EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52007IE1709

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos Sąjungos aplinkos apsaugos taisyklių poveikio pramonės permainoms

OJ C 120, 16.5.2008, p. 57–65 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

16.5.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/57


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos Sąjungos aplinkos apsaugos taisyklių poveikio pramonės permainoms

(2008/C 120/15)

2007 m. vasario 16 d., vadovaudamasis Europos bendrijos steigimo sutarties 29 straipsnio 2 dalimi, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nusprendė parengti nuomonę dėl

Europos Sąjungos aplinkos taisyklių poveikio pramonės permainoms.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2007 m. lapkričio 13 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Antonello Pezzini, bendrapranešėjis Maciej Nowicki.

440-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2007 m. grodžio 12 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 137 nariams balsavus už, 1 prieš ir 1 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1

Aplinkos apsaugos politika yra vienas svarbiausių socialinių iššūkių, šiuo metu iškilusių viešosios valdžios institucijoms ir sprendimus priimantiesiems ekonomikos srityje. Neryžtingas reagavimas į aplinkos problemas tarptautiniu mastu negali ilgiau būti dingstis atidėlioti įstatyminius ir elgsenos pakeitimus, reikalingus siekiant pagrindinio ES tikslo — darnaus vystymosi.

1.2

Europos pramonė turi didžiulį potencialą tapti tvaria ekonomika, tačiau jos sėkmė vis labiau priklausys nuo gebėjimo diegti naujoves vykstant pramonės permainoms. Šios permainos reikalingos atsižvelgiant į rinkų atvėrimą, globalizaciją ir technologines bei elgsenos permainas, kurias spartina poreikis išsaugoti aplinką ir gamtinius išteklius.

1.3

Komiteto nuomone, visi ekonomikos ir socialiniai veikėjai, tiek viešieji, tiek privatieji, taip pat politinius sprendimus priimantieji bei valdžios institucijos turi įsisąmoninti, kad teks susidurti su nauja pramonės revoliucija, svarbiausiu vystymo prioritetu laikančia gyvenimo ir aplinkos kokybę, reikalaujančia taikyti naują integruotą metodą, susijusį su gamtinių išteklių valdymu ir apsauga, gamyba bei vartojimu.

1.4

Komiteto nuomone, būtina kuo greičiau pereiti nuo pasyvios gynybinės ir neveiklios taktikos prie ryžtingos ir aktyvios veiklos, leidžiančios ES ir valstybių narių lygmeniu parengti ateičiai aiškias ir stabilias teigiamų priemonių sąlygas, kurios padėtų greičiau:

vystyti ir taikyti švarių technologinių procesų ir produktų technologijas,

skatinti tikrą, su ekologiška gamyba susijusį verslumą,

rengti kvalifikuotą techninį personalą.

1.5

EESRK nuomone, svarbu, kad šis naujas aktyvus metodas būtų paremtas prevencija, o ne vėliau atliekamais korekciniais veiksmais ir apimtų visiems suinteresuotiems subjektams taikomus veiksmus pagal Europos aplinkosaugos kodeksą, kuris būtų naudingas įstatymų leidėjams, ekonomikos subjektams ir vartotojams.

1.6

Komitetas įsitikinęs, kad technologijų vystymas ir inovacijos turi būti visų pirma verslininkų ir viešosios valdžios institucijų atsakomybės sritis; tačiau tiek verslininkus, tiek valdžios institucijas turi motyvuoti, skatinti ir teikti paramą Europos, nacionalinė ir vietos politika, taip pat viešosios ir privačios partnerystės, supaprastinančios arba išlaisvinančios išteklius, kurie yra labai svarbūs atremiant šiuos iššūkius.

1.7

Komiteto nuomone, būtina ES lygiu įtraukti naujas ir tvarias pramonės iniciatyvas į struktūrinius fondus, Bendrijos inovacijų, mokslinių tyrimų ir mokymo programas, taip pat į atitinkamas finansines priemones.

1.8

Komitetas primena Komisijai ir valstybėms narėms apie būtinumą spartinti konkrečių supaprastinimo priemonių priėmimą, norint pašalinti nereikalingus formalumus ir kartu apriboti didėjančias ekonomines išlaidas, atsirandančias dėl biurokratinių ir techninių aplinkosaugos teisės aktų reikalavimų. Pastaruosius reikia tobulinti ir nuosekliai konsoliduoti.

1.8.1

Reikia siekti glaudaus koordinavimo ir įvairiais lygmenimis rengti politines strategijas bei priemones, paremtas pastangomis supaprastinti procedūras ir nuolat mažinti biurokratiją, taip pat įgyvendinti kuo skaidresnę, vartotojams palankią ir daug išlaidų nereikalaujančią aplinkos apsaugos politiką, ypač orientuotą į MVĮ. Principas „Mažiau, bet geresnių teisės aktų“ kartu mažinant teisės aktų skaičių turi būti įgyvendintas priimant bendrus suderintus aplinkos apsaugos teisės aktus, kurie užtikrintų teisinį tikrumą ir skaidrumą prisitaikant prie pramonės permainų ir kuriuose dėmesys būtų sutelktas į geresnę išteklių bei aplinkos apsaugą ir aplinką tausojančių, konkurencingų technologinių naujovių taikymą pasaulio rinkose. MVĮ turi būti sudarytos sąlygos prisiimti atitikties išlaidas nesumažinant savo konkurencinių privalumų.

1.9

Komitetas pabrėžia, kad svarbu greitai priimti ilgalaikę integruotą Bendrijos strategiją, teikiančią viešiesiems ir privatiems sprendimus priimantiesiems užtikrintumą, leidžiantį imtis reikiamų techninių ir organizacinių pokyčių, kurie būtini norint laikytis aukštų aplinkosaugos standartų.

1.10

Stabilumo ir augimo paktą galima būtų taip pakeisti, kad būtų galima geriau įgyvendinti Lisabonos ir Geteborgo strategijų tikslus, susijusius su tvariu vystymusi, norint aiškiai ir skaidriai, neiškreipiant konkurencijos, skatinti ir reikiamas ilgalaikes viešąsias investicijas, netaikant joms „biudžeto deficito“ sąvokos.

1.11

Valstybės narės privalo į kasmetines Lisabonos strategijos ataskaitas įtraukti informaciją apie savo metinius investicijų planus, parengtus aplinkosaugos srityje, taip pat savo įstatyminių ir finansinių priemonių ex-post vertinimo rezultatus. Šie duomenys turėtų tapti neatskiriama suvestinės ataskaitos dalimi, kurią Komisija turėtų kiekvienais metais pateikti pavasario Europos Vadovų Tarybos susitikime, taip pat Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui.

1.12

Komiteto nuomone, labai svarbu, kad nacionalinėse strategijose būtų pabrėžtas teigiamas įvairių ekonominių priemonių ir fiskalinių paskatų poveikis aplinkai. Tai ypač pasakytina apie apmokestinimą, tikimasi, kad šioje srityje reikėtų siekti sprendimų Europos lygiu (1), darančių įtaką:

gamybinei veiklai ir užimtumui,

gamtinių išteklių naudojimui,

aplinkos užterštumo lygiui,

sprendimams, susijusiems su aukšto lygio aplinkosauga,

technologinėms inovacijomis aplinkosaugos srityje, kurios susijusios su procesais, produktais ir organizacija.

1.13

Reikia greičiau apibrėžti išmatuojamus ir bendrus tikslus, kad būtų galima įgyvendinti pavasario Europos Vadovų Taryboje ir po to įvykusiame aplinkos ministrų susitikime priimtus ambicingus nutarimus.

1.14

Komitetas patvirtina svarbų vaidmenį, kurį privalo atlikti socialiniai partneriai ir organizuotos pilietinės visuomenės atstovai tarpšakiniu arba įvairių lygių sektoriniu lygmeniu, pradedant Europos lygmeniu siekdami išspręsti konkurencingumo, energetikos ir aplinkosaugos problemas, kurios daro didelę įtaką daugeliui pramonės šakų, verčia daryti esminius struktūrinius pakeitimus, ypač perdirbamojoje pramonėje; tam būtinas glaudus koordinavimas ir integruotas požiūris, be to, būtina nuolat siekti supaprastinimo ir mažinti biurokratiją.

1.15

Komiteto nuomone, problemos, susijusios su aplinka, tausiu gamtinių išteklių naudojimu ir naujų, su tausiu aplinkos naudojimu susijusių rinkos galimybių ir geresnių darbo vietų kūrimu, turi būti tinkamai suderintos su verslui ir darbuotojams palankia aplinka, kuri skatintų įmonių ir darbuotojų inovacijų potencialą ir jų pastangas plėtoti ekonominę, socialinę, kultūrinę ir mokymo veiklą, kurią privalo plėtoti įmonės, norėdamos išlikti konkurencingos rinkoje.

1.16

Kaip jau ne kartą pabrėžė EESRK ir aukšto rango Komisijos, Tarybos bei Europos Parlamento veikėjai, būtina sumažinti administracinę ir biurokratinę naštą įmonėms siekiant išlaisvinti įmonių ekonomines ir socialines jėgas bei panaudoti jas tvariam darbo aplinkos ir gamybos bei organizacinių struktūrų modernizavimui.

1.17

Turėtų būti nuosekliai vykdoma bendra veiksminga verslo politika, kuri sugebėtų derinti pastangas saugoti aplinką ir stiprinti konkurencingumą, užtikrinti gyvenimo ir darbo kokybę ir padidintų užimtumo lygį bei aplinkos problemas suvokiančių ir kvalifikuotų darbuotojų skaičių: turi būti stiprinamas MTTP, naujovių ir konkurencingumo bei LIFE+ programų veiksmingumas palengvinant jų prieinamumą, be to, jos turi būti suderintos su struktūrinės ir regioninės politikos priemonėmis, skirtomis skatinti sanglaudą.

1.18

Bendrijos pastangomis kurti informacinę visuomenę turi būti siekiama į bendrojo lavinimo ir mokymo programas įtraukti aplinkosaugos aspektus, pradedant pradine mokykla ir baigiant profesiniu, vadybos ir moksliniu ugdymu.

1.19

Turi būti nuosekliai įvertinta socialinių, ekonominių ir aplinkosaugos klausimų reikšmė nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, kad įmonės galėtų konkuruoti pasaulio rinkoje remdamosi vienodomis sąlygomis ir kad siekiant darnaus vystymosi būtų atsižvelgta į naują ir didesnę tarpusavio priklausomybę, atsiradusią tarp skirtingų šalių ir didelių, žemynus apimančių ekonominių zonų.

1.20

Europa privalo dvišaliu ir daugiašaliu lygmeniu laikytis bendros pozicijos, siekiant užtikrinti, kad į PPO ir dvišalius susitarimus būtų įtrauktas ne tik socialinis, bet ir aiškiai pabrėžtas aplinkosaugos aspektas.

2.   Įžanga

2.1

Europos Vadovų Taryba, posėdžiavusi Briuselyje 2007 m. kovo 8–9 d., ypatingą dėmesį skyrė aplinkos apsaugos ir klimato kaitos klausimams ir apibrėžė konkrečius tikslus šioje srityje.

2.1.1

Buvo iškeltas tikslas sumažinti CO2 išmetamus kiekius 20–30 proc. iki 2020 m. ir 60–80 proc. iki 2050 m., palyginti su 1990 m. lygiu.

2.2

2007 m. Komisijos metinėje pažangos ataskaitoje dėl Lisabonos strategijos augimui ir užimtumui skatinti pagrindinis dėmesys skiriamas klimato kaitai, ekologijos inovacijoms, energijos efektyvumui, atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir energijos rinkoms.

2.2.1

Ataskaitoje pabrėžiama, kad atsakinga veikla šiose srityse padėtų priimti veiksmingus sprendimus, susijusius su aplinkos problemomis, tausiu gamtos išteklių naudojimu ir naujų rinkos galimybių bei naujų darbo vietų kūrimu.

2.3

2007 m. vasario 20 d. Aplinkos tarybos posėdyje buvo pabrėžta, kad ES atnaujinta darnaus vystymosi strategija ir Lisabonos strategijos augimui ir užimtumui skatinti papildo viena kitą ir kad Lisabonos strategija svariai prisideda siekiant pagrindinio darnaus vystymosi tikslo. Be to, dar kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad svarbu stiprinti aplinkos apsaugą, kuri laikytina vienu iš trijų pagrindinių tvaraus vystymosi ramsčių, ir toliau siekti darnaus vystymosi tikslo bei į visas politikos kryptis įtraukti aplinkosaugos klausimus.

2.4

Tinkamai parengta aplinkos apsaugos politika, atsižvelgianti į reikiamus prisitaikymo laikotarpius, pagrįsta geresnės teisėkūros ir teisės nuostatų bei administravimo supaprastinimo principais, aktyviai skatindama ekologines naujoves ir efektyvų išteklių naudojimą gali svariai prisidėti prie konkurencingumo, augimo ir užimtumo didinimo. Reikėtų vengti pernelyg daug įstatymų leidybos iniciatyvų, dėl kurių nuolat keičiami galiojantys teisės aktai.

2.5

Taryba paragino Komisiją kuo greičiau pateikti žaliąją knygą dėl rinkos priemonių, taikomų aplinkosaugos valdymui. Joje turės būti pasiūlytos naujos, daug išlaidų nereikalaujančios aplinkos politikos priemonės, kurios būtų taikomos kartu su teisės aktais ir finansinėmis paskatomis. Šios priemonės neturėtų sukelti rinkos iškraipymų; be to, jos padėtų siekti aplinkosaugos efektyvumo visuose gamybos sektoriuose ir užtikrinti, kad vietos problemos būtų sprendžiamos vietos lygiu.

2.5.1

Komitetas pabrėžia: „norint kad tvaraus vystymosi strategija galėtų suteikti tikrą postūmį, ji turi būti įgyvendinama remiantis konkrečiais išmatuojamais tikslais ir užduotimis, remiantis griežta analize“. Tarybos dokumente ES tvaraus vystymosi strategijos peržiūra rašoma: „nors naujoji strategija apima iš tiesų daug tikslų ir priemonių, ji nesieja jų su konkrečia išmatuojama analize duomenų ir tendencijų ar kokybine problemų bei klausimų analize“ (2).

2.6

Todėl CCMI būtinai turi apsvarstyti plačią temą dėl Europos aplinkosaugos teisės aktų įtakos pramonės permainoms, atsižvelgdamas į EESRK ir CCMI patirtį, įgytą rengiant įvairias nuomones šia tema.

2.7

2006 m. gruodžio 4 d. Konkurencingumo tarybos posėdyje buvo pabrėžta, kad svarbu skatinti ekologines inovacijas (ypač pramonėje), taikant aukštų tikslų siekiančią koncepciją, ypač pramonės, naujovių, konkurencingumo, mokslinių tyrimų ir plėtros bei aplinkos politikos srityse, kartu visiškai pasinaudojant pirmaujančių rinkų teikiamomis galimybėmis šiuose sektoriuose:

tvarių ir saugių technologijų, darančių nedidelę įtaką aplinkai,

ekologinio produktų projektavimo,

atsinaujinančios energijos,

energijos efektyvumo ir gamtinių išteklių tausojimo,

vandens tiekimo paslaugų.

Prie šių sričių dar galima priskirti efektyvų medžiagų naudojimą (3).

2.7.1

Reikia siekti paversti Europą ekologinių naujovių centru ir efektyviausiai energiją naudojančiu pasaulio regionu.

2.8

Pastaraisiais metais CCMI išsamiai apsvarstė priemonių, skirtų mažinti paklausą, poveikį nuomonėse, kurias Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė 2003 m. rugsėjo 25 d. ir 2006 m. rugsėjo 14 d.: „Pramonės permainos: dabartinė padėtis ir perspektyvos — Bendras požiūris“ ir „Darnus vystymasis — pramonės permainų varomosios jėgos“ (4). Pagrindinis minėtų nuomonių tikslas buvo ištirti vystymosi, „kuris tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemažinant būsimų kartų galimybių tenkinti savus poreikius“ (5), dinamiką.

2.9

Tuo tarpu šioje nuomonėje savo iniciatyva siekiama išnagrinėti šį klausimą nuodugniau, atsižvelgiant į produkcijos, pagamintos taikant ekologiškai tvarius metodus, pasiūlą. Taip pat aptariamos Europos aplinkos apsaugos nuostatos, kurios ypač stipriai veikia gamybos ir paskirstymo sektorių veiklą ir kartu daro vis didesnę įtaką gaminių, technologijų ir paslaugų sritims.

2.10

Nustačius integruotą produktų politiką (IPP) ir įvertinus galimas praktines pasekmes, ji bus neatsiejama Bendrijos darnaus vystymosi strategijos dalis. Visi produktai daro poveikį aplinkai — gamybos, naudojimo arba galutinio jų šalinimo metu. Tas pats pasakytina apie paslaugas. ES stengiasi skatinti ekonomikos subjektus ir pilietinę visuomenę dalyvauti aplinkos apsaugoje taikydama įvairias priemones, pvz., ekologinį ženklinimą, Bendrijos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemą arba savanoriškus susitarimus.

2.11

Siekiant užtikrinti veiksmingą aplinkos apsaugą turi būti tiksliai įvertintas žmonių priimamų sprendimų ir jų veiklos poveikis aplinkai. Poveikis aplinkai gali būti tiriamas iš anksto, remiantis viešų ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo sistemomis, arba vėliau, tikrinant kaip laikomasi aplinkos apsaugos reikalavimų valstybėse narėse dalyvaujant visiems suinteresuotiems subjektams.

2.11.1

Reikia skirti tokį pat dėmesį tvariai pramonės politikai ir vartojimui, paremtam tvaraus vystymosi principais.

2.12

Be to, šiuo metu taikomos sankcijos už žalą, padarytą saugomoms teritorijoms ir vandens telkiniams, taip pat užteršus dirvožemį. Principas „teršėjas moka“ buvo praktiškai pradėtas taikyti 2004 m. priėmus Atsakomybės už žalą aplinkai direktyvą, pagal kurią iš teršėjo gali būti pareikalauta atlyginti žalos aplinkai pašalinimo išlaidas. Be to, galioja Europos teisės aktai dėl atliekų tvarkymo, pakuočių, apsaugos nuo triukšmo, vandens ir oro taršos, klimato kaitos, gamtinių bei techninių pavojų ir nelaimingų atsitikimų, susijusių su pavojingomis medžiagomis (6).

2.13

Vienas pagrindinių plataus pobūdžio tikslų, susijusių su vis labiau globalizacijos veikiama rinka, yra sistemingai atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus jau produktų projektavimo pakopoje (7), kad būtų sumažintas neigiamas poveikis aplinkai viso produktų gyvavimo ciklo metu. Šį procesą reglamentuoja konkretūs Europos teisės aktai; kartu jis — vienas prioritetų Europos Sąjungos šeštosios aplinkosaugos veiksmų programos (2002–2012 m.), numatančios septynių teminių strategijų parengimą ir įgyvendinimą (8), dėl kurių EESRK jau pareiškė savo nuomonę ir kurios tiek apskritai, tiek konkrečiai susijusios su gamybos ir paskirstymo sistemomis.

2.14

CCMI visiškai pritaria tikslui projektuojant produktus ir gaminant bei paskirstant produkciją nuo pat pradžių atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus, jeigu tai glaudžiai susiję su atitinkama Lisabonos strategijos dalimi, kad Europos pramonė, kurioje vyksta permainos, vėl taptų konkurencinga net tik dėl darnaus ir nuoseklaus vystymosi, bet ir dėl techninės bei administracinės naštos įmonėms, ypač nedidelėms, supaprastinimo ir sumažinimo.

2.15

Nustačius darnią priemonių sistemą, leidžiančią atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus visų energiją naudojančių produktų projektavimo, kūrimo, paskirstymo ir šalinimo metu, šie reikalavimai būtų taikomi daugiau nei 70 proc. šiuo metu vidaus rinkos laisvoje apyvartoje esančių produktų (9). Ši sistema neapsiriboja energijos naudojimo efektyvumo klausimais, bet apima bet kokio pobūdžio poveikio aplinkai aspektus (kietųjų ir dujinių dalelių, triukšmo emisijos, elektromagnetinės spinduliuotės ir kt.).

2.16

Vis dėlto gamybos ir paskirstymo sistemoms didelį poveikį daro įvairūs aplinkosaugos teisės aktai, dėl kurių Europos Sąjungoje iš esmės keičiasi produktų gamybos ir paslaugų teikimo būdai. Šie teisės aktai turi būti skaidrūs, juos reikia supaprastinti ir konsoliduoti. Bendrijos įsipareigojimai aplinkos politikos srityje turi įtakos visoms kitoms politikos sritims, pvz., politinėms priemonėms dėl techninių standartų nustatymo, cheminių medžiagų reglamentavimo (REACH reglamentas), užimtumo politikai arba priemonėms, susijusioms su bendra rinka ir prekių bei paslaugų judėjimu.

2.17

Įgyvendinant priemones reikia atsižvelgti į pašalinį poveikį, dažnai ribojantį rezultatus, pasiektus įgyvendinus svarbiausius tikslus (10), netyčinėmis, bet sunkiomis pasekmėmis darančius žalą ekonomikai, kadangi nėra kompleksinio vertinimo integruotoje sistemoje (11).

3.   Dabartinė Bendrijos aplinkos apsaugos priemonių sistema

3.1

Aplinkos apsaugos politika yra vienas svarbiausių socialinių iššūkių, šiuo metu iškilusių viešosios valdžios institucijoms ir sprendimus priimantiesiems ekonomikos srityje. Neryžtingas reagavimas į aplinkos problemas tarptautiniu mastu negali ilgiau būti dingstis atidėlioti įstatyminius ir elgsenos pakeitimus, reikalingus siekiant pagrindinio ES tikslo — darnaus vystymosi. Tvarus vystymasis yra bendras iššūkis, iškilęs mūsų partneriams visame pasaulyje.

3.2

Komiteto nuomone (12), darnus vystymasis turi padėti kurti turtingesnę ir teisingesnę visuomenę, kuri garantuotų švaresnę, saugesnę ir sveikesnę aplinką, užtikrinančią mums, mūsų vaikams ir vaikaičiams geresnę gyvenimo ir darbo kokybę. Dėl to būtina geriau suderinti ES politikos kryptis ir priemones, kad būtų suformuotas aktyvus nebiurokratinis požiūris ir kartu atsižvelgta į pramonės permainų ekonominius ir socialinius aspektus bei sustiprintas įmonių konkurencingumas.

3.3

Komitetas jau anksčiau yra pabrėžęs, kad siekiant suderinti ekonominį augimą su tvaria socialine ir aplinkos apsauga ypač svarbi mokslinė ir techninė pažanga: „Aukščiausi moksliniai ir techniniai laimėjimai ir jų pavertimas konkurencinga ekonomine jėga yra lemiamos sąlygos, galinčios užtikrinti mūsų ateitį, pvz., susijusią su energetika ir klimato problemomis, išlaikyti ir gerinti dabartinę mūsų poziciją pasaulio aplinkoje, kad plėtotume Europos socialinį modelį, o nesudarytume jam pavojaus“ (13).

3.4

Europos bendrijos septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo veiklos programoje (2007–2013 m.) prioritetas vienareikšmiškai teikiamas aplinkos problemoms. „Aplinkos apsauga yra nepaprastai svarbi užtikrinant dabarties ir ateities kartų gyvenimo kokybę ir gyvenimo sąlygas. Nustatyti ir išspręsti su tuo susijusias problemas — nesvarbu, ar jos atsiranda dėl žmogaus veiklos, ar natūraliai — yra ypač plataus užmojo ir tikriausiai gyvybiškai svarbus tikslas. Šis uždavinys glaudžiai susijęs su įvairiais mokslinių tyrimų ir politikos sričių klausimais, pvz., ekonomikos, energetikos, sveikatos apsaugos ir žemės ūkio politikos, įskaitant stebėsenos uždavinius, o atsižvelgiant į pasaulinio masto aspektus — ir su tarptautiniais susitarimais“ (14).

3.4.1

Europos technologijų platformos (15) yra svarbus instrumentas, skirtas išlaisvinti Europos inovacijų potencialą. Jas papildo aplinkosaugos technologijų veiksmų planas, kuriame kalbama apie pirmaujančias rinkas.

3.4.2

Perdirbamoji pramonė ir ateityje bus svarbi Europos ekonomikai, su sąlyga, kad ateityje vystysis laikantis naujų kriterijų, padedančių išlaikyti gyvenimo kokybę ir saugoti aplinką, atsižvelgs į tinkamą gamtinių išteklių naudojimą, ir

kurs naujus verslo modelius,

teiks produktus ir paslaugas, turinčius didelę pridėtinę vertę,

taikys pažangią pramonės techniką ir naudos procesus, kuriems būdingos aukšto lygio ekotechnologijos,

gamyboje taikys naują technologiją ir mokslo laimėjimus, siekiant nustatyti aplinkosaugos ir techninius standartus;

atnaujins MTTP modelius ir švietimo infrastruktūrą ir įtrauks į juos naujus aplinkosaugos kriterijus.

viešųjų pirkimų srityje labiau taikys aplinkosaugos reikalavimus,

kaip numatyta veiksmų plane (16), taikys naujas aplinkosaugos technologijų finansavimo formas;

tinkamiau taikys mokslinius tyrimų rezultatus ir techninių normų standartus.

3.5

2007–2013 m. sanglaudos politikos instrumentai, kuriems finansuoti skirta 308 mlrd. eurų rodo, kad darnus vystymasis — vienas svarbiausių prioritetinių uždavinių ir kad jo įgyvendinimas sudarys tinkamas sąlygas socialinės ir aplinkosaugos sinergijoms: „Aplinkosauga yra svarbi rengiant programas ir projektus atsižvelgiant į tvaraus vystymo skatinimą“ (17).

3.5.1

ERPF lėšomis ES mastu finansuojamos regioninės plėtros, pramonės permainų, konkurencingumo didinimo ir teritorinio bendradarbiavimo sričių programos. Finansavimas turi apimti aplinkosaugą, mokslinius tyrimus ir šio svarbaus sektoriaus rizikos prevenciją, visų pirma mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose.

3.5.2

Sanglaudos fondas prisideda taikant intervencines priemones aplinkosaugos ir transeuropinių transporto tinklų srityse. Šiuo metu fondo lėšos skiriamos valstybėms narėms, kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) nesiekia 90 proc. Bendrijos BVP vidurkio (18), nors geležinkelio transportui, palyginti su kelių transportu, numatyta labai nedaug lėšų, to pasekmės — žalingas poveikis aplinkai ir gyvenimo kokybei.

3.5.3

Numatyta naujovė, paremta sanglaudos išlaidų sutelkimu bendroms temoms, tarp jų moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, naujovėms ir verslininkystei, informacinės visuomenės kūrimui, transportui, energetikai, įskaitant atsinaujinančius energijos išteklius, aplinkosaugai, taip pat su žmogiškaisiais ištekliais ir užimtumo politika susijusioms temos.

3.5.4

Komitetas pabrėžia, kad „struktūriniai fondai ir sanglaudos fondas įgyvendino Lisabonos strategiją gerokai anksčiau apimdami visus aspektus: augimo, sanglaudos, užimtumo, darbo kokybės ir aplinkos tvarumo. Jie prisidėjo prie Europos socialinio modelio stiprinimo“ (19).

3.5.5

Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programa (2007–2013 m.), kurią Komitetas įvertino labai palankiai (20), be kita, taip pat apima programą „Pažangi energija Europai“, kuria siekiama skatinti darnų vystymąsi energetikos srityje ir gerinti energijos naudojimo efektyvumą, užtikrinti tiekimą bei remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Finansinė priemonė LIFE+, nors jai skirta nepakankamai lėšų (21), turi prisidėti prie pažangių strategijų bei priemonių kūrimo ir demonstravimo; žinių bazės, skirtos vystymuisi, vertinimui ir stebėsenai, stiprinimo; pajėgumų didinimo; keitimosi pažangiąja patirtimi; aplinkos valdymo tobulinimo; informacijos sklaidos ir aplinkosaugos problemų suvokimo didinimo.

3.5.6

Be to, reikia paminėti EIB patvirtintą atskirą aplinkosaugos projektų finansavimą, į kurį Komitetas atkreipė dėmesį jau ankstesnėse nuomonėse. Šios lėšos sudarė trečdalį visos atskiram finansavimui numatytos sumos, kuri Europos Sąjungoje 2005 m. siekė 10,9 mlrd. eurų.

3.5.7

Komitetas pabrėžė, kad „mūsų atviros tarptautinės konkurencijos sąlygomis bet kuri valdymo strategija, skirta socialiai atsakingoms vietovėms ir regionams vystyti, turi užtikrinti tvarią vystymo ir aukštų socialinių standartų tendenciją“, norint užtikrinti „didelį aplinkosauginį ir socialinį tvarumą vystant gamybą ir vartojimą“ (22).

3.5.8

Komiteto nuomone, miestų planavimo politikai tenka aukščiausias prioritetas, atsižvelgiant į faktą, kad 40 proc. CO2 tenka miestams, kartu norint „laikytis ES siektinų verčių ir miestų oro kokybės ir smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracijos (…) mažinimo taisyklių“ (…) (23).

3.6

Tačiau reikia pabrėžti, kad teisės aktai, taikomi valstybės pagalbai aplinkosaugos srityje, dėl kurios EESRK jau anksčiau išsakė savo nuomonę (24), apima tris svarbiausias pagalbos rūšis:

pagalba veiklai vykdyti, susijusi su atliekų valdymo ir energijos taupymo sritimis;

pagalba MVĮ, susijusi su paramos ir konsultavimo priemonėmis aplinkosaugos srityje (25);

ir investicijų pagalba, skirta įgyvendinti aplinkosaugos srities tikslams, kuriais siekiama sumažinti arba pašalinti taršos šaltinius arba teršalus, taip pat įdiegti žalos aplinkai nedarančius technologinius procesus.

Šie teisės aktai turi būti dar kartą apsvarstyti iki 2007 m. pabaigos.

3.7

Komiteto nuomone, būtina kuo skubiau

patobulinti ir remti prekybą apyvartiniais taršos leidimais (26),

vystyti anglies dvideginio surinkimą ir saugojimą,

mažinti transporto išmetamų dujų kiekį,

skirti dėmesį tvariam augimui,

apsvarstyti galimybes taupyti energiją, gerinant vartotojų informavimą ir taikant pastatų energinio efektyvumo gaires ir būsimą Europos energijos vartotojų teisių chartiją (27).

3.7.1

Galiausiai energinio degalų efektyvumo pagerinimą iš dalies sumenkino krovinių ir keleivių vežimo padidėjimas, kuris lėmė šiltnamio efektą sukeliančių dujų neto padidėjimą (žr. duomenų banką International Climate Change Partnership — Europos aplinkos agentūra) (28). Vietos lygiu, kaip ir anksčiau, iškyla nemažų problemų, tarp jų visų pirma paminėtinos: transporto spūstys, triukšmas ir smulkių kietųjų dalelių išmetimas, nors technologijų vystymas filtrų srityje ateityje gali duoti neblogų rezultatų (29).

3.8

Atsižvelgiant į 2007 m. vasario mėn. paskelbtą Vidaus rinkos laimėjimų įvertinimo leidinį, kuriame nurodyta, jog didžioji dalis vidaus rinką reglamentuojančių nuostatų pažeidimų tenka aplinkos sričiai, galima daryti išvadą, kad nepatenkinamai įgyvendinamos aplinkos sritį reglamentuojančios taisyklės ir teisės nuostatos. Pažeidimai aplinkos srityje sudaro 18 proc. visų pažeidimų. Jeigu dar pridėtume pažeidimus energetikos ir transporto srityse, šis rodiklis siektų trečdalį visų pažeidimų (30).

3.8.1

Taikyti principą „teršėjas moka“ pirmą kartą buvo numatyta 2004 m. balandžio 21 d. Direktyvoje 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją atlyginti, kuriai Komitetas pritarė (31), kadangi pagrindinis jos tikslas yra išvengti žalos aplinkai arba atkurti ankstesnę aplinkos būklę.

3.8.2

Siekiant patobulinti, supaprastinti ir sugriežtinti teisės aktus, taisykles ir administracines procedūras, 2006 m. sausio mėn. pradėta iš naujo apsvarstyti kai kuriuos teisės aktus. Iš jų paminėtini:

PMNA direktyva 2002/95/EB, kurioje draudžiama elektros ir elektroninėje įrangoje naudoti šviną, gyvsidabrį, kadmį, šešiavalentį chromą ir kai kuriuos antipirenus;

Direktyva 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (vadinama EEĮA direktyva), kurioje raginama vengti deponuoti sąvartynuose tam tikras atliekas ir tai riboti, visų pirma taikant atitarnavusių prietaisų ir jų dalių pakartotinio naudojimo ir perdirbimo programas;

TIPK direktyva dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės;

Pagrindų direktyva dėl atliekų  (32), kurioje sujungtos trys pirmiau minėtos šios srities direktyvos.

3.8.3

Komiteto nuomone, tokiu būdu gamintojams būtų sudaryta reali galimybė įtraukti ekologinius aspektus į savo ilgalaikę verslo strategiją ir sukurti rinkos galimybes pateikiant aplinkai žalos nedarančius produktus ir gamybos procesus.

3.8.4

Kaip nurodyta Komiteto nuomonėje (33), Bendrijos integruotos produktų politikos strategijos (angl. Integrated product policy — IPP) požiūriu ypatingą dėmesį reikėtų skirti EP pagrindų direktyvai 2005/32/EB, nustatančiai ekologinio projektavimo reikalavimus energiją naudojantiems gaminiams, kurios nuostatos taikomos visiems energiją (elektrą arba iškastinį kurą) naudojantiems gaminiams ir kurios tikslas yra skatinti parengti įvairiems pramonės sektoriams skirtus teisės aktus, į kuriuos būtų įtrauktos nuostatos, reikalaujančios atsižvelgti į aplinkosaugos aspektus projektuojant atitinkamus produktus.

3.8.5

Reglamentas 1907/2006/EB, kuris dar vadinamas REACH (dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų), pakeičia maždaug keturiasdešimt teisės aktų, t. y. juo sukurta vieninga sistema, skirta visoms cheminėms medžiagoms. Anksčiau Komitetas yra pateikęs savo neigiamą nuomonę dėl šio reglamento sudėtingumo ir jo ilgų techninių priedų (34).

3.9

Kalbant apie savanoriškas priemones, reikėtų pasakyti, kad buvo parengti įvairūs veiksmingi instrumentai, apimantys aplinkos susitarimus ir Bendrijos ekologinio ženklo programą, aplinkosaugos vadybą ir audito sistemą (EMAS), taip pat teisės aktus dėl įmonių socialinės atsakomybės ir dėl socialiai atsakingų teritorijų plėtros.

3.9.1

2002 m. liepą Komisija pateikė komunikatą dėl aplinkos apsaugos susitarimų Bendrijos lygmeniu pagal reguliavimo aplinkos supaprastinimo ir tobulinimo veiksmų planą (35), dėl kurio EESRK pateikė savo nuomonę (36). Veiksmų plane, atsižvelgiant į Lisabonos Europos Vadovų Tarybos iškeltą tikslą, patvirtintą Stokholmo, Laekeno ir Barselonos Tarybos, apibrėžtas uždavinys parengti tolesnę reglamentavimo aplinkos paprastinimo koordinuotų veiksmų strategiją, kuria būtų užtikrintas teisinis apibrėžtumas ir sukurta dinamiškesnė ekonominė aplinka rinkos dalyviams.

3.9.2

Be to, jau 1996 m. Komisija kaip savireguliavimo ir koreguliavimo priemonę įvedė savanoriškus aplinkos apsaugos susitarimus, kurie sudaro galimybę pasinaudoti įmonių orientacija į ateitį ir parengti veiksmingus, tinkamus ir greitai įgyvendinamus problemų sprendimus. Remiantis ja būtų galima gerokai supaprastinti teisėkūros procesą, „kad jis taptų paprastesnis ir lankstesnis, taip pat labiau atitiktų Sąjungos piliečių poreikius ir būtų suprantamesnis visuomenei“, taip pat būtų skatinamas „savanoriškų aplinkos apsaugos susitarimų sudarymas Bendrijos lygmeniu“ (37).

3.9.3

Komitetas pabrėžia, kad Komisija nuolat turėtų svarstyti, ar įgyvendinant minėtus tikslus reikia teisinių sąlygų ar pakaktų savireguliavimo ir bendro reguliavimo. Komiteto nuomone, renkantis vieną iš galimybių, reikėtų pasirinkti tą, kuri leidžia pasiekti tuos pačius tikslus mažesnėmis finansinėmis ir administracinėmis sąnaudomis, užtikrinant optimalų skaidrumą ir kuo aktyvesnį suinteresuotų subjektų dalyvavimą (38).

3.9.4

Kalbant apie Europos ekologinį ženklą, kurį įmonės, remdamosi reglamento (EB) Nr. 1980/2000 nuostatomis, gali reikalauti suteikti nedidelį poveikį aplinkai darantiems produktams arba kitiems produktams, patenkantiems į tą pačią kategoriją, kad būtų skatinama jų gamyba ir vartotojams būtų suteikta aiški moksliškai patvirtinta informacija apie produktus, reikėtų pabrėžti, kad tik nekontroliuojamas Bendrijos ženklų plitimas ir papildomai įteisinti valstybių narių ženklai galėtų sumenkinti jo neabejotiną sėkmę: „nuoroda dėl įvairių ekologinių ženklų sistemų kūrimo (įskaitant aplinkos deklaracijas ir gamintojo deklaracijas) yra keista, kadangi tai reikštų, jog valstybių narių lygmeniu reikalingos papildomos priemonės ir kontrolės rūšys, skirtos atitinkamų duomenų teisingumui tikrinti. Šiuo atžvilgiu EESRK savo nuomonėje dėl naujojo reglamento ekologinio ženklo (39) nepritarė nekontroliuojamam ekologinių ženklų plitimui, kadangi jie klaidina vartotojus, o kartais sudaro jiems apgaulingą įspūdį“ (40).

3.9.5

Komitetas ypač pritarė savanoriškam įmonių dalyvavimui aplinkosaugos vadybos ir audito sistemos (EMAS) veikloje (41) ir mano, jog EMAS sertifikavimo procedūra yra „tinkama priemonė įgyvendinti prioritetiniam tikslui skatinti šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius gamybos ir vartojimo modelius (tvari plėtra)“, ir „nurodyti bei apdovanoti organizacijas, kurios, atsižvelgdamos į teisės aktuose nustatytas vidutines normas, nuolatos gerina savo aplinkosaugos rodiklius (42). Pavienės organizacijos ir institucijos, remdamosi EMAS, ieško konkrečių galimybių išmatuoti ir sušvelninti kai kurių veiklos rūšių, pvz., energijos ir medžiagų naudojimo arba kelionių automobiliais, traukiniais arba lėktuvais, poveikį aplinkai“ (43).

3.9.6

Kalbant apie įmonių socialinę atsakomybę, reikėtų pasakyti, jog, kaip Komitetas ne kartą pabrėžė (44), tai yra „svarbi Lisabonoje apibrėžto strateginio tikslo įgyvendinimo prielaida“, kuri, Komiteto nuomone, negali būti vertinama atskirai, t. y. nesusiejant jos su sąvokomis dėl socialiai atsakingų teritorijų ir regioninės bei vietinės politikos, skirtos pramonės permainoms valdyti „kuriant ir vystant naujas verslo rūšis, naujas profesijas, daugiau geresnių darbo vietų“ ir kartu „išsaugant Europos socialinį modelį (45) bei daugiausia dėmesio skiriant žinių ekonomikos kūrimui“, be to, turėtų būti pagrįsta integruotu teritoriniu metodu, „sudarant optimalias aplinkos apsaugos sąlygas ekonominių ir pramonės permainų laikotarpiu (46).“ 2000–2005 m. laikotarpiu vidutinės metinės ES išlaidos aplinkosaugai sudarė apie 1,7 proc. pramonės pridėtinės vertės (47).

3.9.7

Komitetas daug kartų nagrinėjo klausimą dėl aplinkosaugos nuostatų įtraukimo į Europos standartizacijos procesą (48). Jis pareiškė esąs „įsitikinęs, kad būtina pagreitinti, tačiau stengiantis neapsunkinti, standartizacijos procesą, kad būtų užtikrintas aukštos kokybės vidaus rinkos vystymasis visais jos aspektais, įskaitant aplinkos aspektus. Tikslas — padaryti standartizacijos procesą veiksmingą, nedaug kainuojantį ir nebiurokratišką, ir iš anksto pritaikyti institucinius valstybių narių pajėgumus“.

3.9.8

Komitetas pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu turėtų būti suderintos privalomos aplinkosaugos nuostatos ir savanoriškai taikomi standartai, kurie turėtų būti susiję su dideliu sąmoningumu aplinkosaugos ir kokybės valdymo srityse. Be to, reikėtų propaguoti lankstesnius elgesio kodeksus, kurie padėtų įmonėms, ypač MVĮ, taikyti ekologiškesnius standartizavimo būdus.

3.9.9

Komiteto nuomone, svarbiausia suderinti viešųjų pirkimų sąlygas su aplinkosaugos reikalavimais ir aplinkosaugos tvarumu, taip pat su viešaisiais pirkimais ir koncesijomis, ir vadinamaisiais „neįtrauktais sektoriais“.

4.   Bendrosios pastabos

4.1

Komitetas mano, kad dėl glaudžios probleminių konkurencingumo, energetikos ir aplinkos sričių tarpusavio priklausomybės, darančios didžiausią poveikį žaliavų ir produktų gamybos pramonės šakoms ir reikalaujančios esminės struktūrinės perdirbimo pramonės pertvarkos, turėtų būti taikoma tinkamai koordinuota integruota koncepcija, kurios tikslas būtų suderinti įvairių lygmenų politikos kryptis ir priemones, taip pat nuolat taikyti nuostatų supaprastinimo ir biurokratinės naštos mažinimo (ypač MVĮ) procedūras.

4.2

Siekiant suderinti pavienes priemones ir kartu išlaikyti tvarumą ir konkurencingumą, Komitetas siūlo:

siekti tolygaus visų suinteresuotųjų šalių dalyvavimo rengiant tvirtą ir patikimą teisinę bazę, kurios nuostatos vienodai apimtų konkurencingumo, energetikos ir aplinkos sritis;

siekti tinkamos standartizavimo, reguliavimo ir savanoriško savireguliavimo sričių pusiausvyros;

remti priemones, susijusias su struktūrinės pertvarkos skatinimu, taip pat su naujų švarių ir konkurencingų technologijų paieška;

parengti mokymų ir perkvalifikavimo programas, skirtas įmonėms, jų administracijai ir darbuotojams, kad būtų skatinamas tvarus pramonės permainų procesas, kuris padėtų kurti naujas darbo vietas ir panaudoti naują konkurencinį potencialą;

sistemingai vykdyti ex-ante ir ex-post reguliavimo ir savanoriškų priemonių bei atitinkamų politikos krypčių poveikio įvertinimą, kad būtų užtikrintas jų nuoseklumas, veiksmingumas ir tvarumas;

siekti, kad vartotojai, gamintojai ir paskirstytojai būtų platesniu mastu įtraukti į procesus, susijusius su produktų projektavimu (pirminė pakopa) ir jų naudojimo bei įgyvendinimo priemonių atitikties stebėsena ir įvertinimu;

užtikrinti Europos bendrosios rinkos apsaugą, kad Bendrijos ir tarptautiniu lygmeniu būtų sukurtos tikrai vienodos konkurencijos sąlygos (taip pat ir aplinkosaugos standartų požiūriu).

4.3

Priemonės, skirtos įtraukti aplinkosaugos aspektus į pramonės veiklą, davė apčiuopiamų rezultatų ir 1985–2000 m. laikotarpiu padėjo gerokai, t. y. 11 proc., sumažinti Europos Sąjungos perdirbimo pramonės išmetamo CO2 kiekį, nors per tą patį laikotarpį šios pramonės gamybos apimtis padidėjo 31 proc (49). Be to, gamyba buvo visiškai atsieta nuo rūgštingumą sukeliančių dujų ir ozono prekursorių emisijos, taip pat iš dalies atsieta nuo energijos ir žaliavų poreikio.

4.4

Komitetas įsitikinęs, kad aplinkosaugos sritis suteikia naujas galimybes socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės dialogui (profesiniu ir sektorių lygmeniu), kuris padėtų siekti pramonės permainų tvarumo.

4.5

Reikėtų skirti daugiau lėšų moksliniams tyrimams ir naujų koncepcijų vystymui, siekiant išspręsti problemas vos tik joms atsiradus, išsaugant aukštą gamybos ir užimtumo lygį, užuot ėmusis prekybos apyvartiniais taršos leidimais ir nesprendžiant iškylančių problemų.

4.5.1

Komitetas pastebi, kad ilgalaikių sektorinių vizijų ir veiksmų planų naudojimas, norint atremti su aplinkosauga susijusius iššūkius, panašiai kaip Europos plieno technologijų platformos atveju, leidžia pagerinti ir tinkamiau derinti turimas priemones ir išteklius, siekiant kuo geriau išnaudoti aukščiausio lygio mokslinę kompetenciją bei technologinę patirtį ir žinias.

4.5.2

Nacionaliniuose Europos direktyvas ir reglamentus perkeliančiuose teisės aktuose reikėtų numatyti įvairias paskatas, kurios skatintų taikyti naujus produktų projektavimo principus, kad tų produktų grąžinamasis perdirbimas taptų veiksmingesnis.

4.6

Konkurencingumo, energijos ir aplinkosaugos politikos kryptys yra glaudžiai susijusios ir daro didelę įtaką visų pirma sektoriams, daugiausia susijusiems su pagrindinių ir tarpinių gamybos produktų gamyba.

4.7

Norint remti tvarią gamybos pramonę reikia siekti tolygaus visų suinteresuotųjų šalių dalyvavimo rengiant tvirtą ir patikimą teisinę bazę, kurios nuostatos vienodai apimtų konkurencingumo, energetikos ir aplinkos sritis. Klausimai, kuriuos reikia išnagrinėti, yra šie:

konkretus tinkamesnių teisėkūros principų taikymas;

klimato kaita, ypač prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos;

energijos naudojimo efektyvumo ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo skatinimo priemonės;

energijos rinkų, ypač elektros energijos rinkos, veikla;

teminės atliekų prevencijos ir perdirbimo strategijos ir su ja susijusių teisės aktų įgyvendinimas; ir

išteklių naudojimo našumo didinimas bei aplinkai mažiau žalingų technologijų ir kitų pažangių technologijų diegimas.

4.8

Kalbant apie aplinkosaugos politiką, kurios tikslas yra „vietos bendruomenės gėrybės“, pvz., oro kokybė ir miesto želdynai, yra visiškai akivaizdu, kad „aplinkos kokybės“ pokyčiai turės vietos lygiu didelių padarinių būsto kainoms, užimtumui, gebėjimui atstovauti mažiau pasiturintiems gyventojų sluoksniams priimant su aplinka susijusius sprendimus, galiausiai jų gebėjimams ir galimybėms prisitaikyti prie energijos taupymo efektyvumo standartų.

4.8.1

Kalbant apie užimtumą, nešiuolaikiškos darbo vietos daugiausia pakeičiamos viešojo ir privataus sektoriaus sukurtomis darbo vietomis, tuo tarpu darbuotojų perkvalifikavimas paslaugų sektoriuje siekiant prisitaikyti prie aplinkosaugos reikalavimų reikalauja didelių pastangų, kalbant apie tęstinio mokymo priemones formuojant ir įgyvendinant Europos strategiją vardan tvaraus mobilumo laikantis tvaraus vystymosi principų.

4.9

Komitetas pastebi, kad norint skatinti aplinkosaugos priemonių efektyvumą ir teigiamą poveikį, reikėtų suteikti Bendrijos koordinavimo priemonėms tarptautinę dimensiją: svarbu, kad Europa sugebėtų užtikrinti, be kitų, netgi atsižvelgiant į aplinkosaugos išlygas jau pasirašytose sutartyse, kad aplinkosaugos išlygoms būtų kuo plačiau pritarta ir jų būtų laikomasi. Visų pirma tarptautinės prekybos taisyklėse reikėtų atkreipti dėmesį į socialinį dempingą ir aplinkosaugos dempingą (50) ir remti aplinkosaugos technologijų perdavimą bei aplinkosaugos inovacijų taikymą visame pasaulyje (51).

4.10

Esant šioms aplinkybėms, reikia remti iniciatyvas, skirtas nustatyti aukštas, bet įgyvendinamas gaires, kartu nustatyti tarptautinius sektoriui būdingus kriterijus energijos efektyvumui ir kenksmingų išmetamųjų teršalų mažinimui remiantis geriausiomis turimomis technologijomis (BAT) (52).

4.11

Europos Sąjunga privalo reikalauti, kad išvystytos pramonės šalys ir didžiosios sparčiai augančios ekonomikos šalys, ypač Kinija ir Indija, rastų naujus sprendimus, kurie padėtų įtraukti visas šalis į tvarų vystymą. Tai galima padaryti ir pertvarkant Bendrijos vystymo politiką (53).

2007 m. gruodžio 12 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Dimitris DIMITRIADIS


(1)  Plg. Eurovinjetės sistemą — 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/38/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovininių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra.

(2)  Žr. tiriamąją nuomonę NAT/348 — OL C 168, 2007 7 20 — pranešėjas Lutz Ribbe.

(3)  EESRK nuomonė „Darnus vystymasis — pramonės permainų varomosios jėgos“, CCMI/029 — OL C 318, 2006 12 23.

(4)  CCMI/002 ir CCMI/029 — OL C 318, 2006 12 23.

(5)  CCMI/029 — OL C 318, 2006 12 23, B punktas.

(6)  1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 96/82/EB dėl didelių, su pavojingomis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės (Seveso II direktyva).

(7)  2005 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2005 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/32/EB, nustatanti ekologinio projektavimo reikalavimų energiją vartojantiems gaminiams nustatymo sistemą ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 92/42/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 96/57/EB ir 2000/55/EB.

(8)  Kalbama apie temines strategijas dėl:

oro taršos;

jūrų aplinkos;

efektyvaus gamtinių išteklių naudojimo;

atliekų prevencijos ir perdirbimo;

dirvos apsaugos;

pesticidų naudojimo;

miestų plėtros.

(9)  Žr. Direktyvą 2005/32.

(10)  Žr. TEN/274, pranešėjas Edgardo Iozia, ir TEN/287, pranešėjas Josef Zboril.

(11)  Žr. TEN/286 Ataskaita apie biokuro ir kito atsinaujinančiojo kuro vartojimo Europos Sąjungos valstybėse narėse pažangą, pranešėjas Edgardo Iozia.

(12)  OL C 117, 2004 4 30 nuomonė dėl darnaus vystymosi strategijos.

(13)  OL C 325, 2006 12 30 tiriamoji nuomonė dėl Europos potencialo išlaisvinimo ir stiprinimo mokslinių tyrimų, vystymo ir naujovių diegimo srityje; pranešėjas Gerd Wolf (tiriamoji nuomonė).

(14)  OL C 185, 2006 8 8 nuomonė dėl specialiųjų programų, kuriomis įgyvendinama 7-oji bendroji programa (PP7 — MTTP) (2007–2013 m.); 2007–2013, pranešėjai Gerd Wolf ir Antonello Pezzini.

(15)  Europos technologijų platformos — tai neformalios privačios organizacijos, kurioms priklauso visi susiję dalyviai (angl. stakeholders), turintys bendrą viziją ir bendrą koncepciją. Jie kuria technologijas tam tikrame sektoriuje ar keliuose sektoriuose, svarbiausią dėmesį skirdami tiems strateginiams klausimams, kuriuose teigiama, kad Europos augimas, konkurencingumas ir tvarumas ateityje priklausys nuo didelės technologijų pažangos. 2007 m. pradžioje buvo 31 Europos technologijų platforma. — žr. „Third Status Report on European Technology Platforms — At the Launch of FP7“ (Trečioji Europos technologijų platformos pažangos ataskaita — 7-oji MTTP), 2007 m. kovo mėn., Europos Komisija.

(16)  Tvaraus vystymosi technologijų skatinimas: Europos Sąjungos aplinkosaugos technologijos veiksmų planas — COM(2004) 38 galutinis.

(17)  2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimas 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių.

(18)  2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1084/2006 įsteigiantis Sanglaudos fondą ir panaikinantis Reglamentą 1164/94 2 str. ir toliau (EB) Nr. nuostatos.

(19)  OL C 93, 2007 4 27, pranešėjas Olivier Derruine.

(20)  OL C 65, 2006 3 17, pranešėjai: Bernhard Welschke ir Lucia Fusco.

(21)  OL C 255, 2005 10 14, pranešėjas Lutz Ribbe.

(22)  Žr. OL C 318, 2006 12 23 dėl Pramonės permainų teritorinio valdymo, Pranešėjai: Antonello Pezzini ir Enrico Gibellieri.

(23)  Žr. OL C 168, 2007 7 20 dėl Transporto miestų ir didmiesčių aglomeracijose, pranešėjas Lutz Ribbe.

(24)  OL C 318, 2006 12 23 dėl Valstybės pagalbos veiksmų plano — Mažesnė ir tikslingesnė valstybės pagalba: 2005–2009 m. valstybės pagalbos reformos programa, pranešėjas: Antonello Pezzini, ypač 3.10 punktas „Valstybės pagalbos Bendrijos sistema aplinkos apsaugai galios iki 2007 m. Taip pat šiuo atveju svarbu siekti Lisabonos strategijoje nustatytų tikslų, skatinant išmetamo CO2 mainų sistemos įgyvendinimą (ETS išmetamųjų teršalų kvotų mainų sistema — nacionaliniai kvotų suteikimo planai), laikantis Kioto protokolo tikslų.“

(25)  Žr. COM(2007) 379, 2007 10 8, ypač 5.2, 5.3, 5.4 ir 5.5 punktus.

(26)  OL C 221, 2002 9 17 dėl pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies pakeičiančią Tarybos direktyvą 96/61/EB (COM(2001) 581 galutinis) — 2001/0249 (COD), OL C 221, 2002 9 17, p. 27-30.

(27)  COM(2007) 386, EESRK (TEN skyrius) šiuo metu rengia nuomonę dėl šio dokumento.

(28)  OL C 80, 2004 3 30 dėl „Mechanizmų, paremtų projektais Kioto (II) protokolas“, pranešėja An Le Nouail Marliere.

(29)  OL C 318, 2006 12 23 EESRK nuomonę dėl Teminės miesto aplinkos strategijos, pranešėjas Antonello Pezzini.

(30)  Žr. vidaus rinkos pasiekimų įvertinimo leidinį, 15 bis leidinys, 2006 m. gruodžio mėn., p. 21. (http://ec.europa.eu/internal_market/score/docs/score15bis/score15bis_en.pdf), kuriame pateikta pažeidimų statistika pagal sektorius, taip pat 16 pav., iš kurio matyti, kad pažeidimai „aplinkos“, „energetikos ir transporto“ ir „mokesčių ir muitų sąjungos“ srityse sudaro pusę visų pažeidimų.

(31)  Žr. OL C 241, 2002 10 7, pranešėja Maria Candelas Sánchez, OL C 241, 2002 10 7.

(32)  COM(2005) 667 galutinis.

(33)  Žr. OL C 117, 2004 4 30, pranešėjas Antonello Pezzini.

(34)  Žr. OL C 294, 2005 11 25, pranešėjas Paolo Braghin.

(35)  COM(2002) 412 galutinis, Komisijos komunikatas dėl aplinkos apsaugos susitarimų Bendrijos lygmeniu pagal reguliavimo aplinkos supaprastinimo ir tobulinimo veiksmų planą.

(36)  Žr. OL C 61, 2003 3 14, pranešėjas Gafo Fernández.

(37)  Žr. OL C 61, 2003 3 14.

(38)  EESRK tiriamoji nuomonė CESE 562/2007 fin (INT/347) dėl Mašinų sektoriaus reglamentavimo paprastinimo. Pranešėjas Edgardo Maria Iozia.

(39)  OL C 296, 1997 9 29.

(40)  Žr. CESE 925/2001, pranešėjas Antonello Pezzini.

(41)  Žr. OL C 258, 1999 9 10, pranešėjas Antonello Pezzini, ir CESE 1160/2006 „Kaip įveikti klimato kaitos problemas — pilietinės visuomenės vaidmuo“, pranešėjas Ernst Erik Ehnmark.

(42)  EESRK nariai ne kartą išsakė pageidavimą, kad jų pastatai būtų sertifikuojami pagal EMAS, panašiai kaip ir Komisija yra pasiūliusi padaryti savo pastatuose.

(43)  OL C 318, 2006 12 23„Kaip įveikti klimato kaitos problemas — pilietinės visuomenės vaidmuo“, pranešėjas Ernst Erik Ehnmark.

(44)  Žr. OL C 169, 1992 7 6 dėl Žaliosios knygos „Europos teisinė bazė įmonių socialinės atsakomybės srityje“, pranešėja Renate Hornung-Draus, Ursula Engelen-Kefer ir Jean Francois Hoffelt — OL C 223, 2005 8 31 dėl bendrosios socialinės atsakomybės (BSA) informavimo ir vertinimo priemonių globalizuotoje ekonomikoje, pranešėja Evelyne Pichenot — OL C 325, 2006 12 30„Augimo ir užimtumo partnerystės įgyvendinimas — paversti Europą įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiu“, pranešėja Evelyne Pichenot.

(45)  Žr. OL C 185, 2006 8 8, pranešėjas Ernst Erik Ehnmark.

(46)  Žr. OL C 318, 2006 12 23 dėl Pramonės permainų teritorinio valdymo: socialinių partnerių vaidmuo ir Konkurencingumo ir naujovių pagrindų programos indėlis (nuomonė savo iniciatyva), pranešėjai Antonello Pezzini ir Enrico Gibellieri.

(47)  Šiuo metu pramonės sukurta bendra pridėtinė vertė siekia 22 proc. BVP (paslaugos — 71 proc.; statybų sektorius — 5 proc.; žemės ūkis — 2 proc.). Šaltinis EUROSTAT.

(48)  Žr. 2001 11 29 nuomonę ir OL C 117, 2004 4 30, taip pat OL C 74, 2005 3 23, pranešėjas Antonello Pezzini.

(49)  Žr. Produktų poveikis aplinkai (angl. Environmental Impact of Products (EIPRO), Komisija, GFS, 2006 m. gegužė.

(50)  Žr. Žaliąją knygą dėl geresnio laivų išmontavimo, COM(2007) 269 galutinis, 2007 5 22.

(51)  2007 6 28 Aplinkosaugos ministrų tarybos išvados dėl naujų paskatų ES aplinkosaugos politikoje.

(52)  BAT = Best Available Technologies (angl. geriausios turimos technologijos).

(53)  Žr. tvarumo vertinimus (Sustainability impact assessment — SIA), susijusius su ekonominės partnerystės susitarimais su AKR šalimis (žr. tiriamąją nuomonę REX/189, OL C 65, 2006 3 17, 2005 12 14, pranešėjas Antonello Pezzini, bendrapranešėjis Gerard Dantin).


Top