—

Umweltanwalt von Kärnten, atstovaujamo Landesrat U. Scheuch,

—

Alpe Adria Energia SpA, atstovaujamos advokato M. Mendel,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J.-B. Laignelot ir B. Kotschy,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248), iš dalies pakeistos 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB (OL L 156, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466, toliau – Direktyva 85/337), išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas byloje dėl Umweltanwalt von Kärnten (toliau – Umweltanwalt) skundo Kärntner Landesregierung dėl pastarosios 2007 m. spalio 11 d. priimto sprendimo (toliau – skundžiamas sprendimas) bendrovės Alpe Adria Energia SpA (toliau – Alpe Adria) atžvilgiu.

3

Direktyvos 85/337 tikslas, remiantis jos pirma konstatuojamąja dalimi, yra užkirsti kelią aplinkos teršimui ir kitokiai žalai, nustatant, kad tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikis aplinkai turėtų būti vertinamas iš anksto.

4

Iš penktos konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva nustatomi bendrieji poveikio aplinkai vertinimo principai, siekiant jais papildyti ir koordinuoti sutikimo dėl valstybės ir privačių projektų, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai, procedūras.

5

Pagal Direktyvos 85/337 aštuntą ir vienuoliktą konstatuojamąsias dalis tam tikrų rūšių projektai daro reikšmingą poveikį aplinkai, todėl jie dažniausiai turi būti sistemingai vertinami atsižvelgiant į poreikį apsaugoti žmonių sveikatą, užtikrinti sveikesnę aplinką ir taip prisidėti prie gyvenimo kokybės kūrimo, užtikrinti rūšių įvairovės palaikymą ir palaikyti ekosistemos, kaip pagrindinio gyvybės šaltinio reprodukcijos, pajėgumą.

6

Direktyvos 85/337 1 straipsnio 1 dalyje numatoma:

„Ši direktyva taikoma vertinti valstybės ir privatiems projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.“

7

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„1.   Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tokie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.“

8

Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„<…> I priede išvardyti projektai, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.“

9

Direktyvos 85/337 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai valstybė narė žino, kad jos teritorijoje planuojamas projektas gali padaryti reikšmingą poveikį kitos valstybės narės aplinkai, arba galimą reikšmingą poveikį patirsianti valstybė narė to pareikalauja, poveikį daranti valstybė narė, kurios teritorijoje planuojama įgyvendinti projektą, kuo skubiau ir ne vėliau negu savo šalies visuomenę supažindina ir poveikį patirsiančiai valstybei narei, be kita ko, pateikia:

ir duoda tai valstybei narei pakankamai laiko, per kurį ji turi pranešti, ar ji dalyvaus poveikio aplinkai vertinimo procedūroje, bei įtraukia ir 2 dalyje minėtą informaciją.“

10

Šios direktyvos I priedo 20 punkte numatytas „antžeminių elektros perdavimo linijų tiesimas, kai įtampa aukštesnė nei (arba lygi) 220 kV ir linijos ilgesnės nei 15 km“.

11

Federalinio konstitucijos įstatymo (Bundes-Verfassungsgesetz, toliau – BVG) 11 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl projektų, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimo, jei kiekvienoje žemėje buvo išnaudotos visos teisinės priemonės, priima Umweltsenat.

12

Pagal šį straipsnį Umweltsenat yra nepriklausoma institucija, kurią sudaro pirmininkas, teisėjai ir kiti nariai teisės ekspertai, įsteigta prie kompetentingos federacinės ministerijos. Umweltsenat steigimą, uždavinius ir procedūrą reglamentuoja federalinis įstatymas. Jos sprendimų negali panaikinti ar pakeisti aukštesnės instancijos; gali būti pateiktas skundas Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas).

13

BVG 20 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Jeigu federaciniu arba žemės įstatymu buvo įsteigtas paskutine instancija sprendimus priimantis kolegialus valdžios organas, kurio sprendimų negalima panaikinti ar pakeisti administracine tvarka ir kurio bent vienas narys yra teisėjas, kitiems šio kolegialaus valdžios organo nariams, einantiems savo pareigas, taip pat neprivalomi nurodymai iš šalies.“

14

BVG 133 straipsnio 4 dalyje numatyta taisyklės, suteikiančios Verwaltungsgerichtshof kompetenciją bendrai nagrinėti skundus prieš įvairias valdžios institucijas, išimtis, kurioje numatoma, kad nustatytoje srityje ši kompetencija suteikiama nepriklausomoms institucijoms. Umweltsenat yra viena iš tokių institucijų.

15

2000 m. Federalinio įstatymo dėl Umweltsenat (Umweltsenatsgesetz 2000, toliau – USG 2000) 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Umweltsenat turi būti įsteigta prie Federacinės žemės ūkio, miškininkystės, aplinkos ir vandens valdymo ministerijos.

2.   Umweltsenat sudaro 10 teisėjų ir 32 kiti nariai teisės ekspertai.

<…>“

16

USG 2000 2 straipsnyje numatoma, kad narius šešeriems metams, su galimybe būti paskirtiems dar kartą, skiria federalinis prezidentas Federalinės vyriausybės siūlymu. Be to, Federalinei vyriausybei privalomi kai kurie pasiūlymai dėl paskyrimo.

17

Pagal USG 2000 4 straipsnį:

„Vykdydami savo pareigas Umweltsenat nariai yra nepriklausomi ir nėra saistomi jokių nurodymų.“

18

USG 2000 5 straipsnyje nustatyta:

„Umweltsenat nagrinėja apeliacinius skundus, susijusius su 2000 m. Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (Umweltverträglichkeitsprüfungsgesetz 2000, BGBl. 697/1993, paskutinį kartą pakeisto BGBl. I, 149/2006, toliau – UVP-G 2000), pirmu ir antru skyriais <…>.“

19

USG 2000 6 straipsnyje numatyta:

„Umweltsenat sprendimai negali būti panaikinti ar pakeisti administracine tvarka. Galima pateikti apeliacinį skundą Verwaltungsgerichtshof.“

20

Pagal UVP-G 2000, įstatymo, perkeliančio Direktyvą 85/337 į Austrijos teisę, 2 straipsnio 2 dalį „projektas“ apibrėžiamas kaip:

„įrenginių įrengimas ar kitoks įsikišimas į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant visas geografiškai ir faktiškai susijusias priemones. Projektas gali apimti kelis įrenginius ar įsikišimus, jeigu jie tarpusavyje geografiškai ir faktiškai susiję. <…>“

21

UVP-G 2000 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šias nuostatas turi būti atliekamas I priede išvardytų projektų <…> poveikio aplinkai vertinimas. I priedo 2 ir 3 stulpeliuose išvardytiems projektams turi būti taikoma supaprastinta procedūra. <…>“

22

UVP-G 2000 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta:

„Subjekto, ketinančio pateikti projektą, institucijos, su kuriomis jis bendradarbiauja, arba aplinkos ombudsmeno (Umweltanwalt) prašymu institucija turi nuspręsti, ar pagal šį federacinį įstatymą turi būti atliktas konkretaus projekto poveikio aplinkai vertinimas ir koks I priede ar 3a straipsnio 1–3 dalyse nustatytas tikslas bus pasiektas šiuo projektu. Tai galima nuspręsti ir savo iniciatyva. Sprendimas turi būti priimtas pateikiant pranešimą per šešias savaites tiek pirmojoje, tiek antrojoje instancijose. Subjektas, ketinantis pateikti projektą, bendradarbiaujanti institucija, aplinkos ombudsmenas (Umweltanwalt) ir atitinkama savivaldybė turi šalies statusą. Prieš priimant sprendimą reikia išklausyti vandenų planavimo instituciją. Pagrindinį sprendimo turinį ir pagrindinius motyvus institucija turi paskelbti tinkamai, kad su jais galėtų viešai susipažinti visuomenė. Atitinkama savivaldybė dėl sprendimo gali pateikti skundą Verwaltungsgerichtshof. Aplinkos ombudsmenas (Umweltanwalt) ir bendradarbiaujanti institucija neturi pareigos atlyginti išlaidas.“

23

UVP-G 2000 I priedas apima projektus, kuriems pagal 3 straipsnį atliekamas privalomas poveikio aplinkai vertinimas. Jie suskirstyti į tris grupes (stulpelius). Dviejų pirmų grupių (stulpelių) projektams visada atliekamas poveikio aplinkai vertinimas, jei nustatyta riba pasiekta ir įvykdyti numatyti kriterijai. Trečios grupės (stulpelio) projektai turi būti vertinami kiekvienas atskirai, jei pasiekta nurodyta minimali riba.

24

UVP-G 2000 I priedo 16 punkto a papunktyje 1 stulpelyje nurodytos „antžeminės elektros perdavimo linijos, kai minimali įtampa aukštesnė nei (arba lygi) 220 kV ir linijos ilgesnės nei 15 km“.

25

UVP-G 2000 I priedo 16 punkto b papunkčio 3 stulpelyje nurodyta „antžeminės elektros perdavimo linijos A (speciali saugotina teritorija) ar B (Alpių regionas) kategorijų saugotinose teritorijose, kai minimali įtampa aukštesnė nei (arba lygi) 110 kV ir linijos ilgesnės nei 20 km“.

26

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad Alpe Adria yra Italijos įmonė, kuri ketina tiesti jungiamąją elektros 220 kV įtampos liniją su nominalia galia 300 MVA tarp Italijos įmonės Rete Elettrica Nazionale SpA ir Austrijos įmonės VERBUND-Austrian Power Grid AG tinklų.

27

Dėl to 2007 m. liepos 12 d.Alpe Adria pateikė prašymą Kärntner Landesregierung priimti sprendimą pagal UVP-G 2000 3 straipsnio 7 dalį dėl šio projekto įgyvendinimo ir eksploatavimo. Austrijos teritorijoje projekto antžeminės linijos sudaro apie 7,4 km su paskirstymo stotimi Weidenburg, kuri turi būti įrengta, ir tęsiasi iki valstybinės sienos per Kronhofgraben ir Kronhofer Törl. Italijos teritorijoje projekto linijos ilgis yra 41 kilometras.

28

Skundžiamame sprendime Kärntner Landesregierung konstatavo, kad šiam projektui nereikia atlikti poveikio aplinkai vertinimo, nes ilgis Austrijos teritorijoje nesiekia 15 km ribos, nustatytos UVP-G 2000.

29

Ji pridūrė, kad kai projektas gali padaryti reikšmingą poveikį kitos valstybės narės aplinkai, pagal Direktyvos 85/337 7 straipsnį valstybės narės, kurių teritorijoje numatoma įgyvendinti projektą, turi įtraukti tą valstybę narę į poveikio aplinkai vertinimo procedūrą. Tačiau šis straipsnis taikomas tik vienos valstybės teritorijoje esantiems projektams ir netaikomas tarpvalstybiniams projektams.

30

Todėl Direktyvoje 85/337 nesant specialių nuostatų, susijusių su tarpvalstybiniais projektais, kiekviena valstybė narė, remdamasi nacionaline teise, turi įvertinti, ar projektas priskirtinas šios direktyvos I priedui.

31

Kärntner Landesregierung vėliau nurodė, kad savo ruožtu UVP-G 2000 nėra nuostatos, pagal kurią esant tarpvalstybinėms elektros linijomis ir kitiems linijų projektams reikia atsižvelgti į bendrą ilgį.

32

2007 m. gruodžio 18 d.Umweltanwalt pateikė prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą Umweltsenat.

33

Tokiomis aplinkybėmis Umweltsenat nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar <…> Direktyva 85/337 <…> turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė turi pareigą atlikti vertinimą esant (šios) direktyvos I priede išvardytiems projektams, t. y. nurodytiems 20 punkte (antžeminių elektros perdavimo linijų tiesimas, kai įtampa aukštesnė nei (arba lygi) 220 kV ir linijos ilgesnės nei 15 km), jei planuojamas įrengti įrenginys apima dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijas, net ir tuomet, kai jos teritorijoje esanti įrenginio dalis nepasiekia ribos, dėl kurios atsiranda pareiga atlikti vertinimą, o ši riba pasiekiama ar viršijama, kai įskaitomos įrenginio dalys, kurios pagal planą turėtų būti kaimyninėje valstybėje ar valstybėse?“

34

Visų pirma reikia patikrinti, ar Umweltsenat yra teismas EB 234 straipsnio prasme ir ar dėl to jo klausimas yra priimtinas.

35

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad atsakytų į tik su Bendrijos teise susijusį klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra teismas pagal EB 234 straipsnį, Teisingumo Teismas atsižvelgia į visas aplinkybes, t. y. ar institucija įsteigta teisėtai, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar joje vykstantis procesas grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji yra nepriklausoma (žr. 1966 m. birželio 30 d. Sprendimą Vaassen-Göbbels, 61/65, Rink. p. 377, 395 ir 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo Österreichischer Rundfunk, C-195/06, Rink. p. I-8817, 19 punktą bei nurodytą teismų praktiką).

36

Šiuo klausimu, viena vertus, reikia pažymėti, kad BVG 11 straipsnio 7 dalis, 20 straipsnio 2 dalis ir 133 straipsnio 4 dalis bei USG 2000 1, 2, 4 ir 5 straipsniai neginčijamai rodo, jog Umweltsenat atitinka kriterijus dėl jos teisėto įsteigimo, privalomos jurisdikcijos, nuolatinio pobūdžio, teisės aktų taikymo ir nepriklausomumo.

37

Taip pat reikia pabrėžti, kaip teigia generalinis advokatas išvados 58 ir 59 punktuose, kad procesas Umweltsenat užtikrina, jog visi administracinės bylos dalyviai, taip pat UVP-G 2000 minimos institucijos, gali pateikti skundą. Posėdis gali būti sušauktas pačios iniciatyva arba šalių prašymu, o visi suinteresuotieji asmenys gali būti atstovaujami advokato. Umweltsenat sprendimai turi res judicata galią, turi būti motyvuoti ir priimti viešame posėdyje.

38

Kita vertus, reikia konstatuoti, kad USG 2000 ir UVP-G 2000 nuostatos, skaitomos kartu su BVG 133 straipsnio 4 dalimi, užtikrina proceso Umweltsenat, kuri priima sprendimus pagal Administracinio proceso įstatymą (Verwaltungsverfahrensgesetz), rungtynišką pobūdį.

39

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Umweltsenat turi būti laikoma teismu pagal EB 234 straipsnį ir dėl to jo klausimas yra priimtinas.

40

Alpe Adria tvirtina, kad iškelti Bendrijos teisės klausimai šioje konkrečioje byloje turi tik hipotetinę reikšmę. Iš tiesų jie nėra objektyviai būtini siekiant išspręsti pagrindinę bylą ir nesusiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamais klausimais.

41

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad galėtų priimti savo sprendimą, bei Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr. 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Apis-Hristovich, C-545/07, Rink. p. I-1627, 28 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

42

Todėl tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (žr. minėto sprendimo Apis-Hristovich 29 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

43

Šiuo atveju Teisingumo Teismo prašoma pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Direktyvos 85/337 išaiškinimą tam, kad jis galėtų įvertinti, ar pagal Bendrijos teisę aptariamam projektui taikomi šioje direktyvoje nustatyti procedūriniai reikalavimai, net jeigu nacionalinėje teisėje nenumatytos tokios procesinės pareigos šio projekto atžvilgiu.

44

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

45

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad šios direktyvos I priedo 20 punkte numatyto projekto, kaip antai antžeminių elektros perdavimo linijų tiesimas, kai įtampa aukštesnė nei (arba lygi) 220 kV ir linijos ilgesnės nei 15 km, atžvilgiu valstybės narės kompetentingos institucijos turi atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, nors šis projektas yra tarpvalstybinis, o ilgis šioje valstybėje narėje yra trumpesnis nei 15 kilometrų.

46

Pirmiausia reikia priminti, kad projektas, susijęs su jungiamosios elektros 220 kV įtampos linijos, kurios nominali galia yra 300 MVA, o ilgis 48,4 km, tiesimu, patenka tarp projektų, numatytų Direktyvos 85/337 I priedo 20 punkte, todėl privalo būti atliktas jo poveikio aplinkai vertinimas pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį.

47

Todėl norint atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia patikrinti, ar ši direktyva turi būti aiškinama taip, kad ši pareiga taikoma ir tarpvalstybinių projektų, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atveju.

48

Reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos teisės nuostatos, kuri norint nustatyti jos prasmę bei apimtį aiškiai nenurodo valstybių narių teisės, sąvokos visoje Europos Bendrijoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Linster, C-287/98, Rink. p. I-6917, 43 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Barker, C-290/03, Rink. p. I-3949, 40 punktą).

49

Šiuo klausimu Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms numatoma pareiga vertinti projektus, kurie, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai.

50

Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad pareigos vertinti poveikį aplinkai srityje Direktyvos 85/337 taikymo sritis ir tikslas yra platūs (žr. 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Kraaijeveld ir kt., C-72/95, Rink. p. I-5403, 31 ir 39 punktus).

51

Taip pat reikia pabrėžti, kad Direktyva 85/337 yra susijusi su bendru projektų poveikio aplinkai vertinimu (2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Ecologistas en Acción-CODA, C-142/07, Rink. p. I-6097, 39 punktas ir nurodyta teismų praktika), neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie tarpvalstybinį projektą.

52

Be to, valstybės narės privalo Direktyvą 85/337 įgyvendinti taip, kad būtų visiškai įvykdyti jos reikalavimai, atsižvelgiant į pagrindinį tikslą, kuris, kaip matyti iš jos 2 straipsnio 1 dalies, yra užtikrinti, jog prieš duodant leidimą vykdyti projektus, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, būtent dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, reikalaujama įvertinti jų poveikį aplinkai (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Ecologistas en Acción-CODA 33 punktą).

53

Galiausiai, kaip jau Teisingumo Teismas yra nurodęs, negalima nukrypti nuo Direktyvos 85/337 tikslo išskaidant projektus į atskiras dalis, ir neatsižvelgimas į kelių projektų kumuliacines pasekmes praktikoje neturi pasireikšti tuo, jog jų visų vertinimas nebus privalomas, nors jie kartu gali turėti „reikšmingą poveikį aplinkai“ Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalies prasme (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Ecologistas en Acción-CODA 44 punktą).

54

Iš to matyti, kad Direktyvos 85/337 I priede numatytiems projektams, kurie įgyvendinami kelių valstybių narių teritorijose, ši direktyva neturi būti netaikoma vien todėl, kad joje nenumatyta konkrečiai su jais susijusi nuostata.

55

Tokia išimtis sukeltų didelę grėsmę Direktyvos 85/337 tikslui. Jos veiksmingumas būtų labai pažeistas, jei valstybės narės kompetentingos institucijos, spręsdamos, ar projektui taikoma pareiga vertinti jo poveikį aplinkai, galėtų ignoruoti kitoje valstybėje narėje įgyvendintiną projekto dalį (pagal analogiją žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-227/01, Rink. p. I-8253, 53 punktą).

56

Šią išvadą patvirtina, kaip teigia generalinis advokatas išvados 81 punkte, Direktyvos 85/337 7 straipsnis, kuriame numatomas tarpvalstybinis bendradarbiavimas, kai projektas gali turėti didelės įtakos aplinkai kitoje valstybėje narėje.

57

Kalbant apie aplinkybę, kad Austrijoje esanti dalis yra trumpesnė nei 15 km, reikia pabrėžti, kad tai savaime neatleidžia projekto nuo Direktyvoje 85/337 numatytos vertinimo procedūros taikymo. Atitinkama valstybė narė turi vertinti tokio projekto poveikį aplinkai savo teritorijoje, atsižvelgdama į konkretų jo poveikį.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad šios direktyvos I priedo 20 punkte numatytam projektui, kaip antai antžeminių elektros perdavimo linijų tiesimas, kai įtampa aukštesnė nei (arba lygi) 220 kV ir linijos ilgesnės nei 15 km, valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos turi taikyti poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, nors šis projektas yra tarpvalstybinis ir šios valstybės narės teritorijoje yra tik trumpesnės nei 15 km linijos.

59

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistos 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB, 2 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad šios direktyvos I priedo 20 punkte numatytam projektui, kaip antai antžeminių elektros perdavimo linijų tiesimas, kai įtampa aukštesnė nei (arba lygi) 220 kV ir linijos ilgesnės nei 15 km, valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos turi taikyti poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, nors šis projektas yra tarpvalstybinis ir šios valstybės narės teritorijoje yra tik trumpesnės nei 15 km linijos.