1

Apeliaciniu skundu byloje C‑269/23 P Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics SAE (toliau – Hengshi) ir Jushi Egypt for Fiberglass Industry SAE (toliau – Jushi) prašo panaikinti 2023 m. kovo 1 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics ir Jushi Egypt for Fiberglass Industry / Komisija (T‑480/20, EU:T:2023:90, toliau – sprendimas byloje T‑480/20); juo šis teismas atmetė jų ieškinį dėl 2020 m. birželio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2020/776, kuriuo tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos ir Egipto kilmės austoms ir (arba) siūtoms stiklo pluošto medžiagoms nustatomi galutiniai kompensaciniai muitai ir iš dalies keičiamas Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2020/492, kuriuo tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos ir Egipto kilmės austoms ir (arba) siūtoms stiklo pluošto medžiagoms nustatomi galutiniai antidempingo muitai (OL L 189, 2020, p. 1, toliau – byloje T‑480/20 ginčijamas reglamentas), panaikinimo, kiek jis su jomis susijęs.

2

Apeliaciniu skundu byloje C‑272/23 P Jushi prašo panaikinti 2023 m. kovo 1 d. Bendrojo Teismo sprendimą Jushi Egypt for Fiberglass Industry / Komisija (T‑540/20, EU:T:2023:91, toliau – sprendimas byloje T‑540/20, o kartu su sprendimu byloje T‑480/20 – skundžiami sprendimai); juo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2020 m. birželio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2020/870, kuriuo importuojamiems Egipto kilmės ištisinių gijų stiklo pluošto produktams nustatomas galutinis kompensacinis muitas, galutinai surenkamas laikinasis kompensacinis muitas ir taikomas registruotiems importuojamiems Egipto kilmės ištisinių gijų stiklo pluošto produktams nustatytas galutinis kompensacinis muitas (OL L 201, 2020, p. 10, toliau – byloje T‑540/20 ginčijamas reglamentas, o kartu su byloje T‑480/20 ginčijamu reglamentu – ginčijami reglamentai), panaikinimo, kiek jis su ja susijęs.

3

1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašyta Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutartis buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80; toliau – PPO steigimo sutartis). Į šios sutarties 1A priedą, be kita ko, įtraukta Sutartis dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių.

4

Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnyje „Subsidijos apibrėžimas“ nustatyta:

„1.1.   Šioje Sutartyje laikoma, kad subsidija egzistuoja, jeigu:

<…>

ir

<…>“

5

Šios sutarties 2 straipsnyje „Specifiškumas“ nustatyta:

„2.1.   Norint nustatyti, ar subsidija, apibūdinta 1 straipsnio 1 dalyje, yra specifinė įmonei, pramonės šakai ar įmonių arba pramonės šakų grupei (šioje Sutartyje vadinamoms „tam tikros įmonės“), priklausančioms subsidijas teikiančios institucijos jurisdikcijai, galioja šie principai:

2.2.   Subsidija, kuri suteikiama tik konkrečioms įmonėms, esančioms apibrėžtame geografiniame regione, priklausančiame subsidijas teikiančios institucijos jurisdikcijai, yra specifinė. <…>

<…>“

6

Tos sutarties 5 straipsnyje „Neigiamas poveikis“ nustatyta:

„Nė viena valstybė narė, naudodamasi kokiomis nors 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytomis subsidijomis, neturėtų daryti neigiamo poveikio kitos valstybės narės interesams <…>

<…>“

7

Tos pačios sutarties 11 straipsnio „Tyrimo inicijavimas ir paskesnis tyrimas“ 8 dalyje numatyta:

„Tais atvejais, kai prekės nėra importuojamos tiesiai iš tos prekės kilmės šalies, o yra eksportuojamos į importuojančią valstybę narę iš tarpinės šalies, visos šios Sutarties nuostatos turi būti taikomos ir sandoris ar sandoriai pagal šią Sutartį turi būti laikomi vykstančiais tarp kilmės šalies ir importuojančios valstybės narės.“

8

Nuo 1968 m. iki 1994 m. apsauga nuo subsidijuoto importo iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių buvo reglamentuojama tam tikrais bendrais šios ir dempingo srities reglamentais, o vėliau – tam tikrais specialiais reglamentais. Paskiausias iš šių specialiųjų reglamentų yra 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/1037 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 55), iš dalies pakeistas 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/825 (OL L 143, 2018, p. 1) (toliau – Reglamentas 2016/1037).

9

Reglamento 2016/1037 2–5 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

10

Šio reglamento 1 straipsnyje „Principai“ nustatyta:

„1.   Kompensacinis muitas gali būti nustatytas siekiant kompensuoti subsidiją, tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktą bet kurio produkto gamybai, eksportui ar pervežimui, kurį išleidus į laisvą apyvartą Sąjungoje būtų padaryta žala.

2.   Nepaisant 1 dalies nuostatų, kai produktai nėra tiesiogiai importuojami iš jų kilmės valstybės, bet yra eksportuojami į Sąjungą iš tarpinės valstybės, yra taikomos visos šio reglamento nuostatos, o sandoris ar sandoriai, jei tinkama, yra laikomi įvykę tarp kilmės valstybės ir Sąjungos.“

11

Minėto reglamento 2 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad šiame reglamente:

12

To paties reglamento 3 straipsnis „Subsidijos apibrėžtis“ suformuluotas taip:

„Laikoma, kad subsidija egzistuoja, jeigu:

<…>

<…> ir

13

Reglamento 2016/1037 4 straipsnyje „Kompensuotinos subsidijos“ nustatyta:

„1.   Kompensacinės priemonės subsidijoms taikomos tik tuomet, jei jos yra konkrečios, kaip apibrėžta 2, 3 ir 4 dalyse.

2.   Norint nustatyti, ar subsidija konkreti kuriai nors įmonei, pramonės šakai arba įmonių ar pramonės šakų grupei (toliau – tam tikros įmonės) pagal subsidiją suteikusiosios valdžios institucijos jurisdikciją, taikomi šie principai:

<…>

3.   Subsidija, kurią galėjo gauti tik tam tikros įmonės, esančios subsidiją suteikusios institucijos jurisdikcijai apibrėžtame geografiniame regione, laikoma konkrečia. <…>

<…>“

14

Šio reglamento 5 straipsnyje „Kompensuotinos subsidijos dydžio apskaičiavimas“ numatyta:

„Kompensuotinų subsidijų suma apskaičiuojama pagal tai, kokią naudą subsidijos gavėjui suteikė subsidija, per subsidijavimo tiriamąjį laikotarpį. Paprastai šis laikotarpis yra patys paskutiniai gavėjo finansinės apskaitos metai, bet gali būti bet kuris kitas mažiausiai šeši mėnesiai prieš tyrimo pradžią laikotarpis, kurio patikimi finansiniai bei kitokie susiję duomenys yra prieinami.“

15

Minėto reglamento 6 straipsnyje „Gavėjo naudos apskaičiavimas“ nustatyta:

„Skaičiuojant naudą gavėjui, taikomos šios taisyklės:

<…>“

16

Be to, įvairiose to paties reglamento nuostatose, visų pirma jo 9 straipsnio 3 dalyje, 10 straipsnio 7 ir 13 dalyse, 11 straipsnio 6, 7 ir 10 dalyse, 13 straipsnio 1–3 dalyse, 18 straipsnio 3 dalyje, 29a straipsnio 1 dalyje ir 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse, numatytos įvairios galimybės „kilmės arba eksportuojančiai valstybei“, „kilmės ir (arba) eksportuojančios valstybės vyriausybei“, „kilmės ir (arba) eksportuojančios valstybės institucijoms“ ir „kompensuotinas subsidijas suteikusiajai Vyriausybei“.

17

Skundžiamuose sprendimuose nurodytas bylų faktines aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

18

Hengshi ir Jushi yra dvi Egipte pagal šios šalies teisės aktus įsteigtos bendrovės. Abi jos yra Kinijoje įsteigtų patronuojančiųjų bendrovių patronuojamosios bendrovės. Pačios šios dvi patronuojančiosios bendrovės yra visiškai valdomos ir kontroliuojamos pagrindinės bendrovės China National Building Materials Co. Ltd, kuri taip pat įsteigta Kinijoje. Pastaroji yra valstybės bendrovė, netiesiogiai visiškai priklausanti Valstybės tarybos valstybinio turto priežiūros ir administravimo komisijai ir visiškai jos kontroliuojama, o pati ši taryba yra pavaldi šiai Valstybės tarybai ir yra jos kontroliuojama.

19

Hengshi ir Jushi įvairiais būdais gamina, parduoda ir eksportuoja, be kita ko į Sąjungą, stiklo pluošto gaminius, naudojamus, be kita ko, lengvoms kompozitinėms medžiagoms, kurios naudojamos tokiose srityse kaip automobilių, laivų statybos, aviacijos, vėjo energijos ir statybų pramonė, gaminti.

20

Jos įsteigtos geografiniame regione, pavadintame „Sueco kanalo Kinijos ir Egipto ekonominio ir prekybos bendradarbiavimo zona“ (toliau – CECS zona).

21

Pagal 2016 m. sausio 21 d. Kinijos vyriausybės ir Egipto vyriausybės pasirašytą bendradarbiavimo susitarimą, įgyvendinus kelias bendras iniciatyvas, CECS zona yra bendrai administruojama ir plėtojama. Šiuo tikslu Egipto vyriausybė taiko tam tikras mokesčių lengvatas įmonėms, priklausančioms Kinijos arba bendrai Kinijos ir Egipto subjektams, įsteigtiems šioje zonoje, ir suteikia joms žemės plotus ir darbo jėgą taikytinuose Egipto teisės aktuose nustatytomis sąlygomis. Savo ruožtu Kinijos vyriausybė tiesiogiai ar netiesiogiai suteikia šioms įmonėms įvairių finansinių priemonių, įgyvendindama bendrą projektą „Sausumos ir jūrų kelias“, kuriame, be kita ko, numatyta galimybė Kinijos įmonėms, ketinančioms įsisteigti trečiosiose šalyse, pasinaudoti įvairiomis fiskalinėmis ir finansinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, paskolomis, investicijomis ir kredito draudimu.

22

2019 m. gegužės ir birželio mėn. Europos Komisija, gavusi atitinkamai bendrovės Tech-Fab Europe eV (toliau – Tech-Fab Europe) ir Europos stiklo pluošto gamintojų asociacijos (APFE) skundus, pagal Reglamento 2016/1037 10 ir 11 straipsnius pradėjo dvi tyrimo procedūras dėl galimų subsidijų tam tikrų stiklo pluošto produktų importui į Sąjungą.

23

Baigusi šiuos tyrimus, 2020 m. birželio mėn. Komisija vieną po kito priėmė byloje T‑480/20 ginčijamą reglamentą ir byloje T‑540/20 ginčijamą reglamentą. Ginčijamais reglamentais yra nustatyti kompensaciniai muitai šiuose tyrimuose nurodytiems stiklo pluošto produktams, kuriuos į Sąjungą importuoja, pirma, Hengshi ir Jushi (pirmasis reglamentas) ir, antra, Jushi (antrasis reglamentas). Šiuose reglamentuose Komisija laikėsi nuomonės, kad Hengshi ir Jushi, įgyvendindamos šio sprendimo 21 punkte nurodytas įvairias iniciatyvas, pasinaudojo visomis Egipto vyriausybės suteiktomis subsidijomis. Kai kurios iš taip kvalifikuotų priemonių, Komisijos teigimu, iš esmės yra šios vyriausybės ir Kinijos vyriausybės bendradarbiavimo rezultatas.

24

2020 m. liepos 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Hengshi ir Jushi ieškinį dėl byloje T‑480/20 ginčijamo reglamento panaikinimo. Grįsdamos šį ieškinį jos nurodė šešis pagrindus, siejamus su Reglamento 2016/1037 pažeidimu, o vieno iš jų atveju – su jų teisės į gynybą pažeidimu.

25

2020 m. spalio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo Tech-Fab Europe paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

26

2021 m. sausio 26 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą.

27

2023 m. kovo 1 d. Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T‑480/20, kuriuo atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.

28

2020 m. rugpjūčio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Jushi ieškinį dėl byloje T‑540/20 ginčijamo reglamento panaikinimo. Grįsdama šį ieškinį ji nurodė penkis pagrindus, siejamus su Reglamento 2016/1037 pažeidimu, o dviejų iš jų atveju – su jos teisės į gynybą ir Egipto vyriausybės teisės į gynybą pažeidimu. Išskyrus pastarąjį aspektą, šių pagrindų esmė yra tapati byloje T‑480/20 nurodytiems antrajam–šeštajam pagrindams.

29

2020 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo APFE paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

30

2021 m. balandžio 28 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą.

31

2023 m. kovo 1 d. Bendrasis Teismas priėmė sprendimą byloje T‑540/20, kuriuo atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.

32

Nagrinėjant šiuos apeliacinius skundus svarbūs yra toliau nurodyti pirmojoje instancijoje pateikti pagrindai. Pirma, antrojo pagrindo byloje T‑480/20 pirmoje dalyje ir pirmojo pagrindo byloje T‑540/20 antroje dalyje apeliantės identiškai teigė, kad Komisija pažeidė Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktus ir 3 straipsnio 1 punktą, kai iš esmės nusprendė, kad tam tikri finansiniai įnašai, kuriuos joms skyrė Kinijos vyriausybė, taip pat turi būti laikomi Egipto vyriausybės suteiktomis subsidijomis arba subsidijomis, kurios gali būti pastarajai priskirtos. Grįsdamos šiuos argumentus jos pateikė tris atskirus prieštaravimus, kuriuose nurodoma, kad Komisijos motyvai grindžiami, pirma, klaidingu šių Reglamento 2016/1037 nuostatų ir jų konteksto aiškinimu, antra, klaidingu atsižvelgimu į Sutartį dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių aiškinant šį reglamentą ir, trečia, darant prielaidą, kad į šią sutartį reikia atsižvelgti, klaidingu jos aiškinimu atsižvelgiant į 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331, toliau – Vienos konvencija) 31 straipsnį ir Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinės teisės komisijos parengtų straipsnių dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus 11 straipsnį. Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir atmetė visus šiuos argumentus sprendimo byloje T‑480/20 71–103 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 38–70 punktuose.

33

Antra, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl byloje T‑480/20 Hengshi ir Jushi nurodyto antrojo pagrindo antros dalies ir byloje T‑540/20 Jushi nurodyto pirmojo pagrindo trečios dalies. Šiuo aspektu apeliantės identiškai teigė, kad Komisija pažeidė Reglamento 2016/1037 4 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai padarė išvadą, kad tam tikri Kinijos vyriausybės joms skirti finansiniai įnašai yra konkrečios subsidijos, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas. Grįsdamos šiuos argumentus jos iš esmės teigė, kad, atsižvelgiant į jų tekstą ir kontekstą, šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog tam, kad subsidija būtų laikoma konkrečia, ji turi būti suteikta, taigi paskirta tam tikros valdžios institucijos jos jurisdikcijai priklausančioms įmonėms. Be to, jos teigė, kad nagrinėjamu atveju toks reikalavimas reiškia, jog Kinijos vyriausybės Kinijoje įsteigtoms įmonėms skirti finansiniai įnašai, kuriuos šios perdavė Egipte įsteigtoms savo patronuojamosioms bendrovėms, taip pat šios vyriausybės šioms patronuojamosioms bendrovėms tiesiogiai suteikti finansiniai įnašai gali būti laikomi Egipto valdžios institucijos suteiktomis konkrečiomis subsidijomis. Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus sprendimo byloje T‑480/20 106–109 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 73–76 punktuose.

34

Trečia, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl byloje T‑480/20 Hengshi ir Jushi nurodyto ketvirtojo pagrindo ir byloje T‑540/20 Jushi nurodyto trečiojo pagrindo. Šiuo aspektu apeliantės identiškai teigė, kad Komisija pažeidė Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalį ir 2 punktą bei 5 straipsnį, kai nusprendė, kad Egipto vyriausybė joms skyrė subsidiją ir taip suteikė naudos, nes negavo tam tikrų muitų, kurie kitu atveju būtų mokami už Jushi į Egiptą importuojamas medžiagas, skirtas naudoti kaip žaliavas gaminant stiklo pluošto produktus, kuriuos Hengshi ketina eksportuoti į Sąjungą. Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus sprendimo byloje T‑480/20 162–171 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 129–138 punktuose.

35

Ketvirta, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl byloje T‑480/20 Hengshi ir Jushi nurodyto penktojo pagrindo ir byloje T‑540/20 Jushi nurodyto ketvirtojo pagrindo. Šiuo aspektu apeliantės identiškai teigė, kad Komisija pažeidė Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 2 punktą ir 4 straipsnio 2 dalies c punktą, kai nusprendė, kad apmokestinimas, kurį Egipto vyriausybė taikė nuostoliams dėl valiutos keitimo, kuriuos lėmė Egipto svaro devalvacija 2016 m., yra subsidija, kuria de facto suteikiama konkreti nauda nedideliam skaičiui įmonių, orientuotų į eksportą ir savo veiklą iš esmės vykdančių užsienio valiuta, tarp kurių buvo Hengshi ir Jushi. Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus sprendimo byloje T‑480/20 175–179 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 142–146 punktuose.

36

Galiausiai, penkta, byloje T‑480/20 Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl Hengshi ir Jushi nurodyto pirmojo pagrindo pirmos dalies. Šiuo aspektu apeliantės teigė, kad Komisija pažeidė, be kita ko, Reglamento 2016/1037 1 straipsnio 1 dalį, 5 ir 6 straipsnius, kai apskaičiavo kiekvienai iš jų skirtų kompensuotinų subsidijų sumą. Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus sprendimo byloje T‑480/20 32–58 punktuose.

37

Apeliaciniu skundu byloje C‑269/23 P Hengshi ir Jushi Teisingumo Teismo prašo:

38

Apeliaciniu skundu byloje C‑272/23 P Jushi Teisingumo Teismo prašo:

39

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti abu apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

40

Tech-Fab Europe prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą byloje C‑269/23 P ir priteisti iš Hengshi ir Jushi bylinėjimosi išlaidas.

41

APFE prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą byloje C‑272/23 P ir priteisti iš Jushi bylinėjimosi išlaidas.

42

Išklausius šalis, 2023 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu abi bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

43

Grįsdamos savo reikalavimus byloje C‑269/23 P Hengshi ir Jushi nurodo penkis pagrindus.

44

Grįsdama savo reikalavimus byloje C‑272/23 P Jushi nurodo keturis pagrindus, kurie iš esmės sutampa su antruoju–ketvirtuoju pagrindais byloje C‑269/23 P.

45

Pateikdamos antrąjį pagrindą byloje C‑269/23 P, iš esmės siejamą su klaidingu Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktų ir 3 straipsnio 1 punkto aiškinimu ir taikymu, Hengshi ir Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą sprendimo byloje T‑480/20 81–103 punktuose. Šis pagrindas yra identiškas pirmajam pagrindui byloje C‑272/23 P, kuriuo Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą sprendimo byloje T‑540/20 48–70 punktuose.

46

Pateikdamos šį abiem byloms bendrą pagrindą, atitinkantį šio sprendimo 32 punkte apibendrintus pirmojoje instancijoje pateiktus pagrindus, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai nusprendė, jog Komisija galėjo padaryti išvadą, kad tam tikri Kinijos vyriausybės joms tiesiogiai ar per patronuojančiąsias bendroves skirti finansiniai įnašai taip pat turi būti laikomi Egipto vyriausybės suteiktomis subsidijomis arba subsidijomis, kurios pastarajai gali būti priskirtos.

47

Šiuo aspektu jos teigia, pirma, kad toks teisinis kvalifikavimas ir jį pagrindžiantis aiškinimas, pateikti sprendimo byloje T‑480/20 81–85 ir 92–95 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 48–52 ir 59–62 punktuose, yra nesuderinami su Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktų ir 3 straipsnio 1 punkto tekstu, aiškinamu atsižvelgiant į šių nuostatų kontekstą ir tuo reglamentu siekiamą tikslą.

48

Visų pirma Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktų ir 3 straipsnio 1 punkto versijose įvairiomis kalbomis aiškiai ir tiksliai nurodyta, kad sąvoka „subsidija“ apima tik finansinius įnašus, kuriuos skyrė „kilmės arba eksportuojančios valstybės Vyriausybė“, kuri paprastai apima „bet kurią valstybinę instituciją, esančią [šios valstybės] teritorijoje“, taikant vienintelę išimtį, susijusią su situacija, kai tokios institucijos įpareigoja „privatų subjektą“ vykdyti funkcijas, kurios paprastai joms priklauso, arba nurodo jam tai atlikti. Taigi šios nuostatos neleidžia į šią sąvoką įtraukti kitos šalies vyriausybės finansinių įnašų. Be to, minėtos nuostatos susijusios su subsidijomis, kurias atitinkama vyriausybė „suteikia“, o ne subsidijomis, kurios jai „priskiriamos“. Taigi minėta sąvoka gali apimti tik subsidijas, kurias tiesiogiai teikia ši vyriausybė, išskyrus aiškiai ir išsamiai numatytą išimtį, kai kalbama apie privačius subjektus, veikiančius jos vardu.

49

Be to, šį aiškinimą patvirtina Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktų ir 3 straipsnio 1 punkto kontekstas. Konkrečiai kalbant, šio reglamento 10 straipsnio 7 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje kilmės ar eksportuojančiai valstybei suteikiamos tam tikros teisės ir galimybės. Kita vertus, tuo atveju, jei būtų pritarta Bendrojo Teismo aiškinimui, tai nebūtų numatyta kitoms šalims.

50

Galiausiai Reglamento 2016/1037 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šiuo aktu, be kita ko, siekiama pakankamai išsamiai paaiškinti subsidijos buvimą lemiančias sąlygas, tarp kurių nėra sąlygos, susijusios su galimybe kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybės finansinį įnašą, taigi tą, kurį ji suteikė, priskirti kitos šalies vyriausybei. Apskritai Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė, kad šis reglamentas būtų taikomas tiesioginėms užsienio investicijoms.

51

Antra, Bendrojo Teismo pateiktas Reglamento 2016/1037 aiškinimas taip pat negali būti laikomas pagrįstu atsižvelgiant į Sutartį dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių.

52

Priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė sprendimo byloje T‑480/20 96–100 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 63–67 punktuose, Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktų ir 3 straipsnio 1 punkto formuluotės iš dalies skiriasi nuo šios sutarties 1 straipsnio formuluotės. Konkrečiai kalbant, skirtingai nuo šio 1 straipsnio, kuriame numatyta, kad sąvoka „vyriausybė“ bendrai apima „valstybės institucijas, esančias tos valstybės narės teritorijoje“, minėto 2 straipsnio a ir b punktuose nurodyta, kad ši sąvoka apima tik „bet kurią valstybinę instituciją, esančią kilmės valstybės ar eksportuojančios valstybės teritorijoje“. Šį formuluočių skirtumą reikėtų laikyti svarbiu.

53

Bet kuriuo atveju, priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė sprendimo byloje T‑480/20 101 ir 102 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 68 ir 69 punktuose, iš Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio, kurio formuluotę reikia aiškinti pagal Vienos konvencijos 31 straipsnyje numatytas taisykles, aiškiai matyti, kad ši sutartis taip pat neleidžia vienos PPO narės vyriausybės finansinio įnašo kvalifikuoti kaip subsidijos, priskirtinos kitos PPO narės vyriausybei. Iš šio 1 straipsnio matyti, kad subsidija, kurią „teikia valstybės narės <…> vyriausybė“, laikytinas finansinis įnašas, kurį „suteikia“ šios valstybės narės „teritorijoje“ esanti vykdomoji institucija arba tam tikra valdžios institucija. Be to, minėtame straipsnyje nenumatyta galimybė priskirti tokį finansinį įnašą kitos valstybės narės vyriausybei. Galiausiai tokį aiškinimą patvirtina kontekstas, kuriame šios sąvokos turi būti suprantamos, ir Sutartimi dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių siekiamas tikslas.

54

Komisija, palaikoma APFE ir Tech-Fab Europe, ginčija visų šių argumentų pagrįstumą.

55

Kadangi apeliantės teigia, kad skundžiamuose sprendimuose yra teisės klaidų, kurias Bendrasis Teismas iš esmės padarė dėl to, kad ginčijamų reglamentų teisėtumą tikrino remdamasis ne tik klaidingu Reglamento 2016/1037 aiškinimu, bet ir klaidingu šio reglamento ir Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių teisinio santykio suvokimu, taip pat klaidingu šios sutarties aiškinimu, iš pradžių reikia nustatyti, ar ir, jei taip, kokiu pagrindu Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į šią sutartį.

56

Šiuo aspektu, pirma, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo, tokio akto negaliojimu grindžiamą prieštaravimą arba ieškinį dėl žalos atlyginimo, tik jeigu, pirma, tam neprieštarauja šio tarptautinio susitarimo pobūdis ir bendra sistema ir antra, minėto tarptautinio susitarimo nuostatos, kuriomis remiamasi, savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios (2008 m. birželio 3 d. Sprendimo Intertanko ir kt., C‑308/06, EU:C:2008:312, 43 ir 45 punktai, 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 84 punktas ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 69 punktas).

57

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į PPO steigimo sutarties ir jos 1–4 prieduose esančių sutarčių pobūdį ir bendrą sistemą, tai iš esmės nėra normos, į kurias atsižvelgiant gali būti tikrinamas Sąjungos antrinės teisės aktų teisėtumas (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 85 punktas ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 71 punktas).

58

Todėl PPO steigimo sutarties 1A priede esanti Sutartis dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių iš esmės nėra tokia norma.

59

Dviem išimtiniais atvejais, rodančiais Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą apriboti savo veiksmų laisvę taikant PPO taisykles, Sąjungos teismas turi patikrinti Sąjungos antrinės teisės akto ar jį įgyvendinančių aktų teisėtumą, atsižvelgdamas į PPO steigimo sutartį arba į šios sutarties 1–4 prieduose esančias sutartis. Pirma, tai atvejis, kai Sąjunga šiuo aktu ketina įgyvendinti konkretų pagal šias sutartis prisiimtą įsipareigojimą, ir, antra, atvejis, kai tame akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias minėtų sutarčių nuostatas (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 40 ir 41 punktai, 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo C & J Clark International ir Puma, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 87 punktas ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 74 ir 75 punktai).

60

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, galimas Sąjungos ketinimas įgyvendinti konkretų pagal nagrinėjamas sutartis prisiimtą įsipareigojimą skiriasi nuo kiekvienai PPO narei tenkančios pareigos savo vidaus teisės sistemoje ir visoje savo teritorijoje užtikrinti iš PPO teisės kylančių įsipareigojimų laikymąsi (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas), C‑66/18, EU:C:2020:792, 85 punktą). Todėl šis ketinimas ir konkretus įsipareigojimas, su kuriuo jis susijęs, turi būti kildinami iš Sąjungos antrinės teisės akto, su kuriuo susijęs konkretus atvejis, konkrečios nuostatos (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 45 ir 46 punktus ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 79 punktą).

61

Nagrinėjamu atveju visų pirma reikia konstatuoti, kad nė viena Reglamento 2016/1037 nuostata, kuria apeliantės remiasi pateikdamos šį pagrindą, neparodo Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimo šiame akte įgyvendinti konkretų įsipareigojimą, prisiimtą pagal Sutartį dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių arba apskritai pagal PPO steigimo sutartį ir jos 1–4 prieduose esančias sutartis.

62

Be to, nė vienoje iš šių nuostatų nėra aiškios nuorodos į konkrečias šių sutarčių nuostatas.

63

Galiausiai, nors Reglamento 2016/1037 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių] tekstas turėtų atsispindėti Sąjungos teisės aktuose kiek įmanoma plačiau“, šią frazę reikia suprasti taip, kad nors priimdamas šį reglamentą Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino įgyvendinti šios sutarties nuostatas, jis neketino šios sutarties paversti norma, pagal kurią būtų galima tikrinti Sąjungos antrinės teisės aktų teisėtumą (pagal analogiją žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Rusal Armenal, C‑21/14 P, EU:C:2015:494, 52 punktą ir 2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 78 punktą).

64

Todėl sprendimo byloje T‑480/20 99 punkte ir sprendimo byloje T‑540/20 66 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčiu siekiama įvykdyti konkretų PPO sistemoje Sąjungos prisiimtą įsipareigojimą. Kadangi šį vertinimą, pradedamą žodžiais „be to“, Bendrasis Teismas atliko siekdamas išsamumo, taip padaryta teisės klaida negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo.

65

Antra, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos vis dėlto matyti, kad Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė prieš Sąjungos antrinės teisės aktus reiškia, jog pastarieji turi būti aiškinami taip, kad kuo labiau atitiktų šios susitarimus, ypač kai tokiais aktais siekiama įgyvendinti tokius susitarimus, jeigu jų nuostatos iš esmės yra identiškos (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Philips Lighting Poland ir Philips Lighting / Taryba, C‑511/13 P, EU:C:2015:553, 60 ir 63 punktus ir 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 30 ir 31 punktus). Be to, toks aiškinimas turi būti atliekamas taip, kad kuo labiau atitiktų reikšmingas bendrosios tarptautinės teisės taisykles ir principus, kurių laikydamasi Sąjunga, priimdama minėtus aktus, turi įgyvendinti savo įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 291 punktą ir 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Sea Watch, C‑14/21 ir C‑15/21, EU:C:2022:604, 92 punktą).

66

Konkrečiai kalbant, pagal Vienos konvencijos 26 straipsnyje įtvirtintą bendrosios tarptautinės teisės principą dėl tarptautinių sutarčių laikymosi ir sąžiningo jų vykdymo (pacta sunt servanda) Sąjungos teismas, aiškindamas PPO steigimo sutartį ir jos 1–4 prieduose esančias sutartis, turi atsižvelgti į PPO ginčų sprendimo tarybos (GST) pateiktą šių sutarčių aiškinimą. Nesant tokio išaiškinimo, tik Teisingumo Teismas turi aiškinti minėtas sutartis pagal paprotines tarptautinės teisės aiškinimo taisykles, kurios saisto Sąjungą (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas), C‑66/18, EU:C:2020:792, 92 punktą ir 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Hubei Xinyegang Special Tube, C‑891/19 P, EU:C:2022:38, 32 punktą).

67

Šiuo atveju Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto formuluotė daugeliu aspektų iš esmės yra identiška Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio formuluotei, tačiau yra ir skirtumų, į kuriuos būtina atsižvelgti. Taigi svarbu kiek įmanoma užtikrinti, kad šio punkto aiškinimas atitiktų šį straipsnį arba, kiek tai susiję su aspektais, kuriais šis punktas skiriasi nuo minėto straipsnio, kad jis neprieštarautų Sąjungos įsipareigojimams PPO (šiuo klausimu žr. 1988 m. liepos 14 d. Sprendimo Fediol / Komisija, 188/85, EU:C:1988:400, 13 punktą).

68

Be to, kadangi, kaip šalys sutaria, GST dar nepatikslino Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio prasmės ir taikymo srities esant tokiai situacijai, kokia nurodyta skundžiamuose sprendimuose, o prieš tai – ginčijamuose reglamentuose, tik Teisingumo Teismas turi aiškinti šį straipsnį pagal šio sprendimo 66 punkte nurodytas taisykles tiek, kiek tai būtina siekiant priimti sprendimą dėl apeliančių pateiktų pagrindų.

69

Šalys iš esmės nesutaria dėl asmenų, kurie turi būti suteikę subsidiją, kad ją būtų galima taip kvalifikuoti pagal Reglamentą 2016/1037, tapatybės. Taigi reikia nustatyti, ar šis aktas reglamentuoja šią tapatybę ir, jei taip, kokiu būdu, pažymint, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją šio akto nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus (2005 m. birželio 7 d. Sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, EU:C:2005:362, 41 punktas ir 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Sea Watch, C‑14/21 ir C‑15/21, EU:C:2022:604, 115 punktas), kaip Bendrasis Teismas iš esmės priminė sprendimo byloje T‑480/20 78 punkte ir sprendimo byloje T‑540/20 45 punkte.

70

Pirma, dėl Reglamento 2016/1037 nuostatų formuluotės pirmiausia reikia pažymėti, kad šio reglamento 3 straipsnio 1 punkto a papunktyje sąvoka „subsidija“ apibrėžiama tiek pagal materialųjį, tiek pagal asmens kriterijų.

71

Materialiuoju požiūriu iš šio 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio iš esmės matyti, kad subsidiją sudaro finansinis įnašas, o tai gali būti veiksmai, apimantys tiesioginį lėšų pervedimą, valstybės pajamų, kurios kitu atveju būtų gautos, atsisakymą ar nesurinkimą, prekių ar paslaugų tiekimą arba pirkimą, taip pat mokėjimą į finansavimo mechanizmą.

72

Asmeniniu požiūriu įvairiose minėto 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio kalbinėse versijose iš esmės nurodyta, kad, neatsižvelgiant į šio finansinio įnašo formą ir pobūdį, jį bet kuriuo atveju turi būti suteikusi „kilmės valstybės“ arba „eksportuojančios valstybės“„vyriausybė“ arba jis turi būti suteiktas tose valstybėse, taikant vienintelę išimtį, susijusią su atveju, kai ši vyriausybė paveda privačiam subjektui sumokėti finansinį įnašą jos vardu arba nurodo jam tai padaryti. Vadinasi, išskyrus šią išimtį, subsidija, kaip ji suprantama pagal Reglamentą 2016/1037, gali būti laikomas tik finansinis įnašas, kurį skiria kilmės valstybės arba eksportuojančios valstybės vyriausybė, taigi jis turi būti atsiradęs dėl šios vyriausybės veiksmų.

73

Be to, Reglamento 2016/1037 2 straipsnyje, be kitų sąvokų, apibrėžiama sąvoka „vyriausybė“ ir nurodomas ryšio, kuris turi ją sieti su įvairiomis šio reglamento 3 straipsnio 1 punkto a papunktyje nurodytomis finansinio įnašo formomis, pobūdis, kad šie įnašai galėtų būti kvalifikuojami kaip „subsidijos“, jei tenkinamos kitos tokio kvalifikavimo sąlygos. Dėl sąvokos „vyriausybė“ minėto reglamento 2 straipsnio b punkte nurodyta, kad ji apima „bet kurią valstybinę instituciją, esančią kilmės valstybės ar eksportuojančios valstybės teritorijoje“; eksportuojanti valstybė – tai tarpinė valstybė, į kurią produktas buvo eksportuotas iš kilmės valstybės, o paskui iš jos jis buvo importuotas į Sąjungą. Dėl ryšio, kuris turi sieti kurios nors iš šių valstybių vyriausybę su finansiniu įnašu konkrečiu atveju, to paties reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyta, kad jis reiškia, jog ši vyriausybė „suteikė“ šį finansinį įnašą. Atsižvelgiant į sakinį, kuriame šis žodis vartojamas, jis pagal įprastinę savo reikšmę turi būti suprantamas kaip reiškiantis veiksmus, kuriais asmuo duoda ar paskiria daiktą kitam asmeniui, formaliai jį jam skirdamas ar praktiškai leisdamas juo pasinaudoti.

74

Galiausiai, nei vienoje iš šių nuostatų, nei jokioje kitoje Reglamento 2016/1037 nuostatoje nenurodomos ar kitu aspektu aiškiai neapibrėžiamos teisinės ir praktinės sąlygos ir taisyklės, pagal kurias finansinis įnašas gali ar turi būti laikomas suteiktu kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybės.

75

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktų ir 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio formuluotes, reikia konstatuoti, jog tam, kad finansinį įnašą būtų galima kvalifikuoti kaip „subsidiją“, pagal šias įvairias nuostatas bet kuriuo atveju reikalaujama įrodyti, kad šis finansinis įnašas buvo suteiktas vienam ar keliems asmenims, kuriuos nustatė konkretaus produkto kilmės valstybės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė, t. y. kad kurios nors iš šių valstybių teritorijoje esantis viešasis subjektas ėmėsi veiksmų, kuriais formaliai skyrė šį įnašą šiems asmenims arba praktiškai leido jiems juo pasinaudoti. Ir vienu, ir kitu atveju šie veiksmai turėjo atlikti lemiamą vaidmenį skiriant šį finansinį įnašą.

76

Kita vertus, nei Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktuose, nei 3 straipsnio 1 punkto a papunktyje nėra jokių nuorodų ar požymių, kuriais remiantis reikėtų ar būtų galima daryti išvadą, kad subsidijos suteikimą turi būti lėmę tik tokie veiksmai.

77

Konkrečiai kalbant, asmens kriterijaus požiūriu šiose nuostatose nėra nieko, kas draustų kvalifikuoti kaip subsidiją tuo atveju, kai finansinį įnašą skyrė kitos nei kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė, jei, atsižvelgiant į kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybės veiksmus, įrodoma, kad ši vyriausybė gali būti laikoma suteikusia šį finansinį įnašą.

78

Be to, materialiuoju požiūriu tam tikrų rūšių finansiniams įnašams, išvardytiems Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunktyje, gali būti būdinga tokia situacija, kai, pavyzdžiui, kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybė savo veiksmais leidžia tiekti vienam ar keliems konkretiems asmenims kitos valstybės vyriausybės lėšas ar turtą. Tas pats pasakytina apie šio reglamento 6 straipsnyje išvardytus tam tikrų rūšių finansinius įnašus, pavyzdžiui, įnašą į nuosavą kapitalą, paskolą ar paskolos garantiją.

79

Antra, dėl Reglamento 2016/1037 2 ir 3 straipsnių konteksto reikia pažymėti, kad, viena vertus, šio reglamento 1 straipsnyje, kaip matyti iš paties jo pavadinimo, nustatyti du principai, kurie turi kompleksinę reikšmę aiškinant ir taikant šį reglamentą.

80

Šio 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompensacinis muitas gali būti nustatytas siekiant kompensuoti „[bet kokią] subsidiją, tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktą“ produkto gamybai, eksportui ar pervežimui. Šioje nuostatoje pateikiama plati sąvokos „subsidija“ apibrėžtis, kurią patvirtina ne tik žodžiai „[bet kokią]“, bet ir žodžiai „tiesiogiai ar netiesiogiai“, kurie gali būti susiję tiek su subsidijos suteikimo būdu, tiek su ją gaunančiu ir suteikiančiu asmeniu. Šiuo aspektu ta nuostata patvirtina mintį, kad Reglamente 2016/1037 vartojamos sąvokos „subsidija“ taikymo sritis gali apimti, be kita ko, situaciją, kai kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė vienam ar keliems asmenims formaliai skiria finansinį įnašą, kurį kitos valstybės vyriausybė visiškai ar iš dalies suteikė, arba praktiškai leidžia juo pasinaudoti.

81

Be to, iš Reglamento 2016/1037 1 straipsnio 2 dalies matyti, kad šis reglamentas taikomas, kai subsidiją suteikia tiek produkto kilmės valstybės vyriausybė, tiek tą produktą eksportuojančios valstybės vyriausybė. Nors šis principas neleidžia kitos valstybės suteikto finansinio įnašo kvalifikuoti kaip subsidijos, jis leidžia tokį kvalifikavimą, jei laikomasi šio sprendimo 77 punkte aprašyto reikalavimo.

82

Kita vertus, Reglamento 2016/1037 5 konstatuojamojoje dalyje, į kurią atsižvelgiant turi būti aiškinami šio reglamento 1–3 straipsniai, taip pat nurodyta, jog norint pripažinti subsidijos buvimą reikia įrodyti, be kita ko, kad „tos valstybės teritorijoje buvo gautas Vyriausybės ar bet kurios valstybinės institucijos finansinis indėlis“, o tai galima padaryti, be kita ko, įrodant, kad ši vyriausybė savo veiksmais formaliai skyrė finansinį įnašą, kurį visą ar iš dalies suteikė kitos valstybės vyriausybė, arba praktiškai leido juo pasinaudoti.

83

Galiausiai, trečia, kiek tai susiję su Reglamento 2016/1037 tikslu, iš šio sprendimo 80 punkto matyti, kad juo siekiama sudaryti galimybę Sąjungai kompensuoti bet kokią subsidiją, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai suteikė trečiųjų valstybių, iš kurių prekės yra kilusios arba importuojamos, vyriausybė, laikantis šiame reglamente numatytų sąlygų.

84

Konkrečiai kalbant, atsižvelgiant į minėto reglamento 2 ir 6 straipsniuose vartojamas formuluotes reikia konstatuoti, kad tokia subsidija gali būti užsienio investicija, kurią konkrečios trečiosios šalies vyriausybė skiria kitoje trečiojoje šalyje įsteigtoms įmonėms, jeigu šios vyriausybės veiksmai leidžia manyti, kad ji suteikė šį finansinį įnašą tai įmonei ar įmonėms, formaliai jį joms skirdama arba leisdama joms praktiškai juo pasinaudoti.

85

Šiuo aspektu reikia priminti, kad užsienio investicijos, t. y. bet kokio pobūdžio investicijos, kurias konkrečioje šalyje įsisteigę investuotojai skiria įmonėms ar subjektams, vykdantiems ekonominę veiklą kitose šalyse, siekdami užmegzti, plėtoti ar palaikyti ilgalaikius santykius su šiomis įmonėmis ar subjektais, prireikus juos kontroliuodami ar darydami jiems įtaką, priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, konkrečiai – bendrai prekybos politikai, kuriai taikomas Reglamentas 2016/1037, kai jos yra tiesioginės, ir Sąjungos pasidalijamajai kompetencijai, kai jos nėra tiesioginės (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 45 punktą ir 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Moldovos Respublika, C‑741/19, EU:C:2021:655, 26 punktą).

86

Todėl Reglamento 2016/1037 2 straipsnio a ir b punktai ir 3 straipsnio 1 punkto a papunktis, atsižvelgiant į jų formuluotę, kontekstą ir šiuo reglamentu siekiamą tikslą, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos Komisija gali finansinį įnašą, kurį visiškai ar iš dalies skyrė trečiosios šalies, kuri nėra konkretaus produkto kilmės valstybė ar jį eksportuojanti valstybė, vyriausybė, teisiškai kvalifikuoti kaip „subsidiją“, kai įrodyta, kad šį finansinį įnašą galima laikyti suteiktu šios kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybės, atsižvelgiant į jos veiksmus. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai iš esmės taip nusprendė sprendimo byloje T‑480/20 81–84 ir 95 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 48–51 ir 62 punktuose.

87

Šio aiškinimo nepaneigia argumentas, kurį apeliantės grindžia Reglamento 2016/1037 10 straipsnio 7 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalimi. Bet kurioje situacijoje, kuriai taikomas šis reglamentas, kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė, kuri gali būti laikoma suteikusia subsidiją, gali pasinaudoti įvairiomis šiose nuostatose numatytomis teisėmis, kaip ir numatytomis kitose šio sprendimo 16 punkte išvardytose nuostatose. Be to, naudodamasi šiomis teisėmis ji gali susitarti su trečiosios valstybės vyriausybe, kuri visiškai ar iš dalies suteikė finansinį įnašą, kurį galima kvalifikuoti kaip „subsidiją“. Galiausiai būtent ji turi panaikinti ar apriboti šią subsidiją, pavyzdžiui, pakeisdama savo elgesį, arba imtis kitų su jos poveikiu susijusių priemonių.

88

Remiantis šio sprendimo 65 ir 66 punktuose nurodyta jurisprudencija, siekiant patikrinti to sprendimo 86 punkte pateikto aiškinimo atitiktį Sutarčiai dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių ir iš PPO teisės kylantiems Sąjungos įsipareigojimams, dar reikia nustatyti, ar toks aiškinimas yra jei ne nuoseklus, tai bent jau atitinka šią sutartį ir įsipareigojimus. Kadangi Sąjunga yra šios tarptautinės sutarties šalis, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją pati ši sutartis turi būti aiškinama remiantis atitinkamomis tarptautinės paprotinės teisės normomis, įtvirtintomis Vienos konvencijos 31 straipsnyje, kurios saisto Sąjungos institucijas ir yra jos teisinės sistemos dalis (2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C‑266/16, EU:C:2018:118, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89

Pagal šio 31 straipsnio 1 dalį sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastą reikšmę sutarties kontekste, apibrėžtame šio straipsnio 3 dalyje, sutarties dalyką ir tikslą.

90

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad, kaip iš esmės nurodė Bendrasis Teismas sprendimo byloje T‑480/20 98 punkte ir sprendimo byloje T‑540/20 65 punkte, Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio 1.1 punkto a papunkčio 1 dalis suformuluota iš esmės identiškai kaip ir Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punktas, išskyrus vieną konkretų aspektą. Skirtingai nei šiame reglamente, šio 1 straipsnio 1.1 punkto a papunkčio 1 dalies versijoje prancūzų kalba sąvoka „subsidija“ apibrėžta kaip bet kokia „Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos, esančios tos valstybės narės teritorijoje finansinė parama“ (contribution financière des pouvoirs publics ou de tout organisme public du ressort territorial d’un Membre). Šio straipsnio versijos ispanų ir anglų kalbomis, kurios taip pat yra autentiškos, yra suformuluotos identiškai. Kitaip tariant, atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, ją, vertinamą atskirai, skirtingai nei Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punktą, galima aiškinti taip, kad PPO valstybės narės vyriausybės finansinis įnašas, kad ir koks jis būtų, gali būti laikomas subsidija, neatsižvelgiant į šios vyriausybės ir valstybės, iš kurios konkretūs produktai yra kilę arba iš kurios jie yra eksportuojami, ryšį.

91

Antra, kalbant apie Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio 1.1 punkto a papunkčio 1 dalies kontekstą, reikia pažymėti, kad, viena vertus, šios sutarties 2 straipsnio 2.1 ir 2.2 punktų versijoje prancūzų kalba numatyta, jog subsidija, be kita ko, turi būti skirta konkrečiai įmonei, įmonių grupei, gamybos šakai ar gamybos šakų grupei, „priklausančioms subsidijas teikiančios institucijos jurisdikcijai“ (relevant de la juridiction de l’autorité qui accorde cette subvention), arba „konkrečioms įmonėms, esančioms apibrėžtame geografiniame regione, priklausančiame subsidijas teikiančios institucijos jurisdikcijai“ (certaines entreprises situées à l’intérieur d’une région géographique déterminée relevant de la juridiction de l’autorité qui accorde cette subvention). Šio 2 straipsnio versijose ispanų ir anglų kalbomis vartojamos sąvokos „dentro de la jurisdicción de la autoridad otorgante“ ir „within the jurisdiction of the granting authority“. Taigi minėtame 2 straipsnyje nustatytas ryšys tarp subsidiją teikiančios vyriausybės ir įmonės ar įmonių, kurioms tokia subsidija suteikiama, ir atitinkamai šios (‑ų) įmonės (‑ių) produktų.

92

Kartu vertinant Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio 1.1 punkto a papunkčio 1 dalį ir 2 straipsnį iš tikrųjų atrodo, kad sąvoka „subsidija“ taikoma tik finansiniams įnašams, kuriuos suteikia šių produktų kilmės valstybės vyriausybė, jeigu ši valstybė yra PPO narė. Šios sutarties 11 straipsnio 8 dalis patvirtina tokį aiškinimą, kartu išplėsdama šios sąvokos taikymo sritį taip, kad ji apimtų finansinius įnašus, kuriuos suteikia tarpinės valstybės, į kurią minėti produktai eksportuojami iš kilmės valstybės ir iš kurios jie paskui importuojami į paskirties šalį, vyriausybė, kaip numatyta Reglamente 2016/1037.

93

Atsižvelgiant į tai, nė vienoje iš trijų pirmesniame punkte nurodytų nuostatų nėra jokių nuorodų ar požymių, kurie pateisintų šios sąvokos netaikymą finansiniams įnašams, kurie, nors ir gali būti laikomi suteiktais tokios vyriausybės, atsižvelgiant į pastarosios veiksmus, vis dėlto visiškai ar iš dalies yra suteikti kitos PPO valstybės narės vyriausybės. Šia apimtimi šios nuostatos, atrodo, atitinka Reglamento 2016/1037 tekstą ir kontekstą, kuriais grindžiamas šio sprendimo 86 punkte pateiktas išaiškinimas.

94

Kita vertus, tas pats pasakytina apie Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 5 straipsnį, kuriame nustatyta, kad nė viena PPO narė, naudodama subsidiją, neturėtų daryti neigiamo poveikio kitos PPO narės interesams. Šis straipsnis taip pat gali būti aiškinamas taip, kad tokiai narei draudžiama taip elgtis ne tik suteikiant tokią subsidiją, bet ir imantis veiksmų, kurie leistų vienai ar kelioms jos teritorijoje įsteigtoms arba jos jurisdikcijai priklausančioms įmonėms gauti subsidiją, kurią visiškai ar iš dalies skyrė kita PPO narė. Taip visų pirma gali būti tuo atveju, kai PPO narės teisės aktų priėmimas, sprendimo priėmimas, leidimo suteikimas ar bet kurios kitos priemonės taikymas yra būtinas tam, kad ši įmonė ar įmonės galėtų šios valstybės teritorijoje gauti šios kitos narės skirtą finansinį įnašą, nesvarbu, ar ši būtinybė yra teisinio pobūdžio, ar kyla dėl to, kad ta kita narė finansinio įnašo gavimą praktiškai padarė priklausomą nuo tokių teisės aktų, sprendimo, leidimo ar kitos priemonės.

95

Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 78 punkte, kai kurių rūšių finansiniams įnašams, išvardytiems Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio 1.1 punkto a papunkčio 1 dalies i–iv punktuose ir atitinkantiems nurodytus Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunktyje, gali būti būdinga tokia situacija.

96

Taigi atrodo, kad subsidijos sąvoka, kaip ji išaiškinta šio sprendimo 86 punkte, neprieštarauja Sąjungos įsipareigojimams, kylantiems iš Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių nuostatų, vertinamų atsižvelgiant į jų kontekstą.

97

Trečia, nors, viena vertus, šioje sutartyje nėra jokios nuostatos, kurioje būtų nurodytas jos dalykas ir tikslas, ir, kita vertus, joje nėra preambulės, kurioje būtų pateikta informacija šiuo aspektu, iš 2002 m. lapkričio 28 d. PPO apeliacinio komiteto ataskaitos „Jungtinės Valstijos – Kompensaciniai muitai, taikomi tam tikriems korozijai atspariems plokštiems anglies plieno gaminiams iš Vokietijos“ (WT/DS213/AB/R, 73 punktas) ir 2011 m. kovo 11 d. šio komiteto ataskaitos „Jungtinės Valstijos – galutiniai antidempingo ir kompensaciniai muitai tam tikriems produktams iš Kinijos“ (WT/DS379/AB/R, 543 punktas) (šias ataskaitas GST priėmė atitinkamai 2002 m. gruodžio 19 d. ir 2001 m. kovo 25 d.) matyti, kad pagrindinis šios sutarties dalykas ir tikslas yra „didinti ir gerinti GATT drausmę, susijusią su subsidijų ir kompensacinių priemonių taikymu“, laikantis šioje sutartyje numatytų sąlygų ir apribojimų.

98

Šis dalykas ir tikslas sustiprinti ir pagerinti daugiašalę drausmę subsidijų srityje veikiau patvirtina šio sprendimo 90–95 punktuose pateiktą Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių pažodinį ir kontekstinį aiškinimą, o ne jį paneigia. Jais skatinama teikti pirmenybę tokiam šios sutarties nuostatų, konkrečiai kalbant, sąvokos „vyriausybės suteikta subsidija“ aiškinimui, kuriuo atsižvelgiama į didėjantį pasaulio prekyboje dalyvaujančių įmonių internacionalizavimą, taip pat paramą, kartais lemiamą, kurią jos šiomis aplinkybėmis gali gauti kaip finansinius įnašus, kurių suteikimą lemia kelių PPO valstybių narių vyriausybių pagalba ar veiksmai.

99

Minėtas dalykas ir tikslas bent jau neprieštarauja tokiam Reglamento 2016/1037 aiškinimui.

100

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai taip nusprendė sprendimo byloje T‑480/20 103 punkte ir sprendimo byloje T‑540/20 70 punkte.

101

Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

102

Pateikdamos trečiąjį pagrindą byloje C‑269/23 P, iš esmės siejamą su klaidingu Reglamento 2016/1037 4 straipsnio 2 ir 3 dalių aiškinimu ir taikymu, Hengshi ir Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą sprendimo byloje T‑480/20 106–109 punktuose. Šis pagrindas yra identiškas antrajam pagrindui byloje C‑272/23 P, kuriuo Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą sprendimo byloje T‑540/20 73–76 punktuose.

103

Šiame abiem byloms bendrame pagrinde, atitinkančiame šio sprendimo 33 punkte apibendrintus pirmojoje instancijoje pateiktus pagrindus, apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Komisija turėjo teisę padaryti išvadą, kad Egipto valdžios institucijos turėjo ginčijamas subsidijas suteikusių institucijų statusą, nes šias subsidijas sudarė finansiniai įnašai, kuriuos apeliantėms tiesiogiai ar per Kinijoje įsteigtas patronuojančiąsias bendroves skyrė Kinijos vyriausybė.

104

Nors Reglamento 2016/1037 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama patikslinti ne pačios sąvokos „subsidija“, o „konkretumo“ sąlygos, kuri, be kita ko, turi būti įvykdyta tam, kad subsidija galėtų lemti kompensacinių muitų nustatymą, prasmę, iš šių nuostatų taip pat matyti, kad atitinkamos valstybės vyriausybės suteiktas finansinis įnašas negali būti laikomas kitos valstybės vyriausybei priskirtina subsidija. Konkrečiai kalbant, įvairiose šių nuostatų kalbinėse versijose daroma nuoroda į „instituciją, kuri skiria“ tokią subsidiją, t. y. į tą, kuri ją duoda ar suteikia vienam ar keliems asmenims. Taip pagal jas atmetama tai, kad dėl priskyrimo institucija gali būti laikoma suteikusia subsidiją tuo atveju, kai šią subsidiją skyrė ar suteikė ne ši institucija, o kita institucija, priskirtina prie kitos valstybės vyriausybės. Nagrinėjamu atveju taip galėjo būti kvalifikuojamos tik Kinijos, bet ne Egipto valdžios institucijos.

105

Komisija, palaikoma APFE ir Tech-Fab Europe, ginčija šiuos argumentus.

106

Reglamento 2016/1037 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompensacinės priemonės subsidijoms taikomos tik tuo atveju, jeigu jos yra konkrečios, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 2–4 dalis. Taigi 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatyti principai ir taisyklės, kurie turi būti taikomi nustatant, ar subsidija yra konkrečiai skirta įmonei, pramonei, įmonių ar pramonės šakų grupei arba tam tikroms konkrečiame geografiniame regione esančioms įmonėms, ir iš esmės patikslinama, kad šie skirtingų tipų gavėjai bet kuriuo atveju turi priklausyti subsidiją suteikusios institucijos jurisdikcijai.

107

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, žinoma, Reglamento 2016/1037 4 straipsnyje vartojama sąvoka „valdžios institucija“, taigi sąvoka, kuri skiriasi nuo šio reglamento 2 straipsnio a punkte vartojamos sąvokos „vyriausybė“. Vis dėlto, siekiant patikslinti, koks ryšys finansinį įnašą, kuris gali būti kvalifikuojamas kaip „subsidija“, turi sieti su atitinkamos trečiosios valstybės vyriausybe ar valdžios institucija, abiejose nuostatose vartojamas tas pats veiksmažodis, t. y. „suteikti“.

108

Todėl kiekvienos iš šių nuostatų atveju šis veiksmažodis turi būti suprantamas vienodai, t. y. kaip reiškiantis veiksmus, kuriais konkretus asmuo duoda ar skiria daiktą kitam asmeniui, formaliai jį skirdamas arba praktiškai leisdamas jam juo naudotis, kaip nurodyta šio sprendimo 73 punkte.

109

Iš šio sprendimo 86 ir 94 punktų matyti, kad ši sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ji apima tiek veiksmus, kuriais atitinkamo produkto kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė vienam ar keliems konkretiems asmenims formaliai skiria finansinį įnašą, kurį visiškai ar iš dalies suteikia kitos trečiosios valstybės vyriausybė, tiek veiksmus, kuriais šios kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė praktiškai leidžia šiems asmenims pasinaudoti šiuo finansiniu įnašu, pavyzdžiui, priimdama teisės aktus, sprendimą, suteikdama leidimą ar taikydama kokią nors kitą šiuo tikslu būtiną priemonę.

110

Taigi ši sąvoka taip pat taikoma atitinkamos kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybės konkrečiai institucijai, kuri yra atitinkamų veiksmų vykdytoja.

111

Vadinasi, sprendimo byloje T‑480/20 107 ir 108 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 74 ir 75 punktuose nusprendęs, kad valdžios institucijas, kaip antai šiuo atveju Egipto valdžios institucijas, Komisija galėjo kvalifikuoti kaip suteikusias ginčijamas subsidijas, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

112

Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

113

Pateikdamos ketvirtąjį pagrindą byloje C‑269/23 P, iš esmės siejamą su klaidingu Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalies, 3 straipsnio 2 punkto ir 5 straipsnio aiškinimu ir taikymu, Hengshi ir Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą sprendimo byloje T‑480/20 167–169 punktuose. Šis pagrindas yra identiškas trečiajam pagrindui byloje C‑272/23 P, kuriuo Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą sprendimo byloje T‑540/20 134–136 punktuose.

114

Šiame abiem byloms bendrame pagrinde, kuris iš dalies atitinka šio sprendimo 34 punkte apibendrintus pirmojoje instancijoje pateiktus pagrindus, apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija galėjo padaryti išvadą, jog Egipto vyriausybė joms suteikė subsidiją ir taip suteikė naudos, nes nerinko tam tikrų muitų, kuriuos Jushi kitu atveju turėtų mokėti importuodama į Egiptą medžiagas, skirtas naudoti kaip žaliavas gaminant stiklo pluošto produktus, kuriuos Hengshi ketina eksportuoti į Sąjungą.

115

Kaip Bendrasis Teismas teisingai priminė sprendimo byloje T‑480/20 164 punkte ir sprendimo byloje T‑540/20 131 punkte, Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių nuostatas, atitinkančias Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalį ir 3 straipsnio 2 punktą, PPO apeliacinis komitetas aiškina taip, kad siekiant nustatyti, ar buvo atsisakyta valstybės pajamų, kurios „kitu atveju būtų gautos“, arba jos nebuvo surinktos ir ar dėl šio atsisakymo ar nesurinkimo tam tikros įmonės gavo „naudos“, reikia palyginti šių įmonių situaciją su panašioje padėtyje esančių mokesčių mokėtojų situacija. Darytina nuosekli išvada, kad atsižvelgiant į Reglamento 2016/1037 5 straipsnio formuluotę šios naudos dydį reikia apskaičiuoti remiantis į minėtų įmonių padėtimi. Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, Komisija pateikė argumentus dėl referencinės situacijos, kuri turi būti laikoma netinkama, atsižvelgiant į, pirma, sandorių, dėl kurių, jos teigimu, nebuvo surinkti muitai, pobūdį, antra, įmonių, kurioms šis nesurinkimas tariamai buvo naudingas, teisinę ir ekonominę padėtį, trečia, reikšmingus Egipto teisės aktus ir, ketvirta, atitinkamą administracinę praktiką, t. y. dėl CECS zonoje, o ne už šios zonos ribų įsteigtos įmonės referencinės situacijos.

116

Komisija, palaikoma APFE ir Tech-Fab Europe, ginčija dalies šių argumentų priimtinumą ir visų jų pagrįstumą.

117

Pateikdamos šį pagrindą apeliantės iš esmės ginčija vieną iš elementų, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamuose sprendimuose, kaip ir Komisija ginčijamuose reglamentuose, kai nagrinėjo, ar šiuo atveju buvo suteikta subsidija, kurią sudaro valstybės pajamų atsisakymas, kaip numatyta Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalyje. Šis elementas yra referencinė situacija, į kurią reikia atsižvelgti atliekant tokį nagrinėjimą.

118

Šiuo aspektu iš Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 ir 2 punktų matyti, jog tam, kad priemonę būtų galima kvalifikuoti kaip „subsidiją“, būtina įrodyti ne tik tai, kad kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė skyrė finansinį įnašą, bet ir tai, kad taip buvo suteikta nauda.

119

Kiek tai susiję su pirmąja iš šių dviejų sąlygų, šio reglamento 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalyje numatyta, jog toks finansinis įnašas, be kita ko, gali reikšti tai, kad ši vyriausybė atsisako valstybės pajamų, kurios kitu atveju turėtų būti gautos, arba jų nerenka.

120

Remiantis šio sprendimo 65 ir 66 punktuose nurodyta jurisprudencija, kadangi šios nuostatos formuluotė yra identiška Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių 1 straipsnio 1.1 punkto a papunkčio 1 dalies ii punkto formuluotei, ji kiek įmanoma turi būti aiškinama taip, kad būtų užtikrinta jos atitiktis šiai sutarčiai, atsižvelgiant į tai, kaip šią sutartį galėjo aiškinti GST.

121

Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo sprendimo byloje T‑480/20 164 punkte ir sprendimo byloje T‑540/20 131 punkte, visų pirma iš 2012 m. kovo 12 d. ir 2019 m. kovo 28 d. PPO apeliacinio komiteto ataskaitų „Jungtinės Valstijos – Prekybai dideliais civiliniais orlaiviais poveikį darančios priemonės (Antrasis skundas)“ (WT/DS353/AB/R, 806–809 ir 812 punktai, taip pat WT/DS353/AB/RW, 5.146 ir 5.147 punktai), kuriose šis organas apibendrino ir patikslino savo sprendimų šiuo klausimu priėmimo praktiką ir kurias GST priėmė atitinkamai 2012 m. kovo 23 d. ir 2019 m. balandžio 11 d., matyti, kad norint nustatyti, ar valstybės pajamų, kurios kitu atveju turėtų būti gautos, buvo atsisakyta arba jos nebuvo surinktos, paprastai reikia palyginti nurodytiems tokios priemonės naudos gavėjams taikomą apmokestinimą su panašioje padėtyje esančių mokesčių mokėtojų panašių pajamų apmokestinimu. Šis organas taip pat iš esmės nurodė, kad net jei referencinės situacijos, į kurią reikia atsižvelgti atliekant tokį palyginimą, nustatymas gali būti sudėtingas, visų pirma atsižvelgiant į taikytinus nacionalinės teisės aktus, galimą reikšmingą administracinę ar mokesčių praktiką ir konkretų kompetentingų valdžios institucijų elgesį, vis dėlto reikia patikrinti, ar konkrečiu atveju pasirinkta referencinė situacija yra teisėta ir pagrįsta.

122

Be to, kaip teisingai primena apeliantės, ši PPO apeliacinio komiteto sprendimų priėmimo praktika pagal analogiją buvo taikoma priemonėms, kurias sudaro tariamas muitų nesurinkimas ir kurias nagrinėjant reikia palyginti pajamas, kurios faktiškai gautos vykdant tokią operaciją, kaip antai atitinkamų produktų importas, su pajamomis, kurios kitu atveju būtų gautos panašioje situacijoje, kaip matyti, be kita ko, iš 2019 m. spalio 31 d. PPO specialiosios grupės ataskaitos „Indija – Su eksportu susijusios priemonės“ (WT/DS541/R, 7.297–7.302, 7.317 ir 7.333 punktai).

123

Atsižvelgiant į minėtą sprendimų priėmimo praktiką, reikia konstatuoti, kad siekiant nustatyti, ar egzistuoja finansinis įnašas, kurį sudaro tai, kad kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybė atsisako arba nesurenka „pajamų, kurios kitu atveju būtų gautos“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalį, paprastai reikia palyginti, viena vertus, nurodytiems tokios priemonės naudos gavėjams taikytiną apmokestinimą ir vyriausybės iš jų faktiškai gautas pajamas ir, kita vertus, panašių įplaukų ir sandorių apmokestinimą ir pajamas, kurios kitu atveju būtų gautos esant šioms panašioms įplaukoms ar sandoriams. Šis palyginimas turi būti atliktas atsižvelgiant į visą turimą reikšmingą informaciją.

124

Kadangi referencinės situacijos, į kurią reikia atsižvelgti atliekant tokį palyginimą, nustatymas gali būti sudėtingas, nes jis gali priklausyti ne tik nuo taikytinų nacionalinės teisės aktų, bet ir nuo galimos reikšmingos administracinės, mokesčių ar muitų praktikos ir konkretaus kompetentingų valdžios institucijų elgesio, t. y. nuo tam tikrų trečiosios šalies teisinės ir institucinės sistemos aspektų, atsižvelgiant į šį sudėtingumą šiai operacijai turi būti taikoma teisminė kontrolė.

125

Šiuo aspektu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad bendros prekybos politikos srityje, ypač prekybos apsaugos priemonių srityje, Sąjungos institucijos dėl ekonominių ir politinių situacijų, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi plačią diskreciją, todėl šios diskrecijos teisminė kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tiksliai nurodytos faktinės aplinkybės, ar nepadaryta akivaizdi šių aplinkybių vertinimo klaida, ar nepadaryta klaida teisiškai kvalifikuojant faktines aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Hansol Paper, C‑260/20 P, EU:C:2022:370, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

126

Konkrečiau kalbant apie akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos nebuvimo kontrolę, pažymėtina, kad Sąjungos teismai turi patikrinti ne tik įrodymų, kuriais remiamasi, faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Hansol Paper, C‑260/20 P, EU:C:2022:370, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

127

Kiek tai susiję su šio sprendimo 118 punkte nurodyta antrąja sąlyga, nors Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto b papunktyje tik nurodyta, jog tam, kad finansinis įnašas būtų kvalifikuojamas kaip „subsidija“, juo turi būti suteikta nauda, iš šio reglamento 5 straipsnio matyti, kad nauda, kuri turi būti nustatyta, yra ta, kurią ši priemonė galėjo suteikti įmonei ar įmonėms, kurioms ši priemonė taikoma. Be to, minėto reglamento 6 straipsnyje yra išvardytos visos taisyklės, kurios turi būti taikomos apskaičiuojant šios naudos dydį įvairių rūšių finansinių įnašų atveju, tačiau tarp jų nėra to, kurį sudaro kilmės ar eksportuojančios valstybės vyriausybės atsisakymas ar nerinkimas valstybės pajamų, kurios kitu atveju turėtų būti gautos.

128

Iš GST sprendimų priėmimo praktikos, kuri visų pirma priminta 2019 m. spalio 31 d. PPO specialiosios grupės ataskaitoje „Indija – Su eksportu susijusios priemonės“ (WT/DS541/R, 7.445 ir 7.446 punktai), matyti, jog tokios priemonės atveju ja suteikta nauda gali būti nustatyta tuomet, kai konstatuojama, kad valstybės pajamų, kurios kitu atveju turėtų būti gautos, buvo atsisakyta arba jos nebuvo surinktos, taigi kad buvo suteiktas finansinis įnašas, kaip tai suprantama pagal Sutartį dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių. Net jei sąvokos „finansinis įnašas“ ir „nauda“ yra skirtingos, jų atitinkamą egzistavimą konkrečiu atveju galima įrodyti atsižvelgiant į identiškus ar susijusius faktinius duomenis, nes naudos, suteiktos dėl finansinio įnašo, kurį sudaro valstybės pajamų atsisakymas arba nerinkimas, dydis paprastai atitinka skirtumą tarp valstybės pajamų, kurios kitu atveju turėtų būti gautos referencinėje situacijoje, ir pajamų, kurios atitinkamu atveju buvo gautos iš atitinkamos įmonės ar įmonių.

129

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kas priminta, reikia konstatuoti, pirma, kad sprendimo byloje T‑480/20 167–169 punktuose ir sprendimo byloje T‑540/20 134–136 punktuose Bendrasis Teismas teisingai aiškino Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalies, 3 straipsnio 2 punkto ir 5 straipsnio prasmę ir taikymo sritį, iš esmės primindamas, kad siekiant nustatyti, ar Komisija teisingai nusprendė, kad Egipto vyriausybė atsisakė rinkti tam tikrus muitus, kurie kitu atveju turėtų būti mokami Jushi į Egiptą importuojant medžiagas, kurios kaip žaliavos turi būti panaudotos gaminant stiklo pluošto produktus, kuriuos Hengshi ketino eksportuoti į Sąjungą, ir ar dėl to buvo suteikta nauda, reikėjo nustatyti tinkamą referencinę situaciją.

130

Antra, šiuo atveju Komisijos pasirinkta referencinė situacija, atsižvelgiant į visą turimą reikšmingą informaciją, yra faktinis elementas. Šios, o ne kitos situacijos pasirinkimas priklauso nuo faktinių aplinkybių vertinimo. Bendrasis Teismas turi atlikti šių dviejų elementų kontrolę, atitinkančią šio sprendimo 125 ir 126 punktuose primintus reikalavimus, taigi šis teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar Komisija nepadarė esmės ar akivaizdžios vertinimo klaidos.

131

Be to, iš SESV 256 straipsnio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją, pirma, konstatuoti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai jo konstatuotų aplinkybių neatitiktis tikrovei matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, ir, antra, įvertinti šias faktines aplinkybes ir atitinkamus įrodymus. Taigi šių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, nebent jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę gali atlikti Teisingumo Teismas (2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija / Hansol Paper, C‑260/20 P, EU:C:2022:370, 132 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

132

Vadinasi, apeliantės, kurios neteigia, jog buvo iškraipytos faktinės aplinkybės ar Bendrajam Teismui pateikti įrodymai, negali ginčyti šio teismo vertinimų, susijusių su referencine situacija, kurią Komisija pasirinko šiuo atveju, t. y. CECS zonoje įsteigtos įmonės situacija.

133

Trečia, kadangi apeliančių argumentai susiję tik su šiais vertinimais, jais negalima paneigti Bendrojo Teismo išvados, kad Komisija iš esmės nepadarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidos, kai laikėsi nuomonės, kad buvo suteikta subsidija, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 1 punkto a papunkčio ii dalį ir 3 straipsnio 2 punktą, siejamus su šio reglamento 5 straipsniu.

134

Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

135

Pateikdamos penktąjį pagrindą byloje C‑269/23 P, iš esmės siejamą su klaidingu Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 2 punkto ir 4 straipsnio 2 dalies c punkto aiškinimu ir taikymu, Hengshi ir Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimus, pateiktus sprendimo byloje T‑480/20 176–179 punktuose. Šis pagrindas yra identiškas ketvirtajam pagrindui byloje C‑272/23 P, kuriuo Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimus, pateiktus sprendimo byloje T‑540/20 143–146 punktuose.

136

Šiame abiem byloms bendrame pagrinde, kuris iš dalies atitinka šio sprendimo 35 punkte apibendrintus pirmojoje instancijoje pateiktus pagrindus, apeliantės kritikuoja vertinimus, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi nuspręsdamas, kad Komisija galėjo nepažeisdama Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 2 punkto ir 4 straipsnio 2 dalies c punkto padaryti išvadą, kad apmokestinimas, kurį Egipto vyriausybė taikė nuostoliams dėl valiutos keitimo, kuriuos lėmė Egipto svaro devalvacija 2016 m., yra subsidija, kuria de facto suteikiama konkreti nauda nedideliam skaičiui įmonių, orientuotų į eksportą ir savo veiklą iš esmės vykdančių užsienio valiuta, tarp kurių buvo Hengshi ir Jushi.

137

Šiuo aspektu jos teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas iš esmės iškraipė ginčijamus reglamentus, kai nusprendė, kad Komisija kaip subsidiją kvalifikavo ne pačius Egipto vyriausybės patvirtintus apmokestinimo ir apskaitos standartus, kuriais siekiama įmonėms, turinčioms įsipareigojimų užsienio valiuta, sudaryti sąlygas apriboti valiutos keitimo nuostolius, kuriuos lėmė Egipto svaro devalvacija 2016 m., bet šios vyriausybės remiantis šiais standartais de facto suteiktą naudą konkrečiai įmonių kategorijai. Iš šių reglamentų akivaizdžiai matyti, kad Komisija to nedarė. Be to, taip Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos motyvus savaisiais.

138

Antra, taip elgdamasis Bendrasis Teismas nepagrįstai atmetė apeliančių argumentus, susijusius su Komisijos vertinimais šiuo aspektu ir su teisiniu kvalifikavimu, pateiktu atsižvelgiant į šiuos vertinimus.

139

Komisija, palaikoma APFE ir Tech-Fab Europe, ginčija šių argumentų priimtinumą ir pagrįstumą.

140

Pirma, dėl apeliančių argumentų, susijusių su Bendrojo Teismo atliktu priemonės, kurią Komisija ginčijamuose reglamentuose kvalifikavo kaip „subsidiją“, nustatymu, reikia konstatuoti, kad iš šių reglamentų teksto aiškiai matyti, jog Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose neiškraipė jų turinio ir nepakeitė Komisijos motyvų ir vertinimų savaisiais.

141

Nors tiesa, kad, kaip teigia apeliantės, šios priemonės nagrinėjimą Komisija pradėjo nurodydama, kad egzistuoja dvi Egipto teisės normos, kurių viena taikoma apmokestinimui, o kita apskaitai, taip pat akivaizdu, kad ši institucija iš karto po to pažymėjo, jog šis nagrinėjimas susijęs su tuo, kaip šios normos buvo taikomos konkrečiomis aplinkybėmis, kurios lėmė jų priėmimą ir kurioms būdinga Egipto svaro devalvacija 2016 m. Be to, akivaizdu, kad atlikusi minėtą nagrinėjimą ši institucija padarė išvadą, jog tų normų taikymas šiomis konkrečiomis aplinkybėmis suteikė naudą tam tikroms įmonėms ir de facto buvo konkretus. Galiausiai taip pat akivaizdu, kad šias įmones, įskaitant Hengshi ir Jushi, Komisija nurodė kaip tas, kurios orientuotos į eksportą ir kurios didžiąją dalį veiklos vykdo užsienio valiuta.

142

Antra, dėl apeliančių argumentų, susijusių su, viena vertus, Komisijos vertinimais šiuo klausimu ir, kita vertus, teisiniu kvalifikavimu, pateiktu atsižvelgiant į šiuos vertinimus, reikia priminti, kad, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 131 punkto, apeliantės apeliaciniuose skunduose negali ginčyti faktinių aplinkybių vertinimų.

143

Antra, atsižvelgdamas į šiuos vertinimus Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija, teisingai nusprendė, kad buvo skirta konkreti subsidija, kuria Hengshi ir Jushi buvo suteikta nauda pagal Reglamento 2016/1037 3 straipsnio 2 punktą ir 4 straipsnio 2 dalies c punktą.

144

Šiuo aspektu konkrečiai reikia pažymėti, kad Reglamento 2016/1037 4 straipsnio 2 dalies c punktu būtent ir siekiama sudaryti sąlygas Komisijai nustatyti subsidijas sudarančių priemonių, visų pirma susijusių su reglamentavimu, apmokestinimu ar apskaita, konkretų pobūdį tuo atveju, kai šios priemonės, nors ir atrodo bendros ar nekonkrečios, iš tikrųjų gali būti konkrečios. Šiuo tikslu šioje nuostatoje nurodyti tam tikri veiksniai, į kuriuos Komisija turėtų atsižvelgti nagrinėdama tokias priemones. Šie veiksniai, kurių individuali ar bendra svarba kiekvienu konkrečiu atveju gali skirtis, atsižvelgiant, be kita ko, į nagrinėjamą priemonę, jos nustatymo ir įgyvendinimo aplinkybes ir ją priėmusių institucijų elgesį, apima, be kita ko, atvejį, kai „subsidijavimo programa naudojasi ribotas tam tikrų įmonių skaičius“ ir kai „neproporcingai didelės subsidijų sumos suteiktos tam tikroms įmonėms“.

145

Šiuo atveju Bendrasis Teismas, nustatydamas nagrinėjamos priemonės de facto konkretų pobūdį, kaip ir Komisija, rėmėsi pirmuoju iš šių dviejų veiksnių. Tai nėra teisiškai klaidinga.

146

Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

147

Pirmuoju pagrindu byloje C‑269/23 P, grindžiamu klaidingu Reglamento 2016/1037 1 straipsnio 1 dalies, 5 ir 6 straipsnių aiškinimu ir taikymu, Hengshi ir Jushi ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą sprendimo byloje T‑480/20 32, 37, 42 ir 43, 46–48, 51–55 ir 58 punktuose.

148

Šiame pagrinde, kuris atitinka šio sprendimo 36 punkte apibendrintą pirmojoje instancijoje pateiktą pagrindą, apeliantės iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai patvirtino metodą, kurį, jo nuomone, taikė Komisija, siekdama apskaičiuoti kompensuotinų subsidijų, skirtų kiekvienai iš jų pagal įvairias byloje T‑480/20 ginčijamame reglamente nurodytas priemones, dydį.

149

Šiuo aspektu apeliantės tvirtina, kad, pirma, Bendrasis Teismas iškraipė jų pirmojoje instancijoje pateiktą pagrindą, kai klaidingai laikėsi nuomonės, jog jos iš tikrųjų Komisijai priekaištavo dėl to, kad ši pažeidė Reglamento 2016/1037 7 straipsnį, nes apskaičiuodama šių subsidijų dydį kaip vardiklį naudojo bendrą visų jų produktų apyvartą. Šis pirmojoje instancijoje pateiktas pagrindas, kuris buvo grindžiamas tik šio reglamento 5 ir 6 straipsnių, siejamų su minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu, buvo susijęs su teiginiu, kad Komisija, apskaičiuodama jų atitinkamų subsidijų dydį, pirmiausia turėjo remtis kiekvienos iš jų visų produktų individualia apyvarta.

150

Antra, apeliantės teigia, kad, neatsižvelgiant į šį iškraipymą, minėtas pirmojoje instancijoje pateiktas pagrindas taip pat negali būti atmestas remiantis Bendrojo Teismo byloje T‑480/20 nurodytu motyvu, kad jos yra susijusios įmonės arba priklauso tai pačiai grupei. Iš Reglamento 2016/1037 5 ir 6 straipsnių, siejamų su šio reglamento 1 straipsnio 1 dalimi, aiškiai matyti, kad subsidijų dydis turi būti apskaičiuojamas „pagal tai, kokią naudą subsidijos gavėjui suteikė subsidija“, taigi esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama šiuo atveju, kiekvienai iš įmonių tokių subsidijų „gavėjų“, net jei šios įmonės yra susijusios arba priklauso tai pačiai grupei.

151

Komisija, palaikoma Tech-Fab Europe, ginčija šiuos argumentus.

152

Iš Reglamento 2016/1037 5 straipsnio matyti, kad kompensuotinos subsidijos dydis turi būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į šios subsidijos gavėjui suteiktą naudą. Be to, iš šio reglamento 6 straipsnio matyti, kad ši nauda turi būti apskaičiuojama taikant tam tikras taisykles, kurios skiriasi, nelygu konkrečiu atveju nagrinėjama subsidijos rūšis, tačiau visose jose, priklausomai nuo konkretaus atvejo, nurodomas šios subsidijos „gavėjas“, „gaunanti firma [įmonė gavėja]“ arba „įmonė“.

153

Kita vertus, minėtame reglamente neapibrėžiama nei sąvoka „gavėjas“, nei sąvoka „įmonė“. Todėl šios sąvokos turi būti suprantamos atsižvelgiant į jų kontekstą ir į nuostatomis, kuriose jos vartojamos, ir apskritai Reglamentu 2016/1037, kuris, beje, turi būti aiškinamas kiek įmanoma laikantis Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių, siekiamą tikslą.

154

Šiuo aspektu, pirma, sprendimo byloje T‑480/20 47 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad nors šioje sutartyje taip pat nėra apibrėžti asmenys, kuriems gali būti suteikta subsidija ir atitinkamai nauda, kurios dydžiu turi būti remiamasi apskaičiuojant šią subsidiją, šis klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas ir išaiškintas 2002 m. gruodžio 9 d. PPO apeliacinio komiteto ataskaitoje „Jungtinės Valstijos – Kompensacinės priemonės tam tikriems produktams iš Europos Bendrijų“ (WT/DS212/AB/R, 108–119 punktai), kurią GST priėmė 2003 m. sausio 8 d.

155

Iš šios PPO apeliacinio komiteto ataskaitos iš esmės matyti, kad asmens ar asmenų, gaunančių subsidiją, nustatymas priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybių ir kad, atsižvelgiant į įvairias reikšmingas šios sutarties nuostatas, jos sistemą ir tikslą, darytina išvada, kad pagal ją neatmetama galimybė, atsižvelgiant į aplinkybes, pripažinti, kad subsidijos gavėjas yra fizinis asmuo, juridinis asmuo, fizinių asmenų grupė, juridinių asmenų grupė arba visuma, apimanti vieną ar kelis fizinius asmenis ir vieną ar kelis juridinius asmenis, pavyzdžiui, bendroves ir jų savininkus. Aplinkybė, kad šie asmenys yra teisiškai atskiri, neturi reikšmės nustatant subsidijos gavėją, t. y. ūkio subjektą, kurio produktams dėl šios subsidijos dirbtinai teikiama pagalba.

156

Atsižvelgiant į GST sprendimų priėmimo praktiką, Sąjungos teisės aktų leidėjo Reglamente 2016/1037 vartojamas sąvokas ir jų kontekstą, minėto reglamento 5 ir 6 straipsniuose vartojamą sąvoką „gavėjas“ reikia aiškinti taip, kad konkrečiu atveju ji reiškia kiekvieną įmonę, kuriai skiriamos subsidijos. Kaip savo išvados 90 punkte pažymėjo generalinė advokatė, pati sąvoka „įmonė“ reiškia ekonominį vienetą, kurį gali sudaryti keli teisiškai atskiri juridiniai asmenys ir kuris vykdo ekonominę produktų gamybos, pardavimo, pervežimo ar eksporto veiklą, kuriai šia subsidija suteikiama nauda, neatsižvelgiant į šio ekonominio vieneto teisinį statusą ir jo finansavimo būdą (pagal analogiją žr. 1984 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Intermills / Komisija, 323/82, EU:C:1984:345, 11 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P-C‑624/16 P, EU:C:2018:87, 103 punktą).

157

Antra, sprendimo byloje T‑480/20 48 ir 51 punktuose Bendrasis Teismas teisingai rėmėsi šia sąvokų „gavėjas“ ir „įmonės“ apibrėžtimi, patvirtindamas apskaičiavimo metodą, kurį Komisija, atsižvelgdama į tai, kad Henghsi ir Jushi priklausė tai pačiai grupei, taikė tam, kad apskaičiuotų kompensacinių priemonių, kurios nagrinėjamu atveju gali būti nustatytos, dydį.

158

Galiausiai, trečia, apeliantės apeliaciniame procese negali ginčyti Bendrojo Teismo pateiktų šios aplinkybės vertinimų, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ginčijamame reglamente, su faktinėmis aplinkybėmis susijusius argumentus ir į pirmojoje instancijoje nagrinėtos bylos medžiagoje esančius įrodymus.

159

Todėl šį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą, nesant reikalo priimti sprendimo dėl išsamumo sumetimais Bendrojo Teismo pateiktos nuorodos į Reglamento 2016/1037 7 straipsnį.

160

Vadinasi, apeliaciniai skundai turi būti atmesti.

161

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

162

Kadangi Hengshi ir Jushi pralaimėjo bylą C‑269/23 P, o Jushi pralaimėjo bylą C‑272/23 P, iš jų reikia priteisti atitinkamas bylinėjimosi šiose bylose išlaidas pagal Komisijos, Tech-Fab Europe ir APFE reikalavimus.

163

Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinį skundą pateikia ne pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, iš šios šalies gali būti priteistos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidos tik tuo atveju, jeigu ji dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje. Kai tokia šalis dalyvauja procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

164

Šioje byloje Tech-Fab Europe ir APFE, pirmojoje instancijoje įstojusios į bylą šalys, dalyvavusios procese Teisingumo Teisme, turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: