Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 37 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę ( 1 ),

kadangi:

(1)

1984 m. kovo 31 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 856/84, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 804/68 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo ( 2 ), įvedė papildomo mokesčio schemą tame sektoriuje nuo 1984 m. balandžio 2 d. Ši schema buvo keletą kartų išplėsta, visų pirma 1992 m. gruodžio 28 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3950/92, nustatančiu papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje ( 3 ) ir paskutinį kartą iki 2008 m. kovo 31 d. – 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1256/1999, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 3950/92, nustatantį papildomą mokestį pieno ir pieno produktų sektoriuje ( 4 ).

(2)	Siekiant, kad įgyta patirtis būtų naudingai pritaikyta ir schema būtų paprastesnė ir aiškesnė, Reglamentas (EB) Nr. 3950/92 turėtų būti panaikintas, o išplėstinė schema pertvarkyta ir padaryta aiškesne.

(3)

Pagrindinis schemos tikslas – sumažinti pasiūlos ir paklausos neatitikimą pieno ir pieno rinkos sektoriuje ir dėl to atsirandantį struktūrinį perteklių, tuo pasiekiant didesnę rinkos pusiausvyrą. Todėl ji turėtų būti taikoma dar septynis kartus po dvylika mėnesių iš eilės, pradedant 2008 m. balandžio 1 d. Šie laikotarpiai pridedami prie laikotarpių, jau numatytų Reglamente (EEB) Nr. 3950/92.

(4)

Turėtų būti išlaikytas 1984 m. patvirtintas metodas, pagal kurį mokestis imamas už pieno kiekį, surinktą arba parduotą tiesiogiai vartoti viršijant tam tikrą garantuojamąją ribą. Ši garantuojamoji riba nustatoma kiekvienai valstybei narei – tai yra bendras garantuojamasis kiekis už tam tikro referencinio riebumo pieną.

(5)

Mokestis turi būti atgrasančio dydžio ir valstybės narės jį turi sumokėti kuo skubiau po to, kai viršijamas nacionalinis referencinis kiekis. Po to mokėjimo naštą valstybės narės paskirsto gamintojams, dėl kurių atsirado šis perviršis. Pastarosios privalo įsipareigoti valstybei narei mokėti įnašą į mokestį tik dėl to, kad viršijo turimą kiekį.

(6)	Valstybės narės EŽŪOGF Orientavimo skyriui moka mokestį, atitinkantį nacionalinio referencinio kiekio perviršį, atėmus vienodo 1 % dydžio sumą siekiant atsižvelgti į bankroto atvejus arba aiškų tam tikrų gamintojų negalėjimą susimokėti įnašo į mokestį.

(7)

Valstybėms narėms turi būti skirta tam tikras laikas paskirstyti mokėtiną mokestį gamintojams ir jį sumokėti EŽŪOGF Orientavimo skyriui. Jei nustatyto termino nesilaikoma, turi būti užtikrinta, kad priklausantis mokestis pateks į EŽŪOGF Orientavimo skyrių jį išskaitant iš mėnesinių valstybėms narėms teikiamų grąžinamųjų išmokų. Tam reikės nukrypti nuo tvarkos, nustatytos 2000 m. rugsėjo 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2040/2000 dėl biudžetinės drausmės ( 5 ) 14 straipsnyje.

(8)

Reglamente (EEB) Nr. 3950/92 numatyta skirti pristatymus ir pardavimą tiesiogiai vartoti. Patirtis reikalauja supaprastinti administravimą apsiribojant nenugriebto pieno pristatymu ir atsisakant visų kitų pieno produktų. Dėl tos priežasties pardavimas tiesiogiai vartoti turi apimti pieno pardavimą ir perdavimą tiesiogiai vartoti vartotojams, taip pat visus kitų pieno produktų pardavimus ir perdavimus.

(9)

Kiekvieną atskirą referencinį pristatymų kiekį turėtų atitikti suderintas orientacinis riebumas, nustatytas atsižvelgiant į esamas ir pagal nustatytinas taisykles keičiamas normas. Turėtų būti nustatomos taisyklės, užtikrinančios, kad skirtumas tarp svertinio individualaus orientacinio riebalų kiekio vidurkio ir atitinkamo nacionalinio referencinio riebalų kiekio būtų minimalus.

(10)

Turėtų būti nustatyta supaprastinta individualių referencinių kiekių padalijimo pristatymams ir pardavimams tiesiogiai vartoti procedūra, nustatant įpareigojimą teikti Komisijai informaciją, būtiną tokiems paskirstymams atlikti ir mokesčiui apskaičiuoti. Toks paskirstymas remiasi referenciniais kiekiais, kuriuos gamintojai turi dvylikos mėnesių laikotarpiu, skaičiuojant nuo 2003 balandžio 1 d. Kiekių suma, kurią valstybės narės priskiria gamintojams, negali viršyti nacionalinių referencinių kiekių. Nacionaliniai referenciniai kiekiai turi būti nustatyti vienuolikai laikotarpių nuo 2004 m. balandžio 1 d. ir atsižvelgiant į įvairias ankstesnės schemos sudėtines dalis.

(11)

Svarbu apibrėžti, kokiu būdu bus atsižvelgiama į pieno riebumą sudarant galutinę pristatytų kiekių ataskaitą. Pabrėžtina, kad dėl to, kad buvo padarytos individualios korekcijos pieno riebumą sumažinant arba pienas buvo suskirstytas pagal skirtingus komponentus, negali būti jokiomis aplinkybėmis išskaičiuojama iš mokesčio mokėjimo kiekiai, kurie viršija bendrą valstybės narės garantuojamąjį kiekį. Jei tokie kiekiai yra nedideli, parduodant tiesiogiai vartoti į riebumą atsižvelgti nebūtina.

(12)

Siekiant užtikrinti schemos veiksmingumą, įnašą į privalomą mokestį iš gamintojų turėtų surinkti supirkėjai, kurie turi geriausias galimybes įvykdyti būtinus sandorius ir kuriems dėl tos priežasties turėtų būti skirta priemonių užtikrinti, kad jie šį įnašą gali surinkti. Ir atvirkščiai – visa surinktoji suma, viršijanti valstybės narės mokamą mokestį, turėtų būti naudojama nacionalinėms restruktūrizavimo programoms finansuoti ir (arba) padengti tam tikrų kategorijų arba į išskirtinę padėtį patekusių gamintojų išlaidas. Tačiau išsiaiškinus, kad valstybei narei mokesčio mokėti nereikia, visos iš anksto sumokėtos sumos turėtų būti grąžinamos.

(13)

Patirtis rodo, kad įgyvendinant šią schemą būtina iš anksto numatyti nacionalinį rezervą, suteikiantį galimybę, remiantis objektyviais kriterijais, gauti papildomų kiekių gamintojams arba naujiesiems gamintojams ir pasipildyti kiekiais, kurie dėl kokių nors priežasčių nebeskiriami individualiai. Siekiant, kad valstybė narė galėtų tinkamai reaguoti į specifines aplinkybes, kurias lemia objektyvūs kriterijai, turėtų būti leista į nacionalinį rezervą skirti kiekius tolygiai mažinant visus referencinius kiekius arba išskaičiuojant iš tokių galutinai perduotų kiekių.

(14)	Siekiant, kad schemos administravimas vyktų pakankamai lanksčiai, valstybės narės turėtų leisti nepanaudotus referencinius kiekius laikotarpio pabaigoje perskirstyti nacionaliniu lygiu arba supirkėjams.

(15)

Referenciniai kiekiai, kuriuos gamintojai nepakankamai panaudoja, gali trukdyti tinkamai plėtoti pieno gamybą. Siekiant išvengti tokių sunkumų, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė priimti sprendimą, kad pakankamai ilgą laiką kiekius naudojant inertiškai arba nepakankamai nepanaudotieji referenciniai kiekiai būtų grąžinami į nacionalinį rezervą, iš kurio bus perskirstomi kitiems gamintojams. Tačiau turi būti numatyta nuostata dėl gamintojų, kurie, laikinai nesivertę gamyba, vėl nori ją pradėti.

(16)

Laikinas dalies individualių referencinių kiekių perdavimas valstybėse narėse, kurios tai yra sankcionavusios, padidino šios schemos veiksmingumą. Tačiau tokio mechanizmo nereikėtų įgyvendinti tais atvejais, jei jis prieštarauja struktūrinėms kryptims ir pritaikomosioms pataisoms, taip pat turėtų būti tinkamai įvertinti visi dėl to kylantys administraciniai sunkumai, o buvusiems gamintojams, kurie atsisakė gamybos, neturėtų būti leista turėti savo kvotą ilgiau nei būtina ją perduoti veikliam gamintojui.

(17)

1984 m. įvedant šią schemą buvo nustatytas principas, kad ūkį pardavus, išnuomavus arba jį perleidus paveldėjimo teise, atitinkami referenciniai kiekiai perleidžiami supirkėjui, nuomininkui arba paveldėtojui kartu su atitinkama žeme. Keisti šį pirminį sprendimą būtų netikslinga. Tačiau nacionalinės nuostatos, skirtos teisėtiems šalių interesams apsaugoti, turėtų būti įgyvendinamos visais atvejais, kai šalys nesutaria.

(18)

Siekiant tęsti pieno gamybos restruktūrizavimą ir gerinti aplinkosaugą, turėtų būti padaryta kai kurių išimčių principui, pagal kurį referenciniai kiekiai yra susiejami su ūkiais, ir valstybėms narėms turėtų būti leista savo nuožiūra įgyvendinti nacionalines arba regionines restruktūrizavimo programas. Valstybėms narėms turėtų būti suteikti įgaliojimai organizuoti referencinių kiekių perdavimą kitais būdais nei per individualius gamintojų sandorius.

(19)	Derinant įvairius referencinių kiekių perdavimo būdus ir taikant objektyvius kriterijus, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama dalį perduotų kiekių pateikti nacionaliniam rezervui.

(20)

Papildomos mokesčio schemos taikymo patirtis rodo, kad referencinių kiekių perdavimas įstatyminiais būdais, pavyzdžiui, pagal nuomą, kuri nebūtinai reiškia, kad referenciniai kiekiai bus nuolat skiriami gavėjui, gali būti dar vienas pieno gamybos išlaidų veiksnys, trukdantis tobulinti gamybos struktūras. Siekiant sustiprinti reguliuojamąjį referencinių kiekių poveikį pieno ir pieno produktų rinkai, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama referencinius kiekius, perduotus nuomos pagrindu arba panašių teisinių pasekmių priemonėmis, skirti į nacionalinį rezervą, iš kurio jie, remiantis objektyviais kriterijais, bus perskirstyti veikliems gamintojams, visų pirma tiems, kurie jais naudojosi ir anksčiau. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti suteikta teisė organizuoti referencinių kiekių perdavimą kitais būdais nei per individualius gamintojų sandorius.

(21)	Siekiant išvengti gamybos priemonių sąnaudų didinimo arba nevienodo požiūrio, reikėtų pabrėžti, kad bet kokia valdžios finansinė parama įsigyjant arba perduodant kvotas yra draudžiama.

(22)	Pagrindinis šiame reglamente numatyto mokesčio tikslas – sureguliuoti ir stabilizuoti pieno produktų rinką. Dėl to pajamos, sukauptos iš šio mokesčio, turėtų būti naudojamos finansuoti išlaidas pieno sektoriuje.

(23)	Šiam reglamentui įgyvendinti būtinas priemones reikėtų priimti pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką ( 6 ),

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1. Vienuolikai 12 mėnesių trukmės laikotarpių iš eilės, kurie prasideda 2004 m. balandžio 1 d. (toliau – dvylikos mėnesių laikotarpiai) įvedamas tam tikras mokestis (toliau – mokestis) už karvės pieno ir kitų pieno produktų kiekius, atitinkamu dvylikos mėnesių laikotarpiu realizuotus viršijant nacionalinius referencinius kiekius, nustatytus I priede.

2. Šie kiekiai išdalijami gamintojams pagal 6 straipsnį, skiriant pristatymus ir pardavimą tiesiogiai vartoti kaip apibrėžta 5 straipsnyje. Bet koks nacionalinio referencinio kiekio perviršis ir mokestis už jį nustatomi kiekvienoje valstybėje nacionaliniu lygiu pagal 3 skyrių ir skiriant pristatymus ir pardavimus tiesiogiai vartoti.

3. I priede nurodyti nacionaliniai referenciniai kiekiai nustatomi nepažeidžiant galimo jų persvarstymo atsižvelgiant į bendrą rinkos padėtį ir konkrečių sąlygų tam tikrose valstybėse narėse.

4. Čekijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai,Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai sudaromas specialus restruktūrizavimorezervas, kaip nustatyta I priedo g lentelėje.Šis rezervas pradedamas naudoti nuo 2006 m.balandžio 1 d. tiek, kiek pieno ir pieno produktų suvartojimasūkio viduje kiekvienoje iš šių šalių sumažėjo nuo1998 m. (Estijoje ir Latvijoje) ir 2000 m. (Čekijoje,Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje).Sprendimą pradėti rezervo naudojimą ir dėl jopaskirstymo pristatymo ir tiesioginio pardavimokvotoms priima Komisija, vadovaudamasi Reglamento(EB) Nr. 1788/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytatvarka ir įvertinusi ataskaitas, kurias Čekija, Estija, Latvija,Lietuva, Vengrija, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija turipateikti Komisijai iki 2005 m. gruodžio 31 d. Šiose ataskaitosepateikiami šalies pienininkystės sektoriaus realausrestruktūrizavimo proceso rezultatai ir kryptys, ypačperėjimas nuo vartojimui ūkio viduje skirtos gamybosprie rinkai skirtos gamybos.

Bulgarijai ir Rumunijai sudaromas specialus restruktūrizavimo rezervas, kaip nustatyta I priedo g lentelėje. Šis rezervas pradedamas naudoti nuo 2009 m. balandžio 1 d. tiek, kiek pieno ir pieno produktų vartojimas ūkyje kiekvienoje iš šių šalių sumažėjo nuo 2002 m. Sprendimą pradėti rezervo naudojimą ir dėl jo paskirstymo supirkimo ir tiesioginio pardavimo kvotoms priima Komisija, vadovaudamasi 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir įvertinusi ataskaitas, kurias Bulgarija ir Rumunija turi pateikti Komisijai iki 2008 m. gruodžio 31 d. Šiose ataskaitose pateikiami šalies pienininkystės sektoriaus faktinio restruktūrizavimo proceso rezultatai ir kryptys, ypač perėjimas nuo vartojimui ūkyje skirtos gamybos prie rinkai skirtos gamybos.

5. Bulgarijai, Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Rumunijai, Slovėnijai ir Slovakijai nacionaliniai referenciniai kiekiai apima visą supirkėjui pristatytą arba tiesiogiai vartotojams parduotą karvės pieną ar pieno ekvivalentą, kaip apibrėžta šio reglamento 5 straipsnyje, nepriklausomai nuo to, ar jis pagamintas ar parduotas pagal šiose šalyse taikomą pereinamojo laikotarpio priemonę.

Nustatoma, kad mokestis už 100 kg pieno 2004–2005 metais yra 33,27 eurai, 2005–2006 m. – 30,91 eurų, 2006–2007 m. – 28,54 eurai, 2007–2008 m. ir vėliau – 27,83 eurai.

1. Valstybės narės privalo Bendrijai mokėti mokestį už I priede nustatytų nacionalinių referencinių kiekių perviršį, kuris nustatomas nacionaliniu lygiu ir atskirai už pristatymus ir tiesioginį pardavimą, ir spalio 16 d. – lapkričio 30 d. laikotarpiu, einančiu po atitinkamo dvylikos mėnesių laikotarpio, įmoka į Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondą (EŽŪOGF) iki 99 % mokėtinos sumos.

2. Jei 1 dalyje numatytas mokestis nesumokamas iki nustatytos datos, Komisija, pasikonsultavusi su Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo komitetu, išskaito nesumokėtą mokestį atitinkančią sumą iš kas mėnesį mokamo avanso numatytoms išlaidoms, kurias patyrė atitinkama valstybė narė, kaip apibrėžta 1999 gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo ( 7 ), 5 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 2 dalyje. Prieš priimdama sprendimą Komisija perspėja atitinkamą valstybę narę, kuri savo poziciją pateikia per vieną savaitę. Reglamento (EEB) Nr. 2040/2000 14 straipsnio nuostatos netaikomos.

3. Komisija nustato šio straipsnio įgyvendinimo priemones 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Visas mokestis paskirstomas pagal 10 ir 12 straipsnių nuostatas gamintojams, kurie viršijo bet kuriuos nacionalinius referencinius kiekius, minimus 1 straipsnio 2 dalyje.

Nepažeidžiant 10 straipsnio 3 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies, gamintojai įsipareigoja valstybei narei mokėti įnašą į mokestį, apskaičiuotą pagal 3 skyriaus nuostatas, vien dėl to, kad viršijo turimus referencinius kiekius.

1. Iki 2004 m. birželio 1 d. valstybės narės nustato individualius gamintojo referencinius kiekius pagal individualų referencinį kiekį arba kiekius, paskirstytus pagal Reglamento (EB) Nr. 3950/92 4 straipsnį per dvylikos mėnesių laikotarpį, prasidėjusį 2003 m. balandžio 1 d.

Bulgarijai, Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Rumunijai, Slovėnijai ir Slovakijai nurodytų individualių referencinių kiekių pagrindas išdėstytas I priedo f lentelėje.

Bulgarijai, Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Rumunijai, Slovėnijai ir Slovakijai dvylikos mėnesių laikotarpis individualiems referenciniams kiekiams nustatyti prasideda: Vengrijai – 2001 m. balandžio 1 d., Maltai ir Lietuvai – 2002 m. balandžio 1 d., Čekijai, Kiprui, Estijai, Latvijai ir Slovakijai – 2003 m. balandžio 1 d., Lenkijai ir Slovėnijai – 2004 m. balandžio 1 d. ir Bulgarijai bei Rumunijai –2006 m. balandžio 1 d.

Tačiau, siekdamos taikyti Reglamento (EB)Nr. 1782/2003 ( 9 ) 95 straipsnį, tam tikrais atvejaisLenkija ir Slovėnija gali nustatyti laikinus individualiusreferencinius kiekius, remdamosi dvylikos mėnesių laikotarpiu,kuris prasideda 2003 m. balandžio 1 d., o iki2005 m. balandžio 1 d. jos nustato galutinius individualiusreferencinius kiekius. Šio reglamento 3 ir 4 straipsniaiiki 2005 m. balandžio 1 d. netaikomi Lenkijoje irSlovėnijoje.

Lenkijai nustatyto bendro kiekio paskirstymas tarp pristatymosupirkėjui ir tiesioginio pardavimo persvarstomasremiantis faktiniais pristatymo supirkėjui ir tiesioginiopardavimo 2003 metais skaičiais ir prireikus Komisija jįpatikslina vadovaudamasi Reglamento (EB)Nr. 1788/2003 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

Remdamasi faktiniais pristatymo supirkėjui ir tiesioginio pardavimo 2006 m. skaičiais, Komisija peržiūri Bulgarijai ir Rumunijai nustatytą bendro kiekio paskirstymą tarp pristatymo supirkėjui ir tiesioginio pardavimo, kaip išdėstyta I priedo f lentelėje, ir prireikus jį patikslina 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

2. Gamintojai gali turėti vieną ar du individualius referencinius kiekius, vieną – pristatymams, kitą – pardavimams. Gamintojo kiekius iš vieno referencinio kiekio pakeisti į kitą gali tik atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija, gamintojui pateikus tinkamai pagrįstą paraišką.

3. Jei gamintojas turi du referencinius kiekius, jo įnašas į bet kurį mokėtiną mokestį apskaičiuojamas kiekvienam kiekiui atskirai.

4. Suomijai skirtas nacionalinis referencinis kiekis, paskirstytas 1 straipsnyje minimiems pristatymams, gali būti 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka padidintas iki 200000 tonų, siekiant kompensuoti Suomijos SLOM gamintojams. Šis rezervas, kuris turi būti paskirtas laikantis Bendrijos teisės aktų, turi būti naudojamas išskirtinai gamintojams, kurių teisė vėl imtis gamybos buvo paveikta stojimo į ES.

5. Individualūs kiekvieno atitinkamo dvylikos mėnesių laikotarpio referenciniai kiekiai prireikus keičiami, kad kiekvienos valstybės narės individualių referencinių kiekių, skirtų pristatymams ir pardavimams tiesiogiai vartoti, suma neviršytų atitinkamos nacionalinio referencinio kiekio dalies, pakoreguotos pagal 8 straipsnį, atsižvelgiant į bet kurį sumažinimą, kuris buvo įvykdytas skiriant į nacionalinį rezervą kaip numatyta 14 straipsnyje.

Valstybės narės priima taisykles, pagal kurias gamintojams būtų skirstomas visas arba dalis kiekių iš nacionalinio rezervo, numatyto 14 straipsnyje, remiantis objektyviais kriterijais, kuriuos būtina pranešti Komisijai.

1. Laikydamasi 23 straipsnio 2 dalyje numatytos tvarkos, kiekvienos valstybės narės kiekvieno atitinkamo laikotarpio nacionalinių referencinių kiekių skirstymą į „pristatymus“ ir „pardavimus tiesiogiai vartoti“ kiekius Komisija, prieš baigiantis tokiam laikotarpiui, pritaiko individualiems referenciniams kiekiams, skirtiems pristatymams ir pardavimams, atsižvelgdama į gamintojų pageidaujamus pakeitimus.

2005–2006 m. laikotarpiui, laikydamasi tos pačios tvarkos, Komisija to laikotarpio pabaigoje gali Čekijos Respublikai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai pakoreguoti nacionalinių pristatymams ir tiesioginiam pardavimui skirtų referencinių kiekių paskirstymą atitinkamos valstybės narės prašymu. Šis prašymas Komisijai pateikiamas iki 2006 m. spalio 10 d. Komisija po to kuo greičiau pakoreguoja paskirstymą.

2. Valstybės narės kasmet, iki tam tikros dienos ir laikydamasi tam tikrų taisyklių, kurios turi būti nustatytos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, pateikia Komisijai informaciją, būtiną:

1. Kiekvienam gamintojui nustatomas referencinis riebumas, taikytinas individualiam referenciniam kiekiui ar kiekiams, kurie yra paskirstyti tam gamintojui.

2. Referencinių kiekių, kurie gamintojams buvo paskirstyti 2004 m. kovo 31 d. pagal 6 straipsnio 1 dalį, riebumas, minimas šio straipsnio 1 dalyje, yra to kiekio referencinis riebumas tą dieną.

Bulgarijai, Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Lenkijai, Rumunijai, Slovėnijai ir Slovakijai 1 dalyje nurodytas referencinis riebumas yra lygus toliau nurodytomis datomis gamintojams paskirstytų kiekių referenciniam riebumui: Vengrijai – 2002 m. kovo 31 d., Lietuvai – 2003 m. kovo 31 d., Čekijai, Kiprui, Estijai, Latvijai ir Slovakijai – 2004 m. kovo 31 d., Lenkijai ir Slovėnijai – 2005 m. kovo 31 d. ir Bulgarijai bei Rumunijai – 2007 m. kovo 31 d.

3. Riebalų kiekis keičiamas atliekant 6 straipsnio 2 dalyje minimą perskaičiavimą ir jeigu referenciniai kiekiai yra įsigyti arba perduoti, laikantis taisyklių, kurios turi būti nustatytos 23 straipsnio 2 dalyje numatytos tvarkos.

4. Naujiems gamintojams, kurių individualūs visų pristatymų referenciniai kiekiai yra iš nacionalinio rezervo, riebumas nustatomas pagal 23 straipsnio 2 dalyje minimas taisykles.

5. Individualus referencinis riebumas, minimas 1 dalyje, yra prireikus koreguojamas įsigaliojus šiam reglamentui ir, jei būtina, vėliau kiekvieno dvylikos mėnesių laikotarpio pradžioje, kad kiekvienai valstybei narei apskaičiuotas vidutinis individualus referencinis riebalų kiekis neviršytų daugiau kaip 0,1 g/kg referencinio riebalų kiekio, nurodyto II priede.

Remdamasi faktiniais visų 2004 m. skaičiais, Komisija peržiūri Rumunijai II priede nustatytą referencinį riebumą ir prireikus jį patikslina 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

1. Norint sudaryti galutinę mokesčio ataskaitą, kiekvieno gamintojo pristatyti kiekiai yra didinami arba mažinami, siekiant atspindėti skirtumą tarp realaus riebumo ir referencinio riebumo, taikant koeficientus ir sąlygas, kurie turi būti nustatyti 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

2. Jei nacionaliniu lygiu pristatymų, pakoreguotų pagal 1 dalį, suma yra mažesnė nei faktinių pristatymų, mokestis skaičiuojamas pastarųjų pagrindu. Tokiais atvejais kiekvienas koregavimas sumažinant yra proporcingai supaprastinamas, kad pakoreguotų pristatymų suma būtų suderinta su faktinių pristatymų.

Jei pristatymų, pakoreguotų pagal 1 dalį, suma yra didesnė nei faktinių pristatymų, mokestis skaičiuojamas pirmųjų pagrindu.

3. Kiekvieno mokėtojo įnašas į mokamą mokestį nustatomas valstybės narės sprendimu, perskirsčius arba neperskirsčius visas nacionalinio referencinio kiekio, skirto pristatymams, dalis proporcingai individualiems kiekvieno gamintojo referenciniams kiekiams arba pagal objektyvius kriterijus, kuriuos turi nustatyti valstybės narės:

1. Supirkėjai atsako už įnašo iš gamintojų surinkimą, kuris iš pastarųjų renkamas kaip mokestis ir sumokamas valstybės narės kompetentingai institucijai iki tam tikros datos ir tam tikra tvarka, kurios turi būti nustatomos pagal 23 straipsnio 2 dalį, šių įnašų sumą išskaitant iš pieno kainos, kuri mokama dėl gamintojo padaryto perviršio, arba, jei tai nepadaroma, ją surenkant kokiu kitu tinkamu būdu.

2. Tais atvejais, jei supirkėjas visiškai arba iš dalies pakeičia vieną ar daugiau kitų supirkėjų, į tokių supirkėjų turimus individualius referencinius kiekius atsižvelgiama likusią dar nepasibaigusio dvylikos mėnesių laikotarpio dalį, išskaičiavus jau pristatytus kiekius ir atsižvelgus į jų riebumą. Tokios pat nuostatos taikomos tais atvejais, jei supirkėjas vieną kurį supirkėją pakeičia kitu.

3. Jei referenciniu laikotarpiu kiekiai, kuriuos pristatė gamintojas, viršija šį gamintojo turimą referencinį kiekį, atitinkama valstybė narė gali priimti sprendimą, kad bet kurių atitinkamo gamintojo pristatymų atveju dalį kainos už referencinį kiekį viršijantį pieną supirkėjas išskaitytų kaip gamintojo įnašo avansą, laikantis išsamių valstybės narės nustatytų taisyklių. Valstybė narė gali parengti ypatingą tvarką, pagal kurią supirkėjai galėtų šį avansą išskaityti tais atvejais, jei gamintojai pieną pristato keletui supirkėjų.

1. Pardavimų tiesiogiai vartoti atveju kiekvieno gamintojo įnašas į mokamą mokestį nustatomas valstybės narės sprendimu po to, kai bet kuri nepanaudoto nacionalinio referencinio kiekio, skirto pristatymams, dalis perskirstoma arba neperskirstoma atitinkamu teritoriniu lygiu arba nacionaliniu lygiu.

2. Valstybės narės nustato pagrindą gamintojo įnašui į mokestį apskaičiuoti pagal visą parduoto, perduoto arba pieno produktams, kurie buvo parduoti arba perduoti, gaminti sunaudoto pieno kiekį, taikydama kriterijus, nustatytus 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

3. Sudarant galutinę mokesčio ataskaitą neatsižvelgiama į jokius taisymus, susijusius su riebumu.

4. Mokesčio sumokėjimo valstybės narės kompetentingai institucijai būdas ir laikas nustatomi 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

1. Jeigu, pristatymų arba pardavimų tiesiogiai vartoti atveju, nustatoma, kad mokestis turi būti mokamas ir iš gamintojų surinktas įnašas yra didesnis nei mokestis, valstybė narė gali:

2. Jei nustatoma, kad mokesčio mokėti nereikia, bet kuris supirkėjų ar valstybės narės surinktas avansas grąžinamas ne vėliau kaip iki kito dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigos.

3. Jei supirkėjas nevykdo įsipareigojimo surinkti gamintojų įnašą į mokestį pagal 11 straipsnį, valstybė narė gali surinkti nesumokėtas sumas tiesiai iš gamintojo, neapribojant jokių baudų, kurias ji gali skirti įsipareigojimo nevykdančiam supirkėjui.

4. Jei gamintojas ar supirkėjas nesilaiko mokėjimo termino, įsiskolinimo palūkanos, kurios turi būti nustatytos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, mokamos valstybei narei.

1. Kiekviena valstybė narė sudaro nacionalinį rezervą iš dalies kiekių, nustatytų I priede, visų pirma kad galėtų vykdyti 7 straipsnyje numatytus paskirstymus. Nacionalinis rezervas prireikus papildomas priimant grąžinamus kiekius kaip numatyta 15 straipsnyje, išlaikant perduotus kiekius kaip numatyta 19 straipsnyje arba tolygiai mažinant visus individualius referencinius kiekius. Šių kiekių pirminė paskirtis lieka tokia pati, t. y. pristatymų arba pardavimų tiesiogiai vartoti.

2. Bet kuris valstybei narei paskirtas papildomas referencinis kiekis automatiškai patenka į nacionalinį rezervą ir skiriamas pristatymams ir pardavimams tiesiogiai vartoti atsižvelgiant į iš anksto numatomus poreikius.

3. Į nacionalinį rezervą patenkančių kiekių referencinis riebumas nenurodomas.

1. Jei individualius referencinius kiekius turintis fizinis ar juridinis asmuo dvylikos mėnesių laikotarpį neatitinka 5 straipsnio c punkte minimų sąlygų, šie kiekiai į nacionalinį rezervą grąžinami ne vėliau kaip iki kitų kalendorinių metų balandžio 1 d., išskyrus atvejus, jei toks asmuo ne vėliau tos datos dar kartą tampa gamintojas kaip apibrėžta 5 straipsnio c punkte.

Jei asmuo ar ūkio subjektas, netekęs kiekių, dar kartą tampa gamintojas ne vėliau kaip iki antrojo dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigos, visas arba dalis referencinio kiekio, paimtas iš to asmens ar ūkio, grąžinamas tokiam asmeniui ar subjektui ne vėliau kaip iki balandžio 1 d. po atitinkamos paraiškos pateikimo datos.

2. Jei gamintojai neparduoda kiekio, kuris sudaro mažiausiai 70 % jų individualaus referencinio kiekio bent vienu dvylikos mėnesių laikotarpiu, valstybės narės gali priimti sprendimą, ar grąžinti ir kokiomis sąlygomis grąžinti visą ar dalį nepanaudoto referencinio kiekio į nacionalinį rezervą.

Valstybės narės gali nustatyti sąlygas, kuriomis referencinis kiekis yra perskirstomas gamintojui, jei jis vėl pradeda prekiauti.

3. Tačiau 1 ir 2 dalys netaikomos force majeure atvejais ir tinkamai motyvuotais atvejais, kurie laikinai turi įtakos atitinkamų gamintojų gamybos pajėgumui ir yra pripažinti kompetentingos institucijos.

1. Iki kiekvieno dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigos, valstybės narės leidžia tą laikotarpį laikinai perduoti dalį individualių referencinių kiekių, kuriais, nors ir turi tam teisę, gamintojai neketina naudotis.

Valstybės narės reguliuoja perdavimo operacijas pagal gamintojų kategorijas arba atitinkamas pieno gamybos struktūras, gali jas apriboti iki supirkėjo lygmens arba regionų, leisti užbaigtus perdavimus tais atvejais, kurie numatyti 15 straipsnio 3 dalyje, ir nustatyti, kokia apimtimi perdavėjas gali kartoti perdavimo operacijas.

2. Bet kuri valstybė narė gali priimti sprendimą neįgyvendinti 1 dalies, remdamasi vienu ar abiem šių kriterijų:

1. Individualūs referenciniai kiekiai perduodami kartu su ūkiu jį perimantiems gamintojams ūkį parduodant, išnuomojant, perleidžiant pagal faktinį arba numatomą paveldėjimą ar kitais, panašias teisines pasekmes gamintojams turinčiais būdais, laikantis išsamių taisyklių, kurias turi nustatyti valstybės narės, atsižvelgiant į pieno produktų gamybai naudojamą plotą ar kitus objektyvius kriterijus ir, prireikus, į bet kurį šalių susitarimą. Referencinio kiekio dalis, kuri, jei tokia yra, nebuvo perduota kartu su ūkiu, patenka į nacionalinį rezervą.

2. Tais atvejais, jei referenciniai kiekiai buvo arba yra perduodami pagal 1 dalį pagal kaimo nuomos sutartis arba kitas, panašių teisinių pasekmių priemones, valstybės narės, remdamosi objektyviais kriterijais ir siekdamos užtikrinti, kad referenciniai kiekiai būti paskirti išimtinai gamintojams, gali priimti sprendimą, kad atitinkamas referencinis kiekis nėra perduodamas kartu su ūkiu.

3. Tais atvejais, jei žemė perduodama valdžios institucijoms ir (arba) naudoti visuomenės interesams, arba jei perdavimas vykdomas ne žemės ūkio tikslais, valstybės narės užtikrina, kad imamasi būtinų priemonių apsaugoti teisėtus šalių interesus, ir visų pirma, kad žemės atsisakantys gamintojai turi galimybę tęsti pieno gamybą, jei to pageidauja.

4. Nesant šalių susitarimo, jei nuoma pasibaigia ir nėra galimybės ją atnaujinti tomis pačiomis sąlygomis arba yra susiklosčiusios panašių teisinių pasekmių aplinkybės, individualūs referenciniai kiekiai, visi arba jų dalis, perduodami juos perimančiam gamintojui laikantis nuostatų, kurias patvirtino arba patvirtins valstybės narės, atsižvelgiant į teisėtus šalių interesus.

1. Siekdamos sėkmingo pieno gamybos restruktūrizavimo arba aplinkos apsaugos gerinimo, valstybės narės, vadovaudamosi išsamiomis taisyklėmis, kurias jos nustato atsižvelgusios į teisėtus suinteresuotų šalių interesus, gali:

2. 1 dalies nuostatos gali būti taikomos nacionaliniu lygiu, atitinkamu teritoriniu lygiu arba apibrėžtose surinkimo zonose.

1. Perdavimų, minimų 17 ir 18 straipsniuose, atveju valstybės narės, vadovaudamosi objektyviais kriterijais, dalį individualaus referencinio kiekio gali palikti savo nacionaliniame rezerve.

2. Tais atvejais, jei referenciniai kiekiai buvo arba yra perduodami pagal 17 ir 18 straipsnius kartu su atitinkama žeme arba be jos pagal kaimo nuomos sutartis arba kitas, panašių teisinių pasekmių priemones, valstybės narės, remdamosi objektyviais kriterijais ir siekdamos užtikrinti, kad referenciniai kiekiai būtų paskirti išimtinai gamintojams, gali priimti sprendimą, ar atitinkamą perduotą referencinį kiekį grąžinti į nacionalinį rezervą, jei taip – kokiomis sąlygomis.

Jokios finansinės paramos, tiesiogiai susijusios su kvotų įsigijimu, jokia valdžios institucija negali teikti už referencinių kiekių pardavimą, perdavimą arba paskirstymą pagal šį reglamentą.

Supirkėjo statusą iš anksto patvirtina valstybė narė pagal kriterijus, kurie turi būti nustatyti 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

Sąlygos, kurių turi laikytis supirkėjas, ir informacija, kurią jis turi teikti pardavimų tiesiogiai vartoti atveju nustatomos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

Mokestis laikomas intervencine priemone, skirta stabilizuoti žemės ūkio rinkas, ir taikomas finansuoti išlaidas pieno sektoriuje.

1. Komisijai padeda Pieno ir pieno produktų vadybos komitetas, įkurtas 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1255/1999 dėl bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo ( 10 ) 41 straipsniu, toliau – Komitetas.

2. Tais atvejais, kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 4 ir 7 straipsniai.

Sprendimo 1999/468/EB 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas – vienas mėnuo.

Šio reglamento įgyvendinimo priemonės patvirtinamos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Nuorodos į panaikintą reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir aiškinamos pagal III priede pateiktą koreliacijos lentelę.

Bet kurios būtinos pereinamojo laikotarpio priemonės, kurios padėtų lengviau įdiegti šiame reglamente numatytus schemos pakeitimus, patvirtinamos 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

Šis reglamentas įsigalioja trečią dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo 2004 m. balandžio 1 d, išskyrus 6 ir 24 straipsnius, kurie taikomi nuo dienos, kurią įsigalioja šis reglamentas.

Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

a) 2004–2005 m. laikotarpis

Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai,Maltai, Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai 1 straipsnio1 dalyje nurodyti nacionaliniai referenciniai kiekiaiyra taikomi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m.kovo 31 d.

Valstybė narė	Kiekiai, tonomis
Belgija	3 310 431,000
Čekija	2 682 143,000
Danija	4 455 348,000
Vokietija	27 864 816,000
Estija	624 483,000
Graikija	820 513,000
Ispanija	6 116 950,000
Prancūzija	24 235 798,000
Airija	5 395 764,000
Italija	10 530 060,000
Kipras	145 200,000
Latvija	695 395,000
Lietuva	1 646 939,000
Liuksemburgas	269 049,000
Vengrija	1 947 280,000
Malta	48 698,000
Nyderlandai	11 074 692,000
Austrija	2 749 401,000
Lenkija	8 964 017,000
Portugalija	1 870 461,000
Slovėnija	560 424,000
Slovakija	1 013 316,000
Suomija	2 407 003,324
Švedija	3 303 000,000
Jungtinė Karalystė	14 609 747,000

b) 2005–2006 m. laikotarpis

Valstybė narė	Kiekiai, tonomis
Belgija	3 310 431,000
Čekija	2 682 143,000
Danija	4 455 348,000
Vokietija	27 864 816,000
Estija	624 483,000
Graikija	820 513,000
Ispanija	6 116 950,000
Prancūzija	24 235 798,000
Airija	5 395 764,000
Italija	10 530 060,000
Kipras	145 200,000
Latvija	695 395,000
Lietuva	1 646 939,000
Liuksemburgas	269 049,000
Vengrija	1 947 280,000
Malta	48 698,000
Nyderlandai	11 074 692,000
Austrija	2 749 401,000
Lenkija	8 964 017,000
Portugalija (1)	1 920 461,000
Slovėnija	560 424,000
Slovakija	1 013 316,000
Suomija	2 407 003,324
Švedija	3 303 000,000
Jungtinė Karalystė	14 609 747,000
(1) Specialus 50 000 tonų padidinimas skirtas išimtinai Azorų salųgamintojams.

c) 2006–2007 m. laikotarpis

Valstybė narė	Kiekiai, tonomis
Belgija	3 326 983,000
Čekija	2 682 143,000
Danija	4 477 624,000
Vokietija	28 004 140,000
Estija	624 483,000
Graikija	820 513,000
Ispanija	6 116 950,000
Prancūzija	24 356 977,000
Airija	5 395 764,000
Italija	10 530 060,000
Kipras	145 200,000
Latvija	695 395,000
Lietuva	1 646 939,000
Liuksemburgas	270 394,000
Vengrija	1 947 280,000
Malta	48 698,000
Nyderlandai	11 130 066,000
Austrija	2 763 148,000
Lenkija	8 964 017,000
Portugalija	1 929 824,000
Slovėnija	560 424,000
Slovakija	1 013 316,000
Suomija	2 419 025,324
Švedija	3 319 515,000
Jungtinė Karalystė	14 682 697,000

d) 2007–2008 m. laikotarpis

Valstybė narė	Kiekiai, tonomis
Belgija	3 343 535,000
Bulgarija	979 000,000
Čekija	2 682 143,000
Danija	4 499 900,000
Vokietija	28 143 464,000
Estija	624 483,000
Graikija	820 513,000
Ispanija	6 116 950,000
Prancūzija	24 478 156,000
Airija	5 395 764,000
Italija	10 530 060,000
Kipras	145 200,000
Latvija	695 395,000
Lietuva	1 646 939,000
Liuksemburgas	271 739,000
Vengrija	1 947 280,000
Malta	48 698,000
Nyderlandai	11 185 440,000
Austrija	2 776 895,000
Lenkija	8 964 017,000
Portugalija	1 939 187,000
Rumunija	3 057 000,000
Slovėnija	560 424,000
Slovakija	1 013 316,000
Suomija	2 431 047,324
Švedija	3 336 030,000
Jungtinė Karalystė	14 755 647,000

e) 2008–2009 m. – 2014–2015 m. laikotarpis

Valstybė narė	Kiekiai, tonomis
Belgija	3 360 087,000
Bulgarija	979 000,000
Čekija	2 682 143,000
Danija	4 522 176,000
Vokietija	28 282 788,000
Estija	624 483,000
Graikija	820 513,000
Ispanija	6 116 950,000
Prancūzija	24 599 335,000
Airija	5 395 764,000
Italija	10 530 060,000
Kipras	145 200,000
Latvija	695 395,000
Lietuva	1 646 939,000
Liuksemburgas	273 084,000
Vengrija	1 947 280,000
Malta	48 698,000
Nyderlandai	11 240 814,000
Austrija	2 790 642,000
Lenkija	8 964 017,000
Portugalija	1 948 550,000
Rumunija	3 057 000,000
Slovėnija	560 424,000
Slovakija	1 013 316,000
Suomija	2 443 069,324
Švedija	3 352 545,000
Jungtinė Karalystė	14 828 597,000

f) 6 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytireferenciniai kiekiai pristatymams supirkėjui irtiesioginiams pardavimams

Valstybė narė	Supirkimo referenciniai kiekiai, tonomis	Tiesioginio pardavimo referenciniai kiekiai, tonomis
Bulgarija	722 000	257 000
Čekija	2 613 239	68 904
Estija	537 188	87 365
Kipras	141 337	3 863
Latvija	468 943	226 452
Lietuva	1 256 440	390 499
Vengrija	1 782 650	164 630
Malta	48 698	–
Lenkija	8 500 000	464 017
Rumunija	1 093 000	1 964 000
Slovėnija	467 063	93 361
Slovakija	990 810	22 506

Valstybė narė	Referencinis riebalų kiekis (g/kg)
Belgija	36,91
Bulgarija	39,10
Čekija	42,10
Danija	43,68
Vokietija	40,11
Estija	43,10
Graikija	36,10
Ispanija	36,37
Prancūzija	39,48
Airija	35,81
Italija	36,88
Kipras	34,60
Latvija	40,70
Lietuva	39,90
Liuksemburgas	39,17
Vengrija	38,50
Nyderlandai	42,36
Austrija	40,30
Lenkija	39,00
Portugalija	37,30
Rumunija	►M3 38,5 ◄
Slovėnija	41,30
Slovakija	37,10
Suomija	43,40
Švedija	43,40
Jungtinė Karalystė	39,70

Šis reglamentas		Reglamentas (EEB) Nr. 3950/92
1 straipsnio	1 dalis	1 straipsnio pirmoji pastraipa
	2 dalis	–
	3 dalis	3 straipsnio 2 dalis
2 straipsnis		1 straipsnio antroji pastraipa
3 straipsnis		–
4 straipsnis		2 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa
5 straipsnis		9 straipsnis
6 straipsnio	1, 2 ir 3 dalys	–
	4 dalis	3 straipsnio 2 dalis
	5 dalis	4 straipsnio 2 dalis
7 straipsnis		–
8 straipsnis		–
9 straipsnis		–
10 straipsnio	1 ir 2 dalys	–
10 straipsnio	3 dalis	2 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa
11 straipsnio	1 dalis	2 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa
	2 dalis	2 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa
	3 dalis	2 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa
12 straipsnio	1 dalis	2 straipsnio 1 dalis
	2 ir 3 dalys	–
	4 dalis	2 straipsnio 3 dalis
13 straipsnio	1 dalis	2 straipsnio 4 dalis
13 straipsnio	2, 3 ir 4 dalys	–
14 straipsnio	1 dalis	5 straipsnio pirmoji pastraipa
14 straipsnio	2 ir 3 dalys	–
15 straipsnis		5 straipsnio antroji ir trečioji pastraipos
16 straipsnis		6 straipsnis
17 straipsnio	1 dalis	7 straipsnio 1 dalis
	2 dalis	8a straipsnio b punktas
	3 ir 4 dalys	7 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa ir 3 dalis
18 straipsnis		8 straipsnis
19 straipsnio	1 dalis	7 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa
19 straipsnio	2 dalis	8a straipsnio a punktas
20 straipsnis		–
21 straipsnis		–
22 straipsnis		10 straipsnis
23 straipsnio	1 dalis	11 straipsnio pirmoji pastraipa
23 straipsnio	2 ir 3 dalys	–
24 straipsnis		11 straipsnio pirmoji pastraipa
25 straipsnis		12 straipsnis
I priedas		Priedas
II priedas		–
III priedas		–

( 1 ) 2003 m. birželio 5 d. pareikšta nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

( 3 ) OL L 405, 1992 12 31, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimas, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2028/2002 (OL L 313, 2002 11 16, p. 3).

		Oficialusis leidinys
		No	page	date
M1	TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 2217/2004 2004 m. gruodžio 22 d.	L 375	1	23.12.2004
►M2	TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1406/2006 2006 m. rugsėjo 18 d.	L 265	8	26.9.2006
►M3	KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 336/2007 2007 m. kovo 28 d.	L 88	43	29.3.2007

►A1	Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų	L 236	33	23.9.2003
►A2		L 157	29	21.6.2005

Valstybė narė	Specialaus restruktūrizavimo rezervo kiekiai, tonomis
Bulgarija	39 180
Čekija	55 788
Estija	21 885
Latvija	33 253
Lietuva	57 900
Vengrija	42 780
Lenkija	416 126
Rumunija	188 400
Slovėnija	16 214
Slovakija	27 472