EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52006IE0244

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Ekonominio valdymo stiprinimo — Stabilumo ir augimo pakto reformos

OJ C 88, 11.4.2006, p. 68–75 (ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)

11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/68


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Ekonominio valdymo stiprinimo — Stabilumo ir augimo pakto reformos

(2006/C 88/15)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 2 straipsnio 2 dalimi, 2005 m. vasario 10 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl Ekonominio valdymo stiprinimo — stabilumo ir augimo pakto reformos.

Ekonominės ir pinigų sąjungos, ekonominės ir socialinės sanglaudos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2006 m. sausio 27 d. priėmė šią nuomonę remdamasis projektu, kurį pateikė pranešėja Susanna Florio ir antrasis pranešėjas Umberto Burani.

424-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2006 m. vasario 15 d. (vasario 15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 88 nariams balsavus už, 7 - prieš ir 5 susilaikius.

1.   Santrauka

1.1

Komitetas išreiškia savo susirūpinimą dėl aklavietės, kurioje atsidūrė Europos ekonominis valdymas. Todėl jis mano, kad reikia vėl apmąstyti visas ekonominės politikos priemones, kurias Europos Sąjunga priėmė pastaraisiais metais, ir atlikti kitą Stabilumo ir augimo pakto reformų proceso vertinimą.

1.2

Šiuo dokumentu siekiama:

pateikti skirtingus požiūrius, kurie paskatino politines ir ekonomines diskusijas per pastaruosius šešerius metus — Stabilumo ir augimo pakto gyvavimo laikotarpį;

įvertinti vykusių pakto reformų procesą, kuris prasidėjo pastaraisiais mėnesiais;

nubrėžti Europos ekonominio valdymo gaires.

1.3

Nuo pat jo sudarymo pradžios Stabilumo ir augimo paktas atliko esminį vaidmenį užtikrinant Europos ekonominį augimą esant stabilioms valiutoms.

1.4

Deja, tuo pačiu metu Europos ekonominis valdymas nebuvo pakankamai koordinuojamas, juo labiau, kad tuo laikotarpiu buvo ir tebėra didelė tarptautinė ekonominė ir politinė įtampa.

1.5

Per šešerius pakto gyvavimo metus kai kurios valstybės dažnai darė spaudimą reikalaudamos jo reformos.

1.6

Reikia konstatuoti, jog reformos procesas nesibaigė, kadangi jis nesuteikė garantijos, kad Europos ekonominės politikos koordinavimo procesas, kuris mums leistų pasinaudoti visomis ekonominės ir pinigų sąjungos suteiktomis ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo galimybėmis, bus iš tikrųjų paspartintas.

1.7

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narių pasiūlymuose visas dėmesys skiriamas būtent būtinybei sustiprinti Europos ekonominį valdymą. Jų tikslas yra ekonominės ir mokesčių politikos koordinavimas, deramai atsižvelgiant į valstybių narių biudžeto konsolidavimą, ir investicijų, kurios padėtų įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus, skatinimas.

2.   Nuo Mastrichto sutarties iki Stabilumo ir augimo pakto

2.1

1997 m. priimtas Stabilumo ir augimo paktas buvo skirtas užtikrinti ekonominėje ir pinigų sąjungoje siekti Mastrichto sutartyje numatytos biudžetinės drausmės  (1). Remiantis šiuo principu valstybės finansų pusiausvyra pakto autorių nuomone turėjo tapti tiek kainų stabilumo, tiek stipraus ir tvaraus augimo, leidžiančio kurti darbo vietas, stiprinimo priemone.

2.2

Vadovaujantis šiuo požiūriu „tvirtų, artimų pusiausvyrai ar perviršinių biudžeto pozicijų užtikrinimas leis visoms valstybėms narėms sėkmingai spręsti su įprastais cikliniais svyravimais susijusius klausimus, o tuo pačiu ir neviršyti valstybės biudžeto deficito pamatinės 3 proc. BVP vertės“ (2).

2.3

Stabilumo ir augimo pakto pagrindiniai elementai:

pakto šalių (Komisijos, valstybių narių, Europos Vadovų Tarybos) politinis įsipareigojimas laiku sustiprinti biudžeto pozicijų priežiūrą ir valstybių narių ekonominės politikos koordinavimą;

prevencinė priežiūra, kurios tikslas neleisti biudžeto deficitui viršyti pamatinę 3 proc. BVP vertę. Šiuo tikslu Tarybos reglamentas Nr. 1466/97 sustiprina biudžeto pozicijų daugiašalės priežiūros procesą ir ekonominės politikos koordinavimą. Jame numatoma, kad kiekviena valstybė narė turi pateikti stabilumo ir konvergencijos programą, kurią išanalizuos Europos Vadovų Taryba;

atgrasantys veiksmai: ankstyvo perspėjimo sistema taikoma šalims, kurioms gresia perviršinis deficitas, siekiant, kad ji imtųsi tinkamų koregavimo priemonių;

šalims, kuriose susidaro perviršinis deficitas, pradedama perviršinio deficito procedūra  (3) ; ir jeigu jai pasibaigus atitinkama šalis nesiima veiksmų padėčiai ištaisyti, jai gali būti taikoma sankcija, siekianti iki 0,5 proc. BVP.

3.   Pirmųjų šešerių Pakto galiojimo metų apžvalga

3.1

Prieš pradedant euro įvedimo pirmųjų šešerių metų apžvalgą, reikia pripažinti, kad Europos ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimas yra vienas svarbiausių, vienas sėkmingiausių Europos istorijos įvykių. Vien pats faktas, kad apie 300 milijonų piliečių 12 Europos šalių nuo 2002 m. sausio mėn. dalijasi ta pačia valiuta, rodo šio istorinio įvykio svarbą Europai.

3.2

Pirmųjų šešerių šios patirties metų sėkmę ir nesėkmes iš esmės galima apibendrinti dviem žodžiais, apibūdinančiais paktą: neabejotina sėkmė užtikrinant valiutos stabilumą ir toks pat akivaizdus nusivylimas kalbant apie per lėtą Europos ekonominį augimą. Per pastaruosius šešerius metus euro zonoje infliacija buvo pažabota ir siekė apie 2 proc. Sėkmingai išlaikyti stabilias valiutas padėjo Europos centrinis banko vykdoma nuolatinė palūkanų normos kontrolė.

3.3

Antrasis teigiamas veiksnys, susijęs su ekonominės ir pinigų sąjungos įvedimu, — tai Europos rinkų (ypač finansinių) integracija, panaikinusi su sandoriais susijusias sąnaudas ir valiutų keitimo riziką. Ši integracija, kartu su valiutos stabilumu, lėmė nuolatinį palūkanų normų mažėjimą euro zonoje.

3.4

Bendro kainų stabilumo ir mažesnių palūkanų normų poveikis, reiškė, kad po tam tikro netikrumo laikotarpio (1999–2001 m.), pasitikėjimas Europos valiuta palaipsniui didėjo, kaip kad rodo 3 pav., atspindintis euro vertės didėjimą.

3.5

Be šių aiškiai teigiamų veiksnių, susijusių su euro įvedimu, yra ir kitokių, — ekonominio augimo srityje — kurie verčia rimtai susirūpinti. Reikėtų pažymėti, kad 10-ojo dešimtmečio antroje pusėje šalyse, kurios prisijungė prie bendros Europos valiutos sistemos, BVP augimo tempai buvo kur kas didesni. Todėl kuriant EPS buvo tikimasi, kad viena bendra valiuta turėtų paskatinti tolesnį ekonomikos augimą. Tačiau lūkesčiai susiję su ekonomikos augimo padidėjimu euro zonoje neišsipildė. Priešingai prognozėms, ekonominis augimas padidėjo šalyse, neįsivedusiose euro, kuriose BVP augimo tempai buvo didesni negu euro zonos šalyse.

3.6

Kita nelaukta EPS sukūrimo pasekmė — asimetriniai sukrėtimai euro zonoje. EPS priklausančių valstybių narių augimo tempo skirtumai iš tiesų buvo labai dideli ir kur kas didesni negu buvo galima tikėtis: kai kuriose šalyse pasireiškė nuosmukis, tuo tarpu kitose ekonomika sparčiai augo.

3.7

Euro zonos valstybės narės be kitų dalykų tikėjosi, kad vienos bendros valiutos įvedimas padidins kainų skaidrumą, konkurencijos plataus vartojimo prekių rinkoje padidėjimą, turėjusį sumažinti kainas, ir tokiu būdu bus naudingas vartotojams (dėl jų realių pajamų padidėjimo). Deja, ne visais atvejais tai buvo pasiekta. Kai kurioms valstybėse narėse nesugebėjus užtikrinti kontrolės, ypač euro įvedimo metu, nepagrįstai padidėjo kainos. Taip atsitiko su kai kurių maisto produktų kainomis Italijoje, Vokietijoje ir Graikijoje. Dėl šiose šalyse pasireiškusių iškraipymų (kainų nustatymo eurais mechanizmuose) visuomenė euro nelaikė vartotojų gerovės didėjimo garantu.

3.8

Nėra jokių abejonių, kad šie pirmieji šešeri EPS gyvavimo metai buvo sėkmingi iš esmės pinigų ir finansiniu požiūriu. Euras tapo vis plačiau finansinių rinkų ir bankų naudojama valiuta.Vos per šešerius metus euras tapo antrąja pasaulyje pagal populiarumą valiuta, kuria laikomi pinigai (4). Tai padėjo pasiekti griežta pinigų politika, kurios pagrindinis tikslas buvo kainų stabilumas, atitinkantis pagrindinį Europos centrinio banko tikslą, ir tokiu būdu buvo padidintas pasitikėjimas naująja valiuta finansinėse rinkose. (5)

4.   EPS: stabilumas ir augimas

4.1

Deja, realioje ekonomikoje gamybos augimo ir užimtumo srityse nebuvo pasiekta tokia sėkmė, kokia buvo pasiekta pinigų ir finansų srityse. Todėl, nors bendros valiutos įvedimas yra labai svarbus įvykis, didžioji euro zonoje gyvenanti visuomenės dalis šio sėkmingumo dar nesuvokia.

4.2

Yra keletas priežasčių, dėl kurių „įstrigo“ ekonominė ir pinigų sąjunga, aiškinimų, kuriuos pateikia dviejų pagrindinių minties mokyklų atstovai: vieni (taip vadinami struktūralistai) teigia, kad nepakankamo ekonomikos augimo priežastis yra griežtos struktūros, kurios neturi nieko bendro su EPS nustatytomis taisyklėmis, o kiti (makroekonomistai) teigia visiškai priešingą, nurodydami, kad pirmiausia Mastrichto sutartis, o vėliau Stabilumo ir augimo paktas įvedė taisykles, kuriomis remiantis buvo formuojama neveiksminga makroekonominė politika, neleidusi išnaudoti Europos ekonomikos augimo potencialo.

4.3

Tai, kad tarp EPS valstybių narių yra esminių neatitikimų struktūrų požiūriu, yra neginčijama, tačiau vien šiuo negalima aiškinti lėto euro zonos šalių augimo nuo 2001 m. ir vėliau. Šiai zonai nepriklausiusios Europos šalys iš sąstingio išėjo galutinai ir greičiau nei euro zonos šalys. Nuo 2001 m. skirtumas tarp euro zonos valstybių ir jai nepriklausančių valstybių ekonominio augimo tempų vidutiniškai sudarė 1,1 proc. pastarosios grupės naudai. Euro zonos šalių ekonomikos tendencijų palyginimas su Jungtinėmis Valstijomis parodė, kad nors nuosmukio laikotarpis euro zonoje nebuvo toks intensyvus, tačiau jis tęsėsi ilgiau negu Jungtinėse Valstijose.

4.4

Šių neatitikimų negalima paaiškinti vien tik struktūrinio pobūdžio veiksniais. Yra papildomų veiksnių, lėmusių šiuos neatitikimus, ir taps aišku, kad antrasis aiškinimas, pagal kurį Europos makroekonominė politika laikoma neadekvačia tiek pinigų, tiek mokesčių požiūriu, patvirtina šią teoriją.

4.5

Kalbant apie pinigų politiką, Europos centrinis bankas, vadovaudamasis savo vieninteliu tikslu „garantuoti valiutos stabilumą“ euro zonoje, priėmė ypač griežtą pinigų politiką, nustatydamas, kad infliacijos lygis neturi viršyti 2 proc., o tai buvo laikoma pernelyg varžančiu rodikliu 2001–2002 m. sąstingio laikotarpiu. Tačiau reikia pažymėti, kad labai skirtinga padėtis euro zonoje nepaskatino ECB greitai reaguoti į sunkią ekonominę padėtį, smarkiai sumažinant palūkanų normas.

4.6

Mokesčių politikos srityje euro zonos šalys nesiėmė priemonių, kurios joms būtų leidusios laiku išbristi iš sunkios ekonominės padėties 2001 metais. Sąstingio laikotarpiu euro zonos šalių įsiskolinimo koeficientas liko beveik nepakitęs ( (2001–2003 m. laikotarpiu jis išaugo nuo 69,6 proc. iki 70,8 proc.), o Jungtinės Valstijos tuo laikotarpiu reagavo greičiau (jų įsiskolinimo koeficientas išaugo nuo 57,9 proc. iki 62,5 proc.) ir siekdamos išvesti šalį iš sąstingio vadovavosi Keynes politika, pagal kurią galimos pajamomis nepadengtos išlaidos.

4.7

Euro zonos valstybės negalėjo taikyti anticiklinės mokesčių politikos iš dalies dėl praeities palikimo (nacionalinių vyriausybių sukauptos valstybės skolos ir nesugebėjimas jų sumažinti 1996–2000 m. pakilimo laikotarpiu) ir iš dalies dėl Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų. Tiek šalims, kurių valdžios sektoriaus skolos/BVP santykis nesiekia 60 proc. (Ispanija 48,9 proc., Airija 29,9 proc., Nyderlandai 55,7 proc., Suomija 45,1 proc.), tiek šalims, kurios nekelia rimto susirūpinimo, kadangi nedaug viršija nustatytą ribą (Vokietija 66,0 proc., Prancūzija 65,6 proc., Austrija 65,2 proc., Portugalija 61,9 proc.), pakte numatyti biudžetiniai suvaržymai daugelio nuomone yra nepagrįsti (6). Paktas labiausiai kritikuojamas dėl 3 proc. biudžeto deficito taisyklės, kuri laikoma savavališka ir neveiksminga tiek nuosmukio, tiek pakilimo laikotarpiais. Nuosmukio laikotarpiu ji neleido atskiroms vyriausybėms taikyti ekspansyvios mokesčių politikos, siekiant išvesti šalį iš nuosmukio per pagrįstą laikotarpį. Pakilimo metu ji neužtikrino, kad vyriausybės elgsis tinkamai ir sustiprins biudžetinę drausmę. Taigi paktas buvo laikomas viena iš pagrindinių ES institucijų inertiškumo priežasčių makroekonomikos srityje. Visą dėmesį sutelkus į tarpinius tikslus (biudžeto pusiausvyrą ir finansų stabilumą), pakte nepaisoma ir jis netgi trukdė pasiekti galutinį ekonomikos augimo tikslą ir visišką užimtumą, t. y. makroekonomikos stabilumą (7).

4.8

Daugelyje pasiūlymų dėl reformų reikalaujama dėmesį sutelkti į valstybės deficito/BVP santykį, o ne į valdžios sektoriaus skolos/BVP santykį. Šiais požiūriais Stabilumo ir augimo paktas turėtų spręsti skolos nedidėjimo euro zonai priklausančiose šalyse klausimą, o šalims, kurių įsiskolinimo lygis neviršijo arba šiek tiek viršijo 60 proc., turėtų būti leidžiamas didesnis lankstumas.

4.9

2003 m. rugsėjo mėn. ekonomistas Paul De Grauwe pateikė įdomų su reforma susijusį pasiūlymą. Jis siūlė, kad kiekviena euro zonos vyriausybė apibrėžtų savo tikslą skolos/BVP požiūriu (atsižvelgdama į savo šalies ekonominę ir finansinę padėtį) ir imtųsi ekonominės politikos priemonių šiam tikslui pasiekti per tam tikrą laikotarpį. Nors De Grauwe pasiūlymu leidžiama šaliai trumpam nukrypti nuo šio tikslo (kai tai pateisina cikliniai veiksniai), tačiau jis garantuoja, kad planuojamas skolos/BVP santykis bus pasiektas vidutinės trukmės ar ilguoju laikotarpiu.

4.10

Kitas pakto reformos pasiūlymas buvo įvesti „auksinę valstybės finansų taisyklę“, pagal kurią investavimo išlaidos, grindžiamos Lisabonos strategijos tikslais (technologinių naujovių diegimas ir skleidimas, mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos bei švietimo išlaidos ir kt.), nebūtų laikomos išlaidomis, turinčioms poveikį valstybės biudžeto deficitui.

4.11

Ši „auksinė taisyklė“ taip pat gali būti kritikuotina, kadangi valstybės investicijų apibrėžtis yra per daug neaiški, ir todėl gali taip atsitikti, kad po šia priedanga būtų daromos visų kitų formų investicijos. Siekiant atremti tokią kritiką, vieni, įskaitant prancūzų ekonomistą J. P. Fitoussi, siūlo, kad Europos Vadovų Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, susitartų, ką apima valstybės investicijų „auksinė taisyklė“. Tokiu būdu neaiškus valstybės investicijų apibrėžimas sudarytų galimybę plėtoti koordinavimo politiką pirmiausia sukuriant paskatų sistemą atskiroms šalims investuoti į tam tikras bendro intereso sritis (8). Todėl Komisijos pirmininko J. M. Barroso pasiūlymas įsteigti bendrijos fondą Europos interesą atitinkančioms investicijoms, kurių reikia augimui ir ekonomikos vystymui, yra įdomus ir turėtų būti toliau plėtojamas.

4.12

Iki šiol vyko plačios diskusijos dėl priemonių, kurių reikia imtis norint tinkamai įgyvendinti paktą. Išsiskyrė du priešingi požiūriai: vieni pasisakė už aiškių taisyklių sistemos išlaikymą, o kiti už tai, kad paktas būtų atviras vyriausybių priimtiems politiniams sprendimams, grindžiamiems ekonominiais principais. Šios diskusijos iškėlė būtinybę reformuoti paktą remiantis taisyklių sistema, kuri pabrėžtų jo techninį, ekonominį ir politinį teisėtumą (9).

5.   Pakto reforma: nuo Europos Komisijos pasiūlymo (10) prie Europos Vadovų Tarybos pozicijos (11)

5.1

Pakto kritika dar sustiprėjo, kai sunkiu 2002–2003 m. nuosmukio laikotarpiu nuolat buvo daromas spaudimas, rodantis, kad jį būtina reformuoti. Mes visi prisimename Vokietijos ir Prancūzijos atsisakymą paklusti 3 proc. taisyklei ir po to kilusiam ginčui tarp Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos. Faktiškai tai reiškė visišką institucijų požiūrio neatitikimą, atsisakant atviro Bendrijos koordinavimo metodo, nustatyto pakto taisyklėmis, ir pereinant prie vyriausybinės kontrolės metodo, pagrįsto subjektyviais kriterijais. Daugumoje pasiūlymų dėl reformos buvo reikalaujama, kad dėmesys būtų sutelktas ne tiek į deficito/BVP santykį, kiek į skolos/BVP santykį.

5.2

Institucijų konfliktas Europos Sąjungoje atspindėjo dviejų pagrindinių Sąjungos mokesčių ir ekonominės politikos ramsčių konfliktą: užtikrinti ekonominį augimą, bet tuo pačiu reikalauti, kad valstybės narės laikytųsi biudžetinės drausmės. Todėl reikėjo skubiai pradėti pakto reformą, kuri sustiprintų Sąjungą labiau suderindama tarpusavyje šiuos du ramsčius. 2004 m. rudenį Komisija Europos Vadovų Tarybai pateikė pasiūlymą dėl reformos, kuriame buvo išdėstytos penkios rekomendacijos:

5.2.1

Atliekant biudžeto pozicijų kontrolę svarbu sutelkti dėmesį į skolą ir pusiausvyros išlaikymą, tuo pačiu kontroliuojant ir biudžeto deficitą.

5.2.2

Kiekvienai valstybei narei turėtų būti nustatyti vidutinės trukmės laikotarpio biudžeto tikslai, atsižvelgiant į kiekvienos jų konkrečias aplinkybes. Viena vertus, tai neleistų pažeisti 3 proc. taisyklės nuosmukio sąlygomis, kita vertus, leistų sumažinti skolos/BVP santykį, o svarbiausia, atitolinti poveikį, kurį priešingu atveju turėtų visuomenės senėjimas kai kurių valstybių biudžetui;

5.2.3

Siūloma, kad taikant perviršinio deficito procedūras būtų labiau atsižvelgiama į ekonomines aplinkybes. Pakte pateiktas „išskirtinių aplinkybių“ apibrėžimas, kuris sudaro galimybes šaliai išvengti perviršinio biudžeto deficito procedūros, galėtų būti pakeistas taip, kad apimtų ilgesnį nuosmukio laikotarpį. Perviršinio deficito atveju taikomos procedūros galėtų būti peržiūrėtos atsižvelgiant tiek į ciklines sąlygas, tiek ir į tvariam vystymuisi keliamą pavojų. Taigi koregavimo procese būtų galima geriau atsižvelgti į kiekvienos šalies ypatingas aplinkybes, užtikrinant, kad deficito koregavimui būtų skirta daugiau laiko nei vieneri metai po to, kai buvo nustatytas perviršinis deficitas.

5.2.4

Prevenciniai veiksmai turėtų būti veiksmingesni koreguojant netinkamas biudžeto pozicijas. Greiti prevenciniai veiksmai užtikrintų biudžeto pusiausvyros atstatymą pakilimo laikotarpiu.

5.2.5

Turėtų būti geriau įgyvendinamos kontrolės taisyklės. Pasiūlyme buvo numatyta suteikti Komisijai ex ante galias be išankstinio Tarybos pritarimo. Ši priemonė sustiprintų tiek Komisijos kontrolės galias, tiek ir nacionalinių kontrolės institucijų galias.

5.3

Pakto reformos pasiūlymas Komisijai buvo ne revoliucija, bet evoliucija, leidžianti paktui spręsti kritines situacijas, kurios gali atvesti į institucinę aklavietę, kaip tai jau buvo atsitikę. Be to, suderindama paktą su realia padėtimi, Komisija reformuodama paktą siekė sustiprinti pasitikėjimą paktu, kartu stiprinti valstybių narių sutarimą dėl jame esančių taisyklių.

5.4

2005 m. pavasarį Europos Vadovų Tarybos pateiktas atsakymas gana smarkiai neatitiko Komisijos lūkesčių. Per pavasario posėdį (2005 m. kovo 22–23 d.) Europos Vadovų Taryba patvirtino ECOFIN tarybos parengtą dokumentą ir pavadino jį „Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimo gerinimas“. Šiame dokumente buvo daug svarbių pakto pakeitimų dėl perviršinio deficito procedūros įgyvendinimo paspartinimo ir paaiškinimo (2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentas EB Nr.1056/2005) ir biudžeto pozicijų kontrolės stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo (2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentas EB Nr. 1055/2005). Viena vertus, dėl šių pakeitimų atsirado daug lanksčių priemonių, taikytinų perviršinio deficito šalims, kurios sudarė galimybę numatyti švelninančias aplinkybes, kita vertus, buvo pratęsti deficito koregavimo terminai. Derėtų sutelkti dėmesį į pagrindinius Europos Vadovų Tarybos padarytus pakto pakeitimus.

5.4.1

Vienas iš pagrindinių pakeitimų yra susijęs su vidutinės trukmės tikslų apibrėžimu. Ankstesnėje pakto versijoje šie tikslai reiškė, kad biudžeto pozicijos turi būti artimos balansui arba perviršinės. Deficitas, siekiantis iki 0,5 proc. BVP, buvo priimtinas ypatingais atvejais, kai biudžeto eilutės vertinimas nėra patikimas. Nebuvo numatytas vidutinės trukmės tikslų nesilaikymas.

5.4.1.1

Tarybos įdiegtos priemonės apima EPS ir Europos valiutų kurso mechanizmui (VKM II) priklausančias valstybes, kurių valstybės biudžeto deficitas svyruoja nuo pusiausvyros arba perviršio (šalims, kurių skola yra didelė, o augimo potencialas nedidelis) iki 1 proc. BVP deficito (šalims, kurių skola nedidelė, o augimo potencialas didelis). Vidutinės trukmės tikslų nesilaikymas priimtinas, jei tos šalies vyriausybė vykdo struktūrines reformas.

5.4.2

Vidutinės trukmės biudžetinio tikslo koregavimo kelias. Ankstesnėje pakto versijoje šiuo atveju numatytos procedūros buvo apibrėžtos ne pakte, o Europos Vadovų Tarybos priimtuose sprendimuose.

5.4.2.1

Naujojoje versijoje numatyta, kad valstybė gali nevykdyti vidutinės trukmės tikslo. Šis nukrypimas turėtų būti koreguojamas atliekant metinį 0,5 proc. koregavimą. Nuosmukio laikotarpiu pastangos, dedamos pusiausvyrai atstatyti, gali būti „kuklios“, o pakilimo laikotarpiu — „energingos“, kad šio laikotarpio „netikėta sėkmė“ galėtų būti panaudojama skolai ir deficitui mažinti. Nukrypti galima vykdant struktūrines reformas, nes nėra numatyta jokių sankcijų neįvykdžius metinio 0,5 proc. koregavimo.

5.4.3

Veiksniai, kuriems esant leidžiama nesilaikyti pamatinės 3 proc. BVP vertės. Ankstesnėje pakto versijoje buvo numatyti laikinieji ir išskirtiniai veiksniai, t. y. stichinės nelaimės, BVP sumažėjimas 2 proc. bei Tarybos nuožiūra nustatytas, BVP sumažėjimas nuo 0,75 iki 2 proc. Jokių kitų veiksnių nebuvo numatyta.

5.4.3.1

Reformuotame pakte išskirtiniai veiksniai apibrėžti, tačiau nenurodytas jų skaičius: neigiamas metinis BVP augimo tempas, kaupiamasis gamybos apimčių sumažėjimas, kartu su mažesniais nei potencialūs BVP augimo tempais. Be šių veiksnių yra kitų svarbių veiksnių, į kuriuos Komisija turėtų deramai atsižvelgti, „siekiant iš esmės kokybiniu požiūriu įvertinti pamatinės 3 proc. vertės perviršį“:

i)

augimo potencialo vystymas;

ii)

dominuojančios ekonominio nuosmukio sąlygos;

iii)

Lisabonos strategijos įgyvendinimas;

iv)

išlaidos moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai ir naujovėms;

v)

„gerais laikais“ padarytas biudžeto koregavimas;

vi)

skolos tolygumas;

vii)

valstybės investicijos;

viii)

bendra valstybės finansų kokybė;

ix)

finansinio indėlio dydis tarptautiniam solidarumui remti;

x)

finansinis indėlis, atsiradęs įgyvendinant Bendrijos vienijimo proceso uždavinius (12);

xi)

pensijų reforma.

5.4.4

Deficito koregavimo terminas. Ankstesnėje pakto versijoje buvo nustatytas vienerių metų, einančių po deficito nustatymo, terminas, išskyrus išskirtinių aplinkybių atvejais. Tačiau šios aplinkybės nebuvo konkrečiai nurodytos, ir Taryba galėjo laisvai nustatyti kitą terminą.

5.4.4.1

Apskritai naujame pakte yra išlaikytas tas pats terminas, tačiau susidarius „išskirtinėms aplinkybėms“, kurios yra išvardytos kituose veiksniuose, terminas gali būti dveji metai nuo deficito nustatymo. Daug su perviršinio deficito procedūra susijusių terminų yra pratęsta.

5.5

Europos Vadovų Tarybos siūloma reforma, palyginti su Komisijos pasiūlymu, vykdoma santykinai kitokiu būdu, kurį, atrodo, sunku suvokti kaip kompromisą tarp Komisijos pasirinktos krypties ir Tarybos reikalavimų. Reforma įvedama daug paktą silpninančių elementų dėl netolygaus galių pasiskirstymo tarp ES institucijų. Taigi, pastebima asimetrija tarp Komisijos (kaip sutarčių sergėtojos) įgaliojimų, kurie pakankamai susilpnėjo, Tarybos, kurios įgaliojimai perdėtai sustiprinti, ir Europos Parlamento, kuris per visą šį procesą yra praktiškai paliekamas nuošalyje.

6.   Pirmieji Stabilumo ir augimo pakto reformos proceso raidos pokyčiai

6.1

Europos Vadovų Tarybos pasirinkta reforma smarkiai susilpnina Mastrichto sutartimi (1991 m.) įvestą ir vėliau 1997 m. Amsterdamo Europos Vadovų Tarybos sudarytame pakte įtvirtintą biudžetinės drausmės principą. Pasak J. Bouzon ir G. Durand (2005 m.), šizofreniškas reformos proceso pobūdis jau atsispindi ECOFIN tarybos kovo 21 d. dokumente: „Svarbu užtikrinti adekvačią pusiausvyrą tarp aukščiausio ekonominio sąmoningumo ir sprendimo laisvės biudžeto politikos kontrolės ir koordinavimo srityje bei būtinybės padaryti taip, kad teisinis pagrindas būtų paprastas, skaidrus ir įvykdomas“. Iš tikrųjų buvo kalbama apie tikrą konfliktą, kilusį dėl būtinybės pasiekti politinio ir ekonominio sprendimo laisvę bei išsaugoti paprastą, skaidrų ir stiprų teisinį pagrindą. Šiuo metu vykstančiame reformos procese, regis, teikiama pirmenybė konjunktūriniams ir politiniams argumentams, užuot saugojus paprastą ir skaidrų teisinį pagrindą.

6.2

Reforma iš esmės silpnina paktą dviem būdais: pirma, pratęsiant terminus, antra, įvedant išimčių ir atleidimų sistemą, kurios kriterijai gali būti aiškinami taip įvairiai, kad galėtų būti pritaikyti bet kokiai situacijai. Šių dviejų elementų derinys silpnina biudžeto kontrolės efektyvumą ir daro ją mažiau skaidria. Tokiu atveju valstybės finansų pusiausvyra, anot Deutsche Bundesbank, tampa „judančiu“ taikiniu (13). Kadangi paktas dabar negali visiškai garantuoti, kad valstybės narės laikytųsi biudžetinės drausmės, ECB galėtų prisiimti išskirtinį pakto sergėtojo ir vienintelio Europos Sąjungos pinigų stabilumo garanto vaidmenį. Tokiu būdu makroekonomikos požiūriu susidarys tipinė ex æquo padėtis, kur tai, kas buvo laimėta dėl laisvesnės mokesčių politikos, bus prarasta dėl pinigų politikos sugriežtinimo (14).

6.3

Jau nekalbant apie tai, kad nacionalinės vyriausybės aiškiai ir gana sėkmingai bandė susigrąžinti ekonominės politikos priemones, kurias iš jų visiškai ar iš dalies buvo atėmęs paktas, vertėtų pateikti keletą bendrų pastabų.

6.4

Nėra jokios abejonės, kad norint padidinti skolos/BVP santykį, reikia pasiekti nuolatinį deficito/BVP santykio didėjimą Tačiau tiesa ir tai, kad siekiant valstybės finansų tvarumo, deficitas tampa tarpiniu tikslu, o skola — galutiniu tikslu (15).

6.4.1

Taigi viena iš pagrindinių EPS problemų yra susijusi su ilgalaikiu valstybių narių valstybės finansų tvarumu. Būtų naudinga imtis kitų Bendrijos priemonių, kurios leistų užtikrinti valstybės finansų reorganizavimą valstybėse, kurių valdžios sektoriaus skola yra didelė, kadangi valstybės finansų tvarumas ne tik užtikrina pinigų stabilumą, bet yra tvirtas vystymosi ir augimo proceso pagrindas.

6.4.2

Valstybės finansų tvarumas pasiekiamas ne sistemingai mažinant socialines išlaidas, o jas optimizuojant, darant jas veiksmingesnes, vadovaujantis daugelį kartų Komisijos suformuluotu principu, kad „socialinė apsauga gali atlikti svarbų gamybos veiksnio vaidmenį, jei ji užtikrina efektyvios, dinamiškos ir modernios ekonomikos kūrimą, remiantis tvirtais pagrindais ir socialiniu teisingumu“  (16).

6.5

Kitam ECOFIN tarybos pasiūlytam dokumentui ir po to sekusiai pakto reformai, įteisintai Reglamentais Nr. 1055/2005 ir 1056/2006, būdinga tai, kad visas dėmesys buvo sutelktas į pensijų reformą. Dokumente skiriama daug daugiau dėmesio būtinybei įvykdyti Europos pensijų sistemos reformą (taip skatinant daugiapakopės valstybinės ir privačios sistemos įvedimą) nei tam, kokią reikšmę turi valstybės skolos lygis valstybių narių finansų tvarumui įvertinti. Šalys, kurios vykdo tokias reformas, gali nukrypti nuo vidutinio laikotarpio tikslo arba viršyti 3 proc. ribą.

6.5.1

Taip įvedama „numanomų įsipareigojimų“ koncepcija, susijusi su išlaidų didėjimu — ką valstybės patirs netolimoje ateityje dėl visuomenės senėjimo. „Numanomų įsipareigojimų“ koncepcija įtraukiama į kitus kriterijus, kurie leidžia Komisijai ir Tarybai įvertinti valstybių narių valstybės finansų tvarumą. Pagal J. Bouzon ir G. Durand, problema kyla, nes apibrėžimai ir tai, ką jie apibrėžia, nėra vienodai vertinami (17).

6.5.2

Iš esmės, neaišku kodėl šio pobūdžio kriterijai turėtų būti taikomi tik pensijų reformai, o ne ir kitoms išlaidų kategorijoms (pvz. bedarbių mokymo priemonėms ar būsimųjų kartų ugdymui ir kt. Atrodytų, kad šie kriterijai buvo nustatyti tik mėginant toliau kurti privačias ES pensijų sistemas. Visiškai neatsižvelgiama į tai, kad sunku išreikšti skaičiais šiuos numanomus įsipareigojimus, turint omenyje nemažą skaičių veiksnių, pvz. migracijos srautai, užimtumo tendencijos, ekonomikos svyravimai, ir kt., kurie darys poveikį būsimai pensijų sistemai ištisus dešimtmečius (18).

7.   EESRK pasiūlymai dėl Europos ekonominio valdymo įvedimo

7.1

Gaila, kad 2004 m. rudenį Komisijos pradėtos reformos proceso metu ir baigiant Stabilumo ir augimo pakto reformą, patvirtintą Europos Tarybos 2005 m. pavasarį, pritrūko drąsos pradėti diskusiją ir iš naujo aptarti bei suformuluoti teorinį ir ideologinį pakto pagrindą. Dėl to prarasta galimybė iš esmės pertvarkyti ir įgyvendinti paktą (19). Šie pakeitimai buvo reikalingi tam, kad vieną kartą visiems laikams būtų pamėginta išspręsti „suvereniteto paradoksą“, kuris persmelkia visą paktą (taip pat pastebimą daugelyje kitų Europos politikos sričių).

7.2

Paradokso esmė yra tokia: viena vertus, valstybių narių vyriausybės ir Europos Parlamentas, taigi atstovaujamosios institucijos, naudojasi demokratiniu teisėtumu, tačiau neturi tinkamų ekonominės politikos priemonių, antra vertus, tokios institucijos, kaip Komisija ir Europos centrinis bankas, kurios, nors ir neturėdamos tiesioginio teisėtumo, vis dėlto ad hoc naudoja ekonominės politikos priemones. Kyla prieštaravimas tarp teisėtumo be valdžios ir valdžios be teisėtumo; valdžios, kuri savo teisėtumą grindžia ne aiškiu demokratiniu procesu, tačiau „doktrinine sistema“, kuri vyriausybių vaidmenį daro neveiksmingą. Norint pašalinti ši suvereniteto paradoksą, reikia išspręsti sudėtingą teisėtumo be valdžios ir valdžios be teisėtumo problemą.

7.2.1

Kriterijai, kuriais remiantis įvertinami valstybių narių ekonominiai pajėgumai, yra perimti iš šios doktrininės sistemos: subalansuotas biudžetas, rinkų lankstumas, struktūrinės reformos ir pan. Tokie pagrindiniai tvarių valstybės finansų tikslai, deja, į antrą planą nustumia ilgos trukmės makroekonominio stabilumo, augimo ir visiško užimtumo tikslus — Lisabonos strategijos pagrindą (20).

7.3

Susidarius tokioms ypatingoms sąlygoms, buvo siekiama vykdant pakto reformą išspręsti „suvereniteto paradoksą“. Europos Vadovų Taryba iš esmės panaikino Komisijos kontrolės galias, perduodama jas Tarybai, sudarytai iš tų, kurie gali būti priskiriami „kontroliuojamųjų“ kategorijai. Atsakymas į klausimą „Kas tikrina kontrolierius?“ šiek tiek trikdo: tie, kurie kontroliuojami! Reforma, atrodo, neišsprendė demokratijos stygiaus, būdingo ligšioliniam Stabilumo ir augimo pakto tekstui. Dar blogiau: šį trūkumą papildė dar vienas — skaidrumo ir paprastumo stoka. Taigi vertėtų išsiaiškinti, kaip Europos Parlamentas galėtų prisidėti stiprinant pakto demokratinio teisėtumo laipsnį ir kokios priemonės gali pagerinti bei iš naujo subalansuoti Komisijos, Tarybos ir Europos Parlamento galias.

7.4

Po pakto reformos sekė keletas įvykių, kurie padarė didžiulę žalą Europos vienijimo procesui: neigiami referendumų, įvykusių Prancūzijoje ir Nyderlanduose dėl Europos Konstitucijos rezultatai, kitose šalyse priimtas sprendimas sustabdyti konsultavimosi dėl Europos Konstitucijos procesą, gėdingai žlugusios derybos dėl 2007–2013 m. Europos biudžeto. Atrodo, kad lėtas, bet nepaliaujamas Europos dėlionės procesas nutrūko dėl to, kad kiekviena valstybė narė nusprendė ją sudėti iš naujo, atsižvelgdama į savo nacionalinius interesus. Dabar dėlionės dalys nebetinka viena prie kitos. Jas galima išdėlioti vieną šalia kitos ar sukrauti vieną ant kitos ir sudaryti visiškai neužbaigtą mozaiką, kuri subyrės nuo mažiausio jos kūrime (arba griovime) dalyvavusiųjų judesio, tyčinio arba netyčinio.

7.5

Europos Sąjungai atsidūrus keblioje padėtyje, būtina priimti sprendimus, galinčius lemti posūkį šiuo metu vykstančiose diskusijose. Taigi reikia apsvarstyti, ar nevertėtų paklausyti J. Habermas patarimo, kurį jis pateikia viename iš savo paskutinių straipsnių (21). Vokiečių filosofas aiškina, kad Europos Sąjunga šiuo metu yra paralyžiuota dėl neišspręsto skirtingų ir nesuderinamų tikslų konflikto. Pasak filosofo, Europos Sąjungos institucijos, siekdamos rasti tinkamus sprendimus, privalo šį konfliktą tuo pat metu spręsti pačios ir iškelti jį į viešumą. EESRK teigiamai vertina pasiūlymą pradėti savanorišką Sąjungos valstybių narių politinio bendradarbiavimo stiprinimą daugelyje sektorių, ir ne būtinai remiantis tik vieningumo principu. Tai leistų išeiti iš aklavietės, į kurią patekome dėl to, kad Europos Sąjungoje, susidedančioje iš dvidešimt penkių narių, tarpvalstybinius susitarimus būtina priimti vienbalsiai.

7.6

Politinio bendradarbiavimo stiprinimas turėtų būti vykdomas laikantis Nicos sutarties 43 ir 44 straipsniuose numatyto glaudesnio bendradarbiavimo tarp mažiausiai aštuonių valstybių narių principo. Kadangi toks bendradarbiavimas suteikia galimybę priimti bendrus sprendimus laikantis švelnesnių procedūrinių taisyklių, jis lieka „atviras“, nes, vadovaujantis Nicos sutarties 43b straipsniu, į šį bendradarbiavimą bet kuriuo metu gali įsitraukti kitos valstybės narės.

7.6.1

Pirmasis sektorius, kuriam būtų taikomas glaudesnis bendradarbiavimas, galėtų būti ekonominė ir pinigų sąjunga. Glaudesnio bendradarbiavimo būtinumas grindžiamas tuo, kad bendrą valiutą įsivedusios šalys neabejotinai privalo viena su kita derinti savo ekonominę politiką, kitaip nei valstybės, kurios dar jos neįsivedė. Be to, fiskalinė politika yra sudedamoji ekonominės politikos dalis, ir, kaip rodo kitos EESRK nuomonės (22), šių sričių priemonių derinimas euro zonoje galėtų prisidėti prie ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimo visoje ES.

7.6.2

Šalys, dalyvaujančios EPS, galėtų paskirti koordinatorių arba pranešėją ES valstybių narių ekonominei politikai, suteikdamos jam ne tik įgaliojimus koordinuoti Europos ekonominę politiką, bet ir veiksmingas galias įgyvendinti šį koordinavimą. Koordinatorius turėtų veikti bendrai su Europos centrinio banko pirmininku ir Europos Komisijos pirmininku.

7.6.3

Valstybės narės, kurios dalyvauja glaudesniame bendradarbiavime, dar galėtų nuspręsti reguliariai rengti svarstymus, į kuriuos būtų kviečiami glaudesnio bendradarbiavimo EPS sektoriuje koordinatorius, Komisijos, Tarybos, Europos Parlamento ir Europos centrinio banko atstovai. Tai suteiktų galimybę pamėginti iš naujo rasti dabartinės valdžios pusiausvyrą, nes dabar per daug linkstama į Europos Vadovų Tarybos pusę.

7.6.4

Koordinuojant ekonominę politiką tarp valstybių narių, kurios dalyvauja EPS, reikėtų parengti ekonominės politikos prioritetų sąrašą ir nustatyti priemones, leisiančias įgyvendinti šiuos tikslus. Kontrolė turės būti atliekama realiu laiku, kad būtų galima atlikti tuo metu reikiamus pataisymus. Stiprinant Europos ekonominį valdymą kartu turės būti remiamas ir makroekonominis dialogas bei laikomasi Europos socialinio dialogo.

7.7

Greta glaudesnio bendradarbiavimo, galima būtų žengti J. Delors 1993 m. baltojoje knygoje pasiūlytu keliu (23) — sukurti Europos ekonominio augimo skatinimo ir Europos konkurencingumo didinimo fondą, išskiriant ilgalaikius Europos Sąjungos įsipareigojimus, susijusius su strateginiais materialių ir nematerialių infrastruktūrų projektais. Be to, J. M. Barroso pasiūlytas vystymo fondas, regis, laikosi šios krypties.

7.8

Stiprinant Europos ekonominį valdymą, reikia, kad dalyvautų visos valstybės narės, nes tai yra visos Europos Sąjungos augimo galimybė.

7.9

Diskusija dėl Stabilumo ir augimo pakto reformos išryškino prieštaravimus, susijusius su pačia Europos Sąjungos institucine sistema.

7.10

Įgyvendinant Stabilumo ir augimo paktą reikia išsiaiškinti Sąjungos institucinę ateitį. Šios pastangos yra būtinos, jei norima, kad paktas taptų viena iš priemonių, leidžiančių garantuoti ekonominį augimą, taigi ir užimtumo augimą, kartu užkertant kelią ekonominiam nestabilumui.

7.11

Atsižvelgiant į sudėtingą padėtį, kurioje šiuo metu atsidūrė Europos Sąjunga, būtina imtis drąsių žingsnių, siekiant suteikti naują postūmį Europos idėjai, kurią mums patikėjo jos įkūrėjai.

7.12

Kad Stabilumo ir augimo paktas būtų įgyvendinamas sėkmingai ir būtų pasiekti tikslai, dėl kurių jis buvo sukurtas, reikia plataus visuomenės pritarimo ir paramos, o ne tik Bendrijos institucijų ir nacionalinių vyriausybių pagalbos. EESRK artimiausiais mėnesiais surengs konferenciją, kurios metu visos šiuo procesu besidominčios šalys, tarp jų institucijų atsakingi pareigūnai, socialiniai partneriai ir pilietinės visuomenės atstovai turės galimybę dalyvauti plačiose ir išsamiose diskusijose.

2006 m. vasario 15 d., Briuselis

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Stabilumo ir augimo paktas, oficialiai priimtas 1997 m. (siekiant sustiprinti ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių biudžetinę drausmę, numatytą Europos bendrijos steigimo sutarties 99 ir 104 straipsniuose), tačiau įsigaliojo tiktai 1999 m. sausio 1 d., įvedus eurą.

(2)  Europos Vadovų Tarybos rezoliucija dėl Stabilumo ir augimo pakto, Amsterdamas, 1997 m. birželio 17 d.

(3)  Perviršinio deficito procedūra netaikoma tokiais išimtiniais atvejais: i) įvykus ypatingiems įvykiams, nepriklausantiems nuo atitinkamos valstybės narės valios; ii) jei dėl ekonominio nuosmukio realus BVP sumažėja mažiausiai 2 proc. Dera priminti, kad iki šiol buvo apie 26 perviršinio deficito sankcionavimo procedūros taikymo atvejai, iš kurių bent 10 teko euro zonai priklausančioms šalims: 2002 m. Vokietijai ir Portugalijai, 2003 m. Prancūzijai, 2004 m. Graikijai, Vengrijai, Čekijai, Kiprui, Maltai, Lenkijai, Slovakijai, Nyderlandams, Prancūzijai, Vokietijai, Jungtinei Karalystei, 2005 m. Vengrijai, Graikijai, Nyderlandams ir Italijai.

(4)  Valiutos tapimas tarptautine valiuta yra procesas, kurį iš esmės valdo rinkos jėgos, taigi – ekonomikos veikėjų pasitikėjimo laipsnis šios valiutos stabilumu.

(5)  „Pagrindinis ECBS (Europos centrinių bankų sistemos) tikslas – išlaikyti kainų stabilumą. Nepažeisdama kainų stabilumo tikslo, ECBS remia Bendrijos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti 2 straipsnyje nustatytų Bendrijos tikslų.“ (Sutarties 105 straipsnio 1 dalis). Sąjungos tikslai (Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis) – aukštas užimtumo lygis ir tvarus neinfiliacinis augimas.

(6)  Paul De Grauwe, 2003 m.

(7)  J. P Fitoussi, 2004 m.

(8)  J. P Fitoussi, 2004 m.

(9)  Siekiant pabrėžti 2004 m. kilusių diskusijų dėl stabilumo ir augimo pakto reformos svarbą, verta pacituoti neseniai pasirodžiusio Jean Pisani-Ferry straipsnio išvadas: „Nereikėtų nuvertinti ateinančiais mėnesiais vyksiančių diskusijų svarbos. Aiškiai iškylantis pagrindinis klausimas yra toks: ar ekonominis euro zonos valdymas turi remtis teisiškai ribojančiomis nustatytomis taisyklėmis ar ekonominiais principais grįstais kolektyviniais sprendimais. Pirmo modelis jau išbandytas– kol politika atsikovojo savo teises.. Antras modelis dar n išbandytas, tačiau jau dabar akivaizdu, kad jis negalės būti taikomas, jei nebus techninio, ekonominio ir politinio teisėtumo. Jei nebus susitarta arba jei antras modelis nepavyks, euro zona, ko gero, turės pasitenkinti Sinatros doktrinos nauja versija. Tai tikrai nėra geriausias pinigų sąjungos s valdymo būdas. Sinatros doktrina, pavadinta pagal Franko Sinatros dainą „My Way, M. Gorbačiovas vartojo Varšuvos pakto valstybių politikai apibūdinti, kai jos savarankiškai sprendė šalies vidaus reikalus“.“ Pisani-Ferry, J. (2005 m.).

(10)  COM(2004) 581 final.

(11)  COM(2005) 154 ir 155 final

(12)  Šis veiksnys buvo įvestas Vokietijos vyriausybės prašymu, siekiant atsižvelgti į Vokietijos suvienijimo išlaidas. Tačiau neatmetama galimybė, kad šią išimtį ateityje norės taikyti vyriausybės tų šalių, kurios, kaip ES biudžeto dalyvės, reikalauja didesnio atlaidumo dėl jų biudžeto deficito.

(13)  Deutsche Bundesbank, 2005 m. mėnesinė ataskaita, 2005 m. balandžio mėn.

(14)  Pranešime spaudai ECB teigė esąs „labai susirūpinęs numatomais priimti Stabilumo ir augimo pakto pakeitimais. (…) Visos susijusios šalys (turi prisiimti) joms tenkančią atsakomybę“. ECB, 2005 m.

(15)  Tai 2003 m. savo pasiūlyme teigė Paul De Grauwe (žiūrėti ankstesnį skyrių).

(16)  Europos Komisija: 1995 m., 1997 m., 2003 m.

(17)  „…Potencialiai šis įsipareigojimas galėtų būti taikomas ne tik pensijų sistemoje. Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos dokumentą kai kuriose valstybėse, skaičiuojant valstybės skolą, atsižvelgiama tik į įsipareigojimus, susijusius su valstybės tarnautojų (susijusių sutartiniais santykiais) pensijų sistemą. Toks metodas, regis, yra palaikomas ECOFIN pranešime“ (J. Bouzon, G. Durand, 2005 m.).

(18)  Ten pat.

(19)  J. Bouzon, G. Durand, 2005 m.

(20)  J. P. Fitoussi, 2004 m.

(21)  J. Habermas, 2005 m., Soltanto un sogno può salvare l'Europa (Tik svajonė gali išgelbėti Europą), la Repubblica, 09/06/2005.

(22)  „Mokesčių sistema Europos Sąjungoje: bendri principai, mokestinių nuostatų konvergencija ir kvalifikuotos balsų daugumos galimybė“, OL C 80, 2004 3 30, p. 139.

(23)  Europos Bendrijų Komisija, Baltoji knyga dėl augimo, konkurencingumo ir užimtumo: iššūkiai ir perėjimas į XXI amžių, COM(93) 700 final, Briuselis, 1993 m. gruodžio 5 d.


Top