1.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 59/14

(1)

Europos Komisija, gavusi informaciją dėl nagrinėjamos priemonės, dėl jos 2001 m. spalio 2 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijoms pateikė užklausą. Prancūzijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje Komisijai atsakė 2001 m. lapkričio 9 d. raštu.

(2)

Priemonė buvo įvesta iš anksto negavus Komisijos leidimo, todėl ji įtraukta į pagalbos, apie kurią nepranešta, registrą (numeris NN 39/2003).

(3)

Komisija 2003 m. liepos 9 d. raštu Nr. C(2003)2057 galutinis pradėjo SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl nagrinėjamos paramos.

(4)

Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė kitas valstybes nares ir suinteresuotąsias trečiąsias šalis pateikti pastabas dėl šios pagalbos. Komisija trečiųjų šalių pastabų negavo. Prancūzijos valdžios institucijos savo pastabas pateikė 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 10 d. bei 2005 m. rugsėjo 13 d. ir lapkričio 25 d. raštuose.

(5)

2011 m. vasario 25 d. Prancūzijai išsiųstas prašymas pateikti papildomos informacijos; 2011 m. kovo 29 d. surengtas posėdis.

(6)

Prancūzijos valdžios institucijos atsakymą pateikė 2011 m. gegužės 24 d.

(7)

Tarpšakinės organizacijos (IPO) yra grupės, pagal sritį vienijančios skirtingas reprezentatyviausias žemės ūkio gamybos ir, tam tikrais atvejais, perdirbimo, pateikimo į prekybą ir platinimo profesines grupes, kurias kompetentinga administracinė institucija yra pripažinusi tarpšakinėmis organizacijomis. Jų buvimas, paskirtis ir funkcionavimas reglamentuojamas pagal Kaimo kodekso L. 631–1 ir tolesnius straipsnius. Kad tokia grupė būtų pripažinta, kompetentingos institucijos privalo patikrinti, ar tenkinami įvairūs kriterijai, pirmiausia tai, ar jos įstatai atitinka įstatymą (Kaimo kodekso L.632–1 straipsnis) ir ar konkrečią IPO sudarančios organizacijos yra reprezentatyvios.

(8)

IPO paskirtis – vykdyti veiksmus, skirtus visų tam tikro sektoriaus grandžių naudai, jos gali sudaryti tam reikiamus susitarimus. Šie susitarimai ir savanoriškų įmokų, skirtų finansuoti pagal šias sutartis numatytus veiksmus, atskaitymas gali vėliau būti padarytas privalomu („išplėstas“) tarpžinybiniu nutarimu visiems sektoriaus dalyviams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra IPO nare esančios profesinės organizacijos nariais, jei jų veikla atitinka tikslus, kurių sąrašas nurodytas pagal įstatymą. Šiais susitarimais pirmiausia siekiama sudaryti sąlygas geriau išmanyti rinką, santykius tarp profesinės veiklos vykdytojų, produktų kokybės ir jų skatinimo. Pagal Kaimo kodeksą išplėsti susitarimus leidžiama tik tais atvejais, kai siekiama „bendro intereso“, paremto veiksmais, „atitinkančiais bendrą interesą ir derančiais su bendrosios žemės ūkio politikos taisyklėmis“ (plg. Kaimo kodekso L.632–3 straipsnį).

(9)

Privalomomis padarytų savanoriškų įmokų surinkimo ir paskirstymo tvarka atskirai reglamentuojama kiekvienu IPO susitarimu.

(10)

Nors IPO yra privačiosios teisės juridiniai asmenys ir jų finansavimas užtikrinamas konkretaus sektoriaus įmokomis, privalomų savanoriškų įmokų sistemai reikalingas valstybės įsikišimas, ypač pagal tokią tvarką:

(11)

Nagrinėjamos pagalbos tikslas yra skatinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, techninės pagalbos ir skatinimo (reklamos) veiklą, skirtą gyvulininkystės sektoriui.

(12)

Šis sprendimas taikomas dviem tarpšakinių įmokų, valdžios institucijų sprendimu tapusių privalomomis, tipams; pirma, tai įmokos už galvijieną ir avieną ir maistui skirtus šios mėsos subproduktus bei už gyvus galvijus ir avis, išvežamas į ES šalis ar eksportuojamas („įmokos už mėsą“) ir, antra, tai įmokos į Nacionalinį gyvulininkystės fondą (pranc. Fonds National de l’Élevage, FNE).

(13)

Tarpšakiniai susitarimai, kuriais įvedamos įmokos į Interbev ir kuriems taikomas šis sprendimas, yra šie:

(14)

Nacionalinė tarpšakinė mėsos ir gyvulių augintojų asociacija (pranc. L’Association Nationale Interprofessionnelle du Bétail et des Viandes, Interbev) yra Prancūzijos mėsos sektoriaus ir gyvulių augintojų tarpšakinė organizacija. Ji įsteigta 1979 m. spalio 9 d. galvijų ir arklių augintojų ir mėsos sektoriaus reprezentatyvių organizacijų iniciatyva ir pripažinta 1980 m. lapkričio 18 d. nutarimu (3). Jos vaidmuo – ginti ir pabrėžti bendruosius gyvulių augintojų interesus ir pramoninę, amatinę ir prekybinę sektoriaus veiklą. 1980 m. Interbev buvo pripažinta kaip mėsos ir gyvulių auginimo sektoriaus tarpšakinė organizacija. Ją sudaro trylika nacionalinių profesinių organizacijų, atstovaujančių skirtingoms mėsos ir gyvulių auginimo ekonomikos sektoriaus profesijoms: augintojams, gyvų gyvulių pardavėjams, skerdėjams, didmenininkams, pramonininkams, mažmenininkams.

(15)

Pagrindiniai du jos veiklos tikslai yra tarpšakinių susitarimų sudarymas ir kolektyvinė komunikacija. Prie to dar prisideda su mėsos sektoriumi susijusių mokslinių tyrimų programos. Tarpšakiniais susitarimais, pasirašytais asociacijos viduje, nustatomos sektoriaus veiklą reguliuojančias taisyklės. Šie susitarimai gali būti pateikti valdžios institucijoms vykdant išplėtimo procedūrą. Paskelbus išplėtimą bendru Žemės ūkio ir Ekonomikos ministerijų nutarimu, tarpšakiniu susitarimu numatytos priemonės įgyja privalomą pobūdį visiems to sektoriaus ūkinės veiklos vykdytojams.

(16)

1995 m. liepos 25 d. tarpšakiniu susitarimu, kuris buvo išplėstas 1995 m. gruodžio 18 d. nutarimu (4), Interbev įvedė įmokas už mėsą ir maistui skirtus galvijienos ir avienos subproduktus, taip pat už gyvus galvijus ir avis, išvežtas į ES šalis arba eksportuotas.

(17)

Įmokos taikytos tokių trijų kategorijų mėsai ir (arba) gyvūnams:

(18)

1995 m. liepos 25 d. tarpšakinį susitarimą pakeitė kitas, 2001 m. birželio 12 d. tarpšakinis susitarimas, kuris buvo išplėstas 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu (6); pirmuoju nutarimo straipsniu numatoma, kad susitarimas yra išplečiamas laikotarpiui, kuris baigiasi praėjus trejiems metams po šio nutarimo paskelbimo dienos, t. y. 2004 m. rugsėjo 30 d.

(19)

2001 m. birželio 12 d. tarpšakiniame susitarime numatytas ankstesnės padėties, susijusios su mėsos ir (arba) gyvūnų kategorija, pratęsimas: 0,1574 FRF (0,024 EUR) už Prancūzijoje paskerstų gyvulių mėsą ir maistui skirtus mėsos subproduktus; 0,0656 FRF (0,010 EUR) už įvežtą arba importuotą Prancūzijoje skirtą vartoti mėsą; 11,15 FRF (1,7 EUR) už gyvus galvijus ir avis, gabenamas į ES šalis arba eksportuojamus.

(20)

2001 m. birželio 12 d. susitarimu taip pat įvesta galimybė iš dalies kompensuoti įmokas už mėsą jų išvežimo į ES šalis metu arba eksportuojant į trečiąsias šalis. Kompensavimo dydis siekė 0,0656 FRF/kg (0,010 EUR).

(21)

1995 m. ir 2001 m. išplėtimais neįtraukta įmokų priemonė už įvežtą arba importuotą Prancūzijoje skirtą vartoti mėsą. Tad už šiuos produktus nemokamos privalomos įmokos už mėsą.

(22)

Pagal 1994 m. birželio 15 d. tarpšakinį susitarimą, išplėstą 1995 m. gruodžio 18 d. nutarimu (7) ir 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu (8), Interbev įvedė įmoką į Nacionalinį gyvulių augintojų fondą. Pastaruoju nutarimu numatoma, kad susitarimas yra išplečiamas laikotarpiui, kuris baigiasi praėjus trejiems metams po šio nutarimo paskelbimo dienos, t. y. 2004 m. rugsėjo 30 d.

(23)

Šis profesinis fondas, valdomas pagal Nacionalinės gyvulių augintojų konfederacijos sistemą (pranc. Confédération Nationale de l’Élevage, CNE), buvo sukurtas siekiant dviejų didelių tikslų: viena vertus, skatinti restruktūrizuoti darbo organizavimą ir sudaryti sąlygas geriau prisitaikyti prie būsimų gyvulių augintojų, kurių vis mažėja ir kurie susiduria su gamybos valdymo Bendrijos politikos priemonėmis, poreikiais; kita vertus, prisidėti prie to, kad kolektyvinės priemonės genetinio progreso kūrimo ir taikomųjų mokslinių tyrimų srityje, kuriuos ateityje išliktų kertiniais gyvulininkystės konkurencingumo veiksniais, taptų nuolatinėmis.

(24)

Įmoka, skirta finansuoti šį fondą, gaunama iš fizinių arba juridinių asmenų, kurie yra Prancūzijoje paskerstų galvijų ir avių savininkai arba bendrasavininkiai. Remiantis paskutiniais iš Prancūzijos valdžios institucijų gautais duomenimis, nustatytas šios įmokos dydis siekia 0,02 FRF/kg (0,003 EUR) už grynąjį paskerstos mėsos svorį (arba 7 FRF už vieną gyvulį, jei tai dideli galvijai, 2,4 FRF už veršius ir 0,36 FRF už vieną avį – atitinkamai 1,05, 0,36 ir 0,054 EUR).

(25)

Pasak Prancūzijos valdžios institucijų, įplaukos iš šių įmokų naudojamos genetiniam tobulinimui, genetinės informacijos sistemai, biotechnologijai ir ekonominio pobūdžio tyrimams.

(26)

Interbev ištekliai, gaunami iš įmokų už mėsą, naudojami tokių trijų tipų veiksmams:

(27)

Komunikacijos ir skatinimo atveju pirmiausia tai kampanijų įvairiomis temomis, susijusių su kokybiškais mėsos produktais, arba bendresnio pobūdžio jautienos kampanijų per televiziją ir radiją, taip pat viešųjų ryšių veiksmų finansavimas. Taip pat finansuojamos skatinimo akcijos išorės rinkose arba dalyvavimas profesionalams skirtose ar skatinimo mugėse.

(28)

Techninės pagalbos veiksmai pirmiausia yra susiję su gyvulininkystės ūkių sertifikavimu ir kvalifikavimu, pirmiausia tam, kad būtų pašalinti apribojimai, tenkantys su šiomis procedūromis dirbantiems ūkinės veiklos vykdytojams. Interbev taip pat sudaro kolektyvines specifikacijas sektorių naudai ir dalyvauja platinant ir įgyvendinant geros gyvulių auginimo praktikos chartiją ir geros darbo su mėsa praktikos kodeksą ir, galiausiai, dalyvauja aiškinant viso sektoriaus sandorius.

(29)

Mokslinių tyrimų ir eksperimentavimo veiksmai yra geriausiai pritaikyti sektoriaus poreikiams dėl to, kad pirmiausia domimasi maisto saugos, kokybės valdymo ir gyvūnų gerovės klausimais.

