–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir S. Żyrek,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Hottiaux ir S. Noë,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) II skyriaus ir 66 straipsnio nuostatų, taip pat 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) II skyriaus nuostatų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant G.M.K.-Z.B.M., Lenkijos savivaldybės įstaigos, ir S.O., Nyderlanduose nuolat gyvenančio asmens, ginčą dėl reikalavimo sumokėti kompensaciją už Lenkijoje esančio nekilnojamojo turto nesutartinį naudojimą.

3

Reglamento Nr. 44/2001 11, 12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse buvo numatyta:

<…>

4

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje „Jurisdikcija“ buvo 1 skirsnis „Bendrosios nuostatos“, kuriame buvo įtvirtinti šio reglamento 2–4 straipsniai.

5

To reglamento 2 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

6

Minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant [II] skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

7

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnį „Speciali jurisdikcija“ sudarė 5–7 straipsniai.

8

To reglamento 5 straipsnyje buvo numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>

<…>“

9

To paties reglamento 6 straipsnyje buvo numatyta:

„Valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta:

<…>“

10

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 6 skirsnio „Išimtinė jurisdikcija“ 22 straipsnyje buvo nustatyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą:

Tačiau valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai taip pat turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto nuoma laikinam privačiam naudojimui ne ilgesniam kaip šešių mėnesių iš eilės laikotarpiui, jeigu nuomininkas yra fizinis asmuo ir jeigu nuomojamos nuosavybės savininko ir nuomininko nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje;

<…>“

11

Reglamentu Nr. 1215/2012 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001.

12

Reglamento Nr. 1215/2012 34 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„turėtų būti užtikrintas [1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais Konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie minėtos konvencijos (toliau – Briuselio konvencija)], [Reglamento Nr. 44/2001] ir šio reglamento tęstinumas ir tuo tikslu nustatytos pereinamosios nuostatos. Tęstinumą taip pat turi užtikrinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas <…> Briuselio konvenciją ir ją pakeičiančius reglamentus“.

13

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus „Jurisdikcija“ 2 skirsnį „Specialioji jurisdikcija“ sudaro šio reglamento 7–9 straipsniai.

14

Šio reglamento 7 straipsnyje numatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>“

15

To paties reglamento 8 straipsnyje numatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas:

<…>“

16

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 6 skirsnio „Išimtinė jurisdikcija“ 24 straipsnyje nustatyta:

„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:

Tačiau valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai taip pat turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto nuoma laikinam privačiam naudojimui ne ilgesniam kaip šešių mėnesių iš eilės laikotarpiui, jeigu nuomininkas yra fizinis asmuo ir jeigu nuomojamos nuosavybės savininko ir nuomininko nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje pačioje valstybėje narėje;

<…>“

17

VI skyriaus „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ 66 straipsnyje numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas tik pradėtam teismo procesui, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau.

2.   Nepaisant 80 straipsnio, Reglamentas [Nr. 44/2001] toliau taikomas teismo sprendimams, kurie priimami iškeltose bylose, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos iki 2015 m. sausio 10 d., kurie patenka į to reglamento taikymo sritį.“

18

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 2001 m. birželio 21 d.ustawa z dnia 21 czerwca 2001 r. o ochronie praw lokatorów, mieszkaniowym zasobie gminy i o zmianie Kodeksu cywilnego (Įstatymas dėl nuomininkų teisių apsaugos, savivaldybės gyvenamojo fondo ir Civilinio kodekso pakeitimų; toliau – Įstatymas dėl nuomininkų teisių apsaugos; Dz. U., Nr. 71, 733 pozicija) 18 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Asmenys, užimantys patalpas be teisinio pagrindo, privalo kas mėnesį mokėti kompensaciją iki patalpų atlaisvinimo dienos.“

19

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1964 m. lapkričio 17 d.ustawa – Kodeks postępowania cywilnego (Įstatymas dėl civilinio proceso kodekso (Dz. U., Nr. 43, 296 pozicija) 505 straipsnyje numatyta:

„1)   Atsakovas gali pateikti prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo.

„2)   Mokėjimo įsakymas netenka galios ta dalimi, dėl kurios pareikštas prieštaravimas. Jeigu toje pačioje byloje tik vienas iš atsakovų pareiškia prieštaravimą dėl vieno ar kelių reikalavimų, kurie buvo patenkinti, mokėjimo įsakymas netenka galios tik tų reikalavimų atžvilgiu.

<…>“

20

1994 m. fizinis asmuo T.O. su Lenkijos savivaldybės įstaiga G.M.K.-Z.B.M. sudarė Košaline (Lenkija) esančio būsto nuomos sutartį; jame šis asmuo gyveno su savo trimis vaikais, įskaitant S.O. Vėliau ši savivaldybės įstaiga nutraukė šią sutartį. 2007 m. Lenkijos teismas nurodė iškeldinti šiame būste gyvenančius asmenis, tačiau, tos savivaldybės įstaigos teigimu, jie nepaliko šio būsto.

21

2013 m. kovo 15 d. G.M.K.-Z.B.M. pateikė Sąd Rejonowy w Koszalinie I Wydział Cywilny (Košalino apylinkės teismas, I civilinių bylų skyrius, Lenkija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ieškinį, kuriuo reikalavo sumokėti kompensaciją. Šiame ieškinyje, kuris, atrodo, grindžiamas Įstatymo dėl nuomininkų teisių apsaugos 18 straipsniu, G.M.K.-Z.B.M. prašė įpareigoti T.O. ir jo tris vaikus tokią kompensaciją jai sumokėti už nesutartinį atitinkamo būsto naudojimą 2011 ir 2012 m. Ieškinyje visų atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo nurodyta Lenkijoje.

22

Išnagrinėjus šį ieškinį, buvo išduotas mokėjimo įsakymas. Jį vienas iš atsakovų visų kitų atsakovų vardu atsiėmė adresu Lenkijoje. Kadangi tuo metu dėl to mokėjimo įsakymo nebuvo pateiktas prieštaravimas, jis buvo pripažintas galutiniu ir vykdytinu.

23

2023 m. liepos 7 d. S.O. sėkmingai pateikė prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, remdamasi Civilinio proceso kodekso 505 straipsniu; ji prašė grąžinti bylą nagrinėti iš naujo ir atmesti 2013 m. kovo 15 d. ieškinį kaip nepriimtiną. S.O. teigė, kad Lenkijos teismai neturi jurisdikcijos, nes nuo 2007 m. ji nuolat gyveno tik Nyderlanduose. S.O. pridūrė, kad ji niekada nebuvo sudariusi nagrinėjamo būsto nuomos sutarties.

24

Tačiau G.M.K.-Z.B.M. teigė, kad Lenkijos teismai turėjo jurisdikciją. Ši įstaiga tvirtino, kad atitinkamus atsakovus sieja labai glaudus ryšys, nes jie visi yra giminaičiai ir kartu gyveno tame būste, todėl buvo tikslinga kartu nagrinėti jos jiems pareikštus reikalavimus dėl sumokėjimo.

25

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, visų pirma, dėl Reglamento Nr. 44/2001 taikymo laiko atžvilgiu srities, palyginti su jį pakeitusiu Reglamentu Nr. 1215/2012, ir konkrečiai dėl pastarojo reglamento 66 straipsnyje vartojamos sąvokos „pradėtas teismo procesas“ aiškinimo. Jis siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju ši sąvoka apima ieškinį dėl kompensacijos sumokėjimo, kurį ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė 2013 m. kovo 15 d., ar prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, išduoto pareiškus šį ieškinį, – jį S.O. pateikė 2023 m. liepos 7 d., siekdama, kad atitinkama byla būtų išnagrinėta iš naujo.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus arba Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus, jei šis reglamentas taikytinas, nuostatas asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, byla gali būti iškelta kitos valstybės narės teisme, kuriame pareikštas ieškinys dėl kompensacijos sumokėjimo už šioje kitoje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto nesutartinį naudojimą.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar toks ieškinys patenka į sąvoką „byla dėl delikto arba kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą ar Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punktą. Iš 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Obala i lučice (C‑307/19, EU:C:2021:236) būtų galima suprasti, kad ši sąvoka apima bet kokius reikalavimus, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nėra priskirtini prie „byl[ų] dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį arba Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį. Vis dėlto iš Lenkijos jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į Įstatymą dėl nuomininkų teisių apsaugos, kito asmens patalpų užėmimas be teisinio pagrindo nėra deliktas.

28

Antra, tas teismas siekia išsiaiškinti, ar remiantis Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktu arba Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 1 punktu galima daryti išvadą, kad jis turėtų nagrinėti jam pateiktą ieškinį taip, kad galėtų priimti bendrą sprendimą dėl visų šiame ieškinyje nurodytų atitinkamame būste gyvenusių asmenų. Iš Lenkijos teisės matyti, kad dėl kiekvieno iš šių asmenų gali būti priimti skirtingi sprendimai, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamas asmuo gyveno ar negyveno šiame būste po nagrinėjamos nuomos sutarties nutraukimo, nes minėti asmenys nėra solidariai atsakingi. Tokia galimybė gali būti kliūtis taikyti šias nuostatas, kaip šio teismo tarptautinės jurisdikcijos pagrindą, pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui.

29

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar ieškinys dėl kompensacijos sumokėjimo už tai, kad be leidimo buvo naudojamasi kitam asmeniui priklausančiu nekilnojamuoju turtu nutraukus dėl jo sudarytą nuomos sutartį, yra ieškinys, „kurio dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punktą arba Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktą. Šio teismo teigimu, toks aiškinimas galėtų būti atmestas atsižvelgiant į 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Schneider (C‑386/12, EU:C:2013:633).

30

Galiausiai minėtas teismas nurodo, kad tuo atveju, jei nė viena iš šio sprendimo 27–29 punktuose nurodytų reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 1215/2012 nuostatų neleistų pagrįsti Lenkijos teismų jurisdikcijos, jis atmes kaip nepriimtiną 2013 m. kovo 15 d. ieškovės pagrindinėje byloje pareikštą ieškinį.

31

Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy w Koszalinie I Wydział Cywilny (Košalino apylinkės teismas, I civilinių bylų skyrius) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti šio reglamento taikymą ratione temporis, teismo procesas laikytinas pradėtu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tą dieną, kai ieškovas pareiškė ieškinį byloje, kurioje vėliau priimtas sprendimas, ar tą dieną, kai atsakovas vėliau pareiškė dėl šio sprendimo prieštaravimą, prašydamas šią bylą išnagrinėti iš naujo.

33

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šis reglamentas visų pirma taikomas teismo procesams, pradėtiems 2015 m. sausio 10 d. ir vėliau. Šio 66 straipsnio 2 dalyje pridurta, kad Reglamentas Nr. 44/2001 ir toliau taikomas teismo sprendimams, priimtiems iki šios datos iškeltose bylose.

34

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį dėl kompensacijos sumokėjimo 2013 m. kovo 15 d. ir kad vienas iš keturių šiame ieškinyje nurodytų atsakovų, t. y. S.O., 2023 m. liepos 7 d. šiam teismui sėkmingai pateikė prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, kuris buvo išduotas išnagrinėjus tą ieškinį.

35

Pirmojo klausimo formuluotė susijusi su atveju, kai dėl nagrinėjamo ieškinio pradėta „byla“ buvo „galutinai baigta“. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad nagrinėjamu atveju S.O. prieštaravimas siekiant, kad ši byla būtų išnagrinėta iš naujo, yra pagrįstas, todėl atrodo, kad ginčijamas mokėjimo įsakymas nustojo galioti šiam asmeniui pagal Civilinio proceso kodekso 505 straipsnio 2 dalį.

36

Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar, siekiant taikyti Reglamentą Nr. 44/2001 arba Reglamentą Nr. 1215/2012, lemiama data nustatant šio reglamento 66 straipsnyje nurodytą teismo procesą yra diena, kai ieškovas pareiškė ieškinį, dėl kurio priimtas teismo sprendimas, ar diena, kai atsakovas dėl šio sprendimo pateikė prieštaravimą, siekdamas, kad atitinkama byla būtų išnagrinėta iš naujo.

37

Atliekant tokį tiesioginės valstybės narės teismo jurisdikcijos patikrinimą, siekiant nustatyti, ar pagal šio reglamento 66 straipsnio 1 dalį ratione temporis taikytinas Reglamentas Nr. 44/2001, ar Reglamentas Nr. 1215/2012, reikia remtis proceso šiame teisme, į kurį kreiptasi, pradžios data (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Pula Parking, C‑551/15, EU:C:2017:193, 25 ir 26 punktus ir 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Guaitoli ir kt., C‑213/18, EU:C:2019:927, 29 punktą).

38

Konkrečiai kalbant, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 1 dalį prieštaravimas, pateiktas valstybės narės teismui, kuriam vadovaujantis taikytinomis nacionalinės proceso teisės normomis kartu pateikiamas prašymas iš naujo išnagrinėti atitinkamą bylą, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turi būti laikomas pradinio ieškinio tęsiniu, nes šis atsakovo pateiktas prašymas yra aktas, kuriuo inicijuojamas procesas, kuris nėra nepriklausomas nuo inicijuoto šiuo pradiniu ieškiniu, bet yra jo tęsinys.

39

Šis aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, iš kurios matyti, kad taikydamas šio 66 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti savo tarptautinę jurisdikciją paisydamas pirmosios instancijos teismo tarptautinės jurisdikcijos, todėl kaip atskaitos kriterijumi turi būti remiamasi pradinės bylos iškėlimo data (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimo Hanssen Beleggingen, C‑341/16, EU:C:2017:738, 3, 4, 20 ir 22 punktus ir 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo AMS Neve ir kt., C‑172/18, EU:C:2019:674, 16, 28, 34 ir 36 punktus).

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, siekiant nustatyti šio reglamento taikymą ratione temporis, teismo procesas laikytinas pradėtu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tą dieną, kai ieškovas pareiškė ieškinį byloje, kurioje vėliau priimtas sprendimas, o ne tą dieną, kai atsakovas vėliau pareiškė dėl šio sprendimo prieštaravimą, prašydamas šią bylą išnagrinėti iš naujo.

41

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas alternatyviai siekia išsiaiškinti dėl savo paties jurisdikcijos, nelygu, koks būtų Teisingumo Teismo atsakymas į pirmąjį klausimą, t. y. ar jis turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus nuostatas, būtent pagal jo 5 straipsnio 3 punktą, 6 straipsnio 1 punktą ir 22 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, o gal pagal Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus nuostatas, būtent jo 7 straipsnio 2 punktą, 8 straipsnio 1 punktą ir 24 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą.

42

Iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad pagrindinėje byloje teismo procesas buvo pradėtas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 1 dalį, tada, kai ieškovė pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį, t. y. 2013 m. kovo 15 d. Tuo remiantis, darytina išvada, kad šioje byloje ratione temporis taikytinos būtent Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos ir būtent jos turi būti aiškinamos, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų šioje byloje priimti sprendimą.

43

Vis dėlto iš Reglamento Nr. 1215/2012 34 konstatuojamosios dalies matyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog šiuo reglamentu buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, kuris savo ruožtu pakeitė Briuselio konvenciją, Teisingumo Teismo pateiktas vieno iš šių teisės aktų nuostatų išaiškinimas taikomas ir kitų teisės aktų nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti „lygiavertėmis“ (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Mahá, C‑494/23, EU:C:2024:848, 27 punktą ir 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo Mutua Madrileña Automovilista, C‑536/23, EU:C:2025:293, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Reikia pažymėti, kad egzistuoja toks Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto, 6 straipsnio 1 punkto ir 22 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos ir atitinkamai Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkto, 8 straipsnio 1 punkto ir 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos lygiavertiškumas.

44

Tai patikslinus, atrodo, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas, 6 straipsnio 1 punktas ir 22 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad viena iš šių nuostatų taikytina teismo procesui, kuriuo siekiama, kad būtų sumokėta kompensacija už nekilnojamojo turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra atitinkamo atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, nesutartinį naudojimą nutraukus šio nekilnojamojo nuomos sutartį.

45

Šio reglamento 22 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, 5 straipsnio 3 punktą ir 6 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti paeiliui.

46

Dėl galimo Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos taikymo tokiam teismo procesui, koks nurodytas šio sprendimo 44 punkte, reikia priminti, kad pagal šią nuostatą valstybės narės, kurioje yra atitinkamas nekilnojamasis turtas, teismai turi išimtinę jurisdikciją teismo procesuose, „kurių objektas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma“, neatsižvelgiant į šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą.

47

Šis 22 straipsnis yra Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 6 skirsnyje, kuriame įtvirtintos tam tikros išimtinės jurisdikcijos taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo bendrosios valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismų jurisdikcijos taisyklės, numatytos šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jo 3 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į šio reglamento 11 ir 12 konstatuojamąsias dalis. Atsižvelgiant į tai, kad 22 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa yra nukrypti leidžianti nuostata, ji neturi būti aiškinama plačiau, nei to reikalauja ja siekiamas tikslas (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 2 d. Sprendimo Hassett ir Doherty, C‑372/07, EU:C:2008:534, 19 punktą ir 2023 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Roompot Service, C‑497/22, EU:C:2023:873, 25 punktą).

48

Dėl Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa siekiamo tikslo Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į gero teisingumo vykdymo poreikius, pabrėždamas, kad pagrindinis motyvas suteikti išimtinę jurisdikciją valstybės narės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, teismams yra tas, kad nekilnojamojo turto buvimo vietos teismas, atsižvelgiant į geografinį atstumą, geriausiai gali išsamiai susipažinti su faktinėmis aplinkybėmis ir taikyti taisykles ir papročius, kurie paprastai galioja nekilnojamojo turto buvimo valstybėje. Konkrečiai nekilnojamojo turto nuomos atveju ši išimtinė jurisdikcija ypač pateisinama savininko ir nuomininko santykių sudėtingumu, taip pat tuo, kad šie santykiai reglamentuojami valstybės, kur yra išnuomotas nekilnojamasis turtas, specialiomis teisės normomis (kai kurios iš jų yra imperatyvios) (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komu ir kt., C‑605/14, EU:C:2015:833, 25 ir 30 punktus ir 2023 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Roompot Service, C‑497/22, EU:C:2023:873, 26 ir 27 punktus).

49

Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, pirma, Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje esanti formuluotė „teismo proces[ai], kurių objektas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą“ turi būti aiškinama savarankiškai, siekiant užtikrinti vienodą jo taikymą visose valstybėse narėse. Šioje nuostatoje numatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė galioja tik ieškiniams dėl tokių teisių, kuriems taikomas minėtas reglamentas ir kuriais siekiama nustatyti nekilnojamojo turto dydį, sudėtį, nuosavybės, valdymo ar kitas daiktines teises į šį turtą ir užtikrinti šių teisių turėtojams su jų statusu susijusių pirmumo teisių apsaugą. Siekiant taikyti šią nuostatą nepakanka to, kad atitinkamame ieškinyje būtų keliamas klausimas dėl daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba kad jis turėtų ryšį su tuo nekilnojamuoju turtu. Toks ieškinys turi būti grindžiamas daiktine teise, kuri suvaržo materialųjį daiktą ir sukelia pasekmių visiems, o ne asmenine teise, kuria galima remtis tik prieš skolininką (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Schneider, C‑386/12, EU:C:2013:633, 21 punktą; 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Schmidt, C‑417/15, EU:C:2016:881, 30, 31 ir 34 punktus ir 2019 m. vasario 14 d. Sprendimo Milivojević, C‑630/17, EU:C:2019:123, 97, 99 ir 100 punktus).

50

Antra, siekiant nustatyti, ar ginčas susijęs su „nekilnojamojo turto nuoma“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, reikia išnagrinėti, pirma, ar šis ginčas susijęs su nekilnojamojo turto nuomos sutartimi ir, antra, ar šio ginčo dalykas yra tiesiogiai susijęs su iš šios nuomos sutarties kylančiomis teisėmis ir pareigomis, nes nepakanka, kad tas ginčas būtų susijęs su tokia sutartimi. Šioje nuostatoje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė apima ginčus dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu sąlygų, t. y. visų pirma nuomotojų ir nuomininkų ginčus, susijusius su nuomos sutarčių egzistavimu ar aiškinimu, nuomininko padarytos žalos atlyginimu ar išnuomoto turto iškraustymu (šiuo klausimu žr. 2023 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Roompot Service, C‑497/22, EU:C:2023:873, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

51

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad jo nagrinėjamas ieškinys susijęs su kompensacijos sumokėjimu už naudojimąsi būstu pasibaigus su juo susijusiai nuomos sutarčiai. Neginčijama, kad nuo tos dienos, kai savivaldybės įstaiga, kuriai priklauso šis būstas, nutraukė su T.O. sudarytą nuomos sutartį, keturi atsakovai, kuriems iškelta byla pagal pradinį ieškinį, t. y. T.O. ir jo trys vaikai, tapo asmenimis, kurie tame būste toliau gyvena be teisinio pagrindo, taigi neturėdami jokių teisių į jį. Be to, atrodo neginčyta, kad S.O. asmeniškai nesudarė šios nuomos sutarties, turint omenyje, kad ji yra minėtą sutartį pasirašiusios šalies vaikas ir vėliau prie jos neprisijungė, todėl šių sutartinių santykių atžvilgiu ji turi būti laikoma trečiąja šalimi.

52

Reikia manyti, kad toks ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų sumokėta kompensacija už nesutartinį nekilnojamojo turto naudojimą nutraukus jo nuomos sutartį, nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje numatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės taikymo sritį.

53

Iš tiesų, pirma, tokia analizė atitinka reikalavimą siaurai aiškinti šioje nuostatoje įtvirtintą nukrypti leidžiančią taisyklę ir yra suderinama su ja siekiamais tikslais, remiantis šio sprendimo 47 ir 48 punktuose priminta jurisprudencija. Konkrečiai kalbant, nagrinėjant tokį ieškinį dėl kompensacijos sumokėjimo nereikia atlikti tyrimo vietoje ir nereikalaujama nei įvertinti faktinių aplinkybių, nei taikyti atitinkamo nekilnojamojo turto buvimo vietos taisyklių ir papročių, kuriais galima pateisinti išimtinę valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, teismo jurisdikciją (pagal analogiją žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Reitbauer ir kt., C‑722/17, EU:C:2019:577, 47 ir 48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

54

Antra, ši analizė atitinka žodžių junginio „teismo procesuose, kurių objektas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą“ ir sąvokos „nekilnojamojo turto nuoma“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, aiškinimą, kuris primintas šio sprendimo 49 ir 50 punktuose. Iš tiesų, viena vertus, ieškinio dėl kompensacijos už nekilnojamojo turto nesutartinį naudojimą nutraukus to turto nuomos sutartį neapima šis žodžių junginys, nes toks ieškinys grindžiamas ne daiktine teise, sukeliančia pasekmių visiems, o asmenine teise, kuria galima remtis tik prieš tariamą skolininką, iš kurio reikalaujama sumokėti kompensaciją. Antra, sąvoka „nekilnojamojo turto nuoma“, kaip ji suprantama pagal šio 22 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, negali apimti tokio ieškinio, kokį pareiškė S.O., kuri yra trečiasis asmuo nutrauktos sutarties atžvilgiu, nes toks ieškinys nėra tiesiogiai susijęs su iš nuomos sutarties kylančiomis teisėmis ir pareigomis, todėl nėra grindžiamas savininko ir nuomininko santykiu (dėl nuostatos, atitinkančios minėtą 22 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, esančios Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 punkte, pagal analogiją žr. 1994 m. birželio 9 d. Sprendimo Lieber, C‑292/93, EU:C:1994:241, 15 ir 20 punktus ir 2001 m. balandžio 5 d. Nutarties Gaillard, C‑518/99, EU:C:2001:209, 20 punktą).

55

Trečia, šią analizę patvirtina P. Schlosser ataskaita dėl 1978 m. spalio 9 d. Konvencijos dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ir Protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią Konvenciją (OL C 59, 1979, p. 71). Iš šios ataskaitos 163 punkto matyti, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo, grindžiami daiktinių teisių pažeidimu, nepatenka į Briuselio konvencijos 16 straipsnio 1 punkto, atitinkančio Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą, taikymo sritį, nes daiktinės teisės, dažniausiai nuosavybės, buvimas ir esmė šiomis aplinkybėmis turi tik šalutinę reikšmę.

56

Todėl Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismo procesas dėl kompensacijos už nekilnojamojo turto nesutartinį naudojimą nutraukus turto, esančio kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra atitinkamo atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, nuomos sutartį nėra „teismo procesas, kurio objektas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma“, ir jo neapima sąvoka „nekilnojamojo turto nuoma“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

57

Dėl galimo Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto taikymo tokiam teismo procesui, koks nurodytas šio sprendimo 44 punkte, reikia priminti, kad iš šios nuostatos matyti, jog valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje „byl[a] dėl delikto arba kvazidelikto“ gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismuose.

58

Pagal suformuotą jurisprudenciją specialios jurisdikcijos taisyklė, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte, turi būti aiškinama savarankiškai (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 22 d. Sprendimo FCA Italy ir FPT Industrial, C‑81/23, EU:C:2024:165, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl aiškinant šią nuostatą neturi reikšmės tai, kad nacionalinėje jurisprudencijoje, kaip antai susijusioje su Įstatymu dėl nuomininkų teisių apsaugos, gyvenimas kito asmens patalpose be teisinio pagrindo kvalifikuojamas arba nekvalifikuojamas kaip „deliktas“.

59

Iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, pirma, kad ši specialiosios jurisdikcijos taisyklė, kuria nukrypstama nuo reglamento 2 straipsnyje nustatytos bendrosios atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismų jurisdikcijos taisyklės, turi būti aiškinama siaurai ir, antra, kad ji grindžiama ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismo buvimu, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą šiems teismams dėl gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (šiuo klausimu žr. 2024 m. vasario 22 d. Sprendimo FCA Italy ir FPT Industrial, C‑81/23, EU:C:2024:165, 23–25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60

Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „byla dėl delikto ar kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, apima bet kokius reikalavimus, kurie, pirma, nėra priskirtini „prie bylų dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, ir kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę, todėl reikia patikrinti, ar šios dvi sąlygos tenkinamos (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Obala i lučice, C‑307/19, EU:C:2021:236, 83 ir 85 punktus ir 2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimo HRVATSKE ŠUME, C‑242/20, EU:C:2021:985, 42 ir 43 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

61

Dėl pirmosios iš šių sąlygų Teisingumo Teismas jau paaiškino, kad savarankiška sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, apima bet kokį reikalavimą, grindžiamą vieno asmens laisva valia prisiimta prievole kito asmens atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 52 punktą ir 2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimo HRVATSKE ŠUME, C‑242/20, EU:C:2021:985, 44 punktą).

62

Nagrinėjamu atveju toks prašymas sumokėti kompensaciją, kokį ieškovė pagrindinėje byloje pateikė S.O., nepatenka į šią sąvoką „byla dėl sutarties“, nes toks prašymas grindžiamas aplinkybe, kad asmuo nekilnojamuoju turtu naudojosi neturėdamas laisvo savininko sutikimo, išreikšto nuomos sutarties forma.

63

Dėl šio sprendimo 60 punkte nurodytos antrosios sąlygos jau buvo nuspręsta, kad ieškiniu siekiama, kad būtų nustatyta atsakovo atsakomybė, kai žalą sukėlęs įvykis, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, gali būti priskirtas atsakovui dėl to, kad jis kaltinamas dėl veiksmų ar neveikimo, prieštaraujančių pagal įstatymą nustatytai pareigai ar draudimui. Iš tiesų turi būti įmanoma nustatyti priežastinį žalos ir neteisėto veiksmo, dėl kurio atsirado ši žala, ryšį, nesant reikalo konkrečiai atskirti „bylas dėl kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimo HRVATSKE ŠUME, C‑242/20, EU:C:2021:985, 52–54 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

64

Nagrinėjamu atveju reikalavimas sumokėti kompensaciją dėl kitam asmeniui priklausančio nekilnojamojo turto nesutartinio naudojimo grindžiamas prievole, atsiradusia dėl žalą sukėlusio įvykio, nes ši prievolė neatsirado nepriklausomai nuo atsakovo elgesio, todėl galima nustatyti priežastinį tariamos žalos ir galimo neteisėto šio atsakovo veikimo ar neveikimo ryšį (žr., a contrario, 2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimo HRVATSKE ŠUME, C‑242/20, EU:C:2021:985, 55 punktą).

65

Kadangi, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija, šio sprendimo 60 punkte nurodytos dvi sąlygos yra tenkinamos tokios kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje situacijos atveju, reikalavimas sumokėti kompensaciją už nesutartinį nekilnojamojo turto naudojimą turi būti laikomas priskirtinu prie „byl[os] dėl delikto arba kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą.

66

Toliau pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės galėtų pripažinti turįs jurisdikciją pagal šio 5 straipsnio 3 punktą kaip „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, teismas, nes atitinkamas nekilnojamasis turtas yra Lenkijoje, tiksliau – šio teismo veiklos teritorijoje. Šiuo klausimu reikia priminti, viena vertus, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ reiškia ir vietą, kurioje žala atsirado, ir vietą, kurioje atsirado šią žalą lėmusi aplinkybė. Kita vertus, ši nuostata leidžia nustatyti teismo jurisdikciją dėl visų tariamai atsakingų asmenų pagal vietą, kurioje atsirado nurodoma žala, su sąlyga, kad ji atsirado teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 5 d. Sprendimo flyLAL-Lithuanian Airlines, C‑27/17, EU:C:2018:533, 42 punktą ir 2024 m. liepos 4 d. Sprendimo MOL, C‑425/22, EU:C:2024:578, 26 punktą).

67

Vis dėlto, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas faktines aplinkybes, siekiant jam pateikti naudingą atsakymą, reikia patikslinti, kad jis turės patikrinti, ar nagrinėjamu atveju „žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, įvyko dėl S.O. veiksmų ir, konkrečiai, ar S.O. asmeniškai gyveno konkrečiame būste pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. 2011 ir 2012 m. Remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, negalima atmesti galimybės, kad tuo laikotarpiu S.O. gyveno tik Nyderlanduose. Jeigu ji tame būste negyveno, negalima nustatyti nė vieno iš sąsajos veiksnių, dėl kurių šis 5 straipsnio 3 punktas būtų taikomas S.O.

68

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad reikalavimas sumokėti kompensaciją už nesutartinį nekilnojamojo turto naudojimą turi būti laikomas patenkančiu į sąvoką „byla dėl delikto arba kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

69

Dėl galimo Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkto taikymo teismo procesui, koks nurodytas šio sprendimo 44 punkte, reikia priminti, kad šioje nuostatoje numatyta, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas, kai jis yra vienas iš atsakovų, vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo.

70

Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės tikslas rodo, kad ji, remiantis to reglamento 12 ir 15 konstatuojamosiomis dalimis, numatyta siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą, maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti galimo skirtingose valstybėse priimtų sprendimų nesuderinamumo (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Profit Investment SIM, C‑366/13, EU:C:2016:282, 61 punktą ir 2025 m. vasario 13 d. Sprendimo Athenian Brewery ir Heineken, C‑393/23, EU:C:2025:85, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Kadangi šia specialios jurisdikcijos taisykle nukrypstama nuo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje įtvirtinto principo, kad jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, ji turi būti aiškinama siaurai. Tam, kad būtų galima sprendimus laikyti potencialiai nesuderinamais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, nepakanka, kad ginčas būtų išspręstas skirtingai, dar reikia, kad skirtingas sprendimas būtų priimtas dėl tokios pačios faktinės ir teisinės situacijos. Vien aplinkybės, kad vienos iš procedūrų rezultatas gali turėti įtakos kitos procedūros rezultatui, nepakanka, kad sprendimai, kuriuos reikia priimti abiejose šiose procedūrose, būtų kvalifikuoti kaip „nesuderinami“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Profit Investment SIM, C‑366/13, EU:C:2016:282, 63, 65 ir 66 punktus ir 2025 m. vasario 13 d. Sprendimo Athenian Brewery ir Heineken, C‑393/23, EU:C:2025:85, 21 ir 22 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

72

Be to, pagal šį 6 straipsnio 1 punktą ieškovui negali būti leidžiama pareikšti ieškinį keliems atsakovams vien siekiant, kad byla kuriam nors iš jų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teisme, ir taip apeiti šioje nuostatoje įtvirtintą jurisdikcijos taisyklę. Bylą nagrinėjantis teismas tokį piktnaudžiavimą gali konstatuoti tik turėdamas patikimų įrodymų, kurie jam leistų padaryti išvadą, kad ieškovas dirbtinai sukūrė arba išlaikė šios nuostatos taikymo sąlygas (šiuo klausimu žr. 2025 m. vasario 13 d. Sprendimo Athenian Brewery ir Heineken, C‑393/23, EU:C:2025:85, 23 ir 24 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

73

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi, pirma, įvertinti, ar susiklostė tokia pati teisinė ir faktinė padėtis, nevertindamas atitinkamo ieškinio priimtinumo ar pagrįstumo, ir, antra, įsitikinti, kad ieškiniais, pareikštais keliems atsakovams, nesiekiama dirbtinai tenkinti Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punkte nustatytų sąlygų. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali šiam teismui pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, naudingą jam atliekant tokį vertinimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Profit Investment SIM, C‑366/13, EU:C:2016:282, 64 punktą ir 2025 m. vasario 13 d. Sprendimo Athenian Brewery ir Heineken, C‑393/23, EU:C:2025:85, 25 ir 41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

74

Nagrinėjamu atveju ieškovė pagrindinėje byloje teigia, kad Lenkijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją, nes keturių atsakovų, kuriems byla iš pradžių buvo iškelta dėl jos 2013 m. kovo 15 d. ieškinio, tarpusavio ryšys yra toks glaudus, kad jiems pateiktus reikalavimus dėl kompensacijos reikėtų nagrinėti kartu, siekiant išvengti skirtumų, jeigu sprendimai būtų priimti per skirtingus procesus. Kaip nurodyta šio sprendimo 28 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šiuos prašymus būtina nagrinėti kartu, tačiau pažymi, kad atitinkami atsakovai yra tos pačios šeimos nariai ir kad jie anksčiau kartu gyveno būste, dėl kurio naudojimo pateikti minėti reikalavimai.

75

Su sąlyga, kad tai patikrins šis teismas, reikia konstatuoti, jog mažai tikėtina, kad šio ieškinio pareiškimo dieną egzistavo tokia pati faktinė ir teisinė situacija, dėl kurios kiltų pavojus, kad skirtingose valstybėse narėse būtų priimti „nesuderinami“ sprendimai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą, jeigu nagrinėjami reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, o tai pateisintų šioje nuostatoje numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymą.

76

Iš tikrųjų reikalavimai dėl kompensacijos sumokėjimo, kuriuos ieškovė pagrindinėje byloje pateikė keturiems asmenims, kuriems pareikštas minėtas ieškinys, yra bet kuriuo atveju tarpusavyje susiję dėl savo dalyko, nes šių reikalavimų tikslas tas pats. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal taikytinas Lenkijos teisės nuostatas, pirma, šie reikalavimai gali būti atskirti, nes dėl šių asmenų gali būti priimami skirtingi sprendimai, atsižvelgiant į tai, ar kiekvienas iš jų atitinkamu laikotarpiu gyveno atitinkame būste, ir, antra, tie asmenys nėra solidariai atsakingi, o tai, atrodo, reiškia, kad reikia individualiai išnagrinėti inkriminuojamas faktines aplinkybes. Savo rašytinėse pastabose Lenkijos vyriausybė lyg iš esmės patvirtina, kad pagal nacionalinę teisę leidžiama dėl minėtų asmenų priimti individualius sprendimus, atsižvelgiant į tai, ar, remiantis teismo, į kurį kreiptasi, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kiekvienas iš jų gyveno tame būste, ar ne.

77

Taigi Reglamento Nr. 44/2001 6 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškinio, kurį ieškovas pareiškė keliems atsakovams valstybės narės teisme, pareiškimo dieną egzistavo tokia pati faktinė ir teisinė situacija, dėl kurios tikslinga šiems atsakovams pareikštus reikalavimus nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų, jei šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai skirtingose valstybėse narėse, o tai turi patikrinti bylą nagrinėjantis teismas.

78

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas, 6 straipsnio 1 punktas ir 22 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinami taip:

79

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: