–

UAB „Unigames“, atstovaujamos advokato M. Rindino,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos S. Grigonio ir V. Kazlauskaitės-Švenčionienės,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamo avvocato dello Stato F. Meloncelli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Escobar Gómez ir J. Jokubauskaitės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1), 1 straipsnio 1 dalies f punkto ir 5 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UAB „Unigames“ ir Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Priežiūros tarnyba) ginčą dėl šios tarnybos direktoriaus įsakymo, kuriuo konstatuota, kad Unigames pažeidė draudimą skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, ir jai skirta bauda.

3

Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:

<...>

<...>

4

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Laikydamosi 7 straipsnio, valstybės narės nedelsdamos pateikia [Europos] Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.

Jei reikia ir jeigu nebuvo atsiųsta anksčiau, valstybės narės, perduodamos informaciją Komisijai, tuo pačiu metu pateikia tiesiogiai ir iš esmės susijusių pagrindinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų tekstą, jei jo prireiktų techninio reglamento poveikiui įvertinti.

Valstybės narės iš naujo pateikia techninio reglamento projektą Komisijai sąlygomis, nurodytomis šios dalies pirmoje ir antroje pastraipose, jeigu jų atlikti šio projekto pakeitimai, labai keičiantys jo taikymo sritį, sutrumpina iš pradžių numatytą įgyvendinimo terminą, prideda techninių specifikacijų ar reikalavimų arba padaro juos labiau ribojančius.

<...>“

5

2001 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 (Žin., 2001, Nr. 43-1495) (pagrindinėje byloje taikoma 2021 m. gegužės 20 d. Įstatymo XIV-337 redakcija; TAR, 2021, Nr. 2021-12786; toliau – Azartinių lošimų įstatymas) 10 straipsnio 19 dalyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikoje draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, įskaitant paties lošimo organizatoriaus organizuojamus specialius renginius, bandomuosius lošimus, akcijas, nuolaidas, dovanas ir panašaus pobūdžio skatinamąsias priemones, skatinančius dalyvauti lošimuose ar nuotoliniuose lošimuose.“

6

Iki 2021 m. gegužės 20 d. Įstatymu Nr. XIV‑337 padaryto pakeitimo galiojusios Azartinių lošimų įstatymo redakcijos (2015 m. gegužės 21 d. Įstatymo Nr. XII‑1734 redakcija; TAR, 2015, Nr. 2015‑8980; toliau – Ankstesnis azartinių lošimų įstatymas) 10 straipsnio 19 dalyje buvo numatyta:

„Lietuvos Respublikoje draudžiama skatinti dalyvauti lošimuose šiais būdais:

7

Unigames yra bendrovė, turinti licenciją organizuoti azartinius lošimus. Ji teikia nuotolinių lošimų paslaugas savo interneto svetainėje.

8

Priežiūros tarnyba, atlikusi patikrinimą, konstatavo, kad šioje interneto svetainėje buvo tam tikros informacijos, laikytinos Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje numatyto draudimo skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose pažeidimu.

9

Po šio patikrinimo 2022 m. gegužės 19 d. šios tarnybos direktorius priėmė įsakymą, kuriame konstatavo, kad Unigames padarė kelis pažeidimus, ir skyrė jai piniginę baudą (toliau – 2022 m. gegužės 19 d. įsakymas). Iš šio įsakymo konkrečiai matyti, pirma, kad minėta tarnyba nustatė, jog laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 13 d. iki 2022 m. vasario 3 d.Unigames interneto svetainėje skelbta informacija, skatinusi šios svetainės lankytojus dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose, pažeidžiant Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalį. Antra, šio įsakymo priėmimo dieną minėtoje svetainėje toliau buvo skelbiama informacija, pažeidžianti šioje nuostatoje numatytą draudimą skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose. Trečia, minėtu įsakymu Unigames buvo skirta 12662 eurų bauda; ji buvo įspėta apie galimą licencijos organizuoti azartinius lošimus galiojimo sustabdymą ir įpareigota nutraukti konstatuotą pažeidimą ne vėliau kaip iki 2022 m. birželio 20 d.

10

Unigames pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir prašė panaikinti 2022 m. gegužės 19 d. įsakymą, remdamasi tuo, kad buvo pažeista Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies priėmimo procedūra.

11

2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu tas teismas atmetė skundą, motyvuodamas tuo, kad draudimas skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose nebuvo naujai įtrauktas į Azartinių lošimų įstatymą – jis jau buvo numatytas Ankstesnio azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje. Minėtas teismas padarė išvadą, kad Lietuvos valdžios institucijos pagal Direktyvą 2015/1535 neturėjo pareigos, prieš nacionalinės teisės aktų leidėjui priimant Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies pakeitimą, pranešti Komisijai apie jo projektą. Taigi nacionalinis teismas atmetė kaip nepagrįstą Unigames argumentą, kad jai negalėjo būti taikoma ši nuostata.

12

Unigames dėl to sprendimo pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

13

Tas teismas mano, kad jo nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Direktyvos 2015/1535 aiškinimo.

14

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šio 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta norma yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą. Šiame punkte minimos keturios techninių reglamentų kategorijos, tarp jų ir „paslaugų taisyklės“.

15

2016 m. vasario 4 d. Sprendime Ince (C‑336/14, EU:C:2016:72, 75 punktas) Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad tam tikros Vokietijoje azartiniams lošimams taikomos nuostatos gali būti laikomos „paslaugų taisyklėmis“, nes jos susijusios su „informacinės visuomenės paslauga“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą. Šios nuostatos, be kita ko, apėmė draudimą siūlyti azartinius lošimus internete ir juos reklamuoti internete arba naudojantis telekomunikacijų priemonėmis.

16

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Lietuvoje draudžiama ne siūlyti azartinius lošimus internete, bet skatinti dalyvauti juose, t. y. bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleisti informaciją ar atlikti įtikinėjimo veiksmus, skatinančius dalyvauti tokiuose lošimuose.

17

Tam teismui kyla klausimas, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta norma, kiek ji susijusi su informacija, kurią azartinių lošimų organizatorius skelbia savo interneto svetainėje, atitinka visas sąlygas, kad ją būtų galima laikyti taikoma „paslaugai“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktą, atsižvelgiant į tai, kad šią informaciją skelbia pats lošimų organizatorius. Turint omenyje, kad lošimų organizatorius savo interneto svetainėje lankytojui teikia lošimų organizavimo paslaugas, dėsninga, kad šioje svetainėje yra teikiama susijusi informacija apie lošimus, taip pat ir tokia informacija, kuri skatina gauti lošimų organizavimo paslaugą. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tai, kad lankytojas atsidaro minėtą svetainę, siekdamas gauti atitinkamą paslaugą, reiškia, kad tokia paslauga yra teikiama perduodant duomenis, esant interneto svetainės lankytojo pageidavimui, t. y. „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“, kaip tai suprantama pagal šio 1 straipsnio 1 dalies b punktą.

18

Antra, jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą patvirtintų, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktą, taip pat svarbu išsiaiškinti, ar apie tokį reglamentą turėjo būti pranešta Komisijai pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį.

19

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad vykstant 2021 m. gegužės 20 d. Įstatymo Nr. XIV‑337 priėmimo procedūrai Komisija negavo pranešimo apie Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo projektą.

20

Dėl 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8) ir panaikintos Direktyva 2015/1535, tačiau kurios nuostatos iš esmės buvo identiškos Direktyvos 2015/1535 nuostatoms, Teisingumo Teismas 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendime Falbert ir kt. (C‑255/16, EU:C:2017:983, 23 punktas) nustatė: tam, kad naujos nacionalinės teisės nuostatos būtų laikomos techniniu reglamentu, apie kurį reikia pranešti, jose neturėtų būti vien pakartojami arba pakeičiami esami techniniai reglamentai, apie kuriuos buvo tinkamai pranešta Komisijai, neįtraukiant naujų techninių specifikacijų arba kitų naujų ar papildomų reikalavimų.

21

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Ankstesnio azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje numatyto draudimo taikymo sritis buvo ribota ir ji, nors ir nepasikeitė teritoriniu ar laiko atžvilgiu, buvo reikšmingai patikslinta Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje. Iš tiesų vien informacija apie azartinius lošimus, paskelbta šių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, nebūtų patekusi į ankstesniame įstatyme įtvirtinto draudimo taikymo sritį. Taigi galiojančios redakcijos Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi buvo sugriežtintas rinkodaros priemonių naudojimas ir išplėsta draudimo skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose taikymo sritis.

22

Remdamasis 2016 m. vasario 4 d. Sprendimu Ince (C‑336/14, EU:C:2016:72, 84 punktas) ir 2016 m. spalio 27 d. Sprendimu James Elliott Construction (C‑613/14, EU:C:2016:821, 64 punktas) tas teismas taip pat primena, kad jeigu valstybė narė nesilaikė pareigos iš anksto pranešti apie techninio reglamento projektą, negalima tuo techniniu reglamentu remtis prieš privačius asmenis, nesvarbu, ar būtų nagrinėjama baudžiamoji byla, ar privačių asmenų ginčas. Taigi, jam kyla klausimas dėl pasekmių, kurios kyla dėl šios pareigos pranešti neįvykdymo tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, t. y. kai Komisijai nepranešta apie padarytus techninio reglamento pakeitimus, nors apie ankstesnę šio reglamento redakciją buvo pranešta, ir į kurias nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti.

23

Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Nors Unigames formaliai nesiremia pirmojo klausimo nepriimtinumu, šiuo klausimu nurodo, kad pagal acte clair ir acte éclairé teorijas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėjo pareigos pateikti šio klausimo Teisingumo Teismui.

25

Pirma, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vykstant procedūrai, per kurią buvo priimta Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis, pareiškė, kad ši nuostata yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2015/1535, ir informavo Lietuvos Respublikos Seimą apie šioje direktyvoje numatytą pareigą pranešti Komisijai apie šios nuostatos pakeitimo projektą. Taigi, šios nuostatos aiškinimas yra akivaizdus.

26

Antra, pirmosios instancijos administracinis teismas, remdamasis panašiose bylose dėl prejudicinio sprendimo priėmimo Teisingumo Teismo pateiktais išaiškinimais, nusprendė, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis yra toks techninis reglamentas.

27

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2024 m. spalio 22 d. Sprendimo Kolin Inşaat Turizm Sanayi ve Ticaret, C‑652/22, EU:C:2024:910, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Nagrinėjamu atveju nacionaliniam teismui visiškai nedraudžiama pateikti Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo, į kurį atsakymas, vienos iš pagrindinės bylos šalių nuomone, nekelia jokių pagrįstų abejonių. Taigi, net jeigu taip būtų, toks klausimas vis dėlto netampa nepriimtinas (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Vapo Atlantic, C‑604/21, EU:C:2023:175, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Vadinasi, pirmasis klausimas yra priimtinas.

30

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinės teisės nuostata, draudžianti skatinti dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose skelbiant informaciją apie juos tokių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šį punktą.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „techninis reglamentas“ apima keturias priemonių kategorijas, t. y., pirma, „techninę specifikaciją“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies c punktą, antra, „kitus reikalavimus“, kaip apibrėžta šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies d punkte, trečia, „paslaugų taisyklę“, nurodytą šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte ir, ketvirta, „valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, <...> draudžiančius gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti arba draudžiančius teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą (2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Admiral Sportwetten ir kt., C‑711/19, EU:C:2020:812, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti: kadangi pagrindinė byla nesusijusi su gaminiais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata patenka į „paslaugų taisyklės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punktą, kategoriją, ar į „valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, <...> draudžiančius teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, kategoriją.

33

Dėl „paslaugų taisyklės“ kategorijos reikia pažymėti, kad minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte ši sąvoka apibrėžta kaip apimanti bet kokį bendro pobūdžio reikalavimą, susijusį su paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, kaip nurodyta šio 1 straipsnio 1 dalies b punkte, ypač nuostatas, susijusias su paslaugos teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, išskyrus bet kokias taisykles, kurios nėra konkrečiai skirtos tame punkte nurodytoms paslaugoms.

34

Tos pačios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „paslauga“ apibrėžta kaip bet kokia „informacinės visuomenės paslauga“, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.

35

Taigi iš kartu aiškinamų Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b ir e punktų matyti, kad kategorija „paslaugų taisyklė“ apima tik informacinės visuomenės paslaugų taisykles.

36

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tokios nuotolinių azartinių lošimų paslaugos, kokios nurodytos pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje, turi būti laikomos „informacinės visuomenės paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punktą, nes tokios paslaugos atitinka visas šioje nuostatoje nurodytas sąlygas, įskaitant sąlygą, kad paslauga turi būti teikiama „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“.

37

Iš tiesų šių nuotolinių azartinių lošimų paslaugų teikimas neišvengiamai priklauso nuo jų gavėjo veiksmų, pavyzdžiui, prieigos prie organizatoriaus interneto svetainės ir kliento paskyros sukūrimo (pagal analogiją žr. 2024 m. vasario 29 d. Sprendimo Doctipharma, C‑606/21, EU:C:2024:179, 32 punktą) arba statymų šioje svetainėje atlikimo.

38

Šio sprendimo 36 ir 37 punktuose išdėstytų argumentų nepaneigia aplinkybė, kad informacija apie azartinius lošimus, kurią šių lošimų organizatorius skelbia savo interneto svetainėje, nebūtinai pateikiama „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“. Iš tiesų toks informacijos paskelbimas aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, negali būti laikomas reklamos ar kita paslauga, teikiama nuotolinių azartinių lošimų paslaugų gavėjams, bet yra papildomas ir neatsiejamas atitinkamų nuotolinių azartinių lošimų paslaugų, dėl kurių jis įgyja savo ekonominę reikšmę, elementas (pagal analogiją žr. 2020 m. spalio 1 d. Sprendimo A (Reklama ir vaistų pardavimas internetu), C‑649/18, EU:C:2020:764, 56 punktą). Taigi tik pačios azartinių lošimų paslaugos turi atitikti reikšmingas sąlygas, kad patektų į sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktą, o pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas, susijęs su tokiu informacijos skelbimu, turi atitikti konkrečius šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte numatytus kriterijus, kad būtų laikomas su šiomis paslaugomis susijusia „paslaugų taisykle“, kaip apibrėžta minėtame e punkte.

39

Šiuo klausimu, nors neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas yra „bendro pobūdžio reikalavimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punktą, dar reikia išnagrinėti, pirma, ar jis gali būti laikomas „susijusiu su informacinės visuomenės paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo“, turint omenyje, kad šioje nuostatoje patikslinta, kad taip yra, be kita ko, nuostatų, susijusių su paslaugų teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, atveju.

40

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis gali patekti į sąvoką „paslaugų taisyklė“, nes ja draudžiama skatinti, be kita ko, dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose, visų pirma tokių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje skleisti su jais susijusią informaciją arba atlikti įtikinėjimo veiksmus, skatinančius dalyvauti tokiuose lošimuose (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Sportingbet ir Internet Opportunity Entertainment, C‑275/19, EU:C:2020:856, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Be to, kaip matyti iš pačios Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punkto formuluotės, tam, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas būtų laikomas „paslaugų taisykle“, jis turi būti „konkrečiai“ taikomas informacinės visuomenės paslaugoms (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo VG Media, C‑299/17, EU:C:2019:716, 31 punktą).

42

Šiuo aspektu iš Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punkto antros pastraipos i papunkčio matyti, kad tai, ar taisyklė konkrečiai susijusi su informacinės visuomenės paslaugomis, turi būti tikrinama atsižvelgiant tiek į šios taisyklės formuluotę, tiek į ja siekiamą tikslą. Be to, pagal šią nuostatą nereikalaujama, kad apskritai visa nagrinėjama taisykle būtų „siekiama“ reglamentuoti informacinės visuomenės paslaugas, bet pakanka, kad šio tikslo būtų siekiama tam tikromis jos nuostatomis (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo VG Media, C‑299/17, EU:C:2019:716, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Galiausiai pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkto antros pastraipos ii papunktį taisyklė nelaikoma konkrečiai skirta informacinės visuomenės paslaugoms, jei ji turi tokioms paslaugoms tik numanomą ar atsitiktinį poveikį.

43

Nagrinėjamu atveju, kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Unigames, Lietuvos vyriausybė ir Komisija, reikia konstatuoti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis yra konkrečiai skirta informacinės visuomenės paslaugoms. Iš tiesų iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad, be azartinių lošimų klasikine prasme, ji aiškiai taikoma nuotoliniams azartiniams lošimams ir tokių lošimų paslaugų teikėjams.

44

Be to, priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Italijos vyriausybė, tai, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje numatytas bendras draudimas skatinti dalyvauti tokiuose lošimuose bet kokiomis priemonėmis, ne tik internetu, nereiškia, kad ši nuostata informacinės visuomenės paslaugoms turi tik numanomą ar atsitiktinį poveikį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punkto antros pastraipos ii papunktį (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo VG Media, C‑299/17, EU:C:2019:716, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Taigi reikia konstatuoti, kad šio 10 straipsnio 19 dalis yra „paslaugų taisyklė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punktą.

46

Vadinasi, tam, kad atitinkama nacionalinė nuostata būtų laikoma „techniniu reglamentu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, dar reikia, kad ji atitiktų šiame f punkte pateiktą apibrėžtį, taigi, kad ji būtų privaloma de jure arba de facto, be kita ko, teikiant atitinkamą paslaugą ar ja naudojantis valstybėje narėje arba didelėje jos dalyje (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Star Taxi App, C‑62/19, EU:C:2020:980, 61 punktą).

47

Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta norma, kurios privaloma laikytis, kai Lietuvoje teikiamos nuotolinių azartinių lošimų paslaugos.

48

Iš tiesų būtent dėl nurodyto Unigames padaryto šio 10 straipsnio 19 dalies pažeidimo (jos interneto svetainėje paskelbiant informaciją, susijusią su šios bendrovės siūlomais nuotoliniais azartiniais lošimais) buvo priimtas 2022 m. gegužės 19 d. įsakymas, kuriuo Priežiūros tarnyba, be kita ko, įspėjo šią bendrovę apie galimą licencijos organizuoti azartinius lošimus galiojimo sustabdymą.

49

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip: nacionalinės teisės nuostata, draudžianti skatinti dalyvauti nuotoliniuose azartiniuose lošimuose skelbiant informaciją apie šiuos lošimus tokių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šį punktą.

50

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, ir apie kurią pranešta Komisijai pagal šio 5 straipsnio 1 dalį, pakeitimu negalima remtis prieš ekonominės veiklos vykdytojus, jeigu apie jį nebuvo pranešta.

51

Iš minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos matyti, kad valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.

52

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog tam, kad naujos nacionalinės teisės nuostatos būtų laikomos techniniu reglamentu, apie kurį reikia pranešti pagal Direktyvą 2015/1535, jose neturėtų būti vien pakartojami arba pakeičiami esami techniniai reglamentai, apie kuriuos buvo tinkamai pranešta Komisijai, neįtraukiant naujų techninių specifikacijų ar kitų naujų ar papildomų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Falbert ir kt., C‑255/16, EU:C:2017:983, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Teisingumo Teismas konstatavo, kad apie naujas teisės nuostatas, kuriose nustatytos griežtesnės techninės specifikacijos, nei numatytos ankstesniame teisės akte, apie kurį buvo pranešta, savo ruožtu taip pat turi būti pranešta (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Papier Mettler Italia, C‑86/22, EU:C:2023:1023, 50 punktą).

54

Be to, pareiga pranešti apie naujas teisės nuostatas pagal Direktyvą 2015/1535 taikoma, be kita ko, tada, kai jomis išplečiama ankstesnių teisės nuostatų taikymo sritis. Vis dėlto ši pareiga joms netaikoma, jeigu jos tik patikslina ar paaiškina šias ankstesnes teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Falbert ir kt., C‑255/16, EU:C:2017:983, 20 ir 22 punktus).

55

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausybė teigia, kad Ankstesnio azartinių lošimų įstatymo, apie kurį buvo tinkamai pranešta Komisijai, 10 straipsnio 19 dalyje jau buvo numatytas draudimas skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, įskaitant ir nuotolinius lošimus. Minėtos vyriausybės teigimu, šio įstatymo pakeitimai nėra reikšmingi, nes jais nekeičiamos normos, apie kurias jau buvo pranešta, ar jų taikymo sritis, vadinasi, pažeidimu pripažinti Unigames veiksmai būtų buvę vertinami panašiai ir pagal Ankstesnį azartinių lošimų įstatymą.

56

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tokio teisės nuostatų pakeitimo apimties vertinimas yra nacionalinės teisės klausimas, priklausantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Falbert ir kt., C‑255/16, EU:C:2017:983, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalis „reikšmingai patikslina“ draudimą skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodo, kad veiksmai (t. y. informacijos, susijusios su Unigames siūlomais azartiniais lošimais, paskelbimas šios bendrovės interneto svetainėje), kurie pripažinti pažeidimu pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, negalėtų būti sankcionuojami pagal Ankstesnį azartinių lošimų įstatymą. Vadinasi, šio 10 straipsnio 19 dalimi buvo išplėsta to draudimo taikymo sritis.

58

Taigi iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad į Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalį buvo įtraukti nauji arba papildomi reikalavimai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 punkte nurodytą jurisprudenciją, palyginti su Ankstesnio azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi. Tuo remiantis, darytina išvada, – su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – kad apie pakeitimą, įtvirtintą galiojančioje įstatymo redakcijoje, turėjo būti pranešta pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

59

Šią išvadą patvirtina šio 5 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, kurioje numatyta pareiga „iš naujo pateikti“ techninio reglamento projektą, kai valstybė narė padaro reikšmingų tokio projekto pakeitimų, keičiančių jo taikymo sritį, sutrumpinančių iš pradžių numatytą įgyvendinimo terminą, pridedančių techninių specifikacijų ar reikalavimų arba padarančių juos labiau ribojančius.

60

Žinoma, Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa per se netaikytina situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, nes ta nuostata susijusi tik su atveju, kai vykstant nacionalinei teisėkūros procedūrai padaroma reikšmingų techninio reglamento projekto pakeitimų po to, kai apie šį projektą pranešta Komisijai (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Ince, C‑336/14, EU:C:2016:72, 79 punktą), taigi prieš galutinai jį priimant.

61

Vis dėlto šio 5 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa patvirtina tai, kad jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, reikšmingas pakeitimas padaromas ne prieš priimant galutinį techninio reglamento projektą, bet pakeičiant galiojantį techninį reglamentą, apie tokį pakeitimą, ypač kai juo išplečiama šio techninio reglamento taikymo sritis, turi būti pranešta atskirai (šiuo klausimu žr. 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Schwibbert, C‑20/05, EU:C:2007:652, 42 punktą).

62

Galiausiai, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytos pareigos pranešti nesilaikymas yra esminis procedūrinis pažeidimas priimant atitinkamus techninius reglamentus; dėl tokio nepranešimo šios taisyklės netaikomos, todėl jomis negalima remtis prieš privačius asmenis. Privatūs asmenys šiuo netaikymu gali remtis nacionaliniame teisme, kuris turi atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį nepranešta pagal šią direktyvą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 22 d. Sprendimo Sportingbet ir Internet Opportunity Entertainment, C‑275/19, EU:C:2020:856, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą, ir apie kurią pranešta Komisijai pagal šio 5 straipsnio 1 dalį, pakeitimu negalima remtis prieš ekonominės veiklos vykdytojus, jeigu apie tokį pakeitimą nepranešta ir juo išplėsta šių nuostatų taikymo sritis, taigi tai yra „techninis reglamentas“, apie kurį reikia pranešti pagal minėto 5 straipsnio 1 dalį.

64

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: