Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62009CN0319

Byla C-319/09 P: 2009 m. rugpjūčio 11 d. ACEA SpA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo (aštuntoji išplėstinė kolegija) priimto sprendimo byloje T-297/02 ACEA S.p.A. prieš Europos Bendrijų Komisiją

OJ C 267, 7.11.2009, p. 38–39 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

7.11.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 267/38


2009 m. rugpjūčio 11 d.ACEA SpA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo (aštuntoji išplėstinė kolegija) priimto sprendimo byloje T-297/02 ACEA S.p.A. prieš Europos Bendrijų Komisiją

(Byla C-319/09 P)

2009/C 267/69

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantė: ACEA SpA, atstovaujama advokatų L. Radicati di Brozolo, A. Giardina ir T. Ubaldi

Kitos proceso šalys: Europos Bendrijų Komisija, ACSM Como SpA, AEM — Azienda Energetica Metropolitana Torino — SPA

Apeliantės reikalavimai

Panaikinti sprendimą byloje T-297/02 tiek, kiek juo nekritikuojamas įvairių atleidimo nuo pelno mokesčio trejus metus taikymo atvejų diferencijuoto patikrinimo nebuvimas ir patvirtinama, kad atleidimas nuo pelno mokesčio trejus metus bendrai ir abstrakčiai yra valstybės pagalba.

Panaikinti sprendimą tiek, kiek juo atleidimas nuo pelno mokesčio trejus metus nepripažįstamas esama pagalba Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (1) 1 straipsnio b punkto v papunkčio prasme.

Panaikinti sprendimą tiek, kiek juo patvirtinamas sprendimo (2) 3 straipsnyje įtvirtinto nurodymo susigrąžinti pagalbą teisėtumas.

Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdama savo reikalavimus, apeliantė nurodo keturis apeliacinio skundo pagrindus.

Pirmasis pagrindas susijęs su teisės klaida taikant EB 88 straipsnį ir Reglamentą (EB) Nr. 659/1999 bei su skundžiamo sprendimo nemotyvavimu, kiek tai susiję su įvairių atleidimo nuo pelno mokesčio trejus metus taikymo, numatyto Įstatymo Nr. 549/1995 3 straipsnio 70 punkte ir Įstatymo-dekreto Nr. 331/1993 66 straipsnio 14 punkte, atvejų diferencijuoto patikrinimo nebuvimu. Pirmosios instancijos teismas išties padarė teisės klaidą ir nemotyvavo savo sprendimo, nes jis, atsižvelgiant į specifines bylos aplinkybes ir Komisijos turimą informaciją, nekritikavo tyrimo ir išvadų, kurias padarė Komisija ginčijamame sprendime, abstraktumo ir neišsamumo, kiek tai susiję su įvairiomis situacijomis, kuriose buvo taikoma atleidimas nuo mokesčio.

Antrasis pagrindas susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė EB 87 straipsnio 1 dalį, ir su motyvavimo nebuvimu, nes jis patvirtino, jog atleidimas nuo mokesčio trejus metus bendrai ir abstrakčiai turi būti laikomas valstybės pagalba. Visų pirma Pirmosios instancijos teismas teisingai nepatikrino bylos aplinkybių ir prielaidų, kuriomis remdamasi Komisija nagrinėjamą priemonę pripažino pagalba, o tai jis iš tiesų turėjo padaryti naudodamasis turimais visiškos kontrolės įgaliojimais. Taigi Pirmosios instancijos teismas patvirtino Komisijos sprendimą, nors EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytų dviejų sąlygų buvimas, bent jau kiek tai susiję su kai kuriais sektoriais, kuriuose taikomas šis atleidimas nuo mokesčio, nebuvo įrodytas: tai, kad pagalba gali iškraipyti konkurenciją ir kad ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

Trečiasis pagrindas susijęs su motyvavimo nebuvimu ir jo prieštaringumu, taip pat teisės klaida aiškinant ir taikant EB 88 straipsnio 1 dalį bei Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktį, nes atleidimas nuo pelno mokesčio trejus metus buvo vertinamas kaip nauja pagalba. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas nekritikavo to, kad nagrinėjamu atveju atleidimas nuo mokesčio nebuvo vertinamas kaip esama pagalba Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio prasme, nors iš nagrinėjamos bylos konteksto ir aplinkybių matyti, kad kvalifikavimas kaip naujos pagalbos, bent jau kiek tai susiję su kai kuriais sektoriais, kuriuose taikomas šis trejus metus trunkantis atleidimas nuo mokesčio, nebuvo pateisinamas.

Ketvirtasis pagrindas susijęs su teisės klaida ir motyvavimo trūkumu ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje įtvirtinto nurodymo susigrąžinti pagalbą teisėtumo atžvilgiu. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas iš tiesų suklydo manydamas, kad Komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje esantis nurodymas susigrąžinti pagalbą yra maksimalios apimties ir visiškai besąlyginis, nors tame sprendime pateikiamas tik abstraktus, bendras ir nepilnas atleidimo nuo mokesčio vertinimas.


(1)  1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339).

(2)  2002 m. birželio 5 d. Komisijos sprendimas 2003/193/EB Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių didžioji akcinio kapitalo dalis priklauso viešiesiems asmenims (OL L 77, 2003, p. 21).


Top