1.

Kaip turi būti aiškinama nuostata, pagal kurią įsteigtos įmonės ir kiti juridiniai asmenys privalo gauti adekvačią informaciją apie savo tikruosius savininkus? Ar paprastai pakanka, kad įpareigotajam subjektui būtų pranešta apie tai, kas yra tikrasis savininkas, ar, be to, turi būti pateikti ir pagrindžiamieji dokumentai, turintys įrodomąją galią (įstatai ir kt.)?

2.

Tuo atveju, jei nepakanka vien pateikti informacijos, bet paprastai turi būti pateikti ir pagrindžiamieji dokumentai (įstatai ir kt.): ar šią situaciją kaip nors keičia tai, kad tikrasis savininkas yra juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra EEE valstybėje, todėl jam taip pat taikomos Direktyvos (ES) 2015/849 nuostatos? Ar bent šiuo atveju pakanka vien pateikti informaciją?

3.

Jei atsakymas į 2 klausimą yra neigiamas, ar šią situaciją kaip nors keičia tai, kad tikrojo savininko valdymo organo funkcijas atlieka teisininkas, notaras arba (verslo) patikėtinis, kuriam pagal nacionalinę teisę nustatyta pareiga teikti išsamią ir tikslią informaciją, už kurios nevykdymą numatyta griežta sankcija arba galimybė atimti teisę užsiimti tam tikra veikla, ir kuriam pagal nacionalinės teisės sistemą teikiamas ypatingas pasitikėjimas?

4.

Jei atsakymas į 3 klausimą taip pat yra neigiamas, taigi pareiga pateikti pagrindžiamuosius dokumentus (įstatus ir kt.) kyla kiekvienu atveju:

1.

Kaip turi elgtis subjektas, kuriam pagal Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 1 dalį nustatyta pareiga gauti atitinkamą informaciją, tais atvejais, kai tikrasis savininkas atsisako pateikti informaciją ir (arba) – priklausomai nuo to, kokie yra atsakymai į I skirsnyje pateiktus klausimus, – pateikti pagrindžiamuosius dokumentus arba nepateikia tikslios ir aktualios informacijos: ar tokiu atveju įpareigotasis subjektas privalo savo rizika ir sąskaita pareikšti ieškinį tikrajam savininkui dėl informacijos pateikimo arba, jei įmanoma, pareikšti nacionalinėje teisėje numatytą panašų ieškinį, ar jai galėtų pakakti tikrojo savininko pateiktos informacijos arba atsisakymo atskleisti informaciją? Ar prireikus Direktyvos (ES) 2015/849 3 straipsnio 6 punkto a papunkčio ii papunktis, kuriame yra formuluotė „panaudojus visas įmanomas priemones“, šiuo atveju turi būti taikomas mutatis mutandis, kitaip tariant, ar būtinybė išnaudoti visas galimybes turi būti suprantama taip, kad apimtų ieškinio pareiškimą savo rizika ir sąskaita?

2.

Jei atsakymas į ankstesnį klausimą yra teigiamas (t. y. kad kyla pareiga pareikšti ieškinį), ar prireikus šios direktyvos 3 straipsnio 6 punkto a papunkčio ii papunktis turi būti taikomas mutatis mutandis, todėl tais atvejais, kai yra pagrindo kilti įtarimams arba yra kokių nors abejonių (net ir mažiausių) dėl pateiktos informacijos, kyla pareiga pareikšti ieškinį savo rizika ir sąskaita?