Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52008AE1672

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Importuojamų žemės ūkio ir maisto produktų saugos

OJ C 100, 30.4.2009, p. 60–64 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

30.4.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 100/60


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Importuojamų žemės ūkio ir maisto produktų saugos

2009/C 100/10

Tarybai pirmininkaujanti Prancūzija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, 2008 m. liepos 3 d. raštu nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Importuojamų žemės ūkio ir maisto produktų saugos (tiriamoji nuomonė).

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2008 m. spalio 8 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Gilbert BROS.

448-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2008 m. spalio 21, 22 ir 23 d. (2008 m. spalio 22 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 92 nariams balsavus už, 1 – prieš ir 4 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1.   Įvykus keletui rimtų maisto krizių, Europos Sąjunga priėmė sudėtingą maisto saugos sistemą, kuria siekiama užtikrinti aukštą vartotojų, taip pat gyvūnų ir augalų sveikatos apsaugos lygį. Visame pasaulyje žemės ūkio kilmės ir kitais maisto produktais prekiaujama vis intensyviau, todėl pavojus sveikatai didėja, o sveikatai pavojingų produktų importo į Europos Sąjungą atvejų vis dar pasitaiko nemažai. Šie atvejai kelia pavojų žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatai ir sudaro visuomenei didelių išlaidų.

1.2.   EESRK palankiai vertina 2008 m. birželio mėn. penkiolikos valstybių narių Žemės ūkio taryboje pasirašytą memorandumą dėl importuojamo maisto, pašarų, gyvūnų ir augalų saugos ir Bendrijos taisyklių laikymosi (1). Šioje nuomonėje Komitetas norėtų pasidalyti savo mintimis, kaip būtų galima patobulinti Europos sveikatos saugos sistemą. PPO neleistinoms prekybos kliūtims pašalinti nustato būtiną teisinę bazę. EESRK šių taisyklių paiso, tačiau siūlo tam tikrus pakeitimus.

1.3.   EESRK nuomone, skirtinga importo kontrolės praktika valstybėse narėse yra labai žalinga, todėl rekomenduotų tęsti šios praktikos suvienodinimą ir tai atlikti kuo skubiau.

1.4.   EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis importui taikomų sveikatos valdymo priemonių yra skirtos išimtinai gyvūninės kilmės produktams, tačiau mano, kad kai kurias iš jų reikėtų taikyti ir augalinės kilmės produktams. Šios priemonės leistų geriau prižiūrėti, ar nekyla pavojus dėl pesticidų likučių, užteršimo toksinėmis medžiagomis ir augalų ligų. EESRK visų pirma siūlytų padidinti augalinės kilmės produktų patikrinimų skaičių, leisti šiuos produktus importuoti tik į specialius sąrašus įtrauktoms patvirtintoms įmonėms ir sistemingai juos tikrinti įvežimo punkte.

1.5.   EESRK mano, kad sprendimai dėl importui taikomų priemonių turėtų remtis kiek galima objektyvesniais duomenimis. Todėl Komitetas pageidautų, kad būtų sistemingai taikomi rizikos analizės principai ir tiksliau būtų apibrėžti tinkami apsaugos lygiai. Šie lygiai yra nustatyti Sutartyje dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo.

1.6.   Reikėtų atlikti nepriklausomą socialinių ir ekonominių veiksnių (šio sprendimo ekonominių pasekmių arba jo socialinio priimtinumo) vertinimą, kuris turėtų būti toks pat griežtas kaip ir rizikos sveikatai vertinimas. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kanada ir Jungtinė Karalystė, savo sveikatos saugos tarnybose jau turi socialinių ir ekonominių reikalų specialistų grupes. EESRK siūlo Komisijai įvertinti, ar tikslinga įkurti nepriklausomą socialinės ir ekonominės analizės agentūrą.

1.7.   EESRK mano, kad informaciją apie produktą suteikianti atsekamumo (maisto produkto kelias nuo ūkio iki stalo) sistema, kuria yra pagrįstas Europos sveikatos saugos modelis, turėtų būti taikoma ir iš trečiųjų šalių kilusiems produktams. Šiam klausimui pirmenybė turėtų būti teikiama dvišalėse derybose ir mažiausiai išsivysčiusioms šalims skirtose techninės pagalbos programose.

1.8.   EESRK atkreipia dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria mažiausiai išsivysčiusių šalių gamintojai taikydami Europos sveikatos standartus. Komitetas ragina šiose šalyse plėtoti techninę pagalbą prekybai, technologijų perdavimą ir paramą diegiant atsekamumo ir skubaus įspėjimo sistemas.

1.9.   Importuojamiems žemės ūkio ir maisto produktams taikomi reikalavimai atsekamumo, gyvūnų gerovės ir apskritai aplinkos apsaugos srityse yra ne tokie griežti kaip produktams, kilusiems iš Bendrijos. Kadangi tarptautinės prekybą reglamentuojančios taisyklės kol kas neleidžia deramai išspręsti Europos Sąjungai labiausiai rūpimų klausimų, EESRK labai norėtų, kad Komisija pasiūlytų strategiją šiems Europos bendriems prioritetams ginti. EESRK nuomone, ES turėtų imtis iniciatyvos ir pasirūpinti, kad tarptautinėje prekyboje būtų atsižvelgiama ir į kitus teisėtus veiksnius. Siekiant šio tikslo, ES turėtų ginti šiuos bendrus prioritetus, argumentuotai pateikti „kitus teisėtus veiksnius“ tarptautinėse organizacijose ir paskatinti vėl pradėti diskusijas dėl ryšio tarp PPO ir kitų tarptautinių susitarimų.

2.   Bendros pastabos

2.1.   Po maisto krizių, turėjusių platų atgarsį ES, Europos Komisija ėmėsi nuodugniai tikrinti maisto teisės aktus. Pasiekta didelė pažanga – sukurta nauja, labai išsami institucinė ir teisinė bazė.

2.2.   Reglamente Nr. 178/2002 nustatyta, kad „tobulindama maisto teisės aktus, Bendrija pasirinko aukštą sveikatos apsaugos lygį“ ir kad juos taiko „vienodai, neatsižvelgdama, kokioje rinkoje, vidaus ar tarptautinėje, maistas arba pašarai yra parduodami (2)“.

2.3.   Europos modelis yra pagrįstas keletu tvirtų principų:

atsekamumas (maisto produkto kelias nuo ūkio iki stalo) – tai galimybė visuose gamybos, perdirbimo ir paskirstymo etapuose atsekti maisto produktą (3),

rizikos įvertinimo ir valdymo atskyrimas,

teisinė visų maisto grandinės dalyvių atsakomybė,

veiksminga skubaus įspėjimo sistema.

2.4.   Vis dėlto sveikatai pavojų keliančių atvejų importuojant produktus gana dažnai pasitaiko ir šiandien. Pastaraisiais metais į Europos Sąjungą importuotuose vaisiuose rasta pesticidų likučių, riešutuose ir kukurūzuose rasta aflatoksinų, gyvūninės kilmės produktuose – veterinarinių vaistų likučių, užfiksuoti snukio ir nagų ligos atvejai ir pan. 2007 m. per skubaus įspėjimo sistemą perduota 314 įspėjimų apie produktus (tai sudaro 32 proc. visų atvejų), kilusius iš trečiųjų šalių (4). Pasikartojantis šių problemų pobūdis rodo, kad sistema nėra tobula ir ją reikėtų keisti.

2.5.   Su importu susiję sveikatai grėsmę keliantys įvykiai kelia grėsmę Europos vartotojų saugumui, o visuomenė patiria didelių išlaidų. Paskelbus skubų įspėjimą, susijusios įmonės patiria dideles įspėjimo ar maisto produkto pašalinimo iš rinkos išlaidas. Taip pat didelį, o kartais ir ilgalaikį, poveikį turi ir sanitarinės priemonės, skirtos gyvūnų ar augalų ligai likviduoti tam tikroje vietovėje, pavyzdžiui, įpareigojimas skiepyti bandas arba insekticidais išpurkšti visą rajoną.

3.   Geresnis pasirengimas galimiems pavojams sveikatai

3.1.   Siekiant sumažinti šių sveikatai grėsmę keliančių atvejų skaičių, yra numatyti galimi veiksmai, leidžiantys geriau pasirengti galimiems pavojams sveikatai.

3.2.   Šiuo metu vykstantis Bendrijos importo kontrolės praktikos derinimas turėtų būti pripažintas prioritetu. Skirtinga valstybių narių importo kontrolės praktika yra be galo žalinga. Visiškai nepriimtina, kad prekybos veikla užsiimantys operatoriai, norėdami savo prekes pateikti į bendrąją rinką, pasirenka jas įvežti per šalį, kurioje, jų žiniomis, kontrolė nėra tokia griežta. Pavyzdžiui, esama duomenų, kad citrusinių vaisių importuotojai linkę vengti Ispanijos uostų, kadangi juose veikia laboratorijos, kurių specializacija – būtent šių augalų ligos ir kenksmingų medžiagų likučiai.

3.3.   Daugelis su importu susijusių sveikatos saugos valdymo priemonių šiandien yra taikomos tik gyviems gyvūnams ir gyvūninės kilmės produktams. Atėjo laikas įdėmiau stebėti kitokio pobūdžio pavojus: pesticidų likučius, fizinį ar cheminį užteršimą kancerogeninėmis ar toksinėmis medžiagomis (pvz., sunkiaisiais metalais, biotoksinais, dažikliais ir pan.) ir augalų ligas. Taigi veiksmingos priemonės turėtų būti taikomos ir augaliniams produktams.

3.4.   Visų pirma būtų galima dažniau atlikti tam tikrų kategorijų augalinių produktų patikrinimus. 2008 m. Maisto ir veterinarijos tarnybos veiklos programoje tik vienas iš trijų numatytų patikrinimų yra skirtas augaliniams produktams tikrinti.

3.5.   Be to, augalinių produktų importui turėtų būti sudarytas patvirtintų šalių ir įstaigų sąrašas, taip, kaip importuojant apie penkiolika gyvūninės kilmės produktų kategorijų.

3.6.   Importuojami augaliniai produktai taip pat turėtų būti sistemingai tikrinami jau pirmajame įvežimo punkte – deja, taip nedaroma. Gyvūninės kilmės produktų tikrinimas pasienio kontrolės punktuose pasiteisino. Taip pat reikėtų pagerinti valstybinių priežiūros įstaigų ir importuotojų privačių kontrolės tarnybų bendradarbiavimą. Importuotojai vis daugiau analizių atlieka gamybos vietoje. Maisto produktų priežiūros įstaigos turėtų turėti galimybę susipažinti su šiais rezultatais.

3.7.   Galiausiai, fitosanitarijoje kartu su sistema „EUROPHYT“ būtų galima taikyti ir duomenų bazę „TRACES“, kurioje šiuo metu registruojami duomenys ir keičiamasi informacija apie gyvų gyvūnų ir gyvūninės kilmės maisto produktų prekybą ir importą.

4.   Platesnis rizikos analizės principų taikymas

4.1.   Rizikos analizės principus PPO pripažintos tarptautinės organizacijos yra apibrėžusios kaip trijų pakopų procesą: rizikos įvertinimas, rizikos valdymas ir pranešimas apie riziką. Europos maisto teisės aktų reforma – pirmasis žingsnis rizikos analizės link. Įsteigus Europos maisto saugos tarnybą, atsirado galimybė atskirti rizikos įvertinimą ir valdymą, o tai yra esminis žingsnis. EFSA atliekamas rizikos vertinimas remiasi turima moksline informacija, „o vertinama laikantis savarankiškumo, objektyvumo ir skaidrumo principų“ (5), todėl rizikos valdytojas – Komisija arba valstybės narės – gali spręsti, kokios priemonės yra reikalingos.

4.2.   Nepaisant to, Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse kartais neteisingai suprantamos Komisijos priimtos importo priemonės, skirtos sustabdyti importo srautą arba leisti. Iš naujausių daugiausia diskusijų sukėlusių pavyzdžių paminėtinas chloro tirpalu plaunamos vištienos importas iš Amerikos ar jautienos importas iš Brazilijos. Komisija kaltinama tuo, kad kai kuriais atvejais, teikdama pirmenybę komerciniams interesams, pažeidžia vartotojų interesus. EESRK mano, kad sprendimai dėl importui taikomų priemonių turėtų būti paremti kuo objektyvesniais duomenimis.

4.3.   Tačiau dažnai tikslai yra prieštaringi ir juos reikia pasverti. Bet kokių skirtingų tikslų svarstymas turi būti skaidrus vartotojams.

4.4.   Komitetas ragina Komisiją sistemingiau taikyti rizikos analizės principus ir sudaryti Europos maisto saugos tarnybai sąlygas įdiegti reikiama metodiką.

4.5.   Susitarimo dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo (toliau SFP) 5.7 straipsnyje nustatyta, kad galima taikyti laikinas priemones, jei pateikta nepakankamai moksliškai pagrįstų įrodymų, kad produktas ar jo gamybos būdas yra nekenksmingas. Taigi, tarptautinėmis taisyklėmis pripažįstamas Bendrijos teisės aktais apibrėžtas atsargumo principas. SFP susitarimas taip pat leidžia taikyti griežtesnius nei tarptautiniai standartai, jei nustatomas „tinkamas apsaugos lygis“. ES turėtų kuo tiksliau apibrėžti savo tinkamus apsaugos lygius, kad jais būtų galima remtis atliekant rizikos analizę.

4.6.   Be to, reglamente pripažįstama, kad „kai kuriais atvejais vien tik mokslinis rizikos įvertinimas negali suteikti visos informacijos, kuria turėtų būti grindžiamas su rizikos valdymu susijęs sprendimas, ir kad reikėtų tinkamai atsižvelgti į kitus su svarstomu klausimu susijusius […] veiksnius […] (6)“. Šie taip pat ir SFP susitarimu patvirtinti veiksniai gali būti tokie: ekonominis poveikis, socialinis priimtinumas bei ekonominė sprendimo nauda. Šiandien minėti veiksniai įvertinami Komisijos poveikio tyrimuose arba konsultacijose.

4.7.   Tačiau socialiniai ir ekonominiai veiksniai taip pat turėtų būti objektyviai ir nepriklausomai įvertinti taikant tokius pat griežtus mokslinius reikalavimus kaip ir vertinant riziką sveikatai, pasitelkiant tam tikrų sričių – ekonomikos, sociologijos ir teisės – specialistus. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kanada ir Jungtinė Karalystė, savo sveikatos saugos tarnybose jau turi socialinių ir ekonominių reikalų specialistų grupes (7). EESRK norėtų, kad Komisija įvertintų galimybę sukurti nepriklausomą socialinės ir ekonominės analizės agentūrą.

5.   Skirtingų reikalavimų importuojamiems produktams problema

5.1.   Importuojamiems žemės ūkio ir maisto produktams taikomi reikalavimai daugelyje sričių yra ne tokie griežti kaip produktams, kilusiems iš Bendrijos. Šiuo atveju kalbama ne apie maisto pramonės įmonių tiekėjams taikomus standartus, o apie tam tikrus teisės aktais nustatytus reikalavimus. Pavyzdžiui, produktams iš trečiųjų šalių netaikomas reikalavimas atsekti gyvūnus nuo pat jų atsivedimo, laikytis gyvūnų gerovę užtikrinančių sąlygų arba draudimas naudoti tam tikrus pesticidus.

5.2.   Europos reglamentai, pavyzdžiui, reglamentas dėl sveikatos saugos (nesvarbu, ar jį laikytume pagrįstu ar ne), atspindi bendrus ES prioritetus. Institucinis procesas, kurio rezultatas yra šis reglamentas, laikytinas teisėta Europos žmonių pasirinkimo, išryškėjusio diskusijose Europos Parlamente, Taryboje ir su pilietine visuomene, išraiška. Gamintojams nustatytos priemonės pasirinktos bendru sutarimu ir yra visuotinai taikomos visoje ES. Kadangi šios priemonės netaikomos trečiųjų šalių gamintojams, vidaus rinkoje galime rasti ir produktų, kurie pagaminti laikantis šių sąlygų, ir produktų, kurie pagaminti jų nesilaikant.

5.3.   Tokia padėtis, beje nusistovėjusi ir kitose srityse (aplinkosaugos standartai, socialinės teisės ir pan.) yra nepriimtina vartotojams. Jie gali, visiškai to nežinodami, nusipirkti produktą, kuris neatitinka europiečių pasirinkimo. Pavyzdžiui, vartotojas šiandien gali rinkoje visiškai teisėtai nusipirkti iš trečiųjų šalių atvežtų apelsinų, apdorotų labai stipriu insekticidu „Lebaicid“, kurio aktyvioji medžiaga yra fentionas. Šį produktą jau keleri metai dėl aplinkosauginių priežasčių uždrausta naudoti Europos Sąjungoje. Taigi Europos bendrais prioritetais tam tikra prasme piktnaudžiaujama, be to, klaidinami vartotojai.

5.4.   Techniniai Europos reikalavimai importuojamiems produktams irgi netaikomi, todėl Europos gamintojai savo veiklą vykdo iškreiptos konkurencijos sąlygomis. Prancūzijos gyvulininkystės institutas pamėgino įvertinti kai kurias papildomas išlaidas. Pavyzdžiui, Europoje dedamos didžiulės pastangos atsekamumo srityje – bandoma įdiegti gyvūnų identifikavimo sistemą. Su šia veikla susijusios investicijos siekia 0,4 EUR/100 kg galvijų skerdenų pagaminti, t. y. 25 ES šios išlaidos sudaro 32 milijonus eurų. Kolektyvinio gyvūnų gerovės reikalavimo įgyvendinimas veršienai siekia 4 EUR/100 kg skerdenų, t. y. 25 ES šios išlaidos sudaro 31 milijoną eurų.

6.   Europos standartų įtaka besivystančioms šalims

6.1.   ES yra didžiausia žemės ūkio kilmės maisto produktų importuotoja iš besivystančių šalių. Tai galima paaiškinti praeityje suteiktomis didelėmis prekybos nuolaidomis. Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija reguliariai įspėja apie Europos sveikatos standartų pasekmes mažiau išsivysčiusių šalių gamintojams ir įmonėms.

6.2.   Sveikatos saugos srityje ES negali nuolaidžiauti. Tai suprasdamas, EESRK vis dėlto skatina pažeidžiamiausiems prekybos partneriams teikti techninę pagalbą, palaikyti su jais dialogą ir bendradarbiauti. Jis taip pat ragina Komisiją tęsti pradėtą iniciatyvą, kuria remiamas atsekamumo ir skubaus įspėjimo sistemos įdiegimas mažiausiai išsivysčiusiose šalyse.

7.   Lygiavertiškumo principas ir atsekamumas

7.1.   Sutartys dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo ir dėl techninių prekybos kliūčių PPO narėms yra privaloma teisinė bazė, kurios laikantis galima išvengti nepagrįstų importo apribojimų ir tikėtis didesnio skaidrumo nustatant patekimo į rinką sąlygas.

7.2.   Bendrijos teisės aktuose skelbiama, kad importuojami maisto produktai turi atitikti maisto produktus reglamentuojančius Europos teisės aktus „arba sąlygas, kurias Bendrija pripažįsta jiems lygiavertėmis (8)“. EESRK norėtų atkreipti dėmesį į tai, jog esama pavojaus dėl ES pernelyg plačiai interpretuojamo tarptautinėmis taisyklėmis apibrėžto lygiavertiškumo principo.

7.3.   Europoje maisto atsekamumas sudaro sveikatos saugos modelio pagrindą. Maisto sauga rūpinamasi nuo pirminės maisto gamybos (...) iki maisto pardavimo arba tiekimo vartotojui (pradedant nuo ūkio iki vartotojo stalo), nes „kiekviena sudedamoji dalis gali turėti įtakos maisto saugai“ (9). Tačiau daugumą importuojamų produktų reikalaujama atsekti tik nuo eksportuotojo. Nepaisant vaidmens, kurį gali atlikti privatus sektorius, EESRK abejoja, ar kai kuriose trečiosiose šalyse galiojančią praktiką saugos požiūriu galima laikyti „lygiaverte“. Komitetas mano, kad atsekamumo srityje reikėtų imtis iniciatyvos ir šiam klausimui dvišalėse derybose ir teikiant techninę pagalbą mažiau išsivysčiusioms šalims teikti pirmenybę.

8.   Kiti teisėti veiksniai ir tarptautinės teisės raida

8.1.   GATT (Bendras muitų tarifų ir prekybos susitarimas) dokumentuose ir įvairiuose PPO susitarimuose numatoma atsižvelgti ne tik į sveikatos saugos veiksnius, bet ir į kitus teisėtus tarptautinės komercinės teisės reglamentų veiksnius. Taigi, tarptautinės teisės raida šioje srityje yra daug lėtesnė. Tačiau ir ES sprendimai, jei juos vertintume vien sveikatos požiūriu, ne visada yra pagrįsti. Pavyzdžiui, Komisijai sunkiai sekasi įrodyti, kad Jungtinėse Valstijose vištienos plovimas chloru, kuriuo panaikinamos bakterijos, gali pakenkti Europos vartotojų sveikatai. Akivaizdu, kad maisto kokybė abiejuose žemynuose suprantama skirtingai. Esama ir kitokio pobūdžio pavyzdžių: sprendimas uždrausti ruonių kailio importą grindžiamas ne sveikatos argumentais, o gyvūnų gerovės. Dėl šių priemonių atitikties PPO taisyklėms aktyviai diskutuojama tarptautiniu mastu.

8.2.   Nepaisant to, Ginčų sprendimų institucijos praktika leidžia tikėtis teigiamų permainų. Pavyzdžiui, vadinamojoje „krevečių ir vėžlių“ byloje, kuri supriešino Jungtines Valstijas ir Malaiziją, teismo kolegija priėmė pirmajai šaliai palankų sprendimą, manydama, kad, remiantis tarptautiniu susitarimu dėl biologinės įvairovės apsaugos, krevečių importo uždraudimas buvo pagrįstas. Malaizijos žvejai privalėjo pakeisti žvejybos techniką, kad daugiau nebegaudytų pagal minėtą konvenciją saugomų vėžlių. Šiuo metu diskutuojama ir dėl ryšio tarp PPO nustatytų taisyklių ir kitų tarptautinių susitarimų išaiškinimo.

8.3.   ES turėtų rodyti kuo daugiau iniciatyvos šiais klausimais. Taigi ES turėtų ginti bendrus prioritetus, argumentuotai pateikti „kitus teisėtus veiksnius“ tarptautinėse organizacijose ir paskatinti vėl pradėti diskusijas dėl ryšio tarp PPO taisyklių ir kitų tarptautinių susitarimų. Be to, reikia skatinti ieškoti būdų bendrų prioritetų ir teisėtų veiksnių objektyvumui užtikrinti siekiant jų tarptautinio pripažinimo.

9.   Vartotojų informavimas

9.1.   Europos vartotojai nori gauti vis daugiau informacijos apie jų vartojamų maisto produktų gamybos sąlygas. Siekdamas patenkinti šį poreikį, privatus sektorius imasi daug iniciatyvų. Be to, šiandien diskutuojama dėl įvairių idėjų, pavyzdžiui, dėl ES ženklo arba informacijos, susijusios su gyvūnų gerove, nurodymo etiketėje. Būtų galima pasiūlyti, kad tarptautinė organizacija teiktų vartotojams nepriklausomą informaciją apie gamybos metodus įvairiose šalyse. Šios nepriklausomos informacijos įstaigos užduotis turi būti informacijos teikimas pasaulinei išankstinio perspėjimo sistemai, kurią dar reikia sukurti.

9.2.   Tačiau vartotojų informavimas negali būti vienintelis šiame dokumente iškeltų problemų sprendimo būdas. Maisto gamybai naudojama vis daugiau perdirbtų produktų; informacijos apie jų kilmę nurodymas etiketėje tampa sudėtinga problema ir įmonėms, ir vartotojams. Todėl valdžios institucijos turėtų prisiimti atsakomybę ir užtikrinti, kad vidaus rinkoje platinami produktai atitiktų Europos piliečių pasirinkimą. Vartotojai tikisi, kad šis pasirinkimas nebus paaukotas politinių procesų vardan (pavyzdžiui, transatlantinis dialogas), kurie tarnauja tik tikslui iškelti arba geriems santykiams su prekybiniais partneriais palaikyti.

Briuselis, 2008 m. spalio 22 d.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Mario SEPI


(1)  Dok. Taryba 10698/08.

(2)  Reglamentas (EB) Nr. 178/2002, 8 konstatuojamoji dalis.

(3)  Reglamentas (EB) Nr. 178/2002, 3 str.

(4)  RASFF (Skubaus įspėjimo apie nesaugius maisto produktus ir pašarus sistema) 2007 m. metinė ataskaita.

(5)  Reglamentas (EB) Nr. 178/2002, 6 str.

(6)  Reglamentas (EB) Nr. 178/2002, 19 konstatuojamoji dalis.

(7)  Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), 2003 m. „Maisto saugos socialiniai ir ekonominiai veiksniai: novatoriški kai kurių šalių veiksmai“.

(8)  Reglamentas (EB) Nr. 178/2002, 11 straipsnis.

(9)  Reglamentas (EB) Nr. 178/2002, 3 straipsnio 15 dalis.


Top