1

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2015 m. gegužės 7 d. Tarybos sprendimą 8512/15, kuriuo leidžiama pradėti derybas dėl patikslinto Lisabonos susitarimo dėl kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų, kiek jis susijęs su Europos Sąjungos kompetencijai priskiriamais klausimais (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos buvo pasirašyta 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje, paskutinį kartą peržiūrėta 1967 m. liepos 14 d. Stokholme ir iš dalies pakeista 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 11851, p. 305, toliau – Paryžiaus konvencija).

3

Pradiniame šios konvencijos tekste buvo preambulė (ji neišliko po vėlesnių peržiūrų), pagal kurią šios konvencijos šalys nusprendė ją sudaryti „siekdamos bendru sutarimu užtikrinti visišką ir veiksmingą savo piliečių pramonę ir prekybą ir prisidėti prie išradėjų teisių ir sąžiningos prekybos garantijos“ (Neoficialus vertimas).

4

Paryžiaus konvencijos 1 straipsnyje visų pirma numatyta, kad valstybės, kurioms ji taikoma, sudaro pramoninės nuosavybės, įskaitant patentus, modelius, dizainą, prekių ženklus, firmų vardus ir kilmės nuorodas arba kilmės vietos nuorodas, taip pat apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, apsaugos sąjungą.

5

Šios konvencijos 2 straipsnyje visų pirma nustatyta, kad kiekvienos iš šios sąjungos valstybių piliečiai kitose jos valstybėse naudojasi visais su pramoninės nuosavybės apsauga susijusiais privalumais, kurie pagal tų kitų valstybių narių įstatymus suteikiami jų piliečiams, taigi jiems suteikiama tokia pat apsauga kaip šiems piliečiams.

6

Pagal šios konvencijos 10–10ter straipsnius minėtos sąjungos valstybės įpareigojamos užtikrinti veiksmingą jos piliečių apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos ir suteikti jiems tinkamas teisių gynimo priemones, šiuose straipsniuose taip pat numatyta konfiskuoti importuotus produktus, jei pateikta klaidinga jų kilmės nuoroda.

7

Pagal Paryžiaus konvencijos 19 straipsnį valstybės, kurios yra jos šalys, pasilieka sau teisę atskirai sudaryti tarpusavyje specialiąsias pramoninės nuosavybės apsaugos sutartis.

8

Lisabonos susitarimas dėl kilmės vietos nuorodų apsaugos ir jų tarptautinės registracijos pasirašytas 1958 m. spalio 31 d., patikslintas Stokholme 1967 m. liepos 14 d. ir iš dalies pakeistas 1979 m. rugsėjo 28 d. (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., Nr. 13172, p. 205, toliau – Lisabonos susitarimas). Tai yra specialioji sutartis, kaip tai suprantama pagal Paryžiaus konvencijos 19 straipsnį, prie kurios gali prisijungti visos valstybės, kurios yra šios konvencijos šalys.

9

Šio ieškinio pareiškimo dieną šio susitarimo šalys buvo 28 valstybės. Tarp jų yra septynios Sąjungos valstybės narės, t. y. Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Vengrija, Portugalijos Respublika ir Slovakijos Respublika. Kitos trys valstybės narės, t. y. Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Rumunija, taip pat pasirašė šį susitarimą, tačiau nėra jo ratifikavusios. Sąjunga nėra šio susitarimo šalis, nes prie jo gali prisijungti tik valstybės.

10

Pagal Lisabonos susitarimo 1 straipsnį valstybės, kurioms jis taikomas, sudaro specialią sąjungą Paryžiaus konvencija įsteigtos Intelektinės nuosavybės apsaugos sąjungos sistemoje ir įsipareigoja savo teritorijoje ir pagal šio susitarimo sąlygas saugoti kitų šios specialios sąjungos valstybių gaminių kilmės vietos nuorodas, pripažintas ir saugomas kilmės šalyje ir įregistruotas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) tarptautiniame biure.

11

Pagal šio susitarimo 2 straipsnio 1 dalį „kilmės vietos nuoroda“ suprantama kaip šalies, regiono ar vietovės geografinis pavadinimas, skirtas iš ten kildinamiems produktams, kurių kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka ir jai būdingais gamtos ir žmogaus veiklos veiksniais, apibūdinti.

