TARYBOS DIREKTYVA (ES) 2020/284

2020 m. vasario 18 d.

kuria dėl tam tikrų reikalavimų mokėjimo paslaugų teikėjams nustatymo iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 113 straipsnį,

atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę (1),

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (2),

laikydamasi specialios teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)	Tarybos direktyvoje 2006/112/EB (3) išdėstytos bendros apmokestinamųjų asmenų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaitos prievolės;

(2)

plečiantis elektroninei prekybai (toliau – e. prekyba), palengvinamas tarpvalstybinis prekių ir paslaugų pardavimas galutiniams vartotojams valstybėse narėse. Tuo atžvilgiu tarpvalstybinė e. prekyba apima prekių tiekimą ir(arba) paslaugų teikimą, kai PVM yra mokėtinas valstybėje narėje, o prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas yra įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, trečiojoje teritorijoje ar trečiojoje valstybėje. Tačiau sukčiaujančios įmonės naudojasi e. prekybos galimybėmis, siekdamos įgyti pranašumą rinkoje nesąžiningais būdais nevykdant savo PVM prievolių. Kai taikomas apmokestinimo paskirties vietoje principas, vartojimo valstybei narei reikalingos tam tikros priemonės, kad ji galėtų susekti ir kontroliuoti tokias sukčiaujančias įmones, nes vartotojams apskaitos prievolės netaikomos. Svarbu kovoti su tarpvalstybiniu sukčiavimu PVM, kuris atsiranda dėl kai kurių įmonių nesąžiningo elgesio tarpvalstybinės e. prekybos srityje;

(3)

didžiąja dauguma atvejų vartotojai Sąjungoje už pirkinius internetu moka per mokėjimo paslaugų teikėjus. Kad galėtų teikti mokėjimo paslaugas, mokėjimo paslaugų teikėjas disponuoja tam tikra informacija, pagal kurią identifikuojamas mokėjimo gavėjas, taip pat duomenimis, susijusiais su data, suma ir mokėjimo kilmės valstybe nare, taip pat su tuo, ar mokėjimas buvo inicijuotas fizinėse pardavėjo patalpose. Ta konkreti informacija yra ypač aktuali tarptautinio mokėjimo atveju, kai mokėtojas yra vienoje valstybėje narėje, o gavėjas – kitoje valstybėje narėje, trečiojoje teritorijoje ar trečiojoje valstybėje. Tokia informacija yra būtina tam, kad valstybių narių mokesčių institucijos (toliau – mokesčių institucijos) galėtų vykdyti pagrindinius savo uždavinius – susekti sukčiaujančias įmones ir kontroliuoti PVM įsipareigojimus. Todėl yra būtina, kad mokėjimo paslaugų teikėjai turimą informaciją teiktų mokesčių institucijoms, siekiant joms padėti nustatyti sukčiavimo PVM atvejus ir kovoti su tokiu tarpvalstybiniu sukčiavimu;

(4)

siekiant kovoti su PVM sukčiavimu, svarbu iš mokėjimo paslaugų teikėjų reikalauti saugoti pakankamai išsamius įrašus apie tam tikrus tarptautinius mokėjimus, kurių tarptautinis pobūdis nustatomas pagal mokėtojo vietą ir gavėjo vietą, ir apie juos pranešti. Todėl yra būtina apibrėžti mokėtojo vietos ir gavėjo vietos sąvokas, taip pat apibrėžti tų vietų identifikavimo priemones. Dėl mokėtojo ir gavėjo vietos turėtų atsirasti pareigos saugoti duomenis ir teikti ataskaitas tik Sąjungoje įsisteigusiems mokėjimo paslaugų teikėjams, ir tos pareigos neturėtų daryti poveikio Direktyvoje 2006/112/EB ir Tarybos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 282/2011 (4) nustatytoms taisyklėms dėl apmokestinamojo sandorio vietos;

(5)

remdamiesi jau turima informacija mokėjimo paslaugų teikėjai, naudodami konkrečios gavėjo ir mokėtojo mokėjimo sąskaitos identifikatorių arba kitą identifikatorių, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas mokėtojas ar gavėjas ir nurodoma jo vieta, gali nustatyti gavėjo ir mokėtojo vietą, kiek tai susiję su jų teikiamomis mokėjimo paslaugomis. Jeigu tokių identifikatorių nėra, tais atvejais, kai lėšos gavėjui pervedamos mokėtojo vardu nesukuriant mokėjimo sąskaitos, kai lėšos nėra įskaitomos į jokią gavėjo mokėjimo sąskaitą arba kai nėra jokio kito mokėtojo ar gavėjo identifikatoriaus, mokėtojo arba gavėjo vieta turėtų būti nustatoma pasitelkiant mokėjimo paslaugų teikėjo, veikiančio mokėtojo ar gavėjo vardu, bendrovės identifikavimo kodą;

(6)

laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (5), svarbu užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų teikėjo pareiga saugoti ir pateikti informaciją apie tarptautinį mokėjimą būtų proporcinga ir apimtų tik tą informaciją, kuri yra būtina valstybėms narėms kovojant su sukčiavimu PVM. Be to, vienintelė saugotina informacija apie mokėtoją yra informacija apie mokėtojo vietą. Kalbant apie informaciją apie gavėją ir patį mokėjimą, iš mokėjimo paslaugų teikėjų turėtų būti reikalaujama saugoti ir mokesčių institucijoms pranešti tik tokią informaciją, kuri toms institucijoms yra būtina galimiems sukčiautojams susekti ir mokesčių kontrolei vykdyti. Iš mokėjimo paslaugų teikėjų turėtų būti reikalaujama saugoti duomenis tik apie tuos tarptautinius mokėjimus, kuriems būdingi ekonominės veiklos požymiai. Siekiant atmesti mokėjimus nekomerciniais tikslais, būtų tikslinga nustatyti viršutinę gavėjo per kalendorinį ketvirtį gautų mokėjimų skaičiaus ribą, kurios viršijimas rodytų, kad tie mokėjimai gauti vykdant ekonominę veiklą. Pasiekus tokią viršutinę ribą, mokėjimo paslaugų teikėjui atsirastų pareigos saugoti duomenis ir teikti ataskaitas;

(7)

gali būti, kad mokėtojui atliekant vieną mokėjimą gavėjui, dalyvauja keli mokėjimo paslaugų teikėjai. Dėl to vieno mokėjimo keli mokėjimo paslaugų teikėjai tarpusavyje gali vykdyti keletą lėšų pervedimo operacijų. Yra būtina, kad visiems mokėjimo paslaugų teikėjams, dalyvaujantiems atliekant konkretų mokėjimą, būtų nustatytos pareigos saugoti įrašus ir teikti ataskaitas, išskyrus atvejus, kai taikytina konkreti išimtis. Tie įrašai ir ataskaitos turėtų apimti informaciją apie mokėjimą, kurį galutiniam gavėjui atlieka pradinis mokėtojas, bet ne apie tarpinius lėšų pervedimus tarp mokėjimo paslaugų teikėjų;

(8)	įrašų saugojimo ir ataskaitų teikimo pareigos turėtų atsirasti ne tik tada, kai mokėjimo paslaugų teikėjas perveda lėšas arba išduoda mokėjimo priemones mokėtojo vardu, bet ir tais atvejais, kai mokėjimo paslaugų teikėjas gauna lėšas arba aptarnauja mokėjimo sandorius gavėjo vardu;

(9)

šioje direktyvoje nustatytos pareigos neturėtų būti taikomos mokėjimo paslaugų teikėjams, kurie nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (6) taikymo sritį. Todėl, kai gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjų vieta nėra valstybėje narėje, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjams turėtų tekti pareigos saugoti įrašus ir teikti ataskaitas apie tarpvalstybinį mokėjimą. Kita vertus, kai tiek mokėtojo, tiek gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjų vieta yra valstybėje narėje, siekiant, kad įrašų saugojimo ir ataskaitų teikimo pareigos būtų proporcingos, įrašus turėtų saugoti tik gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjai. Įrašų saugojimo ir ataskaitų teikimo pareigų tikslais turėtų būti laikoma, kad mokėjimo paslaugų teikėjo vieta yra valstybėje narėje, kai jo bendrovės identifikavimo kode (toliau – BIC) arba unikaliame verslo identifikatoriuje yra nurodyta ta valstybė narė;

(10)

atsižvelgiant į didelį informacijos kiekį ir į jos neskelbtiną pobūdį asmens duomenų apsaugos požiūriu, būtina ir proporcinga nustatyti, kad mokėjimo paslaugų teikėjai saugotų įrašus, susijusius su tarptautiniais mokėjimais, trejų kalendorinių metų laikotarpį, siekiant padėti valstybėms narėms kovoti su sukčiavimu PVM ir nustatyti sukčiautojus. Tas laikotarpis suteikia valstybėms narėms pakankamai laiko veiksmingai taikyti kontrolės priemones ir ištirti įtariamo sukčiavimo PVM atvejus arba atskleisti sukčiavimo PVM atvejus;

(11)	mokėjimo paslaugų teikėjų saugotiną informaciją valstybės narės turi rinkti ir ja keistis pagal Tarybos reglamentą (ES) Nr. 904/2010 (7), kuriuo nustatomos administracinio bendradarbiavimo ir keitimosi informacija kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčiu tikslais taisyklės;

(12)

sukčiavimas PVM yra bendra visų valstybių narių problema, tačiau atskiros valstybės narės neturi informacijos, kuri yra būtina siekiant užtikrinti, kad PVM taisyklės, susijusios su tarpvalstybine e. prekyba, būtų teisingai taikomos, arba kovoti su sukčiavimu PVM tarpvalstybinės e. prekybos atveju. Kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. kovoti su sukčiavimu PVM, valstybės narės dėl būtinybės gauti informaciją iš kitų valstybių narių, kai esama tarptautinio elemento, negali tinkamai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali imtis priemonių. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina jos tikslui pasiekti;

(13)

šioje direktyvoje laikomasi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma, teisės į asmens duomenų apsaugą. Pagal šią direktyvą saugomą ir pateikiamą mokėjimų informaciją turi tvarkyti tik mokesčių institucijų kovos su sukčiavimu ekspertai, laikydamiesi to, kas yra proporcinga ir būtina šios direktyvos tikslui, t. y. kovoti su sukčiavimu PVM, pasiekti. Šioje direktyvoje taip pat laikomasi taisyklių, nustatytų Reglamente (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1725 (8);

(14)	vadovaujantis Reglamento (ES) 2018/1725 42 straipsnio 1 dalimi, buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2019 m. kovo 14 d. (9);

(15)	todėl Direktyva 2006/112/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Direktyvos 2006/112/EB XI antraštinės dalies 4 skyriuje įterpiamas šis skirsnis:

„ 2a skirsnis

Bendrosios mokėjimo paslaugų teikėjų pareigos

243a straipsnis

Šiame skirsnyje vartojamų terminų apibrėžtys:

1)	mokėjimo paslaugų teikėjas – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (*1) 1 straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytos mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijos arba pagal tos direktyvos 32 straipsnį išimtimi besinaudojantis fizinis ar juridinis asmuo;

2)	mokėjimo paslauga – bet kuri Direktyvos (ES) 2015/2366 I priedo 3–6 punktuose nurodyta verslo veikla;

3)	mokėjimas – išskyrus išimtis, numatytas Direktyvos (ES) 2015/2366 3 straipsnyje, mokėjimo operacija, kaip apibrėžta tos direktyvos 4 straipsnio 5 punkte, arba pinigų perlaida, kaip apibrėžta tos direktyvos 4 straipsnio 22 punkte;

4)	mokėtojas – mokėtojas, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 8 punkte;

5)	gavėjas – gavėjas, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 9 punkte;

6)	buveinės valstybė narė – buveinės valstybė narė, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 1 punkte;

7)	priimančioji valstybė narė – priimančioji valstybė narė, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 2 punkte;

8)	mokėjimo sąskaita – mokėjimo sąskaita, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 12 punkte;

9)	IBAN – IBAN, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 260/2012 (*2) 2 straipsnio 15 punkte;

10)	BIC – BIC, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 260/2012 2 straipsnio 16 punkte.

243b straipsnis

1. Valstybės narės reikalauja, kad kovos su sukčiavimu PVM tikslais mokėjimo paslaugų teikėjai saugotų pakankamai išsamius kiekvieno kalendorinio ketvirčio įrašus apie gavėjus ir mokėjimus, susijusius su jų teikiamomis mokėjimo paslaugomis, kad valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų kontroliuoti prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, kai pagal V antraštinės dalies nuostatas yra laikoma, kad prekės tiekiamos ir paslaugos teikiamos valstybėje narėje.

Pirmoje pastraipoje nurodytas reikalavimas taikomas tik mokėjimo paslaugoms, teikiamoms dėl tarptautinių mokėjimų. Mokėjimas laikomas tarpvalstybiniu mokėjimu, kai mokėtojo vieta yra valstybėje narėje, o gavėjo vieta yra kitoje valstybėje narėje, trečiojoje teritorijoje ar trečiojoje valstybėje.

2. Mokėjimo paslaugų teikėjams taikomas 1 dalyje nustatytas reikalavimas taikomas tais atvejais, kai mokėjimo paslaugų teikėjas per kalendorinį ketvirtį suteikia mokėjimų paslaugų, atitinkančių daugiau nei 25 tarptautinius mokėjimus tam pačiam gavėjui.

Šios dalies pirmoje pastraipoje nurodyti tarptautiniai mokėjimai skaičiuojami remiantis mokėjimo paslaugų teikėjo suteiktomis mokėjimo paslaugomis, išskiriant pagal valstybę narę ir pagal identifikatorius, kaip nurodyta 243c straipsnio 2 dalyje. Tais atvejais, kai mokėjimo paslaugų teikėjas turi informacijos, kad gavėjui priskirtini keli identifikatoriai, skaičiuojama pagal atskirus mokėtojus.

3. 1 dalyje nurodytas reikalavimas netaikomas mokėjimo paslaugoms, kurias mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjai teikia dėl kiekvieno mokėjimo, kai bent vieno gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo vieta yra valstybėje narėje, kaip nustatoma pagal to mokėjimo paslaugų teikėjo BIC arba bet kurį kitą bendrovės identifikavimo kodą, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas mokėjimo paslaugų teikėjas ir jo vieta. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjai bet kuriuo atveju įtraukia tas mokėjimo paslaugas į 2 dalyje nurodytą skaičiavimą.

4. Kai taikomas 1 dalyje nurodytas reikalavimas mokėjimo paslaugų teikėjams:

a)	mokėjimo paslaugų teikėjas įrašus saugo elektroniniu formatu trejus kalendorinius metus nuo kalendorinių metų, kuriais įvykdytas mokėjimas, pabaigos;

b)	įrašai pagal Reglamento (ES) Nr. 904/2010 24b straipsnį turi būti prieinami mokėjimo paslaugų teikėjo buveinės valstybei narei arba priimančiosioms valstybėms narėms, kai mokėjimo paslaugų teikėjas teikia mokėjimo paslaugas kitose valstybėse narėse nei buveinės valstybė narė.

243c straipsnis

1. Taikant 243b straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir nedarant poveikio V antraštinės dalies nuostatoms, mokėtojo vieta laikoma valstybė narė, nustatyta pagal:

a)	mokėtojo mokėjimo sąskaitos IBAN arba kitą identifikatorių, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas mokėtojas ir nurodoma jo vieta, arba, kai tokių identifikatorių nėra,

b)	BIC arba kitą bendrovės identifikavimo kodą, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas mokėtojo vardu veikiantis mokėjimo paslaugų teikėjas ir nurodoma jo vieta.

2. Taikant 243b straipsnio 1 dalies antrą pastraipą gavėjo vieta laikoma valstybė narė, trečioji teritorija ar trečioji valstybė, nustatyta pagal:

a)	gavėjo mokėjimo sąskaitos IBAN arba kitą identifikatorių, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas gavėjas ir nurodoma jo vieta, arba, kai tokių identifikatorių nėra,

b)	BIC arba kitą bendrovės identifikavimo kodą, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas gavėjo vardu veikiantis mokėjimo paslaugų teikėjas ir nurodoma jo vieta.

243d straipsnis

1. Mokėjimo paslaugų teikėjų pagal 243b straipsnį saugotinus įrašus sudaro ši informacija:

a)	BIC arba bet kuris kitas bendrovės identifikavimo kodas, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas mokėjimo paslaugų teikėjas;

b)	gavėjo vardas, pavardė arba įmonės pavadinimas, kaip tai nurodyta mokėjimo paslaugų teikėjo įrašuose;

c)	jei žinomas, gavėjo PVM mokėtojo kodas arba kitas nacionalinis mokesčių mokėtojo kodas;

d)	IBAN arba, jei IBAN nežinomas, kitas identifikatorius, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas gavėjas ir nurodoma jo vieta;

e)	BIC arba bet kuris kitas bendrovės identifikavimo kodas, kuriuo vienareikšmiškai identifikuojamas gavėjo vardu veikiantis mokėjimo paslaugų teikėjas ir nurodoma jo vieta, jei lėšas gaunantis gavėjas neturi mokėjimo sąskaitos;

f)	jei žinomas, gavėjo adresas, kaip tai nurodyta mokėjimo paslaugų teikėjo įrašuose;

g)	su tarptautiniu mokėjimu, kaip nurodyta 243b straipsnio 1 dalyje, susiję duomenys;

h)	su visais mokėjimų grąžinimais, kurie pripažinti kaip susiję su g punkte nurodytais tarptautiniais mokėjimais, susiję duomenys.

2. 1 dalies g ir h punktuose nurodytą informaciją sudaro šie duomenys:

a)	mokėjimo arba mokėjimo grąžinimo data ir laikas;

b)	mokėjimo arba mokėjimo grąžinimo suma ir valiuta;

c)	atitinkamai gavėjo arba jo vardu gauto mokėjimo kilmės valstybė narė, paskirties valstybė narė, į kurią grąžinamas mokėjimas, ir informacija, pagal kurią nustatyta mokėjimo arba mokėjimo grąžinimo kilmė ar paskirtis pagal 243c straipsnį;

d)	nuoroda, kuria vienareikšmiškai identifikuojamas mokėjimas;

e)	kai taikytina, informacija, kad mokėjimas yra inicijuotas pardavėjo fizinėse patalpose.“

2 straipsnis

1. Valstybės narės ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Apie tų nuostatų tekstus jos nedelsdamos praneša Komisijai.

Tas nuostatas jos taiko nuo 2024 m. sausio 1 d.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

3 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

4 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje 2020 m. vasario 18 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

Z. MARIĆ

(1) 2019 m. gruodžio 17 d. nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2) OL C 240, 2019 7 16, p. 33.

(3) 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006 12 11, p. 1).

(4) 2011 m. kovo 15 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 282/2011, kuriuo nustatomos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos įgyvendinimo priemonės (OL L 77, 2011 3 23, p. 1).

(5) 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016 5 4, p. 1).

(6) 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015 12 23, p. 35).

(7) 2010 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje (OL L 268, 2010 10 12, p. 1).

(8) 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018 11 21, p. 39).

(9) OL C 140, 2019 4 16, p. 4.