(30)

Interbev ištekliai iš FNE įmokų naudojami šiems veiksmams:

(31)

Šis sprendimas taikomas laikotarpiui nuo 1996 m. iki 2004 m., kai baigė galioti paskutinis tarpšakinis susitarimas, kuriam taikoma ši procedūra.

(32)

Nagrinėjamos paramos priemonės gavėjai yra galvijų ir avių augintojai.

(33)

Pagrindiniai galutiniai nagrinėjamos pagalbos priemonės gavėjai yra žemės ūkio produktų gamintojai, perdirbėjai ir platintojai; yra numatyta, kad tam tikrą jiems naudingą veiklą gali vykdyti privačios įmonės.

(34)

Šiuo sprendimu nepažeidžiama Komisijos pozicija dėl paslaugų teikėjų, kuriems yra patikėta vykdyti Interbev veiklą, atrankos procedūros atitikties viešųjų pirkimų vykdymo taisyklėms.

(35)

Komisija dėl šių įmokų pobūdžio pažymėjo, kad jos padarytos privalomomis Prancūzijos Vyriausybei atlikus tarpšakinių susitarimų išplėtimo procedūrą. Susitarimai buvo išplėsti priėmus nutarimą, kuris paskelbtas Prancūzijos Respublikos oficialiajame leidinyje. Tai reiškia, kad tam, kad šios įmokos įgytų visą savo veiksmingumą, buvo reikalingi viešosios valdžios veiksmai. Dėl šios priežasties Komisija, pradėdama tyrimo procedūrą, manė, kad šiuo atveju tai buvo parafiskaliniai mokesčiai, t. y. viešieji ištekliai, ir kad ši pagalba buvo neteisėta, nes apie ją nebuvo pranešta.

(36)

Pagal Bendrijos 2007–2013 m. valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių (toliau – žemės ūkio gairės) (10) 194 punktą visa neteisėta pagalba turi būti vertinama pagal taisykles ir gaires, galiojančias tuo metu, kai buvo suteikta pagalba. Žemės ūkio gairės taikomos nuo 2007 m. sausio 1 d. Ankstesnės Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (2000–2006 m.) (11) galiojo nuo 2000 m. sausio 1 d. Nuo to laiko visa po šios dienos skirta pagalba turi būti įvertinama pagal 2000 m. gaires. Tačiau visa pagalba, skirta prieš šią dieną, turi būti įvertinta pagal nuostatas ir praktiką, taikytą iki 2000 m. sausio 1 d. Nagrinėjama pagalba buvo skirta nuo 1996 m.

(37)

Kadangi tai buvo valstybės pagalba, finansuojama iš parafiskalinio mokesčio, iš šios pagalbos finansuojamus veiksmus, taip pat pačios pagalbos finansavimą turėjo išnagrinėti Komisija.

(38)

Komisija priminė, kad iki 2002 m. sausio 1 d. skirtos pagalbos atitiktis turėjo būti patikrinta atsižvelgiant į nacionalinės pagalbos teikimo tvarką, taikomą žemės ūkio produktų bei tam tikrų produktų, kurie nėra įtraukti į EEB sutarties II priedą (12), reklamai, ir kad po šios dienos skirtos pagalbos atitiktis turėjo būti patikrinta atsižvelgiant į produktų, įtrauktų į EB sutarties I priedą (13), ir tam tikrų produktų, kurie nėra įtraukti į I priedą, reklamai skirtos valstybės pagalbos Bendrijos gaires. Iš esmės abiems tekstams yra būdingi tie patys principai, pirmiausia numatant neigiamus ir teigiamus kriterijus, kurių turi būti laikomasi. Dėl pagalbos ribų nustatymo, šie veiksmai turi būti finansuojami pagal sektorių, o mažiausia finansavimo suma – 50 % išlaidų. Šiuo atveju priemonės buvo visiškai finansuojamos iš parafiskalinių mokesčių, o profesionalių veiklos vykdytojų finansinės pastangos ex definitio siekia šį lygį. Be to, Komisija, pradėdama tyrimo procedūrą, manė, kad galiojančių sąlygų buvo laikomasi.

(39)

Komisija priminė, kad prieš 2000 m. sausio 1 d. skirtos pagalbos atitiktis turėjo būti patikrinta atsižvelgiant į Komisijos praktiką, paremtą pasiūlymu dėl naudingų priemonių dėl valstybių narių skirtos gyvulininkystės ir gyvulininkystės produktų sektoriui (14), ir kad po šios dienos skirtos pagalbos atitiktis turėjo būti patikrinta atsižvelgiant į žemės ūkio gaires. Nuo 2000 m. galiojanti Komisijos praktika ir žemės ūkio gairės iš esmės pasižymi tais pačiais principais. Tokiu būdu 100 % reikalavimus atitinkančių išlaidų finansavimas yra leidžiamas šio pobūdžio pagalbai. Be to, pagalba turi būti prieinama visiems galimai suinteresuotiems profesinės veiklos vykdytojams. Tad Komisija, pradėdama tyrimo procedūrą, manė, kad galiojančių sąlygų buvo laikomasi.

(40)

Komisija priminė, kad šios pagalbos atitiktis turėjo būti patikrinta atsižvelgiant į Bendrijos bendruosius nuostatus dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai (15) ir Komisijos komunikatą dėl šių nuostatų dalinių pakeitimų (16). Tokiu būdu su vidaus rinka yra suderinamas pagalbos lygis, galintis siekti 100 %, su sąlyga, kad išpildomos tokios keturios sąlygos: pagalba sektoriui yra bendrai reikšminga; informacija apie tai yra paskelbta atitinkamuose leidiniuose; darbų rezultatai pateikiami lygiu pagrindu ir sąnaudų, ir laiko prasme; pagalba atitinka tarptautinius prekybinius kriterijus, kuriuos yra pasirašiusi ES. Tad Komisija, pradėdama tyrimo procedūrą, manė, kad galiojančių sąlygų buvo laikomasi.

(41)

Komisija iškėlė klausimą dėl tikslaus iš FNE įmokų finansuotų veiksmų pobūdžio, kuriomis siekta restruktūrizuoti darbo organizavimą ir padėti lengviau prisitaikyti prie būsimų gyvulių augintojų poreikių, taip pat prisidėti prie kolektyvinių priemonių genetinės pažangos ir taikomųjų mokslinių tyrimų srityse padarymu nuolatinėmis. Pasak Prancūzijos valdžios institucijų, šių įmokų pajamos buvo panaudotos genetiniam tobulinimui, genetinės informacijos sistemai, biotechnologijoms ir ekonominio pobūdžio tyrimams. Šios informacijos nepakako, kad Komisija galėtų konstatuoti šių veiksmų atitiktį galimai galiojančioms Bendrijos nuostatoms. Tad Komisija, pradėdama procedūrą, negalėjo padaryti išvados, kad iš FNE įmokų finansuoti veiksmai atitiko EB sutarties nuostatas (17).

(42)

Nuo 1996 m. sausio 1 d. įmokos mokamos, be kita ko, už gyvus galvijus ir avis, išvežamas į kitas valstybes nares, taip pat už galvijienos ir avienos gaminius, išvežamus į kitas valstybes nares, todėl pastariesiems 2001 m. buvo įvesta šios įmokos dalinė kompensacija. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą (toliau – Teisingumo Teismas) (18), mokestis turi būti laikomas kaip pažeidžiantis diskriminavimo draudimą, įtvirtintą SESV 110 straipsnyje, jei nauda, skiriant lėšų iš mokesčių, ypač ryški tiems apmokestinamiems vidaus produktams, kurie perdirbami ar pateikiami į prekybą vidaus rinkoje, iš dalies kompensuojant už juos patirtas išlaidas ir taip sudarant nenaudingas sąlygas eksportuotiems vidaus produktams.

(43)

Komisija, pradėdama tyrimo procedūrą, manė, kad įplaukos iš mokesčio už gaminius ir gyvus gyvulius, išvežamus į kitas valstybes nares, skirto finansuoti skatinimo, techninės pagalbos ir mokslinių tyrimų ir eksperimentavimo veiksmus, kuriuos vykdo Interbev, gali būti pagalbos finansavimas, neatitinkantis vidaus rinkos pagal Sutartį, ypač jos 107 straipsnį, ir todėl taip finansuojama valstybės pagalba bus nesuderinama su šia sutartimi. Iš tikrųjų mokestis gali sudaryti nepalankias sąlygas šių gyvūnų produkcijai, atsižvelgiant į jų eksportą į kitas valstybes nares, nes įplaukų skyrimas savo pobūdžiu galėjo sudaryti palankias sąlygas vidaus produkcijai, pateikiamai į Prancūzijos rinką, eksportuojamos vidaus produkcijos sąskaita, ir nustatant mokesčio lygį buvo neatsižvelgiama į skirtingą pelną, gaunamą iš vidaus produktų, priklausomai nuo to, ar jie buvo pateikiami į Prancūzijos rinką ar už jos ribų.

(44)

Remiantis tyrimo procedūros pradėjimo metu turėta informacija, Komisija, pradėdama tyrimo procedūrą, neturėjo duomenų apie tai, kad ši įmoka buvo taikoma importuojamiems arba gabenamiems į kitas valstybes nares gyvuliams.

(45)

dėl savanoriškų privalomų įmokų atitikties bendro rinkų organizavimo sistemai (toliau – BRO) klausimo, atsižvelgdama į 2003 m. gegužės 22 d. sprendimą Freskot byloje (19), Komisija mano, kad šiuo atveju savanoriškos privalomosios įmokos tiesiogiai ar netiesiogiai neturėjo įtakos galutinėms nagrinėjamų produktų kainoms, nes nuskaičiavimai neturėjo įtakos produktų kainoms, nes jas nustato laisvoji rinka. Tokiu būdu mokesčių už mėsos gaminius ir auginamus gyvulius naštą atsveria privalumai, kuriuos teikia finansuojama veikla. Tai leidžia spręsti, kad nuskaičiavimų įtaka kainoms yra labai ribota arba jos visai nėra.

(46)

2003 m. spalio 8 d. ir 10 d. raštuose Prancūzijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas dėl Komisijos sprendimo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą prieš čia nagrinėjamą priemonę.

(47)

2005 m. rugsėjo 13 d. ir lapkričio 29 d. raštais Prancūzijos valdžios institucijos pateikė daugiau pastabų, atsakydamos į Komisijos prašymus pateikti papildomos informacijos.

(48)

Po to, kai 2011 m. vasario 25 d. raštu Komisija paprašė pateikti papildomos informacijos, ir po 2011 m. kovo 29 d. vykusio posėdžio Prancūzijos valdžios institucijos 2011 m. gegužės 24 d. raštu pateikė daugiau pastabų.

(49)

Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad Komisija mano, jog ištekliai iš tokių tarpšakinių įmokų, padarytų privalomomis, yra prilygintini parafiskaliniams mokesčiams, kurie gali iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje. Prancūzijos valdžios institucijos taip pat atkreipia dėmesį, kad apie priemones reikėjo pranešti. Po to jos nurodė:

(50)

Dėl įmokų, gautų taikant 1994 m. birželio 15 d. (į augintojų fondą) ir 1995 m. gruodžio 18 d. (į Interbev) tarpšakinius susitarimus, Prancūzijos valdžios institucijos manė, kad Komisija ėmėsi jų tyrimo 1995 m. sausio 16 d. (pagalba NN 34/95) ir 1996 m. kovo 18 d. raštais ir jį užbaigė 1996 m. liepos 15 d. raštu (SG (96) D/6396), padarydama išvadą, kad „nagrinėjamos priemonės patenka išimtinai į Reglamento EEB Nr. 2328/91 taikymo sritį ir joms turi būti atliktas tyrimas pagal šio reglamento nuostatas. Iš tikrųjų šio reglamento 35 straipsnio 2 dalimi nustatoma, kad sutarties 92 ir 93 straipsniai netaikomi“.

(51)

Prancūzijos valdžios institucijos, atsakydamos Komisijai, kuri tvirtino, kad tuo metu ji neišsakė savo pozicijos dėl kitų Interbev vykdytų veiksmų (nes byla NN 34/95 buvo susijusi tik su investicijomis, skirtomis restruktūruoti karvių žindenių auginimo sistemą), teigė, kad atsakydamos į 1996 m. kovo 18 d. Komisijos raštą, jos rašė taip: „Nacionalinis gyvulių augintojų fondas yra iš tikrųjų skirtas […] pagerinti selekciją gyvulių auginimo srityje ir remti mokslinius tyrimus, ypač genetikos srityje. […]“ (2005 m. rugsėjo 13 d.).

(52)

Tad Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad Komisija buvo visiškai informuota apie komunikacijos, skatinimo, mokslinių tyrimų ir eksperimentavimo veiklą, kurią finansavo Interbev, ir galėjusi pagal šią bylą kreiptis į Prancūzijos valdžios institucijas su prašymais pateikti papildomos informacijos. Komisija į šį pranešimą neatsakė, todėl jos nusprendė, kad Komisiją pateikta informacija tenkino.

(53)

Pateikdamos tolesnį atsakymą Komisijai, kuriuo atsiliepė į prašymą pateikti papildomą informaciją (1996 m. gegužės 30 d.) į pirmiau nurodytą raštą, Prancūzijos valdžios institucijos, viena vertus, teigė, kad niekada negavo prašymo pateikti papildomos informacijos ir, kita vertus, tvirtino, kad Komisijos neveikimas tarp 1996 m. gegužės 30 d. ir 2001 m. spalio 2 d. reiškė netiesioginį veiksmų, su kuriais ji susipažino, atitikties pripažinimą.

(54)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos tvirtina, kad Komisija buvo informuota apie komunikacijos veiksmus, kuriuos vykdė Interbev bylos C 18/95 kontekste dėl veiksmų avių sektoriaus naudai.

(55)

Komisija nuo to laiko netęsė šių susitarimų tyrimo, todėl Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad teisėtai manė, jog Komisija jų taikymui neprieštaravo.

(56)

Šiuo atžvilgiu Prancūzijos valdžios institucijos manė, kad dabartinė procedūra buvo susijusi tik su 2001 m. liepos 12 d. tarpšakiniu susitarimu.

(57)

2011 m. gegužės 24 d. rašte ir vykstant 2011 m. kovo 29 d. posėdžiui Prancūzijos valdžios institucijos Komisijai galiausiai perdavė viso nagrinėjamo laikotarpio duomenis.

(58)

Dėl veiksmų, vykdytų pasitelkus išteklius iš įmokų, gautų taikant naujus 2001 m. birželio 12 d. tarpšakinius susitarimus, į Interbev ir FNE, Prancūzijos valdžios institucijoms neatrodė būtina apie juos pranešti, nes jos finansuojamos tik iš privačių lėšų, surinktų nagrinėjamame sektoriuje.

(59)

Dėl veiksmų, kuriuos vykdė Interbev, Prancūzijos valdžios institucijos atkreipia dėmesį, kad Komisija, išanalizavusi 2001 m. lapkričio 9 d. rašte pateiktą informaciją, juos vertina kaip atitinkančius 2000–2006 m. Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui ir Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos žemės ūkio produktų ir tam tikrų produktų, neįtrauktų į I priedą, reklamos. Jos patvirtina, kad per šiame sprendime nagrinėjamą laikotarpį Interbev finansavo šiuos reklamos, techninės pagalbos, mokslinių tyrimų ir eksperimentavimo veiksmus tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir veiksmus, apie kuriuos buvo anksčiau išdėstyta 2001 m. lapkričio 9 d. rašte.

(60)

Dėl FNE Prancūzijos valdžios institucijos, rašte, kuriuo atsakoma į sprendimą dėl procedūros pradėjimo (2003 m. spalio 8 d. ir 10 d.), pateikė tokius paaiškinimus.

(61)

Veiksmai, vykdyti FNE lėšomis, yra techninės pagalbos ir taikomųjų mokslinių tyrimų veiksmai. Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad jie buvo sumanyti laikantis 2000–2006 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui 14 ir 17 punktų.

(62)

Pirmiausia patikslinama, kad FNE surinktais ištekliais prisidėta prie tokių veiksmų:

(63)

Genetikos srityje FNE dalyvavimas yra griežtai skirtas prisidėjimui prie tam tikrų kolektyvinių veiksmų, vykdomų pagal Nacionalinę genetinio tobulinimo sistemą ir apibrėžtų Nacionalinės genetinio tobulinimo komisijos (CNAG), kurią sudaro valstybės, profesijos, mokslinių tyrimų ir dėstytojų atstovai.

(64)

FNE skirtas finansavimas iš esmės yra skirtas prisidėti prie Gyvulių auginimo instituto Genetikos fakulteto vykdomų veiksmų; šios institucijos pirminė paskirtis yra parama vietinio lygmens organizacijoms, suinteresuotoms atrajojančiųjų gyvūnų genetikos pažanga; kūrimas, palaikymas ir specifikacijų, apibrėžiančių vietos procedūras, raida; valorizacijos procedūrų kontrolė ir reproduktorių genetiniam vertinimui reikalingų duomenų įregistravimas į informacinius kolektyvinius kanalus; indeksavimo procedūrų vykdant partnerystę su INRA pritaikymas, įgyvendinant duomenų keitimosi procedūras tarptautiniu lygiu ir oficialių indeksų sklaida Prancūzijoje.

(65)

Vykdydama savo gyvulių auginimo srities informacinių sistemų atnaujinimo ir plėtros veiklą, FNE prisideda prie genetinės informacijos sistemos (SIG) atnaujinimo. Šis atnaujinimas, pradėtas 1995 m., buvo skirtas modernizuoti kolektyvinę informacinę sistemą, veikiančią daugiau kaip 20 metų, ir ją suvienodinti, kad genetinių duomenų valdymas taptų veiksmingesnis, kartu leidžiant integruoti naujas funkcijas, reikalingas indeksavimui ir išlaidų sumažinimui.

(66)

Be to, FNE prisidėjo prie vieno gyvulininkystės profesinės informacijos sistemos ekonominių, techninių ir teisinių galimybių tyrimo, kurio tikslas buvo užtikrinti oficialių identifikavimo profesinių ir tarpšakinių duomenų bei kitų galimų užtikrinti duomenų valorizaciją.

(67)

FNE, kurio paskirtis toliau prisidėti prie tyrimų, bendrai aktualių gyvulininkystės sektoriui; tai, pavyzdžiui, parama taikomųjų mokslinių tyrimų programai ir reprodukcijos biotechnologijų perkėlimui (embrionų perkėlimas, lyties parinkimas, apvaisinimas mėgintuvėlyje, klonavimas); buvo paremtos kelios taikomųjų mokslinių tyrimų programos. Šių darbų objektas – naujosios embriologijos technologijos, ypač reikšmingos dėl būsimos molekulinių žymenų panaudojimo galimybės ir selekcijos darbų pasitelkiant žymenis. Programa konkretų pavidalą įgijo reikšmingai pagerinus klasikinio embrionų perkėlimo rezultatyvumą, sukūrus ir optimizavus prancūziškąjį embrionų lyties pasirinkimo metodą, sukūrus ir optimizavus kiaušidžių punkcijos su echografu, apvaisinimo mėgintuvėlyje technikas.

(68)

FNE taip pat dalyvavimo bandomajame homologinės rekombinacijos mokslinių tyrimų projekte. Projektu, kuriam vadovavo INRA ir kurį vykdant pritaikytas transgenezės metodas, siekta kontroliuojant modifikuoti gyvulių genomą, įterpiant transgeną į norimą DNR vietą. Šiuo įterpimu siekiama atverti kelią vieno geno pakeitimui kitu, nenaudojant genetiškai modifikuotų organizmų.

(69)

Be to, FNE prisidėjo prie programos IDEA dalies, susijusios su galvijų ir avių elektronine identifikacija. Taip pat prisidėta prie nacionalinių projektų finansavimo, priklausančių Bendrijos programai IDEA, siekiant padidinti gyvulių identifikavimo patikimumą pasitelkiant naujas elektroninio pobūdžio priemones.

(70)

FNE taip pat prisidėjo prie ekonominių pobūdžio tyrimų finansavimo, būtinų gyvulininkystės organizacijoms, ypač tam, kad būtų atsakyta į klausimus, kuriuos iškėlė viena po kitos ėjusios BŽŪP reformos, Europos plėtra, pastarųjų metų krizės ir tarptautinės padėties raida.

(71)

Visiems šiems tyrimams vadovavo „Gyvulių ekonominė grupė“ (GEG), kuri buvo bandomoji Gyvulininkystės instituto, užtikrinančio skirtingų darbų, užsakytų profesijos atstovų, nuoseklumą ir jų papildomumą kitur atliekamų tyrimų atžvilgiu, grupė.

(72)

Atlikti darbai konkretų pavidalą įgyja atliekant susiklosčiusios padėties stebėseną pieninkystės ir mėsininkystės sektoriuose Prancūzijoje ir Europoje, mėnesinėmis ekonominės padėties ataskaitomis, kuriose išsamiai analizuojami gyvulininkystės produkcijos ekonomika Prancūzijoje, Europoje ir pasaulyje, specifiniais darbais, tokiais kaip kainų, produkcijos sąnaudų stebėsena, derybomis Bendrijos viduje ir su PPO.

(73)

Sukurta GEG ekonomikos stebėsenos sistema padeda susieti konkrečias ūkių funkcionavimo žinias, žinomas iš gyvulininkystės tinklų, ir užtikrina makro ir mikroekonominių požiūrių sąveiką.

(74)

Be to, FNE paskirtis yra ir kartas nuo karto paremti naujų federacinių projektų pradžią, kuriais siekiama palengvinti gyvulininkystės prisitaikymą prie socialinių ir ekonominių pokyčių, tokių kaip gerosios patirties gyvulininkystės srityje chartijos sukūrimas, kuri yra pats svarbiausias tokio pobūdžio Europoje kolektyvinis veiksmas, ir pradėjimas komunikacijos apie gyvulių auginimo profesiją projekto, po antrosios ESB krizės, siekiant atkurti gyvulių augintojų ir piliečių tarpusavio supratimą.

(75)

Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžė, kad visi finansuoti veiksmai pasižymi bendruoju interesu visiems galvijų ar avių augintojams; tai niekada nebuvo veiksmai, kurie būtų teikę naudą vien paskiriems augintojams ar konkrečioms ūkinės veiklos vykdytojų grupėms.

(76)

Finansinis FNE dalyvavimas dažniausiai siekia mažiau nei 50 % šių darbų ir mokslinių tyrimų sąnaudų. Atskirų projektų atveju ši dalis gali viršyti 50 %, bet pagalbos dalis nė vienu atveju neviršija 100 %.

(77)

Ekonominio pobūdžio tyrimai yra finansuojami, viena vertus, žiūrint, kad būtų laikomasi 100 000 EUR ribos vienam augintojui per trejus metus, kita vertus, kad visi augintojai turėtų galimybę susipažinti su savo rezultatais.

(78)

Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad kiekvieno ekonominio pobūdžio tyrimų duomenys, net jei jie surinkti kiekvienos mokslinių tyrimų programos metu, kai jie yra galutiniai, yra plačiai viešinami. Sistemingai publikuojami ir platinami visų darbų, prie kurių prisidėjo fondas, rezultatai, kad gyvulių augintojai ir jų vietos organizacijos galėtų jais pasinaudoti ir prie jų be jokios diskriminacijos turėtų prieigą.

(79)

Naudojami du dideli platinimo kanalai – tai profesinės gyvulininkystės organizacijos ir gyvulininkystės institutas, per techninio ir ekonominio pobūdžio publikacijas, plačiai skleidžiamas tarp gyvulių augintojų ir techninių darbuotojų

(80)

Atsižvelgiant į šių darbų bendrojo intereso pobūdį, nėra numatyta jokio komercinio rezultatų panaudojimo. Tikrieji šių veiksmų naudos gavėjai yra visi galvijų ir avių augintojai, kuriems paskleidžiami teoriniai ir praktiniai darbų rezultatai.

(81)

Finansuotų tyrimų metu gamintojams ar perdirbėjams nėra mokamos jokios tiesioginės išmokos.

(82)

Dėl mėsos, įvežtos į Prancūziją iš kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių gyvulininkystės ūkių apmokestinimo Komisija, remdamasi įvairiais laikotarpiais Prancūzijos valdžios institucijų perduota informacija, galėjo konstatuoti, kad 1995–2001 m. tarpšakinių susitarimų išplėtimo tarpžinybinių nutarimų taikymo sričiai niekada nepriklausė įmokos už importuotą mėsą.

(83)

Galiausiai, Komisija atskleidė faktą, kad į FNE gautos įmokos galėjo būti renkamos už gyvulius, užaugintus už nacionalinės teritorijos ribų, tačiau įvežtus paskersti į Prancūziją.

(84)

2003 m. spalio 6 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos pripažino šį prieštaravimą, atsižvelgdamos į Bendrijos teisės principus. Tad jos įsipareigojo pakeisti susitarimo tekstą, kad panaikintų visas įmokas už gyvulius, užaugintus už šalies teritorijos ribų, tačiau įvežtus į Prancūziją paskersti. Prancūzijos valdžios institucijos pasisiūlė atsiųsti naują tekstą Komisijai, kai tik naujasis susitarimas taps oficialus ir bus pasirašytas.

(85)

Jos pridūrė, kad praktiškai gyvų gyvulių įvežimas turėjo paribinį pobūdį ir nekėlė pavojaus konkurencijai. Pasak muitinės tarnybų, 2001 m. ir 2002 m. buvo importuota atitinkamai 24 933 ir 22 250„riebių stambių galvijų“. Prancūzijoje jų paskerdžiama apie 4 mln., tad įvežti gyvi gyvuliai sudaro vos 0,58 % visų paskerstų gyvulių. Be to, daugiau kaip 70 % šio importo yra ypač geros formos ir brangiai kainuojantys gyvuliai, skirti specifiniam vartojimo sluoksniui Prancūzijos šiaurinėje dalyje. Atsižvelgiant į vidutinę šių gyvūnų importo kainą (muitinės duomenimis – 1,50 EUR/kg gyvo svorio, arba atitinkamai 2,5 EUR/kg gryno svorio, įmoka į FNE už šiuos gyvulius turėjo sudaryti apie vieną tūkstantąją viso gyvulio vertės.

(86)

Pasak Prancūzijos valdžios institucijų, savanoriškos privalomosios įmokos, viena vertus, buvo minimalios; už importuotus gyvulius dažnai, o vėliau sistemingai nemokėta ir, kita vertus, nagrinėjamos savanoriškos privalomosios įmokos dydis, palyginti su gyvulių verte, buvo toks mažas, kad konkurencijos iškreipti jis negalėjo. Prancūzijos valdžios institucijos savo 2011 m. gegužės 24 d. rašte perdavė atspausdintus įmokų apskaičiavimo ir įmonių deklaracijų pavyzdžius, patvirtinančių, kad kai kuriais atvejais galėjo būti taikoma kompensavimo praktika, nors tai nebuvo privaloma.

(87)

2005 m. rugsėjo 13 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. raštais Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad nuo 2003 m. įmokos į FNE buvo mokamos tik už Prancūzijoje užaugintus ir paskerstus gyvulius (20).

(88)

Dėl įmokų už mėsą, išvežtą į kitas valstybes nares, Komisija užsiminė apie diskriminacijos pavojų, susijusį su įmokų sistema, pagal kurią neatsižvelgiama į kai kurių produktų, už kuriuos mokamos įmokos, išvežimą už nacionalinės teritorijos ribų, ir išreiškė nuogąstavimą, kad tokia priemonė sudaro geresnes sąlygas Prancūzijoje į rinką pateiktai vidaus produkcijai.

(89)

Kaip išdėstyta 16 ir tolesnėse konstatuojamose dalyse, už į kitas valstybes nares išvežtą mėsą reikėjo mokėti savanorišką privalomą įmoką, siekusią 0,0126 EUR/kg, o sudarius 2001 m. birželio 12 d. tarpšakinį susitarimą, savanorišką privalomą įmoką, siekusią 0,024 EUR/kg. Be to, su šiuo susitarimu buvo įvesta kompensavimo (0,010 EUR/kg) sistema.

(90)

Dėl savanoriškų privalomų įmokų už gyvūnus, išvežamus į kitas valstybes nares, 2011 m. gegužės 24 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos pateikė paaiškinimus, kad įrodytų, jog šios savanoriškos privalomos įmokos buvo proporcingos naudai, gautai iš veiksmų, kurie buvo finansuojami iš tokių įmokų.

(91)

Prancūzijos valdžios institucijos paaiškino, kad išvežami gyvi gyvuliai buvo galvijai atrajotojai. Kaip nurodyta 17 ir tolesnėse konstatuojamose dalyse, už šiuos gyvūnus taikyta savanoriška privaloma įmoka, kuri buvo apskaičiuota už vieną gyvulį, o ne už mėsos kilogramą.

(92)

Prancūzijos valdžios institucijos tada persiuntė skaičiavimus, leidžiančius įvertinti svorio už vieną gyvulį ir už kilogramą atitikimą. Iš tikrųjų, 1995 m. liepos 25 d. tarpšakiniame susitarime nurodoma, kad skerdimo metu savanoriška privaloma įmoka siekė 0,084 FRF už skerdienos kilogramą, o privaloma savanoriška įmoka išvežant gyvus gyvūnus siekė 7 FRF už vieną galviją (4 straipsnis). Antai vienas gyvas atrajotojas sveria apie 250–280 kg, o tai vidutiniškai yra 163 kg mėsos (65 % santykis). Todėl 7 FRF siekianti įmoka už vieną gyvulį buvo 0,042 FRF/kg, lygi pusei įmokos už mėsą.

(93)

2001 m. birželio 12 d. tarpšakiniu susitarimu ši nuostata pratęsta, išlaikant tą pačią atitiktį. Sumos (eurais) buvo tokios: savanoriška privaloma įmoka skerdimo metu – 0,024 EUR už skerdienos kg (2 straipsnis) ir savanoriška privaloma įmoka už gyvus išvežamus gyvulius – 1,7 EUR už vieną stambų galviją (4 straipsnis). 1,7 EUR už vieną stambų galviją atitiko 0,0104 EUR/kg siekusią įmoką, palyginamą su puse už mėsą mokamos įmokos sumos.

(94)

Prancūzijos valdžios institucijų vertinimu, visos įplaukos (38 136 670 EUR) iš savanoriškų privalomų įmokų už į kitas valstybes nares išvežtus produktus (gyvus gyvulius arba mėsą) sudarė 15 % visų įplaukų iš visų savanoriškų privalomų įmokų, kurias gavo Interbev 1995 m.–2004 m. (252 855 282 EUR). Pasitelkusios bendrą požiūrį į 1995 m.–2004 m., Prancūzijos valdžios institucijos apytiksliai vertina, kad nurodytos įplaukos nustatytos proporcingai pagal veiksmus, kurie buvo naudingi produktų, išvežtų į kitas valstybes nares, atžvilgiu.

(95)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad iš Prancūzijos išvežtų gyvulių ir mėsos atžvilgiu naudos gauta dėl veiksmų, vykdytų už nacionalinės teritorijos ribų (jiems išleista 21 490 848 EUR) ir dėl veiksmų, skirtų visų gyvulių ir produktų atžvilgiu, nepriklausomai nuo jų paskirties vietos. Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad iš veiksmų, skirtų visų gyvulių ir produktų atžvilgiu ir jiems naudingų, sumos, siekiančios 91 231 075 EUR, galima vertinti, kad tik 28 280 000 EUR buvo skirti finansuoti veiksmus už nacionalinės teritorijos ribų.

(96)

Veiksmai, konkrečiai skirti eksportuotų gyvulių ir produktų atžvilgiu, pirmiausia buvo skatinimo veiksmai (pavyzdžiui, tarptautinės mugės, profesionalios informavimo akcijos ir viešieji ryšiai, žalioji savaitė Berlyne, išpjaustymo kursai užsienyje). Veiksmai, skirti visų gyvulių ir produktų atžvilgiu, nepriklausomai nuo jų rinkų, Prancūzijoje ir už Prancūzijos ribų buvo pirmiausia tokie reklamos veiksmai kaip kampanijos, skirtos „kokybiškai Europos jautienai“, skerdenoms, „mėsinių veislių gyvuliams“, ir keletas mokslinių tyrimų, skirtų maisto saugai, gyvūnų gerovei, kokybės valdymui, produkto charakteristikoms, galvijienos sertifikavimo procedūroms ar atsekamumui, kurių rezultatai buvo plačiai paskleisti Prancūzijoje ir už jos ribų.

(97)

Iš viso Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad iš Prancūzijos išvežtiems produktams taip pat suteikta nauda dėl tarpšakinių veiksmų, kurių suma siekė 49 770 000 EUR. Šią sumą reikia palyginti su savanoriškomis privalomomis įmokomis, kurias už juos reikėjo įmokėti (38 136 670 EUR). Dalis per 1995–2004 m. laikotarpį už eksportuotą produkciją sumokėtų savanoriškų privalomų įmokų buvo subalansuota palyginti su nauda, kuri buvo gauta iš Interbev finansuotų veiksmų.

(98)

2005 m. rugsėjo 13 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos patvirtino, kad už išvežtus produktus mokestis į FNE renkamas nebuvo.

(99)

SESV 107 ir 108 straipsniai taikomi visiems jos I priede nurodytiems žemės ūkio produktas, kuriems taikomas bendras žemės ūkio rinkų organizavimas (visiems produktams, išskyrus arklienai, medui, kavai, žemės ūkio kilmės alkoholiui, alkoholiniam actui ir kamštienai) pagal skirtingus reglamentus, kurie taikomi atitinkamam bendram žemės ūkio rinkų organizavimui.

(100)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(101)

Aptariamų įvykių metu SESV 107–109 straipsniai buvo pritaikyti galvijienos sektoriui pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1254/99 (21) dėl bendro šių produktų rinkos organizavimo 40 straipsnį. Prieš priimant šį reglamentą, jie buvo pritaikyti šiam pačiam sektoriui pagal 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 805/68 dėl bendro galvijienos sektoriais rinkos organizavimo (22) 24 straipsnį. Avienos ir ožkienos sektoriams jie pradėti taikyti pagal 2001 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2529/2001 dėl bendro avienos ir ožkienos rinkos organizavimo (23) 23 straipsnį. Prieš priimant šį reglamentą, jie buvo pritaikyti šiam pačiam sektoriui pagal 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2467/98 dėl bendro avienos ir ožkienos rinkos organizavimo (24) 22 straipsnį, o prieš priimant šį, pagal 1989 m. rugsėjo 25 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3013/89 dėl bendro avienos ir ožkienos rinkos organizavimo 27 straipsnį (25).

(102)

Šiuo metu SESV 107–109 straipsniai abiem aptariamiems sektoriams, nurodytiems šio sprendimo 32 ir tolesnėse konstatuojamose dalyse, taikomi pagal 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas), 180 straipsnį (26)  (27).

(103)

Teisingumo Teismas teigia, kad pagalba laikomos bet kokios formos priemonės, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai palaikyti įmones arba kurios turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios pagalbą gavusi įmonė nebūtų turėjusi normaliomis rinkos sąlygomis (28). Šiuo atveju suteikta pagalba buvo naudinga tam tikroms galvijų ar avių auginimo sektoriaus įmonėms dėl veiksmų, galėjusių duoti ekonominės naudos Interbev atstovaujamiems sektoriams.

(104)

Be to, vėlgi remiantis Teisingumo Teismo praktika, pagalba laikomos intervencinės priemonės, kuriomis įvairiais būdais sumažinamos išlaidos, paprastai įtraukiamos į įmonių biudžetą, ir nors nebūdamos subsidija siaurąja šios sąvokos prasme, yra tokio pat pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (29).

(105)

Pranašumo buvimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į galimus mėsos sektoriaus naudai vykdomų veiksmų gavėjus, taip pat į nagrinėjamas tarpšakines įmokas ir jų finansavimą. Šiuo atveju suteikta pagalba buvo naudinga tam tikroms galvijų ar avių auginimo sektoriaus įmonėms dėl veiksmų, galėjusių duoti ekonominės naudos sektoriui priklausiusiems gamintojams.

(106)

Pagal Teisingumo Teismo praktiką tam, kad pranašumą būtų galima laikyti valstybės pagalba, visų pirma reikia, kad ji tiesiogiai arba netiesiogiai būtų suteikta iš valstybės išteklių, antra, kad ji būtų įskaitoma valstybei (30).

(107)

Dėl šių konkrečių įmokų pobūdžio (savanoriškos privalomosios įmokos) Komisija mano, kad tai yra parafiskaliniai mokesčiai, t. y. valstybės ištekliai. Komisija savo vertinimą grindė toliau išvardytais motyvais.

(108)

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, ypač pagal sprendimo Salvat  (31) byloje 139 punktą, privačių ir valstybinių organizacijų statusas „nėra laikomas lemiama aplinkybe, kad būtų taikomos sutarties nuostatos dėl valstybės pagalbos“; be to, sprendime Ladbroke byloje (32) labai aiškiai patvirtinama, kad SESV 107 straipsnio 1 dalies nuostatos „apima visus piniginius išteklius, kuriuos viešasis sektorius gali realiai panaudoti įmonėms paremti, nepriklausomai nuo to, ar šie ištekliai nuolat priklauso nurodyto sektoriaus balansui. Todėl net jei valstybės iždas tų sumų (…) nuolat neturi, fakto, kad jas nuolat kontroliuoja valstybė, o tai reiškia – jomis disponuoja nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos, pakanka, kad jas būtų galima įvardyti kaip valstybės pagalbą ir kad aptariama priemonė priklausytų sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai“.

(109)

Atsižvelgdama į šią Teismų praktiką, Komisija visų pirma mano, kad tai, jog aptariamos savanoriškos privalomosios įmokos gaunamos iš privataus sektoriaus įmokų ir tai, kad jomis valstybė nuolat nedisponuoja, nepakanka prieiti prie išvados, kad jos nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl Komisija taip pat turi išnagrinėti pajamų iš savanoriškų privalomų įmokų valstybės kontrolės lygį ir valstybės gebėjimą nukreipti išteklių panaudojimą finansuoti pagalbos priemones.

(110)

Nagrinėjamu atveju Komisija pažymi, kad Vyriausybės sutikimas, per Interbev suteiktą pripažinimą, yra išankstinė sąlyga, reikalinga įvesti savanoriškas privalomas įmokas. Todėl net jei Interbev yra privatinės teisės subjektas, jos gebėjimas įvesti savo veiklos sektoriuje savanoriškas privalomas įmokas priklauso nuo to, ar jos veikimą ir tikslus patvirtins valstybė (žr. šio sprendimo 14 konstatuojamąją dalį).

(111)

Pagal Kaimo kodeksą taip pat numatoma, kad visiems konkrečios profesijos atstovams įmokos privalomomis tampa tada, kai jos yra išplečiamos tarpžinybiniu nutarimu (žr. šio sprendimo 10 konstatuojamąją dalį). Iš to seka, kad tokio pobūdžio įmokoms, kad jos būtų visiškai veiksmingos, reikalingas valdžios institucijos priimtas aktas (33).

(112)

Remdamasi šiais faktais, Komisija konstatuoja, kad gali būti laikoma, jog nagrinėjamos savanoriškos privalomos įmokos yra kontroliuojamos valstybės ir yra valstybės išteklių dalis.

(113)

Antra, pajamų iš savanoriškų privalomų įmokų panaudojimas priklauso nuo tarpšakinės organizacijos tikslų ir veiklos pobūdžio, apibrėžtų žemės ūkio kodekse (žr. 7–10 konstatuojamąsias dalis). Tokiu būdu valstybė gali pakreipti įmokų iš savanoriškų privalomų įmokų panaudojimą, skirtų finansuoti Interbev pagalbos priemones. Todėl Interbev suteikta ekonominė nauda gali būti laikoma kaip įskaityta valstybei.

(114)

Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas byloje C-345/02 Pearle  (34) nustatė tam tikrus požymius, kurie leidžia nustatyti, ar parafiskaliniai mokesčiai turi būti laikomi kaip valstybei įskaityti valstybės ištekliai, kai juos iš esmės nuskaičiuoja savo narių naudai tarpšakinė organizacija.

(115)

Pagal šioje byloje Teisingumo Teismo pasiūlytus testus tam tikriems ekonominiams sektoriams atstovaujančių tarpinių organizacijų surinktos privalomos įmokos nėra laikomos valstybės lėšomis, jei tenkinamos visos šios sąlygos:

(116)

Iš to matyti, kad aptariama priemonė neatitinka visų Pearle byloje nustatytų sąlygų. Pirmiausia, Interbev buvimas, misijos ir veikimas yra reglamentuojamas nacionaliniais teisės aktais (žr. 10 ir 14 konstatuojamąsias dalis) ir jos finansavimui iš savanoriškų privalomų įmokų reikalingas valstybės įsikišimas (žr. 10 konstatuojamąją dalį). be to, pagal Kaimo kodekso 632–2-1 straipsnyje nurodoma, kad tarpšakinės organizacijos prisideda prie nacionalinės ir Europos Sąjungos ekonomikos politikos įgyvendinimo, joms gali būti prioritetiškai suteikta valstybės pagalba. Tad Interbev galima vertinti kaip priemonę, skirtą įgyvendinti valstybės remiamą politiką, įgyvendinant tarpšakinių organizacijų bendro intereso veiklą (žr. 40, 61 ir tolesnes konstatuojamąsias dalis). Be to, kaip įtvirtinta Interbev statute, tarpšakinių organizacijų biudžetas gali būti papildomas tiesioginėmis valstybės dotacijomis. Galiausiai, atsižvelgiant į finansuotų mokslinių tyrimų veiklos bendrąjį interesą (žr. 10 konstatuojamąją dalį), neįmanoma užtikrintai nustatyti, kad šiuo konkrečiu pagalbos gavėjai vis tiek turi mokėti mokesčius.

(117)

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamos priemonės yra įskaitomos valstybei ir yra finansuojamos iš valstybės lėšų.

(118)

Kad patektų į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo lauką, pagalba, be kita ko, turi daryti įtaką konkurencijai ir valstybių tarpusavio prekybai. Pagal šį kriterijų numanoma, kad pagalbos gavėjai užsiima ekonomine veikla.

(119)

Siekiant nustatyti, ar ši pagalba patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, galiausiai reikia nustatyti, ar ši pagalba gali turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškreipti konkurenciją.

(120)

Teisingumo Teismas nustatė, kad kai vienos valstybės narės suteiktas pranašumas sustiprina tam tikrai kategorijai priklausančių įmonių poziciją kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu valstybių narių tarpusavio prekybos srityje, turi būti laikoma, kad pastarosioms šis pranašumas daro įtaką (35), o to pakanka, norint įrodyti konkurencijos iškreipimo faktą.

(121)

Tai, kad mėsos sektoriuje būta valstybių narių tarpusavio prekybos, pakankamai įrodo sektoriuje egzistuojantis bendras rinkų organizavimo faktas (36). Pavyzdžiui, Prancūzijoje prekyba mėsa Bendrijos viduje sudarė apie 15 % visos šių produktų prekybos visoje Sąjungoje (37).

(122)

Tad suteikta pagalba gali turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai tiek, kiek ja pranašumas teikiamas nacionalinei produkcijai kitų valstybių narių produkcijos atžvilgiu. Iš tikrųjų, įvykių, kurie yra susiję su šiuo sprendimu, metu, mėsos sektorius buvo be galo atviras konkurencijai tarp valstybių narių ir todėl labai jautrus bet kuriai vienos ar kitos valstybės narės produkcijai palankiai priemonei.

(123)

Komisija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, mano, kad šiuo atveju sukurtos priemonės, palankios naudos gavėjams, jiems suteikia pranašumą, kuriuo negali pasinaudoti kiti ūkinės veiklos vykdytojai, ir iškreipia ar kelia pavojų iškreipti konkurenciją, sudarydamos palankias sąlygas tam tikroms įmonėms ir produktams, nuo tos akimirkos, kai jos gali turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

(124)

Dėl šių priežasčių Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamai priemonei taikomas SESV 107 straipsnio 1 dalis ir ji yra valstybės pagalba.

(125)

Prancūzijos valdžios institucijos mano, kad šis sprendimas, kaip išdėstyta pirmiau (žr. 56 konstatuojamąją dalį), turi būti taikomas tik 2001 m. birželio 12 d. tarpšakiniam susitarimui.

(126)

Komisija dėl pagalbos NN 34/95 neturėjo informacijos dėl įmokų į FNE ar su šia byla susijusios finansavimo sistemos (38). Be to, jos pozicija buvo susijusi tik su pagalba investicijoms, skirta tam tikriems augintojams, pirmiausia tiems, kurie pirmą kartą perka gyvulius. Komisija taip pat neišreiškė savo pozicijos dėl savanoriškų privalomų įmokų sistemos arba pagalbos genetiniam tobulinimui, genetinės informacijos sistemai, biotechnologijoms ar ekonominio pobūdžio moksliniams tyrimams, ar dėl skatinimo, techninės pagalbos, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos, kuri buvo finansuojama iš įmokų į Interbev, apie kurias nebuvo pranešta, kaip tai numatyta pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

(127)

Apie šiuos veiksmus Prancūzija užsiminė savo 1996 m. balandžio 29 d. rašte dėl bylos NN 49/96, tačiau tik tiek, kiek tai buvo susiję su FNE veikla.

(128)

Atsakydama į šį raštą Komisija vis dėlto paprašė pateikti papildomos informacijos 1996 m. gegužės 30 d. raštu (VI/021559), norėdama suprasti finansinių priemonių, kuriomis sudaromos lengvesnės sąlygos gyvulininkystės organizacijoms, vykdančioms veikla gyvulių identifikacijos, selekcijos bei plėtros srityje, restruktūrizuotis, pobūdį ir mastą. Komisija taip pat paprašė užpildyti aprašomąją anketą. Tačiau Prancūzijos valdžios institucijos į šį Komisijos raštą nesureagavo ir niekada neišreiškė savo pozicijos dėl aptariamų priemonių atitikties vidaus rinkai. Komisija 2003 m. liepos 9 d. raštu pradėjo SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl nagrinėjamos paramos (39).

(129)

Todėl 1994 m. birželio 15 d. ir 1995 m. gruodžio 18 d. tarpšakiniai susitarimai (atitinkamai dėl gyvulininkystės fondo ir dėl Interbev), taip pat pagal šiuos susitarimus finansuota pagalba visada turėjo būti nagrinėjami atsižvelgiant į valstybės pagalbai taikomas taisykles tuo mastu, kiek jų nepatvirtino Komisija.

(130)

Iš to seka, kad šis sprendimas taip pat taikomas ir 1994 m. birželio 15 d. susitarimui dėl FNE ir 1995 m. gruodžio 18 d. dėl Interbev. Komisija, analizuodama šiuos susitarimus, neišsakė savo nuomonės dėl aptartomis tarpšakinėmis įmokomis finansuotų veiksmų.

(131)

Kaip nurodyta 57 konstatuojamoje dalyje, Prancūzijos valdžios institucijos netiesiogiai sutiko su šiuo aiškinimu.

(132)

Pagal SESV 107 straipsnį numatomos bendro valstybės pagalbos nesuderinamumo su SESV principo išimtys, nors kai kuri pagalba ir būtų taikoma neakivaizdžiai, ypač numatytoji šio straipsnio 2 dalyje. Apie ją Prancūzijos valdžios institucijos taip pat neužsiminė.

(133)

107 straipsnio 3 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti aiškinamos griežtai nagrinėjant visas regioninės ar sektorinės pagalbos programas arba visus atskirus bendros pagalbos taikymo tvarkos atvejus. Pirma, ši pagalba gali būti suteikta tik tais atvejais, kai Komisija turėtų galimybę nustatyti, kad pagalba reikalinga įgyvendinti vieną iš nagrinėjamų tikslų. Taikant šias išimtis pagalbai, pagal kurią nėra numatyta tokios kompensacijos, reikštų neužkirsti kelio žalai valstybių narių tarpusavio prekybai bei reikštų konkurencijos iškraipymą, nepateisinamą Bendrijos interesų atžvilgiu ir atitinkamai – netinkamą pranašumą tam tikrų valstybių narių ūkinės veiklos vykdytojams.

(134)

Komisija mano, kad aptariama pagalba nėra skirta padėti vystytis ekonomikai regione, kuriame gyvenimo lygis yra nenormaliai žemas arba kuriame yra labai didelis nedarbo lygis, kaip nurodyta 107 straipsnio 3 dalies a punkte. Ši pagalba taip pat nėra skirta skatinti bendro Europos svarbos projekto įgyvendinimą ar padėti po reikšmingų ekonominių valstybės narės sukrėtimų, kaip nurodyta 107 straipsnio 3 dalies b punkte. Ši pagalba taip pat nėra skirta kultūros sklaidai ar paveldo išsaugojimui, kaip nurodyta 107 straipsnio 3 dalies d punkte.

(135)

Vis dėlto pagal 107 straipsnio 3 dalies c punktą numatyta, kad su vidaus rinka suderinama gali būti laikoma pagalba, skirta padėti tam tikrų veiklos sričių ar tam tikrų ekonominių regionų plėtrai, jei jos neiškreipia prekybos sąlygų taip, kad jos pažeistų bendrąjį interesą. Tam, kad pagalbai būtų galima taikyti pirmiau nurodytame straipsnyje nurodytą nukrypti leidžiančią nuostatą, pagalba turi prisidėti prie aptariamo sektoriaus plėtros.

(136)

Pagal Bendrijos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškų sektoriuose gairių 194 punktą ir Komisijos komunikatą dėl taisyklių, taikytinų įvertinant neteisėtą valstybės pagalbą, nustatymo (40), visa pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (41) 1 straipsnio f punktą neteisėta pagalba privalo būti įvertina atsižvelgiant į tuo metu, kai pagalba buvo suteikta, galiojusias taisykles ir gaires (42).

(137)

Žemės ūkio sektoriui taikomos specifinės gairės galioja nuo 2000 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos visa suteikta pagalba turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamu laikotarpiu galiojusias gaires. Laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. galiojo gairės dėl žemės ūkio sektoriaus valstybės pagalbos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galioja Bendrijos gairės dėl žemės ūkio ir miškininkystės sektoriaus valstybės pagalbos 2007–2013 m.

(138)

Tačiau visa prieš šią dieną skirta pagalba prireikus turi būti vertinama pagal iki 2000 m. sausio 1 d. galiojusias nuostatas ir praktiką.

(139)

Dėl savanoriškų privalomų įmokų atitikties BRO sistemai klausimo, atsižvelgiant į 2003 m. gegužės 22 d. sprendimą Freskot byloje (43), Komisija mano, kad šiuo atveju savanoriškos privalomosios įmokos tiesiogiai ar netiesiogiai neturėjo įtakos galutinėms nagrinėjamų produktų kainoms, nes nuskaičiavimai neturėjo įtakos produktų kainoms, kadangi jas nustato laisvoji rinka. Tokiu būdu naštą, uždėtą mėsos gaminiams ir auginamiems gyvuliams, atsveria privalumai, kuriuos teikia finansuojama veikla. Iš to seka, kad galima manyti, kad nuskaičiavimų įtaka kainoms yra labai ribota.

(140)

Atsižvelgiant į gautą informaciją, šios tvarkos finansavimas prieštaravimų nekelia.

(141)

Dėl pagalbos skatinimui iki 2002 m. sausio 1 d. suteiktos pagalbos atitiktis turi būti patikrinta atsižvelgiant į nacionalinės pagalbos bendrąsias nuostatas dėl žemės ūkio produktų ir tam tikrų produktų, neįtrauktų į EEB sutarties II priedą, reklamos (44), o pagalbos, suteiktos po šios dienos, atitiktis turi būti vertinama atsižvelgiant į Bendrijos gaires, taikomas valstybės pagalbai, skirtai žemės ūkio produktų, įtrauktų į EB sutarties I priedą ir tam tikrų produktų, neįtrauktų į I priedą, reklamai (45).

(142)

1987 m. sistemai ir 2002 m. gairėms iš esmės būdingi vienodi principai. Juose numatyti neigiami ir teigiami kriterijai, privalomi visoms valstybės pagalbos sistemoms. Tad tai neturi būti reklamos veiksmai, kuriais būtų pažeidžiamos SESV 34 straipsnio ar antrinės Bendrijos teisės nuostatos, taip pat tai neturi būti veiksmai, skirti konkrečioms įmonėms. Iš Prancūzijos valdžios institucijų atsiųstos informacijos galima daryti išvadą, kad šių priemonių tikslai atitinka kai kuriuos teigiamus kriterijus, numatytus pagal pirmiau nurodytą sistemą ir gaires, nes kai kuriais atvejais jos prisideda prie perteklinės žemės ūkio produkcijos mažinimo, o kitais – prisideda kuriant aukštos kokybės ir sveiko maisto gaminius.

(143)

Be to, Prancūzijos valdžios institucijos paaiškino, kad reklamos akcijų metu paskleistos informacijos paskirtis nėra vartotojus paveikti taip, kad jie nepirktų kitų valstybių narių produktų ar pateikti neigiamą informaciją apie tuos produktus, ji nėra naudinga kurios nors konkrečios įmonės prekės ženklui ar atskiram produktui.

(144)

Kalbant dėl paramos viršutinės ribos, reklamos akcijos gali būti finansuojamos iš valstybės išteklių iki 50 %, likusi dalis turi būti padengiama iš naudą gaunančių profesinių ir tarpšakinių organizacijų arba iš savanoriškų įmokų gautų lėšų, arba iš parafiskalinių mokesčių ar privalomų įmokų. Nagrinėjamu atveju priemonės yra visiškai finansuojamos iš parafiskalinių mokesčių, o profesinių organizacijų finansinis įnašas į reklamos kampanijas iš principo siekia jų kainos 50 % lygį.

(145)

Komisija mano, kad teikiant valstybės pagalbą, skirtą finansuoti šiuos skatinimo veiksmus, buvo laikomasi šiai sričiai taikomų nustatytų Bendrijos teisės aktų.

(146)

Iki 2000 m. sausio 1 d. techninei pagalbai suteiktos pagalbos atitiktis turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į Komisijos praktiką, kurią paskatino naudingų priemonių pasiūlymas dėl pagalbos, valstybių narių suteiktos gyvulininkystės ir gyvulininkystės produktų sektoriui (46), o po šios datos suteiktai pagalbai – atsižvelgiant į žemės ūkio gaires (47).

(147)

Iki 2000 m. taikyta Komisijos praktika ir 2000 m. priimtos žemės ūkio gairės iš esmės pasižymi vienodais principais. Tad 100 % reikalavimus atitinkančių išlaidų siekianti pagalba leidžiama techninės pagalbos informavimu ir apskaitos srityse, veiksmų, kuriais skleidžiamos techninės naujovės, taip pat žemės ūkio darbuotojų mokymų atveju.

(148)

2000 m. priėmus gaires, buvo pridėta papildoma sąlyga, kad pagalba turi būti prieinama visiems reikalavimus atitinkantiems asmenims, vykdantiems veiklą atitinkamoje zonoje objektyviai apibrėžtomis sąlygomis, ir kad visa skirtos pagalbos suma negali viršyti 100 000 EUR vienam pagalbos gavėjui per trejus metus arba MVĮ atveju – 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų, taikant pačią didžiausią sumą. Prancūzijos valdžios institucijos paaiškino, kad reikalavimas suteikti prieigą visiems galimai suinteresuotiems profesijos atstovams buvo visiškai patenkintas. Remdamasi Prancūzijos valdžios institucijų perduota informacija Komisija dėl labai didelio paramos gavėjų skaičiaus mano, kad kriterijus dėl pagalbos ribų patenkintas.

(149)

Komisija mano, kad teikiant valstybės pagalbą, skirtą finansuoti šiuos techninės pagalbos veiksmus, buvo laikomasi šiai sričiai taikomų nustatytų Bendrijos taisyklių.

(150)

Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos atveju iki 2000 m. sausio 1 d. suteiktos pagalbos atitiktis turi būti tikrinama atsižvelgiant į Bendrijos bendruosius nuostatus dėl valstybės pagalbos tyrimams ir taikomajai veiklai, o pagalbos, suteiktos po šios datos – atsižvelgiant į žemės ūkio gaires, kurių 17 punkte pateikiama nuoroda į pirmiau nurodytus bendruosius nuostatus.

(151)

Bendrijos bendruosiuose nuostatuose nurodoma, kad su vidaus rinka yra suderinama iki 100 % galintis siekti pagalbos dydis net tais atvejais, kai mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą vykdytų įmonės, su sąlyga, kad visais atvejais būtų patenkintos keturios toliau nurodytos sąlygos:

(152)

Prancūzijos valdžios institucijos šiuo klausimu paaiškino, kad Interbev mokslinių tyrimų ir techninė eksperimentinė veikla vykdoma visų sektoriaus dalyvių naudai. Be to, asociacija platina gautas žinias bei technines rekomendacijas vesdama mokymus ir platindama dokumentaciją, pranešimus, sąvadus, informacines skrajutes, taip pat pasitelkdama elektronines priemones. Visi galvijų ir avių sektoriuje dirbantys augintojai, skerdėjai, mėsininkai, perdirbėjai ar pardavėjai, taip pat ir kiti asmenys gali būti informuoti apie mokslinių tyrimų rezultatus ir gauti prieigą prie jų santraukų bet kuriuo metu, be diskriminacijos ir tiesiog paprašius. Galiausiai, Prancūzijos valdžios institucijos užtikrina, kad vykdant aptariamus veiksmus gamintojams ar perdirbėjams nemokamos tiesioginės išmokos, jie atitinka Europos Sąjungos pasirašytas tarptautinės prekybos sąlygas.

(153)

Komisija mano, kad teikiant valstybės pagalbą, skirtą finansuoti šiuos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos veiksmams, buvo laikomasi šiai sričiai taikomų nustatytų Bendrijos taisyklių.

(154)

Iki 2000 m. sausio 1 d. techninei pagalbai suteiktos pagalbos atitiktis turi būti tikrinama atsižvelgiant į Komisijos praktiką, kurią paskatino naudingų priemonių pasiūlymas dėl pagalbos, valstybių narių suteiktos gyvulininkystės ir gyvulininkystės produktų sektoriui (49), o po šios datos suteiktai pagalbai – atsižvelgiant į žemės ūkio gaires (50).

(155)

Iki 2000 m. taikyta Komisijos praktika ir 2000 m. priimtos žemės ūkio gairės iš esmės pasižymi vienodais principais. Tad 100 % reikalavimus atitinkančių išlaidų siekianti pagalba leidžiama techninės pagalbos informavimo ir apskaitos srityse, veiksmų, kuriais skleidžiamos techninės naujovės, taip pat žemės ūkio darbuotojų mokymų atveju.

(156)

2000 m. priėmus gaires, buvo pridėta papildoma sąlyga, kad pagalba turi būti prieinama visiems reikalavimus atitinkantiems asmenims, vykdantiems veiklą atitinkamoje zonoje objektyviai apibrėžtomis sąlygomis, ir kad visa skirtos pagalbos suma negali viršyti 100 000 EUR vienam pagalbos gavėjui per trejus metus arba MVĮ atveju – 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų, taikant pačią didžiausią sumą.

(157)

Prancūzijos valdžios institucijos pabrėžė, kad visi finansuoti veiksmai pasižymi bendruoju interesu visiems galvijų ar avių augintojams; tai niekada nebuvo veiksmai, kurie būtų teikę naudą vien paskiriems augintojams ar konkrečioms ūkinės veiklos vykdytojų grupėms.

(158)

Finansinis FNE dalyvavimas dažniausiai siekia mažiau nei 50 % šių darbų ir mokslinių tyrimų išlaidų. Atskirų projektų atveju ši dalis gali viršyti 50 %, bet pagalbos dalis nė vienu atveju neviršija 100 %.

(159)

Ekonominio pobūdžio tyrimai yra finansuojami, viena vertus, žiūrint, kad būtų laikomasi 100 000 EUR ribos vienam augintojui per trejus metus, kita vertus, kad visi augintojai turėtų galimybę susipažinti su savo rezultatais.

(160)

Komisija mano, kad teikiant valstybės pagalbą, skirtą finansuoti šiuos techninės pagalbos veiksmus, buvo laikomasi šiai sričiai taikomų nustatytų Bendrijos taisyklių.

(161)

Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos atveju iki 2000 m. sausio 1 d. suteiktos pagalbos atitiktis turi būti tikrinama atsižvelgiant į Bendrijos bendruosius nuostatus dėl valstybės pagalbos tyrimams ir taikomajai veiklai, o pagalbos, suteiktos po šios datos – atsižvelgiant į žemės ūkio gaires, kurių 17 punkte pateikiama nuoroda į pirmiau nurodytus bendruosius nuostatus.

(162)

Bendrijos bendruosiuose nuostatuose nurodoma, kad su vidaus rinka yra suderinama iki 100 % galintis siekti pagalbos dydis net tais atvejais, kai mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą vykdytų įmonės, su sąlyga, kad visais atvejais būtų patenkintos keturios toliau nurodytos sąlygos:

(163)

Šiuo konkrečiu atveju, kiekvieno ekonominio pobūdžio tyrimų duomenys, net jei jie surinkti kiekvienos mokslinių tyrimų programos metu, kai jie yra galutiniai, yra plačiai viešinami. Iš tikrųjų yra sistemingai publikuojami ir platinami visų darbų, prie kurių pagalba prisidėjo fondas, rezultatai, kad gyvulių augintojai ir jų vietos organizacijos galėtų jais pasinaudoti ir prie jų be jokios diskriminacijos turėtų prieigą.

(164)

Naudojami du dideli platinimo kanalai – profesinės gyvulininkystės organizacijos ir gyvulininkystės institutas, per techninio ir ekonominio pobūdžio publikacijas, plačiai skleidžiamas tarp gyvulių augintojų ir techninių darbuotojų.

(165)

Atsižvelgiant į šių darbų bendrojo intereso pobūdį, nėra numatyta jokio komercinio rezultatų panaudojimo. Tad klausimas dėl naudojimosi teisės perdavimo ar dėl sąlygų įgyti naudojimosi teisę nekyla. Tikrieji naudos gavėjai iš veiksmų yra visi galvijų ir avių augintojai, kuriems paskleidžiami teoriniai ir praktiniai darbų rezultatai.

(166)

Finansuotų tyrimų metu gamintojams ar perdirbėjams nėra mokamos jokios tiesioginės išmokos. Jos atitinka per daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde Marakeše pasiekto susitarimo dėl žemės ūkio 2 priede „Vidaus pagalba: pagrindas atleisti nuo įsipareigojimų taikyti nuolaidas“ įtvirtintas bendrąsias ir specialiąsias sąlygas.

(167)

Komisija mano, kad teikiant valstybės pagalbą, skirtą finansuoti šiuos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos veiksmus, buvo laikomasi šiai sričiai taikomų nustatytų Bendrijos taisyklių.

(168)

Kadangi valstybės pagalba buvo finansuota iš parafiskalinio mokesčio (savanoriškos privalomos įmokos), Komisija turi išnagrinėti ir finansuotas priemones, t. y. pagalbą ir jos finansavimo būdą. Teisingumo Teismo nuomone (51), kai pagalbos finansavimo būdas, ypač kai tai privalomos įmokos, yra neatskiriama pagalbos priemonės dalis, Komisija, atlikdama pagalbos tyrimą, į šį finansavimo būdą turi atsižvelgti.

(169)

Siekiant nustatyti, ar finansavimo priemonė yra neatsiejama pagalbos priemonės dalis, reikia įvertinti kelis aspektus: pajamos iš mokesčio turi būti rezervuotos pagalbos finansavimui ir būtinai turi būti skirta pagalbos finansavimui (52); mokestis turi būti susietas su pagalbos priemone laikantis atitinkamų nacionalinių taisyklių (53), o mokesčio dydis turi turėti tiesioginę įtaką valstybės pagalbos dydžiui (54).

(170)

Šių kriterijų pritaikymas nagrinėjamoms priemonėms Komisijai leido atkreipti dėmesį į tokius dalykus: pirma, nagrinėjamų priemonių teisiniu pagrindu, tarpšakiniais susitarimais, išplėstais nutarimu, nustatoma, kad nuskaičiavimai yra privalomi. Tai reiškia, kad kiekvienas nuskaičiavimas atliekamas išimtinai vieno ar kelių konkrečių fondų naudai, jis nėra susietas su bendruoju Interbev arba valstybės biudžetu. Tad nuskaičiavimas turi būti laikomas rezervuotu pagalbos finansavimui ir skirtas pagalbos finansavimui, remiantis galiojančiomis nacionalinėmis taisyklėmis. Antra, pagalbos priemonės finansuojamos išimtinai nuskaičiavimais iš sektoriaus. Interbev nesinaudoja kitais finansavimo šaltiniais, kad papildytų numatytų veiksmų finansavimą. Todėl galima daryti išvadą, kad mokesčio dydis turi tiesioginę įtaką valstybės pagalbos dydžiui.

(171)

Remdamasi šiais duomenimis, Komisija daro išvadą, kad pagalbos finansavimo būdas, šiuo atveju – savanoriškos privalomos įmokos, yra neatskiriama pagalbos priemonės dalis ir todėl į ją turi būti atsižvelgiama nagrinėjant pagalbos atitikties klausimą. Kadangi šis finansavimo būdas gali prieštarauti SESV 110 straipsniui, Komisija negali tvirtinti, kad pagalba yra suderinama, jei bus nustatyta diskriminacija tarp importuotų ir nacionalinių produktų (55) arba tarp eksportuotų ir nacionalinių produktų (56).

(172)

Šiuo konkrečiu atveju nuskaitymas taikytas vidaus produkcijai, taip pat mėsai ir eksportuojamiems (renkant savanoriškas privalomas įmokas už mėsą) bei importuojamiems (iš savanoriškų privalomų įmokų į FNE) gyvuliams.

(173)

Komisijos atliekamas tyrimas susijęs su tam tikrais su įmokomis už mėsą ir įmokomis į FNE susijusiais aspektais tuo atžvilgiu, kiek šios įmokos galėtų turėti įtakos Bendrijos valstybių narių tarpusavio prekybai.

(174)

Kaip išdėstyta 82 konstatuojamoje dalyje, pagal Prancūzijos teisę 1996–2004 m. laikotarpiu įmokos už mėsą nebuvo privalomos. Todėl jos nepatenka į šio sprendimo taikymo sritį, nes jos nėra valstybės pagalba. Iš tikrųjų trūksta vieno iš 10 konstatuojamoje dalyje nurodytų lemiamų elementų, t. y. jų privalomo pobūdžio. Remiantis šiuo faktu bei tuo, kas buvo išdėstyta pirmiau, iš mokesčio už importuotus produktus finansuojamos priemonės nesudaro valstybės pagalbos ir todėl šis sprendimas jam netaikomas.

(175)

Kaip išdėstyta 16 ir tolesnėse konstatuojamose dalyse (57), nuo 1996 m. sausio 1 d. įmoka mokama nuo produktų, eksportuotų į kitas valstybes nares, nors 2001 m. įvesta dalinė šio mokesčio kompensacija. Teisingumo Teismo praktikos požiūriu ši įmoka eksportuotojų atžvilgiu gali sudaryti diskriminacines sąlygas, jei veiksmai, finansuojami iš įmokos, nėra jiems skirti ir nekompensuoja jų dėl įmokos patirtų išlaidų (58). Todėl dera įrodyti, kad šių įmokų pajamų paskyrimas nesudarė palankesnių sąlygų Prancūzijoje parduodamai produkcijai eksportuotos nacionalinės produkcijos atžvilgiu.

(176)

Veiksmai, kurie buvo konkrečiai orientuoti į eksportuotus gyvulius ir produktus, pirmiausia buvo skatinimo veiksmai (tarptautinės mugės, profesionalams skirtos informacijos ir viešųjų ryšių kampanijos, žalioji Berlyno savaitė, išpjaustymo mokymai užsienyje).

(177)

Veiksmai, susiję su gyvuliais ir produktais nepriklausomai nuo jų rinkos, Prancūzijoje ir už jos ribų, pirmiausia buvo tokie reklamos veiksmai kaip kampanijos, skirtos „kokybiškai Europos jautienai“, skerdenoms, „mėsinių veislių gyvuliams“, ir keletas mokslinių tyrimų, skirtų maisto saugai, gyvūnų gerovei, kokybės valdymui, produkto charakteristikoms, galvijienos sertifikavimo procedūroms ar atsekamumui, kurių rezultatai buvo plačiai paskleisti Prancūzijoje ir už jos ribų.

(178)

Prancūzijos valdžios institucijų manymu, veiksmai, kurie buvo naudingi į kitas valstybes nares išvežtų gaminių ir produktų atžvilgiu, išimtinai ar kartu su nacionaliniais produktais, nesudarė visų veiksmų, kurie buvo finansuoti iš savanoriškų privalomų įmokų.

(179)

Dera kiekvieniems metams ir bendrai nustatyti, ar į kitas valstybes nares išvežtų produktų atžvilgiu būta naudos iš tarpšakinės organizacijos vykdytų veiksmų.

(180)

Toliau pateikiama lentelė su pajamų (eurais) iš savanoriškų privalomų įmoku pasiskirstymu pagal skirtingus Interbev veiksmus atkirai kiekvieniems metams, taip pat procentine dalimi veiksmų, skirtų išimtinai eksportuotai mėsai ir produktams arba kartu su nacionaliniais produktais ir gyvuliais.

(181)

Iš šios lentelės matyti, kad per visą nagrinėjamą laikotarpį eksportuotiems produktams buvo skirta vidutiniškai 44 % visų iš savanoriškų privalomų įmokų finansuotų veiksmų. Vis dėlto reikia patikslinti, kad Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, jog per tą patį laikotarpį visos pajamos iš įmokų, gautų už eksportuotus produktus, sudarė 15 % (59). Be to, Prancūzijos valdžios institucijos nurodė, kad 15 % buvo vidurkis; jos pateikė skaičius už kiekvienus metus, iš kurių matyti, kad už eksportuotus produktus gautos įmokos niekada nesudarė daugiau kaip 18 %.

(182)

Atsižvelgdama į Teisingumo Teismo sprendimo Nygard byloje (60) pasekmes, taip pat į tai, kad iš mokesčio finansuotos priemonės buvo valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnį ir tai, kad mokestis nepasižymi diskriminaciniu požiūriu, prieštaraujančiu SESV 110 straipsniui, nes jis taip pat buvo taikomas eksportuotiems produktams ir gyvuliams, kurie proporcingai gavo privalumų, Komisija mano, kad pajamos iš mokesčio už eksportuotus produktus, skirtos finansuoti Interbev veiksmus, yra pagalbos finansavimas, atitinkantis SESV nustatytas taisykles ir pirmiausia jos 107 straipsnio nuostatas; iš to seka, kad taip finansuota valstybės pagalba su nurodyta sutartimi yra suderinama.

(183)

Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad iki 2003 m. į FNE sumokėtos įmokos taip pat galėjo būti skiriamos gyvuliams, užaugintiems už Prancūzijos teritorijos ribų, tačiau įvežtiems paskersti į Prancūziją.

(184)

Į Komisijos iškeltas abejones Prancūzijos valdžios institucijos atsakė patvirtindamos, kad jos iš dalies pakeitė tarpšakinio susitarimo tekstą, kad į jį nebūtų įtrauktos bet kokios įmokos už į Prancūziją importuotus ar įvežtus gyvulius. Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad šios įmokos imamos tik už Prancūzijoje užaugintus ir ten pat paskerstus gyvulius.

(185)

Apie šio tarpšakinio susitarimo dalinius pakeitimus Komisija informuota nebuvo. Buvo perduota tik 2005 m. vasario 2 d. instrukcija (žr. 87 konstatuojamąją dalį), joje patikslinama, kad įmokos į FNE taikomos tik už mėsą, gautą žemyninėje valstybės teritorijoje paskerdus Prancūzijoje užaugintus gyvulius.

(186)

Tai reiškia, kad 1996 m. sausio 1 d.–2004 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu įmoka už mėsą taip pat buvo taikoma ir mėsai gyvulių, paskerstų Prancūzijoje, tačiau užaugintų už nacionalinės teritorijos ribų.

(187)

Prancūzijos valdžios institucijos nesugebėjo įrodyti, kad iš šių įmokų finansuoti veiksmai buvo naudingi augintojams, kurie vykdė veiklą už nacionalinės teritorijos ribų. Mat savanoriškos privalomos įmokos mokėtojai, kurie eksportavo savo produkciją, negaudavo jokios kompensacijos, įmoka jiems nebuvo sumažinama, nors jie ir negaudavo visos naudos iš atitinkamų veiksmų. Mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir techninės pagalbos veiksmai iš principo galėjo duoti naudos tik nacionalinių produktų (galvijų, užaugintų ir paskerstų Prancūzijoje mėsos) atžvilgiu.

(188)

Tai, kad tuo metu gyvų gyvūnų buvo importuojama labai nedaug (61) ir tai, kad vien praktiškai gyvų gyvulių importuotojai turėjo galimybę, jei norėjo, deklaruoti importuotų gyvulių svorį, kad jį išskaičiuotų iš įmokų krepšelio ir paprašyti kompensacijos, tiesioginio poveikio Komisijos principiniam vertinimui neturi. Be to, net ir mažiausia diskriminacija patenka į SESV 110 straipsnio taikymo sritį.

(189)

Atsižvelgdama į Teisingumo Teismo sprendimo Nygard byloje (62) pasekmes, taip pat į tai, kad iš mokesčio finansuotos priemonės buvo valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnį ir tai, kad mokestis pasižymi diskriminaciniu pobūdžiu, prieštaraujančiu SESV 110 straipsniui, nes ji taip pat buvo taikoma produktams iš kitų valstybių narių, kurie vis dėl to iki gali negavo jo teikiamų privalumų, Komisija mano, kad pajamos iš mokesčio už iš kitų valstybių narių importuotus gyvulius, skirtos finansuoti FNE veiksmus, yra pagalbos finansavimas, neatitinkantis vidaus rinkos pagal sutartį ir pirmiausia jos 107 straipsnio nuostatas; iš to seka, kad taip finansuota valstybės pagalba su nurodyta sutartimi yra nesuderinama.

(190)

Įmokos į FNE mokamos už Prancūzijoje užaugintus arba paskerstus gyvulius, todėl Komisija gali daryti išvadą, kad už išvežtus produktus dėl jų pobūdžio nemokama įmoka į FNE, todėl jie nepatenka į šio sprendimo taikymo sritį.

(191)

Komisija, kaip jau buvo nurodyta sprendime dėl procedūros pradėjimo, pabrėžia, kad Prancūzija jos neinformavo, kaip nustatyta pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, apie nutarimus dėl išplėtimo, kuriais privalomomis paverčiamos savanoriškos įmokos, ir apie veiksmus, kurie buvo finansuojami iš jų, prieš pradėdama juos taikyti (žr. šio sprendimo 2 konstatuojamąją dalį).

(192)

1999 m. kovo 22 d. Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte neteisėta pagalba tiksliai apibrėžiama kaip nauja pagalba, teikiama pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalies nuostatas. Prievolė pranešti apie valstybės pagalbą įtvirtinta to reglamento 2 straipsnyje.

(193)

Dėl to, kas yra susiję pirmiausia su čia nagrinėjamomis įmokomis, Komisija pažymi, jog tam, kad jos turėtų visą savo poveikį, reikalingas valdžios institucijos aktas. Todėl Komisija mano, kad šiuo atveju tai yra parafiskaliniai mokesčiai, t. y. – valstybės ištekliai.

(194)

Tiek, kiek savanoriškos privalomos įmokos yra valstybės ištekliai (kaip nurodyta 106 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse), sudarančios neatskiriamą pagalbos sistemos dalį (171 ir tolesnės konstatuojamosios dalyje), ir tiek, kiek jos yra naudojamos finansuoti privalumus mėsos sektoriaus įmonėms, apie jas Komisijai pranešti privaloma pagal sutarties 108 straipsnio 3 dalį.

(195)

Kaip nurodyta 123 ir 124 konstatuojamosiose dalyse, kadangi Prancūzijoje pradėtos taikyti priemonės pasižymi valstybės pagalbos elementais, tai yra nauja pagalba, apie kurią Komisijai nepranešta, o todėl – pagal sutartį – neteisėta.

(196)

Remiantis Komisijos komunikatu dėl taisyklių, taikytinų įvertinant neteisėtą valstybės pagalbą (63), nustatymo, visa pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą neteisėta pagalba privalo būti įvertina atsižvelgiant į tuo metu, kai pagalba buvo suteikta, galiojusias taisykles ir gaires.

(197)

Komisija, atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, mano, kad šios sistemos finansavimas savanoriškomis privalomomis įmokomis nekelia prieštaravimų, kai jos mokamos už vietos produktus bei už eksportuotus produktus bei gyvulius (šiuo atveju turimos omenyje 1996–2004 m. mokėtos „įmokos už mėsą“).

(198)

Iš to, kad įmokos taip pat renkamos ir už importuotus gyvulius (šiuo atveju tai 1996–2004 m. mokėtos įmokos į FNE už gyvulius), seka, kad pirmiau išdėstyti svarstymai, kad savanoriškų privalomų įmokų sistema yra nesuderinama su vidaus rinka, nes pažeidžia SESV 110 dalies nuostatas, nes Prancūzija nesugebėjo įrodyti, jog importuotų produktų atžvilgiu taip pat buvo skirta tokia pat pagalba kaip ir vietos produktams.

(199)

Be to, apie čia nagrinėjamą pagalbą Komisijai nebuvo pranešta, kaip nustatyta pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, todėl ji yra neteisėta pagalba pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą.

(200)

Komisija apgailestauja, kad Prancūzijos Respublika ėmė teikti šią pagalbą, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalies nuostatas.

(201)

Kadangi tai yra pagalba, pradėta teikti nesulaukus galutinio Komisijos sprendimo, reikia priminti, jog dėl imperatyvaus SESV 108 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų procedūrinių taisyklių pobūdžio (ir tai yra taisyklės, kurių tiesioginį veikimą Teisingumo Teismas yra pripažinęs keliuose sprendimuose (64), nagrinėjamos pagalbos neteisėtumas negali būti ištaisytas atgaline tvarka (65).

(202)

Teisingumo Teismas priminė, kad jei pagalbos priemonė, kurios finansavimo būdas yra neatskiriama jos dalis, buvo pradėta įgyvendinti nežinant, kad privaloma apie ją pranešti, nacionaliniai teismai iš esmės privalo pavesti kompensuoti mokesčius ar įmokas, kurie buvo specialiai renkami šiai pagalbai finansuoti. Teismas taip pat primena, kad nacionaliniai teismai turi apginti besibylinėjančiųjų teises dėl galimo nacionalinių valdžios institucijų nežinojimo apie draudimą įgyvendinti pagalbą, nustatytą SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu, ir turintį tiesioginių padarinių; toks nežinojimas, kuriuo gali remtis besibylinėjantieji ir kurį konstatuoja nacionaliniai teismai, pastaruosius turi priversti padaryti išvadas, vadovaujantis savo nacionaline teise, tiek dėl teisės aktų, pagal kuriuos įgyvendinama atitinkama pagalbos priemonė, galiojimo, tiek dėl suteiktos finansinės paramos išieškojimo (66).

(203)

Komisija mano, kad šiuo konkrečiu atveju dera priimti sprendimą su išlyga, pasinaudojant galimybe, kurią suteikia Reglamento (EB) Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalis, pagal kurią Komisija gali pateikti savo sprendimą su sąlygomis, jai leidžiančiomis pripažinti atitiktį vidaus rinkai ir įsipareigojimams, leidžiančias kontroliuoti, kaip laikomasi jos sprendimo.

(204)

Kad būtų panaikintas SESV 110 straipsnio pažeidimas ir taip atgaline data pašalintas nevienodas įmonių vertinimas, Prancūzija turi per Komisijos nustatytą laikotarpį ir laikydamasi jos apibrėžtų sąlygų kompensuoti mokesčio dalį, tekusią iš kitų valstybių narių importuotiems produktams (1996–2004 m. įmokos už gyvulius į FNE), proporcingai nesuteiktos pagalbos dydžiui; panaikinus šį pažeidimą, nagrinėjama pagalba taptų suderinama su SESV 107 straipsniu.

(205)

Komisija nustato sąlygas, kurių privaloma laikytis mokant minėtą kompensaciją; Taigi Prancūzija turi kompensuoti apmokestintiems asmenims mokesčio dalį, nuo mokesčio įvedimo iki 2004 m. rugsėjo 30 d. tekusią importuotai mėsai, griežtai laikydamasi toliau išvardytų sąlygų:

a)

jei mokestį mokėję asmenys gali pateikti įrodymų, kad savanoriškomis privalomomis įmokomis buvo apmokestinti importuojami produktai, jie gali reikalauti, kad per tam tikrą laiką, kuris turi būti nustatytas remiantis nacionaline teise, bet jokiu būdu ne anksčiau kaip per šešis mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo, būtų sugrąžinta šio mokesčio pajamų dalis, skirta finansuoti paslaugas, naudingas tik vidaus produktams;

b)

Prancūzija nustatys nevienodų sąlygų taikymo importuojamų produktų atžvilgiu apimtį. Tam Prancūzija turi ataskaitiniu laikotarpiu patikrinti, kaip bendra suma, gauta minėtu mokesčiu apmokestinus vidaus produktus, atitinka naudą, suteiktą tik šiems produktams;

c)

pinigai turi būti grąžinti ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo reikalavimo pateikimo;

d)

į grąžinamas sumas turi įeiti ir palūkanos, skaičiuojamos nuo tų sumų gavimo dienos iki tikrosios grąžinimo dienos. Šios palūkanos skaičiuojamos remiantis pamatine palūkanų norma, Komisijos nustatyta taikant orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodą;

e)

Prancūzijos valdžios institucijos pripažįsta visus pagrįstus asmenų, sumokėjusių mokestį už iš kitų valstybių narių įvežamus produktus, įrodymus;

f)

susigrąžinimo teisei negali būti taikomos kitos sąlygos, ypač ta, kad mokestis nebuvo perduotas;

g)

jei mokestis dar nesumokėtas, Prancūzijos valdžios institucijos atsisako mokėti dalį, proporcingą tai, kuri tenka iš kitų valstybių narių įvežamiems produktams, kuri, kaip įrodyta, yra skirta finansuoti dalį pagalbos, naudingos tik vidaus produktams; jos taip pat atsisako reikalauti galimų susijusių delspinigių;

h)

kai to reikalauja Komisija, Prancūzija įsipareigoja pateikti išsamią ataskaitą, įrodančią, kad grąžinimo priemonė tinkamai įgyvendinta;

i)

jei tiems patiems produktams, kurie Prancūzijoje apmokestinti šiuo mokesčiu, taikytas mokestis ir kitoje valstybėje narėje, mokestį sumokėjusiems asmenims Prancūzijos valdžios institucijos įsipareigoja grąžinti dalį, sumokėtą už įvežtus kitų valstybių narių produktus;

j)

Prancūzija įsipareigoja supažindinti su šiuo sprendimu visus galimus mokesčio mokėtojus.