Elektroninė prekyba: standartinės ES taisyklės

DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Direktyva 2000/31/EB dėl elektroninės komercijos ES

SANTRAUKA

KAM SKIRTA ŠI DIREKTYVA?

Direktyva nustatomos ES standartinės taisyklės, taikomos įvairiems su elektronine prekyba susijusiems klausimams.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Direktyva taikoma šioms internetinėms paslaugoms:

• naujienų tarnyboms (kaip antai naujienų interneto svetainėms);
• pardavimui (knygų, finansinių paslaugų, kelionių paslaugų ir pan.);
• reklamai;
• profesinėms paslaugoms (advokatų, gydytojų, nekilnojamojo turto agentų);
• pramoginėms paslaugoms;
• pagrindinėms tarpininkavimo paslaugoms (interneto ryšio, perdavimo ir informacijos pateikimo internete);
• nemokamoms paslaugoms, kurios apmokamos iš reklamos, rėmimo ir pan.

Direktyva nustatomas principas, pagal kurį šių paslaugų operatoriai yra reguliuojami (dėl veiklos pradėjimo ir vykdymo) tik tose ES šalyse, kuriose jie turi registruotą buveinę, o ne šalyje, kurioje yra jų naudojami serveriai, el. pašto adresai ar pašto dėžutės.

Nacionalinės vyriausybės turi užtikrinti, kad operatoriai skelbtų pagrindinę informaciją apie savo veiklą (pavadinimą, adresą, prekybos registro numerį ir pan.) ir tokia informacija būtų nuolat bei lengvai pasiekiama.

Reklama

Nacionalinės vyriausybės privalo užtikrinti, kad reklama būtų vykdoma pagal tam tikras taisykles:

• galima aiškiai nustatyti, kad tai yra reklama;
• galima aiškiai nustatyti fizinio ar juridinio asmens, atsakingo už reklamą, tapatybę;
• galima aiškiai identifikuoti reklaminius pasiūlymus, žaidimus ar konkursus, o sąlygos yra lengvai prieinamos ir aiškiai bei nedviprasmiškai pateiktos.

Brukalas

Neužsakyti el. laiškai (brukalai) taip pat turi būti aiškiai identifikuoti. Brukalus siunčiančios įmonės turi nuolat konsultuotis ir atsižvelgti į išsiregistravimo registrus, kuriuose gali registruotis asmenys, nenorintys gauti tokių el. laiškų.

Internetu sudaromos sutartys

Kiekvienoje ES šalyje elektroninėms sutartims turi būti suteiktas toks pat teisinis statusas kaip popierinėms sutartims.

Šiose sutartyse taip pat turi būti aiškiai ir suprantamai nurodyta:

• kokius techninius etapus turi įveikti vartotojas, kad sudarytų sutartį;
• ar paslaugų teikėjas kataloguos sudarytą sutartį ir ar vartotojai galės vėliau su ja susipažinti;
• kaip vartotojai gali nustatyti ir ištaisyti įvesties klaidas prieš pateikdami užsakymą;
• kokiomis kalbomis galima sudaryti sutartį.

Vartotojai taip pat turi galėti išsaugoti ir atsispausdinti sutartis bei bendrąsias sąlygas.

Taip pat žr. Direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių.

Užsakymai internetu

Užsakymams internetu yra taikomi šie reikalavimai:

• paslaugų teikėjas, jei nėra pateisinamos priežasties, turi nedelsdamas patvirtinti gavęs gavėjo užsakymą elektroninėmis priemonėmis (el. paštu, kitokiu elektroniniu pranešimu);
• užsakymas (arba gavimo patvirtinimas) yra laikomas gautu, kai pirkėjas (vartotojas) gali juos pasiekti.

Taip pat žr. Reglamentą (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų.

Esamų teisės aktų vykdymas

Direktyva skatinamas ir operatorių savireguliavimas, ir reguliavimas kartu su vyriausybėmis. Pavyzdžiui:

• elgesio kodeksai ES lygiu;
• ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ypač kai pardavėjas ir pirkėjas yra skirtingose šalyse, internetinės sistemos.

ES šalys taip pat turi pasirūpinti greitais ir veiksmingais sprendimais sprendžiant teisines problemas elektroninėje aplinkoje ir užtikrinti, kad sankcijos būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

Paslaugų teikėjų atsakomybė

Internetinių paslaugų teikėjai, kurie veikia kaip paprastas perdavimo kanalas, ir spartinimo ar informacijos pateikimo internete paslaugų teikėjai neatsako už jų perduodamą arba pateikiamą informaciją, jei jie įvykdo tam tikras sąlygas. Informacijos pateikimo internete paslaugų teikėjai yra atleidžiami nuo atsakomybės, jei:

• jie neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą ar informaciją ir
• gavę tokių žinių arba apie tai sužinoję, nedelsdami panaikina šią informaciją arba pašalina galimybę ją pasiekti.

Nacionalinės vyriausybės negali nustatyti tokiems tarpininkams nei bendros prievolės stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės nustatyti nelegalią veiklą ar jai užkirsti kelią.

KONTEKSTAS

Elektroninės komercijos direktyva

DOKUMENTAS

2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva)

SUSIJĘ DOKUMENTAI

2004 m. spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo („Reglamentas dėl bendradarbiavimo vartotojų apsaugos srityje“) (OL L 364, 2004 12 9, p. 1–11)

paskutinis atnaujinimas 13.10.2015