Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52005AE0533

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos KOM(2004) 501 galutinis — 2004/0170 (CNS)

OJ C 267, 27.10.2005, p. 57–63 (ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)

27.10.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 267/57


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos

KOM(2004) 501 galutinis — 2004/0170 (CNS)

(2005/C 267/09)

2004 m. spalio 22 d. Taryba, remdamasi EB sutarties 262 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl Pasiūlymo priimti Tarybos sprendimą dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuriam buvo pavesta parengti Komiteto darbą šia tema, 2005 m. balandžio 15 d. priėmė šią nuomonę. Pranešėjas — Umberto Burani.

Savo 417-ojoje plenarinėje sesijoje, kuri įvyko 2005 m. gegužės 12 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 118 narių balsavus „už“, 2 nariams balsavus „prieš“ ir 15 narių susilaikius priėmė toliau pateikiamą nuomonę.

1.   Įvadas

1.1

Tarybos sprendimo dėl Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių (1) 9 straipsnyje numatyta, kad iki 2006 m. sausio 1 d. Komisija turi atlikti bendrą Europos Bendrijų nuosavųjų išteklių sistemos peržiūrą, numatomą 2007-2013 m. laikotarpiui. Atliekant peržiūrą, prireikus bus pateikti atitinkami pasiūlymai. Europos Parlamentas pateikė aiškų prašymą peržiūrėti finansinių įnašų nustatymo kriterijus. Todėl Komisija, Tarybai pritarus, pateikė šį pasiūlymą. Komisijai šiuo požiūriu teko sunki ir techniškai sudėtingai užduotis. Be to, šis klausimas buvo politiškai jautrus, nes buvo susijęs su valstybių narių tarpusavio santykiais ir valstybių narių santykiais su jų piliečiais.

1.2

Techninė dokumento dalis sunkiai suprantama net tiems, kurie išmano valstybės finansų principus. Nepaisant to, reikia pripažinti, kad Komisija padarė viską, kas buvo įmanoma, kad dokumentas palengvintų specialistų diskusiją ir jį galėtų suprasti tie, kurie priima sprendimus. Beje, prie pasiūlymo pridedama ataskaita (2), kurioje apibūdinama dabartinė padėtis ir įvertinami galimų alternatyvų pranašumai ir trūkumai. Techniniame priede (3) išdėstyti ekonometriniai aspektai, pateikiant apskaitos, matematines ir ekonomines detales.

1.3

Todėl Komisija ketina sutelkti visą dėmesį į klausimus, susijusius su finansinių įmokų nustatymo teisingumu ir pelno ir biudžeto naštos padalijimo valstybėms narėms mechanizmais. Šie klausimai buvo pasirinkti atsižvelgiant į tai, kad nevisiškai aiškūs techniniai aspektai kartais gali užgožti ekonominį ir politinį jų praktinio taikymo reikšmingumą. Be to, „sąžiningą“ nuosavųjų išteklių mechanizmo koncepciją sunku nedviprasmiškai apibrėžti, nes ji apima ir subjektyvius, ir objektyvius faktorius. Pavyzdžiui, gerovės lygį galima išmatuoti, tačiau neįmanoma įvertinti netiesioginės naudos, kurią teikia ES narystė. Tačiau finansinis rezultatas priklausys nuo pusiausvyros, kuri nusistovės pasibaigus Tarybos deryboms, kurios gali būti išties nelengvos.

1.3.1

Atrastas kokybiškas sprendimas taps įrodymu, kad tarp dviejų principų nusistovėjo teisinga pusiausvyra. Pirmasis principas susijęs su „sąžininga grąža“, t. y. kiekviena valstybė narė tikisi, kad jos įnašas bus proporcingas jo sukuriamai pridėtinei naudai. Šios naudos dydį ne visuomet galima tiksliai išmatuoti, nes ji yra tiesiogiai susijusi su naryste Europos Sąjungoje. Antras principas susijęs su solidarumu, nes atsižvelgiant į bendrus Bendrijos poreikius, būtinas pakankamas lankstumas, leidžiantis sutekti didesnes arba mažesnes nuolaidas. Taip pat nederėtų pamiršti, kad nors šiems principams buvo visuotinai pritarta, jie yra aiškinami remiantis bendražmogiškomis vertybėmis. Kiekviena vyriausybė siekia apsaugoti savo finansus ir žino, kad jai priimant sprendimus lemiamą vaidmenį dažnai vaidina viešoji gyventojų nuomonė. Norint pasiekti tokį konsensuso lygį, kuris patenkintų visas suinteresuotąsias šalis, turi būti pritariama sprendimams, priimtiems vadovaujantis tikro „finansinio federalizmo“ nuostata.

2.   Dabartinė padėtis

2.1

Nuosavieji ištekliai yra specifinė Europos Sąjungos savybė, o viena iš jos funkcijų — pabrėžti Bendrijos asmens autonomiškumą. Tai reiškia, kad Bendrija nepriklausomai nuo valstybių narių turi turėti nuosavuosius finansinius išteklius. Šie ištekliai būtų apibrėžiami kaip Bendrijos pajamos, skirtos finansuoti jos biudžetą, kuriomis Bendrija disponuoja automatiškai, nelaukdama valstybių narių valdžios institucijų sprendimo.

2.2

Vadovaujantis principais, kuriais grindžiama Bendrijos nuosavųjų išteklių sistema, kaip numatyta 1999 m. kovo 24–25 d. Berlyne vykusios Europos Vadovų Tarybos išvadose: „Ji turi būti teisinga, skaidri ir rentabili ... pagrįsta kriterijais, kurie geriausiai atspindi kiekvienos valstybės narės galimybę įnešti savo indėlį“. Šios visiems aiškios deklaracijos nuostatų nebuvo paisoma įvairiais aspektais ir įvairiomis progomis.

2.3

Tarybos sprendimas suformuoti nuosavuosius išteklius buvo priimtas dar 1970 m. balandžio 21 d. Vėliau jis buvo įtrauktas į 1988 m. birželio 24 d. sprendimą, kuris jį iš dalies pakeitė. Galiausiai Berlyne 1999 m. jis buvo iš dalies pakeistas Europos Tarybos. Šiuo metu nuosavuosius išteklius galima suskirstyti į tokias tris kategorijas:

Tradiciniai nuosavieji ištekliai (TNI): didžiąja dalimi muitai ir žemės ūkio rinkliavos;

Ištekliai, pagrįsti pajamomis iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM): rinkliava nuo nacionalinių įplaukų iš PVM, kuri pradžioje buvo nustatyta 1 proc. dydžio, o vėliau — pakoreguota, skaičiuojama remiantis „teorine“ harmonizuota statistine baze, kuri neturėtų viršyti 50 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP);

BNP pagrįsti ištekliai: rinkliava, proporcinga kiekvienos valstybės narės BNP. Šios rinkliavos dydis atskirai valstybei narei nėra ribojamas. Tačiau yra maksimali riba, nustatyta visai Bendrijos nuosavųjų išteklių sumai, kuri sudaro 1,24 proc. ES bendrųjų nacionalinių pajamų.

2.3.1

1996 m. TNI ir išteklių, pagrįstų pajamomis iš PVM, suma sudarė 70 proc. visų įplaukų. 2003 m. šis skaičius pasiekė 38 proc. Remiantis Komisijos vertinimais, jis ir toliau mažės ir 2004 m. bei šiais metais tesudarys 26 proc. Šia laipsniško mažėjimo tendencija galima paaiškinti atitinkamą BNP pagrįstų išteklių (vadinamų ketvirtąja išteklių grupe) dalies augimą.

2.4

Ketvirtosios išteklių grupės mechanizmas buvo pakoreguotas 1985 m. gegužės 7 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimu, kuri pripažino, kad Jungtinės Karalystės kvota viršijo jos pajėgumą mokėti įnašus. Buvo sutarta, kad Jungtinei Karalystei bus grąžinti du trečdaliai grynųjų įmokų. Vėliau šis sprendimas buvo ne kartą keistas, ir Komisija mano, kad mechanizmas tampa vis sudėtingesnis ir jam vis labiau stinga skaidrumo.

2.4.1

Sprendimą pakoreguoti mechanizmą jau buvo priėmusi 1984 m. Fontenblo susirinkusi Europos Vadovų Taryba, nors apskritai ši korekcija įvedė bendrą principą, pagal kurį „...bet kuri valstybė narė, kurios biudžeto našta viršija jos santykinį gerovės lygį, gali tinkamu laiku pasinaudoti korekcija“. Iki šiol Jungtinė Karalystė išlieka vienintelė valstybė narė, pasinaudojusi šia korekcija po jos patvirtinimo Fontenblo sprendimu. Vidutinė metinė Jungtinei Karalystei grąžinama įmoka 1997–2003 m. laikotarpiu sudarė 4,6 mlrd. eurų. Komitetas norėtų žinoti, ką reiškia posakis „tinkamu laiku“, kuriuo tarsi norėta pasakyti, kad nuostata laikina ir ją periodiškai būtina peržiūrėti (nors to niekada nebuvo daroma). Komitetas taip pat norėtų išsiaiškinti, ar kitos valstybės narės tuo metu taip pat galėjo pretenduoti į panašią korekciją.

2.4.2

Perteklinės biudžeto naštos“ koncepciją iš dalies galima paaiškinti tuo, kad tuo metu Jungtinėje Karalystėje buvo mažiausias (4) vienam gyventojui tenkančios bendrosios nacionalinės pajamos (BNP) visoje Europos Sąjungoje. Europos Sąjungos vidurkiui esant lygiam 100, Jungtinės Karalystės vienam gyventojui tenkantis BNP tesudarė 90,6 lyginant su Italijos — 92,6, Prancūzijos — 104 ir Vokietijos — 109,6. Remiantis 2003 m. skaičiais, padėtis iš esmės pasikeitė, ir dabar Jungtinės Karalystės kaip ir Danijos minėtas rodiklis yra pats geriausias ir sudaro 111,2 proc., lyginant su Prancūzijos — 104,2 proc., Vokietijos — 98,6 proc. ir Italijos — 97,3 proc. Kitas faktas, į kurį buvo deramai atsižvelgta, buvo tas, kad Jungtinė Karalystė turėjo mokėti įnašus, pagrįstus labai aukšta PVM baze, nors valstybė gaudavo palyginti nedidelę pagalbą žemės ūkiui ir regioninei politikai. Todėl Jungtinė Karalystė ilgainiui tapo didžiausia įmokų perviršio į Bendrijos biudžetą mokėtoja.

2.4.3

Jungtinei Karalystei grąžinamas jos sumokėtas įmokas dengė ir tebedengia kitos valstybės proporcingai jų BNP. Nebūtina minėti, kad Jungtinė Karalystė nėra įtraukiama atliekant šiuos skaičiavimus. 1999 m. BNP sulyginimo mechanizmas buvo dar kartą iš esmės pakoreguotas, kai keturių pagrindinių grynųjų įmokų perviršio į biudžetą mokėtojų — Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos ir Švedijos — pagal korekciją mokamų įmokų dalis buvo sumažinta 75 proc. Pagal naują įnašų mokėjimo sistemą atsakomybė už 52 proc. Jungtinei Karalystei grąžinamų įmokų sumos padengimą atiteko Prancūzijai ir Italijai.

2.4.4

Jei ir toliau liktų dabartinė sistema, galima numatyti, kad 2007–2013 m. laikotarpiu susidarytų paradoksali padėtis, t. y. Jungtinei Karalystei grąžinamų įmokų suma vidutiniškai didėtų 50 proc., ir ji taptų mažiausia įmokų perviršio mokėtoja, o kitoms valstybėms narėms, įskaitant naujas nares, biudžeto našta gerokai išaugtų (5). EESRK yra įsitikinęs, kad siūlant išplėsti šio mechanizmo taikymą kitoms valstybėms (žr. 3.6.4 punktą) būtina iš dalies pakeisti taisykles. Taigi tapo visiškai akivaizdu, kad korekcijos mechanizmas, jei jis bus pripažintas būtinu (žr. 3.6.4 punktą), turi būtinai būti peržiūrėtas (tai Komisija iš tiesų ir ketina padaryti), ir dėl jo turėtų būti priimti nešališki ir skaidrūs sprendimai, atitinkantys Fontenblo kriterijus.

3.   Komisijos pasiūlymas: pastabos dėl pagrindinių straipsnių

3.1

2 straipsnis: nuosavieji ištekliai. (1 dalies a punktas) išlieka dabartinė sistema su keliais pakeitimais. Pirmosios kategorijos įplaukas (TNI) (žr. 2.3 punktą) didžiąja dalimi sudaro mokesčiai, priemokos, papildomi mokesčiai ar kompensacijos, bendrojo muitų tarifo muito normos ir kiti muitai, nustatyti atsižvelgiant į prekybą su šalimis, kurios nėra ES narės, bei kitos bendrame cukraus rinkų organizavime nustatytos rinkliavos. Valstybėms narėms lieka 25 proc. nuo mokėtinos sumos „surinkimo išlaidoms“ padengti. Tokį proporcingą išskaičiavimą reikia paaiškinti. Pradžioje buvo nustatyti 10 proc., kurie vėliau, 1999 m., kai ši suma buvo apibrėžta kaip „surinkimo išlaidos“, buvo padidinta iki 25 proc. Nereikia nė sakyti, kad tai buvo netipinė korekcija, kuria didžiąja dalimi pasinaudojo Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė — požymis, kad procedūroms stinga skaidrumo.

3.1.1

TNI įplaukų dalis, skaičiuojant procentais nuo visų Bendrijos įplaukų, nuolat mažėja: nuo 19 proc. 1996 m. jų dalis nukrito iki 11,4 proc. 2003 m. (šiame punkte pateikiami skaičiai pagrįsti Komisijos pranešimo „Europos Sąjungos finansavimas“ (6) duomenimis). Net ir sumažinus muito mokesčius, reikės sukaupti nemenkus išteklius, įskaitant finansinius, kad būtų galima gauti reikiamus statistinius duomenis, kuriais remiantis galėtume suskaičiuoti mokėtinas sumas.

3.1.1.1

EESRK norėtų žinoti, ar iš tiesų yra kokia nors prasmė išlaikyti dabartinę įmokų sistemą ir ar ne geriau būtų ją stipriai sumažinti ir pakeisti ją pakoreguotu procentu nuo bendrųjų nacionalinių pajamų. Be to, EESRK pažymi, kad Komisija pasirinko priešingą poziciją, remdamasi prielaida, kad įplaukos iš mokesčių, savaime suprantama, priklauso Europos Sąjungai ir kad Komisija neketina keisti šio požiūrio ypač todėl, jog atrodo, kad dauguma valstybių narių jį palaiko.

3.2

Pagal 2 straipsnio 1 dalies b punktą, harmonizuotiems PVM įvertinimo pagrindams turi būti taikomas visoms valstybėms narėms galiojantis vienodas tarifas. Įvertinimo pagrindas neturi viršyti maksimalios 50 proc. kiekvienos valstybės narės BNP ribos. 2 straipsnio 4 dalyje nustatytas 0,30 proc. vienodas tarifas. Numatomas ženklus santykinės šios kategorijos įplaukų į Bendrijos biudžetą svarbos sumažėjimas — nuo 51,3 proc. 1996 m. iki 14 proc. 2004 m. ir 2005 m.

3.2.1

EESRK dažnai kritikavo PVM pagrįstą sistemą, kuri reikalauja daug didesnių išlaidų surinkimui, administravimui ir kontrolei negu TNI sistema. Europos kovos su sukčiavimu biuro (OLAF) duomenimis, PVM yra mokestis, kurį labiausiai vengiama mokėti, todėl jis daro neigiamą įtaką Bendrijos biudžetui, ir jo nepriemoka kompensuojama didinant BNP pagrįstų įmokų į biudžetą naštą.

3.2.2

Taigi EESRK įžvelgia dar vieną priežastį, verčiančią suabejoti logika, kuria remiantis siekiama išlaikyti šią rinkliavą, kuriai Komisija, regis, teikia pirmenybę, nors ir ketina ją transformuoti į tikrą fiskalinių išteklių šaltinį, kaip buvo numatyta pradžioje. Maksimalus BNP grindžiamų nuosavųjų išteklių tarifas turi būti toks, kad PVM pagrįsti ištekliai būtų transformuoti į BNP nuosavuosius išteklius. Jeigu ištekliai, pagrįsti pajamomis iš PVM, yra tokio pat dydžio kaip ir pajamos iš BNP procentinės dalies, tai nereikėtų reikalauti, kad perskirstymas būtų atliekamas atsižvelgiant į valstybių narių apmokestinimą, taip pat nereikėtų atlikti statistinių apskaičiavimų ir padidinti PVM dalį ES nuosavuosiuose ištekliuose. Anksčiau minėtame pranešime dėl Europos Sąjungos finansavimo (žr. 3.1.2 punktą), Komisija svarstė galimybę atsisakyti išteklių, pagrįstų pajamomis iš PVM, bet nusprendė to nedaryti.

3.2.2.1

EESRK suvokia problemas, su kuriomis teks susidurti, bet vis tiek yra tos nuomonės, kad vertėtų išsamiau išnagrinėti šio mokesčio pobūdį ir daugybę jo trūkumų, ir šiuo požiūriu yra atlikęs keletą tyrimų. Prie ankstesniame punkte išdėstytų pastabų derėtų pridurti, kad PVM ištisus dešimtmečius buvo laikomas „laikina sistema“.

3.3

2 straipsnio 1 dalies c punktas yra reikšmingiausias pasiūlymo elementas, nes jame nurodomas tarifo taikymas, kuris „turi būti nustatomas pagal biudžetinę procedūrą“ visų valstybių narių BNP sumai. Ši procedūra yra specializuotas klausimas, kurio komitetas neketina komentuoti. Be to, EESRK norėtų pabrėžti, kad ši rinkliava yra pranašesnė už kitų kategorijų išteklius ir, be jokios abejonės, šios rūšies įplaukų administravimas yra pats pigiausias. Savo pranešime Komisija primena, kad išlaidos administravimui yra vienas iš kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, bet jis nebūtinai yra pats svarbiausias. EESRK pabrėžia šią mintį ir norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimus, susijusius su įmokomis į biudžetą, pirmenybė dažniau turi būti teikiama taupumo sumetimams, o ne principams.

3.4

Minėti trys šaltiniai (išvardyti 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, kuriuos papildo 2 straipsnio 2 dalyje minimos „pajamos iš bet kokių naujų mokesčių“) ilgainiui gali ženkliai keistis. Taryba ir Komisija kurį laiką diskutavo, ar būtina išlaikyti šią sistemą. Minėtame Komisijos pranešime dėl Europos Sąjungos finansavimo (7) ieškoma būdų nustatyti optimalią struktūrą. Jame analizuojamos trys alternatyvos: dabartinės finansavimo sistemos išsaugojimas, vien bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstos finansavimo sistemos taikymas ir ištekliais iš mokesčių pagrįstos sistemos taikymas. Tikėtina, kad šis klausimas bus aptariamas ir sprendimas dėl jo bus priimtas ateinančiais metais. EESRK tikisi nuolat gauti informaciją apie tolesnę šio klausimo sprendimo eigą, bet įspėja apie tendenciją, kurią neseniai pastebėjo atlikdamas tyrimus — pernelyg techninį ir apskaita grįstą požiūrį, nukreipiantį dėmesį nuo politinių sprendimo aspektų.

3.4.1

Tarp idėjų, nuskambėjusių „pajamų iš bet kokių naujų mokesčių“, paminėtų ankstesniame punkte, arba tarp galimų išteklių, pagrįstų pajamomis iš PVM alternatyvų, paminėtas teršiančių energijos šaltinių mokestis, mokamas į Bendrijos biudžetą, bet konkrečiai skirtas aplinkos sąlygų gerinimui. EESRK nepritaria šiam sprendimui, kadangi nėra jokių taisyklių, reglamentuojančių įmokų nukreipimą konkretiems tikslams. Be to, dėl susidariusios tarptautinės politinės padėties yra atmetami sprendimai, galintys turėti įtakos ateities dinamikai.

3.5

3 straipsnis: ištekliai ir įsipareigojimai. Šiame straipsnyje nustatyta maksimali nuosavųjų išteklių suma, skirta išmokoms padengti ir įsipareigojimams finansuoti, neturi viršyti 1,24 proc. visos valstybių narių BNP sumos. Maksimali asignavimų įsipareigojimams suma neturi viršyti 1,31 proc. visos valstybių narių BNP sumos. Pusiausvyrą turi palaikyti kiti kitokio pobūdžio mokėjimai. Dialogo tarp valstybių narių eigoje aiškėja, kad egzistuoja skirtingos metodikos, kuriomis remiantis apskaičiuojama viršutinė su įsipareigojimais susijusių asignavimų riba, numatoma finansinėje perspektyvoje. Rezultatą nulems tarp valstybių narių, palaikančių stipresnę Komisiją ir ambicingas į socialinę ir ekonominę pažangą nukreiptas programas bei valstybių narių, siekiančių didesnės valstybių narių autonomijos ir palaikančių konsolidacijos politiką, t. y. remiančių faktinį Bendrijos nuosavųjų išteklių dydį ar net pasisakančių už jo sumažinimą, kurį vargu, ar būtų galima pasiekti, nusistovėjusi pusiausvyra. Tačiau didžiausias dėmesys turi būti sutelktas į problemas, su kuriomis susiduria naujos valstybės narės. Ateities tendencijas didžiąja dalimi nulems visuotinis solidarumas ir visuotinė plėtra — koncepcijos, kurias nesudėtinga apibrėžti, bet išties sunku atspindėti sudarant biudžetą.

3.6

4 straipsnio 1 dalis: bendrasis koregavimo mechanizmas (BKM). 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad su Jungtine Karalyste susijęs Fontenblo sprendimas yra taikomas kaip bendra nuostata. Taigi BKM taikomas kiekvienai valstybei narei, siekiant pakoreguoti neigiamą biudžeto disbalansą, viršijantį maksimalią ribą, lygią tam tikram jos BNP procentui. Pasiūlyme nenustatyta jokia minimali suma, kurią pasiekus atliekamas koregavimas, tačiau aiškinamajame memorandume minimas skaičius lygus –0,35 proc. BNP. Be to, visa koregavimų suma neturi viršyti didžiausio įmanomo grąžinamųjų išmokų dydžio. Remdamasi EB sutarties 279 straipsnio 2 dalyje išdėstyta procedūra Taryba nustato įgyvendinimo priemones, skirtas koregavimų ir jų finansavimo apskaičiavimui. Koregavimai kiekvienai valstybei narei apskaičiuojami imant skirtumą tarp bendrų jos sumokėtų įmokų ir bendrų gautų išmokų, padauginus šį skirtumą iš visos paskirstytų išlaidų sumos. Jei gautas rezultatas yra teigiamas, šį rezultatą reikia padauginti iš grąžinamosios išmokos dydžio, kuriam nustatytas maksimumas66 proc. nuo visos išmokų sumos, ir prireikus proporcingai sumažinti, nes reikia atsižvelgti į didžiausią įmanomą grąžinamosios išmokos dydį. Baigiant analizę galima teigti, kad šią formulę sunku suprasti, ir dar sunkiau patikrinti rezultatą, gautą pritaikius šią formulę. Jei tai nėra dar vienas skaidrumo stokos pavyzdys, šis faktas neabejotinai parodo būtinybę supaprastinti procedūrą.

3.6.1

EESRK pažymi, kad 2.4.1 punkte keliami klausimai ir 2.4.4. pateikiami pasiūlymai, kurie iš esmės buvo minimi kaip galbūt ir pateisinama, bet tik vienai valstybei narei taikoma priemonė, kurios galiojimo laikas aiškiai nenustatytas, pradėti taikyti visoms valstybėms narėms. Be to, bendrasis koregavimo mechanizmas „perviršinės biudžeto naštos“ koncepciją pavertė matematiniu apskaitos modeliu, kuris, nors ir yra pranašus tuo, kad leidžia eliminuoti subjektyvias interpretacijas, nesuteikia galimybės atsižvelgti į tokius aspektus, kurie galėtų būti apibūdinti kaip „pusiau kokybiniai“, kaip pavyzdžiui, konkurencingumas, socialinės apsaugos lygis ir šešėlinė ekonomika bei vienam gyventojui tekančios pajamos. Tiesa ta, kad vien skaičiai neatspindi tikrosios šalies padėties. Tačiau apibendrinto mechanizmo, kurį taikant atsižvelgiama į pašalinių faktorių įvertinimą, atveju iškyla grėsmė įvesti subjektyvius kriterijus, kurie būtų nesuderinami su skaidrumo principu. Taigi nėra kito pasirinkimo, kaip tik taikyti tokį bendrąjį koregavimo mechanizmą, koks yra, žinant, kad pasiektas rezultatas ne visuomet bus optimalus.

3.6.2

4 straipsnio 1 dalis svarbi todėl, kad ja vadovaujantis buvo atsisakyta tiesioginių valstybių narių įnašų, skirtų „korekcijoms“ padengti, nukreipiant juos per Bendrijos biudžetą. Šis straipsnis panaikino sistemą, kuriai aiškiai trūko logikos, jau nekalbant apie skaidrumą. Komisijos aiškinamajame memorandume gausu skaičiavimų, kuriuos ne visuomet lengva suprasti, bei pastabų, padedančių užmaskuoti pasiūlymų dėl sprendimų taikymo sritį. Vienas iš tokių naudingų išaiškinimų yra paaiškinimas, kaip taikant –0,35 proc. BNP minimalią korekcijos suteikimo ribą bus generuojamas apytiksliai 7 mlrd. eurų sudarantis numatomas vidutinis visos koregavimų sumos dydis. Komisija yra įsitikinusi, kad bendrojo koregavimo mechanizmo taikymą derinant su finansinių nuostatų pakeitimais reikš, kad korekcijų lygis, pagal šiuo metu veikiančią sistemą, bus visiškai neaiškus. Jei bus priimta siūloma sistema ir kriterijai, atlikus Komisijos skaičiavimus bus gauti kiekybiniai rezultatai, pateikiami lyginamosiose lentelėse, rodantys įvairias alternatyvas, kurie bus pateikti valstybėms narėms, kad šios galėtų juos įvertinti ir priimti sprendimą. EESRK neturi išteklių, kurie būtini norint pakomentuoti šį sudėtingą klausimą.

3.6.3

EESRK norėtų atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes, kurios galėtų sukelti abejonių dėl paties bendrojo koregavimo mechanizmo. Visų pirma mechanizmas yra nelankstus ir nėra apribotas laiko atžvilgiu. Šiuo požiūriu, svarbu neužmiršti pavojaus, kurį kelia taisyklių pagrindimas šiuolaikinėmis realijomis, kurios ateityje gali iš esmės pasikeisti — pavyzdys — Stabilumo ir augimo paktas. Antra, neatrodo, kad jis galėtų tapti tinkamu pagrindu, kuriuo remiantis būtų mokamos įmokos, kurios vėliau būtų koreguojamos „koregavimo mechanizmo“ pagalba ir kurias, siekiant įvesti daugiau skaidrumo, būtų teisingiau vadinti „kompensacijomis“.

3.6.4

Galiausiai EESRK primena vieną savo neseniai pateiktų nuomonių, kurioje komitetas pareiškia turįs rimtų abejonių dėl bendrojo korekcijos mechanizmo institucionalizavimo (8) ir svarsto, ar nebūtų geriau iš esmės pakeisti „koregavimo“ koncepciją, įtraukiant bendrąjį koregavimo mechanizmą į kriterijų, kuriais remiantis nustatomi įnašų dydžiai, sistemą. Tiksliau sakant, skaičiuojant įnašų dydžius būtų naudojamasi ir bendrojo koregavimo mechanizmo parametrais. Komisija jau pritaikė šią procedūrą praktikoje, todėl būtų patartina ją formalizuoti, kartu įtraukiant straipsnį dėl periodinės peržiūros, pavyzdžiui, kas septynerius metus.

3.7

4 straipsnio 2 dalies a punktas: Jungtinės Karalystės įmokų koregavimas. Šioje dalyje numatytos pereinamojo laikotarpio priemonės, pagal kurias Jungtinė Karalystė, šalia jai suteikiamų korekcijų pagal 4 straipsnio 1 dalį, iki 2011 m. išlaikys teises, įgytas remiantis Fontenblo sprendimu, pagal kurias gaunami mokėjimai kasmet mažės: 2008 m. — 2 mlrd. eurų, 2009 m. — 1,5 mlrd. eurų, 2010 m. — 1 mlrd. eurų ir 2011 m. — 0,5 mlrd. eurų. Šie mokėjimai bus atskirti nuo mokėjimų taikant bendrąjį korekcijos mechanizmą. Šie mokėjimai faktiškai ir toliau bus finansuojami pagal šiuo metu galiojančias finansavimo taisykles, t. y. Jungtinė Karalystė nedalyvaus jų finansavime, o Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos ir Švedijos turės neviršyti 25 proc. nuo joms įprastai tenkančios dalies (žr. 2.4.3 ir 2.4.4 punktus). Komisija mano, kad įvedant šias naujas priemones per keturis etapus bus galima sušvelninti bendrojo koregavimo mechanizmo finansinį poveikį Jungtinei Karalystei. Per pastaruosius kelerius metus (1997–2003 m.) Jungtinei Karalystei kasmet buvo grąžinta po 4,5 mlrd. eurų, tuo tarpu pagal bendrąjį koregavimo mechanizmą jos metinė grąžinamų įmokų suma vidutiniškai sudarytų 2,1 mlrd. eurų. Pritaikius pereinamojo laikotarpio priemones grąžinamų įmokų suma vidutiniškai padidės iki 3,1 mlrd. eurų per metus (Fontenblo ir BKM).

3.7.1

Siūloma nuostata, be abejonės, yra įvairių elementų derinys: pripažįstama iki šios dienos vykusi raida, skaidrumo poreikis ir politinis tikslingumas. Tai jau ne pirmas kartas, kai nukrypstama nuo bendrų taisyklių. Tai įrodo Stojimo sutartys — tiek senos, tiek ir naujos. Išoriniams stebėtojams ir tiems, kurie nėra tiesiogiai susiję su ES, tikriausiai būtų sunku sutikti su šiomis taisyklėmis. Tačiau padėtis, su kuria turime susitaikyti, galbūt paskatins atsakingus už sprendimų priėmimą asmenis siūlyti gerai pasvertus sprendimus, kurie visų pirma būtų skaidrūs ir pagrįsti. Šiuo atveju derybų dalyviai ne tik turėtų rasti kompromisą tarp sąžiningos grąžos ir solidarumo, minėtų 1.4 punkte, bet ir pademonstruoti ypatingą politinį jautrumą, atsižvelgdami į Europos gyventojų, ir ypač naujų valstybių narių, viešąją nuomonę.

3.8

4 straipsnio 2 dalies b punktas: laipsniškas bendrojo koregavimo mechanizmo įvedimas. Bendrojo koregavimo mechanizmo įvedimo taisyklės turi būti pradedamos taikyti palaipsniui. 66 proc. didžiausias maksimalus grąžinamųjų išmokų dydis, minėtas 4 punkto 1 dalyje (žr. 3.6 punktą), bus pradėtas taikyti ne anksčiau kaip 2011 m. 2008 m. įvedamas 33 proc. maksimalus grąžinamųjų išmokų dydis, 2009 m. ir 2010 m. bus padidintas iki 50 proc. ir maksimalią vertę pasieks tik 2011 m. Komisijos nuomone, ši priemonė yra būtina „siekiant kompensuoti dėl Jungtinei Karalystei pasiūlytų papildomų mokėjimų padidėjusias išlaidas ir apriboti bendras finansavimo išlaidas per pereinamąjį laikotarpį“. Tai rodo, kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis šiuo metu vyksta derybos tarp Europos Sąjungos valstybių narių, ir būtų didelė klaida nuslėpti šias aplinkybes nuo ES piliečių. EESRK dar kartą pabrėžia 3.7.1 punkte išdėstytas pastabas.

3.9

5 straipsnis: koregavimo apskaitos procedūros. Koregavimo išlaidos bus paskirstytos valstybėms narėms pagal kiekvienos valstybės narės indėlį į visą ES BNP. Koregavimas sumažinant mokėjimus bus suteiktas kiekvienai valstybei narei, tenkinančiai jo suteikimo sąlygas. Išlaidos, kurias turės padengti visos valstybės narės, bus pridedamos prie jų mokėjimų, atsirandančių kiekvienai valstybei narei pritaikius tarifą, pagrįstą visų valstybių narių BNP suma. Šiuo atžvilgiu EESRK neturi jokių pastabų: kai mechanizmas bus patvirtintas, jo įgyvendinimas turi būti būtent toks.

3.10

6, 7 ir 8 straipsniai: neapskaitinės procedūros, susijusios su nuosavaisiais ištekliais. Panašiai kaip ir ankstesnio straipsnio nuostatų, šių taisyklių nereikia komentuoti tiek, kiek jos atitinka bendruosius viešosios apskaitos principus: neleidžiama skirti įplaukų konkrečioms išlaidoms finansuoti, faktines išlaidas viršijančios pajamos turi būti perkeltos į kitus finansinius metus, turi būti pasirengta nuosavųjų išteklių surinkimui.

3.11

9 straipsnis: nuosavųjų išteklių struktūros pakeitimas. Pagal šį straipsnį, jei jis bus patvirtintas, Komisija įsipareigoja pateikti pasiūlymą dėl tikro, mokesčiais pagrįsto ištekliaus, kuriuo būtų galima naudotis nuo 2014 m. sausio 1 d.

3.11.1

Šis klausimas išsamiai analizuojamas anksčiau minėtame pranešime dėl Europos Sąjungos finansavimo (9). Trumpai — Komisija siūlo radikaliai sumažinti bendrosiomis nacionalinėmis pajamomis pagrįstus nuosavuosius išteklius, kompensuojant juos atitinkamai padidintais mokesčiais pagrįstais nuosavaisiais ištekliais. Apytikriai ir neišvengiamai gerokai supaprastinant, tris alternatyvas būtų galima apibendrinti taip: energijos sunaudojimo mokestis, PVM mokestis, pagrįstas faktiškai gautomis, o ne statistinėmis įplaukomis, ir įmonių mokestis. Komisijos manymu (pranešimo 4.1.3 punktas), ketvirtosios išteklių grupės dalinio pakeitimo mokesčiais pagrįstos sistemos pranašumas būtų tas, kad ES taptų geriau „matoma“ piliečiams ir užmegztų su jais tiesioginį ryšį. Pagal dabartinę sistemą, kuri didžiąja dalimi remiasi ketvirtąja išteklių grupe, valstybės narės, ypač įmokų perviršio mokėtojos, yra linkusios spręsti apie Europos Sąjungos politikas ir iniciatyvas atsižvelgdamos tik į savo pačių nacionalinius asignavimus, neskirdamos daug dėmesio Bendrijos politikų esmės analizavimui, dėl ko tampa nebeaiški jų sukuriama „pridėtinė vertė“.

3.11.2

EESRK primena ankstesnes savo pastabas, susijusias su šiuo pranešimu, kuriam turi būti skirtas ypatingas dėmesys. Tačiau EESRK yra įsitikinęs, kad šis pranešimas — tai tik tarpinis etapas, ir kad dėl jame aptariamų klausimų turi būti diskutuojama toliau. Nenorėdamas diskutuoti dėl ankstesniame punkte pateiktų trijų mokesčių pasiūlymų (kurių pirmąjį, regis, teks atmesti tik pradėjus diskusiją) (10) komitetas norėtų atkreipti dėmesį į ankstesniame punkte minėtą Komisijos pastabą, kuri sudaro aiškią prielaidą 9 straipsniui. Komisijos nuomone, įvedus tiesioginį „Europos“ mokestį piliečiams, pastarieji „priartėtų“ prie Europos Sąjungos, ir tuo būdu Europa taptų geriau „matoma“. Teisingas gali pasirodyti ir priešingas atvejis. Komisijos kritika, skirta valstybių narių požiūriui, kuriai pritaria ir komitetas, gali būti analogiškai pritaikyta ES piliečiams.

3.11.3

EESRK pažymi, kad Komisija nesiekia padidinti mokesčių; jos tikslas — aiškiai nustatyti, kokią mokesčių dalį gali sukaupti valstybių narių fiskalinės sistemos ir kiek lėšų reikia rezervuoti ES finansavimui. Tačiau šis pastebėjimas neišsklaido EESRK susirūpinimo. Nors aiškiai darant nuorodas į „Europos mokestį“ galima pasiekti didesnį skaidrumą, nedidinant bendros mokesčių mokėtojų naštos, antra vertus, negalima nepaisyti fakto, kad tam tikra piliečių dalis įvairiose valstybėse vis dar nepritaria „Europos idealui“ arba yra apie jį neteisingai informuoti. „Europos mokestis“ gali sustiprinti priešiškus argumentus, nors pagrindas ir neteisingas.

3.12

Ankstesnėje dalyje pateikti paskutinai EESRK komentarai dėl Komisijos dokumento. Tačiau EESRK išreiškia pageidavimą prisidėti prie bet kokios tolesnės šio klausimo analizės, atkreipdamas sprendimą priimančių organų dėmesį į kai kuriuos toliau pateikiamus pamąstymus. EESRK nuomone, skaidrūs ir iš karto pritaikomi sprendimai yra šie:

Bendroji įmoka, pagrįsta BNP tenkančiu vienam gyventojui: EESRK išdėstė savo samprotavimus šiuo klausimu Nuomonėje dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui — Kuriant mūsų bendrą ateitį: Išsiplėtusios Sąjungos politiniai sunkumai ir biudžeto priemonės 2007–2013 m. (11).

Grynoji įmoka skaičiuojama bendrosios įmokos pagrindu ir koreguojama pagal bendrąjį koregavimo mechanizmą, kuris tokiu atveju tampa neatskiriama įnašų skaičiavimo mechanizmo dalimi, tokiu būdu išvengiant būsimų įmokų grąžinimų ir korekcijų.

Šios koncepcijos, nors ją ateityje dar reikės derinti ir koreguoti, pranašumas yra tas, kad ji visuomet atspindės vyraujančią padėtį kiekvienoje šalyje, tačiau leis išvengti būtinybės peržiūrėti įmokų struktūrą.

4.   Baigiamieji komentarai

4.1

EESRK supranta, kad galutinį sprendimą, kuriam, be jokios abejonės, darys įtaką politinės aplinkybės, priims valstybės narės. EESRK, atstovaujantis pilietinei visuomenei, kitais žodžiais tariant, tiems, kurių pečius galiausiai užguls įmokų į Europos Sąjungos biudžetą našta, naudodamasis savo įgaliojimais, pateikia šias rekomendacijas ir pasiūlymus, tikėdamasis, kad į juos bus atsižvelgta.

4.2

Pilietinė visuomenė ir galiausiai — Europos Sąjungos piliečiai pabrėžtų, kad apie įmokų į ES nuosavuosius išteklius sistemą yra mažai žinoma, tačiau svarbiausia — jai trūksta skaidrumo. Bendrasis koregavimo mechanizmas, sukurtas tam, kad valstybių narių sąskaita, o ne iš Bendrijos biudžeto būtų galima kompensuoti jau sumokėtas įmokas, atrodo dar neskaidresnis. Jei mes iš teisų ketiname „priartinti piliečius prie Europos“, valstybės narės turi suvokti savo pareigą, susijusią su šiuo dažnai kartojamu ir visuotinai pripažintu tikslu: bendrauti reikia aiškiai ir suprantama kalba. Ši atsakomybė, tenka visų pirma atskirų valstybių narių vyriausybėms, o ne Komisijai. Tik valstybių narių vyriausybės turi galimybę bendrauti su savo valstybių piliečiais, nes jos supranta jų galvoseną ir poreikius. Galiausiai nacionalinėms valdžios institucijoms tenka ypatinga atsakomybė formuojant pasitikėjimą Europos Sąjunga.

4.3

Jei visos minėtos sąlygos bus įvykdytos, pasiūlymas sukurti „Europos“ mokesčiu pagrįstą įmokų sistemą gali turėti tam tikrą racionalų pagrindą. Tačiau šių sąlygų neįvykdžius, siūlomas mechanizmas, švelniai tariant, atrodo pirmalaikis.

2005 m. gegužės 12 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  OL L 253, 2000 10 7, p. 42

(2)  KOM(2004) 505 galutinis

(3)  KOM(2004) 505 galutinis II skirsnis

(4)  Žr. Komisijos dokumento KOM(2004) 501 galutinis lentelę Nr.1, 3 psl.

(5)  Žr. 4 išnašoje minėto dokumento lentelę Nr.4.

(6)  KOM(2004) 505 galutinis

(7)  KOM(2004) 505 galutinis

(8)  EESRK nuomonė dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui – Kuriant mūsų bendrą ateitį: Išsiplėtusios Sąjungos politiniai sunkumai ir biudžeto priemonės 2007–2013 m. – OL C 2005 3 23, p. 32, 5.5.1 punktas

(9)  KOM(2004) 505 galutinis, 2004 7 14

(10)  Atsižvelgiant į dabartinę ir būsimą padėtį, sunaudotos energijos mokestis būtų anachronistinis. (žr. EESRK nuomonę dėl; Europos Sąjungos mokesčių politika – Būsimo laikotarpio prioritetai, atspausdinti OL C 48, 2002 2 21, 3.1.2.1.1 punktas. Reikšdamas nuomonę dėl energijos mokesčio būtinumo, siekiant apsaugoti aplinką, Komitetas ne kartą pabrėžė, kad dėl ekologinių mokesčių įvedimo neturi pablogėti Europos bendrovių konkurencingumas ar būti prarastos darbo vietos, ypač daug energijos sunaudojančiuose sektoriuose).

(11)  OL C 74 2005 3 23, p. 32, 5.5 punktas


PRIEDAS

Diskusijų metu šis pakeitimas buvo atmestas:

3.1.1.1 punktas

Šį punktą išbraukti.

Paaiškinimas

Muitinės pajamų arba muitinės tarnybos išlaikymo apskaičiavimas nepasikeis, net jeigu muito mokesčiai nebebus ES nuosavųjų išteklių dalis. Kadangi prekybos politika priklauso ES komepetencijai, atrodytų natūralu, kad ši ES politika apima visus aspektus, įskaitant muito mokesčių surinkimą ir muitinės pajamas.

Balsavimo rezultatai:

Balsavo „už“: 38

Balsavo „prieš“: 51

Susilaikė: 18


Top