12

Minėto susitarimo 3–7 straipsniuose apibrėžtas kilmės vietos nuorodų, kurioms taikomas šis susitarimas, apsaugos turinys ir sąlygos, taip pat jų registravimo PINO tarptautiniame biure tvarka. To paties susitarimo 4 straipsnyje nurodyta, kad ši apsauga nepanaikina apsaugos, jau taikomos šioms kilmės vietos nuorodoms specialiosios sąjungos valstybėse, be kita ko, pagal Paryžiaus konvenciją.

13

Lisabonos susitarimo 8 straipsnyje nurodyta, kad veiksmų, būtinų siekiant užtikrinti minėtą apsaugą, galima imtis kiekvienoje pagal šį susitarimą įkurtos specialiosios sąjungos valstybėje pagal nacionalinės teisės aktus.

14

Šio susitarimo 9–18 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios šios specialiosios sąjungos institucinę struktūrą ir administracinį veikimą, ir šio susitarimo bendrosios sąlygos.

15

Nuo 1970 m. Sąjunga laipsniškai priėmė įvairius aktus, kuriuose, be kitų klausimų, reglamentuojamas kai kurių rūšių gaminių, kuriems taikoma kilmės vietos nuoroda arba geografinė nuoroda, apibrėžimas, apibūdinimas, pateikimas ir ženklinimas, taip pat tokių nuorodų suteikimo, apsaugos ir kontrolės sąlygos. Šiuo metu tokios gaminių rūšys yra vynai, spiritiniai gėrimai, aromatizuoti vynai ir kiti žemės ūkio ir maisto produktai.

16

Dabar šioje srityje galioja šie Sąjungos teisės aktai: 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 (OL L 39, 2008, p. 16, klaidų ištaisymas OL L 298, 2010, p. 87), 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų (OL L 343, 2012, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 55, 2013, p. 27), 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL L 347, 2013, p. 671, klaidų ištaisymas OL L 130, 2016, p. 17), ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 251/2014 dėl aromatizuotų vyno produktų apibrėžties, aprašymo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1601/91 (OL L 84, 2014, p. 14, klaidų ištaisymas OL L 105, 2014, p. 12).

17

2008 m. rugsėjo mėn. Lisabonos susitarimu įsteigtos specialiosios sąjungos asamblėja sudarė darbo grupę, kuriai pavedė parengti patikslinimą, skirtą šiam susitarimui patobulinti, kad jis taptų patrauklesnis, kartu išlaikant jo tikslus ir principus.

18

2014 m. spalio mėn. ši darbo grupė sutarė dėl šiuo tikslu parengto akto projekto (toliau – patikslinto susitarimo projektas), kuriame pakartotos Lisabonos susitarimo nuostatos, reglamentuojančios institucinę tvarką, taip pat procedūrinės ir materialinės nuostatos, tik iš dalies pakeistas jų išdėstymas ir jos šiek tiek papildytos arba patikslintos. Šie pakeitimai konkrečiai buvo susiję su šiame susitarime numatytos apsaugos taikymo sritimi, kurią buvo siūloma išplėsti geografinėms nuorodoms (2 ir 9 straipsniai), šios apsaugos apimtimi ir procedūrinėmis jos įgyvendinimo priemonėmis (4–8 ir 11–20 straipsniai) ir tarpvyriausybinėms organizacijoms suteikta galimybe prisijungti prie šio susitarimo (28 straipsnis).

19

2015 m. gegužės 11–21 d. Ženevoje buvo sušaukta diplomatinė konferencija siekiant išnagrinėti ir priimti patikslinto susitarimo projektą. Joje pagal konferencijos parengiamojo komiteto patvirtintą darbo tvarkos taisyklių projektą buvo pakviestos dalyvauti 28 valstybių, Lisabonos susitarimo šalių, delegacijos ir dvi vadinamosios specialiosios delegacijos, įskaitant Sąjungos delegaciją, taip pat kelios vadinamosios stebėtojų delegacijos.

20

2015 m. gegužės 20 d. ši diplomatinė konferencija priėmė Ženevos aktą dėl Lisabonos susitarimo dėl kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų; jis buvo pateiktas pasirašyti 2015 m. gegužės 21 d.

21

Atsižvelgdama į minėtą diplomatinę konferenciją, 2015 m. kovo 30 d. Komisija priėmė rekomendaciją dėl Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama pradėti derybas dėl patikslinto Lisabonos susitarimo dėl kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų.

22

Šioje rekomendacijoje Komisija pirmiausia paprašė Tarybos pagrįsti savo sprendimą SESV 207 straipsniu ir SESV 218 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atsižvelgiant į Sąjungai pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį suteiktą išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos srityje ir į Lisabonos susitarimo tikslą ir turinį.

23

Antra, Komisija siūlė Tarybai patikėti jai vesti derybas Sąjungos vardu pagal jos nustatytus derybinius nurodymus ir konsultuojantis su jos paskirtu specialiuoju komitetu.

24

2015 m. gegužės 7 d. Taryba priėmė ginčijamą sprendimą. Skirtingai, nei rekomendavo Komisija, šis sprendimas pagrįstas SESV 114 straipsniu ir SESV 218 straipsnio 3 ir 4 dalimis.

25

Toks pasirinkimas šio sprendimo 2 ir 3 konstatuojamosiose dalyse motyvuotas taip:

26

Ginčijamo sprendimo 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Komisija kartu su septyniomis valstybėmis narėmis, Lisabonos susitarimo šalimis, yra įgaliota dalyvauti diplomatinėje konferencijoje dėl [patikslinto susitarimo projekto] priėmimo, kiek tai susiję su Sąjungos kompetencijai priskiriamais klausimais.“ (Neoficialus vertimas)

27

Šio sprendimo 2 straipsnyje nustatyta:

„Sąjungos interesais septynios valstybės narės, Lisabonos susitarimo šalys, įgyvendina savo teisę balsuoti remdamosi bendra pozicija, kiek tai susiję su Sąjungos kompetencijai priskiriamais klausimais.“ (Neoficialus vertimas)

28

Minėto sprendimo 3 straipsnyje nurodyta:

„Derybos vedamos pagal priede pateiktus derybinius nurodymus.“ (Neoficialus vertimas)

29

To paties sprendimo 4 straipsnyje numatyta:

„Per diplomatinę konferenciją vyksta atitinkamas koordinavimas, kiek tai susiję su Sąjungos kompetencijai priskiriamais klausimais. Po konferencijos derybininkai nedelsdami pateikia ataskaitą Tarybos Intelektinės nuosavybės grupei.“ (Neoficialus vertimas)

30

Po ginčijamo sprendimo priėmimo Komisija pateikė deklaraciją, kurioje iš esmės pareiškė nesutinkanti su teisiniu pagrindu, kuriuo rėmėsi Taryba, ir su valstybių narių paskyrimu derėtis Sąjungos vardu.

31

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

32

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

33

2015 m. lapkričio 27 d. sprendimais Teisingumo Teismo pirmininkas leido Čekijos Respublikai, Vokietijos Federacinei Respublikai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai, Vengrijai, Nyderlandų Karalystei, Austrijos Respublikai, Portugalijos Respublikai ir Slovakijos Respublikai įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

34

Tos pačios dienos sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas leido Europos Parlamentui įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

35

2016 m. sausio 12 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas leido Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų, jeigu būtų surengtas posėdis.

36

Savo ieškiniui pagrįsti Komisija, palaikoma Parlamento, pateikia du pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas tuo, kad priimdama ginčijamą sprendimą Taryba pažeidė SESV 3 straipsnį, nes šiame sprendime nurodytos derybos susijusios su susitarimo, priskiriamo išimtinei Sąjungos kompetencijai, projektu. Antrasis pagrindas grindžiamas tuo, kad Taryba pažeidė SESV 207 straipsnio 3 dalį ir SESV 218 straipsnio 3, 4 ir 8 dalis, kai paskyrė valstybes nares derybininkėmis Sąjungos kompetencijai priklausančioje srityje ir nepriėmė ginčijamo sprendimo laikydamasi reikalaujamos kvalifikuotos daugumos principo.

37

Pirmąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoji, pagrindinė, grindžiama tuo, kad ginčijamame sprendime pažeista išimtinė kompetencija, SESV 3 straipsnio 1 dalyje suteikta Sąjungai bendros prekybos politikos srityje. Antroji, pateikta subsidiariai, grindžiama SESV 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Pirmiausia reikia išnagrinėti pirmąją šio pagrindo dalį.

38

Komisija ir Parlamentas pirmiausia pabrėžia, kad išimtinė kompetencija, SESV 3 straipsnio 1 dalyje suteikta Sąjungai bendros prekybos politikos srityje, pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį apima intelektinės nuosavybės komercinius aspektus. Šiuo pagrindu tik Sąjunga yra kompetentinga derėtis dėl tarptautinių susitarimų dėl intelektinės nuosavybės ir juos sudaryti, nes, atsižvelgiant į šių susitarimų tikslą ir turinį, akivaizdu, kad šie susitarimai turi ypatingą ryšį su tarptautine prekyba, pavyzdžiui, palengvina ją dėl teisės aktų vienodinimo. Todėl ši išimtinė kompetencija, kuri tikrai neapsiriboja susitarimais dėl intelektinės nuosavybės teisių apsaugos derinimo, dėl kurių deramasi Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), apima, be kita ko, kitus susitarimus, kurių analizė, nagrinėjant kiekvieną iš jų atskirai, įrodo, kad jais iš esmės siekiama abipusiškumo pagrindu skatinti prekybą prekėmis ar paslaugomis su trečiosiomis valstybėmis, užtikrinant šioms prekėms ar paslaugoms tą patį apsaugos lygį kaip ir tas, kuris joms jau yra taikomas vidaus rinkoje.

39

Komisija ir Parlamentas taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju patikslintas susitarimo projektas turi konkretų ryšį su tarptautine prekyba, kaip ir Lisabonos susitarimas. Tiesa, šiame projekte nėra preambulės, kurioje būtų aiškiai išreikštas jo tikslas. Tačiau jo nuostatų ir konteksto analizė rodo, kad jo tikslas ir poveikis yra taikyti kiekvienos susitariančiosios šalies kilmės vietos nuorodoms ir geografinėms nuorodoms tarptautinės registracijos sistemą, užtikrinančią jų teisinę apsaugą visų susitariančiųjų šalių teritorijoje nuo naudojimo grėsmių, galinčių pažeisti šių nuorodų vientisumą ar kelti grėsmę jų žinomumui ir taip pakenkti atitinkamų produktų prekybai užsienyje. Taip šiuo projektu pagerinama šių produktų eksporto iš Sąjungos į trečiąsias valstybes apsauga, nes kitaip tektų atlikti registraciją kiekvienoje šalyje ir dėl to būtų taikomos skirtingos garantijos. Todėl toks projektas visiškai priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai bendros prekybos politikos srityje, nors jame numatomą apsaugos sistemą pagal SESV 291 straipsnio 1 dalį turės įdiegti valstybių narių valdžios institucijos. Be to, Sąjunga, remdamasi SESV 207 straipsniu, jau sudarė nemažai tarptautinių susitarimų dėl kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugos, o Taryba, kuri neginčijo, kad tokia praktika yra, nepagrindė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamu atveju nuo šios praktikos reikėjo nukrypti.

40

Tokiomis aplinkybėmis Komisija ir Parlamentas galiausiai teigia, kad Taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad patikslinto susitarimo projektas priskiriamas prie teisės aktų derinimo vidaus rinkos srityje, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnį, ir dėl to priklauso Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai. Šiuo aspektu Taryba klaidingai gretina išorinę ir vidinę Sąjungos kompetenciją. Sąjungos kompetencija derėtis dėl patikslinto susitarimo projekto iš tiesų gali kilti iš bendros prekybos politikos, nors bendros Sąjungos taisyklės kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugos srityje savo ruožtu grindžiamos bendra žemės ūkio politika ir valstybių narių teisės aktų derinimu ir šiuo etapu Sąjungos kompetencija šioje srityje įgyvendinama tik tiek, kiek tai susiję su kilmės vietos nuorodomis ir geografinėmis nuorodomis, susijusiomis su žemės ūkio produktais, priešingai nei nuorodos, susijusios su ne žemės ūkio produktais.

41

Taryba ir visos įstojusios į bylą valstybės narės laikosi priešingos nuomonės, t. y. kad patikslinto susitarimo projektas nepriskiriamas bendros prekybos politikos sričiai ir kad dėl to Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos derėtis dėl jo.

42

Šiuo klausimu jos iš esmės tvirtina, jog tam, kad tarptautinį susitarimą, dėl kurio siekiama derėtis kitoje sistemoje nei PPO ir kuris susijęs su kitais intelektinės nuosavybės klausimais nei tie, kurie numatyti Sutartyje dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, pateiktoje 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos ir 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80) patvirtintos PPO steigimo sutarties 1C priede, būtų galima laikyti susijusiu su „intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais“, kaip tai suprantama pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį, būtina, kad toks tarptautinis susitarimas turėtų konkretų ryšį su tarptautine prekyba.

43

Vis dėlto nagrinėjamu atveju patikslinto susitarimo projektas nepriskiriamas sistemai, leidžiančiai teigti, kad jis turi tokį konkretų ryšį. Visų pirma jis administruojamas PINO, o iš konvencijos, kuria įsteigta ši organizacija, matyti, kad pagrindinis šios organizacijos tikslas yra skatinti nustatyti priemones, skirtas intelektinės nuosavybės apsaugai pagerinti ir šioje srityje taikomiems nacionalinės teisės aktams suderinti. Be to, paties patikslinto susitarimo projekto tikslas yra ne palengvinti tarptautinę prekybą, išplečiant Sąjungos teisės aktų taikymą trečiosioms valstybėms, o kaip ir bendrųjų taisyklių, kurias Sąjunga, remdamasi SESV 114 straipsniu, priima kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų klausimais, atveju nustatyti tradicinės produkcijos išsaugojimo ir vartotojų informavimo mechanizmą, taikytiną visoms susitariančiosioms šalims, įskaitant Sąjungą, jei ji prie jo prisijungtų. Galiausiai, išnagrinėjus šio projekto turinį, matyti, kad jis priskiriamas SESV 114 straipsnyje nurodytai kompetencijai, nes juo siekiama nustatyti vieną kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugos procedūrinę sistemą, ir kad šios procedūrinės sistemos nustatymas turės tik antrinių ir netiesioginių pasekmių prekybai prekėmis, pažymėtomis tokiomis nuorodomis.

44

Bet kuriuo atveju Taryba tvirtina, jog jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tai SESV 207 straipsnis, o ne SESV 114 straipsnis yra tinkamas teisinis materialinis ginčijamo sprendimo pagrindas, klaidingą nuorodą į pastarąjį straipsnį reikėtų laikyti procedūriniu pažeidimu, kuriuo negalima pateisinti šio sprendimo panaikinimo. Iš tiesų ir vienu, ir kitu atveju Taryba pagrįstai nurodė SESV 218 straipsnį kaip procedūrinį minėto sprendimo teisinį pagrindą ir laikėsi atitinkamų procedūrinių reikalavimų, t. y. priėmė šį sprendimą kvalifikuota dauguma.

45

Komisija, palaikoma Parlamento, ir Taryba, palaikoma į bylą įstojusių valstybių narių, nesutaria dėl to, ar patikslinto susitarimo projektas priskiriamas bendros prekybos politikos sričiai, todėl tai reikia nustatyti.

46

Šioje srityje pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį Sąjungai suteikta išimtinė kompetencija.

47

Pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį bendra prekybos politika grindžiama vienodais principais, ypač kiek tai susiję su intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais, ir vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais.

48

Iš šios nuostatos, pagal kurią bendra prekybos politika yra Sąjungos išorės veiksmų dalis, matyti, kad ši politika apima prekybą su trečiosiomis šalimis, o ne prekybą vidaus rinkoje (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi‑Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 50 punktas ir 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 35 punktas).

49

Šiuo klausimu pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai intelektinės nuosavybės srityje priklauso bendrai prekybos politikai, jeigu turi konkretų ryšį su tarptautine prekyba dėl to, kad skirti šiai prekybai skatinti, lengvinti ar reglamentuoti ir turi jai tiesioginį ir nedelsiamą poveikį (2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 112 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Prie šios politikos taip pat gali būti priskirti tarptautiniai susitarimai, kurių tikslas – užtikrinti ir suderinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą susitarimo šalių teritorijoje, jei šie susitarimai atitinka šio sprendimo ankstesniame punkte primintas dvi sąlygas (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi‑Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 58–61 punktus ir 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 116, 121, 122, 125 ir 127 punktus).

51

Nagrinėjamu atveju, kadangi ginčijamu sprendimu, kaip matyti iš jo pavadinimo, siekiama leisti pradėti derybas dėl patikslinto susitarimo projekto, būtina nustatyti, ar šis projektas iš esmės skirtas Sąjungos ir trečiųjų valstybių prekybai palengvinti ar reglamentuoti ir, jei taip, ar jis turi tiesioginį ir nedelsiamą poveikį tokiai prekybai.

52

Pirma, dėl patikslinto susitarimo projekto paskirties konstatuotina, kad ji nėra aiškiai nurodyta nei preambulėje, nei jokioje kitoje šio projekto nuostatoje.

53

Nesant tokio aiškaus nurodymo, šią paskirtį reikia išnagrinėti atsižvelgiant į šio projekto priėmimo aplinkybes.

54

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamosios dalies, patikslinto susitarimo projekte numatyta iš dalies pakeisti Lisabonos susitarimą. Be to, pats Lisabonos susitarimas yra susitarimas, grindžiamas Paryžiaus konvencijos 19 straipsniu ir, kaip matyti iš jo 1 ir 4 straipsnių, priimtas šiai konvencijai papildyti.

55

Tokiomis aplinkybėmis patikslinto susitarimo projekto paskirtį reikia nagrinėti pirmiausia atsižvelgiant į Paryžiaus konvenciją, kuri yra pirmasis tarptautinis susitarimas ir visų tarptautinių susitarimų pagrindas, o šis projektas yra tik naujausias iš jų.

56

Kaip matyti iš šios konvencijos 1 ir 2 straipsnių, jos tikslas yra sukurti pramoninės nuosavybės apsaugos sąjungą ir užtikrinti šią sąjungą sudarančių valstybių piliečių įvairių formų pramoninės nuosavybės, įskaitant kilmės nuorodas ir kilmės vietos nuorodas, apsaugą suteikiant jiems abipusį nacionalinį režimą.

57

Be to, Paryžiaus konvencija iš esmės skirta tarptautinei prekybai skatinti ir lengvinti. Iš tiesų, iš šios konvencijos preambulės matyti, kad ji priimta siekiant apsaugoti pramonę ir prekybą ir prisidėti prie sąžiningos prekybos tarp valstybių, kurios yra jos šalys. Lygiavertė ir vienoda pramoninės nuosavybės teisių apsauga, pagal šią konvenciją suteikiama šių valstybių piliečiams, skirta tam, kad jiems būtų suteikta galimybė lygiomis teisėmis dalyvauti vykdant tarptautinę prekybą.

58

Atsižvelgiant į šio sprendimo 54 punkte nurodytas aplinkybes, taip pat reikia atsižvelgti į Lisabonos susitarimą, kuriuo sukurta specialioji sąjunga, papildanti Paryžiaus konvenciją specifiniais kilmės vietos nuorodų klausimais.

59

Konkrečiai kalbant, šiuo susitarimu siekiama, papildant Paryžiaus konvencijoje užtikrintą bendrąją apsaugą, įgyvendinti specialiąją sistemą, pagal kurią vienoje iš specialiosios sąjungos, sukurtos šiuo susitarimu, valstybių saugomos kilmės vietos nuorodos gali būti užregistruotos tarptautiniu lygmeniu, taip joms užtikrinant apsaugą nuo pasisavinimo ar mėgdžiojimo, taikomą visose šios sąjungos valstybėse.

60

Dėl Lisabonos susitarimo tikslo, kaip savo išvados 79 punkte nurodė generalinis advokatas, pažymėtina, kad jame numatyta specifinė kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga savaime nėra tikslas, tai yra priemonė, skirta susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai sąžiningai plėtoti. Iš tiesų vienodų apsaugos standartų, sukurtų pagal šį susitarimą ir taikomų visų valstybių, jo šalių, teritorijoje, tikslas yra skatinti ūkio subjektų lygiateisį dalyvavimą vykdant šių valstybių tarpusavio prekybą.

61

Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 17 ir 18 punktuose, patikslinto susitarimo projektas skirtas Lisabonos susitarimo tikslams ir principams išlaikyti, šiek tiek papildant šį susitarimą, siekiant jį patobulinti, kad jis taptų patrauklesnis. Šiuo tikslu šiame projekte numatyta išplėsti minėto susitarimo materialinę taikymo sritį, kad jis būtų taikomas ir geografinėms nuorodoms, konkrečiai nurodyti jame užtikrinamos geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos materialinius ir procedūrinius aspektus ir suteikti Sąjungai galimybę prisijungti prie šio susitarimo.

62

Kadangi patikslinto susitarimo projekto pagrindinis tikslas yra stiprinti Lisabonos susitarimu sukurtą sistemą ir šiuo susitarimu sudarytoje specialiojoje sąjungoje taikomą specialią apsaugą išplėsti geografinėms nuorodoms, papildant pagal Paryžiaus konvenciją garantuojamą įvairių formų pramoninės nuosavybės apsaugą, laikytina, kad šio projekto paskirtis yra tokia pati kaip ir kitų tarptautinių susitarimų, kurių dalis jis yra ir kurie nurodyti šio sprendimo 57 ir 60 punktuose; konkrečiai šis projektas Sąjungos požiūriu traktuotinas kaip skirtas Sąjungos ir trečiųjų valstybių, minėto susitarimo šalių, tarpusavio prekybai palengvinti ir reglamentuoti.

63

Tarybos argumentas, kad patikslinto susitarimo projektą nuo jo įsigaliojimo dienos administruos PINO, kaip jau yra Lisabonos susitarimo atveju, nepaneigia šios išvados.

64

Tiesa, šiame projekte vienos iš tarptautinio susitarimo, dėl kurio projektas sudarytas, dalių, t. y. jame numatytos kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų tarptautinės registracijos, administravimas patikėtas PINO tarptautiniam biurui. Taip pat tiesa, kad šį tarptautinį susitarimą bendrai administruoja ši organizacija. Vis dėlto tarptautiniame susitarime numatytą tvarką, skirtą būsimam jo vykdymui ir administravimui užtikrinti, reikia vertinti atsižvelgiant į tikslus, paskatinusius susitariančiąsias šalis sudaryti šį susitarimą, o ne atvirkščiai.

65

Dėl patikslinto susitarimo projekto poveikio pasakytina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vien aplinkybės, kad Sąjungos aktas, kaip antai jos sudarytas tarptautinis susitarimas, gali turėti tam tikrų padarinių tarptautinei prekybai, nepakanka norint šį aktą priskirti prie bendros prekybos politikos srities aktų. Be šio sprendimo 52–64 punktuose nagrinėtos sąlygos, pagal kurią toks aktas turi būti iš esmės skirtas tokiai prekybai skatinti, palengvinti ar reglamentuoti, jis taip pat turi turėti jai tiesioginį ir nedelsiamą poveikį (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi‑Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 51 punktas, 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 57 punktas ir 2017 m. vasario 14 d. Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais), EU:C:2017:114, 61 punktas).

66

Šiuo klausimu konstatuotina, kad patikslinto susitarimo projekte numatyta kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų abipusės apsaugos sistema iš esmės grindžiama trijų rūšių nuostatomis.

67

Pirmiausia kiekviena susitariančioji šalis privalo įgyvendinti materialinės teisės normas, kuriomis užkertamas kelias tam, kad kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos, jau saugomos vienoje iš susitariančiųjų šalių, galėtų būti naudojamos siekiant pakenkti jų turėtojų interesams ar gaminių, kuriems suteiktos tokios nuorodos, reputacijai (11 straipsnis) arba taptų bendrinės (12 straipsnis).

68

Taip pat numatyta kiekvienos susitariančiosios šalies pareiga savo teisės sistemoje įtvirtinti procesinės teisės normas, bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui užtikrinančias, kad kompetentingos administracinės ir teisminės institucijos paisys patikslinto susitarimo projekte užtikrinamos kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugos ir kad bus persekiojami jas pažeidę asmenys (14 straipsnis).

69

Galiausiai patikslinto susitarimo projekte kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų turėtojams suteikiama galimybė remtis šio sprendimo dviejuose ankstesniuose punktuose minėtose nuostatose užtikrinta apsauga dėl vienos registracijos mechanizmo, galiojančio visoje Lisabonos susitarimu sudarytoje specialiojoje sąjungoje (5–8 straipsniai).

70

Atsižvelgiant į vienos registracijos mechanizmą, pasakytina, kad tarptautinis susitarimas, dėl kurio parengtas patikslinto susitarimo projektas, turės tiesioginį ir nedelsiamą poveikį – bus pakeistos Sąjungos ir kitų šio tarptautinio susitarimo šalių prekybos sąlygos ir šią prekybą vykdantys gamintojai bus atleisti nuo šiuo metu egzistuojančios pareigos dėl teisinės ir ekonominės tokios prekybos rizikos pateikti kiekvienos iš susitariančiųjų šalių kompetentingoms institucijoms savo naudojamų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų registracijos paraiškas.

71

Be to, šio sprendimo 67 ir 68 punktuose nurodytos nuostatos turės tiesioginį ir nedelsiamą poveikį Sąjungos ir atitinkamų trečiųjų valstybių prekybai, nes visiems šiems gamintojams, kaip ir bet kuriam suinteresuotajam fiziniam ar juridiniam asmeniui, bus suteiktos reikalingos priemonės vienodomis materialinėmis ir procedūrinėmis sąlygomis reikalauti patikslinto susitarimo projekte užtikrinamos veiksmingos jų pramoninės nuosavybės teisių apsaugos tuo atveju, kai kilmės vietos nuorodos ar geografinės nuorodos netinkamai ar nesąžiningai naudojamos užsienyje.

72

Tokį patikslinto susitarimo projekto poveikio vertinimą patvirtina analizė, kurią atlikęs Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į esminę vietą, kurią užima intelektinės nuosavybės teisių apsauga bendrai prekiaujant prekėmis ir paslaugomis ir konkrečiai kovojant su neteisėta prekyba, tarptautinio susitarimo projektas, kuriame numatyta sukurti registracijos mechanizmą ir susitariančiųjų šalių geografinių nuorodų abipusės apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos sistemą, panašius į nagrinėjamus šioje byloje, gali turėti tiesioginį ir nedelsiamą poveikį tarptautinei prekybai (2017 m. gegužės 16 d. Nuomonės 2/15 (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru), EU:C:2017:376, 127 punktas).

73

Tokiomis aplinkybėmis patikslinto susitarimo projekto poveikis Sąjungos ir prie jo prisijungsiančių trečiųjų valstybių tarpusavio prekybai atitinka šio sprendimo 65 punkte primintoje jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus.

74

Taigi išnagrinėjus šį projektą darytina išvada, kad, pirma, jis iš esmės skirtas Sąjungos ir trečiųjų valstybių tarpusavio prekybai palengvinti ir reglamentuoti ir, antra, jis gali turėti tiesioginį ir nedelsiamą poveikį šiai prekybai, nes derybos dėl jo yra išimtinė Sąjungos kompetencija, pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį suteikta jai bendros prekybos politikos srityje, nurodytoje SESV 207 straipsnio 1 dalyje.

75

Todėl Taryba klaidingai teigė, kad ginčijamas sprendimas priskiriamas prie teisės aktų derinimo vidaus rinkoje ir dėl to priklauso Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai, ir klaidingai grindė šį sprendimą SESV 114 straipsniu ir SESV 218 straipsnio 3 ir 4 dalimis.

76

Priešingai, nei teigia Taryba, ši klaida nėra tik procedūrinis pažeidimas. Iš tiesų dėl šios klaidos ši institucija pažeidė procedūrines nuostatas, SESV 207 straipsnio 3 dalyje numatytas būtent deryboms dėl tarptautinių susitarimų bendros prekybos politikos srityje, visų pirma susijusias su tuo, kad derybas veda Komisija, kaip savo išvados 86 ir 89 punktuose nurodė generalinis advokatas.

77

Darytina išvada, kad reikia patenkinti ieškinį ir panaikinti ginčijamą sprendimą; Komisijos ieškiniui pagrįsti nurodytų pirmojo pagrindo antros dalies ir antrojo pagrindo nebereikia nagrinėti.

78

Pagal SESV 264 straipsnio pirmą pastraipą, jei ieškinys yra pagrįstas, Teisingumo Teismas ginčijamą teisės aktą paskelbia negaliojančiu.

79

SESV 266 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad institucija, kurios aktas buvo pripažintas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.

80

Pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą Teisingumo Teismas, jei mano, kad tai reikalinga, gali nurodyti, kurie paskelbto negaliojančiu akto padariniai lieka galutiniai.

81

Jis gali pasinaudoti šiuo įgaliojimu dėl teisinio saugumo motyvų, visų pirma tuomet, kai sprendimo, kurį Taryba priėmė per SESV 218 straipsnyje numatytą derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo procedūrą, panaikinimas gali pakenkti Sąjungos dalyvavimui sudarant atitinkamą tarptautinį susitarimą ar jį įgyvendinant, nors Sąjungos kompetencija šiuo klausimu nekelia abejonių (dėl sprendimų dėl tarptautinių susitarimų pasirašymo žr. 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 80 ir 81 punktus; 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 90 punktą ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 61 ir 62 punktus).

82

Nagrinėjamu atveju Komisija prašo, kad tuo atveju, jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, Teisingumo Teismas paliktų galioti jo padarinius, kad nebūtų pakenkta derybų, dėl kurių tas sprendimas priimtas, rezultatui; šie padariniai turėtų galioti, kol per protingą terminą nuo šio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo dienos įsigalios Tarybos sprendimas, pagrįstas SESV 207 ir 218 straipsniais.

83

Kadangi šios derybos baigėsi jau įsigaliojus minėtam sprendimui ir buvo priimtas Ženevos aktas dėl Lisabonos susitarimo dėl kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų, o Sąjungos kompetencija dalyvauti priimant tokį aktą nekelia abejonių, reikia patenkinti Komisijos prašymą.

84

Todėl reikia palikti galioti ginčijamo sprendimo padarinius, kol per protingą terminą, kuris negali viršyti šešių mėnesių nuo šio sprendimo paskelbimo dienos, įsigalios Tarybos sprendimas, pagrįstas SESV 207 ir 218 straipsniais.

85

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas ir Taryba pralaimėjo bylą, pastaroji turi padengti Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

86

Be to, to paties Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstojusios į bylą valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Šioje byloje Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Slovakijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Parlamentas turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: