Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. birželio 18 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Reglamentas (ES) 2016/679 – 5 straipsnio 1 dalies e punktas – Saugojimo ribojimas – 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos e punktas – Su darbo sutartimi susijusio tokių duomenų tvarkymo vykstant teismo procesui teisėtumas – 17 straipsnio 3 dalies e punktas – Pareigos ištrinti tuos duomenis nebuvimas, kai duomenų tvarkymas yra būtinas siekiant pareikšti, vykdyti ar ginti teisinius reikalavimus – Darbdavio rinkti duomenys, siekiant įrodyti, kad darbuotojas šiurkščiai pažeidė savo pareigas – Neteisėtai gautų įrodymų naudojimas “

Byloje C‑484/24

dėl Landesarbeitsgericht Niedersachsen (Žemutinės Saksonijos apygardos darbo teismas, Vokietija) 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2024 m. liepos 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

NTH Haustechnik GmbH

prieš

EM

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún, teisėjai J. Passer, E. Regan (pranešėjas), D. Gratsias ir B. Smulders,

generalinis advokatas D. Spielmann,

posėdžio sekretorius G. Chiapponi, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2025 m. liepos 2 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir P.‑L. Krüger,

–        Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, K. Szíjjártó ir Zs. Biró-Tóth,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos A. Laine ir H. Leppo,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Bouchagiar, F. Erlbacher ir H. Kranenborg,

susipažinęs su 2025 m. spalio 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1; toliau – BDAR) 5, 6, 9, 13 ir 17 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant NTH Haustechnik GmbH (toliau – NTH) ir jos buvusios darbuotojos EM ginčą dėl žalos, kurią ši bendrovė patyrė jai priklausantį turtą pardavus internetu be leidimo, atlyginimo.

 Teisinis pagrindas

 BDAR

3        BDAR 1, 2, 4, 7, 10, 20, 39 ir 41 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(1)      fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis yra pagrindinė teisė. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 8 straipsnio 1 dalyje ir [SESV] 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą;

(2) fizinių asmenų apsaugos tvarkant jų asmens duomenis principais ir taisyklėmis turėtų būti paisoma fizinių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, visų pirma jų teisės į asmens duomenų apsaugą, neatsižvelgiant į jų pilietybę ar gyvenamąją vietą. Šiuo reglamentu siekiama padėti užbaigti kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę ir ekonominę sąjungą, skatinti ekonominę ir socialinę pažangą, stiprinti valstybių narių ekonomiką ir siekti jų ekonomikos konvergencijos vidaus rinkoje ir fizinių asmenų gerovės;

<...>

(4) asmens duomenys turėtų būti tvarkomi taip, kad tai pasitarnautų žmonijai. Teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti; ji turi būti vertinama atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis proporcingumo principu. Šiuo reglamentu paisoma visų Chartijoje pripažintų ir Sutartyse įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių bei principų, visų pirma teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę ir komunikacijos slaptumą, teisės į asmens duomenų apsaugą, minties, sąžinės ir religijos laisvės, saviraiškos ir informacijos laisvės, laisvės užsiimti verslu, teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą ir kultūrų, religijų ir kalbų įvairovės;

<...>

(7)      dėl tų pokyčių [Europos] Sąjungoje reikia tvirtos ir geriau suderintos duomenų apsaugos sistemos, paremtos griežtu vykdymo užtikrinimu, kadangi svarbu sukurti pasitikėjimą, kuris sudarys sąlygas skaitmeninei ekonomikai vystytis vidaus rinkoje. Fiziniai asmenys turėtų kontroliuoti savo asmens duomenis ir turėtų būti užtikrintas didesnis teisinis ir praktinis tikrumas fiziniams asmenims, ekonominės veiklos vykdytojams ir valdžios institucijoms;

<...>

(10)      siekiant užtikrinti vienodo ir aukšto lygio fizinių asmenų apsaugą ir pašalinti asmens duomenų judėjimo Sąjungoje kliūtis, visose valstybėse narėse turėtų būti užtikrinama lygiavertė asmenų teisių ir laisvių apsauga tvarkant tokius duomenis. Visoje Sąjungoje turėtų būti užtikrintas nuoseklus ir vienodas taisyklių, kuriomis reglamentuojama fizinių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių apsauga tvarkant asmens duomenis, taikymas. Kalbant apie asmens duomenų tvarkymą siekiant laikytis teisinės prievolės, užduoties, vykdomos dėl viešojo intereso arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas, atlikimui valstybėms narėms turėtų būti leidžiama išlaikyti arba nustatyti nacionalines nuostatas, kuriomis konkrečiau apibrėžiamas šiame reglamente nustatytų taisyklių taikymas. Kartu su bendraisiais ir horizontaliaisiais teisės aktais dėl duomenų apsaugos, kuriais įgyvendinama [1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355)], valstybės narės turi keletą konkretiems sektoriams skirtų teisės aktų srityse, kuriose reikia konkretesnių nuostatų. Šiuo reglamentu valstybėms narėms taip pat suteikiama tam tikra veiksmų laisvė nustatyti savo taisykles, be kita ko, dėl specialių kategorijų asmens duomenų <...> tvarkymo. Todėl šiuo reglamentu neužkertamas kelias taikyti valstybės narės teisę, kurioje nustatomos konkrečių duomenų tvarkymo atvejų aplinkybės, be kita ko, tiksliau apibrėžiant sąlygas, kuriomis duomenų tvarkymas yra teisėtas;

<...>

(20)      nors šis reglamentas, inter alia, taikomas ir teismų bei kitų teisminių institucijų veiklai, Sąjungos ar valstybės narės teisėje galėtų būti nurodytos duomenų tvarkymo operacijos ir duomenų tvarkymo procedūros tvarkant asmens duomenis teismuose bei kitose teisminėse institucijose. Siekiant apsaugoti teisminių institucijų nepriklausomumą vykdant jų teismines užduotis, įskaitant jų sprendimų priėmimo nepriklausomumą, priežiūros institucijų kompetencijai neturėtų priklausyti asmens duomenų tvarkymas teismams vykdant jų teismines funkcijas. Tokių duomenų tvarkymo operacijų priežiūrą turėtų būti galima pavesti konkrečioms valstybės narės teismų sistemos įstaigoms; visų pirma jos turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi šiame reglamente nustatytų taisyklių, skatinti teisminių institucijų narių informuotumą apie jų prievoles pagal šį reglamentą ir nagrinėti su tokiomis duomenų tvarkymo operacijomis susijusius skundus;

<...>

(39)      bet kuris asmens duomenų tvarkymas turėtų būti teisėtas ir sąžiningas. Taikant skaidrumo principą, fiziniams asmenims turėtų būti aišku, kaip su jais susiję asmens duomenys yra renkami, naudojami, su jais susipažįstama arba jie yra kitaip tvarkomi, taip pat kokiu mastu tie asmens duomenys yra ar bus tvarkomi. Pagal skaidrumo principą informacija ir pranešimai, susiję su tų asmens duomenų tvarkymu, turi būti lengvai prieinami ir suprantami, pateikiami aiškia ir paprasta kalba. Tas principas visų pirma susijęs su duomenų subjektų informavimu apie duomenų valdytojo tapatybę ir duomenų tvarkymo tikslus, taip pat su tolesniu informavimu, kad būtų užtikrintas sąžiningas ir skaidrus duomenų tvarkymas atitinkamų fizinių asmenų atžvilgiu, jų teise gauti patvirtinimą dėl su jais susijusių asmens duomenų tvarkymo ir teise tuos duomenis gauti. Fiziniai asmenys turėtų būti informuoti apie su asmens duomenų tvarkymu susijusius pavojus, taisykles, apsaugos priemones bei teises ir apie tai, kaip naudotis savo teisėmis tokio asmens duomenų tvarkymo srityje. Visų pirma konkretūs tikslai, kuriais tvarkomi asmens duomenys, turėtų būti aiškūs, teisėti ir nustatyti duomenų rinkimo metu. Asmens duomenys turėtų būti tinkami, susiję su tikslais, kuriais jie tvarkomi, ir riboti pagal tai, kiek jų yra būtina turėti atsižvelgiant į tikslus, kuriais jie tvarkomi; tam pirmiausia reikia užtikrinti, kad asmens duomenų saugojimo laikotarpis būtų tikrai minimalus. Asmens duomenys turėtų būti tvarkomi tik tuomet, jei asmens duomenų tvarkymo tikslo pagrįstai negalima pasiekti kitomis priemonėmis. <...>

<...>

(41) kai šiame reglamente nurodomas teisinis pagrindas arba teisėkūros priemonė, tai nebūtinai reiškia, kad parlamentas turi priimti teisėkūros procedūra priimamą aktą, nedarant poveikio reikalavimams, taikomiems pagal atitinkamos valstybės narės konstitucinę tvarką. Tačiau toks teisinis pagrindas ar teisėkūros priemonė turėtų būti aiškūs ir tikslūs, o jų taikymas turėtų būti numatomas tiems asmenims, kuriems jie turi būti taikomi, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.“

4        BDAR 1 straipsnyje „Dalykas ir tikslai“ nustatyta:

„1.      Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis, ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu.

2.      Šiuo reglamentu saugomos fizinių asmenų pagrindinės teisės ir laisvės, visų pirma jų teisė į asmens duomenų apsaugą.

3.      Laisvas asmens duomenų judėjimas Sąjungoje nėra nei ribojamas, nei draudžiamas dėl su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis susijusių priežasčių.“

5        BDAR 2 straipsnio „Materialinė taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.

2.      Šis reglamentas netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai:

a)      duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuriai Sąjungos teisė netaikoma;

b)      duomenis tvarko valstybės narės, vykdydamos veiklą, kuriai taikomas ES sutarties V antraštinės dalies 2 skyrius;

c)      duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla;

d)      duomenis tvarko kompetentingos valdžios institucijos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais.“

6        BDAR 4 straipsnyje „Apibrėžtys“ nustatyta:

„Šiame reglamente:

<...>

2)      duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas;

<...>

6)      susistemintas rinkinys– bet kuris susistemintas pagal specialius kriterijus prieinamų asmens duomenų rinkinys, kuris gali būti centralizuotas, decentralizuotas arba suskirstytas funkciniu ar geografiniu pagrindu;

<...>“

7        BDAR II skyrių „Principai“ sudaro šio reglamento 5–11 straipsniai.

8        BDAR 5 straipsnio „Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“ 1 dalyje nustatyta:

„1.      Asmens duomenys turi būti:

a)      duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas);

b)      renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu; tolesnis duomenų tvarkymas archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal 89 straipsnio 1 dalį nėra laikomas nesuderinamu su pirminiais tikslais (tikslo apribojimo principas);

c)      adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas);

<...>

e)      laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi; asmens duomenis galima saugoti ilgesnius laikotarpius, jeigu asmens duomenys bus tvarkomi tik archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal 89 straipsnio 1 dalį, įgyvendinus atitinkamas technines ir organizacines priemones, kurių reikalaujama šiuo reglamentu siekiant apsaugoti duomenų subjekto teises ir laisves (saugojimo trukmės apribojimo principas);

<...>“

9        BDAR 6 straipsnio „Tvarkymo teisėtumas“ nustatyta:

„1.      Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma:

a)      duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais;

b)      tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį;

c)      tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė;

d)      tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus;

e)      tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas;

f)      tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas.

Šios pastraipos f punktas netaikomas duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis.

2.      Valstybės narės gali toliau taikyti arba nustatyti konkretesnes nuostatas šio reglamento taisyklių taikymui pritaikyti, kiek tai susiję su duomenų tvarkymu, kad būtų laikomasi 1 dalies c ir e punktų, tiksliau nustatydamos konkrečius duomenų tvarkymui keliamus reikalavimus ir kitas teisėto ir sąžiningo duomenų tvarkymo užtikrinimo priemones, įskaitant kitais specialiais IX skyriuje numatytais duomenų tvarkymo atvejais.

3.      1 dalies c ir e punktuose nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas nustatomas:

a)      Sąjungos teisėje; arba

b)      duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje.

Duomenų tvarkymo tikslas nustatomas tame teisiniame pagrinde arba, 1 dalies e punkte nurodyto duomenų tvarkymo atveju, yra būtinas, siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas. Tame teisiniame pagrinde galėtų būti išdėstytos konkrečios nuostatos pagal šį reglamentą taikomų taisyklių pritaikymui, įskaitant: bendrąsias sąlygas, reglamentuojančias duomenų valdytojo atliekamo duomenų tvarkymo teisėtumą, tvarkytinų duomenų rūšis, atitinkamus duomenų subjektus, subjektus, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti ir tikslus, dėl kurių asmens duomenys gali būti atskleisti, tikslo apribojimo principą, saugojimo laikotarpius ir duomenų tvarkymo operacijas bei duomenų tvarkymo procedūras, įskaitant priemones, kuriomis būtų užtikrintas teisėtas ir sąžiningas duomenų tvarkymas, kaip antai tas, kurios skirtos kitiems specialiems IX skyriuje numatytiems duomenų tvarkymo atvejams. Sąjungos arba valstybės narės teisė atitinka viešojo intereso tikslą ir yra proporcinga teisėtam tikslui, kurio siekiama.

4.      Kai duomenų tvarkymas kitu tikslu nei tas dėl kurio duomenys buvo surinkti, nėra grindžiamas duomenų subjekto sutikimu arba Sąjungos ar valstybės narės teise, kuri yra demokratinėje visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė 23 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams apsaugoti, duomenų valdytojas siekdamas įsitikinti, ar duomenų tvarkymas kitu tikslu yra suderinamas su tikslu, dėl kurio iš pradžių asmens duomenys buvo surinkti, atsižvelgia, inter alia, į:

a)      visas sąsajas tarp tikslų, kuriais asmens duomenys buvo surinkti, ir numatomo tolesnio duomenų tvarkymo tikslų;

b)      aplinkybes, kuriomis asmens duomenys buvo surinkti, visų pirma susijusias su duomenų subjektų ir duomenų valdytojo tarpusavio santykiu;

c)      asmens duomenų pobūdį, visų pirma ar tvarkomi specialių kategorijų asmens duomenys pagal 9 straipsnį, ar tvarkomi asmens duomenys apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas pagal 10 straipsnį;

d)      numatomo tolesnio duomenų tvarkymo galimas pasekmes duomenų subjektams;

e)      tinkamų apsaugos priemonių, kurios gali apimti šifravimą ar pseudonimų suteikimą, buvimą.“

10      BDAR 9 straipsnyje „Specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymas“ nustatyta:

„1.      Draudžiama tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat tvarkyti genetinius duomenis, biometrinius duomenis, siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją.

2.      1 dalis netaikoma, jei taikoma viena iš toliau nurodytų sąlygų:

<...>

f)      tvarkyti duomenis būtina siekiant pareikšti, vykdyti arba apginti teisinius reikalavimus arba tuo atveju, kai teismai vykdo savo teisminius įgaliojimus;

<...>

3.      1 dalyje nurodyti asmens duomenys gali būti tvarkomi 2 dalies h punkte nurodytais tikslais, kai tuos duomenis tvarko specialistas, kuriam pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę arba nacionalinių kompetentingų įstaigų nustatytas taisykles taikoma pareiga saugoti profesinę paslaptį, arba duomenys tvarkomi jo atsakomybe, arba kitas asmuo, kuriam pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę arba nacionalinių kompetentingų įstaigų nustatytas taisykles taip pat taikoma pareiga saugoti paslaptį.

4.      Valstybės narės gali toliau taikyti arba nustatyti papildomas sąlygas, įskaitant apribojimus, genetinių duomenų, biometrinių duomenų arba sveikatos duomenų tvarkymui.“

11      BDAR III skyrių „Duomenų subjekto teisės“ sudaro 12–23 straipsniai.

12      BDAR 13 straipsnyje „Informacija, kuri turi būti pateikta, kai asmens duomenys renkami iš duomenų subjekto“ nustatyta:

„1.      Kai iš duomenų subjekto renkami jo asmens duomenys, duomenų valdytojas asmens duomenų gavimo metu duomenų subjektui pateikia visą šią informaciją:

a)      duomenų valdytojo ir duomenų valdytojo atstovo, jei taikoma, tapatybę ir kontaktinius duomenis;

b)      kai taikoma, duomenų apsaugos pareigūno kontaktinius duomenis;

c)      duomenų tvarkymo tikslus, kuriais ketinama tvarkyti asmens duomenis, taip pat duomenų tvarkymo teisinį pagrindą;

d)       kai duomenų tvarkymas atliekamas pagal 6 straipsnio 1 dalies f punktą, teisėtus duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesus;

e)      jei yra, asmens duomenų gavėjus arba asmens duomenų gavėjų kategorijas

f)      kai taikoma, apie duomenų valdytojo ketinimą asmens duomenis perduoti į trečiąją valstybę arba tarptautinei organizacijai ir Komisijos sprendimo dėl tinkamumo buvimą ar nebuvimą, arba 46 ar 47 straipsniuose arba 49 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytų perdavimų atveju – tinkamas arba pritaikytas apsaugos priemones ir būdus, kaip gauti jų kopiją arba kur suteikiama galimybė su jais susipažinti.

2.      Be 1 dalyje nurodytos informacijos, duomenų valdytojas asmens duomenų gavimo metu duomenų subjektui pateikia toliau nurodytą kitą informaciją, būtiną duomenų tvarkymo sąžiningumui ir skaidrumui užtikrinti:

a)      asmens duomenų saugojimo laikotarpį arba, jei tai neįmanoma, kriterijus, taikomus tam laikotarpiui nustatyti;

b)      teisę prašyti, kad duomenų valdytojas leistų susipažinti su duomenų subjekto asmens duomenimis ir juos ištaisytų arba ištrintų, arba apribotų duomenų tvarkymą, arba teisę nesutikti, kad duomenys būtų tvarkomi, taip pat teisę į duomenų perkeliamumą;

c)      kai duomenų tvarkymas grindžiamas 6 straipsnio 1 dalies a punktu arba 9 straipsnio 2 dalies a punktu, teisę bet kuriuo metu atšaukti sutikimą, nedarant poveikio sutikimu grindžiamo duomenų tvarkymo iki sutikimo atšaukimo teisėtumui;

d)      teisė pateikti skundą priežiūros institucijai;

e)      tai, ar asmens duomenų pateikimas yra teisės aktais arba sutartyje numatytas reikalavimas, ar reikalavimas, kurį būtina įvykdyti norint sudaryti sutartį, taip pat tai, ar duomenų subjektas privalo pateikti asmens duomenis, ir informaciją apie galimas tokių duomenų nepateikimo pasekmes;

f)      tai, kad esama 22 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto automatizuoto sprendimų priėmimo, įskaitant profiliavimą, ir, bent tais atvejais, prasmingą informaciją apie loginį jo pagrindimą, taip pat tokio duomenų tvarkymo reikšmę ir numatomas pasekmes duomenų subjektui.

3.      Jeigu duomenų valdytojas ketina toliau tvarkyti asmens duomenis kitu tikslu nei tas, kuriuo asmens duomenys buvo renkami, prieš taip toliau tvarkydamas duomenis duomenų valdytojas pateikia duomenų subjektui informaciją apie tą kitą tikslą ir visą kitą atitinkamą papildomą informaciją, kaip nurodyta 2 dalyje.

4.      1, 2 ir 3 dalys netaikomos, jeigu duomenų subjektas jau turi informaciją, ir tiek, kiek tos informacijos jis turi.“

13      BDAR 17 straipsnyje „Teisė reikalauti ištrinti duomenis („teisė būti pamirštam“)“ numatyta:

„1.      Duomenų subjektas turi teisę reikalauti, kad duomenų valdytojas nepagrįstai nedelsdamas ištrintų su juo susijusius asmens duomenis, o duomenų valdytojas yra įpareigotas nepagrįstai nedelsdamas ištrinti asmens duomenis, jei tai galima pagrįsti viena iš šių priežasčių:

<...>

b)      asmens duomenų subjektas atšaukia sutikimą, kuriuo pagal 6 straipsnio 1 dalies a punktą arba 9 straipsnio 2 dalies a punktą grindžiamas duomenų tvarkymas, ir nėra jokio kito teisinio pagrindo tvarkyti duomenis;

<...>

d)      asmens duomenys buvo tvarkomi neteisėtai;

<...>“

3. 1 ir 2 dalys netaikomos, jeigu duomenų tvarkymas yra būtinas:

<...>

e)      siekiant pareikšti, vykdyti arba apginti teisinius reikalavimus.“

14      BDAR 23 straipsnyje „Apribojimai“ nustatyta:

„1.      Sąjungos ar valstybės narės teise, kuri taikoma duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, teisėkūros priemone gali būti apribotos 12–22 straipsniuose ir 34 straipsnyje, taip pat 5 straipsnyje tiek, kiek jo nuostatos atitinka 12–22 straipsniuose numatytas teises ir prievoles, nustatytos prievolės ir teisės, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti:

<...>

e)      kitus Sąjungos ar valstybės narės svarbius tikslus, susijusius su bendrais viešaisiais interesais <...>

f)      teismų nepriklausomumo ir teismo proceso apsaugą;

<...>

i)      duomenų subjekto apsaugą arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą;

j)      civilinių ieškinių vykdymo užtikrinimą.

2.      Visų pirma visose 1 dalyje nurodytose teisėkūros priemonėse pateikiamos konkrečios nuostatos, susijusios tam tikrais atvejais bent su:

a)      duomenų tvarkymo tikslais arba duomenų tvarkymo kategorijomis,

b)      asmens duomenų kategorijomis,

c)      nustatytų apribojimų apimtimi,

d)      apsaugos priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui arba neteisėtam susipažinimui su duomenimis ar jų perdavimui,

e)      duomenų valdytojo arba duomenų valdytojų kategorijų apibūdinimu,

f)      saugojimo laikotarpiais ir taikytinomis apsaugos priemonėmis, atsižvelgiant į duomenų tvarkymo arba duomenų tvarkymo kategorijų pobūdį, aprėptį ir tikslus,

g)      pavojais duomenų subjektų teisėms ir laisvėms, ir

h)      duomenų subjektų teise būti informuotiems apie apribojimą, nebent tai pakenktų apribojimo tikslui.“

 Vokietijos teisė

 Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinis įstatymas

15      1949 m. gegužės 23 d. Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindinis įstatymas; BGBl. 1949 I, p. 1) 92 straipsnyje nustatyta:

„Teisingumą vykdyti patikėta teismams; jį vykdo Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija), šiame pagrindiniame įstatyme nurodyti federaliniai teismai ir žemių teismai.“

 Civilinio proceso kodeksas

16      Pagrindinei bylai taikomos redakcijos Zivilprozessordnung (Civilinio proceso kodeksas) 138 straipsnyje „Pareiga paaiškinti faktines aplinkybes, pareiga sakyti tiesą“ nustatyta:

„(1)      Šalys turi pateikti išsamius ir teisingus paaiškinimus apie faktines aplinkybes.

(2) Kiekviena šalis turi pateikti paaiškinimų dėl priešingos šalies nurodytų faktų.

(3)      Faktai, kurie nėra aiškiai ginčijami, laikomi pripažintais, jei iš kitų šalies pareiškimų nematyti, kad ji ketino juos ginčyti.

(4)      Šalis gali remtis nežinojimu tik dėl veiksmų, kurie nebuvo jos pačios veiksmai ir apie kuriuos ji nežinojo.“

17      Šio kodekso 286 straipsnyje „Laisvas įrodymų vertinimas“ numatyta:

„(1)      Teismas, atsižvelgdamas į visą teismo posėdžio turinį ir išvadas, padarytas per prireikus atliekamą tyrimą, savo nuožiūra sprendžia, ar faktinis teiginys yra teisingas ar neteisingas. Savo sprendime jis nurodo jo vidinį įsitikinimą pagrindžiančius motyvus.

(2)      Teisės aktuose nustatytų įrodymų rinkimo taisyklių teismas yra saistomas tik šiame įstatyme nurodytais atvejais.“

18      Minėto kodekso 355 straipsnyje „Įrodymų rinkimo betarpiškumas“ numatyta:

(1)      Tyrimą vykdo bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Jis gali būti patikėtas šio teismo nariui ar kitam teismui tik šiame įstatyme numatytais atvejais.

(2)      Sprendimas, kuriuo nurodomas vienas ar kitas įrodymų rinkimo būdas, negali būti skundžiamas.“

 2000 m. Duomenų apsaugos įstatymas

19      Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 2017 m. birželio 30 d. Bundesdatenschutzgesetz (Federalinis duomenų apsaugos įstatymas) (BGBl. 2017 I, p. 2097) 3 straipsnio „Viešųjų valdžios institucijų atliekamas asmens duomenų tvarkymas“ 3 dalyje nurodyta:

„Viešajam subjektui leidžiama tvarkyti asmens duomenis, jei tai būtina duomenų valdytojo kompetencijai priklausančiai užduočiai atlikti arba vykdant jam pavestus viešosios valdžios įgaliojimus.“

<...>“

20      Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Federalinio duomenų apsaugos įstatymo 26 straipsnyje „Duomenų tvarkymas dėl darbo santykių“ numatyta:

„(1)      Darbuotojų asmens duomenys gali būti tvarkomi darbo santykių tikslais, jei tai būtina priimant sprendimą dėl darbo santykių nustatymo arba, nustačius darbo santykius, dėl šių santykių įgyvendinimo ar nutraukimo, arba įgyvendinant teises ar vykdant pareigas, atitinkamai susijusias su atstovavimu darbuotojų interesams, kurios kyla pagal teisės aktus ar kolektyvinio darbo santykių reguliavimo priemonę, įmonės ar darbovietės lygmens sutartis (kolektyvinė sutartis). Siekiant nustatyti nusikalstamas veikas, darbuotojų asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu yra pagrįstas įtarimas, grindžiamas konkrečiais ir nustatytinais požymiais, kad duomenų subjektas padarė nusikaltimą esant darbo santykiams, jeigu toks tvarkymas yra būtinas siekiant nustatyti nusikalstamą veiką ir darbuotojo (‑ų) interesas neleisti tvarkyti jų duomenų nėra viršesnis, ir visų pirma duomenų tvarkymo pobūdis ir apimtis nėra neproporcingi, palyginti su priežastims, kuriomis grindžiamas duomenų tvarkymas.

(2)       Kai darbuotojų asmens duomenys tvarkomi gavus sutikimą, siekiant įvertinti, ar sutikimas buvo duotas laisvai, reikia atsižvelgti, be kita ko, į darbuotojo priklausomumą vykstant darbo santykiams ir į aplinkybes, kuriomis sutikimas buvo duotas. Laisvas sutikimo pobūdis gali būti patvirtintas tuo atveju, kai darbuotojas turi teisinės ar ekonominės naudos arba jeigu darbdavys ir darbuotojas turi sutampančių interesų. Sutikimas turi būti duodamas raštu arba elektroninėmis priemonėmis, išskyrus atvejus, kai dėl ypatingų aplinkybių reikalinga kitokia forma. Darbdavys privalo raštu informuoti darbuotoją apie duomenų tvarkymo tikslą ir apie jo teisę atšaukti savo sutikimą, numatytą [BDAR] 7 straipsnio 3 dalyje.

<...>

(5)      Duomenų valdytojas turi imtis tinkamų priemonių užtikrinti, kad visų pirma būtų laikomasi [BDAR] 5 straipsnyje nustatytų duomenų tvarkymui taikomų principų.

(6)       Darbuotojams atstovaujančių organizacijų dalyvavimo teisės lieka nepakitusios.

(7)      1–6 dalys taip pat taikomos tais atvejais, kai asmens duomenys, įskaitant specialių kategorijų darbuotojų asmens duomenis, tvarkomi taip, kad jie nelaikomi arba jų neketinama laikyti susistemintame rinkinyje.

(8)      Pagal šį įstatymą darbuotojais laikomi:

1)      darbuotojai, įskaitant laikinuosius darbuotojus, dirbančius pagal su naudotoju sudarytą darbo sutartį;

<...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

21      Šildymo ir vėdinimo sistemų įmonė NTH buvo įdarbinusi EM, NTH vadovo sutuoktinę.

22      2019 m. spalio 31 d. NTH ir EM darbo santykiai pasibaigė. Vėliau, iki tol, kol su NTH vadovu pradėjo gyventi skyriumi (2022 m. birželio 22 d.), EM toliau lankėsi NTH patalpose ir naudojosi jose esančiais kompiuteriais.

23      Netrukus po to, kai jie pradėjo gyventi skyriumi, NTH, padedama savo darbuotojo F., kuris yra NTH vadovo ir EM sūnus, nustatė, kad EM, pasinaudodama prekybos platforma eBay, savo vardu pardavė NTH priklausančių prekių, iš viso už 13 217,09 euro. Atsižvelgiant į šių prekių pirkimo kainą ir administracines išlaidas, patirtas dėl būtinybės jas pakeisti, bendra NTH patirta žala sudaro 46 567,91 eurų.

24      EM nesutinka, kad pardavė minėtas prekes be NTH žinios. Anot jos, iš tiesų šios prekės iš esmės buvo arba klientų grąžintos, arba defektų turinčios ar pasenusios prekės, jų NTH nebegalėjo naudoti, taigi jai jos buvo bevertės. NTH tas prekes EM perleido neatlygintinai ir ji jas pardavė, kad gautų pajamų jų bendro su NTH vadovu namų ūkio išlaidoms padengti.

25      Landesarbeitsgericht Niedersachsen (Žemutinės Saksonijos aukštesnysis darbo teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodo, kad NTH sužinojo apie EM pardavimus pasinaudojusi prieiga prie jos privačios eBay paskyros. Tam darbuotojas F. panaudojo EM vartotojo vardą ir slaptažodį, suteikiančius prieigą prie šios pardavimo platformos.

26      Dėl to, kaip šis darbuotojas sužinojo vartotojo vardą ir slaptažodį, NTH vadovas tvirtina, kad darbuotojas F. informaciją apie EM naudojimąsi šia platforma gavo patikrinęs jam priklausančio darbinio kompiuterio, kuriuo naudojosi EM, naršymo istoriją, o minėtą slaptažodį sužinojo peržiūrėjęs NTH serveryje sukurtą „šeimos“ aplanką. EM savo ruožtu tvirtina, kad nebuvo išsaugojusi šio slaptažodžio NTH duomenų saugyklose. Tačiau ji teigia, kad NTH vadovas pareiškė praradęs įmonės vardu registruotą mobilųjį telefoną, kurį ji naudojo, kad galėtų atitinkamo mobiliojo ryšio operatoriaus paprašyti išduoti naują SIM kortelę (abonento identifikavimo modulį, angų kalba „Subscriber Identity Module“), o tai jam leido naudoti su šiuo telefonu susietą telefono numerį, kad toje pačioje platformoje pakeistų jos asmeninės paskyros slaptažodį ir prisijungtų prie jos.

27      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neatmeta galimybės, kad NTH vykdytas duomenų rinkimas siekiant sužinoti apie EM pardavimus internetinėje prekybos platformoje eBay buvo atliktas neteisėtai.

28      Bet kuriuo atveju šis teismas nurodo linkęs manyti, kad NTH surinkti duomenys yra duomenų tvarkymas, kaip tai suprantama pagal BDAR.

29      Vis dėlto tas teismas teigia, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos negalima aiškiai nustatyti, pirma, ar Vokietijos proceso teisės normos yra pakankamai tikslios, kad atitiktų BDAR reikalavimus, ypač dėl kriterijų, taikytinų nustatant, kokiomis aplinkybėmis draudžiama naudoti tokius duomenis, antra, ar Vokietijos teismai gali remtis BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktu, kai tvarkydami šiuos duomenis vykdo savo teismines funkcijas, ir galiausiai, kokiais kriterijais remiantis reikia išsamiai įvertinti, ar leidžiama tvarkyti duomenis vykdant šias funkcijas, ypač kai šalis, kaip šiuo atveju, galėjo neteisėtai surinkti duomenis.

30      Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad pagal BDAR 6 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą tvarkymo pagal šio straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c ir e punktus pagrindas, nesant Sąjungos teisės nuostatų, yra apibrėžtas valstybės narės teisėje, kuri taikoma duomenų valdytojui ir kuri, kaip šis teismas aiškina šio 6 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, turi apibrėžti minėto duomenų tvarkymo tikslus. Be to, minėto teismo teigimu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, suformuotos 2022 m. vasario 24 d. Sprendime Valsts ieņēmumu dienests (Asmens duomenų tvarkymas mokesčių tikslais) (C‑175/20, EU:C:2022:124, 83 punktas), matyti, jog tam, kad būtų įvykdytas proporcingumo reikalavimas, įtvirtintas Reglamento 2016/679 5 straipsnio 1 dalies c punkte, teisės aktuose, kuriais grindžiamas tas tvarkymas, turi būti numatytos aiškios ir tikslios taisyklės, reglamentuojančios atitinkamos priemonės apimtį ir taikymą bei nustatančios minimalius reikalavimus, ir visų pirma jose turi būti nurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis gali būti imtasi tokį duomenų tvarkymą numatančios priemonės.

31      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar BDAR 6 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad, kai vykdydamas teismines funkcijas teismas imasi veiksmų, kuriais suvaržomos šalies pagrindinės teisės, ir tvarko su jomis susijusius duomenis, pakanka, kad toks tvarkymas būtų būtinas viešojo intereso užduočiai atlikti arba viešosios valdžios funkcijoms vykdyti, ar vis dėlto atsižvelgiant, be kita ko, į Chartijos 8 straipsnio 2 dalį reikia reikalauti, kad tokio tvarkymo teisinis pagrindas apimtų nuostatas, kuriose būtų tiksliai nurodytos aplinkybės ir sąlygos, kuriomis šis teismas gali naudoti šalių pateiktus duomenis.

32      Jeigu Teisingumo Teismas prieitų prie išvados, kad teismo duomenų tvarkymo veiksmai, dėl kurių kyla grėsmė pagrindinėms teisėms, turi būti grindžiami tokiomis konkrečiomis teisės nuostatomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitinka BDAR nustatytus reikalavimus. Iš tikrųjų šiose teisės normose nėra nurodytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, arba kriterijai, kuriuos reikia palyginti, kad būtų galima nustatyti, ar teismui leidžiama atsižvelgti į faktines aplinkybes, kuriomis remiasi šalis, arba rinkti šalies pateiktus įrodymus. Konkrečiai tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kokį poveikį daro tai, kad nėra teisės nuostatos, kuri reglamentuotų atvejį, kai atitinkama šalis neteisėtai gavo asmens duomenis, kuriais remiasi, arba atvejį, kai ji remiasi įrodymais, kuriuos gavo neteisėtai pasinaudojusi asmens duomenimis. Tas teismas taip pat kelia klausimą dėl to, kokią įtaką turi tai, kad Vokietijos teisėje tokių duomenų naudojimą reglamentuojančios taisyklės yra išimtinai įtvirtintos teismų praktikoje.

33      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) savo jurisprudencijoje nurodė, jog iš BDAR 17 straipsnio aiškiai matyti, kad teismas gali tvarkyti asmens duomenis, net jei paaiškėtų, kad šalis ikiteisminiu ar neteisminiu etapu rinko šiuos duomenis neteisėtai pagal BDAR arba nacionalinę duomenų apsaugos teisę, ir kad dėl to nereikia kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

34      Vis dėlto, kaip teigia Bundesarbeitsgericht, nors BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punkte numatyta teisės reikalauti ištrinti neteisėtai tvarkomus duomenis išimtis tiek, kiek toks tvarkymas yra „būtinas“ siekiant pareikšti, vykdyti ar apginti teisinius reikalavimus, ši nuostata susijusi tik su šia teise reikalauti ištrinti duomenis.

35      Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia išsiaiškinti, ar BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktas arba 9 straipsnio 2 dalies f punktas yra nacionalinių teismų atliekamo asmens duomenų tvarkymo vykdant jų teismines funkcijas pagrindas, o gal jie taip pat gali remtis BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktu.

36      Jeigu Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktas gali būti toks pagrindas, suteikiantis nacionaliniams teismams teisę tvarkyti duomenis vykdant jų teismines funkcijas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kaip reikėtų taikyti šią nuostatą ir ar joje nustatytas draudimas naudoti duomenis, pavyzdžiui, kai pirminis duomenų rinkimas nebuvo nuslėptas ir vykdytas siekiant įrodyti tyčinį pareigos pažeidimą.

37      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla klausimas dėl esminių kriterijų, kurie turi būti taikomi, kai duomenys tvarkomi vykdant teismines funkcijas.

38      Konkrečiai kalbant, šiam teismui kyla klausimas, pirma, ar tuo atveju, kai duomenys buvo gauti neteisėtai, tačiau kurių autentiškumas ir faktinis tikslumas per se neginčijami, nacionaliniai teismai turi atlikti proporcingumo vertinimą ir išsamiai palyginti esamus interesus. Jis taip pat nori išsiaiškinti, ar tie teismai turi įvertinti, ar reikia atskirti tokią situaciją nuo situacijos, kai kita šalis ginčija tiek atitinkamų duomenų gavimo būdą, jį kvalifikuodama kaip neteisėtą, tiek jų autentiškumą ir (arba) faktinį tikslumą.

39      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad EM jau ilgą laiką nebenaudojo NTH informacinės sistemos, kai ši pagrindinės bylos tikslais įvedė kai kuriuos joje saugomus duomenis. Be to, šis teismas pažymi, kad BDAR 5 straipsnio 1 dalies e punkte iš esmės numatyta, jog asmens duomenys gali būti saugomi ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi. Todėl jam kyla klausimas dėl pasekmių, kylančių taikant šią nuostatą, atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys buvo surinkti jau seniai, saugoti ilgą laiką, ir galiausiai į tai, kad egzistavo sutartinės pareigos ištrinti duomenis, kurios nebuvo įvykdytos.

40      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pakanka, kad šalis remtųsi bendruoju interesu pateikti įrodymų, arba ar pagal Sąjungos teisę reikalaujama, ar ne atsižvelgti į kitus aspektus, iš kurių matyti, kad interesas gauti įrodymus vertas apsaugos, nepaisant kitos šalies teisės pažeidimo.

41      Ketvirta, šiam teismui kyla klausimas dėl darbdavio (ieškovo) galimybės esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, remtis Chartijos 47 straipsnio 2 dalimi, kad pateisintų jo atliktą asmens duomenų rinkimą ir tvarkymą, taip pat dėl pasekmių, kylančių iš to, kad šis darbdavys galėjo neįvykdyti savo pareigos pateikti informaciją pagal BDAR 13 straipsnį.

42      Penkta, tas teismas pažymi, kad 2023 m. kovo 2 d. Sprendimo Norra Stockholm Bygg (C‑268/21, EU:C:2023:145) 55 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekdamas atsižvelgti į BDAR 5 straipsnio 1 dalį, visų pirma į šios nuostatos c punkte įtvirtintą „duomenų kiekio mažinimo“ principą, nacionalinis teismas turi nustatyti, ar asmens duomenų atskleidimas yra tinkamas ir reikšmingas, siekiant užtikrinti taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiamą tikslą, ir ar šio tikslo negalima pasiekti naudojant mažiau asmens duomenų apsaugą ribojančias įrodinėjimo priemones, kiek tai susiję su dideliu trečiųjų asmenų skaičiumi, pavyzdžiui, apklausiant atrinktus liudytojus. Taigi jam kyla klausimas, ar tokia išvada gali būti taikoma nagrinėjamu atveju, kai, pavyzdžiui, gali būti paveikti internetinės prekybos platformos eBay pirkėjų duomenys.

43      Šiomis aplinkybėmis Landesarbeitsgericht Niedersachsen (Žemutinės Saksonijos apygardos darbo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar teisės normos, įtvirtintos [Vokietijos Federacinės Respublikos] pagrindinio įstatymo 92 straipsnyje ir [pagrindinei bylai taikomos redakcijos] Civilinio proceso kodekso 138, 286, 355 ir paskesniuose straipsniuose, pačių teismų vykdomos duomenų tvarkymo veiklos, patenkančios į [BDAR] 6 straipsnio 1 dalies e punkto ir 3 dalies taikymo sritį, atveju atitinka apibrėžtumo reikalavimą, kylantį iš [Chartijos] 8 straipsnio 2 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies ir [BDAR] 5 straipsnio 1 dalies c punkto, jei teismų vykdoma duomenų tvarkymo veikla yra susijusi su proceso šalies arba trečiojo asmens pagrindinių teisių suvaržymu?

2.      a)      Ar nacionalinis teismas, tvarkydamas – visų pirma asmens – duomenis, gali remtis tuo, kad tvarkyti tuos duomenis jam leidžiama pagal BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktą, ar teismų vykdomos duomenų tvarkymo veiklos pagrindas yra tik BDAR 6 ir 9 straipsniai?

b)            Jei [teismų vykdomos įgyvendinant jų teismines funkcijas duomenų tvarkymo veiklos teisinis pagrindas] iš esmės yra BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktas:

aa)       ar tai taip pat taikoma atvejais, kai proceso šalis arba trečiasis asmuo šiuos duomenis iš pradžių surinko neteisėtai?

bb)      ar teismų atliekamas duomenų tvarkymas pagal bendrąjį sąžiningumo principą (BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktas) dėl iš pradžių neteisėtai surinktų duomenų tvarkymo, remiantis antrine teise, yra ribojamas taip, kad BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktas taikytinas tik tam tikromis sąlygomis arba neviršijant tam tikrų ribų?

cc)      ar BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtinta teisės norma turi būti suprantama taip, kad draudimas teismui naudoti iš pradžių neteisėtai surinktus duomenis netaikomas – taigi teismas šiuos duomenis turi naudoti – tuomet, kai duomenys iš pradžių buvo renkami ne slaptai ir yra naudojami siekiant įrodyti tyčinį nusižengimą?

3.      Neatsižvelgiant į tai, ar teismų vykdoma duomenų tvarkymo veikla patenka į BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punkto ar į 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c ar e punkto, šio straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio, ar į kitų Sąjungos teisės nuostatų taikymo sritį:

a)      ar, kiek tai susiję su iš pradžių neteisėtai surinktų arba išsaugotų duomenų tvarkymu, būtinumo ir duomenų kiekio mažinimo principai, įtvirtinti [Chartijos] 52 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje ir BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte, reiškia, kad teismai privalo išsamiai įvertinti proporcingumą ir atlikti palyginimą?

b)      kokį poveikį BDAR 5 straipsnio 1 dalies e punktas, kuriame nustatyta, kad asmens duomenys gali būti saugomi ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais jie yra tvarkomi, turi paskesnei teismų vykdomai duomenų tvarkymo veiklai, visų pirma šiais atvejais:

–        duomenys iš pradžių buvo renkami kitais tikslais arba

–        nuo iš pradžių neteisėtai atlikto duomenų surinkimo praėjo ilgas laiko tarpas, arba

–        duomenys buvo neteisėtai saugomi ilgą laiką, arba

–        neteisėtas duomenų rinkimas yra susijęs su duomenimis, kurie (galbūt neteisėtai) išsaugoti jau seniai, arba

–        duomenis tvarkanti arba juos surinkusi institucija ar asmuo vienašališkai arba pagal individualią ar kolektyvinę sutartį privalėjo per tam tikrą laikotarpį tuos duomenis ištrinti, tačiau to nepadarė?

c)      ar iš Sąjungos teisės, visų pirma [Chartijos] 8 straipsnio ir BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c ir e punktų ir šio straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio, galima daryti išvadą, kad nacionalinis teismas įrodymus, kurie buvo gauti pažeidžiant asmens teises, gali naudoti tik tuomet, kai yra pripažintinas šalies, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, interesas, nusveriantis paprastą interesą įrodyti, ar iš Sąjungos teisės jokių reikalavimų šiuo klausimu nekyla ir atitinkamos teisės normos turi būti priimamos nacionalinėje teisės sistemoje?

d)       ar iš [Chartijos] 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisminę gynybą, visų pirma teisingą bylos nagrinėjimą, pagal kurią civilinio proceso šalys iš esmės turi galėti pakankamai pagrįsti ir įrodyti savo teisinės apsaugos tikslą, galima daryti išvadą, kad neteisėtai darbdavio surinktų darbuotojo (ieškovo) asmens duomenų tvarkymas teisme gali būti netinkamas ir neproporcingas, tai suprantant siaurai, tik tuomet, kai tas duomenų rinkimas pagal Sąjungos teisę laikytinas šiurkščiu [Chartijos] 7 ir 8 straipsnių pažeidimu ir kitos galimos sankcijos darbdaviui (pvz., žalos atlyginimas pagal BDAR 82 straipsnį ir administracinių baudų skyrimas pagal BDAR 83 straipsnį) būtų visiškai nepakankamos; ar netinkamumą ir neproporcingumą galima konstatuoti ir tuo atveju, jei pirminio duomenų rinkimo metu buvo padaryta kitų, ne tokių didelių duomenų apsaugos teisės pažeidimų?

e)      ar teismas, spręsdamas, ar naudoti savo duomenų tvarkymo veikloje iš pradžių proceso šalies arba trečiojo asmens surinktus duomenis, turi atsižvelgti į tai, ar duomenis surinkęs subjektas įvykdė pareigas pateikti informaciją pagal BDAR 13 straipsnį? Jei taip: kokiomis sąlygomis ir pagal kokius kriterijus teismas turi į tai atsižvelgti?

f)      ar aplinkybė, kad teismas, tvarkydamas asmens duomenis, yra saistomas BDAR ir [Chartijos], apima ir trečiųjų asmenų asmens duomenis? Kokį poveikį galimas trečiųjų asmenų atžvilgiu padarytas duomenų apsaugos teisės pažeidimas, susijęs su pirminiu duomenų rinkimu, turi teismo atliekamo paskesnio duomenų tvarkymo procese nagrinėjant šalių ginčą? Ar šalis gali remtis ne jos, o trečiųjų asmenų atžvilgiu padarytu pažeidimu?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl priimtinumo

44      Visų pirma, reikia priminti, kad, nors pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija, tokie klausimai vis dėlto yra nepriimtini, jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2024 m. birželio 18 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland(Sprendimo suteikti pabėgėlio statusą poveikis), C‑753/22, EU:C:2024:524, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad savo klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelis kartus remiasi BDAR 9 straipsniu, susijusiu su tam tikrų specialių kategorijų asmens duomenimis, t. y. duomenimis, atskleidžiančiais rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat genetiniais ir biometriniais duomenimis, jeigu jie tvarkomi siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, ir su sveikatos duomenimis arba duomenimis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją.

46      Kadangi iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinė byla nesusijusi su tokiais duomenimis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti prejudiciniai klausimai turi būti laikomi nepriimtinais tiek, kiek jie susiję su BDAR 9 straipsnio išaiškinimu.

 Dėl pirmojo klausimo

47      Pirmiausia reikia pažymėti, kad pateiktas klausimas paremtas prielaida, jog asmens duomenų tvarkymas, kurį vykdydamas savo teismines funkcijas atlieka teismas, gali būti grindžiamas tik BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktu, kuriame numatytas asmens duomenų tvarkymas, būtinas viešojo intereso užduočiai atlikti arba susijęs su duomenų valdytojui pavestomis viešosios valdžios funkcijomis.

48      Reikia pažymėti, kad tam tikrais atvejais tam pačiam duomenų tvarkymui gali būti taikomos kelios alternatyvios teisėtumo sąlygos.

49      Be to, nors tam tikras teismo atliekamas asmens duomenų tvarkymas gali būti laikomas būtinu tokiai viešojo intereso užduočiai atlikti arba susijęs su tokiomis duomenų valdytojui pavestomis viešosios valdžios funkcijomis, vis dėlto asmens duomenų tvarkymas, kurį teismas gali atlikti, kaip pagrindinėje byloje, kai šalys pateikia įrodymų, yra specifinio pobūdžio, iš esmės būtinas, kad teismas įvykdytų jam tenkančią teisinę pareigą, t. y. nuspręstų dėl šių įrodymų priimtinumo, ir, jeigu jie buvo pripažinti priimtinais pagal nacionalinėje teisėje šiuo tikslu numatytus kriterijus, į juos atsižvelgtų priimdamas sprendimą.

50      Taigi Teisingumo Teismas mano, kad siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, įvairius jam šioje byloje pateiktus klausimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą, o ne į šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies e punktą.

51      Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas ir 3 dalis, siejami su Chartijos 8 straipsnio 2 dalimi ir 52 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose, kiek tai susiję su asmens duomenų tvarkymu teismui nagrinėjant faktines aplinkybes ir renkant įrodymus, tik numatyta, kad šalys turi pateikti išsamius ir tiesą atitinkančius faktinius duomenis ir kad šis teismas privalo į juos visapusiškai atsižvelgti prieš juos vertindamas, bet nenurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis tas teismas gali naudoti šalių nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų.

52      Visų pirma, reikia priminti, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę iš principo tik nacionalinėje teisėje turi būti nustatytos taisyklės dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų priimtinumo ir vertinimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 223 punktą ir 2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C‑140/20, EU:C:2022:258, 127 punktą).

53      Vis dėlto, kaip matyti iš BDAR 2 straipsnio 1 dalies, šis reglamentas „taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti jai sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis“, išskyrus BDAR 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Kadangi teismų ir kitų teisminių institucijų atliekamas duomenų tvarkymas nepriskiriamas prie šio 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų atvejų, minėtas reglamentas gali būti taikomas, kaip, beje, patvirtinta jo 20 konstatuojamojoje dalyje, šių teismų ir institucijų atliekamam duomenų tvarkymui.

54      Pagal BDAR 4 straipsnio 2 punktą „duomenų tvarkymas“ pagal šį reglamentą yra bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.

55      Taigi tai, kad šioje nuostatoje vartojama formuluotė „bet kokia operacija“, rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė suteikti sąvokai „duomenų tvarkymas“ plačią taikymo aprėptį (2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, C‑683/21, EU:C:2023:949, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56      Žinoma, tam, kad asmens duomenų tvarkymas patektų į BDAR taikymo sritį, pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį dar reikia, kad šis tvarkymas būtų visiškai arba iš dalies automatizuotas, arba kai tvarkoma neautomatizuotai, kad atitinkami duomenys būtų laikomi arba skirti susisteminto rinkinio daliai sudaryti.

57      Viena vertus, asmens duomenų tvarkymas turi būti laikomas visiškai ar iš dalies automatizuotu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai jis apima techninių operacijų naudojimą be jokio žmogaus įsikišimo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Lindqvist, C‑101/01, EU:C:2003:596, 26 punktą).

58      Kita vertus, BDAR 4 straipsnio 6 punkte „susistemintas rinkinys“ apibrėžtas kaip bet kuris susistemintas pagal specialius kriterijus prieinamų asmens duomenų rinkinys, kuris gali būti centralizuotas, decentralizuotas arba suskirstytas funkciniu ar geografiniu pagrindu.

59      Vis dėlto, net jei pateikiamų įrodymų priimtinumo klausimas nepatenka į BDAR taikymo sritį, turi būti laikoma, kad teismas tvarko asmens duomenis, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, be kita ko, kai jis į bylos, kaip antai pagrindinės, medžiagą įtraukia dokumentus, kuriuose yra asmens duomenų, su sąlyga, kad ši byla patenka į susisteminto rinkinio sąvoką, kaip ji suprantama pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 6 punktą.

60      Be to, kai tokie dokumentai teismui pateikiami skaitmenine forma ir šis teismas susipažįsta su šiais duomenimis, juos išskiria, saugo ar naudoja, jis tvarko duomenis, kaip tai suprantama pagal BDAR.

61      Konkrečiai tariant, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas duomenų perdavimas vis kitam duomenų valdytojui reiškia, kad tas duomenų valdytojas atitinkamai renka duomenis (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 30 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt. (Asmens duomenys ir kova su intelektinės nuosavybės pažeidimais), C‑470/21, EU:C:2024:370, 62 punktą), teismas turi būti laikomas atliekančiu tokį rinkimo veiksmą, kai iš šalies jam perduotų skaitmeninių  dokumentų surenka tam tikrus juose esančius asmens duomenis.

62      Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, turės patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas asmens duomenų tvarkymas gali būti laikomas patenkančiu į BDAR taikymo sritį arba dėl to, kad susijęs su duomenimis, kurie prieinami šios bylos medžiagoje pagal nustatytus kriterijus, arba dėl to, kad yra visiškai arba iš dalies automatizuotas, o taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai įrodymai buvo pateikti skaitmenine forma ir kai toks tvarkymas apėmė susipažinimą su tuose įrodymuose esančiais asmens duomenimis, jų išskyrimą, saugojimą ar naudojimą.

63      Antra, svarbu pažymėti, kad pagrindinis BDAR siekiamas tikslas, kaip matyti iš visų pirma jo 1 straipsnio ir šio reglamento 1, 2, 7 bei 10 konstatuojamųjų dalių, yra užtikrinti aukštą fizinių asmenų pagrindinių laisvių ir teisių, visų pirma jų teisės į privatų gyvenimą tvarkant asmens duomenis, įtvirtintos Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje ir SESV 16 straipsnio 1 dalyje, apsaugos lygį (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Koninklijke Nederlandse Lawn Tennisbond, C‑621/22, EU:C:2024:858, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64      Atsižvelgiant į šį tikslą, į BDAR taikymo sritį patenkantis asmens duomenų tvarkymas, kad būtų teisėtas, turi atitikti šio reglamento II skyriuje nurodytus principus ir jo III skyriuje nurodytas duomenų subjektų teises (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 2 d. Sprendimo Norra Stockholm Bygg, C‑268/21, EU:C:2023:145, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65      Pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą asmens duomenų tvarkymas, patenkantis į šio reglamento taikymo sritį, yra teisėtas tik tuo atveju, jei tenkina bent vieną iš šioje nuostatoje nurodytų alternatyvių teisėtumo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 335 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66      Dėl tvarkymo, grindžiamo BDAR 6 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos c punkte numatyta alternatyvia teisėtumo sąlyga, BDAR 6 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje patikslinta, kad šio tvarkymo pagrindas turi būti apibrėžtas Sąjungos arba valstybės narės teisėje, kuri taikoma tų duomenų tvarkytojui.

67      Taigi pagal BDAR 6 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos nuostatas reikalaujama: kadangi Sąjungos teisėje nenustatyta, kaip nacionaliniams teismams turi būti išdėstytos faktinės aplinkybės ir kaip jie turi surinkti įrodymus, asmens duomenų tvarkymas, atliktas remiantis šia alternatyvia teisėtumo sąlyga, turi turėti teisinį pagrindą nacionalinėje teisėje (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 2 d. Sprendimo Norra Stockholm Bygg (C‑268/21, EU:C:2023:145, 32 punktą).

68      Kalbant apie formą ir turinį, kuriuos turi atitikti šis teisinis pagrindas, ir atsižvelgiant į reikalavimus, susijusius su BDAR 6 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje nurodytu atveju, pažymėtina, kad šioje nuostatoje tik reikalaujama, kad šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte nurodyto duomenų tvarkymo atvejais to tvarkymo tikslai būtų apibrėžti tame teisiniame pagrinde, tas pagrindas atitiktų viešojo intereso tikslą ir būtų jam proporcingas.

69      Vis dėlto nei iš BDAR 6 straipsnio 3 dalies, nei iš jokios kitos šio reglamento nuostatos nematyti, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintame teisiniame pagrinde turi būti nurodytas juo siekiamas tikslas, turint omenyje, kad „siekiu“ reikia laikyti bendresnius tikslus, kurių siekiama atitinkamu tvarkymu, o „tikslais“– specifinius ir konkrečius asmens duomenų tvarkymo tikslus (šiuo klausimu žr. 2025 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Policejní prezidium (Biometrinių ir genetinių duomenų saugojimas), C‑57/23, EU:C:2025:905, 81 punktą).

70      Žinoma, kai valstybės narės teisės aktų leidėjas nustato teisinį pagrindą, leidžiantį tvarkyti duomenis pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktą, jis įgyvendina Sąjungos teisę, todėl pagal Chartijos 51 straipsnį toks teisinis pagrindas turi atitikti Chartiją.

71      Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas, remdamasis Chartijos 8 straipsnio 2 dalimi, kuri savo ruožtu tik atspindi ir sukonkretina Chartijos 52 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą, kad bet koks joje pripažintų pagrindinių teisių įgyvendinimo apribojimas, be kita ko, turi būti numatytas įstatyme (šiuo klausimu žr. 2025 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Policejní prezidium (Biometrinių ir genetinių duomenų saugojimas), C‑57/23, EU:C:2025:905, 51 punktą), tik padarė išvadą, kad teisiniame pagrinde, kuriuo leidžiamas teisės į asmens duomenų apsaugą suvaržymas, turi būti apibrėžta jo nulemto atitinkamos teisės įgyvendinimo apribojimo apimtis (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Privacy International, C‑623/17, EU:C:2020:790, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72      Be to, Teisingumo Teismas dėl Chartijos 52 punkte įtvirtinto reikalavimo nusprendė, kad teisė į asmens duomenų apsaugą turi būti suvaržoma paisant proporcingumo principo, o tai reiškia, kad teisės normose, kuriose numatytas toks suvaržymas, turi būti nustatytos aiškios ir tikslios taisyklės, reglamentuojančios atitinkamos priemonės apimtį ir taikymą, kartu nustatančios minimalius reikalavimus, kad asmenys, kurių asmens duomenys tvarkomi, turėtų pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti šiuos duomenis nuo piktnaudžiavimo pavojų, taip pat nuo bet kokios neteisėtos prieigos prie šių duomenų ir jų neteisėto naudojimo (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Valsts ieņēmumu dienests (Asmens duomenų tvarkymas mokesčių tikslais), C‑175/20, EU:C:2022:124, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2023 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Roos ir kt. / Parlamentas, C‑458/22 P, EU:C:2023:871, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73      Konkrečiai tariant, duomenų tvarkymo teisiniame pagrinde turi būti nurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis tokių duomenų tvarkymą numatančios priemonės gali būti imamasi, taip užtikrinant, kad suvaržymas neviršytų to, kas griežtai būtina (žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Facebook Ireland ir Schrems, C‑311/18, EU:C:2020:559, 176 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74      Vis dėlto Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nusprendė, kad terminas „įstatymas“, vartojamas Chartijos 8 straipsnio 2 dalyje, žodžių junginyje „įstatymo nustatytais pagrindais“, turi būti suprantamas materialiąja, o ne formaliąja prasme (žr. 2023 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Roos ir kt. / Parlamentas, C‑458/22 P, EU:C:2023:871, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75      Be to, pagal šią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką minėtas terminas „įstatymas“ EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje vartojamame žodžių junginyje „įstatymo nustatytais“ reiškia galiojantį tekstą, kaip jį išaiškino kompetentingi teismai (šiuo klausimu žr. 2025 m. sausio 23 d. EŽTT sprendimo H.W. prieš Prancūziją (CE:ECHR:2025:0123JUD001380521, 65 punktą).

76      Beje, BDAR 41 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad, kai šiame reglamente nurodomas teisinis pagrindas arba teisėkūros priemonė, tai nebūtinai reiškia, kad parlamentas turi priimti teisėkūros procedūra priimamą aktą, nedarant poveikio reikalavimams, taikomiems pagal atitinkamos valstybės narės konstitucinę tvarką. Tačiau toks teisinis pagrindas ar teisėkūros priemonė turėtų būti aiškūs ir tikslūs, o jų taikymas numatomas tiems asmenims, kuriems jie turi būti taikomi pagal Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją.

77      Taigi BDAR 6 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas, kad nacionalinėje teisėje egzistuotų teisinis pagrindas, kuriuo remdamiesi duomenų valdytojai galėtų tvarkyti asmens duomenis, tenkindami alternatyvias teisėtumo sąlygas, numatytas šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c ir e punktuose, turi būti aiškinamas kaip nebūtinai reiškiantis teisėkūros procedūra priimtą aktą, nes sąvoka „duomenų valdytojui taikoma valstybės narės teisė“ gali apimti ir nacionalinę jurisprudenciją, su sąlyga, kad ši jurisprudencija yra aiški, tiksli ir jos taikymas nuspėjamas teisės subjektams (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo HTB Neunte Immobilien Portfolio ir Ökorenta Neue Energien Ökostabil IV C‑17/22 ir C‑18/22, EU:C:2024:738, 71 ir 72 punktus).

78      Be to, kadangi BDAR 6 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje reikalaujama, kad atitinkamo duomenų tvarkymo teisinis pagrindas atitiktų viešojo intereso tikslą ir būtų proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, tokia jurisprudencija taip pat turi atitikti šias sąlygas (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo HTB Neunte Immobilien Portfolio ir Ökorenta Neue Energien Ökostabil IV, C‑17/22 ir C‑18/22, EU:C:2024:738, 73punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79      Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės aktų nuostatose nenumatytos sąlygos, kurios turi būti tenkinamos, kad įrodymai ar faktinės aplinkybės, kuriuose yra asmens duomenų, anksčiau tvarkomų neteisėtai, būtų laikomi priimtinais. Taigi, siekdamas įsitikinti, kad šios nuostatos atitinka BDAR, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar dėl jų suformuota aiški, tiksli ir numatomo taikymo jurisprudencija, kurioje savo ruoštu nustatytos aplinkybės ir sąlygos, kada teismas gali naudoti šalių pateiktus faktus ir įrodymus, kuriose yra asmens duomenų, ar tokia jurisprudencija atitinka viešojo intereso tikslą ir ar yra jam proporcinga.

80      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad RPGD 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas ir 3 dalis, siejami su Chartijos 8 straipsnio 2 dalimi ir 52 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose, kiek tai susiję su asmens duomenų tvarkymu teismui nagrinėjant faktines aplinkybes ir renkant įrodymus, tik numatyta, kad šalys turi pateikti išsamius ir tiesą atitinkančius faktinius duomenis ir kad šis teismas privalo į juos visapusiškai atsižvelgti prieš juos vertindamas, bet nenurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis tas teismas gali naudoti šalių nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų, su sąlyga, kad egzistuoja aiški, tiksli ir numatomo taikymo nacionalinė jurisprudencija, kurioje savo ruožtu nustatytos aplinkybės ir sąlygos, kada teismas gali naudoti šalių nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų, ir kad ši jurisprudencija atitinka viešojo intereso tikslą ir yra jam proporcinga.

 Dėl antrojo klausimo a punkto

81      Antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktą reikia aiškinti taip, kad jame įtvirtinta alternatyvi teisėtumo sąlyga, kurią gali tenkinti tvarkymas, kad atitiktų šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir kuri skiriasi nuo išvardytų BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

82      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą asmens duomenų tvarkymas turi būti, be kita ko, teisėtas, o tai reiškia, kaip priminta šio sprendimo 64 punkte, kad toks tvarkymas turi atitikti visus BDAR II skyriuje įtvirtintus principus ir nepažeisti jo III skyriuje įtvirtintų duomenų subjektų teisių.

83      Tarp šių principų BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytas išsamus ir baigtinis atvejų, kai asmens duomenų tvarkymas gali būti laikomas teisėtu, sąrašas. Taigi, kad tvarkymas galėtų būti laikomas teisėtu, jis turi būti priskiriamas prie kurio nors iš BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytų atvejų (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Teismo elektroninio pašto dėžutė), C‑60/22, EU:C:2023:373, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84      Žinoma, pagal BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktą duomenų subjektų teisė reikalauti, kad duomenų valdytojas ištrintų jų duomenis, be kita ko, kaip matyti iš šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies d punkto, kai jie buvo tvarkomi neteisėtai, netaikoma, jeigu toks tvarkymas yra būtinas siekiant pareikšti, vykdyti arba apginti teisinius reikalavimus.

85      Vis dėlto tai, kad BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punkte nustatyta šios teisės reikalauti ištrinti duomenis išimtis, nereiškia, kad ši nuostata turi būti aiškinama kaip įtvirtinanti atskirą alternatyvią teisėtumo sąlygą, kuria remiantis gali būti pagrįstas asmens duomenų tvarkymas, būtinas siekiant pareikšti, įgyvendinti ar apginti teisinius reikalavimus, kad atitiktų BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą. Iš tiesų, kadangi BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų alternatyvių teisėtumo sąlygų sąrašas yra išsamus ir baigtinis, kaip matyti ir iš šio sprendimo 83 punkto, šio reglamento 17 straipsnio 3 dalies e punkte nurodyta situacija negali būti laikoma tokia alternatyvia teisėtumo sąlyga.

86      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta alternatyvi teisėtumo sąlyga, kurią gali tenkinti duomenų tvarkymas, kad atitiktų šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą, ir kuri  skiriasi nuo išvardytų BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

 Dėl antrojo klausimo b punkto

87      Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrojo klausimo a punktą, į antrojo klausimo b punktą atsakyti nereikia.

 Dėl trečiojo klausimo a punkto

88      Pirmiausia reikia pažymėti, kad „duomenų kiekio mažinimo“ principas, su kuriuo susijęs tik trečiojo klausimo a punktas, įtvirtintas ne, kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turint omenyje šio klausimo formuluotę, BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte, bet šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte.

89      Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nurodydamas numatomo duomenų tvarkymo proporcingumo vertinimą ir išsamų esamų interesų „palyginimą“ šis teismas kelia klausimą dėl būtinybės pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrą sakinį dėl kiekvieno atlikto asmens duomenų tvarkymo patikrinti, ar taip tvarkomi duomenys leidžia pasiekti tai, kuo siekiama šiuo tvarkymu, ar jie neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, ir ar pagrindinių teisių suvaržymo, kurį lemia atsižvelgimas į tokius duomenis siekiant atlikti atitinkamą tvarkymą, dydis yra proporcingas duomenų valdytojo interesui naudotis šiais duomenimis siekiant juos tvarkyti.

90      Taigi reikia suprasti, kad trečiojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktas, siejamas su Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal „duomenų kiekio mažinimo“ principą reikalaujama, kad teismas kiekvieno jo atliekamo asmens duomenų tvarkymo atveju užtikrintų, kad paisoma proporcingumo principo, įsitikindamas, kad taip tvarkomi duomenys gali leisti įgyvendinti šiuo tvarkymu siekiamą tikslą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, ir kad pagrindinių teisių suvaržymo, kurį lemia atsižvelgimas į tokius duomenis siekiant atlikti atitinkamą tvarkymą, dydis yra proporcingas šio teismo interesui naudotis minėtais duomenimis siekiant juos tvarkyti.

91      Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio, tam, kad joje pripažintų pagrindinių teisių įgyvendinimas galėtų būti apribotas laikantis proporcingumo principo, šie apribojimai turi būti būtini ir tikrai atitikti Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

92      Konkrečiau kalbant, asmens duomenų apsaugos išimtys ir jos apribojimai turi būti tokie, kad neviršytų to, kas tikrai būtina, turint omeny, kad, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, kad būtų pasiekti teisėti tikslai, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią. Be to, bendrojo intereso tikslo negalima teisėtai siekti neatsižvelgiant į tai, kad jis turi būti derinamas su pagrindinėmis teisėmis, kurioms daro įtaką atitinkama priemonė, nustatant pusiausvyrą tarp bendrojo intereso tikslo ir nagrinėjamų teisių, siekiant užtikrinti, kad šia priemone sukelti nepatogumai nebūtų neproporcingi siekiamiems tikslams. Taigi Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių ribojimo pateisinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks ribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo ribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba jį atitinka (2024 m. kovo 21 d. Sprendimo Landeshauptstadt Wiesbaden, C‑61/22, EU:C:2024:251, 83 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

93      Taigi proporcingumo principo laikomasi, jei Chartijos užtikrintas pagrindines teise galima suvaržyti tik tada, kai, pirma, šia priemone siekiama vieno ar kelių Sąjungos pripažintų bendrojo intereso tikslų ir ji iš tikrųjų tinkama šiems tikslams pasiekti, antra, tokie suvaržymai neviršija to, kas tikrai būtina, t. y. minėtų tikslų nebūtų galima pagrįstai taip pat veiksmingai pasiekti kitomis, mažiau atitinkamas pagrindines teises ribojančiomis priemonėmis, ir, trečia, minėti suvaržymai nėra neproporcingi tiems tikslams, o tam reikia pasverti šiuos tikslus ir minėtų suvaržymų dydį (2024 m. kovo 21 d. Sprendimo Landeshauptstadt Wiesbaden, C‑61/22, EU:C:2024:251, 84 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

94      Antra, pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kuriame numatyta, kad tvarkomi asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi, asmens duomenų tvarkymui taikomas „duomenų kiekio mažinimo“ principas (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C‑439/19, EU:C:2021:504, 104 punktą).

95      Nors šis principas yra proporcingumo principo „išraiška“ (šiuo klausimu žr. 2025 m. sausio 9 d. Sprendimo Mousse, C‑394/23, EU:C:2025:2, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ši aplinkybė vis dėlto nereiškia, kad vien šia nuostata įgyvendinamas proporcingumo principas, taigi ir trys šio sprendimo 91 punkte primintos sąlygos.

96      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatyti reikalavimai, kurių pakanka, kad ši nuostata galėtų būti laikoma proporcingumo principo išraiška, gali užtikrinti, kad pasirinkimas naudoti vienus, o ne kitus duomenis, atitiktų  dvi pirmąsias iš to paties principo laikymosi kylančias sąlygas.

97      Pirma, jau iš terminų „adekvatūs“ ir „tinkami“ matyti, kad, kai duomenys atitinka šiuos du reikalavimus, jie gali pasiekti atitinkamo tvarkymo tikslus ir a fortioti įgyvendinti tai, ko siekiama tuo tvarkymu. Antra, kadangi šie duomenys yra tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi, jie taip pat neviršija to, kas būtina siekiant bendresnio tikslo, dėl kurio nuspręsta naudoti šiuos duomenis atliekant atitinkamą tvarkymą.

98      Dėl šio sprendimo 91 punkte primintos trečiosios sąlygos reikia konstatuoti, jog tai, kad tenkinama viena iš BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų alternatyvių teisėtumo sąlygų, iš principo jau reiškia, kad atitinkamų duomenų tvarkymas neapsiriboja tuo, kas būtina teisėtam tikslui pasiekti, bet prie jo priskiriamas ir tvarkymas, kurio atveju teisėtas interesas yra svarbesnis už Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymo, nulemto tokio tvarkymo, dydį.

99      Dėl tvarkymo, kurį apima BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas, t. y. to, kuris būtinas, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė, šio reglamento 6 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje jau aiškiai numatyta, kad Sąjungos arba valstybės narės teisė, kuri yra tokio tvarkymo teisinis pagrindas, turi atitikti viešojo intereso tikslą ir būti proporcinga siekiamam teisėtam tikslui.

100    Taigi, šioje nuostatoje aiškiai įtvirtintas reikalavimas, kad duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė, kuria remiantis tvarkomi asmens duomenys, būtų teisės akto leidėjo nustatyta tik atlikus pusiausvyros tarp, viena vertus, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir į asmens duomenų apsaugą, ir, kita vertus, tikslų, kurių tokiu atveju siekiama Sąjungos ar valstybių narių teise, vertinimą (pagal analogiją žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Agentsia po vpisvaniyata, C‑200/23, EU:C:2024:827, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

101    Kadangi pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktą tvarkant duomenis gali būti naudojami tik adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi, duomenys, tuo atveju, kai minėtą prievolę lemia toks palyginimas, tokius reikalavimus atitinkantys duomenys neišvengiamai bus tik tie, kurių tvarkymo teisėtas interesas yra viršesnis už Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymo, kurį lemia toks tvarkymas, dydį.

102    Dėl tų atvejų, kai teismas asmens duomenis turi tvarkyti tirdamas šalių pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad toks tvarkymas yra būtinas, kad būtų užtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, reikia konstatuoti, jog tam, kad būtų laikomasi „duomenų kiekio mažinimo“ principo, šis teismas turi tik patikrinti, ar jo tvarkomi duomenys atitinka BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas sąlygas, bet šiuo tikslu neturi konkrečiai, taigi vykdydamas ne tik BDAR 6 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatytą reikalavimą, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis vykdomas atitinkamas duomenų tvarkymas, būtų proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, palyginti esamų interesų – nei išsamiai, nei neišsamiai.

103    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktas, siejamas su Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal „duomenų kiekio mažinimo“ principą nereikalaujama, kad kiekvieną kartą tvarkydamas asmens duomenis teismas užtikrintų proporcingumo principo paisymą, įsitikindamas, kad tokiu atveju tvarkomi duomenys leidžia įgyvendinti šiuo tvarkymu siekiamą tikslą, kad jie yra tik tokie, kurių reikia tam tikslui pasiekti, ir kad pagrindinių teisių suvaržymo, kurį lemia atsižvelgimas į tokius duomenis siekiant atlikti minėtą tvarkymą, dydis atitinka šio teismo interesą naudoti šiuos duomenimis tam tvarkymui atlikti, su sąlyga, kad laikomasi BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytų sąlygų.

 Dėl trečiojo klausimo b ir d punktų

104    Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 49 punkte, reikia konstatuoti, kad trečiojo klausimo b–d punktais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 7 ir 8 straipsniai, BDAR 5 straipsnio 1 dalis, BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas, siejamas su jo 6 straipsnio 3 dalimi ir „duomenų kiekio mažinimo“ principu, turi būti aiškinami kaip draudžiantys, kad nacionalinis teismas naudotų įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų ir kuriuos jam pateikusi šalis gavo pažeisdama teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, jeigu ta šalis neturi teisėto intereso atlikti tokį tvarkymą, kuris būtų svarbesnis už tą, kuriuo tik nustatomos tos šalies nurodytos faktinės aplinkybės.

105    Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad, nors Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatyta teisė į privataus gyvenimo apsaugą ir teisė į asmens duomenų apsaugą tam tikrais atvejais gali kirstis su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisinę gynybą, asmens duomenų tvarkymo atvejais, patenkančiais į BDAR taikymo sritį, mechanizmai, leidžiantys rasti teisingą pusiausvyrą tarp įvairių pagrindinių teisių ir interesų, turi būti laikomi įtvirtintais tame reglamente (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 17 d. Sprendimo M.I.C.M., C‑597/19, EU:C:2021:492, 112 punktą).

106    Konkrečiai kalbant, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose nurodytų teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimų, kurie gali būti padaryti atliekant tvarkymą, patenkantį į BDAR taikymo sritį, proporcingumas užtikrinamas kartu taikant šio reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatytus principus ir reikalavimus, susietus su kiekviena to reglamento 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje (prireikus siejamai su šio reglamento 6 straipsnio 3 dalimi) nustatyta alternatyvia teisėtumo sąlyga.

107    Todėl, jei tenkinamos asmens duomenų teisėto tvarkymo pagal šį reglamentą sąlygos, laikoma, kad toks tvarkymas iš esmės atitinka ir Chartijos 7 bei 8 straipsniuose nustatytus reikalavimus (2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 332 punktas).

108    Kita vertus, kaip savo išvados 32 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, nei BDAR 5 straipsnio 1 dalis, nei jokia kita šio reglamento II ir III skyriuose įtvirtinta teisė ir principai bendrai ir absoliučiai nedraudžia valdžios institucijai, kaip antai teismui, atsižvelgti į asmens duomenis, kuriuos juos perdavęs asmuo anksčiau tvarkė neteisėtai, kaip tai suprantama pagal minėtą reglamentą.

109    Tiesa, BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte kaip principas įtvirtinta, kad asmens duomenų tvarkymas turi būti ne tik teisėtas ir skaidrus, bet ir sąžiningas.

110    Vis dėlto iš šio reglamento 39 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo sąžiningumo principu, kuris neatskiriamas nuo skaidrumo principo, siekiama užtikrinti, kad duomenų subjektai žinotų apie tvarkomus jų asmens duomenis ir kad tokiu atveju jie gautų informaciją, būtiną jų teisėms įgyvendinti.

111    Taigi aplinkybės, kad tvarkomus duomenis perdavusi šalis juos anksčiau tvarkė neteisėtai, poveikis pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punktą priklauso nuo alternatyvios teisėtumo sąlygos, kuria remiasi duomenų valdytojas, kad pateisintų šį duomenų tvarkymą. Iš tiesų kai kurios iš šių alternatyvių sąlygų gali būti netaikytinos, kai yra tokių duomenų, dėl jose įtvirtintų reikalavimų.

112    Taigi, kiek tai susiję su BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos f punkte nurodyta alternatyvia teisėtumo sąlyga, tai, kad duomenų valdytojas žinojo arba turėjo žinoti, jog tam tikri jam perduoti duomenys anksčiau, be kita ko, buvo surinkti ar saugomi neteisėtai, reiškia, kad duomenų valdytojo po jų perdavimo atliekamas šių duomenų rinkimas negali būti laikomas tokiu, kad juo siekiama teisėtų interesų, taigi tenkinančiu šią alternatyvią teisėtumo sąlygą.

113    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad teismo atliekamas asmens duomenų tvarkymas, susijęs su asmens duomenimis, esančiais šalių pateiktuose įrodymuose, iš esmės yra būtinas tam, kad būtų įvykdyta šiam teismui tenkanti teisinė prievolė, t. y. prievolė priimti sprendimą dėl šių įrodymų priimtinumo, ir, jeigu jie pripažinti atitinkančiais reikalavimus pagal nacionalinėje teisėje šiuo tikslu numatytus kriterijus, į juos atsižvelgti priimant sprendimą.

114    BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte nenurodyta jokio reikalavimo, dėl kurio teismas negalėtų remtis šia alternatyvia teisėtumo sąlyga, kai pateiktuose įrodymuose esančius nagrinėjamus asmens duomenis pateikęs asmuo juos anksčiau tvarkė neteisėtai, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą.

115    Žinoma, BDAR 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmens duomenų tvarkymo, kurio pagrindas yra šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas, teisinis pagrindas turi būti apibrėžtas Sąjungos teisėje arba duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje, kad jame gali būti išdėstytos konkrečios nuostatos pagal šį reglamentą taikomų taisyklių pritaikymui atsižvelgiant į būtinybę toliau atlikti šį tvarkymą ir kad bet kuriuo atveju Sąjungos arba valstybės narės teisė turi atitikti viešojo intereso tikslą ir būti proporcinga teisėtam tikslui, kurio siekiama (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 2 d. Sprendimo Norra Stockholm Bygg (C‑268/21, EU:C:2023:145, 31 punktą).

116    Kalbant apie šią proporcingumo sąlygą ir jos apimamus reikalavimus, reikia pažymėti, kad pagal šio sprendimo 91 punkte jau primintą jurisprudenciją, pirma, teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamas atitinkamas duomenų tvarkymas, turi būti toks, kad galėtų atitikti siekiamą viešojo intereso tikslą, antra, pagal jį turi būti leidžiamas tik toks duomenų tvarkymas, kuris neviršija to, kas griežtai būtina, o tai reiškia, kad nėra kitų mažiau duomenų subjektų teises ir laisves ribojančių priemonių, leidžiančių taip pat veiksmingai pasiekti šį tikslą, ir, trečia, šis teisinis pagrindas turi būti proporcingas siaurąja prasme, nes, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, jis negali leisti duomenų tvarkymo, dėl kurio atsirastų duomenų subjektų teisių ir laisvių apribojimai, kurie būtų neproporcingi, atsižvelgiant į šio tikslo įgyvendinimo svarbą.

117    Tai, kad teisinė prievolė, dėl kurios būtina tvarkyti šalių pateiktuose įrodymuose esančius asmens duomenis, taip pat taikoma asmens duomenims, kuriuos šalis, juos perdavusi teismui, gavo pažeisdama teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, nereiškia, kad šis teisinis pagrindas negali atitikti tokių reikalavimų.

118    Visų pirma, kalbant apie šio sprendimo 91 punkte primintą pirmąjį reikalavimą, pažymėtina, kad tuo atveju, kai asmens duomenis tvarko teismas, turi būti laikoma, kad šio teismo teisine prievole priimti sprendimą dėl šalių pateiktų įrodymų priimtinumo ir, kai šie įrodymai priimti, į juos atsižvelgti priimant sprendimą siekiama viešojo intereso tikslo, nes ji susijusi su Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimu.

119    Be to, ši prievolė taip pat turi būti laikoma padedančia pasiekti šį viešojo intereso tikslą ir neviršijančia to, kas būtina jam pasiekti, net jei atitinkami duomenys buvo gauti neteisėtai. Visų pirma, kadangi teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reikalauja, kad teismas priimtų sprendimą dėl šalių pateiktų įrodymų priimtinumo ir, kai tokie įrodymai priimti, į juos atsižvelgtų priimdamas sprendimą, neatrodo, kad tokį tikslą taip pat veiksmingai būtų galima pasiekti kokia nors kita priemone, nei leidimas teismams tvarkyti asmens duomenis, esančius šalių pateiktuose įrodymuose.

120    Galiausiai reikia priminti, kad, kaip nurodyta BDAR 4 konstatuojamojoje dalyje, teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti, ji turi būti vertinama atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir, remiantis proporcingumo principu, derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, kaip antai Chartijos 47 straipsnyje užtikrinama teise į veiksmingą teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 2 d. Sprendimo Norra Stockholm Bygg (C‑268/21, EU:C:2023:145, 49 punktą).

121    Atsižvelgiant į tai, kad teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paskirtis yra esminė visuomenėje, neatrodo, kad įpareigojimas teismui tvarkyti šalių pateiktuose įrodymuose esančius asmens duomenis, įskaitant gautus pažeidžiant teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, neproporcingai pažeistų tokias teises, kaip garantuojamos Chartijos 7 ir 8 straipsniuose.

122    Todėl teismo prievolė paisant teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tvarkyti visus asmens duomenis, esančius pateiktuose įrodymuose, atitinka BDAR 6 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus, nors ši prievolė būtų susijusi su duomenimis, gautais pažeidžiant asmens teises ir šiam teismui juos perdavusi šalis neturėtų teisėto intereso, kad toks duomenų tvarkymas būtų platesnis nei paprasčiausias įrodymų, kuriais remiamasi, nustatymas.

123    Taigi, šiais atvejais naudojami duomenys turi būti, kaip matyti iš BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto, adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi.

124    Vis dėlto šiuo atžvilgiu, visų pirma kalbant apie asmens duomenis, kuriuos teismas naudoja atlikdamas asmens duomenų tvarkymą, kad nuspręstų dėl pateiktų įrodymų priimtinumo ir šalies nurodytų faktų svarbos, atsižvelgiant į šiuo klausimu taikytinas nacionalinės teisės normas, reikia pabrėžti, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kokia pripažįstama Chartijos 47 straipsnyje, reiškia, kad šalys turi turėti galimybę teismui pateikti įrodymus, kuriuos laiko svarbiais.

125    Taigi, kiek tai susiję su teismui pateikiamais ieškiniais ir skundais, skirtais iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, tai, kad teismas, siekdamas priimti sprendimą dėl pateiktų įrodymų priimtinumo, turi tvarkyti asmens duomenis, iš principo nereiškia jokio „duomenų kiekio mažinimo“ principo pažeidimo, nes šiame etape tokie duomenys yra būtent būtini tam, kad teismas galėtų priimti sprendimą dėl šio priimtinumo. Tas pats pasakytina apie ieškinius ir skundus, kai Sąjungos teise nesiremiama, jei teisė, kurios apimtis analogiška Chartijos 47 straipsnyje garantuojamai teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, šalims pripažįstama pagal atitinkamos valstybės narės teisę.

126    Vis dėlto, jei teismas konstatuoja, kad jam perduoti dokumentai, kuriuose yra asmens duomenų, yra priimtini pagal šiuo tikslu nacionalinėje teisėje numatytas taisykles, prieš įtraukdamas juos į bylos medžiagą jis turi išnagrinėti, ar tie duomenys yra tik tie, kurie būtini atsižvelgiant į siekiamus tikslus, t. y. leidžia jam priimti geriausią informacija pagrįstą sprendimą atsižvelgiant į reikšmingas bylos aplinkybes ir paisyti rungimosi principo, arba jis turi imtis tam tikrų priemonių, kad sumažintų atitinkamų duomenų kiekį, pavyzdžiui, iš dalies ar visiškai nuasmeninti atitinkamus dokumentus, nepažeidžiant kitų šalių teisių.

127    Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad atitinkami duomenys buvo gauti pažeidžiant Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatytą teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, savaime nėra lemiama, nes BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatyti kriterijai reikalauja, kad šie duomenys būtų adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia atsižvelgiant į siekiamus tikslus.

128    Antra, kalbant apie šalių perduotus duomenis, kuriuos teismas gali tvarkyti, kad priimtų sprendimą, atsižvelgiant į teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėtina, kad visi priimtinais pripažintuose dokumentuose esantys ir į bylos medžiagą įtraukti duomenys iš esmės turi būti laikomi adekvačiais, tinkamais ir tik tokiais, kurie būtini siekiant tokio tvarkymo tikslo, nes paisydamas šios teisės į teisingą bylos nagrinėjimą teismas turi atsižvelgti į visus įrodymus, kad, be kita ko, įvertintų jų svarbą.

129    Galiausiai, trečia, kiek tai susiję su teismo atliekamu tokių duomenų atskleidimu įteikiant ar paskelbiant savo sprendimą, siekiant užtikrinti, kad minėti duomenys apsiribotų tuo, kas būtina siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi, toks tvarkymas reikalauja, kad teismas visų pirma atsižvelgtų ne tik į būtinybę sudaryti sąlygas vykdyti sprendimą, informuoti trečiuosius asmenis, kurie taip pat gali būti susiję su atitinkamomis faktinėmis aplinkybėmis, ir apsaugoti teisės subjektus nuo slapto teisingumo pažeidimų (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 2 d. EŽTT sprendimo Straume prieš Latviją, CE:ECHR:2022:0602JUD005940214, 124 punktą), bet ir į galimybę imtis tam tikrų priemonių, kaip antai tų duomenų nuasmeninimo arba pseudonimizavimo, kad būtų kuo labiau sumažintas teisės į asmens duomenų apsaugą suvaržymas, kurį gali lemti toks atskleidimas.

130    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiojo klausimo b–d punktus reikia atsakyti, kad Chartijos 7 ir 8 straipsniai, BDAR 5 straipsnio 1 dalis, BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas, siejamas su jo 6 straipsnio 3 dalimi ir „duomenų kiekio mažinimo“ principu, turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys, kad nacionalinis teismas naudotų įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų ir kuriuos jam pateikusi šalis gavo pažeisdama teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, jeigu ta šalis neturi teisėto intereso atlikti tokio tvarkymo, kuris būtų svarbesnis už tą, kuriuo tik nustatomos tos šalies nurodytos faktinės aplinkybės. Tačiau prieš atskleisdamas šiuos duomenis bylos šalims ar tretiesiems asmenims šis teismas turi patikrinti, kad tokie duomenys apsiriboja tuo, kas būtina siekiant tikslų, dėl kurių atliekamas toks atskleidimas, ir prireikus imtis tam tikrų priemonių, kad būtų kuo labiau sumažintas teisės į asmens duomenų apsaugą suvaržymas, kurį gali lemti toks atskleidimas.

 Dėl trečiojo klausimo a punkto

131    Trečiojo klausimo e punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar BDAR 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama nacionaliniam teismui vykdant savo teismines funkcijas naudoti duomenis, kuriuos tam tikras asmuo surinko nesilaikydamas jam pagal šią nuostatą tenkančių informavimo pareigų.

132    Šiuo klausimu iš BDAR 13 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad, kai iš duomenų subjekto renkami jo asmens duomenys, duomenų valdytojas asmens duomenų gavimo metu duomenų subjektui pateikia tose dalyse nurodytą informaciją.

133    Kadangi ši nuostata yra BDAR III skyriuje, minėtos dalys turi būti laikomos nustatančiomis sąlygas, kurių turi būti laikomasi, kad asmens duomenų rinkimas būtų teisėtas.

134    Be to, šiame 13 straipsnyje numatyta pareiga padeda įgyvendinti BDAR 5 straipsnio (jis priklauso šio reglamento II skyriui) 1 dalies a punkte numatytą reikalavimą, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas turi būti sąžiningas ir skaidrus, todėl jo taip pat turi būti laikomasi.

135    Vis dėlto, nesant reikalo nustatyti, ar, siekiant išsaugoti BDAR 17 straipsnio 3 dalies e punkto veiksmingumą, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad tai, jog atitinkama šalis surinko nagrinėjamus duomenis nesilaikydama šios pareigos, nereiškia, kad įrodymų, kuriuose yra tokių duomenų, perdavimas teismui turi būti laikomas neteisėtu, reikia priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 108 punkte, nei BDAR 5 straipsnio 1 dalis, nei jokia kita šio reglamento II ir III skyriuose įtvirtinta teisė ir principai bendrai ir absoliučiai nedraudžia duomenų valdytojui atsižvelgti į asmens duomenis, kurie anksčiau juos pateikusio asmens buvo tvarkomi neteisėtai, kaip tai suprantama pagal BDAR.

136    Taigi į trečiojo klausimo e punktą reikia atsakyti, kad BDAR 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama, kad vykdydamas savo teismines funkcijas nacionalinis teismas naudotų duomenis, kuriuos šalis ar trečiasis asmuo surinko nesilaikydami jiems pagal šią nuostatą tenkančių informacijos pateikimo pareigų.

 Dėl trečiojo klausimo a punkto

137    Trečiojo klausimo f punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar BDAR turi būti aiškinamas taip, kad vykdydamas savo teismines funkcijas teismas privalo užtikrinti šio reglamento laikymąsi, kai tvarko trečiųjų asmenų jo nagrinėjamoje byloje asmens duomenis, ir ar pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad kuri nors iš šios bylos šalių galėtų remtis tuo, kad kita šalis šiuos duomenis surinko ar saugojo neteisėtai, kaip tai suprantama pagal minėtą reglamentą, pažeisdama to reglamento tretiesiems asmenims suteikiamas teises.

138    Šiuo klausimu iš SESV 288 straipsnio matyti, kad reglamentas yra visuotinio taikymo aktas, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

139    Kadangi BDAR II skyriuje įtvirtinti principai taikomi neatsižvelgiant į argumentus, susijusius su duomenų subjektų procesine padėtimi, ar į tai, kad duomenų valdytojas yra teismas, šis reglamentas, siejamas su SESV 288 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad vykdydamas savo teismines funkcijas teismas privalo laikytis šio reglamento, kai tvarko trečiųjų asmenų jo nagrinėjamoje byloje asmens duomenis.

140    Kita vertus, kiek tai susiję su klausimu, ar šalis gali remtis neteisėtumu, kurį patyrė trečiasis asmuo, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisėje šis klausimas nereglamentuotas, jis priklauso valstybių narių procesinės autonomijos sričiai.

141    Žinoma, ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų iš Sąjungos teisės kildinamoms teisėms užtikrinti atveju pagal procesinės autonomijos principą, taikomą kai nėra Sąjungos teisės nuostatos, procesinės šių ieškinių ir skundų taisyklės turi būti ne mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų neturi būti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 223 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

142    Be to, šios procesinės taisyklės taip pat turi atitikti Chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio, ši Chartija taikoma visais atvejais, kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę.

143    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nei pagal veiksmingumo principą, nei pagal Chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą iš principo nereikalaujama, kad teismo proceso šalims būtų pripažinta galimybė remtis BDAR pažeidimu, kuris padarytas trečiųjų asmenų šioje byloje nenaudai.

144    Taigi į trečiojo klausimo f punktą reikia atsakyti, kad BDAR turi būti aiškinamas taip, kad vykdydamas savo teismines funkcijas teismas privalo užtikrinti šio reglamento laikymąsi, kai tvarko trečiųjų asmenų jo nagrinėjamoje byloje asmens duomenis. Pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad kuri nors iš šios bylos šalių galėtų remtis tuo, kad kita šalis šiuos duomenis surinko ar saugojo neteisėtai, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, pažeisdama to reglamento tretiesiems asmenims suteikiamas teises.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

145    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1.      2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas ir 3 dalis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnio 2 dalimi ir 52 straipsniu,

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose, kiek tai susiję su asmens duomenų tvarkymu teismui nagrinėjant faktines aplinkybes ir renkant įrodymus, tik numatyta, kad šalys turi pateikti išsamius ir tiesą atitinkančius faktinius duomenis ir kad šis teismas privalo į juos visapusiškai atsižvelgti prieš juos vertindamas, bet nenurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis tas teismas gali naudoti šalių nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų, su sąlyga, kad egzistuoja aiški, tiksli ir numatomo taikymo nacionalinė jurisprudencija, kurioje savo ruožtu nustatytos aplinkybės ir sąlygos, kada teismas gali naudoti šalių nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų, ir kad ši jurisprudencija atitinka viešojo intereso tikslą ir yra jam proporcinga.

2.      Reglamento 2016/679 17 straipsnio 3 dalies e punktas

turi būti aiškinamas taip:

šioje nuostatoje neįtvirtinta alternatyvi teisėtumo sąlyga, kurią gali tenkinti duomenų tvarkymas, kad atitiktų šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą, ir kuri skiriasi nuo išvardytų BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

3.      Reglamento 2016/679 5 straipsnio 1 dalies c punktas, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalies antru sakiniu,

turi būti aiškinamas taip:

pagal „duomenų kiekio mažinimo“ principą nereikalaujama, kad kiekvieną kartą tvarkydamas asmens duomenis teismas užtikrintų proporcingumo principo paisymą, įsitikindamas, kad tokiu atveju tvarkomi duomenys leidžia įgyvendinti šiuo tvarkymu siekiamą tikslą, kad jie yra tik tokie, kurių reikia tam tikslui pasiekti, ir kad pagrindinių teisių suvaržymo, kurį lemia atsižvelgimas į tokius duomenis siekiant atlikti minėtą tvarkymą, dydis atitinka šio teismo interesą naudoti duomenis tam tvarkymui atlikti, su sąlyga, kad laikomasi BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytų sąlygų.

4.      Pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniai, Reglamento 2016/679 5 straipsnio 1 dalis, šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas, siejamas su jo 6 straipsnio 3 dalimi ir „duomenų kiekio mažinimo“ principu,

turi būti aiškinami

kaip nedraudžiantys, kad nacionalinis teismas naudotų įrodymus, kuriuose yra asmens duomenų ir kuriuos jam pateikusi šalis gavo pažeisdama teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, jeigu ta šalis neturi teisėto intereso atlikti tokio tvarkymo, kuris būtų svarbesnis už tą, kuriuo tik nustatomos tos šalies nurodytos faktinės aplinkybės. Tačiau prieš atskleisdamas šiuos duomenis bylos šalims ar tretiesiems asmenims šis teismas turi patikrinti, kad tokie duomenys apsiriboja tuo, kas būtina siekiant tikslų, dėl kurių atliekamas toks atskleidimas, ir prireikus imtis tam tikrų priemonių, kad būtų kuo labiau sumažintas teisės į asmens duomenų apsaugą suvaržymas, kurį gali lemti toks atskleidimas.

5.      Reglamento 2016/679 13 straipsnio 1 ir 2 dalys

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas nedraudžiama, kad vykdydamas savo teismines funkcijas nacionalinis teismas naudotų duomenis, kuriuos šalis ar trečiasis asmuo surinko nesilaikydami jiems pagal šią nuostatą tenkančių informacijos pateikimo pareigų.

6.      Reglamentas 2016/679

turi būti aiškinamas taip:

vykdydamas savo teismines funkcijas teismas privalo užtikrinti šio reglamento laikymąsi, kai tvarko trečiųjų asmenų jo nagrinėjamoje byloje asmens duomenis. Pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad kuri nors iš šios bylos šalių galėtų remtis tuo, kad kita šalis šiuos duomenis surinko ar saugojo neteisėtai, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, pažeisdama to reglamento tretiesiems asmenims suteikiamas teises.

Parašai.

---

*      Proceso kalba: vokiečių.