–

Idi Srl, atstovaujamos avvocato L. Lentini,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato V. Fedeli ir C. Colelli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir P. Ondrůšek ir L. Haasbeek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132 ir klaidų ištaisymas OL L 339, 2014, p. 14) 45 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Idi Srl ir Agenzia Regionale Campana Difesa Suolo (Arcadis) (Kampanijos regiono dirvožemio apsaugos agentūra, Italija) ginčą dėl to, kad laikinoji įmonių grupė (toliau – LĮG), kurios pagrindinė įmonė Idi, buvo pašalinta iš viešojo paslaugų pirkimo procedūros.

3

Direktyvos 2004/18 45 straipsnio „Asmeninė kandidato arba dalyvio padėtis“ 2 dalyje numatyta:

„Ūkio subjektas gali būti pašalintas iš dalyvavimo pirkime [pirkimo procedūros], jei:

<…>

Valstybės narės, remdamosi nacionaline teise ir atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, apibrėžia šio straipsnio dalies įgyvendinimo sąlygas.“

4

Direktyva 2004/18 nuo 2016 m. balandžio 18 d. buvo panaikinta ir vietoj jos priimta 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65);vis dėlto ji netaikytina pagrindinėje byloje.

5

Direktyvos 2014/24 57 straipsnio „Pašalinimo pagrindai“ 4 dalyje numatyta:

„Perkančiosios organizacijos gali pašalinti arba gali būti valstybių narių įpareigotos pašalinti iš dalyvavimo pirkimo procedūroje [pirkimo procedūros] ekonominės veiklos vykdytojams esantiems bet kurioje iš šių situacijų:

<…>

<…>“

6

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 2006 m. balandžio 12 d.Decreto legislativo n. 163 – Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/CE e 2004/18/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 163, kuriuo nustatomas viešojo darbų, paslaugų ir prekių pirkimo kodeksas įgyvendinant direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB; GURI paprastasis priedas, Nr. 100, 2006 m. gegužės 2 d.; toliau – Viešųjų pirkimų kodeksas) 38 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Asmenys, kurie negali dalyvauti sutarčių dėl koncesijų suteikimo ir darbų atlikimo, prekių tiekimo ir paslaugų teikimo sudarymo procedūrose, su kuriais negali būti sudarytos subrangos sutartys ir kurie negali sudaryti atitinkamų sutarčių, yra:

<…>“

7

Legge fallimentare (Bankroto įstatymas), kuris buvo patvirtintas 1942 m. kovo 16 d.Regio decreto n. 267 (Karaliaus dekretas Nr. 267) (GURI, Nr. 81, 1942 m. balandžio 6 d., toliau – Bankroto įstatymas), 161 straipsnyje „Prašymas dėl galimybės susitarti su kreditoriais“ nustatyta:

„1.   Prašymas taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą teikiamas pareiškimu, kurį pasirašo skolininkas, vietos, kurioje yra įmonės registruota buveinė, teismui; buveinės perkėlimas per metus iki pareiškimo pateikimo neturi įtakos jurisdikcijos nustatymui.

2.   Prie pareiškimo skolininkas prideda:

<…>

<…>

6.   Tiekėjas gali pateikti pareiškimą, kuriame išdėstomas prašymas leisti sudaryti susitarimą su kreditoriais ir prie kurio pridedami trejų pastarųjų finansinių metų balansai ir vardinis kreditorių sąrašas, kuriame nurodyti atitinkami įsipareigojimai jiems, pasilikdamas galimybę pateikti pasiūlymą, planą ir dokumentus, nurodytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, per teismo nustatytą terminą, kuris gali būti nuo 60 iki 120 dienų trukmės ir gali būti pratęstas, jei yra pateisinamų priežasčių, ne daugiau kaip 60 dienų. <…> Motyvuotu sprendimu, kuriuo nustatomas pirmame sakinyje nurodytas terminas, teismas gali paskirti 163 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą administratorių. Taikoma 170 straipsnio 2 dalis. <…>

7.   Pateikus pareiškimą <…>, skolininkas gali imtis skubių specialaus administravimo priemonių, gavęs išankstinį teismo leidimą; teismas gali surinkti apibendrintą informaciją ir, jeigu paskirtas administratorius, turi gauti jo nuomonę. Tuo pat metu ir per tą patį terminą skolininkas taip pat gali imtis įprasto administravimo priemonių. <…>“

8

Bankroto įstatymo 168 straipsnyje „Pareiškimo pateikimo padariniai“ numatyta:

„1.   Nuo pareiškimo paskelbimo įmonių registre iki dienos, kai įsiteisėja sprendimas patvirtinti susitarimą su kreditoriais, kreditoriai, kurių teisė ar jos atsiradimo pagrindas yra ankstesni, negali pradėti ar tęsti priverstinio vykdymo ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrų dėl skolininko turto (ėmusis priemonių, jos pripažįstamos negaliojančiomis).

<…>

3.   Kreditoriai negali įgyti pirmenybės teisių konkuruojančių kreditorių atžvilgiu, nebent tai leidžia teismas pirmesniame straipsnyje numatytais atvejais. Per 90 dienų iki pareiškimo paskelbimo įmonių registre dienos įregistruotos teismo hipotekos neturi įtakos ankstesniems nei minėtas susitarimas kreditoriams.“

9

Bankroto įstatymo 186bis straipsnyje („Susitarimas su kreditoriais siekiant tęsti įmonės veiklą“) nustatyta:

„1.   Kai 161 straipsnio 2 dalies e punkte nurodytame susitarimo plane numatyta, kad skolininkas tęs įmonės veiklą, perleis veikiančią įmonę vienai ar daugiau bendrovių, įskaitant naujai įsteigtas, taikomos šio straipsnio nuostatos. Plane taip pat gali būti numatytas įmonės veiklai nebūtino turto pardavimas.

<…>

4.   Pateikus pareiškimą, leidimą dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose turi suteikti teismas, gavęs teismo paskirto administratoriaus, jeigu toks yra paskirtas, nuomonę; jeigu administratorius nėra paskirtas, sprendžia teismas.

5.   Gavus leidimą sudaryti susitarimą su kreditoriais nedraudžiama dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrose, jeigu įmonė vykstant viešųjų pirkimų konkursui pateikia:

6.   Nepažeidžiant pirmesnės dalies nuostatų, susitarimą su kreditoriais sudariusi įmonė gali dalyvauti konkurse kaip laikinosios įmonių grupės narė, jeigu jai nesuteikiamos pagrindinės įmonės funkcijos ir bet kuriuo atveju – jei kitoms laikinajai įmonių grupei priklausančioms įmonėms netaikomos kolektyvinės procedūros. Tokiu atveju 4 dalies b punkte numatytą deklaraciją gali pateikti laikinajai įmonių grupei priklausantis ūkio subjektas.

<…>“

10

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. liepos 24 d.Arcadis paskelbė viešojo paslaugų pirkimo konkursą dėl darbų valdymo, matavimo ir apskaitos, pagalbos priimant darbus bei saugos ir sveikatos klausimų koordinavimo. Numatyta šios sutarties vertė buvo 1028096,59 EUR.

11

2013 m. spalio 14 d.TEI Srl, kaip pagrindinė LĮG įmonė, pateikė paraišką dalyvauti šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytame konkurse.

12

2014 m. balandžio 29 d. viešojo paslaugų pirkimo sutartį preliminariai nuspręsta sudaryti su LĮG.

13

2014 m. birželio 18 d. TEI kreipėsi į Tribunale di Milano (Milano teismas, Italija) su pareiškimu, ji prašė leisti sudaryti susitarimą su kreditoriais, pasiliekant galimybę pagal Bankroto įstatymo 161 straipsnio 6 dalį vėliau pateikti planą, kuriame būtų numatyta tęsti veiklą.

14

Sprendimu (apie jį pranešta 2014 m. gruodžio 9 d.) (toliau – sprendimas dėl pašalinimo) Arcadis pašalino LĮG iš viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros. Arcadis rėmėsi aplinkybe, jog pagal Viešųjų pirkimų kodekso 38 straipsnio 1 dalį bendrovė, kuri pateikė pareiškimą dėl susitarimo su kreditoriais procedūros taikymo, negali dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje, išskyrus atvejį – kuris skiriasi nuo nagrinėjamo šioje byloje, – kai skolininkas kartu su pareiškimu pateikė planą, kuriame numatyta tęsti veiklą (concordato in continuità aziendale).

15

2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Tribunale amministrativo regionale per la Campania (Kampanijos regiono administracinis teismas, Italija) atmetė Idi ieškinį dėl sprendimo dėl pašalinimo panaikinimo. Tas teismas nusprendė, jog tai, kad TEI pateikė pareiškimą dėl susitarimo su kreditoriais procedūros taikymo, prilygo prisipažinimui, kad jos situacija kritinė, o tai pateisino LĮG pašalinimą iš bet kurios viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros.

16

Idi pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija).

17

Šis teismas pažymi, kad sprendimas dėl pašalinimo atitinka jo jurisprudenciją.

18

Remiantis šia jurisprudencija, ekonominės veiklos vykdytojas, kuris pateikė pareiškimą dėl galimybės taikyti susitarimo su kreditoriais procedūrą, gali dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose tik jeigu yra sudaręs susitarimą su kreditoriais, siekdamas tęsti įmonės veiklą, kaip numatyta pagal Bankroto įstatymo 186bis straipsnį, arba jeigu, kreipusis dėl galimybės sudaryti tokį susitarimą, jurisdikciją turintis teismas jam leido dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose.

19

Vis dėlto pagal tą pačią jurisprudenciją iš viešųjų pirkimų procedūrų pašalinamas bet kuris ekonominės veiklos vykdytojas, prie kurio pareiškimo dėl susitarimo su kreditoriais procedūros taikymo nėra pridėta plano, kuriame būtų aiškiai numatyta tęsti veiklą. Iš tiesų tokiu „neapibrėžto susitarimo“ (concordato in bianco) atveju tokio plano nebuvimas prilygsta ekonominės veiklos vykdytojo prisipažinimui, kad jis patiria sunkumų.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad „neapibrėžtas susitarimas“, kuris yra susitarimas su kreditoriais „su išlygomis“, kaip tai suprantama pagal Bankroto įstatymo 161 straipsnio 6 dalį, leidžia, pirma, laikinai „įšaldyti“ (paprastai nuo 30 iki 120 dienų) kreditorių pateiktus prašymus dėl bankroto bylos iškėlimo ir, antra, sudaryti sąlygas pareiškėjui pasirinkti – pateikti susitarimo su kreditoriais planą arba susitarimą dėl įmonės restruktūrizavimo, sulaukus pakartotinių derybų su visais kreditoriais baigties.

21

Vis dėlto šis teismas išreiškia abejonių dėl šios jurisprudencijos atitikties Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktams.

22

Šiuo klausimu jis pažymi, kad, kai kreditoriai prašo iškelti bankroto bylą, tokia bankroto procedūra laikoma „pradėta“ tik tuomet, kai jurisdikciją turintis teismas konstatuoja skolininko nemokumą. Tačiau kai ekonominės veiklos vykdytojas prašo leisti sudaryti „neapibrėžtą susitarimą“, procedūra laikoma „pradėta“ nuo pareiškimo pateikimo.

23

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad jie apima tokio ekonominės veiklos vykdytojo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris pateikė pareiškimą dėl „neapibrėžto susitarimo“ procedūros taikymo, padėtį.

24

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

25

Italijos vyriausybė kelia klausimą, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

26

Pirmiausia Italijos vyriausybė nurodo, kad Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paprasčiausiai priminė savo jurisprudenciją, kiek ji susijusi su prašymo dėl „neapibrėžto susitarimo“ padariniais viešųjų pirkimų procedūroms, ir pakartojo Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktų nuostatas, tačiau nenurodė, kodėl abejoja dėl šių nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su minėtu 45 straipsniu.

27

Toliau Italijos vyriausybė tvirtina, kad prejudiciniai klausimai, kuriuos pateikė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba), yra hipotetiniai. Šiuo klausimu ji nurodo, kad TEI neleista dalyvauti pagrindinėje byloje nagrinėjamoje viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje dėl to, kad Tribunale di Milano (Milano teismas), kuriame ji pateikė prašymą leisti sudaryti susitarimą su kreditoriais, neleido jai dalyvauti šioje viešojo pirkimo procedūroje. Tai reiškia, kad „pašalinimo pagrindas egzistuoja nepriklausomai <....> nuo datos, nuo kurios kolektyvinė procedūra gali būti laikoma pradėta“.

28

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo jo paties nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neturi teisės tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus, o tai reiškia, kad nacionalinis teismas turi apibrėžti faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, su kuriais susiję jo pateikiami klausimai, arba bent jau paaiškinti faktines hipotezes, kuriomis pagrįsti tie klausimai (2016 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Etablissements Fr. Colruyt, C‑221/15, EU:C:2016:704, 14 punktas ir 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Zheng, C‑190/17, EU:C:2018:357, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Nagrinėjamu atveju, kaip tai patvirtina Italijos vyriausybės pastabos dėl atsakymo, kurį reikėtų pateikti į prejudicinius klausimus, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės leidžia suprasti motyvus, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė klausimus Teisingumo Teismui.

30

Be to, kalbant apie tariamai hipotetinį pateiktų klausimų pobūdį, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo sprendimo dėl pašalinimo teisėtumas neišvengiamai priklauso nuo atsakymo į pateiktą klausimą. Iš tiesų šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punktai, kuriuose pripažįstama valstybių narių galimybė pašalinti iš viešųjų pirkimų ekonominės veiklos vykdytojus, kurie yra sudarę susitarimą su kreditoriais arba kuriems taikoma susitarimo su kreditoriais procedūra, apima situaciją, kai įmonė pateikė pareiškimą dėl „neapibrėžto susitarimo su kreditoriais“. Kaip matyti iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esančios informacijos, LĮG buvo pašalinta būtent todėl, kad TEI buvo atsidūrusi tokioje situacijoje.

31

Taigi prejudiciniai klausimai priimtini.

32

Pirmiausia reikia priminti, kad klausimų formuluotėje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo ir Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktą, ir 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą.

33

Atsižvelgiant į tai, kad ekonominės veiklos vykdytojų pašalinimas iš viešojo pirkimo procedūros gali būti grindžiamas tik arba Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu, arba Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktu, reikia manyti, kad, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, reikšminga yra tik pastaroji nuostata.

34

Šiomis aplinkybėmis savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią leidžiama pašalinti iš viešųjų pirkimų procedūros ekonominės veiklos vykdytoją, kuris sprendimo dėl pašalinimo dieną yra pateikęs pareiškimą dėl galimybės sudaryti susitarimą su kreditoriais, pasilikdamas galimybę pateikti planą, kuriame būtų numatyta tęsti veiklą.

35

Vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl viešojo pirkimo sutarčių, kurios patenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį, jos 45 straipsnio 2 dalyje nurodytų septynių pašalinimo atvejų, susijusių su kandidatų profesiniu sąžiningumu, mokumu arba patikimumu, taikymas paliekamas valstybių narių diskrecijai, kaip tai patvirtina šios nuostatos pradžioje esanti frazė „gali būti pašalintas iš dalyvavimo pirkime [pirkimo procedūros]“ (2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Connexxion Taxi Services, C‑171/15, EU:C:2016:948, 28 punktas).

36

Konkrečiau tariant, pagal minėtos direktyvos 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą, siekiant užtikrinti perkančiosios organizacijos kontrahento mokumą, leidžiama pašalinti iš viešojo pirkimo bet kurį ekonominės veiklos vykdytoją, kuriam taikoma susitarimo su kreditoriais procedūra.

37

Minėtos direktyvos 45 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės, remdamosi nacionaline teise ir atsižvelgdamos į Sąjungos teisę, apibrėžia šios straipsnio dalies įgyvendinimo sąlygas. Vadinasi, minėtoje 45 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje vartojamos sąvokos, tarp jų – frazė „yra sudaręs susitarimą su kreditoriais“, gali būti tikslinamos ir apibrėžiamos nacionalinėje teisėje, tačiau tai turi būti daroma laikantis Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo Esaprojekt, C‑387/14, EU:C:2017:338, 74 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Šioje byloje, kaip matyti iš nacionalinės teisės aktų, visų pirma iš Bankroto įstatymo 168 straipsnio, pareiškimo dėl galimybės sudaryti susitarimą su kreditoriais pateikimas lemia tai, kad kreditoriai negali Bankroto įstatymo nustatytu laikotarpiu pradėti proceso dėl skolininko turto ir apriboti ieškovo teisių į jo turimą turtą, nes nuo tokio pareiškimo pateikimo jis negali pats vienas – t. y. be teismo leidimo – imtis skubių šio turto specialaus administravimo priemonių.

39

Taigi, tokio pareiškimo pateikimas turi teisinių padarinių tiek ieškovo, tiek kreditorių teisėms ir pareigoms. Tai reiškia, kad šio pareiškimo pateikimas, net nesant jurisdikciją turinčio teismo sprendimo, vertintinas kaip Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte numatytos susitarimo su kreditoriais procedūros pradžia, taigi, kaip šios procedūros inicijavimo aktas.

40

Šią išvadą taip pat pagrindžia pareiškėjo ekonominė ir finansinė padėtis. Iš tiesų, pateikdamas tokį pareiškimą, ekonominės veiklos vykdytojas pripažįsta, kad patiria finansinių sunkumų, dėl kurių gali netekti ekonominio patikimumo. Kaip paaiškinta šio sprendimo 35 punkte, Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte įtvirtintu neprivalomojo pašalinimo pagrindu konkrečiai siekiama perkančiajai organizacijai suteikti garantiją, kad ji sudarys sutartį su pakankamai ekonomiškai patikimu ekonominės veiklos vykdytoju.

41

Darytina išvada, kad nuo pareiškimo pateikimo momento turi būti laikoma, kad ekonominės veiklos vykdytojui taikoma susitarimo su kreditoriais procedūra, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

42

Aplinkybė, jog pareiškime dėl susitarimo su kreditoriais ekonominės veiklos vykdytojas pasilieka galimybę pateikti planą, kuriame būtų numatyta tęsti veiklą, negali pakeisti šios išvados.

43

Žinoma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ekonominės veiklos vykdytojas, kuris pateikia teismui prašymą dėl susitarimo su kreditoriais, apimantį planą tęsti veiklą, nacionalinės teisės aktuose numatytomis sąlygomis gali dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose. Tai reiškia, kad Italijos teisės aktuose įtvirtintas nevienodas požiūris į ekonominės veiklos vykdytojus, kurie pateikė pareiškimą dėl susitarimo su kreditoriais, kiek tai susiję su jų galimybe dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose, pagal tai, ar šie į savo pareiškimą dėl susitarimo su kreditoriais įtraukė planą, kuriame numatyta tęsti veiklą, ar tokio plano neįtraukė.

44

Vis dėlto toks skirtingas požiūris neprieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai.

45

Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalyje nereikalaujama, kad joje nurodyti pašalinimo pagrindai Sąjungos lygiu būtų taikomi vienodai, nes valstybės narės turi galimybę šių pašalinimo pagrindų iš viso netaikyti arba juos įtraukti į nacionalinės teisės aktus ir jiems suteikti tokį griežtumo laipsnį, kuris kiekvienu atveju galėtų skirtis, atsižvelgiant į nacionaliniu lygiu vyraujančias teisines, ekonomines ar socialines aplinkybes. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės turi teisę šioje nuostatoje įtvirtintus kriterijus sušvelninti arba juos taikyti lanksčiau (2016 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Connexxion Taxi Services, C‑171/15, EU:C:2016:948, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Tokiu atveju atitinkama valstybė narė turi teisę nustatyti sąlygas, kuriomis neprivalomasis pašalinimo pagrindas netaikomas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Impresa di Costruzioni Ing. e. Mantovani ir Guerrato, C‑178/16, EU:C:2017:1000, 41 punktą).

47

Taigi, kaip pažymėjo Italijos vyriausybė, tai, kad ekonominės veiklos vykdytojui taikoma susitarimo su kreditoriais procedūra, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą, netrukdo nacionalinės teisės aktuose numatyti, kad šis ekonominės veiklos vykdytojas gali dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose šiuose teisės aktuose nustatytomis sąlygomis.

48

Sąjungos teisei, ypač lygybės viešojo pirkimo procedūroje principui, neprieštarauja nei tai, kad pagal nacionalinę teisę neleidžiama dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje prašymą dėl „neapibrėžto susitarimo su kreditoriais“ pateikusiam ekonominės veiklos vykdytojui, nei tai, kad pagal tokius teisės aktus jam leidžiama dalyvauti.

49

Be to, situacija, kai sprendimo dėl pašalinimo priėmimo dieną tas ekonominės veiklos vykdytojas dar nėra įsipareigojęs sudaryti susitarimo su kreditoriais, kad galėtų tęsti savo veiklą, nėra jo ekonominio patikimumo požiūriu panaši į ekonominės veiklos vykdytojo, kuris tą dieną yra įsipareigojęs tęsti savo ūkinę veiklą, situaciją.

50

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią leidžiama pašalinti iš viešųjų pirkimų procedūros ekonominės veiklos vykdytoją, kuris sprendimo dėl pašalinimo dieną yra pateikęs pareiškimą dėl galimybės sudaryti susitarimą su kreditoriais, pasilikdamas galimybę pateikti planą, kuriame numatyta tęsti veiklą.

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 45 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią leidžiama pašalinti iš viešųjų pirkimų procedūros ekonominės veiklos vykdytoją, kuris sprendimo dėl pašalinimo dieną yra pateikęs pareiškimą dėl galimybės sudaryti susitarimą su kreditoriais, pasilikdamas galimybę pateikti planą, kuriame numatyta tęsti veiklą.