangi bus nuolatos perkamos jas pakeičiančios prekės, kad būtų kompensuojamos prarastosios arba tos, kurių nebegalima naudoti. Einamieji pakeičiančių prekių pirkimai yra traukiami į apskaitą kaip tarpinis vartojimas. Ši taisyklė, nors ir aiški teoriškai, kartais sunkiai pritaikoma praktiškai, kadangi gamybos arba pardavimų statistiniai duomenys negali aiškiai parodyti, ar atitinkamos prekės buvo nupirktos pradiniam įrengimui ar turimiems gaminiams pakeisti.

2.127.

Prekės ir paslaugos, įtrauktos į esamas ilgalaikes gamybos priemones, siekiant jas pagerinti, atstatyti arba rekonstruoti, jų naudojimo laikui prailginti arba jų produktyvumui padidinti, yra traukiamos į apskaitą kartu su gamybos priemonėmis, į kurias jos yra įtrauktos. Šis darbas yra laikomas naujo ilgalaikio turto įsigijimu. Iš esmės ši eilutė apima visas prekes ir paslaugas, įtrauktas į ilgalaikes gamybos priemones, kurios tikrai nepriskiriamos einamajai priežiūrai ir remontui. Laikoma, kad einamoji priežiūra — tai visos paslaugos, kurios, lyginant su įprastu gamybos priemonių naudojimo laiku, turi būti pakartotinai teikiamos gana trumpais intervalais, siekiant išlaikyti priemones tinkamas naudojimui. Ji, pavyzdžiui, apima gamybos priemonių greitai susidėvinčių dalių keitimą, išorinį ir vidinį dažymą ir pan.

2.128.

Sumų, išleistų šiai priežiūrai, dydis nelaikomas kriterijumi nustatyti, ar paslauga sukuria turtą, ar yra einamoji priežiūra, kadangi didelės vertės gamybos priemonių atveju netgi einamosios priežiūros paslaugos gali būti itin brangios (plg. 2.109 e). Iš esmės paslaugų, suteiktų esamoms ilgalaikėms gamybos priemonėms, priskyrimas „einamosios priežiūros“ arba „BPKF“ kategorijai turėtų būti nustatomas pagal laiko tarpą, kuris pasibaigs kai paslaugą reikės pakartoti, pvz., dalių, kurios įprastai susidėvi per vienerius metus, tarkim sunkvežimio padangų keitimas laikomas einamąja priežiūra, o variklio keitimas jau laikomas pagrindinio kapitalo formavimu, bet ne todėl, kad jo vertė didesnė, o todėl, kad paprastai variklis keičiamas ne kasmet, o tik po kelių metų. Kai šios rūšies paslauga traukiama į apskaitą turto eilutėje (t. y. laikoma pagrindinio kapitalo formavimu, o ne einamąja priežiūra), vertę galima vienodai paskirstyti per visą naudojimo laiką, taikant pagrindinio kapitalo vartojimo mechanizmą.

2.129.

2008 m. NSS nurodyta, kad ilgalaikio turto pagerinimas pagal ilgalaikio turto savybių pokyčių dydį, t. y. pagal esminius jų dydžio, formos, produktyvumo, našumo arba numatomo tarnavimo laiko pokyčius, arba pagal tą faktą, kad pagerinimai nėra tokie pokyčiai, kurie įprastai vyksta kitame tos pačios rūšies ilgalaikiame turte, turėtų būti nustatomas kaip įprastų priežiūros ir remonto programų dalis (plg. 2008 m. NSS, 10.43 ir 10.46).

2.130.

Ilgalaikio turto netekimams priskiriamas ilgalaikio turto savininko atliktas pardavimas, sugriovimas, išmetimas arba sunaikinimas arba ilgalaikio turto perdavimas natūriniais mainais arba kaip kapitalo pervedimas natūra (plg. ESS 2010, 3.125 b ir 3.126). Dėl tokių netekimų paprastai turėtų pasikeisti nuosavybė ir jie turėtų turėti tiesioginį ekonominį tikslą (todėl ilgalaikis turtas, kurį sugriauna, išmeta arba sunaikina jų savininkas, kad jo nebebūtų galima ekonomiškai panaudoti, prie šių netekimų nėra priskiriamas) (plg. 2008 m. NSS, 10.38). Tačiau kai kurie netekimai gali išlikti tame pačiame instituciniame vienete; taip yra tais atvejais, kai gyvulius paskerdžia ūkininkas ir sunaudoja jo šeima.

2.131.

BPKF yra vertinamas pirkėjų kainomis (įskaitant nuosavybės perdavimo sąnaudas, įrengimo ir kitus pervedimo mokesčius) arba, jeigu sukurtas savo reikmėms, jis vertinamas panašaus ilgalaikio turto bazinėmis kainomis (bazinė kaina gali būti gaunama iš patirtų išlaidų sumos). Netekimai turėtų būti traukiami į apskaitą pardavimo kaina, kuri turėtų atitikti pirkėjų kainą atėmus sąnaudas, patirtas perduodant turto nuosavybę, įrengimo ir perdavimo mokesčius (plg. 2.130).

2.132.

Turto nuosavybės perdavimo sąnaudos sudaro turtą įsigijusio BPKF, net jeigu tam tikras sąnaudas apmoka pardavėjas. Jas sudaro sąnaudos, patirtos siekiant perimti turtą (įrengimo ir transporto išlaidos ir pan.), mokesčiai ir komisiniai tarpininkams (advokatams, ekspertams ir pan.) bei mokesčiai, mokėtini už tarpines paslaugas, kurios buvo suteiktos perduodant turto nuosavybę.

2.133.

Turtą įsigijusio BPKF sudaro įsigytų prekių vertė (neįskaitant perdavimo sąnaudų) pridėjus visas patirtas su įsigijimu susijusias perdavimo sąnaudas. Priešingai, pardavėjo BPKF sudaro tik parduotų prekių vertė (neįskaitant perdavimo sąnaudų) ( 22 ). Jeigu turtas nėra sukurtas (pavyzdžiui, žemė arba patentuotas turtas — tarkime, gamybos teisės) ir nėra įtrauktas į BPKF, šios sąnaudos turi būti atskirtos nuo šio turto įsigijimų ar netekimų ir traukiamos į apskaitą kitoje eilutėje kaip turtą įsigijusio BPKF.

2.134.

Balansas, kuriame pagal straipsnius nurodomos turimo turto ir prisiimtų įsipareigojimų vertės, teikia informacijos apie įvairias turto vertės pokyčių sudedamąsias dalis. ►M6  Kaip nustatyta balanse (plg. ESS 2010, 7.12 ir 7.13), turto vertės pokytį per ataskaitinį laikotarpį galima būtų apibūdinti taip: ◄

2.135.

Nominalus turimo turto vertės padidėjimas (atėmus sumažėjimą) atitinka turimo turto vertės padidėjimą (atėmus sumažėjimą), susikaupusį per nagrinėjamą laikotarpį ir atsiradusį pasikeitus turto, kurio ekonominės ir fizinės (kiekybinės ir kokybinės) savybės per tą patį laikotarpį nepakito, kainai. Šie pokyčiai traukiami į apskaitą perkainojimo sąskaitoje.

2.136.

Kiti turto apimties pokyčiai yra srautai, kurie leidžia traukti į apskaitą gamtos turtų atradimą, pablogėjimą ar sumažėjimą bei ypatingų įvykių pasekmes, kurios gali pakeisti turto teikiamą naudą. Kalbant apie žemės ūkio ekonominės veiklos rūšies turtą, apimties pokyčius galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas:

▼M7

▼B

2.137.

Todėl BPKF ir pagrindinio kapitalo vartojimas (plg. 3.098–3.106) nėra vieninteliai elementai, į kuriuos būtina atsižvelgti analizuojant turto vertės pokyčius.

2.138.

ESS 2010 išskiriami keli elementai, kurie turi būti traukiami į apskaitą kaip BPKF (plg. ESS 2010, 3.127):

2.139.

ŽŪES skiriamos šios BPKF elementų rūšys:

2.140.

Žemės ūkio turto BPKF yra susijęs su dviejų rūšių turtu (sodiniais ir gyvūnais), kuris naudojamas pakartotinai ir nuolat tokiems produktams kaip vaisiai, kaučiukas, pienas ir pan. gaminti: vaismedžiai, vynmedžiai, apynių laukai, uogų sodiniai ir šparagų lysvės. Kalėdų eglučių sodiniai (iš kurių gatavas produktas gaunamas tik vieną kartą) nėra ilgalaikis turtas kaip ir javai bei daržovės. Prie gyvūnų, kurie laikomi ilgalaikiu turtu, priskiriami veisliniai gyvūnai, melžiami galvijai, dėl vilnos auginamos avys ir darbiniai gyvūnai (skerstini gyvūnai, įskaitant naminius paukščius, nelaikomi ilgalaikiu turtu).

2.141.

Remiantis ESS 2010 (3.125), sodinių BPKF atitinka subrendusių gamtos turtų, kurie duoda pakartotinius produktus (pvz., vaismedžių), įsigijimų atėmus netekimus vertę, pridėjus natūralų tokių gamtos turtų augimą, kol jie pasiekia brandą (t. y. sukuria produktą) per atitinkamą ataskaitinį laikotarpį.

2.142.

Šis BPKF apibrėžimas atitinka:

2.143.

Pirmieji du BPKF elementai sodiniuose atitinka BPKF žemės ūkio produkciją savo poreikiams.

2.144.

Sodinių netekimai (traukiami į apskaitą kaip neigiamas BPKF) gali būti dviejų rūšių: tai gali būti nuolatinių sodinių pardavimas kitiems (žemės ūkio) vienetams. Šiuo atveju ŽŪES traukiamos į apskaitą tik sąnaudos, susijusios su nuosavybės perdavimu. Kita galimybė – sodinių kirtimas. Tačiau šiuo atveju, vadovaujantis bendruoju netekimų apibrėžimu, iškirsti sodiniai turi turėti tiesioginį ekonominį panaudojimą; kitaip tariant, reikalingas priešpriešinis įrašas, traukiant į apskaitą prekių ir paslaugų panaudojimą (pavyzdžiui, pardavimas įmonėms, kurių specializacija – medienos pardavimas ( 23 )). Antruoju atveju sodinių netekimai, traukiami į apskaitą kaip neigiamas BPKF, turėtų būti lygūs tik nedidelei sumai.

2.145.

Todėl daugumoje atvejų (t. y. išskyrus antrąjį, apibūdintą 2.144), išrovimų vertė neturi būti atimama iš investicijų į sodinius vertės. Investicijos, skirtos esamiems sodiniams atnaujinti, turėtų būti traktuojamos kaip investicijos, o ne įprastos priežiūros sąnaudos.

2.146.

Sodinių išrovimo traktavimą reikėtų analizuoti pagal pagrindinio kapitalo vartojimo apskaičiavimą. Remiantis ►M6  ESS 2010 ◄ , sodinių atveju pagrindinio kapitalo vartojimas atitinka sodinių nusidėvėjimą, kai jie pasiekia brandą. Todėl sodinių išrovimas ( 24 ) turėtų būti aiškinamas taip:

2.147.

Todėl sodinių vertės pokytį per ataskaitinį laikotarpį sudaro šios keturios sudedamosios dalys (plg. 2.134):

2.148.

Darbas auginamų augalų turte, t. y. sodiniuose, traukiamas į apskaitą kaip įmonių, kurios specializuojasi atlikdamos šios rūšies žemės ūkio rangos darbus (paruošiant dirvožemį, tiekiant mašinas, įrenginius, darbo jėgą ir pan.) pardavimai arba kaip savo reikmėms sukurtų ilgalaikių gamybos priemonių produkcija (plg. 1.75).

2.149.

Gyvulių BPKF atitinka šiuos elementus:

2.150.

Remiantis ►M6  ESS 2010 ◄ , gyvulių BPKF rodo gyvulių įsigijimų (natūralaus augimo ir importo) per metus, įskaitant atsiradusius dėl gamybos savo poreikiams, ir gyvulių netekimų (paskerdimui ( 27 ), eksportui ar bet kuriam kitam galutiniam panaudojimui) skirtumą, prie kurio pridedamos nuosavybės perdavimo sąnaudos ( 28 ). Gyvulių BPKF vyksta per visą gyvulių gyvenimą. Iš pradžių BPKF daugiausia sudaro natūralus gyvulių augimas. Kai gyvuliai pasiekia brandos amžių, BPKF daugiausia apskaičiuojamas pagal netekimus (pardavimus skerdimui arba eksportui). Importas, eksportas ir su nuosavybės perdavimu susijusios sąnaudos yra gyvulių BPKF sudedamosios dalys, kurios, tikėtina, vyksta per visą gyvulio naudingumo laikotarpį. Natūralus gyvulių augimas (o ne BPKF kaip visuma) yra ilgalaikių gamybos priemonių, kurias sudaro gyvuliai, žemės ūkio gamyba savo poreikiams.

2.151.

Gyvulių BPKF vertinimas sudaro tik vieną turto vertės pokyčio elementą. Iš tiesų gyvulių BPKF galima įvertinti tik per gyvulių skaičiaus pokytį, vertinamą kiekvienos gyvulių kategorijos vidutine kaina per kalendorinius metus (kiekybinis metodas), jeigu tenkinami šie reikalavimai:

Kitą apskaičiavimo metodą (tiesioginį metodą) sudaro kiekvienos gyvulių kategorijos papildymų ir išėmimų srautų vertinimas atitinkamomis kainomis: be įsigijimų ir netekimų, taikant šį metodą reikia atsižvelgti į valdų papildymus (ypač gimimus) ir išėmimus iš valdų.

2.152.

Todėl gyvulių BPKF paprastai negalima vertinti pagal gyvulių verčių ataskaitinio laikotarpio pabaigoje ir pradžioje skirtumą. Gyvulių BPKF apskaičiavimo taisyklė tiesiogiai priklauso nuo metodo, taikomo trims gyvulių vertės pokyčio elementams traukti į apskaitą ir vertinti (išskyrus BPKF), o ypač nuo pagrindinio kapitalo vartojimo elemento. ►M6  Tai yra nukrypimas nuo ESS 2010. ◄

2.153.

Pagal NSS teoriškai reikėtų skaičiuoti gyvulių pagrindinio kapitalo vartojimą ( 29 ). Iš tiesų gyvulių pagrindinio kapitalo vartojimas atitinka numatomo gyvulių, naudojamų gamybai, produktyvumo mažėjimo vertinimą. Šis sumažėjimas savo ruožtu atsispindi atnaujintoje būsimų pajamų už šiuos gyvulius vertėje. Tačiau atsižvelgiant į praktinius pagrindinio kapitalo vartojimo vertinimo sunkumus (apskaičiavimo parametrų apibrėžimas yra labai sudėtingas, plg. 3.105 ir 3.106), produktyvių gyvulių pagrindinio kapitalo vartojimas neturėtų būti skaičiuojamas.

2.154.

Gyvulių BPKF galima vertinti įvairiais metodais. Taikant nuolatinio inventorizavimo metodą galima labai tiksliai įvertinti kiekvieną BPKF elementą, apibrėžtą 2.149 (natūralus gyvulių augimas, importas, pardavimai skerdimui ir eksportui, su nuosavybės perdavimu susijusios sąnaudos). Nepaisant to, tam reikia daugybės duomenų (pvz., produktyvių gyvulių kainų per jų naudingumo laikotarpį). Tas pats pasakytina ir apie gyvulių auginimo ciklu pagrįstus metodus. Todėl reikia taikyti paprastesnį metodą, net jeigu jis yra ne toks tikslus.

2.155.

Rekomenduojamas metodas pagrįstas netiesioginio apskaičiavimo būdu ( 30 ). Jis paremtas gyvulių skaičiaus pokyčio apskaičiavimu ir šiomis dviem prielaidomis:

2.156.

BPKF vertinimą sudaro šių elementų suma:

2.157.

Sąvoka „skerdimo nuolaida“ reiškia gyvulių, kurie vertinami kaip produktyvūs (kaina, kurią būtų galima pavadinti „kapitalo“ kaina), vertės ir tų pačių gyvulių, kurie vertinami kaip skerdimui skirti gyvuliai (t. y. skerdyklos pardavimo kaina), vertės skirtumą jų išėmimo iš produktyvių gyvulių metu.

2.158.

Sąvoka „kiti produktyvių gyvulių nuostoliai“ apima dviejų rūšių nuostolius:

2.159.

Nuostolių, traukiamų į apskaitą BPKF apskaičiuoti, vertė atitinka gyvulių vertės kaina, vyraujančia laikotarpio pradžioje, ir gyvulių netekimų vertės skirtumą. Šie netekimai vertinami gyvulių, kurie paskerdžiami (t. y. skirti parduoti arba vartoti savo poreikiams), pardavimo kaina. Jie taip pat gali būti nulinės vertės, jeigu jie neturi ekonominio panaudojimo (pvz., jeigu jų netenkama ir pan.).

2.160.

Sąvokos „kiti produktyvių gyvulių nuostoliai“ ir „skerdimo nuolaida“ atitinka srautus, kurie traukiami į apskaitą balanso „kitų turto apimties pokyčių“ sąskaitoje. Jie teikia sąsają tarp skirtingų turto vertės pokyčių sudedamųjų dalių ir BPKF bei užtikrina atitiktį ►M6  ESS 2010 ◄ . Jeigu jie būtų ignoruojami, tikrasis gyvulių BPKF dydis būtų nepakankamai įvertintas.

2.161.

Gyvulių pagrindinio kapitalo sukūrimo savo poreikiams, kuris atitinka natūralų gyvulių augimą, vertinimas gaunamas iš gyvulių BPKF apibrėžimo, pateikto 2.149, taikomo gyvulių, kurie dar nevisiškai nesubrendę, kategorijoms:

Gamyba savo poreikiams = BPKF + netekimai (skerdimas ir eksportas) – įsigijimai (importas) ( 31 ) – (nuosavybės perdavimo sąnaudos).

2.162.

Ilgalaikį turtą, išskyrus žemės ūkio turtą (sodinius ir gyvulius), sudaro šie elementai:

2.163.

BPKF atitinka šio turto įsigijimą (naujas turtas, sukurtas arba importuotas per ataskaitinį laikotarpį, arba esamas turtas) atėmus perdavimus kitiems vienetams (žemės ūkio arba kitoms ekonominės veiklos rūšims). Reikėtų priminti, kad, jeigu šiame sandoryje dalyvauja du žemės ūkio ekonominės veiklos rūšies vienetai per tą patį ataskaitinį laikotarpį, du srautai panaikina vienas kitą ir tik nuosavybės perdavimo sąnaudos traukiamos į apskaitą atitinkamoje ilgalaikio turto eilutėje.

2.164.

Statybos arba gamybos priemonių (skirtų pardavimui), kurių gamyba tęsiasi kelis laikotarpius, atveju gamybos laikotarpiu atliktų darbų vertė traukiama į apskaitą prie gamintojo atsargų pokyčių kaip nebaigta gamyba. Šios prekės (kilnojamosios arba nekilnojamosios) BPKF netraukiamos į apskaitą tol, kol neperduodama jų nuosavybė. Priešingai, kai ši gamyba yra savo poreikiams, darbai traukiami į apskaitą kaip BPKF per visą gamybos laikotarpį (plg. 2.025).

2.165.

Turtas, kurio ekonominis panaudojimas pasikeičia be nuosavybės pasikeitimo (pvz., kai ūkio pastatas naudojamas ne žemės ūkio gamybos veiklai), nėra traukiamas į apskaitą kaip turto netekimas. Šie pokyčiai traukiami į apskaitą „kitų turto apimties pokyčių“ sąskaitoje.

2.166.

Pagrindiniai nesukurto materialiojo turto gerinimai daugiausia atitinka žemės gerinimą (geresnė žemės kokybė ir didesnis derlingumas dėl drėkinimo, drenažo ir potvynio prevencijos priemonių ir pan.) ir turėtų būti traktuojami kaip bet kuris kitas BPKF (ESS 2010, 3.128).

2.167.

Šios investicijos atitinka išlaidas žemei gerinti ir ją paruošti kitokiam produktyviam panaudojimui, išskyrus išlaidas einamajai priežiūrai (plg. 2.127–2.129). Šias išlaidas turi patirti žemės savininkai arba šių išlaidų rezultatas turi tapti jų nuosavybe. ►M6  Tai visų pirma susiję su išlaidomis tokiems infrastruktūros darbams, kaip valymas, lyginimas, drenažas, drėkinimas ir konsolidavimas (plg. ESS 2010, 3.128 ir 2008 m. NSS, 10.79–10.81). ◄

2.168.

Sąnaudos, susijusios su nesukurto turto nuosavybės perdavimu, reiškia žemės ir kito nesukurto materialiojo turto (pvz., patentuoto turto, gamybos teisių ir pan.) žemės ūkio vienetų įsigijimus. Šie įsigijimai nėra traukiami į apskaitą kaip BPKF (jie įrašomi kitoje kapitalo sąskaitos eilutėje, kadangi įsigyjamas nesukurtas turtas). Kaip BPKF (turtą įsigijusio, ne pardavusio) traukiamos į apskaitą tik sąnaudos, susijusios su nuosavybės perdavimu).

2.168.1

Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra yra sistemingai vykdomo kūrybinio darbo, siekiant sukaupti daugiau žinių, ir panaudoti šias žinias naujai jas pritaikant, išlaidų vertė. Išskyrus atvejus, kai vertę galima pagrįstai įvertinti, ji paprastai nustatoma kaip sąnaudų, taip pat ir nesėkmingiems moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, suma (plg. ESS 2010 7.1 priedą).

2.169.

Toliau išvardytos prekės ir paslaugos nepriskiriamos BPKF:

▼M6

▼B

▼M6

▼B

2.170.

Ilgalaikių gamybos priemonių, tuo pat metu naudojamų profesiniams ir privatiems tikslams (pavyzdžiui, automobilių), vertė traukiama į apskaitą pagal du galimus jų naudojimo būdus; iš dalies kaip BPKF ir iš dalies kaip galutinis vartojimas.

2.171.

Atsargas sudaro visos prekės, kurios nėra pagrindinio kapitalo dalis ir kurias konkrečiu momentu turi gamintojų vienetai. Skiriamos dvi atsargų rūšys: sąnaudų atsargos ir produkcijos atsargos:

2.172.

Augančių augalų nepriskyrimas nebaigtai gamybai yra pagrįstas Europos žemės ūkio atveju, kadangi daugumos augalų gamybos ciklas trumpesnis už ataskaitinį laikotarpį. Taip pat manoma, kad jų įrašymas derliaus nuėmimo metu užtikrina pakankamą nuoseklumą su gamybos išlaidų apskaita, kuris turi būti išlaikomas analizuojant veiklos pajamas (plg. 2.012). Kai derliaus nuėmimas, dirvos paruošimas ir sėjimas vykdomas skirtingais ataskaitiniais laikotarpiais, laikotarpio, per kurį buvo patirtos išlaidos, sąskaitose rodomas buhalterinis nuostolis, o derliaus nuėmimo — buhalterinis pelnas. Tačiau šis apskaitos metodas gali būti priimtas, nes, jeigu nuo vienų metų iki kitų sąlygos išliks tokios pačios, gali būti nustatytas apytikris balansas, kadangi išlaidos per tą patį laikotarpį kompensuojamos pelnu už ankstesnių metų derliaus pardavimą. Toks kompensavimas nevyksta tik iš esmės pasikeitus gamybai arba esant itin prastam derliui. Esant tokioms aplinkybėms, galima nurodyti produkciją traukti į apskaitą kaip nebaigtą gamybą (taip pat žr. 2.013).

2.173.

Reikėtų pastebėti, kad paslaugos nėra įrašomos kaip atsargos, išskyrus paslaugas, įtrauktas į prekių, kurios laikomos atsargomis, pirkimo vertę.

2.174.

Remiantis ►M6  ESS 2010 ◄ , atsargų pokyčiai vertinami iš atsargų papildymų vertės atėmus atsargų išėmimų vertę ir visus pasikartojančius atsargų prekių nuostolius.

2.175.

Atsargų papildymas turėtų būti vertinamas atsargų papildymo dieną, o išėmimai — kainomis, kurios dominuoja išėmimo iš atsargų metu. Atsargų papildymų ir išėmimų apskaitos (ir vertinimo) laikas turėtų atitikti kitų produktų sandorių (produkcijos ir tarpinio vartojimo) laiką.

2.176.

Bazinė kaina — tai kaina, taikoma atsargų pokyčiams įvertinti (gatavų produktų arba nebaigtos gamybos papildymams, išėmimams arba pasikartojantiems nuostoliams). Kalbant apie nebaigtos gamybos papildymus, kaina turėtų būti nustatoma taikant koeficientą, apskaičiuotą visas gamybos sąnaudas, patirtas iki laikotarpio pabaigos, padalijus iš bazinės panašaus gatavo produkto kainos. ►M6  Kita vertus, nebaigtos gamybos papildymų vertę galima nustatyti pagal gamybos savikainos vertę, pridėjus apskaičiuotą likutinį perteklių arba (numatomas) mišriąsias pajamas (plg. ESS 2010, 3.47 ir 3.48). ◄

2.177.

►M6  ESS 2010 ◄ atsargų papildymams ir išėmimams traukti į apskaitą rekomenduojama taikyti nuolatinio inventorizavimo metodą. Tačiau šis sprendimas negali būti taikomas visais atvejais, atsižvelgiant į tai, kad sunku gauti informacijos apie papildymus ir išėmimus. Siekiant apskaitą suderinti su nuolatinio inventorizavimo metodu, ►M6  ESS 2010 ◄ rekomenduojama taikyti „kiekybinį“ metodą, pagal kurį atsargų pokyčiai vertinami kaip atsargų apimties pokyčių ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje skirtumas, taikant tuo laikotarpiu galiojusias vidutines kainas. Tačiau šis metodas gali būti taikomas tik tada, jeigu per nagrinėjamą laikotarpį kainos išlieka stabilios arba jeigu atsargose laikomi kiekiai ir kainos per ataskaitinį laikotarpį didėja arba mažėja pastoviu greičiu.

2.178.

Šis „kiekybinis metodas“ negali būti taikomas augalininkystei, kadangi gamybos proceso eigoje sukurti kiekiai ir kainos bei pasiūlos ir paklausos struktūra kinta. ►M6  Ši žemės ūkiui būdinga problema yra pripažįstama ESS 2010 (plg. 3.153 c). ◄

2.179.

Reikėtų atminti, kad atsargų pokytis, kaip nustatyta 2.174, yra tik viena atsargų vertės pokyčio per ataskaitinius metus sudedamoji dalis. Iš tiesų yra pagrindinė apskaitos lygtis, leidžianti sujungti atsargų turto pradinį ir galutinį likutį:

2.180.

Šis nominalus turimo turto vertės padidėjimas ir sumažėjimas bei kiti apimties pasikeitimai ( 32 ) turėtų būti įtraukiami ne vertinant produkciją, bet į kitų turto pokyčių sąskaitą (atitinkamai į perkainojimo sąskaitą ir į kitų turto apimties pokyčių sąskaitą).

2.181.

Pagrindinė atsargų pokyčio ŽŪES vertinimo problema susijusi su augalų produktais. Tai yra sezoniniai produktai, kurie įtraukiami į atsargas tik po derliaus, o iš atsargų išimami per kelis mėnesius po derliaus nuėmimo ir dažnai tęsiasi kitais ataskaitiniais metais. Jų kaina taip pat gali itin smarkiai skirtis skirtingais laikotarpiais, o kartais net ir per tą patį laikotarpį.

2.182.

Vertinant gyvulių atsargų pokyčius, nesvarbu, ar gyvuliai šalyje buvo auginami nuo pat gimimo, ar buvo importuoti jauni ir auginami bei penimi šalyje. Kai importuotus gyvulius perima valda, kuri juos toliau augina nacionalinėje teritorijoje, gyvuliai yra „nacionalizuojami“ ir vėliau priskiriami vietos gamybai.

2.183.

Norint įvertinti pokyčius bandoje ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, reikia skirti „atsargų“ bandą nuo „ilgalaikio turto“ bandos (plg. 2.140 ir 2.202). Turėtų būti laikoma, kad pirmos kategorijos gyvulio vertė bazinėmis kainomis yra gamybos sąnaudų per skirtingos gyvulių klasės vidutinio gyvulio gyvenimą iki ir įskaitant ataskaitinį laikotarpį suma, pridėjus apskaičiuotą likutinį perteklių arba apskaičiuotas mišrias pajamas (plg. 2.176). Jeigu gyvulys į nacionalinę teritoriją buvo įvežtas iki laikotarpio, pirkėjų kaina įvežimo metu gali būti laikoma atitinkančia gamybos sąnaudų iki tos dienos sumą.

2.184.

Kadangi gyvulių kainos keičiasi gana reguliariai, gyvulių atsargų pokytį galima įvertinti taikant paprasto apvalinimo metodą, kuriuo neįtraukiamas nominalus turimo turto vertės padidėjimas (atėmus sumažėjimą). Kiekvienos gyvulių kategorijos populiacijos pokytis per ataskaitinius metus padauginamas iš vidutinės kainos, galiojusios per ataskaitinį laikotarpį.

2.185.

Sezoniniai produktai (plg. 2.178 ir 2.181) — tai produktai, kuriems taikant kiekybinį metodą negaunamas geras nuolatinės inventorizacijos suapvalinimas, kadangi jų kainos ir kiekiai kinta nereguliariai. Taikant kiekybinį metodą, nominalus turimo turto padidėjimas arba sumažėjimas gali būti įtrauktas į atsargų pokyčio vertinimą. Galimas sprendimas — atsargų pokyčio vertinimas per laikotarpį, kuris yra trumpesnis už ataskaitinį laikotarpį (pavyzdžiui, kiekvieną ketvirtį). Tokiems tarpiniams laikotarpiams būtų būdingos vienodesnės kainų ir kiekių tendencijos. Nepaisant to, šios rūšies metodą dažnai sunku taikyti, nes trūksta pagrindinių duomenų.

2.186.

Kitas sezoninių produktų atsargų vertinimo metodas – tai saugomų prekių kainų tendencijos nagrinėjimas. Sandėliuojamos prekės kaina gali pasikeisti dėl mažiausiai trijų priežasčių (2008 m. NSS, 6.143):

2.187.

Kainos, kuria produktai perkeliami į atsargas, ir kainos, kuria jie išimami iš atsargų, skirtumas turėtų atspindėti papildomą produkcijos vertę, sukurtą sandėliuojant prekes (2008 m. NSS, 6.143), nes produktai, išimti iš atsargų praėjus keliems mėnesiams nuo derliaus nuėmimo, ekonomine prasme skiriasi nuo produktų, kurie ką tik perkelti į atsargas. Toks produktų vertės padidėjimas neturėtų būti skaičiuojamas kaip nominalus turimo turto vertės padidėjimas.

2.188.

Remiantis skirtingomis atsargų vertės pokyčio sudedamosiomis dalimis ir veiksniais, nulemiančiais saugomų produktų kainų pokyčius, ir atsižvelgiant į tai, kad vertinant sezoninę produkciją sunku visiškai atmesti turimo turto vertės padidėjimą arba sumažėjimą, rekomenduojama taikyti du metodus. Jie skiriasi tuo, kaip aiškinama sandėliavimo veikla ir kada traukiamas į apskaitą prekių vertės pasikeitimas dėl jų sandėliavimo. Pirmasis metodas — tai pamatinis metodas, taikomas vertinant sezoninės žemės ūkio gamybos produkciją ir atsargų pokyčius. Antrąjį metodą galima taikyti specialiais atvejais (dažniausiai produktams, kurių kainos sunkiai prognozuojamos).

2.189.

Taikant pamatinį metodą, atsargų pokytis nustatomas kaip metų produkcijos vertės ir tų pačių metų pardavimų (ir kitokio panaudojimo) vertės skirtumas ( 33 ). Jis pagrįstas prielaida, kad prekybos metų pabaigoje (kitų kalendorinių metų pirmo pusmečio pabaigoje) nelieka jokių atsargų. Taikant šį metodą, visa produkcija, kuri gaunama per metus n, tiesiogiai įvertinama taikant prekybos metų svertinę vidutinę kainą (n/n+1) ir atimant visų pardavimų (ir kitokio panaudojimo) per kalendorinius metus n, kurie atitinka derliaus nuėmimo metus ( 34 ), vertę pardavimo (arba kitokio panaudojimo) metu taikomomis kainomis.

2.190.

Taikant pamatinį metodą, sandėliavimo veikla traktuojama kaip veiksnys prekių kainai sandėliavimo metu padidinti. Todėl daromas skirtumas tarp sandėliavimo veiklos ir jos poveikio produktų kainoms. Vertės padidėjimas dėl sandėliavimo yra „numatytas“, kadangi jis priskiriamas metų n (t. y. derliaus nuėmimo metų, net jeigu pardavimai vyksta dvejus kalendorinius metus) produkcijai ir todėl galima pakankamai aiškiai numatyti kainų tendencijas, nes jas nulemia gana reguliarūs ir prognozuojami pasikeitimai (plg. 2.186).

2.191.

Taikant šį metodą galima sumažinti nominalaus turimo turto vertės padidėjimo arba sumažėjimo įtraukimą į produkcijos vertinimą. Jis užtikrina produkcijos vertės ir kiekių skaičiavimo nuoseklumą ir leidžia išvengti produkcijos įrašymo remiantis nebaigta gamyba (tam reikia duomenų apie atsargas kalendorinių metų pradžioje ir pabaigoje ir jų atitinkamų kainų). Be to, tai leidžia sąskaitas parengti palyginamosiomis kainomis.

2.192.

Antrąjį metodą rekomenduojama taikyti specialiais atvejais, kai produktų kainas sunku prognozuoti (pavyzdžiui, vaisių, daržovių, bulvių ir alyvų aliejaus) ir kai tokių produktų sandėliavimas žemės ūkio valdose pasiekia ekonomiškai didelius kiekius. Šis metodas nėra toks tikslus kaip pamatinis metodas, leidžiantis į produkcijos vertinimą neįtraukti turimo turto vertės padidėjimo ir sumažėjimo. Jį taikant laikoma, kad sandėliavimo veikla yra gamybos proceso tąsa. Sandėliuojamų prekių kainų padidėjimo įtraukimas atidedamas ir priskiriamas tiems metams, kuriais prekės buvo sandėliuojamos.

2.193.

Taikant antrąjį metodą, sezoninė produkcija apskaičiuojama tiesiogiai kaip pardavimų, kitokio panaudojimo ir atsargų pokyčių suma. Atsargų pokyčiai apskaičiuojami vertinant atsargas ataskaitinio laikotarpio pabaigoje ir pradžioje pagal jų dabartines kainas.

2.194.

Reikėtų pastebėti, kad šie du metodai skiriasi tuo, kaip vertinamas atsargų pokytis, tačiau pardavimai vertinami taip pat (bazinėmis kainomis taikomomis kaip prekės išimamos iš atsargų).

2.195.

Vynas — tai produktas, kuris dažniausia keletą metų laikomas kol pasensta ir subręsta. Per šį laikymo laikotarpį pasikeičia jo kokybė. Šią sandėliavimo veiklą valdoje galima laikyti vyno gamybos proceso tąsa, kadangi iš sandėlių išvežamas vynas skiriasi nuo įvežto vyno. Todėl laikomas vynas turėtų būti traktuojamas kaip nebaigta gamyba, o tada nustatomas vertės padidėjimas turėtų būti laikomas produkcijos padidėjimu, kuris bėgant laikui nuolat matuojamas.

2.196.

Vyno vertė gali pasikeisti dėl trijų veiksnių: pasikeitus jo kokybei, pasiūlos ir paklausos struktūrai (t. y. santykinėms jauno ir brandinto vyno kainoms) ir apskritai padidėjus kainoms. Vyno vertės pokytis dėl pirmų dviejų veiksnių turėtų būti įtraukiamas į produkcijos vertinimą, tačiau vyno kainos padidėjimas dėl bendro vynų kainų padidėjimo turėtų būti atspindimas ne produkcijos vertėje, o traktuojamas kaip turimo turto vertės padidėjimas (traukiamas į apskaitą perkainojimo sąskaitoje).

2.197.

Vyno vertės padidėjimas turėtų būti įrašomas į produkcijos vertę per visą senėjimo procesą, tačiau tai reikštų, kad reikia turėti labai daug duomenų apie vyno atsargų struktūrą pagal pagaminimo metus, kokybę ir gamybos vietą bei apie atitinkamų vyno kainų raidą. Kadangi šių duomenų valstybėse narėse paprastai nėra, buvo sukurti du praktiniai metodai, leidžiantys ŽŪES apytikriai apskaičiuoti vyno vertės padidėjimą dėl senėjimo. Nors šie du metodai nėra itin tikslūs konceptualia prasme, panašu, kad, atsižvelgus į esamą duomenų trūkumą, jie yra priimtini. Kiekviena valstybė narė metodą pasirenka priklausomai nuo jos vynininkystės ekonominės veiklos rūšies ir statistinės sistemos struktūros.

2.198.

Vyno vertės padidėjimo dėl senėjimo numatymas: taikant pirmąjį metodą, vertinami vyno, kurį laikys gamintojas, atsargų papildymai naudojant vynų, kurie jau yra išlaikyti, pardavimo kainas, galiojančias antrajame pusmetyje. Laukiamas vertės padidėjimas numatomas derliaus nuėmimo metų produkcijoje. Šis padidėjimas yra tik dalinis, kadangi šie vynai vertinami ne tikrąja jų pardavimo kaina, bet kitų tos pačios rūšies, tačiau senesnių, vynų kaina. Tikrosios pardavimo kainos ir atsargų papildymui vertinti naudojamos kainos skirtumas nėra įskaitomas į produkcijos vertę, kadangi jis laikomas turimo turto vertės padidėjimu (pastaba: šis skirtumas apima infliacijos poveikį). Kadangi pagal šį metodą nedaromas skirtumas tarp saugomo ir parduoto vyno priklausomai nuo derliaus nuėmimo metų, daroma prielaida, kad kokybiško vyno rinka yra vienoda vyno amžiaus prasme.

2.199.

Vyno senėjimo apskaitos vėlinimas: taikant antrąjį metodą, atsargų papildymai vertinami „neišlaikyto“ vyno kaina derliaus nuėmimo metu ir nebaigtos vyno gamybos papildymas (t. y. kainos padidėjimas dėl išlaikymo, nepriklausomai nuo bendro vyno kainų pasikeitimo poveikio) nepaskaitomas tol, kol išlaikytas vynas neparduodamas. Kadangi pardavimai vertinami vidutine metų kaina, bet kuris vertės padidėjimas nuo derliaus metų iki pardavimo metų įrašomas prie pardavimo metų produkcijos (ir todėl nepaskirstomas laike). Šiam metodui reikia daugiau duomenų apie vyno atsargų struktūrą, kadangi daroma prielaida, kad atsargų paskirstymas (ir išėmimai iš atsargų) yra žinomas kiekvienais derliaus metais. Nepaisant to, jis leidžia susidaryti tikslesnį vaizdą apie skirtingų metų derliaus pardavimus ir atsargas.

2.200.

Nė vienas iš šių dviejų praktinių metodų neleidžia laike paskirstyti vyno vertės padidėjimo dėl išlaikymo: pagal vieną metodą padidėjimas traukiamas į apskaitą iš anksto, pagal kitą — vėliau. Šis trūkumas laikytinas nedideliu abiem atvejais, jeigu daroma prielaida, kad yra tam tikras „išlaikyto“ vyno gamybos stabilumas laiko prasme. Pirmąjį metodą geriau taikyti tada, kai vidutinis išlaikymo laikotarpis trumpas.

2.201.

Kaip minėta 2.140 ir 2.151, gyvulių skaičiaus pokyčiai (žemės ūkio statistiniais tikslais) traukiami į apskaitą kaip BPKF arba atsargų pokyčiai, priklausomai nuo gyvulių rūšies.

a)

b)

1.   Gyvuliai, kurie laikomi ilgalaikiu turtu:

2.   Gyvuliai, kurie laikomi atsargomis:

3.   Taikytinas traktavimas:

c)

d)

3.037.

Vienodo tarifo sistemoms taikomos šios standartinės PVM sistemos sąvokos:

3.038.

►M6  ESS 2010 4.17 nuostatose nustatytas vienas PVM apskaitos metodas. ◄ Tai yra „grynoji“ sistema, kai produkcijos ir sąnaudų kainos traukiamos į apskaitą be išskaitytino PVM.

3.039.

Mokesčių teisėje PVM traktuojamas kaip gamintojų „pereinamasis dalykas“, todėl išskaitytinas PVM, kurį gamintojas turi sumokėti už pirkimus, nėra tikra kainos sudedamoji dalis atliekant vidinius skaičiavimus ir gali būti laikomas tiesiog išankstiniu daliniu PVM mokėjimu, kurį gamintojas turi apskaičiuoti nuo savo apyvartos, todėl mokesčių tarnybai jam telieka sumokėti tik skirtumą. Kadangi paprastai tik galutinis vartotojas turi sumokėti tam produktui taikomą PVM, gamintojas (kartu su reikalingų tarpinio vartojimo prekių gamintojais) iš tikrųjų veikia kaip mokesčių tarnybos tarpininkas. Priešingai, kai gamintojas negali išskaičiuoti (arba susigrąžinti) mokesčio, sumokėto už pirkimus (neišskaitytinas PVM), PVM turėtų būti laikomas sudedamąja kainos dalimi.

3.040.

Ūkininkams, kuriems taikoma standartinė sistema, neiškyla jokių sunkumų dėl apskaitos; už parduotus ar kitaip realizuotus produktus mokėtinas PVM ignoruojamas ŽŪES ir neturėtų būti įtraukiamas į jokios produkcijos kainą vertinant galutinę produkciją, o išskaitytinas PVM, sumokėtas už tarpinio vartojimo prekių ir ilgalaikių gamybos priemonių pirkimus, taip pat neįtraukiamas į atitinkamas kainas apskaičiuojant ŽŪES išlaidas.

3.041.

Tačiau ūkininkams, kuriems taikomos vienodo tarifo sistemos, iškyla apskaitos problemų (plg. 3.035 ir toliau). Akivaizdu, kad atskiriems ūkininkams numatyta kompensacija retai bus lygi PVM, kurį jie sumokėjo už nupirktas prekes. Kai taikomos vienodo tarifo sistemos, PVM traukimo į apskaitą metodas bus identiškas naudojamam standartinėje sistemoje, t. y. neįskaitant atskirų galutinės produkcijos gaminių PVM ir neįskaitant atskirų tarpinio vartojimo ir BPKF gaminių PVM.

Vienodo tarifo kompensacijos, suteikiamos ūkininkams, kuriems taikoma vienodo tarifo sistema, ir PVM, kurį jie būtų galėję išskaityti, jeigu jiems būtų taikoma standartinio PVM sistema, skirtumas laikomas per dideliu arba per mažu kompensavimu. Bet kuris per didelis arba per mažas kompensavimas turi būti atskirai įrašytas į ŽŪES.

3.042.

Per didelio arba per mažo PVM kompensavimo pagal vienodo tarifo sistemą traukimo į apskaitą metodas yra toks:

„PVM už pirkimus“ yra PVM, kurį ūkininkai, kuriems taikoma vienodo tarifo sistema, būtų galėję išskaityti, jeigu jiems būtų taikoma standartinė PVM sistema.

3.043.

Šis apskaitos metodas turi tą privalumą, kad jis nepriklausomai nuo ūkininkams taikomos PVM sistemos leidžia vienodai traktuoti žemės ūkio produkciją, tarpinį vartojimą ir BPKF. Be to, jis leidžia simetriškai traktuoti per didelį ir per mažą PVM kompensavimą, lyginant su bendrąja pridėtine verte bazinėmis kainomis. Todėl bendrąją pridėtinę vertę bazinėmis kainomis galima apskaičiuoti nepriklausomai nuo taikomos PVM sistemos, o tai yra palanku valstybių narių ŽŪES suderinimui ir palyginamumui (plg. 3.033).

3.060.

Subsidijų gavėjai paprastai turi gaminti rinkos prekes ir teikti rinkos paslaugas arba prekes ir paslaugas galutiniam panaudojimui savo poreikiams. Rinkos prekės ir paslaugos – tai visos prekės ir paslaugos, kurios išleidžiamos arba kurias ketinama išleisti į rinką. Joms priskiriami produktai, skirti parduoti ar mainyti, naudojami mokėjimams natūra arba saugojami iki vėlesnio panaudojimo vienai ar daugiau minėtų paskirčių. Gamybai galutiniam panaudojimui savo poreikiams naudojami produktai, kurie tame pačiame vienete išlaikomi galutiniam vartojimui arba BPKF. Nepaisant to, ne rinkos gamintojai gali pasinaudoti kitomis subsidijomis gamybai, jeigu jos mokamos pagal bendrąsias taisykles, vienodai taikomas rinkos ir ne rinkos gamintojams.

3.061.

Rinkos paslaugų sukūrimui taip pat priskiriamos komercinės ir sandėliavimo paslaugos. Todėl subsidijos taip pat gali būti skiriamos prekybos ir rinkos reguliavimo agentūroms, kurios perka, sandėliuoja ir perparduoda žemės ūkio produktus (plg. 3.068 ir 3.069 dėl rinkos reguliavimo agentūrų).

3.062.

Pagal ►M6  ESS 2010 ◄ kitos subsidijos gamybai gali būti skiriamos tais atvejais, kai jų poveikis pardavimo kainoms arba atitinkamam gamybos veiksnių kompensavimui nebūtinai yra pagrindinis subsidijų tikslas. Pavyzdžiui, finansinė pagalba gali būti skiriama žemės ūkio gamybai, siekiant apsaugoti kultūrinį ir gamtos paveldą, skatinti turizmą konkrečiame regione arba apsaugoti dirvą nuo erozijos, reguliuoti gamtos vandens balansą arba daryti įtaką klimatui.

3.063.

Išskyrus palūkanų subsidijas, kurios yra speciali subsidijų rūšis, kitos subsidijos gamybai priskiriamos gamybos šakų arba sektorių, kuriems jos išmokamos, pajamų formavimo sąskaitai. Šitaip taikant subsidijų skyrimo metodą, ŽŪES netraukiamos į apskaitą visos žemės ūkiui skiriamos dotacijos. Be tiesioginės pagalbos, žemės ūkio gamybos vienetai gauna naudos iš subsidijų (kaip apibrėžta ►M6  ESS 2010 ◄ ), išmokėtų tiekėjų ir vartotojų gamybos šakoms ir ypač rinkos reguliavimo agentūroms ( 43 ).

3.064.

Žemės ūkiui svarbiausių kitų subsidijų, susijusių su gamyba, rūšys:

3.065.

Kaupimo principo taikymas kitų subsidijų gamybos apskaitai gali būti gana keblus. Kadangi sunku nustatyti bendrąją taisyklę, šis principas turėtų būti taikomas nuosekliai, lanksčiai ir pragmatiškai. Kadangi daugelis subsidijų žemės ūkiui yra susietos su gamyba ir gamybos veiksniais (akrais, banda ir pan.), šios subsidijos dažniausiai turėtų būti traukiamos į apskaitą gamybos metu arba įsigyjant gamybos veiksnius (ypač žemės ir gyvulių atveju). Jeigu subsidijos nėra tiesiogiai susietos su gamyba ar gamybos veiksniais, sunku nustatyti sandorio, dėl kurio skiriamos subsidijos, laiką ir atskirti jį nuo laiko, kada mokamos subsidijos. Šiuo konkrečiu atveju subsidijos traukiamos į apskaitą tada, kai jos gaunamos.

3.066.

Rekomenduojamas toks specialus traktavimas:

3.067.

ŽŪES subsidijomis nelaikoma:

3.068.

►M6  Pagal ekonomikos suskirstymą rinkos reguliavimo agentūros: