30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 404/9

(1)

Vis daugiau maisto produktų Bendrijoje ženklinama ir reklamuojama pateikiant teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą. Siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir palengvinti jiems pasirinkimą, į rinką pateikiami produktai turi būti saugūs bei atitinkamai paženklinti.

(2)

Su minėtais teiginiais susijusių nacionalinių nuostatų skirtumai gali trukdyti maisto produktams laisvai judėti ir sukurti nelygias konkurencijos sąlygas. Dėl šių priežasčių jie daro tiesioginį poveikį vidaus rinkos funkcionavimui. Todėl reikia priimti Bendrijos taisykles dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą vartojimo.

(3)

Bendros ženklinimo nuostatos pateikiamos 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (3). Direktyva 2000/13/EB iš esmės draudžiamas informacijos, kuri klaidintų pirkėją arba priskirtų maisto produktams vaistines savybes, naudojimas. Šis reglamentas turėtų papildyti Direktyvos 2000/13/EB bendruosius principus ir nustatyti konkrečias nuostatas dėl teiginių apie vartotojams tiekiamų produktų maistingumą ir sveikatingumą vartojimo.

(4)

Šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą, skelbiamiems komerciniuose pranešimuose, įskaitant, inter alia, bendro pobūdžio maisto produktų reklamą ir reklamines kampanijas, kurias visiškai ar iš dalies remia valdžios institucijos. Jis neturėtų būti taikomas teiginiams nekomercinio pobūdžio pranešimuose, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos institucijų ir tarnybų skelbiamose mitybos gairėse ir patarimuose arba spaudoje ir moksliniuose leidiniuose skelbiamuose nekomerciniuose pranešimuose ir informacijoje. Šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas prekių ženklams ir kitiems prekių pavadinimams, kurie gali būti suprasti kaip teiginiai apie maistingumą ar sveikatingumą.

(5)

Šio reglamento taikymo sritis neapima teiginių apie maistingumą, kuriuose nurodytas nenaudingas poveikis; valstybės narės, kurios ketina įvesti su teiginiais apie maistingumą, kuriuose nurodytas nenaudingas poveikis, susijusias nacionalines sistemas, turėtų apie tokias sistemas pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (4).

(6)

Tarptautiniu lygiu Codex Alimentarius 1991 m. patvirtino Bendras teiginių gaires ir 1997 m. Teiginių apie maistingumą vartojimo gaires. Pastarųjų pakeitimą 2004 m. patvirtino Codex Alimentarius komisija. Tai pakeitimas, susijęs su teiginių apie sveikatingumą įtraukimu į 1997 m. gaires. Tinkamai atsižvelgta į Codex gairėse nustatytus sąvokų apibrėžimus ir sąlygas.

(7)

Galimybė vartoti teiginį „mažai riebalų“1994 m. gruodžio 5 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2991/94, nustatančiame tepiųjų riebalų standartus (5), numatytiems tepiesiems riebalams turėtų būti kuo greičiau suderinta su šio reglamento nuostatomis. Tuo tarpu Reglamentas (EB) Nr. 2991/94 taikomas produktams, kuriuos jis apima.

(8)

Maisto produkto sudėtyje gali būti daug maistiniu ar fiziologiniu poveikiu pasižyminčių maistinių ir kitų medžiagų, kurios gali būti minimos teiginyje, įskaitant, tačiau neapsiribojant vitaminais, mineralais su mikroelementais, amino rūgštimis, nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, skaidulinėmis medžiagomis, įvairiais augalais ir žolių ekstraktais. Todėl turėtų būti nustatyti bendrieji principai, taikytini visiems teiginiams apie maisto produktus siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, suteikti vartotojams reikalingą informaciją, kad jie galėtų rinktis gerai žinodami faktus, taip pat sukurti vienodas konkurencijos sąlygas maisto pramonėje.

(9)

Maisto produktus, kurių reklamoje yra teiginių, vartotojai gali palaikyti produktais, turinčiais maistinių, fiziologinių ar kitų sveikatai naudingų privalumų palyginti su panašiais arba kitais produktais, kurie nėra papildyti tokiomis maistinėmis medžiagomis ir kitais priedais. Tai gali paskatinti vartotojus priimti sprendimus, tiesiogiai lemiančius tokį pavienių maistinių ar kitų medžiagų bendrą suvartojamą kiekį, kuris neatitiktų mokslininkų rekomenduojamo kiekio. Siekiant užkirsti kelią šiam galimam nepageidautinam poveikiui, maisto produktus žymintiems teiginiams reikėtų taikyti tam tikrus apribojimus. Todėl tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, alkoholio, kiekis produkte arba produkto maistinių medžiagų apibūdinimas yra tinkami kriterijai nusprendžiant, ar produktas gali būti pažymėtas atitinkamais teiginiais. Tokių kriterijų naudojimas nacionaliniu lygiu nors ir būtų pateisinamas, kaip sudarantis vartotojams sąlygas pasirinkti produktus remiantis informacija apie maistingumą, galėtų sudaryti kliūčių Bendrijos vidaus prekybai ir todėl turėtų būti suderintas Bendrijos lygiu.

(10)

Taikant maistinių medžiagų apibūdinimą kaip kriterijų, būtų siekiama išvengti, kad teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą slėptų bendrą maisto produkto maistingumą, ir tai galėtų klaidinti vartotojus, norinčius pasirinkti sveikus produktus subalansuotai mitybai. Šiame reglamente numatytais maistinių medžiagų apibūdinimais būtų siekiama vienintelio tikslo — reglamentuoti aplinkybes, kuriomis leidžiama vartoti teiginius. Jie turėtų būti pagrįsti visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis apie mitybos ir sveikatos ryšį. Tačiau apibūdinimai taip pat neturėtų užkirsti kelio produktų naujovėms ir juose turėtų būti atsižvelgta į mitybos įpročių ir tradicijų įvairovę ir į tai, kad atskiri produktai gali vaidinti svarbų vaidmenį bendroje mityboje.

(11)

Nustatant maistinių medžiagų apibūdinimus reikėtų atsižvelgti į įvairių maistinių medžiagų ir maistiniu arba fiziologiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų kiekį, ypač į riebalų, sočiųjų riebalų, riebalų rūgščių transizomerų, druskos/natrio ir cukrų, kurių apskritai nerekomenduojama vartoti per daug, taip pat polinesočiųjų ir mononesočiųjų riebalų, kitų nei cukrūs žinomų angliavandenių, vitaminų, mineralų, baltymų ir skaidulinių medžiagų. Nustatant maistinių medžiagų apibūdinimą turėtų būti atsižvelgiama į įvairias maisto produktų kategorijas ir tų maisto produktų reikalingumą bei svarbą bendrai mitybai. Reikalavimui laikytis nustatytų tam tikrų maisto produktų ar maisto kategorijų maistinių medžiagų apibūdinimų, atsižvelgiant į jų reikalingumą ir svarbą visuomenės mitybai, gali prireikti daryti išimtį. Tam reikėtų imtis sudėtinių techninių veiksmų, o Komisijai turėtų būti patikėta patvirtinti atitinkamas priemones atsižvelgiant į Europos maisto saugos tarnybos patarimus.

(12)

Skysti maisto papildai, kaip apibrėžta 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (6), turintys daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio, pagal šį reglamentą nėra laikomi gėrimais.

(13)

Šiuo metu kai kuriose valstybėse narėse ženklinant ir reklamuojant maisto produktus vartojami įvairūs teiginiai, susiję su medžiagomis, kurių naudingas poveikis nebuvo įrodytas arba kurias šiuo metu mokslininkai vertina nevienareikšmiškai. Būtina užtikrinti, kad medžiagų, apie kurias pateikiamas teiginys, naudingas maistinis ar fiziologinis poveikis būtų įrodytas.

(14)

Siekiant užtikrinti, kad pateikiami teiginiai būtų teisingi, būtina, kad teiginyje minimos medžiagos galutiniame produkte būtų pakankamas kiekis arba tos medžiagos nebūtų ar jos kiekis būtų tinkamai sumažintas, siekiant užtikrinti maistinį arba fiziologinį poveikį. Medžiaga taip pat turėtų būti tinkama žmogaus organizmui įsisavinti. Be to, tam tikrais atvejais žymus medžiagos, turinčios tvirtinamą maistinį arba fiziologinį poveikį, kiekis turėtų būti pateikiamas tokiame maisto produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti.

(15)

Svarbu, kad vartotojas suprastų teiginius apie maisto produktus, ir visus vartotojus reikėtų apsaugoti nuo klaidinančių teiginių. Tačiau po 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyvos 84/450/EEB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos suderinimo (7) įsigaliojimo Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nagrinėdamas reklamos bylas, nustatė būtinybę išnagrinėti poveikį nacionaliniam, tipiniam vartotojui. Laikantis proporcingumo principo ir siekiant veiksmingai taikyti šiame reglamente nustatytas apsaugos priemones, reglamente vertinimo kriterijumi pasirenkamas vidutinis vartotojas, kuris pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą yra pakankamai gerai informuotas, atidus bei atsargus atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius, tačiau reglamente yra nuostata, skirta užkirsti kelią vartotojų, kurie dėl savo savybių yra ypač jautrūs klaidinantiems teiginiams, išnaudojimui. Kai teiginys yra konkrečiai skirtas tam tikrai vartotojų grupei, pavyzdžiui, vaikams, pageidautina, kad teiginio poveikis būtų vertinamas vidutinio tos grupės nario požiūriu. Vidutinio vartotojo testas nėra statistinis testas. Atsižvelgdami į Teisingumo Teismo teisminę praktiką, nacionaliniai teismai ir valdžios institucijos turės priimti savo sprendimą, kad nustatytų būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.

(16)

Vartojant teiginius apie maistingumą ir sveikatingumą daugiausia reikėtų atsižvelgti į mokslinį teiginių įrodymą, o tokius teiginius vartojantys maisto verslo operatoriai turėtų juos pagrįsti.

(17)

Teiginys apie maistingumą arba sveikatingumą neturėtų būti pateikiamas, jeigu jis neatitinka visuotinai pripažintų maistingumo ir sveikatingumo principų, arba skatina ar toleruoja perdėtą bet kurio maisto produkto vartojimą arba prieštarauja geros mitybos praktikai.

(18)

Atsižvelgiant į teigiamą įvaizdį, kurį maisto produktams suteikia teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą, ir galimą šių produktų įtaką mitybos įpročiams bei bendram maistinių medžiagų suvartojimui, vartotojas turėtų galėti įvertinti bendrą produktų maistinę kokybę. Todėl maistingumo ženklinimas turėtų būti privalomas ir apimti visus teiginiais apie sveikatingumą pažymėtus maisto produktus.

(19)

1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvoje 90/496/EEB dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo (8) pateikiamos bendrosios maistingumo ženklinimo nuostatos. Remiantis minėta direktyva, kai teiginys apie maistingumą daromas etiketėje, pateikiant ar reklamuojant produktą, išskyrus bendro pobūdžio reklamą, maistingumo ženklinimas turėtų būti privalomas. Kai teiginys apie maistingumą susijęs su cukrumis, sočiosiomis riebalų rūgštimis, skaidulinėmis medžiagomis ar natriu, turėtų būti pateikiama 2 grupės informacija, kaip apibrėžta Direktyvos 90/496/EEB 4 straipsnio 1 dalyje. Siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, ši prievolė pateikti 2 grupės informaciją turėtų būti taikoma mutatis mutandis visiems teiginiams apie sveikatingumą, išskyrus bendro pobūdžio reklamos teiginius.

(20)

Taip pat turėtų būti sudarytas leistinų teiginių apie maistingumą sąrašas ir nustatytos konkrečios jų vartojimo sąlygos, grindžiamos teiginių, dėl kurių buvo sutarta nacionaliniu arba tarptautiniu lygiu ir kurie buvo įtraukti į Bendrijos teisės aktus, vartojimo sąlygomis. Teiginiui, kuris vartotojams reiškia tą patį kaip ir teiginys apie maistingumą, įtrauktas į pirmiau minėtą sąrašą, turėtų būti taikomos tos pačios nurodytos vartojimo sąlygos. Pavyzdžiui, tokiems teiginiams, susijusiems su papildymu vitaminais ir mineralais, kaip „su…“, „atstatyta…“, „papildyta…“ arba „praturtinta…“, turėtų būti taikomos sąlygos, nustatytos teiginiui „…šaltinis“. Šis sąrašas turėtų būti nuolatos atnaujinamas siekiant atsižvelgti į mokslo ir technikos raidą. Be to, vartojant lyginamuosius teiginius būtina, kad galutiniam vartotojui būtų aiškiai nurodomi lyginami produktai.

(21)

Tokių teiginių kaip „be laktozės“ arba „be glitimo“, skirtiems tam tikrų sutrikimų turinčių vartotojų grupei, pateikimo sąlygoms turėtų būti taikoma 1989 m. gegužės 3 d. Tarybos direktyva 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo (9). Be to, toje direktyvoje numatyta galimybė ženklinant įprastus maisto produktus nurodyti, kad jie yra tinkami vartoti šioms vartotojų grupėms, jei jie atitinka tokio teiginio pateikimo sąlygas. Kol tokių teiginių pateikimo sąlygos bus nustatytos Bendrijos lygiu, valstybės narės gali toliau taikyti ar patvirtinti atitinkamas nacionalines priemones.

(22)

Bendrijoje vartoti teiginius apie sveikatingumą turėtų būti leidžiama tik atlikus aukščiausio įmanomo lygio mokslinį įvertinimą. Tam, kad būtų užtikrintas suderintas mokslinis šių teiginių vertinimas, šiuos įvertinimus turėtų atlikti Europos maisto saugos tarnyba.

(23)

Be mitybos, esama daugybės kitų veiksnių, galinčių turėti įtakos psichologinėms arba elgsenos funkcijoms. Taigi informuoti apie šias funkcijas yra labai sudėtinga ir ženklinant arba reklamuojant maisto produktus labai sunku trumpu teiginiu pateikti išsamią, teisingą ir turiningą informaciją. Todėl tikslinga reikalauti, kad vartojant teiginius apie psichologines ir elgsenos funkcijas jie būtų įrodyti moksliškai.

(24)

Atsižvelgiant į 1996 m. vasario 26 d. Komisijos direktyvą 96/8/EB dėl maisto produktų, skirtų sumažinto energijos kiekio dietoms svoriui mažinti (10), kurioje numatyta, kad ženklinant, pristatant ir reklamuojant produktus, kuriems taikoma ši direktyva, draudžiama nurodyti, kiek svorio galima netekti juos vartojant, manoma, kad yra tikslinga ši apribojimą taikyti visiems maisto produktams.

(25)

Teiginiams apie sveikatingumą, išskyrus visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis pagrįstus teiginius apie susirgimo pavojaus mažinimą, turėtų būti taikoma kitokia įvertinimo ir leidimo suteikimo procedūra. Todėl būtina pasikonsultavus su Europos maisto saugos tarnyba patvirtinti tokių leistinų teiginių Bendrijos sąrašą.

(26)

Siekiant neatsilikti nuo mokslo ir technikos raidos, prireikus reikėtų nedelsiant patikslinti pirmiau nurodytą sąrašą. Šie patikslinimai būtų techninio pobūdžio įgyvendinimo priemonės, o jas priimti turėtų būti pavesta Komisijai, kad procedūra būtų paprastesnė ir greitesnė.

(27)

Įvairi ir subalansuota mityba yra būtina geros sveikatos sąlyga ir pavieniai produktai yra atitinkamai svarbūs bendrai mitybai. Be to, mityba yra vienas iš daugelio veiksnių, galinčių nulemti tam tikrų ligų pradžią. Kiti veiksniai, pvz., amžius, genetiškai paveldėtas polinkis, fizinio aktyvumo laipsnis, tabako ir kitų priklausomybę sukeliančių produktų vartojimas, aplinkos ir streso neigiamas poveikis taip pat gali nulemti ligos pradžią. Todėl teiginiams apie susirgimo pavojaus mažinimą turėtų būti taikomi konkretūs ženklinimo reikalavimai.

(28)

Europos maisto saugos tarnybos nuomonėje ir tolesnėje leidimo suteikimo procedūroje turėtų būti atsižvelgiama į teiginio apie sveikatingumą formuluotę bei pateikimą, siekiant užtikrinti, kad teiginiai apie sveikatingumą būtų teisingi, aiškūs, patikimi ir padėtų vartotojui pasirinkti sveiką mitybą.

(29)

Kai kuriais atvejais vien tik mokslinis rizikos įvertinimas negali suteikti visos informacijos, kuria būtų galima grįsti su rizikos valdymu susijusį sprendimą. Reikėtų atsižvelgti į kitus su svarstomu klausimu susijusius teisėtus veiksnius.

(30)

Siekiant užtikrinti skaidrumą ir išvengti pakartotinių paraiškų leisti vartoti jau įvertintus teiginius, Komisija turėtų įsteigti ir atnaujinti viešą tokių teiginių sąrašų registrą.

(31)

Siekiant skatinti žemės ūkio maisto produktų pramonės mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, tikslinga apsaugoti novatorių indėlį renkant informaciją ir duomenis, padedančius taikyti šį reglamentą. Tačiau siekiant išvengti nereikalingų pakartotinių tyrimų ir bandymų, šios apsaugos trukmė turėtų būti ribojama.

(32)

Atsižvelgiant į ypatingą teiginiais pažymėtų maisto produktų pobūdį ir siekiant palengvinti veiksmingą šių produktų stebėseną, be įprastai stebėsenos tarnyboms teikiamų priemonių, taip pat turėtų būti skirtos papildomos priemonės.

(33)

Būtina numatyti tinkamas pereinamojo laikotarpio priemones, kurios sudarytų galimybę maisto verslo operatoriams prisitaikyti prie šio reglamento reikalavimų.

(34)

Kadangi reglamento tikslo, t. y. užtikrinti vidaus rinkos efektyvų veikimą teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą atžvilgiu kartu užtikrinant aukštą vartotojų apsaugos lygį, valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrijos lygiu galima juos pasiekti geriau, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Pagal tame pačiame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina siekiant šio tikslo.

(35)

Šiam reglamentui įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos laikantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančiu Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (11),

a)

Direktyvos 89/398/EEB ir ja remiantis priimtų direktyvų;

b)

1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 80/777/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir prekyba, suderinimo (12);

c)

1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens (13).

a)

taikomi „maisto“, „maisto verslo operatoriaus“, „pateikimo į rinką“ ir „galutinio vartotojo“ sąvokų apibrėžimai, pateikti 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (14), 2 straipsnyje, 3 straipsnio 3, 8 ir 18 punktuose;

b)

taikomas „maisto papildo“ apibrėžimas, pateiktas Direktyvoje 2002/46/EB;

c)

taikomi „maistingumo ženklinimo“, „baltymų“, „angliavandenių“, „cukrų“, „riebalų“, „sočiųjų riebalų rūgščių“, „mononesočiųjų riebalų rūgščių“, „polinesočiųjų riebalų rūgščių“, „skaidulinių medžiagų“ apibrėžimai, pateikti Direktyvoje 90/496/EEB;

d)

taikomas „ženklinimo“ apibrėžimas, pateiktas Direktyvos 2000/13/EB 1 straipsnio 3 dalies a punkte.

1)

teiginys — bet koks pranešimas arba išraiška, kurie nėra privalomi pagal Bendrijos arba nacionalinės teisės aktus, taip pat vaizdinė, grafinė arba simbolinė bet kokia forma pateikiama išraiška, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama arba užsimenama, kad maisto produktas turi tam tikrų savybių;

2)

maistinė medžiaga — Direktyvos 90/496/EEB priede nurodyti baltymai, angliavandeniai, riebalai, skaidulinės medžiagos, natris, vitaminai ir mineralai bei medžiagos, kurios priklauso arba sudaro vieną iš šių kategorijų;

3)

kita medžiaga — maistinių medžiagų kategorijai nepriklausančios medžiagos, kurios turi mitybinį arba fiziologinį poveikį;

4)

teiginys apie maistingumą — teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad produktas turi tam tikrų naudingų maistinių savybių dėl:

5)

teiginys apie sveikatingumą — teiginys, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad esama ryšio tarp maisto produkto kategorijos, maisto produkto ar vienos jo sudėtinių dalių ir sveikatos;

6)

teiginys apie susirgimo pavojaus sumažinimą — teiginys apie sveikatingumą, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai teigiama ar užsimenama, kad tam tikrai maisto kategorijai priklausančių produktų, maisto produkto arba vienos iš jo sudėtinių dalių vartojimas žymiai sumažina pavojų susirgti viena iš žmonėms būdingų ligų;

7)

Tarnyba — Europos maisto saugos tarnyba, įsteigta Reglamentu (EB) Nr. 178/2002.

a)

būti melagingi, dviprasmiški ar klaidinantys;

b)

kelti abejonių dėl kitų maisto produktų saugos ir (arba) maistinio pakankamumo;

c)

skatinti ar pritarti perdėtam maisto produkto vartojimui;

d)

tiesiogiai ar netiesiogiai teigti ar užsiminti, kad subalansuota ir įvairi mityba apskritai negali suteikti tinkamo maistinių medžiagų kiekio. 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir atsižvelgiant į valstybėse narėse esančias konkrečias aplinkybes, galima priimti nukrypti leidžiančias nuostatas dėl tų maistinių medžiagų, kurių subalansuota ir įvairi mityba suteikti negali, bei tų nuostatų taikymo sąlygas;

e)

tekstu arba naudojant vaizdinę, grafinę ar simbolinę išraišką nurodyti organizmo funkcijų pasikeitimus, jei šios nuorodos gali sukelti vartotojo baimę arba ja pasinaudoti;

a)

tam tikrų maistinių medžiagų ir kitų maiste esančių medžiagų, pavyzdžiui, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, riebalų rūgščių transizomerų, cukrų ir druskos/natrio kiekius;

b)

bendrą maisto produktų (ar maisto produktų kategorijų) vaidmenį ir svarbą gyventojų arba atitinkamai tam tikrų rizikos grupių, įskaitant vaikus, mityboje;

c)

bendrą maisto produkto maistinę sudėtį ir jame esančias maistines medžiagas, kurių poveikis sveikatai buvo moksliškai pripažintas.

i)

klausimui, ar apibūdinimai turėtų būti nustatomi maistui apskritai ir (arba) maisto kategorijoms;

ii)

maistinių medžiagų pasirinkimui ir balansui, į kuriuos reikia atsižvelgti;

iii)

apibūdinimų referencinio kiekio ir (arba) pagrindo pasirinkimui;

iv)

apibūdinimų skaičiavimo būdui ir

v)

pasiūlytos sistemos tikrinimui.

a)

teiginiai apie sveikatingumą;

b)

teiginiai apie maistingumą, išskyrus teiginius, kuriuose nurodomas sumažintas alkoholio arba energijos kiekis.

a)

įrodyta, kad maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys, buvimas, nebuvimas arba mažesnis kiekis maisto produkte ar maisto produktų kategorijai priklausančiuose produktuose pasižymi naudingu maistiniu arba fiziologiniu poveikiu, įrodytu visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis;

b)

maistinės ar kitos medžiagos, apie kurią pateikiamas teiginys:

c)

kai taikoma, maistinė ar kita medžiaga, kuri apibūdinama teiginiu, yra tokios formos, kad ją galėtų įsisavinti organizmas;

d)

produkto kiekyje, kurį galima pagrįstai tikėtis suvartoti, yra maistinės ar kitos medžiagos, kuri apibūdinama teiginiu, didelis kiekis, kaip nustatyta Bendrijos teisės aktuose, arba, jei tokių taisyklių nėra, didelis kiekis, kuris darys teiginyje nurodytą ir visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis įrodytą maistinį arba fiziologinį poveikį;

e)

atitinkamai laikomasi III arba IV skyriuje išdėstytų konkrečių sąlygų.

a)

teiginys, kuriame nurodoma įvairios ir subalansuotos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo svarba;

b)

būtinas suvartoti maisto produkto kiekis ir vartojimo būdas, norint užtikrinti teiginyje nurodytą naudingą poveikį;

c)

tam tikrais atvejais asmenims, kurie turėtų vengti vartoti maisto produktą, skirtas teiginys ir

d)

deramas įspėjimas dėl produktų, kurie gali kelti pavojų sveikatai, jei jų vartojama pernelyg daug.

a)

teiginių, kuriais daroma užuomina, kad sveikatai gali būti padarytas poveikis dėl to maisto produkto nevartojimo;

b)

teiginių, nurodančių kiek ir kaip greitai galima numesti svorio;

c)

teiginių, darančių nuorodą į atskirų gydytojų ar sveikatos srities specialistų bei kitų asociacijų, kurios nenurodytos 11 straipsnyje, rekomendacijas.

a)

maistinės ar kitos medžiagos poveikį organizmo augimui, vystymuisi ir funkcijoms arba

b)

psichologines ir elgsenos funkcijas, arba

c)

nepažeidžiant Direktyvos 96/8/EB nuostatų, lieknėjimą, svorio metimą, alkio pojūčio slopinimą, sotumo pojūčio didinimą arba maitinantis gaunamo energijos kiekio sumažinimą,

i)

pagrįsti visuotinai pripažintais moksliniais duomenimis ir

ii)

gerai suprantami vidutiniam vartotojui.

a)

Nacionalinė kompetentinga institucija:

b)

Tarnyba:

a)

pareiškėjo pavadinimas ir adresas;

b)

maistinė ar kita medžiaga, arba maisto produktas ar maisto produktų kategorija, dėl kurių ketinama pateikti teiginį apie sveikatingumą, ir jiems būdingos savybės;

c)

tyrimų, kurie buvo atlikti dėl teiginio apie sveikatingumą, kopija, įskaitant, jei turima, informaciją apie atliktus nepriklausomus peržiūrėtus tyrimus, ir visa kita turima medžiaga, rodanti, kad teiginys apie sveikatingumą atitinka šiame reglamente numatytus kriterijus;

d)

tam tikrais atvejais nuoroda apie informaciją, kuri turi būti laikoma priklausančia nuosavybės teise, pateikiant patikrinamus įrodymus;

e)

su tuo teiginiu apie sveikatingumą susijusių kitų mokslinių tyrimų kopija;

f)

pasiūlymas dėl teiginio apie sveikatingumą, kurį prašoma leisti vartoti, formuluotės, įskaitant, jei reikia, konkrečias vartojimo sąlygas;

g)

paraiškos santrauka.

a)

patikrina, ar pasiūlyta teiginio apie sveikatingumą formuluotė yra pagrįsta moksliniais duomenimis;

b)

svarsto, ar teiginio apie sveikatingumą formuluotė atitinka šiame reglamente išdėstytus kriterijus;

c)

konsultuoja, ar pasiūlyta teiginio apie sveikatingumą formuluotė yra suprantama ir prasminga vidutiniam vartotojui.

a)

pareiškėjo pavadinimas ir adresas;

b)

maistinė ar kita medžiaga, arba maisto produktai ar jų kategorijos, dėl kurių ketinama pateikti teiginį, ir jiems būdingos savybės;

c)

rekomenduojama siūlomo teiginio dėl sveikatingumo formuluotė, įskaitant, jei reikia, konkrečias vartojimo sąlygas;

d)

kai taikoma, maisto produkto vartojimo sąlygos arba vartojimo apribojimai ir (arba) papildomas teiginys arba įspėjimas, kuris etiketėje ir reklamoje turėtų būti pateikiamas kartu su teiginiu apie sveikatingumą.

a)

priede išdėstyti teiginiai apie maistingumą ir jiems taikomos sąlygos;

b)

apribojimai, priimti pagal 4 straipsnio 5 dalį;

c)

teiginiai apie sveikatingumą, kuriems vartoti suteiktas leidimas, ir jiems taikomos sąlygos, numatytos 13 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnio 1 dalyje, 18 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnyje, 23 straipsnio 2 dalyje ir 27 straipsnio 6 dalyje ir nacionalinėse priemonėse, nurodytose 22 straipsnio 3 dalyje;

d)

atmestų teiginių apie sveikatingumą sąrašas ir jų atmetimo priežastys.

1)

datą, kada Komisija suteikė leidimą vartoti teiginį apie sveikatingumą, ir pirmojo pareiškėjo, kuriam leidimas buvo suteiktas, pavadinimą;

2)

faktą, kad Komisija suteikė leidimą vartoti teiginį apie sveikatingumą remdamasi nuosavybės teise saugomais duomenimis;

3)

faktą, kad teisė vartoti teiginį apie sveikatingumą apribojama, nebent vėlesnis pareiškėjas gautų leidimą vartoti tokį teiginį nedarydamas nuorodos į nuosavybės teise saugomus pirmojo pareiškėjo duomenis.

a)

paraiškos pateikimo dieną pirmasis pareiškėjas pareiškė savo nuosavybės teisę į mokslinius duomenis ir kitą informaciją ir

b)

paraiškos pateikimo dieną pirmasis pareiškėjas turėjo išimtinę teisę panaudoti nuosavybės teise saugomus duomenis, ir

c)

teiginiui apie sveikatingumą negalėjo būti suteiktas leidimas, jei pirmasis pareiškėjas nebūtų pateikęs nuosavybės teise saugomų duomenų.

a)

valstybės narės vėliausiai iki 2008 m. sausio 31 d. pateikia Komisijai šiuos teiginius apie maistingumą ir taikomas nacionalines nuostatas ar taisykles drauge su šias nuostatas ar taisykles pagrindžiančiais moksliniais duomenimis;

b)

Komisija 24 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka priima sprendimą dėl šių teiginių vartojimo.

a)

teiginiams apie sveikatingumą, kurie buvo įvertinti valstybėje narėje ir kuriems buvo suteiktas leidimas, leidimai suteikiami taip:

Teiginiai apie sveikatingumą, kuriuos vartoti leidimas pagal šią tvarką nesuteikiamas, gali būti toliau vartojami šešis mėnesius nuo tokio sprendimo priėmimo datos;

b)

teiginiams apie sveikatingumą, kurie nebuvo įvertinti valstybėje narėje ir kuriems nebuvo suteiktas leidimas: šie teiginiai gali būti toliau vartojami su sąlyga, kad pagal šį reglamentą paraiška pateikiama iki 2008 m. sausio 19 d.; teiginiai apie sveikatingumą, kuriuos vartoti leidimai pagal šią tvarką nesuteikiami, gali būti toliau vartojami šešis mėnesius nuo sprendimo priėmimo pagal 17 straipsnio 3 dalį.