Išeikvotų baterijų šalinimas

 

DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Direktyva 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų

KOKS ŠIOS DIREKTYVOS TIKSLAS?

• Šia direktyva draudžiama pateikti rinkai tam tikras baterijas (ar akumuliatorius)*, kurių sudėtyje esančio gyvsidabrio arba kadmio kiekis viršija nustatytą ribą.
• Ja skatinama pasiekti aukštą baterijų atliekų surinkimo ir perdirbimo lygį bei gerinti visų subjektų, dalyvaujančių baterijų gyvavimo cikle, įskaitant jų perdirbimą ir šalinimą, aplinkosaugos veiklą.
• Siekiama sumažinti į aplinką išmetamą pavojingų medžiagų (ypač gyvsidabrio, kadmio ir švino) kiekį. Tai turėtų būti daroma mažinant šių medžiagų kiekį baterijose ir apdorojant bei pakartotinai panaudojant naudojamus kiekius.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

• Direktyva taikoma visų rūšių baterijoms, išskyrus tas, kurios naudojamos įrangoje, skirtoje užtikrinti ES šalių saugumą arba karo tikslams, arba įrangoje, skirtoje skrydžiams į kosmosą. Taigi, ši direktyva apima daugiau gaminių nei Direktyva 91/157/EEB, kuri buvo taikoma tik toms baterijoms, kurių sudėtyje yra gyvsidabrio, švino arba kadmio, ir neapėmė sagos formos elementų, ir ją panaikina.
• Direktyva draudžiamos į prietaisus įmontuotos arba neįmontuotos baterijos, kurių daugiau kaip 0,0005 % svorio sudaro gyvsidabris. Iki 2015 m. spalio mėn. šis draudimas nebuvo taikomas sagos formos elementams, kuriuose gyvsidabrio kiekis sudaro ne daugiau kaip 2 % svorio (tačiau ši išimtis turėjo būti peržiūrima Europos Komisijos tuo atveju, kai sagos formos elementai naudojami klausos aparatuose).
• Kalbant apie kadmį, draudžiamos nešiojamos baterijos, įskaitant į prietaisus įmontuotas baterijas, kurių daugiau kaip 0,002 % svorio sudaro kadmis (išskyrus nešiojamas baterijas, skirtas naudoti avarinėse ir signalizacijos sistemose arba medicinos įrangoje). Iki 2016 m. gruodžio 31 d. šis draudimas nebuvo taikomas nešiojamoms baterijoms, skirtoms bevieliams elektros įrankiams, taip leidžiant perdirbimo pramonei ir vartotojams visose vertės kūrimo grandyse dar labiau prisitaikyti prie atitinkamų pakaitinių technologijų.
• Siekiant užtikrinti, kad didelė išeikvotų baterijų dalis būtų perdirbama, ES šalys turi imtis reikalingų priemonių (įskaitant ekonomines priemones), padėsiančių skatinti bei padidinti atskirą atliekų surinkimą ir išvengti, kad baterijos būtų išmetamos kaip nerūšiuotos komunalinės atliekos. Jos turi sudaryti sąlygas ir galutiniams vartotojams suteikti galimybę išmesti išeikvotas baterijas atliekų surinkimo punktuose netoli jų gyvenamosios vietos arba juos nemokamai grąžinti gamintojams. Iki 2012 m. rugsėjo 26 d. surinkimo procentas turėjo siekti bent 25 %, o iki 2016 m. rugsėjo 26 d. – 45 %.
• Remiantis Direktyva 2006/66/EB, kuri buvo iš dalies pakeista Direktyva 2013/56/ES, turi būti galima lengvai ir saugiai išimti baterijas. Todėl prie prietaisų turi būti pridėtos instrukcijos, nurodančios, kaip galutinis vartotojas arba nepriklausomas kvalifikuotas specialistas galėtų saugiai išimti juose įmontuotas baterijas.
• ES šalys taip pat turi užtikrinti, kad surinktos baterijos būtų perdirbtos ir apdorotos taikant geriausias esamas technologijas. Energijos gavyba nėra laikoma perdirbimo procesu.
• Apdorojimo metu turi būti bent jau pašalinami visi skysčiai ir rūgštys. Baterijos turi būti apdorojamos ir saugomos (nors ir laikinai) vietose, kurių paviršius nepralaidus ir stogas atsparus oro pokyčiams, arba tinkamuose konteineriuose. Direktyva taip pat nustatomi baterijoms taikomi reikalavimai priklausomai nuo jų cheminės sudėties, susiję su perdirbimo procesų veiksmingumu.
• ES šalys gali šalinti kadmio, gyvsidabrio arba švino turinčias nešiojamų baterijų atliekas sąvartynuose ar požeminėse saugyklose nesant perspektyvios galutinės rinkos perdirbtiems produktams arba jei išsamiai įvertinus aplinkosaugos, ekonomikos ir socialinius padarinius paaiškėja, jog perdirbimas nėra geriausias sprendimas. Pramoninių ir automobiliams skirtų baterijų atliekas draudžiama šalinti sąvartynuose arba jas deginti. Šiais būdais gali būti šalinamos tik apdorotų ir perdirbtų baterijų liekanos.
• Baterijos gali būti apdorojamos ir perdirbamos už atitinkamos ES šalies ribų arba net už ES ribų, jeigu laikomasi Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (žr. santrauką).
• Gamintojai (arba jų vardu veikiančios trečiosios šalys) turi padengti pramoninių, automobiliams skirtų ir nešiojamų baterijų surinkimo, apdorojimo ir perdirbimo išlaidas. Nešiojamų baterijų gamintojai turi padengti kampanijų, skirtų informuoti visuomenę apie visų nešiojamų baterijų atliekų surinkimą, apdorojimą ir perdirbimą, išlaidas. Smulkūs gamintojai gali būti atleisti nuo šio reikalavimo, jei tai netrukdo tinkamai funkcionuoti surinkimo ir perdirbimo sistemoms. Visi baterijų gamintojai turi būti registruojami.
• Galutiniai vartotojai turi būti informuoti apie keletą dalykų ir įvairiomis priemonėmis:
  • apie baterijose naudojamų medžiagų galimą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai ir apie surinkimo ir perdirbimo priemones, kuriomis jie gali naudotis, perduodant informaciją kampanijų metu arba tiesiogiai per platintojus;
  • apie nešiojamų baterijų talpą arba apie cheminių medžiagų, viršijančių tam tikrą ribą, kiekį, informaciją pateikiant matomu, aiškiu ir neištrinamu baterijų, akumuliatorių ir sudėtinių baterijų ženklinimu;
  • apie būtinybę užtikrinti atskirą baterijų surinkimą, naudojant perbrauktos šiukšlių dėžės su ratais simbolį.
• ES šalys privalo pranešti Komisijai apie direktyvos įgyvendinimą ir priemones, kurių jos imasi skatindamos naujoves, susijusias su baterijų poveikiu aplinkai (įskaitant naujas perdirbimo ir apdorojimo technologijas). Kai kurie direktyvos aspektai buvo peržiūrėti 2013 m. (žr. iš dalies keičiančią Direktyvą 2013/56/ES).

NUO KADA TAIKOMA ŠI DIREKTYVA?

• Direktyva 2006/66/EB taikoma nuo 2006 m. rugsėjo 26 d. ES šalys turėjo ją perkelti į savo teisę ne vėliau kaip 2008 m. rugsėjo 26 d.
• Iš dalies keičianti Direktyva 2013/56/ES taikoma nuo 2013 m. gruodžio 30 d. ir turėjo būti perkelta į ES šalių teisę ne vėliau kaip 2015 m. liepos 1 d.

KONTEKSTAS

• Kasmet į ES rinką yra pateikiami keli šimtai tūkstančių tonų pramoninių ir nešiojamų baterijų. Jose naudojama daug metalų, pradedant gyvsidabriu, švinu ir kadmiu, baigiant nikeliu, variu, cinku, manganu ir ličiu.
• Šalinant šių gaminių atliekas yra teršiama atmosfera (deginimo atveju) ir žemės danga bei vanduo (išmetant atliekas sąvartynuose arba jas užkasant). Taikant atitinkamas taisykles, aplinkos tarša šiomis atliekomis gali būti sumažinta. Be to, atliekų perdirbimas leidžia regeneruoti tūkstančius tonų metalų, įskaitant tauriuosius metalus, tokius kaip nikelis, kobaltas ir sidabras.
• Daugiau informacijos žr.:
  • Baterijos ir akumuliatoriai (Europos Komisija).

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS

PAGRINDINIS DOKUMENTAS

2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų ir Direktyvos 91/157/EEB panaikinimo (OL L 266, 2006 9 26, p. 1–14)

Vėlesni Direktyvos 2006/66/EB daliniai pakeitimai buvo įterpti į pradinį tekstą. Ši konsoliduota versija yra skirta tik informacijai.

SUSIJĘ DOKUMENTAI

2008 m. rugsėjo 29 d. Komisijos sprendimas 2008/763/EB, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/66/EB nustatoma bendra galutiniams vartotojams parduotų nešiojamų baterijų ir akumuliatorių metinio kiekio apskaičiavimo metodika (OL L 262, 2008 10 1, p. 39)

paskutinis atnaujinimas 09.06.2020