–

Inteligo Media SA, atstovaujamos advokatų S. A. Opriş ir A.‑M. Radu,

–

Autoritatea Naţională de Supraveghere a Prelucrării Datelor cu Caracter Personal (ANSPDCP), atstovaujamos G. Opre,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. Antonie, E. Gane ir L. Ghiţă,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Bouchagiar, P.‑J. Loewenthal ir L. Nicolae,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 51), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, 2009, p. 11), (toliau – Direktyva 2002/58), 13 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1; toliau – BDAR) 6 straipsnio 1 dalies, 83 straipsnio 2 dalies ir 95 straipsnio, siejamo su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 2 dalimi, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bendrovės Inteligo Media SA ir Autoritatea Națională de Supraveghere a Prelucrării Datelor cu Caracter Personal (ANSPDCP) (Nacionalinė asmens duomenų tvarkymo priežiūros institucija (ANSPDCP), Rumunija) ginčą dėl šiai bendrovei skirtos administracinės sankcijos už tai, kad ji tvarkė savo klientų asmens duomenis be jų sutikimo.

3

Direktyvos 2002/58 2, 10, 40 ir 41 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Direktyvos 2002/58 1 straipsnio „Taikymo sritis ir tikslas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje numatytas valstybių narių nuostatų, užtikrinančių vienodo lygio pagrindinių teisių ir laisvių, ypač teisės į privatumą ir konfidencialumą, apsaugą, susijusių su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje, ir užtikrinančių laisvą tokių duomenų judėjimą ir laisvą elektroninių ryšių įrangos ir paslaugų judėjimą Bendrijoje, suderinimas.

2.   Šios direktyvos nuostatos smulkiau išaiškina ir papildo Direktyvą 95/46/EB šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytais tikslais. Be to, jos numato abonentų, kurie yra juridiniai asmenys, teisėtų interesų apsaugą.“

5

Direktyvos 2002/58 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ antroje pastraipoje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>“

6

Šios direktyvos 13 straipsnyje „Neprašyti pranešimai“ nustatyta:

„1.   Naudoti automatinio skambinimo ir ryšių sistemas be žmogaus įsiterpimo (skambinimo automatus), faksimilinius aparatus (faksus) ar elektroninį paštą tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti leidžiama tik gavus išankstinį abonentų ar naudotojų sutikimą.

2.   Nepaisant 1 dalies, jeigu fiziniai ar juridiniai asmenys parduodami produktus ar teikdami paslaugas pagal Direktyvą 95/46/EB gauna iš savo klientų jų elektroninio pašto kontaktinius duomenis, šie fiziniai ar juridiniai asmenys gali pasinaudoti elektroniniais kontaktiniais duomenimis panašių savo pačių prekių ar paslaugų tiesioginei rinkodarai su sąlyga, jei klientams, kai kontaktiniai duomenys gaunami, aiškiu ir apibrėžtu būdu suteikiama galimybė nemokamai ir paprastomis priemonėmis prieštarauti tokiam elektroninių kontaktinių duomenų naudojimui, o jei klientas iš pradžių neprieštaravo tokiam duomenų naudojimui – kiekvieno pranešimo atsiuntimo atveju.

<…>

4.   Bet kuriuo atveju draudžiama tiesioginės rinkodaros tikslais siųsti elektroninio pašto pranešimus slepiant siuntėjo, kurio vardu pranešimas siunčiamas, tapatybę, pažeidžiant [2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2000/31/EB [dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 178)] 6 straipsnį, nenurodant galiojančio adreso, kuriuo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokių pranešimų siuntimą, arba kuriais gavėjai skatinami apsilankyti interneto svetainėse, kurios prieštarauja nurodytam straipsniui.

<…>“

7

BDAR 173 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems su pagrindinių teisių ir laisvių apsauga tvarkant asmens duomenis susijusiems klausimams, kuriems negalioja <…> [Direktyvoje 2002/58] nustatytos konkrečios prievolės, kuriomis siekiama to paties tikslo, įskaitant duomenų valdytojo prievoles ir fizinių asmenų teises. Siekiant aiškiai apibrėžti šio reglamento ir [Direktyvos 2002/58] santykį, ta direktyva turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista. Kai šis reglamentas bus priimtas, turėtų būti atlikta [Direktyvos 2002/58] peržiūra, visų pirma siekiant užtikrinti jos ir šio reglamento suderinamumą.“

8

To paties reglamento 5 straipsnio „Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“ 1 dalyje numatyta:

„Asmens duomenys turi būti:

<…>“

9

Minėto reglamento 6 straipsnio „Tvarkymo teisėtumas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma:

<…>

10

To paties reglamento 7 straipsnis „Sutikimo sąlygos“ suformuluotas taip:

„1.   Kai duomenys tvarkomi remiantis sutikimu, duomenų valdytojas turi galėti įrodyti, kad duomenų subjektas davė sutikimą, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys.

2.   Jeigu duomenų subjekto sutikimas duodamas rašytiniu pareiškimu, susijusiu ir su kitais klausimais, prašymas duoti sutikimą pateikiamas tokiu būdu, kad jis būtų aiškiai atskirtas nuo kitų klausimų, pateiktas suprantama ir lengvai prieinama forma, aiškia ir paprasta kalba. Jokia tokio pareiškimo dalis, kuria pažeidžiamas šis reglamentas, nėra privaloma.

<…>

4.   Vertinant, ar sutikimas duotas laisva valia, labiausiai atsižvelgiama į tai, ar, inter alia, sutarties vykdymui, įskaitant paslaugos teikimą, yra nustatyta sąlyga, kad turi būti duotas sutikimas tvarkyti asmens duomenis, kurie nėra būtini tai sutarčiai vykdyti.“

11

BDAR 83 straipsnyje „Bendrosios administracinių baudų skyrimo sąlygos“ nustatyta:

„1.   Kiekviena priežiūros institucija užtikrina, kad pagal šį straipsnį skiriamos administracinės baudos už 4, 5 ir 6 dalyse nurodytus šio reglamento pažeidimus kiekvienu konkrečiu atveju būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.

2.   Administracinės baudos, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, skiriamos kartu su 58 straipsnio 2 dalies a–h punktuose ir j punkte nurodytomis priemonėmis arba vietoj jų. Sprendžiant dėl to, ar skirti administracinę baudą, ir sprendžiant dėl administracinės baudos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju deramai atsižvelgiama į šiuos dalykus:

<…>

5.   Pažeidus toliau išvardytas nuostatas, pagal 2 dalį skiriamos administracinės baudos iki 20000000 EUR arba, įmonės atveju – iki 4 % jos ankstesnių finansinių metų bendros metinės pasaulinės apyvartos, atsižvelgiant į tai, kuri suma yra didesnė:

<…>“

12

Šio reglamento 95 straipsnyje „Ryšys su [Direktyva 2002/58]“ numatyta:

„Šiuo reglamentu fiziniams arba juridiniams asmenims nenustatoma papildomų prievolių, susijusių su duomenų tvarkymu [Europos] Sąjungoje viešaisiais ryšių tinklais teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas, kiek tai susiję su klausimais, kuriais jiems taikomos [Direktyvoje 2002/58] nustatytos specialios prievolės, kuriomis siekiama to paties tikslo.“

13

Direktyvos 2000/31 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

14

Šios direktyvos 6 straipsnyje „Pateiktina informacija“ nustatyta:

„Be kitų Bendrijos teise nustatytų informacijos reikalavimų, valstybės narės užtikrina, kad komerciniai pranešimai, kurie priklauso informacinės visuomenės paslaugai arba ją sudaro, atitiktų bent šias sąlygas:

15

2004 m. lapkričio 17 d.Legea nr. 506/2004 privind prelucrarea datelor cu caracter personal și protecția vieții private în sectorul comunicațiilor electronice (Įstatymas Nr. 506/2004 dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje; 2004 m. lapkričio 25 d.Monitorul Oficial al României Nr. 1101, I dalis) 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Šio įstatymo nuostatos taikomos asmens duomenų tvarkymui, susijusiam su viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimu elektroninių ryšių tinklais, įskaitant elektroninių ryšių tinklus, palaikančius duomenų rinkimo ir atpažinimo įrenginius.

3.   Šio įstatymo nuostatos papildomos 2001 m. lapkričio 21 d.Legea nr. 677/2001 pentru protecția persoanelor cu privire la prelucrarea datelor cu caracter personal și libera circulație a acestor date (Įstatymas Nr. 677/2001 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo; 2001 m. gruodžio 12 d.Monitorul Oficial al României Nr. 790, I dalis) nuostatomis.“

16

Įstatymo Nr. 506/2004 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Šiame įstatyme vartojamos sąvokos:

<…>

<…>

2.   2002 m. birželio 7 d.Legea nr. 365/2002 privind comerțul electronic (Įstatymas Nr. 365/2002 dėl elektroninės komercijos; pakartotinai paskelbtas 2006 m. lapkričio 29 d.Monitorul Oficial al României Nr. 959, I dalis) <…> 1 straipsnio 1 ir 8 punktuose pateiktos apibrėžtys <…> taip pat taikomos šiame įstatyme.“

17

Įstatymo Nr. 506/2004 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Draudžiama siųsti komercinius pranešimus, naudojant automatinio skambinimo ir ryšių sistemas be žmogaus įsiterpimo, faksu, elektroniniu paštu ar bet kokiu kitu būdu, naudojantis viešai prieinamomis elektroninių ryšių paslaugomis, išskyrus atvejus, kai atitinkamas abonentas ar naudotojas iš anksto išreiškė aiškų sutikimą gauti tokius pranešimus.

2.   Nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, jei fizinis ar juridinis asmuo tiesiogiai gauna kliento elektroninio pašto adresą tuo metu, kai tam klientui parduoda produktą ar teikia paslaugą pagal Įstatymą Nr. 677/2001, tas fizinis ar juridinis asmuo gali naudoti tą adresą komerciniams pranešimams, susijusiems su panašiais produktais, kuriais prekiauja, ar paslaugomis, kurias teikia, su sąlyga, kad klientams aiškiai ir nedviprasmiškai suteikiama galimybė paprastai ir nemokamai nesutikti su tokiu adreso naudojimu tiek elektroninio pašto adreso gavimo metu, tiek atsiuntus kiekvieną pranešimą, jei klientas iš pradžių tam neprieštaravo.“

18

Įstatymo Nr. 506/2004 13 straipsnio 1, 2 ir 5 dalys suformuluotos taip:

„1.   Administraciniais nusižengimais laikomos šios veikos:

<…>

q) nesilaikoma 12 straipsnio nuostatų dėl neužsakytų pranešimų.

2.   Už 1 dalies a–l, n, o ir q punktuose nurodytus administracinius nusižengimus skiriama bauda nuo 5000 [Rumunijos lėjų (RON) (apie 984 EUR)] iki 100000 [RON (apie 19697 EUR)], o komercinėms bendrovėms, kurių apyvarta didesnė nei 5000000 [RON (apie 984892 EUR)], <…> skiriama iki 2 % apyvartos dydžio bauda.

<…>

5.   1 dalies a–j ir l–q punktuose nurodytus administracinius nusižengimus nustato ir sankcijas už juos taiko tam įgalioti ANSPDCP darbuotojai.“

19

Įstatymo Nr. 365/2002 1 straipsnio 8 dalyje numatyta:

„Šiame įstatyme vartojamos sąvokos:

<…>

8.   komercinis pranešimas – bet kokios formos pranešimas, skirtas tiesiogiai ar netiesiogiai verslininko ar reglamentuojamosios profesijos atstovo prekėms, paslaugoms, įvaizdžiui, vardui ar pavadinimui, parašui ar logotipui reklamuoti; komerciniais pranešimais nelaikoma: informacija, leidžianti tiesiogiai susipažinti su fizinio ar juridinio asmens veikla, visų pirma domeno vardu ar elektroninio pašto adresu, pranešimai, susiję su fizinio ar juridinio asmens prekėmis, paslaugomis, įvaizdžiu, pavadinimais ar prekių ženklais, kuriuos siunčia nuo šio asmens nepriklausoma trečioji šalis, ypač kai jie siunčiami nemokamai.“

20

Inteligo Media yra internetinio žurnalistinio pobūdžio leidinio avocatnet.ro, skirto informuoti plačiąją visuomenę, neturinčią specializuotų teisės srities žinių, apie Rumunijoje kasdien skelbiamus teisės aktų pakeitimus, leidėja.

21

2018 m. liepos 27 d. ši bendrovė, naudodama komercinį pavadinimą „Service Premium“, įdiegė mokamos prenumeratos sistemą, skirtą daliai savo skaitytojams teikiamo turinio. Tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, minėta bendrovė leido bet kuriam naudotojui nemokamai peržiūrėti ne daugiau kaip šešis straipsnius per mėnesį. Norėdamas susipažinti su papildomais straipsniais, naudotojas pirmiausia turėdavo susikurti nemokamą paskyrą aptariamoje interneto platformoje, o tai reiškė, kad šis naudotojas sutinka su paslaugos „Service Premium“ teikimo sutarties sąlygomis. Užsisakęs šią paslaugą, naudotojas įgydavo nemokamą prieigą prie dar dviejų straipsnių per mėnesį ir galimybę nemokamai elektroniniu paštu kasdien gauti naujienlaiškį „Personal Update“, kuriame buvo apžvelgiami praėjusios dienos teisėkūros pokyčiai, su hipersaitais į šioje platformoje esančius atitinkamus straipsnius, taip pat mokamą pasirenkamą prieigą prie visų skelbiamų straipsnių ir prie elektroniniu paštu gaunamos pilnos šio naujienlaiškio versijos „Informacijos santrauka“.

22

Kurdami šią paskyrą naudotojai galėdavo pasirinkti negauti naujienlaiškio „Personal Update“, pažymėdami tam tikslui pildytinos internetinės formos langelį „Nenoriu gauti naujienlaiškio „Personal Update“. Be to, kiekvieną kartą gavę šį naujienlaiškį, naudotojai, kurie nebenorėdavo jo gauti, galėdavo pažymėti pasirinkimo galimybę „ATSISAKYTI REGISTRACIJOS“.

23

2019 m. rugsėjo 26 d. ANSPDCP surašė nusižengimo protokolą, juo skyrė Inteligo Media42714 RON (apie 9000 EUR) baudą už BDAR 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktų, 6 straipsnio 1 dalies a punkto ir 7 straipsnio pažeidimus. ANSPDCP teigė, jog ši bendrovė negalėjo įrodyti, kad gavo aiškų 4357 naudotojų sutikimą tvarkyti jų asmens duomenis (elektroninio pašto adresus, slaptažodžius, naudotojo vardus), ir pažymėjo, kad ji šiuos duomenis tvarkė su tikslais, dėl kurių tie duomenys iš pradžių buvo surinkti, nesuderinamu būdu. Iš tiesų minėti duomenys, iš pradžių surinkti siekiant vykdyti nagrinėjamą sutartį, buvo tvarkomi turint tikslą siųsti naujienlaiškį „Personal Update“.

24

Inteligo Media pateikė Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija) skundą, jame iš principo prašė panaikinti minėtą protokolą.

25

Grįsdama savo skundą Inteligo Media, be kita ko, teigė, jog dėl iš esmės redakcinio turinio naujienlaiškis „Personal Update“ neatitinka įstatyme numatytų sąlygų, kad jį būtų galima laikyti „komerciniu pranešimu“. Vis dėlto atsargumo sumetimais asmens duomenų tvarkymas siunčiant šį naujienlaiškį buvo grindžiamas Įstatymo Nr. 506/2004 12 straipsnio 2 dalimi, kuria į Rumunijos teisę perkelta Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalis, ir BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktu. Taigi ši bendrovė suteikė naudotojams teisę nesutikti su minėto naujienlaiškio gavimu ir teisę atsisakyti prenumeratos gavus tokį naujienlaiškį.

26

2020 m. birželio 5 d. sprendimu Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) atmetė minėtą skundą ir pritarė ANSPDCP pateiktiems argumentams.

27

2021 m. balandžio 15 d. sprendimu Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija), išnagrinėjęs Inteligo Media apeliacinį skundą dėl Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) sprendimo, pastarąjį sprendimą panaikino ir grąžino bylą Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas), kad šis priimtų naują sprendimą; Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) savo sprendimą motyvavo tuo, kad Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) nepakankamai motyvavo minėtą sprendimą.

28

Iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) patenkino Inteligo Media skundą iš dalies ir sumažino ANSPDCP jai paskirtos baudos dydį. Tačiau jis paliko galioti 2019 m. rugsėjo 26 d. nusižengimo protokole padarytą išvadą dėl administracinio nusižengimo.

29

Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjantis Inteligo Media ir ANSPDCP apeliacinius skundus dėl Tribunalul București (Bukarešto apygardos teismas) sprendimo, mano, kad sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamo asmens duomenų tvarkymo teisinio pagrindo nustatymo ir sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad toks tvarkymas galėtų būti laikomas teisėtu, atsižvelgiant į Direktyvą 2002/58 ir BDAR.

30

To teismo teigimu, iš pradžių reikia išsiaiškinti, pirma, sąlygas, kuriomis naudotojo elektroninio pašto adresas gali būti laikomas gautu „parduod[ant] produktus ar teik[iant] paslaugas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalį, antra, šiame 13 straipsnyje vartojamos sąvokos „tiesioginė rinkodara“ taikymo sritį ir, trečia, tai, ar ši sąvoka yra lygiavertė sąvokai „komercinis pranešimas“, kurią Rumunijos teisės aktų leidėjas vartojo perkeldamas minėtą 13 straipsnį į nacionalinę teisę.

31

Be to, jeigu nagrinėjamu atveju naudotojų elektroninio pašto adresai nebuvo gauti „parduod[ant] produktus ar teik[iant] paslaugas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalį, reikėtų nustatyti, ar naujienlaiškio „Personal Update“ perdavimas elektroniniu paštu patenka į šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies ir nuostatų, numatančių sankcijas už bet kokį jos pažeidimą, taikymo sritį.

32

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad būtina patikslinti priežiūros institucijos pareigas, kai ji taiko BDAR 83 straipsnio 2 dalį, nes šios pareigos nėra aiškios iš šio straipsnio formuluotės.

33

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

34

Pirmuoju klausimu ir ketvirtojo klausimo a punktu, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad naudotojo elektroninio pašto adresą internetinio leidinio leidėjas gauna „parduodamas produktus ar teikdamas paslaugas“, kaip tai suprantama pagal šio 13 straipsnio 2 dalį, kai tas naudotojas interneto platformoje susikuria nemokamą paskyrą, suteikiančią jam teisę nemokamai susipažinti su tam tikru šio leidinio straipsnių skaičiumi, teisę nemokamai elektroniniu paštu kasdien gauti naujienlaiškį, kuriame pateikiama šio leidinio straipsniuose aptartų teisės aktų naujovių santrauka, įskaitant hipersaitus į tuos straipsnius, taip pat teisę už atlygį susipažinti su papildomais minėto leidinio straipsniais ir papildoma jų analize, ir kad tokio naujienlaiškio perdavimas yra elektroninio pašto naudojimas „tiesioginės rinkodaros tikslais“, skirtas „panašioms prekėms ar paslaugoms“, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą.

35

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje, be kita ko, numatyta suderinti valstybių narių nuostatas, užtikrinančias vienodo lygio pagrindinių teisių ir laisvių, ypač teisės į privatumą ir konfidencialumą, apsaugą, kiek tai susiję su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje.

36

Direktyvos 2002/58 2 straipsnio d punkte pateikta plati sąvokos „pranešimas“ apibrėžtis, apimanti informaciją, kuria apsikeičiama arba kuri perduodama tarp baigtinio skaičiaus šalių, naudojantis viešai prieinamomis elektroninių ryšių paslaugomis.

37

Pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio „Neprašyti pranešimai“ 1 dalį tiesioginės rinkodaros tikslais leidžiama naudoti įvairių rūšių pranešimus, t. y. be kita ko, elektroninį paštą, jeigu tai susiję su abonentais arba naudotojais, kurie davė išankstinį sutikimą.

38

Dėl reikalavimo duoti tokį sutikimą išimties Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai fizinis ar juridinis asmuo parduodamas produktą ar teikdamas paslaugą pagal Direktyvos 95/46 arba BDAR gauna iš savo klientų jų elektroninio pašto kontaktinius duomenis, tas fizinis ar juridinis asmuo gali naudotis šiais elektroniniais kontaktiniais duomenimis tiesioginės rinkodaros tikslais, jeigu laikosi šioje nuostatoje įtvirtintų sąlygų.

39

Iš šio sprendimo 37 ir 38 punktuose nurodytų nuostatų formuluotės matyti, kad jos taikomos tik „tiesioginės rinkodaros tikslais“ gaunamiems pranešimams. Taigi, siekiant atsakyti į pirmąjį klausimą ir ketvirtojo klausimo a punktą, pirmiausia reikia nustatyti, ar pranešimo, t. y. tokio naujienlaiškio, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, tikslas yra tiesioginė rinkodara, ir, jei taip, ar atitinkamų naudotojų elektroninius kontaktinius duomenis šio pranešimo siuntėjas gavo „parduodamas <…> paslaugą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalį.

40

Pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant vienodai aiškinti Sąjungos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ši nuostata įtvirtinta, tikslus (žr. 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktą ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Alace ir Canpelli, C‑758/24 ir C‑759/24, EU:C:2025:591, 91 punktą).

41

Dėl Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotės reikia konstatuoti, kad šioje nuostatoje nėra jokios nuorodos į „tiesioginės rinkodaros tikslais“ siunčiamo pranešimo sąvokos reikšmę. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši sąvoka apima pranešimus, kuriais siekiama komercinio tikslo ir kurie tiesiogiai ir individualiai skirti vartotojui (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo StWL Städtische Werke Lauf a.d Pegnitz, C‑102/20, EU:C:2021:954, 47 punktą).

42

Atsižvelgdamas į šiuos kriterijus Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiais pranešimais yra laikomi reklaminiai pranešimai, skirti paslaugų reklamai ir siunčiami elektroniniu paštu, todėl tiesiogiai atsiranda atitinkamo naudotojo asmeninio elektroninio pašto gautų laiškų aplanke (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo StWL Städtische Werke Lauf a.d Pegnitz, C‑102/20, EU:C:2021:954, 48 punktą).

43

Šiuo atveju, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje nagrinėjamą pranešimą sudaro elektroniniu paštu siunčiamas kasdienis naujienlaiškis, kuriame pateikiama internetinio žurnalistinio leidinio straipsniuose aptartų teisės aktų naujovių santrauka ir hipersaitai į tuos straipsnius. Tik pasinaudoję šiais hipersaitais atitinkami naudotojai gali nemokamai susipažinti su visu turiniu, neviršydami aštuonių straipsnių per mėnesį ribos, o už atlygį – su visais Inteligo Media valdomoje interneto platformoje esančiais straipsniais.

44

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, jog šis pranešimas dėl to, kad jame pateikta šio leidinio straipsniuose nagrinėjamų klausimų santrauka, taip pat yra informacinio turinio, nereiškia, kad toks pranešimas neturi patekti į pranešimo, gauto „tiesioginės rinkodaros tikslais“, sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, taigi ir į šios nuostatos taikymo sritį.

45

Priešingai, kaip savo išvados 32–34 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tokiu pranešimu siekiama paskatinti atitinkamus naudotojus gauti prieigą prie leidinių leidėjo pateikto mokamo turinio, skatinant išnaudoti straipsnių, su kuriais galima nemokamai susipažinti aptariamoje interneto platformoje, skaičių ir įsigyti visą leidinio prenumeratą. Taigi juo siekiama skatinti šio turinio pardavimą, vadinasi, juo siekiama komercinio tikslo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 41 punkte nurodytą jurisprudenciją. Be to, kadangi šis pranešimas, išplatintas kaip elektroninis laiškas, tiesiogiai atsiranda gavėjų asmeninio elektroninio pašto gautų laiškų aplanke, jis turi būti laikomas gautu „tiesioginės rinkodaros tikslais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, neatsižvelgiant į tai, ar šį tikslą galima nustatyti vien iš minėto pranešimo turinio, ar ir iš to pranešimo siuntėjo pasiūlymo struktūros.

46

Antra, tokį „tiesioginės rinkodaros tikslais“ gauto pranešimo sąvokos aiškinimą patvirtina jos kontekstas ir tikslai, kurių siekiama Direktyva 2002/58.

47

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė taisyklė, pagal kurią į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių neužsakytų pranešimų perdavimui yra taikomas reikalavimas gauti išankstinį jų gavėjo sutikimą.

48

Nesant tokio sutikimo, tokius pranešimus leidžiama siųsti tik tuo atveju, jei įvykdytos Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Pagal šią nuostatą visų pirma reikalaujama, kad, laikydamasis Direktyvos 95/46 arba, priklausomai nuo konkretaus atvejo, BDAR, atitinkamo pranešimo siuntėjas, parduodamas produktus ar teikdamas paslaugas iš savo gavėjų būtų gavęs jų elektroninio pašto kontaktinius duomenis. Be to, šiais duomenimis gali būti pasinaudojama tiesioginės rinkodaros tikslais su sąlyga, kad tokia rinkodara susijusi su panašiais to paties siuntėjo produktais ar paslaugomis. Galiausiai šis pasinaudojimas siejamas su sąlyga, kad tiems gavėjams aiškiu ir apibrėžtu būdu būtų suteikta galimybė nemokamai ir paprastomis priemonėmis prieštarauti tokiam elektroninių kontaktinių duomenų naudojimui, o jei gavėjai iš pradžių tokiam naudojimui neprieštaravo – kiekvieno pranešimo atsiuntimo atveju.

49

Be to, pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 4 dalį bet kuriuo atveju draudžiama tiesioginės rinkodaros tikslais siųsti elektroninio pašto pranešimus slepiant siuntėjo, kurio vardu pranešimas siunčiamas, tapatybę, pažeidžiant Direktyvos 2000/31/EB 6 straipsnį, nenurodant galiojančio adreso, kuriuo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokių pranešimų siuntimą, arba kuriais gavėjai net skatinami apsilankyti interneto svetainėse, kuriomis pažeidžiamas šis 6 straipsnis.

50

Visomis šiomis garantijomis, primintomis šio sprendimo 47–49 punktuose, siekiama įgyvendinti tokius Direktyvos 2002/58 tikslus, kaip nurodyti jos 2 ir 40 konstatuojamosiose dalyse, t. y. be kita ko, tikslą užtikrinti visišką Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių laikymąsi ir taip apsaugoti abonentus nuo bet kokio jų privatumo pažeidimo per gaunamus neužsakytus pranešimus tiesioginės rinkodaros tikslais, ypač siunčiamus automatiniais skambinimo automatais, telefaksais ir elektroniniu paštu, įskaitant ir SMS žinutes.

51

Bet koks kitoks aiškinimas gali susilpninti Direktyvos 2002/58 13 straipsnio veiksmingumą ir taip pakenkti privatumo apsaugos lygiui, kurio siekiama šia direktyva. Iš tiesų, jeigu būtų pritarta priešingam aiškinimui, tokio pranešimo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, perdavimui nebūtų taikomos šiame 13 straipsnyje numatytos garantijos, nepaisant pavojaus, kad bus pažeistas elektroninio pašto paslaugų naudotojų privatumas.

52

Kadangi toks pranešimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turi būti laikomas gautu „tiesioginės rinkodaros tikslais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, toliau reikia patikrinti, ar tenkinama šio 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta ir šio sprendimo 39 punkte minėta sąlyga, pagal kurią šio pranešimo siuntėjas, „parduodamas <…> paslaugas“, turi būti gavęs klientų elektroninius kontaktinius duomenis.

53

Pirma, pažymėtina, kad, viena vertus, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 40 punkte, pagal visuotinai pripažintą „pardavimo“ apibrėžtį ši sąvoka reiškia susitarimą, būtinai numatantį mokėjimą už prekę ar paslaugą. Todėl ši sąvoka gali apimti tik tuos sandorius, kurie susiję su atlygio mokėjimu.

54

Kita vertus, konstatuotina, kad Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalyje bendrai kalbama apie „paslaugą [-as]“, neišskiriant atitinkamos paslaugos rūšies. Dėl paslaugų, patenkančių į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad atlygį už paslaugą, kurią teikia paslaugų teikėjas, vykdydamas savo ekonominę veiklą, nebūtinai moka asmenys, kurie ją gauna. Visų pirma taip yra tuo atveju, kai paslaugų teikėjo paslauga teikiama nemokamai, siekiant reklamuoti šio paslaugų teikėjo parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, o šios veiklos sąnaudos įtraukiamos į šių prekių arba paslaugų pardavimo kainą (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Mc Fadden, C‑484/14, EU:C:2016:689, 41 ir 42 punktai ir nurodyta jurisprudencija). Šie argumentai gali būti taikomi aiškinant Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalį.

55

Visgi būtent taip ir yra šioje byloje aptariamu atveju. Iš tiesų, kaip matyti iš pirmojo klausimo formuluotės ir sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų, atitinkamų naudotojų elektroninius kontaktinius duomenis Inteligo Media gavo tada, kai naudotojai šios bendrovės valdomoje interneto platformoje susikūrė nemokamą paskyrą, o tai reiškė, kad jie sutiko su paslaugos „Service Premium“ teikimo sutarties sąlygomis. Užsisakę šią paslaugą, naudotojai įgydavo teisę nemokamai susipažinti su tam tikru atitinkamame leidinyje paskelbtų straipsnių skaičiumi ir teisę gauti naujienlaiškį „Personal Update“. Kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkto, tokios paslaugos teikimo tikslas visų pirma yra reklaminis, t. y. reklamuoti Inteligo Media teikiamą mokamą turinį, o šios paslaugos kaina įtraukiama į turinio kainą.

56

Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 43 punkte nurodė generalinis advokatas, reikia manyti, kad netiesioginis atlygis, įtrauktas į šio paslaugų teikėjo siūlomos visos prenumeratos pardavimo kainą, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atitinka šio sprendimo 53 punkte primintą mokėjimo reikalavimą.

57

Taigi toks sandoris, kaip tas, kai Inteligo Media gaudavo naudotojų elektroninius kontaktinius duomenis, gali patekti į „paslaugos <…> [pardavimo]“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalį.

58

Toks aiškinimas atitinka kontekstą, kuriame ši sąvoka vartojama, ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus.

59

Šiuo klausimu neabejotina, kad Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalyje yra numatyta išimtis, kuria nukrypstama nuo šio 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pagrindinės taisyklės, todėl ji turi būti aiškinama siaurai. Vis dėlto, pirma, pagal minėto 13 straipsnio 2 dalies formuluotę neatmetama galimybė, kad už „pardavimo“ sandorį, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, reikalaujamą atlygį gali sumokėti kitas asmuo, o ne produkto ar paslaugos, kurie yra šio sandorio dalykas, gavėjas. Atvirkščiai, iš šios formuluotės matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas tik apsiribojo reikalavimu, kad atitinkamų naudotojų elektroniniai kontaktiniai duomenys būtų gauti „parduodant produktą ar teikiant paslaugą“.

60

Antra, Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalies sąvokų aiškinimas bet kuriuo atveju turi atitikti šia nuostata siekiamą tikslą. Iš to matyti, kad tokio siauro aiškinimo būtinybė negali būti suprantama kaip leidžianti aiškinti šias sąvokas taip, kad jos netektų savo veiksmingumo (pagal analogiją žr. 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Frenetikexito, C‑581/19, EU:C:2021:167, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Kiek tai susiję su Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalimi siekiamu tikslu, iš šios direktyvos 41 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino numatyti nuo šio 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo nukrypti leidžiančią nuostatą, kai atitinkamų naudotojų elektroniniai kontaktiniai duomenys buvo gauti „atsižvelgiant į esamus naudotoj[o ir tiekėjo] santykius“, išsamiau jų neapibūdinant.

62

Taigi panašu (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), jog nagrinėjamu atveju tenkinama tiek sąlyga, kad atitinkamų naudotojų elektroniniai kontaktiniai duomenys turi būti surinkti „parduodant produktą ar teikiant paslaugą“, tiek, kaip matyti iš šio sprendimo 55 ir 56 punktų, sąlyga, susijusi su paslaugos, kuri teikiama nagrinėjamos rinkodaros tikslais, analogišku pobūdžiu.

63

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą ir ketvirtojo klausimo a punktą reikia atsakyti: Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad naudotojo elektroninio pašto adresą internetinio leidinio leidėjas gauna „parduodamas produktus ar teikdamas paslaugas“, kaip tai suprantama pagal šio 13 straipsnio 2 dalį, kai tas naudotojas interneto platformoje susikuria nemokamą paskyrą, suteikiančią jam teisę nemokamai susipažinti su tam tikru šio leidinio straipsnių skaičiumi, teisę nemokamai elektroniniu paštu kasdien gauti naujienlaiškį, kuriame pateikiama šio leidinio straipsniuose aptartų teisės aktų naujovių santrauka, įskaitant hipersaitus į tuos straipsnius, taip pat teisę už atlygį susipažinti su papildomais minėto leidinio straipsniais ir papildoma jų analize. Tokio naujienlaiškio perdavimas yra elektroninio pašto naudojimas „tiesioginės rinkodaros tikslais“, skirtas „panašioms prekėms ar paslaugoms“, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą.

64

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalis, siejama su BDAR 95 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai duomenų valdytojas naudoja naudotojo elektroninio pašto adresą siekdamas išsiųsti jam neužsakytą pranešimą pagal šio 13 straipsnio 2 dalį, taikomos šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje numatytos duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos.

65

Kaip Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, BDAR 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje yra numatytas išsamus ir baigtinis atvejų, kai asmens duomenų tvarkymas gali būti laikomas teisėtu, sąrašas. Taigi tam, kad duomenų tvarkymas galėtų būti laikomas teisėtu, jis turi patekti į kurį nors šioje nuostatoje numatytų atvejų (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C‑439/19, EU:C:2021:504, 99 punktas ir 2025 m. sausio 9 d. Sprendimo Mousse, C‑394/23, EU:C:2025:2, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66

Šiomis aplinkybėmis BDAR 95 straipsnyje aiškiai numatyta, kad šiuo reglamentu fiziniams arba juridiniams asmenims nenustatoma papildomų prievolių, susijusių su duomenų tvarkymu Sąjungoje viešaisiais ryšių tinklais teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas, kiek tai susiję su klausimais, kuriais jiems taikomos Direktyvoje 2002/58 nustatytos specialios prievolės, kuriomis siekiama to paties tikslo.

67

Be to, minėto reglamento 173 konstatuojamojoje dalyje panašiai nurodyta, kad šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems su pagrindinių teisių ir laisvių apsauga tvarkant asmens duomenis susijusiems klausimams, kuriems negalioja Direktyvoje 2002/58 nustatytos konkrečios prievolės, kuriomis siekiama to paties tikslo, įskaitant duomenų valdytojo prievoles ir fizinių asmenų teises.

68

Vis dėlto, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 50 punkte, Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalyje išsamiai reglamentuojamos duomenų tvarkymo sąlygos ir tikslai, taip pat duomenų subjekto teisės, o duomenų valdytojui nustatomos „specialios prievolės“ pagal BDAR 95 straipsnį. Taigi asmens duomenų tvarkymo, atliekamo vykdant pranešimą, patenkantį į 13 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, teisėtumas gali būti nustatomas remiantis šia nuostata ir jo nereikia vertinti atsižvelgiant į BDAR 6 straipsnio 1 dalies a–f punktuose nustatytas sąlygas.

69

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 2 dalis, siejama su BDAR 95 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai duomenų valdytojas naudoja naudotojo elektroninio pašto adresą siekdamas išsiųsti jam neužsakytą pranešimą pagal šio 13 straipsnio 2 dalį, nėra taikomos šio reglamento 6 straipsnio 1 dalyje numatytos duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos.

70

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose vartojama sąvoka „komercinis pranešimas“, numatyta Direktyvos 2000/31 2 straipsnio f punkte, o ne „tiesioginės rinkodaros“ sąvoka, o jei ne, ar kasdienis naujienlaiškis, kuriame pateikiama internetinio leidinio straipsniuose aptartų teisės aktų naujovių santrauka, įskaitant hipersaitus į šiuos straipsnius, yra „komercinis pranešimas“, kaip jis suprantamas pagal 2 straipsnio f punktą.

71

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2021 m. birželio 15 d. Sprendimo Facebook Ireland ir kt., C‑645/19, EU:C:2021:483, 115 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

72

Be to, suformuotoje jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą (2021 m. birželio 15 d. Sprendimo Facebook Ireland ir kt., C‑645/19, EU:C:2021:483, 116 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

73

Nagrinėjamu atveju iš atsakymo į pirmąjį klausimą ir ketvirtojo klausimo a punktą matyti, kad pranešimas, susijęs su tokiu naujienlaiškiu, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra pranešimas „tiesioginės rinkodaros tikslais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 13 straipsnio 1 ir 2 dalis. Šiomis aplinkybėmis, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, neatrodo, jog siekiant išspręsti nagrinėjamą ginčą jam taip pat svarbu išaiškinti Direktyvos 2000/31 2 straipsnio f punkte numatytą sąvoką „komercinis pranešimas“.

74

Taigi trečiasis klausimas yra nepriimtinas.

75

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą ir ketvirtojo klausimo a punktą, į ketvirtojo klausimo b punktą ir penktąjį klausimą atsakyti nereikia.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: