Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,

pateikta 2025 m. kovo 27 d.(1)

Byla C‑168/24

PMJC SAS

prieš

[W] [X],

[M] [X],

[X] Créative SAS

(Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prekių ženklai – Direktyvos 2008/95/EB ir 2015/2436 – Prekių ženklo registracijos panaikinimo pagrindai – Klaidinantis naudojimas – Prekių ženklas, atitinkantis kūrėjo pavardę – Prekių ženklo perdavimas – Naujojo savininko veiksmai, kuriais siekiama, kad vartotojas manytų, jog kūrėjas tebedalyvauja kuriant prekių ženklu pažymėtas prekes “

I.      Įvadas

1.        Pagal Sąjungos teisę prekių ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu, be kita ko, jo savininkui jį naudojant gali būti suklaidinta visuomenė ypač dėl prekių ar paslaugų, kurioms jis įregistruotas, rūšies, kokybės ar geografinės kilmės(2).

2.        Praeityje šios taisyklės svarba buvo aptariama kalbant apie prekių ženklus, kurie atitiko pirminio tų prekių kūrėjo ir gamintojo vardą ir (arba) pavardę, nors tas kūrėjas nebedalyvavo versle, kuriam priklauso tie prekių ženklai. Šiuo atžvilgiu Sprendime Emanuel(3) Teisingumo Teismo aiškiai nurodė, kad vien ryšio tarp kūrėjo ir prekių ženklo savininko nutraukimas savaime nereiškia, kad toks prekių ženklas tapo klaidinantis ir dėl to turi būti panaikinta jo registracija.

3.        Vis dėlto šioje byloje ši išvada tikrinama esant kiek sudėtingesnėms aplinkybėms.

4.        Konkrečiai kalbant, ši byla susijusi su Prancūzijos bendrove [W] [X], kurią [W] [X] įsteigė, ketindamas užsiimti prekyba drabužiais ir mados aksesuarais. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, teisės į du Prancūzijos prekių ženklus, kurie abu atitinka [W] [X] pavardę (toliau – ginčijami prekių ženklai), buvo perleistos société par actions simplifiée (paprastoji akcinė bendrovė) PMJC (toliau – PMJC).

5.        Iš pradžių [W] [X] toliau bendradarbiavo su šia bendrove, tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė ir jie įsitraukė į teisminį ginčą, dėl kurio, be kita ko, pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Pagrindinėje byloje PMJC yra pareiškusi ieškinį [W] [X] dėl nesąžiningos konkurencijos ir teigia, kad šis pažeidė bendrovės teises į ginčijamus prekių ženklus. Priešieškiniu [W] [X] prašo panaikinti PMJC teises į šiuos prekių ženklus, nes PMJC sudaro vartotojams įspūdį, kad jis tebedalyvauja kuriant jais pažymėtas prekes.

6.        Šiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis Cour de Cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) klausia, ar pagal Sąjungos teisę galima panaikinti prekių ženklo, atitinkančio pirminio kūrėjo pavardę, registraciją dėl to, kad jis po perleidimo trečiajai šaliai naudojamas taip, kad visuomenė iš tikrųjų gali manyti, jog pirminis kūrėjas vis dar dalyvauja kuriant prekių ženklu pažymėtas prekes, nors jis to nebedaro.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Europos Sąjungos teisė

7.        Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu po registravimo datos:

<…>

b) paties savininko arba su savininko sutikimu prekių ženklas buvo naudojamas žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms jis įregistruotas, taip, kad gali suklaidinti visuomenę, ypač dėl tų prekių ar paslaugų pobūdžio, kokybės ar geografinės kilmės“.

8.        Šios nuostatos formuluotė buvo iš esmės tapati Direktyvos 89/104(4), kuri galiojo prieš priimant Direktyvą 2008/95, 12 straipsnio 2 dalies b punktui.

9.        Direktyvą 2008/95 savo ruožtu pakeitė Direktyva 2015/2436. Pastarosios direktyvos 20 straipsnio b punkto formuluotė vėlgi iš esmės tapati Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies b punktui (ir Direktyvos 89/104 12 straipsnio 2 dalies b punktui)(5).

10.      Iš tiesų, remiantis Direktyvos 2015/2436 20 straipsniu, „prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu po jo įregistravimo datos:

<...>

b)      paties savininko arba su savininko sutikimu prekių ženklas buvo naudojamas žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms jis įregistruotas, taip, kad gali suklaidinti visuomenę, ypač dėl tų prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės.“

B.      Nacionalinė teisė

11.      Pagal Code de la proprieté intellectuelle (Intelektinės nuosavybės kodeksas) redakcijos, taikytinos šios bylos aplinkybėms, L. 714‑6 straipsnio b punktą prekių ženklo, kuris dėl jo savininko veiksmų gali klaidinti, be kita ko, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės, savininko teisės panaikinamos.

III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudicinis klausimas

12.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad bendrovei [W] [X], kurią 1978 m. įsteigė [W] [X], ketindamas užsiimti prekyba drabužiais ir mados aksesuarais, buvo iškelta bankroto byla. Iškėlus šią bylą, 2012 m. PMJC buvo perleistas bendrovės materialusis ir nematerialusis turtas, įskaitant, be kita ko, teises į ginčijamus prekių ženklus, t. y. „[W] [X]“ Nr. 1 640 795(6) ir „[W] [X]“ Nr. 3 201 616(7).

13.      [W] [X] toliau bendradarbiavo su PMJC iki sutartyje numatyto termino pabaigos, t. y. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

14.      2018 m. birželio 21 d. PMJC pareiškė ieškinį [W] [X]. Ji teigė, kad, tęsdamas profesinę ir meninę veiklą per société par actions simplifiée (paprastoji akcinė bendrovė) [X] Creative, [W] [X] vykdė nesąžiningos ir parazitinės konkurencijos veiksmus ir pažeidė PMJC teises į nagrinėjamus prekių ženklus. Priešieškinyje [W] [X] prašė panaikinti PMJC teises į šiuos prekių ženklus, motyvuodamas tuo, kad PMJC nuo 2017 m. pabaigos iki 2019 m. pradžios juos naudojo klaidinamai, tiksliau taip, kad visuomenė manytų, jog jis yra šiais prekių ženklais pažymėtų prekių kūrėjas.

15.      Nors šis priešieškinis buvo atmestas pirmojoje instancijoje, Cour d'appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) jį patenkino ir 2022 m. spalio 12 d. sprendimu panaikino PMJC teises į ginčijamus prekių ženklus.

16.      Remiantis šiuo sprendimu, pagal Sąjungos teisę nedraudžiama panaikinti prekių ženklo, kurį sudaro kūrėjo pavardė, registracijos, jeigu šio prekių ženklo perėmėjas savo veiksmais visuomenei sudaro įspūdį, jog kūrėjas vis dar dalyvauja kuriant prekes, arba sudaro pakankamai rimtą galimybę taip suklaidinti.

17.      Cour d'appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) nusprendė, kad būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamu atveju, be kita ko, pažymėdamas, kad PMJC buvo du kartus pripažinta kalta dėl [W] [X] autorių teisių į neseniai sukurtus ir 2012 m. PMJC neperleistus kūrinius pažeidimo. Jo sprendime daroma išvada, kad ginčijami prekių ženklai tapo klaidinantys, nes jie naudojami žymint prekes, kurios buvo dekoruotos pažeidžiant [X] [Y] autorių teises.

18.      PMJC pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis Teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19.      Šiame teisme PMJC kritikuoja Cour d'appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimą, visų pirma remdamasi Teisingumo Teismo sprendimu Emanuel. PMJC tvirtina, kad šis sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad jos veiksmai, net jeigu jais būtų siekiama sudaryti vartotojui įspūdį, kad [W] [X] tebėra ginčijamais prekių ženklais pažymėtų prekių kūrėjas arba kad jis dalyvauja jas kuriant, negali turėti įtakos patiems prekių ženklams.

20.      Atsižvelgdamas į skirtingas nuomones dėl to, kaip turėtų būti aiškinamas minėtas Sprendimas Emanuel, Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar  [Direktyvos2008/95] 12 straipsnio 2 dalies b punktas ir [Direktyvos 2015/2436] 20 straipsnio b punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama panaikinti prekių ženklo, kurį sudaro kūrėjo pavardė, registraciją dėl to, kad po perleidimo jis buvo naudojamas tokiomis sąlygomis, dėl kurių visuomenė gali iš tikrųjų susidaryti įspūdį, jog šis kūrėjas tebedalyvauja kuriant šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes, nors taip nebėra?“

21.      Rašytines pastabas pateikė PJMC, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teismo posėdžio nebuvo surengta.

IV.    Analizė

22.      Šioje byloje nagrinėjama Sąjungos teisėje nustatyta taisyklė, pagal kurią prekių ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu „paties savininko <...> prekių ženklas buvo naudojamas žymėti prekėms ar paslaugoms, kurioms jis įregistruotas, taip, kad gali suklaidinti visuomenę, ypač dėl tų prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės“(8).

23.      Dėl konkrečių aplinkybių, į kurias atsižvelgiant reikėtų nagrinėti šią taisyklę, pažymėtina, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, jog PMJC buvo du kartus pripažinta kalta dėl [X] [Y] autorių teisių pažeidimo. Vis dėlto iš pateikto klausimo formuluotės matyti, kad nagrinėtinas klausimas yra platesnis ir susijęs su tuo, ar pirmiau nurodyta taisyklė apima situaciją, kai prekių ženklo savininkas naudoja prekių ženklą, kurį sudaro asmenvardis, taip, kad visuomenei susidaro įspūdis, jog konkretus kūrėjas vis dar dalyvauja kuriant šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes, nors taip nėra. Taigi šioje išvadoje bus remiamasi šia (platesne) prielaida, apibrėžta pateiktame klausime.

24.      Pradėdamas analizę išnagrinėsiu Sprendimą Emanuel, kuris yra pagrindinis Teisingumo Teismo jurisprudencijos šiuo klausimu elementas (A skirsnis). Paskui paaiškinsiu, kodėl pagal taikytiną Sąjungos teisės taisyklę iš esmės nedraudžiama panaikinti prekių ženklo, atitinkančio kūrėjo vardą ir (arba) pavardę, registracijos, kai jis naudojamas taip, kaip nurodyta pirmiau, tačiau su sąlyga, kad toks naudojimas iš tikrųjų trukdo atlikti esminę šio prekių ženklo funkciją (B skirsnis). Galiausiai išnagrinėsiu PMJC argumentą, grindžiamą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 2 dalimi (C skirsnis).

A.      Sprendimas „Emanuel“

25.      Šiame skirsnyje atskleisiu minėto sprendimo ratio decidendi (1 dalis) ir paaiškinsiu, kodėl, priešingai, nei teigia PMJC, šiame sprendime neatsakyta į prejudicinį klausimą (2 dalis).

1.      „Ratio decidendi“

26.       Byla, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, susijusi su mados prekių ženklais, kuriuose nurodyti vestuvinių suknelių modeliuotojos Elizabeth Emanuel, kuri išgarsėjo sukūrusi princesės Dianos vestuvinę suknelę, vardas ir pavardė(9). Kiek svarbu šiai bylai, E. F. Emanuel perleido savo verslą trečiajai šaliai: trumpai tariant, vykdant šį perleidimą, buvo perduotas įregistruotas prekių ženklas, sudarytas iš jos vardo ir pavardės, o vėliau E. F. Emanuel ryšiai su prekių ženklo savininke nutrūko. Paskui naujoji savininkė pateikė paraišką įregistruoti pakeistą minėto prekių ženklo versiją, kurioje ir toliau buvo nurodyti E. F. Emanuel vardas bei pavardė. Kadangi tuo metu visi E. F. Emanuel ryšiai su naująja savininke (įmone) buvo nutrūkę, E. F. Emanuel manė, kad prekių ženklas tapo klaidinantis. Taigi ji prieštaravo pakeisto prekių ženklo registracijai ir prašė panaikinti pradinio prekių ženklo registraciją.

27.      Teisingumo Teismui pateikti klausimai iš esmės buvo susiję su tuo, ar aplinkybė, kad E. F. Emanuel nebedalyvauja kuriant prekes, žymimas iš jos vardo ir pavardės sudarytais prekių ženklais, reiškia, kad šie prekių ženklai gali suklaidinti (anglų k. „deceptive“) (taigi negali būti registruojami) ir tapo klaidinantys (anglų k. „misleading“) (taigi gali būti panaikinta jų registracija)(10).

28.      Teisingumo Teismas pateikė neigiamą atsakymą dėl abiejų šių aspektų.

29.      Pirmiausia jis išnagrinėjo atsisakymo įregistruoti prekių ženklą dėl klaidinančio prekių ženklo pobūdžio klausimą.

30.      Sprendžiant šį konkretų klausimą, buvo ir tebėra taikoma taisyklė, pagal kurią „prekių ženklai, kurie gali suklaidinti visuomenę dėl, pavyzdžiui, prekių ir paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės“, „nebus registruojami arba, jeigu įregistruoti, galės būti pripažinti negaliojančiais“(11).

31.      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas iš esmės padarė išvadą, kad ryšio tarp kūrėjo ir įmonės, kuriai priklauso prekių ženklas, sudarytas iš kūrėjo vardo ir pavardės, nutrūkimas savaime nedaro prekių ženklo klaidinančio ir todėl neturi įtakos galimybei jį įregistruoti. Nors Teisingumo Teismas pripažino, kad vartotojui, perkančiam tam tikrus drabužius, pažymėtus prekių ženklu, kurį sudaro asmenvardis, galėtų daryti įtaką (klaidingas) įsivaizdavimas, jog juos sukūrė konkretus asmuo, kaip antai E. F. Emanuel toje byloje išnagrinėtu atveju, tai savaime nereiškia, kad šis iš asmenvardžio sudarytas prekių ženklas yra klaidinantis, nes už toje byloje nagrinėtu prekių ženklu pažymėtų prekių savybes ir kokybę ir toliau atsakė įmonė, naujoji to prekių ženklo savininkė(12).

32.      Ši išvada atspindi bendrąją prielaidą, pagal kurią pagrindinė prekių ženklo funkcija, trumpai tariant, yra nurodyti juo pažymėtų prekių kilmę ir užtikrinti, kad už prekių (arba paslaugų) kokybę būtų atsakinga viena įmonė(13). Šioje prielaidoje įtvirtinta mintis, kad prekių ženklas garantuoja, jog prekės gamybos (arba kūrimo) procesą kontroliuoja tam tikra įmonė, būtent prekių ženklo savininkė(14).

33.      Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas, pirma, rėmėsi šiuo pagrindu, kad paaiškintų, kodėl gali pasikeisti iš asmenvardžio sudaryto prekių ženklo savininkas (ir pirminis kūrėjas gali faktiškai nebekontroliuoti šio prekių ženklo) ir vien dėl šios aplinkybės prekių ženklas netampa klaidinantis (taigi negali būti draudžiama įregistruoti jo pakeistą variantą).

34.      Antra, Sprendimo Emanuel 53 punkte Teisingumo Teismas šią išvadą pritaikė E. F. Emanuel reikalavimui panaikinti prekių ženklo registraciją, remdamasis, pirma, atitinkamo panaikinimo pagrindo sąlygų ir, antra, atitinkamo atsisakymo registruoti pagrindo sąlygų tapatumu.

35.      Nors prie šių paskutinių motyvų grįšiu vėliau, iš Sprendimo Emanuel darytina išvada, kad negalima pritarti teiginiui, jog prekių ženklas, atitinkantis modeliuotojo vardą ir pavardę, tampa klaidinantis vien dėl to, kad nutrūksta ryšys tarp modeliuotojo ir įmonės, tiekiančios prekes, pažymėtas tokiu prekių ženklu. Toks atsiejimas savaime neturi įtakos prekių ženklo tinkamumui būti įregistruotam ir nesudaro pagrindo panaikinti jo registraciją.  

36.      Noriu pažymėti, kad priešingas sprendimas iš tikrųjų pakenktų pačiai prekių ženklo, atitinkančio fizinio asmens vardą ir (arba) pavardę, galimybei būti savarankišku komercinių sandorių objektu(15). Vis dėlto ši išvada nėra neaiški ir ji neginčijama pagrindinėje byloje.

37.      Ginčijamas šio sprendimo 50 punkte pateiktos papildomos Teisingumo Teismo išvados poveikis. Šiame punkte Teisingumo Teismas iš esmės pažymėjo, kad jeigu būtų nustatyta, jog naujoji savininkė siekė suklaidinti vartotojus, kad šie manytų, jog E. F. Emanuel vis dar yra šiuo ženklu pažymėtų prekių kūrėja, toks elgesys galėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas, bet negalėtų būti prilygintas suklaidinimui, taigi negalėtų „paveikti paties prekių ženklo bei galimybės jį įregistruoti“(16).

38.      PMJC remiasi šiuo teiginiu, tvirtindama, kad net jeigu būtų nustatyta, jog ji siekė priversti vartotojus klaidingai manyti, jog [X] [W] vis dar dalyvauja kuriant pažymėtas prekes, tai negalėtų būti pagrindas panaikinti ginčijamų prekių ženklų registraciją. Iš esmės iš šios šalies argumentų matyti, kad nors Sprendimo Emanuel 50 punkte išdėstytas teiginys susijęs su prekių ženklo registracija, jis mutatis mutandis taikytinas panaikinimui, atsižvelgiant į to sprendimo 53 punkte pateiktą Teisingumo Teismo pastabą, kad, atsižvelgiant į taikomų pagrindų tapatumą, bylos „panaikinimo aspektas“ turėjo būti vertinamas taip pat kaip ir jos „registracijos aspektas“.

39.      Toliau paaiškinsiu, kodėl šis požiūris nėra teisingas.

2.      Tiksli Sprendimo „Emanuel“ apimtis

40.      Norint suprasti tikslią Sprendimo Emanuel apimtį, būtina atidžiau pažvelgti į jo reikšmę, pirma, išnagrinėtam registracijos aspektui (a punktas) ir, antra, panaikinimo aspektui (b punktas).

a)      Registracija

41.      Pirmiausia pažymėtina, kad atsisakymo registruoti pagrindas dėl prekių ženklo klaidinamojo pobūdžio (kurio turinys pateiktas šios išvados 30 punkte) nagrinėjamas tik atsižvelgiant į pateiktą registruoti žymenį, remiantis jam būdingomis savybėmis(17) (kurios nagrinėjamos atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, ir remiantis visuomenės suvokimu(18)).

42.      Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekiant „nustatyti, ar prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant atsisakymo įregistruoti paraišką pagrindą, susijusį su suklaidinimu, turi būti nustatyta, ar žymuo, kuris buvo pateiktas įregistruoti kaip prekių ženklas, pats kėlė tokį pavojų“(19).

43.      Iš Bendrojo Teismo jurisprudencijos dėl Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies g punkto (tapataus atitikmens, kiek tai susiję su ES prekių ženklais) taip pat matyti, kad taikant atsisakymo registruoti dėl klaidinamojo pobūdžio pagrindą reikia pakankamai konkrečiai nurodyti galimas prekių ar paslaugų, kurioms taikomas nagrinėjamas prekių ženklas, kurį siekiama pripažinti klaidinančiu, savybes, kai tiksliniam vartotojui susidaro įspūdis, kad prekės, kurioms žymėti skirtas konkretus prekių ženklas, turi tam tikrų savybių, kurių iš tikrųjų neturi(20).

44.      Tai, kaip savininkas naudoja prekių ženklą, neturi reikšmės tikrinant tinkamumą registruoti ir negali atgaline data lemti registracijos pripažinimo negaliojančia. Iš tiesų Teisingumo Teismas iš esmės patvirtino, kad prekių ženklo registracija neturi būti pripažįstama negaliojančia dėl to, kad jį valdo jo savininkas(21). Bendrasis Teismas, savo ruožtu, paaiškino, kad „registracijos pripažinimo negaliojančia atveju kyla klausimas, ar prekių ženklas ab initio neturėjo būti įregistruotas dėl priežasčių, egzistavusių prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dieną, nes atsižvelgimas į vėlesnes aplinkybes gali būti naudingas tik siekiant išsiaiškinti tą dieną egzistavusias aplinkybes“(22).

45.      Atsižvelgiant į tai, Sprendimo Emanuel 50 punkte išdėstytas Teisingumo Teismo teiginys (dėl nesąžiningo elgesio nereikšmingumo, kiek tai susiję su registracija) yra visiškai suderinamas su logika, kuria grindžiamas žymens tinkamumo registruoti kaip prekių ženklo nagrinėjimas. Iš tiesų, kadangi nagrinėjant šį klausimą atsižvelgiama tik į žymenį ir jo suvokimą visuomenėje, tą žymenį siejant su žymimomis prekėmis arba paslaugomis, visiškai logiška, kad savininko nesąžiningi veiksmai, kuriais siekiama visuomenei sudaryti klaidingą įspūdį dėl to, kas yra tikrasis šiuo ženklu pažymėtų prekių kūrėjas, neturi reikšmės. Remdamasis, be kita ko, šiuo argumentu, Teisingumo Teismas šiame punkte padarė išvadą, kad tokie veiksmai negali paveikti galimybės įregistruoti žymenį.

46.      O dabar paaiškinsiu, kad atsižvelgiant į šį sprendimą negalima daryti išvados, jog tas pats elgesys iš esmės neturi reikšmės, kiek tai susiję su šioje byloje nagrinėjamu registracijos panaikinimo pagrindu.

b)      Panaikinimas

47.      Painiava dėl Sprendimo Emanuel reikšmės šiai bylai iš esmės kyla dėl jo 50 ir 53 punktų, siejamų tarpusavyje, aiškinimo. Primintina, kad pirmajame iš jų Teisingumo Teismas nusprendė, jog galimas nesąžiningas elgesys neturi įtakos galimybei įregistruoti žymenį kaip prekių ženklą. O 53 punkte išdėstyti argumentai dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo, kuriems Teisingumo Teismas taiko savo ankstesnę išvadą dėl byloje nagrinėjamo registracijos aspekto (ryšio nutraukimo nereikšmingumo), remdamasis abiem atvejais taikomų pagrindų tapatumu.

48.      Pripažįstu, kad iš pirmo žvilgsnio atsižvelgiant į šiuos du punktus būtų galima padaryti tokią pačią išvadą, kokią padarė PMJC. Iš tiesų būtų galima teigti štai ką: kadangi Teisingumo Teismas atmetė nesąžiningo elgesio reikšmę registracijai (50 punktas), tas pats pasakytina ir apie registracijos panaikinimą, nes Teisingumo Teismas padarė išvadą dėl registracijos panaikinimo aspekto remdamasis išaiškinimu, kad abiem atvejais taikomi tapatūs pagrindai (53 punktas).

49.      Vis dėlto atidžiau pažvelgus darytina kitokia išvada.

50.      Pirma, pagrindinė sprendime padaryta išvada dėl registracijos aspekto pateikta ne 50 punkte, o veikiau 49 punkte, kuriame, siejamame su 48 punktu, iš esmės nurodyta, kad ryšio tarp kūrėjo ir prekių ženklo naujojo savininko nutraukimas savaime neturi įtakos prekių ženklo, atitinkančio šio kūrėjo vardą ir (arba) pavardę, registracijai. Toliau ši išvada aiškiai suformuluota sprendimo 51 punkte. 50 punkte išdėstytas teiginys papildo šią pagrindinę išvadą – kalbama apie (hipotetinį) savininko nesąžiningo elgesio atvejį (ir jo nereikšmingumą registracijai). Kadangi 53 punkte iš esmės pakartota 51 punkte padaryta pagrindinė išvada (konstatuota, kad ryšio nutraukimas taip pat neturi reikšmės, kiek tai susiję su registracijos panaikinimu), natūralu manyti, kad ši išvada dėl registracijos panaikinimo susijusi su pagrindine išvada (dėl ryšio nutraukimo nereikšmingumo), o ne su papildomu 50 punkte išdėstytu teiginiu (dėl nesąžiningo elgesio nereikšmingumo).

51.      Antra, dėl 53 punkte išdėstyto teiginio, kad taikomi tapatūs pagrindai, net paviršutiniškai palyginus svarbias nuostatas, kurios atitinkamai taikomos atsisakymui įregistruoti ir registracijos panaikinimui, matyti esminis skirtumas. Nors kriterijų, taikytinų nagrinėjant, ar prekių ženklas gali suklaidinti ir (arba) yra klaidinamojo pobūdžio, sąrašai abiem atvejais yra tie patys („rūšis, kokybė ar geografinė kilmė“) ir abu šie sąrašai taip pat yra neišsamūs („pavyzdžiui“, „ypač“), Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pažymi, kad nagrinėjant šiuos kriterijus svarbūs duomenys iš esmės skiriasi. Dėl to Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkte (ir prieš jį galiojusiose nuostatose) aiškiai nurodyta, kad nagrinėjant šioje byloje aptariamą panaikinimo pagrindą turi būti atsižvelgta į prekių ženklo naudojimą (po jo įregistravimo). O registracijos etape šis elementas nėra svarbus dėl priežasčių, kurias nurodžiau ankstesnėje dalyje.

52.       Taigi, nors man neaišku, ką tiksliai turėjo omenyje Teisingumo Teismas, pažymėdamas, kad registracijos panaikinimo ir atsisakymo įregistruoti pagal atitinkamas teisės aktų nuostatas pagrindai yra tapatūs, manau, kad jeigu Teisingumo Teismas būtų ketinęs atmesti sprendimo 50 punkte nurodyto nesąžiningo elgesio svarbą ir kiek tai susiję su registracijos panaikinimu, jis tai būtų detaliai paaiškinęs. Taip yra dėl to, kad, kitaip nei registracijos etape, kuriame remiamasi tik paties žymens savybėmis, atliekant analizę dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo nėra akivaizdaus pagrindo neatsižvelgti į tam tikrą elgesį įregistravus prekių ženklą.

53.      Trečia, bylos faktinės aplinkybės nebuvo susijusios su jokiais konkrečiais – ir galbūt nesąžiningais – naujosios savininkės veiksmais, taigi abu šios bylos aspektai turėjo būti nagrinėjami atsižvelgiant tik į ryšio tarp kūrėjos ir naujosios prekių ženklo savininkės nutraukimą. Tai dar kartą patvirtina išvadą, kad Sprendimo Emanuel 53 punkte kalbama apie ryšio nutraukimo nereikšmingumą registracijos panaikinimui (analogiškai tam, ką Teisingumo Teismas nurodė pagrindinėje išvadoje dėl registracijos).

54.      Remdamasis šiomis aplinkybėmis ir pritardamas Prancūzijos vyriausybės bei Komisijos požiūriui, nepritariu PMJC nuomonei, kad Sprendimas Emanuel lemia atsakymą į šioje byloje pateiktą prejudicinį klausimą. Taigi šį iškeltą klausimą reikia nagrinėti iš naujo.

B.      Nagrinėjamo registracijos panaikinimo pagrindo analizė

55.      Prieš pradėdamas analizuoti nagrinėjamo registracijos panaikinimo pagrindo taikymo sritį, siekdamas pasiūlyti atsakymą į prejudicinį klausimą (2 dalis), šį skirsnį pradėsiu pateikdamas preliminarias pastabas apie tai, kokia konkreti taisyklė taikoma ratione temporis (1 dalis).

1.      Preliminarios pastabos

56.      Pateiktu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti ir Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies b punktą, ir Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punktą.

57.      Pažymėtina, kad antroji direktyva įsigaliojo 2019 m. sausio 15 d. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad iš esmės, siekiant nustatyti, kuri iš dviejų direktyvų taikytina, svarbi data yra ieškinio dėl registracijos panaikinimo pareiškimo diena(23).

58.      Dėl šio klausimo, nors iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinį ieškinį PMJC pareiškė 2018 m., kaip suprantu, reikalavimas panaikinti registraciją buvo pateiktas [X] [Y] priešieškinyje. Vis dėlto šio priešieškinio pareiškimo data nenurodyta. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad šiame priešieškinyje [X] [Y] kalba apie klaidinantį nagrinėjamų prekių ženklų naudojimą „nuo 2017 m. pabaigos iki 2019 m. pradžios“ – tai leidžia daryti išvadą, kad šis priešieškinis bet kuriuo atveju pateiktas po „2019 m. pradžios“. O tai, ko gero, reiškia, kad taikytina direktyva gali būti Direktyva 2015/2436, nors tai, žinoma, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

59.      Vis dėlto klausimas, kuri iš dviejų direktyvų taikytina, susiklosčius šioms aplinkybėms atrodo nesvarstytinas, nes taikytina iš esmės tapati taisyklė.

60.      Šiuo atžvilgiu manęs neįtikina Komisijos siūlomas aiškinimas, kad Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkto versijos prancūzų kalba pakeitimas, t. y. ankstesnės formuluotės „est propre <...> à induire le public en erreur“(24) (kuri atspindi formuluotę „gali suklaidinti visuomenę“) pakeitimas formuluote „risque <...> d'induire le public en erreur“ („kelia pavojų suklaidinti visuomenę“), atspindi teisės aktų leidėjo ketinimą išplėsti nuostatos taikymo sritį taip, kad ji apimtų situacijas, kurios anksčiau galėjo nepatekti į jos taikymo sritį, įskaitant situaciją, kai tiesiog yra tikimybė, kad visuomenė gali būti suklaidinta.

61.      Atvirkščiai, manau, kad, pirma, anksčiau vartota formuluotė prancūzų kalba „est propre à“ jau atspindėjo galimybės suklaidinti visuomenę sampratą (o ne mintį dėl faktinio suklaidinimo).

62.      Antra, gana anksti Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad nagrinėjamas registracijos panaikinimo scenarijus iš esmės reiškia, kad „iš tikrųjų egzistuoja suklaidinimas arba pakankamai rimta galimybė suklaidinti vartotoją“(25).

63.      Tai reiškia, kad nors faktinis suklaidinimas nėra vienintelis scenarijus, kuriam esant galima taikyti nagrinėjamą registracijos panaikinimo pagrindą, taikytini gana griežti kriterijai, ir nepakanka vien galimybės, kad visuomenė bus suklaidinta dėl tam tikros gaminio savybės. Atvirkščiai, Teisingumo Teismo vartojama rimtos galimybės sąvoka, mano nuomone, reiškia, kad turi būti didelė faktinio suklaidinimo tikimybė.

64.      Galiausiai neatrodo, kad kitose kalbinėse versijose būtų padaryta pakeitimų, panašių į versijos prancūzų kalba pakeitimą(26). Atsižvelgiant į tai, reikia manyti, kad pagal abi direktyvas taikytini tie patys kriterijai, suprantami taip, kaip anksčiau nurodė Teisingumo Teismas. Iš tiesų šis pakeitimas (kurio paaiškinimo nepavyko rasti) negali būti laikomas įrodymu, kad teisės aktų leidėjas ketino sušvelninti šią taisyklę, kai visos kitos šios nuostatos kalbinės versijos liko nepakeistos(27).

65.      Taigi toliau pateiktoje analizėje, siekdamas paprastumo, remsiuosi tik Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punktu (pažymėdamas, kad mano išvada galios ir tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog taikytinas teisės aktas yra Direktyva 2008/95).

2.      Taikytinos taisyklės taikymo sritis

66.      Siekdamas nustatyti, ar šioje byloje nagrinėjamas registracijos panaikinimo pagrindas gali apimti tokią situaciją, kokia aprašyta pateiktame klausime, išnagrinėsiu Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkto tekstą (a punktas), šios nuostatos kontekstą ir tikslus, kurių siekiama šia direktyva (b punktas).

a)      Tekstas

67.      Pirmiausia, kiek tai susiję su taikytinos nuostatos tekstu, pažymėtina, kad Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkte (ir iki jo galiojusiose nuostatose) numatytas kriterijus yra prekių ženklo naudojimas, kai tai daro savininkas arba tai daroma su savininko sutikimu taip, kad būtų galima suklaidinti visuomenę dėl pažymėtų prekių ir paslaugų rūšies (ir kt.).  Direktyvos versijoje prancūzų kalba taip pat aiškiai nurodyta, kad prekių ženklas laikytinas klaidinančiu, kai jį naudojant visuomenė gali susidaryti klaidingą įspūdį.

68.      Atkreipiu dėmesį, kad šios nuostatos formuluotė yra labai neapibrėžta.

69.      Pirma, joje kalbama apie prekių ženklo savininko prekių ženklo naudojimą be jokio konkretaus apribojimo, išskyrus tai, kad jis turi būti susijęs su prekių ženklu ir dėl jo gali būti suklaidinta visuomenė. Taigi tokio naudojimo apibrėžties nepateikta.

70.      Antra, iš šios nuostatos taip pat darytina išvada, kad klaidinantis naudojimas nebūtinai turi būti siejamas su prekių ženklu pažymėtų prekių ir paslaugų kokybe, rūšimi ar geografine kilme – tai rodo išvardytų kriterijų sąrašo neišsamumas. Šiuo klausimu manau, kad dėl šio sąrašo neišsamumo nebūtina aptarti to, ar šiuo atveju nagrinėjamas suklydimas dėl asmens gali būti siejamas su vienu iš šių išvardytų kriterijų ir su kokiu konkrečiu kriterijumi jis susijęs.

71.      Taigi, panašiai kaip Prancūzijos vyriausybė, nesuprantu, kodėl suklydimą lėmęs veiksnys, dėl kurio gali būti taikomas šioje byloje nagrinėjamas registracijos panaikinimo pagrindas, kaip teigia PMJC, turėtų būti siejamas tik su tam tikrais konkrečiais nagrinėjamu prekių ženklu pažymėtų prekių aspektais, kaip antai susijusiais su jų sudėtimi arba konkrečiu jų pagaminimo būdu (ši šalis kaip pavyzdį nurodo atvejį, kai prekių ženklu daroma nuoroda į auksą, bet jis naudojamas prekėms, kurių sudėtyje nėra aukso, arba kai prekių ženklas, kuriame daroma nuoroda į biologinę gamybą, naudojamas prekėms, kurios iš tikrųjų yra pramoninės kilmės).

72.      Iš tiesų dėl Reglamento 2017/1001 58 straipsnio 1 dalies c punkto, kuris iš esmės yra tapatus Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punktui, EUIPO praktikoje nurodyta, kad klaidinantis prekių ženklo naudojimas yra tada, kai prekių savybės neatitinka aiškios žymeniu perduodamos informacijos. Tai būtų taikoma, pavyzdžiui, prekių ženklui, kuriame yra žodiniai elementai „ožkų“ ir „sūris“ ir vaizdinis elementas, vaizduojantis ožką, kuriuo žymimas ne iš ožkų pieno pagamintas sūris, arba prekių ženklui „Gryna pirmo verpimo vilna“, įregistruotam ir naudojamam drabužiams iš dirbtinio audinio(28). Be to, prekių ženklų, kuriuos sudaro arba kuriuose yra geografinė nuoroda, klaidinantis naudojimas nustatomas, jei, trumpai tariant, prekės nėra gaminamos prekių ženkle nurodytoje vietoje(29).

73.      Atrodo, kad šiuo klausimu PMJC teigia, jog dėl galimo jos klaidingo pareiškimo dėl konkretaus pažymėtų prekių kūrėjo negali būti panaikinta ginčijamų prekių ženklų registracija, nes toks klaidingas pareiškimas neturėtų įtakos prekių ženklu perduodamai žinutei ir būtų ne prekių ženklo ir ne prekės elementas.

74.      Pirmiausia primenu, kad atsižvelgimas į ne žymens elementus būtent ir skiria nagrinėjamą registracijos panaikinimo pagrindą nuo „lygiagretaus“ atsisakymo registruoti dėl žymens klaidinamojo pobūdžio pagrindo, kaip jau paaiškinta šioje išvadoje.

75.      Antra, vienintelė galima žinutė, kurią galbūt galėtų perduoti prekių ženklas, atitinkantis modeliuotojo vardą ir (arba) pavardę, yra tai, kad šiuo ženklu pažymėtos prekės buvo sukurtos šio kūrėjo arba (tam tikru metu) jam dalyvaujant, kaip, atrodo, Teisingumo Teismas pripažino Sprendime Emanuel(30). Vis dėlto tokio suvokimo reikšmė registracijos panaikinimui (arba registracijai) šiame sprendime buvo aiškiai ir pagrįstai atmesta. Bendrasis Teismas taip pat pritarė išvadai, kad „prekių ženklus, kuriuos sudaro asmenvardis, įprasta naudoti visuose prekybos sektoriuose, o suinteresuotoji visuomenė gerai žino, kad nebūtinai kiekvienas iš asmenvardžio sudarytas prekių ženklas rodo tokio paties vardo stilistą“(31).

76.      Kad ir kaip būtų, pritarimas PMJC argumentams reikštų, kad vargu ar iš asmenvardžio sudaryti prekių ženklai, kaip antai nagrinėjami šioje byloje, kada nors galėtų tapti klaidinantys, kaip iš esmės pažymi Prancūzijos vyriausybė. Iš tiesų vien dėl to, kad kūrėjas, kurio vardą ir (arba) pavardę atitinka prekių ženklas, nedalyvavo kuriant šiuo ženklu pažymėtas prekes, šio prekių ženklo registracija negali būti panaikinta, kaip aiškiai nurodyta Sprendime Emanuel; ji negali būti panaikinta ir dėl jokio savininko veiksmo, sudarančio klaidingą priešingą įspūdį (nes, kaip teigia PMJC, toks veiksmas būtų susijęs ne su prekių ženklo ir ne su prekių elementu).

77.      Manau, kad tokia išvada turi būti atmesta. Taip yra ne tik dėl to, kad, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, nėra pagrindo iš asmenvardžio sudarytus prekių ženklus vertinti kitaip nei kitus prekių ženklus (atmetant galimybę, kad jų naudojimas gali tapti klaidinantis), bet ir dėl to, kad, kaip jau minėta, iš Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkto teksto matyti, jog tikrinant prekių ženklą pagal šią nuostatą svarbu tai, ar tokio prekių ženklo naudojimas klaidina visuomenę dėl tam tikros prekės savybės (arba lemia pakankamai rimtą tokio suklaidinimo galimybę). Kitaip tariant, tai, kad pačiu iš asmenvardžio sudarytu prekių ženklu negalima perduoti jokios klaidingos žinutės apie tam tikrą juo pažymėtų prekių savybę, nėra atsakymas į klausimą, ar tai galima padaryti naudojant šį prekių ženklą tam tikru būdu.

78.      Taigi nesuprantu, kodėl klaidinantis prekių ženklo naudojimas negalėtų būti susijęs su faktiniu prekių kūrėju arba, kalbant galbūt plačiau, su prekės stilistine autoryste, jeigu būtų padaryta išvada, kad naudojant prekių ženklą sudaromas klaidingas įspūdis, jog juo pažymėtos prekės buvo sukurtos esant tam tikram ryšiui su konkrečiu kūrėju, ir dėl to visuomenė iš tikrųjų yra klaidinama būtent dėl šio klausimo (arba jeigu yra pakankamai rimta tokio suklaidinimo galimybė).

79.      Mano nuomone, patvirtinti tai, kad tokia situacija gali patekti į Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkto taikymo sritį, galima ir išnagrinėjus nurodytos nuostatos kontekstą bei Direktyvos 2015/2436 tikslus.

b)      Kontekstas ir tikslai

80.      Dėl konteksto pažymiu, kad nagrinėjama nuostata yra Direktyvos 2015/2436 2 skyriaus 4 skirsnyje, kuriame numatyti trys skirtingi registracijos panaikinimo scenarijai (kurie buvo panašiai numatyti ir Direktyvos 2008/95 12 straipsnyje).

81.      Pirmasis scenarijus susijęs su panaikinimu dėl to, kad, trumpai tariant, prekių ženklas „iš tikrųjų nenaudojamas“. Dėl to Direktyvos 2015/2436 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[p]rekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu per nepertraukiamą penkerių metų laikotarpį jis nebuvo iš tikrųjų naudojamas valstybėje narėje žymėti prekėms arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, ir jeigu nėra svarbių priežasčių jo nenaudoti“.

82.      Pažymėtina, kad nors šia taisykle siekiama sumažinti bendrą Europos Sąjungoje įregistruotų ir saugomų prekių ženklų skaičių (taigi ir sumažinti galimus jų tarpusavio prieštaravimus), ja taip pat plačiau išreikšta nuostata, kad „prekių ženklai atitinka savo paskirtį, t. y. atskiria prekes ar paslaugas ir suteikia galimybę vartotojams priimti informacija pagrįstus sprendimus“(32). Dėl šio klausimo Teisingumo Teismas visų pirma yra išaiškinęs, kad sąvoka „naudojimas iš tikrųjų“ turi „apimti faktinį naudojimą, atitinkantį esminę prekių ženklo funkciją garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekės arba paslaugos kilmės tapatybę, kad jis galėtų neklysdamas atskirti šią prekę arba paslaugą nuo kitokios kilmės prekių arba paslaugų“(33).

83.      Kiek tai susiję su antru scenarijumi, Direktyvos 2015/2435 20 straipsnio a punkte numatytas registracijos panaikinimas, kai „dėl savininko veiksmų ar neveikimo [prekių ženklas] tapo bendriniu pavadinimu prekyboje toms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas“. Taigi šis scenarijus numatytas siekiant panaikinti apsaugą prekių ženklams, kurie tapo bendriniu pavadinimu ir dėl to prarado savo skiriamąjį požymį (dažnai, trumpai tariant, dėl itin didelės komercinės sėkmės)(34), taigi ir gebėjimą atlikti savo funkciją nurodyti kilmę(35).

84.      Trečiasis registracijos panaikinimo scenarijus nagrinėjamas šioje byloje.

85.      Nors akivaizdu, kad kiekvienas iš šių trijų scenarijų taikomas susiklosčius skirtingai situacijai, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jie visi turi būti suprantami kaip įgyvendinantys logiką ir tikslus, kuriais grindžiamos prekių ženklų taisyklės, pagal kurias prekių ženklo savininkui suteiktos teisės yra saugomos tik tol, kol prekių ženklas atlieka savo esminę funkciją nurodyti kilmę(36), atsispindinčią pačioje prekių ženklo apibrėžtyje, kurioje jis apibūdinamas kaip bet koks žymuo, leidžiantis, be kita ko, „atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų“(37). Kai ši funkcija nebeatliekama, gali būti panaikintos prekių ženklų savininkų teisės(38).

86.      Taigi atrodo nenuoseklu aiškinti šioje byloje nagrinėjamo registracijos panaikinimo trečiojo pagrindo taikymo sritį taip, kad remiantis juo kategoriškai ir bet kokiomis aplinkybėmis atmetama galimybė panaikinti prekių ženklo, kurį sudaro asmenvardis, registraciją, nors jį naudojant perduodama klaidinga žinutė apie pažymėtų prekių ar paslaugų stilistinę autorystę, dėl kurios prekių ženklas negali būti garantija, kad juo pažymėtos prekės buvo sukurtos kontroliuojant savininko įmonei.

87.      Šiuo atveju priminsiu, kad pagrindinė išvada, kurią Teisingumo Teismas padarė Sprendime Emanuel, buvo grindžiama tuo, kad prekių ženklo, kurį sudaro asmenvardis, ir kūrėjos ryšio nutrūkimas neturėjo įtakos prekių ženklo esminei funkcijai, nes būtent naujoji šio prekių ženklo, kurį sudaro asmenvardis, savininkė garantavo juo pažymėtų prekių kokybę. Štai kodėl Teisingumo Teismas atmetė mintį, kad klaidingas vartotojo įsitikinimas dėl to, kas sukūrė atitinkamus drabužius (kuris, kaip pripažino Teisingumo Teismas, vis dėlto yra faktiškai tikėtinas), gali turėti įtakos registracijai arba lemti jos panaikinimą.

88.       Man atrodo, kad su šia išvada būtų nesuderinama teigti, jog dėl to, kad ryšio nutrūkimas savaime nekelia sunkumų registruojant prekių ženklą ir neturi reikšmės panaikinant registraciją, tokio „atsieto“ prekių ženklo, kurį sudaro asmenvardis, naudojimas jokiu atveju negali lemti registracijos panaikinimo. Iš tiesų tokia išvada reikštų galbūt nuolatinės prekių ženklo apsaugos užtikrinimą, nepaisant to, kad savininkas jį naudoja priešingai minėtai logikai, ir tai trukdo vartotojui lengvai atskirti prekių ženklu pažymėtas prekes nuo prekių, pagamintų kontroliuojant kitam subjektui (galbūt nepagrįstai naudodamasis kitos įmonės darbu).

89.      Šiuo klausimu pažymėtina, kad Bendrasis Teismas Sprendime Fiorucci jau išdėstė tokį patį požiūrį, kokiu vadovaujuosi šioje išvadoje. Jį galima paaiškinti taip: atmesdamas reikalavimą panaikinti prekių ženklo, atitinkančio stilisto vardą ir pavardę, registraciją, Bendrasis Teismas rėmėsi tuo, kad ieškovas nepateikė pakankamai tai patvirtinančių įrodymų, bet ne tuo, kad toks reikalavimas negalėjo būti patenkintas remiantis panaikinimo pagrindu dėl klaidinančio prekių ženklo naudojimo(39).

90.      Panašios pozicijos laikėsi ir generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvadoje byloje Emanuel. Iš esmės priminęs, kad ryšio tarp prekių ženklo ir modeliuotojos nutrūkimas neturi įtakos esminėms prekių ženklo funkcijoms, kiek tai susiję su registracijos panaikinimu, jis pridūrė, jog „tam, kad būtų priimtas sprendimas dėl galimo visuomenės suklaidinimo, nacionalinis teismas [vis dėlto] turėtų išnagrinėti konkrečias bylos aplinkybes, kad būtų įvertintos prekių ženklo naudojimo pasekmės“(40).

91.      Galiausiai priminsiu, kad iš Teisingumo Teismo išvados, padarytos Sprendime Emanuel, matyti, jog pagrindas panaikinti prekių ženklo registraciją atsiranda ne dėl paties ryšio tarp modeliuotojo ir iš asmenvardžio sudaryto prekių ženklo savininko nutrūkimo („dėl šios vienintelės ypatybės“). Vis dėlto šis argumentas visiškai logiškai rodo, kad toks nutrūkimas, esant kitiems veiksniams, gali lemti priešingą rezultatą, kaip nurodo ir Prancūzijos vyriausybė.

92.      Kartu, ir kaip iš esmės pažymi Komisija, Sprendime Emanuel padarytos išvados, mano nuomone, vis tiek turi būti suprantamos kaip pagrindinė taisyklė, taikoma tuo atveju, kai ryšys tarp iš asmenvardžio sudaryto prekių ženklo ir kūrėjo, kurio vardą ir (arba) pavardę atitinka šis prekių ženklas, yra nutrauktas. Šiuo aspektu dar kartą primenu vėliau pateiktą pastabą, pagal kurią „prekių ženklus, kuriuos sudaro asmenvardis, įprasta naudoti visuose prekybos sektoriuose, o suinteresuotoji visuomenė gerai žino, kad nebūtinai kiekvienas iš patronimo sudarytas prekių ženklas rodo tokio paties vardo stilistą“(41).

93.      Taigi išvada, kad atsieto prekių ženklo, kurį sudaro asmenvardis, naudojimas tapo klaidinantis, būtinai turi būti grindžiama patikimais įrodymais, patvirtinančiais, kad prekių ženklas nebeatlieka savo esminės funkcijos dėl prekių ženklo savininko vykdomo klaidinimo dėl prekių stilistinės autorystės arba rimtos tokio suklaidinimo galimybės, atsiradusios naudojant prekių ženklą.

94.      Konkrečiai manau, jog tam, kad būtų panaikinta prekių ženklo, kuriame nurodytas kūrėjo vardas ir (arba) pavardė, registracija, įrodymai turi patvirtinti savininko veiksmus, kuriais siekiama vartotojų sąmonėje sukurti klaidingą įspūdį apie šiuo ženklu pažymėtų prekių ir pirminio kūrėjo sąsajas, ir šie veiksmai turi būti tokio intensyvumo, masto ar pobūdžio, kad būtų galima daryti išvadą, jog nebegalima pagrįstai tikėtis, kad tikslinė visuomenė nemanys, jog konkretus kūrėjas dalyvavo kuriant konkrečias pažymėtas prekes (ar paslaugas).

95.      Žinoma, išsiaiškinti, ar toks elgesys, kokį aprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, galiausiai yra pagrindas panaikinti ginčijamų prekių ženklų registraciją dėl klaidinančio jų naudojimo, turi nacionalinis teismas, įvertinęs faktines aplinkybes. Šiuo atžvilgiu vis dėlto manau, kad nagrinėjant šį klausimą svarbūs elementai galėtų būti, pavyzdžiui, prekių ženklo savininko reklaminė kampanija, kurioje būtų vaizduojamas (minimas) kūrėjas ir sudaromas klaidingas įspūdis, kad jis faktiškai dalyvauja vykdant atitinkamų prekių meninę priežiūrą, kaip iš esmės siūlo Komisija, arba kitokie prekių ženklo savininko pranešimai, kuriuose teigiama, kad konkrečios šiuo ženklu pažymėtos prekės buvo sukurtos bendradarbiaujant su kūrėju, arba net juo pažymėtų prekių puošimas detalėmis, kurios yra susijusios su specifiniu kūrėjo kūrybos pasauliu arba jam būdingos ir kurių neapima kartu su ginčijamais prekių ženklais perduotos nuosavybės teisės, ir dėl to vartotojas klaidingai suvokia jais pažymėtų prekių (stilistinę) autorystę.

96.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir pritardamas Prancūzijos vyriausybės bei Komisijos pozicijai, manau, kad Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama panaikinti prekių ženklo, kurį sudaro kūrėjo pavardė, registracijos dėl to, kad po perleidimo jis naudojamas tokiomis sąlygomis, dėl kurių visuomenė gali iš tikrųjų susidaryti įspūdį, jog kūrėjas tebedalyvauja kuriant šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes, nors taip nebėra. Taip pat manau, kad siekiant nustatyti, ar toks prekių ženklo naudojimas turi būti laikomas klaidinančiu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, iš pateiktų įrodymų turi būti matyti, kad nagrinėjamas prekių ženklas prarado savo esminę funkciją nurodyti kilmę, visų pirma dėl to, kad jo savininko elgesys tikslinės visuomenės sąmonėje faktiškai sukuria klaidingą įspūdį apie šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių ir kūrėjo sąsajas, arba kai naudojant prekių ženklą kyla pakankamai rimta tokio suklaidinimo galimybė ir kai nebegalima pagrįstai tikėtis, kad tikslinė visuomenė nemanys, jog konkretus kūrėjas dalyvavo kuriant konkrečias prekių ženklu pažymėtas prekes

97.       Be to, dar reikia išnagrinėti PMJC argumentą, kad pirmiau padaryta bendra išvada – kad pateiktame klausime aprašytas elgesys patenka į nagrinėjamo registracijos panaikinimo pagrindo taikymo sritį ir, atsižvelgiant į aplinkybes, gali lemti prekių ženklo, kurį sudaro asmenvardis, registracijos panaikinimą – yra „neproporcinga sankcija“, pažeidžianti jos teisę į nuosavybę, garantuojamą pagal Chartijos 17 straipsnio 2 dalį, nes tokį elgesį būtų tikslingiau nagrinėti pagal kitų teisės sričių taisykles.

C.      Chartijos 17 straipsnio 2 dalis, prekių ženklo registracijos panaikinimas ir kitų teisės sričių nuostatų taikymas

98.      Šiame skirsnyje pirmiausia norėčiau pažymėti, kad prekių ženklams taikoma apsauga pagal 17 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „[i]ntelektinė nuosavybė turi būti saugoma“(42).

99.      Šiuo atžvilgiu sutinku su PMJC požiūriu, kad prekių ženklo registracijos panaikinimas turi neigiamų pasekmių prekių ženklo savininkui, kuriam prekių ženklas gali būti vertingas komercinis turtas(43).

100. Vis dėlto ši teisė nėra absoliuti ir turi būti vertinama pagal jos socialinę funkciją(44). Taigi jos įgyvendinimas gali būti ribojamas laikantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

101. Grįžtant prie PMJC argumentų, atrodo, kad ši šalis teigia, jog jeigu prekių ženklo registracijos panaikinimas būtų jos veiksmų, kuriais visuomenė klaidinama dėl tikrojo ginčijamais prekių ženklais pažymėtų prekių kūrėjo, pasekmė, tai būtų neproporcinga pasekmė, nes tokiam elgesiui jau taikomos kitų teisės sričių, pavyzdžiui, klaidinančios reklamos arba nesąžiningos konkurencijos, taisyklės. Ši šalis tvirtina, kad pagal tas taisykles nekyla tokių drastiškų pasekmių, kaip prekių ženklo registracijos panaikinimas.

102. PMJC argumentus suprantu taip, kad ankstesniame skirsnyje padaryta išvada patvirtina Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkto aiškinimą, kuris prieštarauja Chartijos 17 straipsnio 2 daliai, nes lemia neproporcingą jos teisės į nuosavybę apribojimą, viršijantį tai, kas esamomis aplinkybėmis yra būtina.

103. Visų pirma primenu, kad nėra abejonių, jog antrinė teisė, kaip antai Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punktas, turi būti aiškinama taip, kad nekiltų kolizijos su Sąjungos teisės sistemos saugomomis pagrindinėmis teisėmis(45).

104. Be to, kalbant apie konkretų būtinumo reikalavimą, kuris yra Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto proporcingumo kriterijaus dalis, manau, kad teisinės pasekmės, kurių kyla taikant kitų teisės sričių taisykles, pavyzdžiui, PMJC minėtas taisykles, taip pat prašyme priimti prejudicinį sprendimą minėtas autorių teisių taisykles, negali būti laikomos alternatyviomis priemonėmis, kurios būtų tokios pat veiksmingos kaip prekių ženklo registracijos panaikinimas, atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama atitinkamomis Sąjungos teisės nuostatomis dėl prekių ženklų, t. y. išsaugoti su konkrečiu prekių ženklu susijusią teisinę apsaugą tik tiek, kiek atliekama esminė šio prekių ženklo funkcija, kaip paaiškinta anksčiau.

105. Iš tiesų, nors šiomis konkrečiomis taisyklėmis siekiama tam tikrai teisės sričiai būdingų tikslų, nė viena iš jų neleidžia atsižvelgti į savininko elgesio pasekmes, kai šis elgesys turi įtakos pačiai esminei prekių ženklo, kaip kilmės nuorodos, funkcijai.

106. Dėl šio klausimo Teisingumo Teismas paaiškino, kad nors Sąjungos prekių ženklų taisyklės prekių ženklo savininkui suteikia tam tikrų teisių, jomis taip pat „atsižvelgiama į jo elgesio pasekmes“(46), kurios gali apimti su prekių ženklu siejamos apsaugos panaikinimą, kai kyla pavojus esminei prekių ženklo funkcijai. Tačiau tokio rezultato nebūtų galima pasiekti, jeigu būtų atsižvelgiama tik į tas savininko elgesio teisines pasekmes, kurios numatytos kitose teisės srityse, pavyzdžiui, PMJC minėtose srityse.

107. Be to, dėl proporcingumo stricto sensu, t. y. klausimo, ar dėl nagrinėjamos nuostatos aiškinimo susiklostanti nepalanki padėtis yra neproporcinga siekiamiems tikslams, Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad nustatydamas atitinkamus registracijos panaikinimo pagrindus Sąjungos teisės aktų leidėjas palygino, pirma, įmonių, kaip prekių ženklų savininkių, interesų apsaugą ir, antra, viešąjį interesą išsaugoti prekių ženklui taikomą apsaugą tik tol, kol jis gali atlikti savo esminę kilmės nuorodos funkciją(47).

108. Manau, kad pirmiau pasiūlytas aiškinimas užtikrina šią pusiausvyrą. Iš tiesų, iš anksčiau atliktos analizės matyti, kad nors savininko padarytas kitų teisės nuostatų pažeidimas gali būti svarbus elementas nagrinėjant, ar prekių ženklo registracija turi būti panaikinta, dėl tokio tuo pat metu padaryto pažeidimo negali būti automatiškai priimtas sprendimas dėl registracijos panaikinimo, neatlikus platesnio vertinimo, ar prekių ženklas nebegali atlikti savo esminės funkcijos.

109. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad mano siūlomas Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkto aiškinimas neprieštarauja Chartijos 17 straipsnio 2 daliai.

V.      Išvada

110. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) pateiktą klausimą:

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 12 straipsnio 2 dalies b punktas ir 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 20 straipsnio b punktas

turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama panaikinti prekių ženklo, kurį sudaro kūrėjo pavardė, registracijos dėl to, kad po perleidimo jis naudojamas tokiomis sąlygomis, dėl kurių visuomenė gali iš tikrųjų susidaryti įspūdį, jog kūrėjas tebedalyvauja kuriant šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes, nors taip nebėra.

Siekiant nustatyti, ar toks prekių ženklo naudojimas turi būti laikomas klaidinančiu, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, iš pateiktų įrodymų turi būti matyti, kad nagrinėjamas prekių ženklas prarado savo esminę funkciją nurodyti kilmę, visų pirma dėl to, kad jo savininko elgesys tikslinės visuomenės sąmonėje faktiškai sukuria klaidingą įspūdį apie šiuo prekių ženklu pažymėtų prekių ir kūrėjo sąsajas, arba kai naudojant prekių ženklą kyla pakankamai rimta tokio suklaidinimo galimybė ir kai nebegalima pagrįstai tikėtis, kad tikslinė visuomenė nemanys, jog konkretus kūrėjas dalyvavo kuriant konkrečias prekių ženklu pažymėtas prekes.

1      Originalo kalba: anglų.

2      Kaip numatyta 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 336, 2015, p. 1; toliau – Direktyva 2015/2436) 20 straipsnio b punkte ir 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25; toliau – Direktyva 2008/95) 12 straipsnio 2 dalies b punkte.

3      2006 m. kovo 30 d. sprendimas  (C‑259/04, EU:C:2006:215; toliau – Sprendimas Emanuel).

4      1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92; toliau – Direktyva 89/104).

5      Vėliau paaiškinsiu, kad to negalima užtikrintai pasakyti apie Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkto versiją prancūzų kalba, tačiau tai neturi jokios įtakos nustatytai taisyklei.

6      Įregistruotas „Kosmetikai ir grožio priežiūros produktams“ ir „drabužiams“.

7      Įregistruotas „Vyriškiems, moteriškiems ir vaikiškiems drabužiams (aprangai)“ ir „mados dizainerių paslaugoms; (aprangos) dizainui“.

8      Ji įtvirtinta šiuo metu galiojančiame Direktyvos 2015/2436 20 straipsnio b punkte ir iš esmės dviejose prieš priimant šią nuostatą galiojusiose nuostatose, t. y. Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies b punkte ir Direktyvos 89/104 12 straipsnio 2 dalies b punkte.

9      Generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvada byloje Emanuel (C‑259/04, EU:C:2006:50, 3 ir 4 punktai; toliau – išvada byloje Emanuel).

10      Taikytinų Sąjungos teisės nuostatų versijoje anglų kalba sąvoka „to decei[ve]“ („suklaidinti“) vartojama nurodant atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindą, o sąvoka „to mislead“ („suklaidinti“) vartojama kalbant apie atitinkamą (įregistruoto) prekių ženklo registracijos panaikinimo pagrindą. Nesant poreikio išsamiau nagrinėti šio lingvistinio pasirinkimo, atkreipiu dėmesį, kad Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie abu atvejus (registravimą ir panaikinimą) vartoja sąvoką „deceit“ („klaidinimas“). 1999 m. kovo 4 d. Sprendimas Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola (C‑87/97, EU:C:1999:115, 41 punktas; toliau – Sprendimas Gorgonzola).

11      Išskirta mano. Šiuo metu ši taisyklė įtvirtinta Direktyvos 2015/2436 4 straipsnio 1 dalies g punkte, kuris iš esmės yra tapatus Direktyvos 89/104 3 straipsnio 1 dalies g punktui, išnagrinėtam Sprendime Emanuel.  Šis atsisakymo registruoti pagrindas yra vienas iš kelių absoliučių atsisakymo įregistruoti prekių ženklus arba jų negaliojimo pagrindų, šiuo metu išvardytų Direktyvos 2015/2436 4 straipsnyje, kuriems esant prekių ženklas negali būti įregistruotas, o jeigu jis per klaidą įregistruotas, gali būti pripažintas negaliojančiu.

12      Sprendimo Emanuel 48 ir 49 punktai.

13      Žr., pavyzdžiui, 2017 m. birželio 8 d. Sprendimą W. F. Gözze Frottierweberei ir Gözze (C‑689/15, EU:C:2017:434, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; toliau – Sprendimas Gözze Frottierweberei) ir 2020 m. gegužės 13 d. Sprendimą SolNova / EUIPO – Canina Pharma (BIO‑INSECT Shocker) (T‑86/19, EU:T:2020:199, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

14      Generalinio advokato P. Cruz Villalón išvada byloje Backaldrin Österreich The Kornspitz Company (C‑409/12, EU:C:2013:563, 27 punktas; toliau – išvada byloje Kornspitz).

15      Žr. išvados byloje Emanuel 35–40 punktus. Reglamentuojant ES prekių ženklus, 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1; toliau – Reglamentas 2017/1001) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „ES prekių ženklas gali būti perduotas atskirai nuo bet kokio įmonės perdavimo visoms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis buvo registruotas, arba jų daliai“. 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties, patvirtintos Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80) 1C priede esančios Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, 21 straipsnyje įtvirtinta panašiai: „[v]alstybės narės gali numatyti prekių ženklų licencijavimo ir perdavimo sąlygas, nors suprantama, kad <...> užregistruoto prekės ženklo savininkas turi teisę perduoti prekės ženklą kartu su perduodamu verslu arba be jo, kuriam priklauso prekės ženklas“.

16      Išskirta mano.

17      Išvados byloje Emanuel 57 punktas. Taip pat žr., pavyzdžiui, 2022 m. birželio 29 d. Sprendimą Hijos de Moisés Rodríguez González / EUIPO – Airija ir Ornua (La Irlandesa 1943) (T‑306/20, EU:T:2022:404, 27 punktas; toliau – Sprendimas La Irlandesa).

18      Žr., pavyzdžiui, 2018 m. kovo 22 d. Sprendimą Safe Skies / EUIPO –Travel Sentry (TSA LOCK) (T‑60/17, EU:T:2018:164, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimo La Irlandesa 71 punktą.

19      Sprendimo Gözze Frottierweberei 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. Išskirta mano.

20      2022 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Devin / EUIPO – Haskovo Chamber of Commerce and Industry (DEVIN) (T‑526/20, EU:T:2022:816, 119 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) arba 2023 m. lapkričio 29 d. Sprendimas Myforest Foods / EUIPO (MYBACON) (T‑107/23, EU:T:2023:769, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pavyzdžiui, klaidinamasis pobūdis buvo patvirtintas žymens „WINE OH!“, naudojamo „mineraliniam ir gazuotam vandeniui bei kitiems nealkoholiniams gėrimams“, atveju dėl prieštaravimo tarp žymens ir prekių, kurios turėtų būti juo žymimos, pobūdžio, o šį suvokimą dar labiau sustiprino naudojamas šauktukas. Vis dėlto šis prekių ženklas buvo pripažintas tinkamu registruoti kitoms prekėms ir paslaugoms. 2006 m. kovo 7 d. Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo R 1074/2005‑4–WINE OH!, 20–24 punktai.

21      Sprendimo Frottierweberei ir Gözze 56 ir 57 punktai.

22      Sprendimo La Irlandesa 68 punktas.

23      Šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 10 d. Sprendimą Maxxus Group (C‑183/21, EU:C:2022:174, 30 punktas).

24      Pateiktos anksčiau taikytame Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies b punkte.

25      Sprendimo Gorgonzola 41 punktas ir Sprendimo Emanuel 47 punktas. Ši pastaba buvo pateikta kalbant apie Direktyvą 89/104, kurios 12 straipsnio 2 dalies b punktas atitiko Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 2 dalies b punktą. Dėl ES prekių ženklo žr. Sprendimo La Irlandesa 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją arba 2022 m. birželio 22 d. Sprendimą Unite the Union / EUIPO – WWRD Ireland (WATERFORD) (T‑739/20, EU:T:2022:381, 46–49 punktai).

26      Taip pat pažymėtina, kad, išskyrus tik dvi išimtis – versijas suomių ir vengrų kalbomis, visose Direktyvos 2008/95 kalbinėse versijose, atrodo, jau buvo remiamasi požiūriu dėl (vien) pavojaus suklaidinti visuomenę (ar net tokios galimybės).

27      Žr., pavyzdžiui, 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Björnekulla Fruktindustrier (C‑371/02, EU:C:2004:275, 16 punktas; toliau – Sprendimas Björnekulla).

28      Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) Guidelines for Examination in European Union Trade Marks (Europos Sąjungos prekių ženklų nagrinėjimo gairės), D dalis „Registracjos panaikinimas“, 2 skirsnis „Pagrindinės nuostatos“, 2024 m. kovo 31 d., prieinama internete adresu https://guidelines.euipo.europa.eu/, p. 1465, 2.4.4 punktas.

29      Ten pat. Prekių ženklo „Mövenpick of Switzerland“ registracija buvo panaikinta dėl to, kad juo žymimos prekės buvo gaminamos Vokietijoje. 2009 m. vasario 12 d. Pirmosios apeliacinės tarybos sprendimas R 697/2008-1, Biscosuisse – Chocosuisse / Mövenpick Holding, 17–19 punktai.

30      Sprendimo Emanuel 48 punktas ir šios išvados 31 punktas.

31      2009 m. gegužės 14 d. Sprendimas Fiorucci / VRDT – Edwin (ELIO FIORUCCI)  (T‑165/06, EU:T:2009:157, 30 ir 31 punktai; toliau – Sprendimas Fiorucci). Taip pat žr. išvados byloje Emanuel 63 punktą.

32      Direktyvos 2015/2436 31 konstatuojamoji dalis. Taip pat žr. 2020 m. spalio 22 d Sprendimą Ferrari (C‑720/18 ir C‑721/18, EU:C:2020:854, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33      2009 m. sausio 15 d. Sprendimas Silberquelle (C‑495/07, EU:C:2009:10, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34      Žr. išvados byloje Kornspitz 30 punktą. Generalinio advokato P. Léger išvadoje byloje Björnekulla Fruktindustrier (C‑371/02, EU:C:2003:615, 50 punktas) pateikti šie pavyzdžiai: „volkmenas“, „celofanas“ ir „aspirinas“.

35      2014 m. kovo 6 d. Sprendimas Backaldrin Österreich The Kornspitz Company (C‑409/12, EU:C:2014:130, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; toliau – Sprendimas Kornspitz).

36      Žr. Sprendimo Kornspitz 22 punktą ir Sprendimo Björnekulla 22 punktą.

37      Direktyvos 2015/2436 3 straipsnis. Taip pat žr. Direktyvos 2015/2436 13 konstatuojamąją dalį ir jos 16 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „[prekių ženklo] funkcija visų pirma yra prekių ženklu garantuoti kilmę“. Žr. Sprendimo Kornspitz 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

38      Sprendimo Kornspitz 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

39      Sprendimo Fiorucci 36 ir 37 punktai, kiek tai susiję su ES prekių ženklu.

40      Išvados byloje Emanuel 70 punktas.

41      Sprendimo Fiorucci 30 ir 31 punktai.

42      Dėl taikymo prekių ženklams žr. 2019 m. sausio 30 d. Sprendimą Planta Tabak (C‑220/17, EU:C:2019:76, 91–100 punktai; toliau – Sprendimas Planta Tabak) arba 2007 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimą Anheuser‑Busch Inc. prieš Portugaliją, CE:ECHR:2007:0111JUD007304901, 72 punktas, kuriame nagrinėjamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnis, garantuojantis teisę į nuosavybės apsaugą.

43      Kaip taip pat buvo pripažinta ir, pavyzdžiui, generalinio advokato F. Jacobs išvadoje byloje Parfums Christian Dior (C‑337/95, EU:C:1997:222, 39 punktas). Dėl registracijos panaikinimo neigiamų pasekmių pripažinimo žr. išvados byloje Kornspitz 30 punktą.

44      Sprendimo Planta Tabak 94 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

45      Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2024 m. sausio 30 d. Sprendimą Landeshauptmann von Wien (Šeimos susijungimas su nepilnamečiu pabėgėliu) (C‑560/20, EU:C:2024:96, 48 punktas).

46      2006 m. balandžio 27 d. Sprendimas Levi Strauss (C‑145/05, EU:C:2006:264, 27 punktas).

47      Šiuo klausimu žr. ten pat, 29 punktas ir Sprendimo Kornspitz 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. Taip pat žr. išvados byloje Kornspitz 31 punktą. Pažymėtina, kad pasiektą pusiausvyrą dar labiau sustiprina Direktyvos 2015/2436 21 straipsnyje nustatyta taisyklė, pagal kurią, jeigu panaikinimo pagrindai egzistuoja tik tam tikrų prekių ar paslaugų atžvilgiu, panaikinimas taikomas tik joms.