ES teisės viršenybė (pirmenybė)

Europos Sąjungos (ES) teisės pirmumo (arba „pirmenybės“ arba „viršenybės“) principas yra grindžiamas mintimi, kad atsiradus prieštaravimui tarp ES teisės aspekto ir ES valstybės narės (nacionalinės teisės) aspekto taikoma ES teisė. Jei taip nebūtų, valstybės narės galėtų tiesiog laikyti, kad jų nacionaliniai įstatymai yra viršesni už ES pirminės ar antrinės teisės aktus, todėl ES politikos vykdymas taptų neveiksmingas.
ES teisės viršenybės principas ilgainiui vystėsi atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (jurisprudenciją). Jis nėra įtvirtintas ES sutartyse, nors prie Lisabonos sutarties yra pridėta trumpa deklaracija šiuo klausimu.
Byloje Van Gend en Loos prieš Nederlandse Administratie der Belastingen (byla 26/62) Teismas paskelbė, kad ES institucijų priimtais teisės aktais galima sukurti juridines teises, kurias fiziniai ir juridiniai asmenys gali įgyvendinti valstybių narių teismuose. Todėl ES teisė turi tiesioginį poveikį.

Byloje Costa prieš ENEL (byla 6/64) Teismas toliau rėmėsi tiesioginio poveikio principu ir nurodė, kad sutarčių tikslai būtų pažeisti, jei ES teisė būtų pavaldi nacionalinei teisei. Valstybės narės, perduodamos tam tikrus įgaliojimus ES, apribojo savo suverenias teises, todėl tam, kad ES normos būtų veiksmingos, jos turi būti viršesnės už visas nacionalinės teisės, įskaitant konstitucijas, nuostatas.
Kiti pavyzdžiai, kai Teismas patvirtino Europos teisės viršenybę:

• Internationale Handelsgesellschaft mbH prieš Einfuhr- und Vorratsstelle fur Getreide und Futtermittel (byla 11/70);
• Amministrazione delle Finanze dello Stato prieš Simmenthal SpA (byla 106/77);
• Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA (byla C-106/89).

Šiose bylose Teismas išaiškino, kad ES teisės viršenybė turi būti taikoma visiems nacionaliniams aktams, nesvarbu, ar jie buvo priimti prieš atitinkamą ES aktą ar po jo. Kai ES teisė yra viršesnė už prieštaraujančią nacionalinę teisę, nacionalinės nuostatos nėra automatiškai panaikinamos ar pripažįstamos negaliojančiomis. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi atsisakyti taikyti šias nuostatas tol, kol galioja viršesnės ES normos.

Todėl viršenybės principu siekiama užtikrinti, kad ES teisė suteiktų vienodą apsaugą žmonėms visose ES teritorijose.
Reikėtų pažymėti, kad ES teisės viršenybė taikoma tik tose srityse, kuriose ES valstybės narės perleido savo suverenumą ES, t. y. tokiose srityse kaip bendroji rinka, aplinka, transportas ir kt. Tačiau ji netaikoma tokiose srityse kaip švietimas, kultūra ar turizmas.

TAIP PAT ŽR.:

• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas
• ES teisė
• ES teisiniai dokumentai
• Europos Sąjungos (ES) normų hierarchija
• Valstybės narės
• Sutartys
• Europos Sąjungos pirminė teisė (santrauka)
• Europos Sąjungos antrinė teisė (santrauka)
• Lisabonos sutartis (santrauka)