–

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova ir T. Tsingileva,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Zs. Biró-Tóth ir Z. Fehér,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Bouchagiar, C. Georgieva, H. Kranenborg ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuria panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (OL L 119, 2016, p. 89) 6 straipsnio a punkto ir 10 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant V.S. iškeltą baudžiamąją bylą dėl priverstinio jos biometrinių ir genetinių duomenų rinkimo registravimo tikslais.

3

Direktyvos 2016/680 37 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Asmens duomenys, kurie yra itin opaus pobūdžio pagrindinių teisių ir laisvių atžvilgiu, turėtų būti ypač saugomi, kadangi dėl jų tvarkymo konteksto galėtų kilti didelis pavojus [šioms] pagrindinėms teisėms ir laisvėms. <…> Tais atvejais, kai duomenų tvarkymas yra ypač invazinio pobūdžio [duomenų subjekto] atžvilgiu, teisės aktais taip pat turėtų būti leidžiama tvarkyti tokius duomenis, kai duomenų subjektas yra aiškiai su tuo sutikęs. Tačiau duomenų subjekto sutikimas pats savaime neturėtų suteikti teisinio pagrindo kompetentingoms institucijoms tvarkyti tokius opaus pobūdžio asmens duomenis.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas ir tikslai“ 1 dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje nustatytos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, be kita ko, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos, tikslais.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

7.   kompetentinga institucija –

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Su asmens duomenų tvarkymu susiję principai“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės numato, kad asmens duomenys turi būti:

<…>“

7

Direktyvos 2016/680 6 straipsnis „Skirtingų kategorijų duomenų subjektų atskyrimas“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės numato, kad duomenų valdytojas, kai taikytina ir kiek įmanoma, aiškiai atskirtų skirtingų kategorijų duomenų subjektų asmens duomenis, pavyzdžiui:

<…>“

8

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Tvarkymo teisėtumas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės numato, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu jis būtinas, ir tiek, kiek jis būtinas kompetentingai institucijai atlikti užduotį 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais, ir kad jis turi būti grindžiamas Sąjungos arba valstybės narės teise.

2.   Valstybės narės teisėje, kuria reglamentuojamas duomenų tvarkymas šios direktyvos taikymo srityje, konkrečiai nurodomi bent tvarkymo tikslai [siekiai], tvarkytini asmens duomenys ir duomenų tvarkymo tikslai.“

9

Nurodytos direktyvos 10 straipsnyje „Specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymas“ numatyta:

„Asmens duomenų tvarkymas, kuriuo atskleidžiama rasinė arba etninė kilmė, politinės pažiūros, religiniai arba filosofiniai įsitikinimai ar priklausymas profesinėms sąjungoms, taip pat genetinių duomenų, biometrinių duomenų tvarkymas siekiant vienareikšmiškai nustatyti fizinio asmens tapatybę, arba duomenų apie asmens sveikatą ar lytinį gyvenimą ir seksualinę orientaciją tvarkymas leidžiamas tik tada, jei tai tikrai būtina ir jei taikomos tinkamos duomenų subjekto teisių ir laisvių apsaugos priemonės, ir jeigu:

10

Pagal pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas, toliau – NK) 11 straipsnio 2 dalį nusikalstamos veikos yra tyčinės, jeigu kaltininkas suvokia savo veiksmų pobūdį arba jeigu nori, kad atsirastų nusikalstamos veikos padariniai, arba leidžia jiems atsirasti. Didžioji dalis NK numatytų nusikalstamų veikų yra tyčinės.

11

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 46 straipsnio 1 dalyje ir 80 straipsnyje numatyta, kad baudžiamasis persekiojimas už nusikalstamą veiką vykdomas ex officio, t. y. kaltinimus pareiškia prokuroras, arba civilinio ieškovo iniciatyva. Baudžiamasis persekiojimas už beveik visas NK numatytas nusikalstamas veikas vykdomas ex officio.

12

Pagal NPK 219 straipsnio 1 dalį „kai surenkama pakankamai įrodymų, kad atitinkamas asmuo yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, už kurią baudžiamąja tvarka persekiojama ex officio, padarymo“, tokiam asmeniui pareiškiami kaltinimai ir jis apie tai informuojamas. Jam gali būti taikomos įvairios procesinės prievartos priemonės, tačiau jis gali gintis pateikdamas paaiškinimų ar įrodymų.

13

Pagal NPK ikiteisminiu baudžiamojo proceso etapu taikomoms tyrimo priemonėms, kuriomis siekiama surinkti įrodymus ir kuriomis kišamasi į fizinių asmenų privatų gyvenimą, iš principo turi būti gautas išankstinis teismo leidimas.

14

Viena iš šių priemonių yra asmens apžiūra, numatyta NPK 158 straipsnyje. Šia apžiūra iš esmės siekiama nustatyti fizines asmens charakteristikas ir ji, prireikus, gali apimti fotografavimą, pirštų atspaudų ėmimą ir mėginio paėmimą DNR profiliui sukurti. Apžiūra atliekama asmeniui sutikus. Jam atsisakius, apžiūra atliekama priverstinai, jeigu yra gautas išankstinis teismo leidimas, išskyrus skubos atvejus, kuriais teismo patvirtinimo prašoma a posteriori.

15

Visais atvejais baudžiamosios bylos medžiaga pateikiama jurisdikciją turinčiam teismui, kuris gali išnagrinėti ją visą, kad įvertintų prašymo suteikti išankstinį leidimą arba a posteriori patvirtinimo pagrįstumą.

16

Pagal pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Zakon sa Ministerstvo na vatreshnite raboti (Vidaus reikalų ministerijos įstatymas, DV, Nr. 53, 2014 m. birželio 27 d., toliau – ZMVR) 6 straipsnį Vidaus reikalų ministerija vykdo tam tikras pagrindines užduotis, įskaitant operatyvinę paiešką ir stebėseną, su nusikalstamomis veikomis susijusią tiriamąją ir žvalgybinę veiklą.

17

Vadovaujantis ZMVR 27 straipsniu, pagal šio įstatymo 68 straipsnį policijos įregistruoti duomenys naudojami tik nacionalinio saugumo užtikrinimo, kovos su nusikalstamumu ir viešosios tvarkos palaikymo tikslais.

18

ZMVR 68 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Policijos tarnybos vykdo asmenų, kuriems pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, registravimą. <…>

2.   Registravimas policijoje yra 1 dalyje nurodytų asmenų duomenų tvarkymo, vykdomo laikantis šio įstatymo reikalavimų, kategorija.

3.   Registravimo policijoje tikslais policijos tarnybos:

4.   3 dalies 1 punkte nurodytiems veiksmams atlikti nereikia asmens sutikimo.

5.   Asmenys privalo bendradarbiauti, nesudaryti kliūčių ir netrukdyti policijos tarnyboms atlikti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų veiksmų. Asmeniui atsisakius, 3 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyti veiksmai atliekami taikant prievartą, gavus pirmosios instancijos teismo teisėjo, turinčio jurisdikciją dėl ex officio persekiojamos nusikalstamos veikos, dėl kurios asmeniui pareikšti kaltinimai, leidimą.

<…>“

19

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Naredba za reda za izvarshvane i snemane na politseyska registratsia (Nutarimas dėl registravimo policijoje įgyvendinimo tvarkos, DV, Nr. 90, 2014 m. spalio 31 d.; toliau – NRISPR) yra patikslinta ZMVR 68 straipsnyje numatyta registravimo policijoje įgyvendinimo tvarka.

20

Pagal NRISPR 11 straipsnio 2 dalį asmeniui, kuris turi būti registruojamas policijoje, turi būti pateiktas pareiškimas, kurį jis turi užpildyti ir kuriame gali išreikšti sutikimą arba nesutikimą dėl priemonių, susijusių su fotografavimu, daktiloskopija ir jo DNR mėginių poėmiu. Pagal NRISPR 11 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai asmuo nesutinka, policija pateikia kompetentingam teismui prašymą leisti priverstinai vykdyti šias priemones.

21

2021 m. kovo 1 d. nutartimi V.S. buvo pareikšti kaltinimai pagal NK 255 straipsnį ir 321 straipsnio 2 ir 3 dalis dėl to, kad kartu su kitais trimis asmenimis dalyvavo praturtėjimo tikslais suburtoje organizuotoje nusikalstamoje grupėje, veikusioje per dvi komercines bendroves siekiant Bulgarijos teritorijoje tarpusavyje susitarus sukčiauti apskaičiuojant ir mokant pridėtinės vertės mokestį.

22

Įteikus V.S. nutartį dėl kaltinimų pareiškimo, ji buvo paraginta policijos tarnybų, kurios yra Direktyvos 2016/680 3 straipsnio 7 punkte nurodytos kompetentingos institucijos, atvykti atlikti registravimą policijoje pagal ZMVR 68 straipsnį. Ji užpildė pareiškimo formą, joje nurodė, kad buvo informuota apie teisinį pagrindą, leidžiantį atlikti šį registravimą, ir kad nesutinka su tuo, kad registracijos tikslais būtų renkami jos daktiloskopiniai ir fotografiniai duomenys ir paimtas mėginys jos DNR profiliui sukurti. Policija nesiėmė duomenų rinkimo veiksmų ir kreipėsi į Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) su prašymu leisti surinkti duomenis priverstinai.

23

Šiam teismui pateiktame policijos tarnybų prašyme nurodyta, kad buvo surinkta pakankamai atitinkamoje baudžiamojoje byloje kaltinamų asmenų, įskaitant V.S., kaltės įrodymų. Pažymėta, kad V.S. oficialiai persekiojama dėl NK 321 straipsnio 3 dalies 2 punkte, siejamame su šio straipsnio 2 dalimi, nurodytos nusikalstamos veikos ir kad ji nesutiko registracijos tikslais leisti rinkti jos daktiloskopinius ir fotografinius duomenis ir paimti mėginį jos DNR profiliui sukurti, nors buvo nurodytas teisinis šių duomenų rinkimo pagrindas. Galiausiai šiame prašyme nacionalinio teismo prašyta leisti rinkti duomenis priverstinai. Prie prašymo buvo pridėtos tik nutarties dėl kaltinimų pareiškimo V. S. ir jos užpildytos pareiškimo formos kopijos.

24

Suabejojęs dėl registravimo policijoje procedūros atitikties Sąjungos teisei, 2021 m. kovo 31 d. nutartimi Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

25

Kalbant konkrečiau, savo trečiuoju klausimu šis teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/680 6 straipsnio a punktas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės aktus, numatančius, kad tuomet, kai asmuo, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės veikos, nesutinka savanoriškai bendradarbiauti duomenų registravimo tikslais renkant jo biometrinius ir genetinius duomenis, kompetentingas baudžiamųjų bylų teismas privalo leisti juos rinkti priverstinai, nors negali įvertinti, ar yra rimtų priežasčių manyti, kad atitinkamas asmuo įvykdė nusikalstamą veiką, dėl kurios jam pareikšti kaltinimai (2023 m. sausio 26 d. Sprendimo Ministerstvo na vatreshnite raboti (Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas policijoje), C‑205/21, EU:C:2023:49, 77 punktas, toliau – Sprendimas Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I).

26

Be to, ketvirtuoju prejudiciniu klausimu iš esmės siekta išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/680 10 straipsnis, siejamas su jos 4 straipsnio 1 dalies a–c punktais ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatyta duomenų registravimo tikslais sistemiškai rinkti kiekvieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometrinius ir genetinius duomenis, tačiau nenumatyta kompetentingos institucijos pareiga nustatyti ir įrodyti, pirma, kad rinkti duomenis būtina norint pasiekti konkrečius užsibrėžtus tikslus, ir, antra, kad šių tikslų negalima pasiekti renkant tik dalį atitinkamų duomenų (Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 114 punktas).

27

2022 m. liepos 27 d. įsigaliojus įstatymų pakeitimams, Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) buvo likviduotas ir nuo tos datos pagrindinė byla buvo perduota Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

28

Sprendime Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I (110 punktas ir rezoliucinės dalies 2 punktas) Teisingumo Teismas į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakė taip: Direktyvos 2016/680 6 straipsnio a punktas ir Chartijos 47 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės aktų, kuriuose numatyta, kad tuo atveju, kai asmuo, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, atsisako savanoriškai bendradarbiauti duomenų registravimo tikslais renkant jo biometrinius ir genetinius duomenis, kompetentingas baudžiamųjų bylų teismas privalo leisti taikyti priverstinio duomenų rinkimo priemonę, nors ir neturi įgaliojimų vertinti, ar yra rimtų priežasčių manyti, kad atitinkamas asmuo įvykdė nusikalstamą veiką, dėl kurios jam pareikšti kaltinimai, jeigu nacionalinėje teisėje vėlesniu etapu užtikrinama veiksminga teisminė kontrolė, taikoma kaltinimo pareiškimo sąlygoms, kurios lemia leidimą rinkti duomenis.

29

Atsakydamas į ketvirtąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas sisteminis kiekvieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometrinių ir genetinių duomenų rinkimas, iš principo prieštarauja Direktyvos 2016/680 10 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, pagal kurį šiame straipsnyje nurodytų specialių kategorijų duomenų tvarkymas turi būti leidžiamas „tik jei tai tikrai būtina“ (Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 128 punktas).

30

Dėl išvadų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo padaryti iš šio konstatavimo, nurodyto sprendimo 133 punkte, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas turi patikrinti, ar, siekiant užtikrinti Direktyvos 2016/680 10 straipsnio veiksmingumą, priverstinį vykdymą numatančius nacionalinės teisės aktus galima aiškinti taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisę. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėjo patikrinti, ar pagal nacionalinę teisę galima įvertinti, ar duomenų registravimo tikslais „tikrai būtina“ rinkti tiek biometrinius, tiek genetinius atitinkamo asmens duomenis. Tam, be kita ko, reikėtų patikrinti, ar nusikalstamos veikos, kuria įtariamas atitinkamas asmuo pagrindinėje baudžiamojoje byloje, pobūdis ir sunkumas ar kiti reikšmingi veiksniai gali būti laikomi aplinkybėmis, galinčiomis patvirtinti tokį „tikrą būtinumą“. Be to, reikėtų įsitikinti, ar vien civilinės būklės duomenų rinkimas, kuris taip pat numatytas registravimo policijoje tikslais, savaime neleidžia pasiekti užsibrėžtų tikslų.

31

To paties sprendimo 134 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei nacionalinė teisė negarantuoja tokios biometrinių ir genetinių duomenų rinkimo priemonės kontrolės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi užtikrinti visišką minėto 10 straipsnio veiksmingumą ir atmesti policijos tarnybų prašymą leisti priverstinai vykdyti duomenų rinkimą.

32

Remdamasis visais Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 116–134 punktuose išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas, atsakydamas į ketvirtąjį klausimą, nusprendė, kad Direktyvos 2016/680 10 straipsnis, siejamas su 4 straipsnio 1 dalies a–c punktais ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatyta duomenų registravimo tikslais sistemiškai rinkti kiekvieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometrinius ir genetinius duomenis, tačiau nenumatyta kompetentingos institucijos pareigos nustatyti ir įrodyti, pirma, ar rinkti duomenis tikrai būtina norint pasiekti konkrečius užsibrėžtus tikslus, ir, antra, ar šių tikslų negalima pasiekti priemonėmis, mažiau varžančiomis atitinkamo asmens teises ir laisves (Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I (135 punktas ir rezoliucinės dalies 3 punktas).

33

Paskelbus pirma minėta sprendimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, kaip vertinti Teisingumo Teismo atsakymą į ketvirtąjį prejudicinį klausimą, ypač atsižvelgiant į šio sprendimo 30 punkte primintus motyvus, siekiant nuspręsti dėl policijos tarnybų prašymo leisti priverstinai rinkti pagrindinėje byloje nagrinėjamus asmens duomenis.

34

Šiuo klausimu, viena vertus, jis mano negalįs atlikti tame punkte nurodytų patikrinimų remdamasis šių tarnybų jam pateiktais dokumentais, t. y. nutartimi dėl kaltinimų pareiškimo V.S. ir jos užpildytu pareiškimu, kuriame V.S. nesutinka, kad būtų renkami jos biometriniai ir genetiniai duomenys, nurodyti šio sprendimo 23 punkte. Jo nuomone, tam jis turi turėti visą bylos medžiagą, o tai reikštų, kad jis taikys ne registravimui policijoje skirtą specialiąją nuostatą, numatytą ZMVR 68 straipsnio 5 dalies antrame sakinyje, o bendrąsias NPK nuostatas, reglamentuojančias išankstinį teismo leidimą imtis tyrimo priemonių, kuriomis varžomas fizinių asmenų privatus gyvenimas, visų pirma šio kodekso 158 straipsnį.

35

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 100 ir 101 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad Chartijos 47 straipsniui neprieštarauja situacija, kai nacionalinis teismas, nagrinėjantis prašymą leisti priverstinai rinkti asmens, kuriam pareikšti kaltinimai, biometrinius ir genetinius duomenis, neturi įrodymų, kuriais grindžiamas kaltinimų pareiškimas, taigi negali atlikti šių įrodymų vertinimo.

36

Vis dėlto, jo nuomone, šis motyvas paremtas klaidinga prielaida, kad ikiteisminėje baudžiamojo proceso stadijoje teismui vertinant kaltinimo pareiškimą pateisinančius įrodymus galėtų būti neigiamai paveikta tyrimo, per kurį šie duomenys renkami, eiga.

37

Jis konkrečiai pabrėžia, kad NPK 158 straipsniu reglamentuojamoje procedūroje Bulgarijos teisės aktų leidėjas numatė veiksmingą teisminę kontrolę ir bylos medžiagos perdavimą teismui, tačiau taip nėra registravimo policijoje atveju. Anot šio teismo, tokį skirtingą teisinį reglamentavimą lemia šios priežastys: pirma, rinkti duomenis registravimui prašo policija, o ne prokuratūra ir, antra, duomenys renkami tik siekiant galbūt juos panaudoti ateityje, jei iškiltų poreikis. Atvirkščiai, veiksmingos teisminės kontrolės nebuvimu tokiu atveju nesiekiama nei užtikrinti tyrimo slaptumą, nei netrukdyti imtis būsimų tyrimo priemonių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

38

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad prieš reikalaudamas iš kompetentingų institucijų perduoti baudžiamosios bylos medžiagą jis turi gauti Teisingumo Teismo patvirtinimą, kad toks reikalavimas neprieštarautų Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 100 ir 101 punktams, arba, priešingai, nurodymą, kad to sprendimo 133 punkte numatyti patikrinimai turi būti atlikti tik remiantis nutarimu pareikšti kaltinimus atitinkamam asmeniui ir šio pareiškime išreikštu nepritarimu jo biometrinių ir genetinių duomenų rinkimui.

39

Be to, jeigu Teisingumo Teismas duotų nurodytą patvirtinimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kadangi jis turės visą baudžiamosios bylos medžiagą, jis turės įvertinti kaltinimo pareiškimo pagrįstumą.

40

Šiomis aplinkybėmis Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

41

Europos Komisija teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Šiuo klausimu ji mano, kad Sprendime Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną ginčui jo nagrinėjamoje byloje išspręsti. Be to, jos, nuomone, prejudiciniai klausimai paremti klaidingu šio sprendimo supratimu. Pirma, anot jos, nurodyto sprendimo 133 punkte Teisingumo Teismas nesprendė dėl kontrolės, kurią nacionalinis teismas turi atlikti prieš leisdamas rinkti biometrinius ir genetinius duomenis, todėl neįpareigojo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikti su šiuo rinkimu susijusio konkretaus patikrinimo. Antra, teigiama, kad iš Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 100 ir 101 punktų nacionalinis teismas daro klaidingą išvadą, kad Teisingumo Teismas pripažino ZMVR 68 straipsnio 5 dalyje numatytą ribotą teisminę kontrolę suderinama su Sąjungos teise, todėl klaidingai mano, jog tarp šių punktų ir to sprendimo 133 punkto yra prieštaravimas.

42

Visų pirma, remiantis suformuota jurisprudencija, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai dėl Sąjungos teisės išaiškinimo (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Vadinasi, Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo prašymą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Bauer ir Willmeroth, C‑569/16 ir C‑570/16, EU:C:2018:871, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Antra taip pat reikia priminti, kad prejudicinėje byloje priimto sprendimo galia netrukdo nacionaliniam teismui, kuriam skirtas šis sprendimas, nuspręsti, kad prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje reikia iš naujo kreiptis į Teisingumo Teismą. Toks kreipimasis gali būti pagrįstas, jei nacionalinis teismas susiduria su sprendimo supratimo ar taikymo sunkumais, pateikia Teisingumo Teismui naują teisės klausimą arba naujų samprotavimų, dėl kurių Teisingumo Teismas galėtų kitaip atsakyti į jau pateiktą klausimą (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Kaba, C‑466/00, EU:C:2003:127, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2023 m. kovo 9 d. Sprendimo Pro Rauchfrei II, C‑356/22, EU:C:2023:174, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Nagrinėjamu atveju savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia gauti iš Teisingumo Teismo paaiškinimus dėl, jo nuomone, Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 133 punkte suformuluoto reikalavimo nacionaliniam teismui patikrinti, ar rinkti biometrinius ir genetinius duomenis „tikrai būtina“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/680 10 straipsnį; toks paaiškinimas jam būtinas, kad galėtų nuspręsti dėl Bulgarijos policijos tarnybų prašymo leisti priverstinai rinkti šių kategorijų duomenis, ir šis prašymas kaip tik lėmė prejudicinius klausimus, į kuriuos Teisingumo Teismas atsakė nurodytame sprendime. Vadinasi, užduoti klausimai tiesiogiai susiję su pagrindine byla ir yra svarbūs tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti joje sprendimą.

46

Dėl Komisijos argumentų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tariamai klaidingai suprato Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 100, 101 ir 133 punktus, pažymėtina, kad jie iš tiesų susiję su pateiktų klausimų esme, todėl iš esmės negali lemti jų nepriimtinumo (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 27 d. Sprendimo Proximus (Viešos elektroninės abonentų knygos), C‑129/21, EU:C:2022:833, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

48

Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Šiuo tikslu Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių nacionalinis teismas nebuvo nurodęs savo klausime (2024 m. sausio 30 d. Sprendimo Direktor na Glavna direktsia Natsionalna politsia pri MVR – Sofia, C‑118/22, EU:C:2024:97, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 29–32 punktų matyti, kad Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 116–135 punktuose Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar pagal Sąjungos teisę draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta kompetentingų institucijų pareigos nustatyti ir įrodyti, kad „tikrai būtina“ rinkti tiek biometrinius, tiek genetinius atitinkamo asmens duomenis jų registravimo tikslais.

50

Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvos 2016/680 3 straipsnio 7 punkte pateikta sąvokos „kompetentinga institucija“ apibrėžtis apima pagrindinėje byloje minimą policijos įstaigą ir bet kokią kitą valdžios instituciją, kompetentingą nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais, taip pat bet kokią kitą įstaigą arba subjektą, kuriems pagal valstybės narės teisę nurodytais tikslais pavesta vykdyti viešosios valdžios funkcijas ir naudotis viešaisiais įgaliojimais.

51

Be to, kadangi Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 135 punkte ir rezoliucinės dalies 3 punkte Teisingumo Teismas, atsakydamas į ketvirtąjį prejudicinį klausimą byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, išaiškino Direktyvos 2016/680 10 straipsnį, siejamą su jos 4 straipsnio 1 dalies a–c punktais ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, darytina išvada, kad dabartinis klausimas taip pat susiję su visomis šiomis nuostatomis.

52

Vadinasi reikia konstatuoti, kad savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2016/680 10 straipsnis, siejamas su jos 4 straipsnio 1 dalies a–c punktais ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta duomenų registravimo tikslais sistemiškai rinkti kiekvieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometrinius ir genetinius duomenis, tačiau nenumatyta kompetentingos institucijos, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 7 punktą, pareigos nustatyti ir įrodyti, kad taip rinkti duomenis tikrai būtina, kaip numatyta šios direktyvos 10 straipsnyje, tokios pareigos laikymąsi gali užtikrinti teismas, į kurį kompetentinga institucija kreipėsi leidimo rinkti nurodytus duomenis priverstinai, prireikus reikalaudamas pateikti visą baudžiamosios bylos medžiagą.

53

Primintina, kad Direktyvos 2016/680 10 straipsnis yra speciali nuostata, kuria reglamentuojamas specialių kategorijų asmens duomenų, be kita ko, biometrinių ir genetinių, tvarkymas. Šia nuostata siekiama užtikrinti didesnę duomenų subjekto apsaugą, nes dėl ypatingo jautrumo ir aplinkybių, kuriomis nagrinėjami duomenys yra tvarkomi, jie, kaip matyti iš minėtos direktyvos 37 konstatuojamosios dalies, gali kelti didelį pavojų pagrindinėms teisėms ir laisvėms, kaip antai teisei į privataus gyvenimo gerbimą ir teisei į asmens duomenų apsaugą, įtvirtintoms Chartijos 7 ir 8 straipsniuose (Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 116 punktas ir 2024 m. sausio 30 d. Sprendimo Direktor na Glavna direktsia Natsionalna politsia pri MVR – Sofia, C‑118/22, EU:C:2024:97, 47 punktas).

54

Šiuo tikslu, kaip matyti iš pačios šio 10 straipsnio formuluotės, reikalavimas, pagal kurį tvarkyti jautrius duomenis leidžiama „tik jei tai tikrai būtina“, turi būti aiškinamas kaip apibrėžiantis griežtesnes tokių duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygas, palyginti su išplaukiančiomis iš Direktyvos 2016/680 4 straipsnio 1 dalies b ir c punktų ir jos 8 straipsnio 1 dalies, kuriose kalbama tik apie duomenų, paprastai patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, tvarkymo „būtinumą“ (šiuo klausimu žr. Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 117 punktą ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landeck (Bandymas prieiti prie mobiliajame telefone saugomų asmens duomenų), C‑548/21, EU:C:2024:830, 107 punktą).

55

Sprendime Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta duomenų registravimo tikslais sistemiškai rinkti kiekvieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometrinius ir genetinius duomenis, tačiau nenumatyta kompetentingos institucijos pareigos nustatyti ir įrodyti, kad taip rinkti duomenis „tikrai būtina“, laikantis Direktyvos 2016/680 10 straipsnyje jai nustatytos pareigos, iš esmės prieštarauja šiam 10 straipsniui, nes tokie teisės aktai faktiškai gali nediferencijuotai ir bendrai lemti daugelio asmenų, kuriems pareikšti kaltinimai, biometrinių ir genetinių duomenų rinkimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 128, 129 ir 135 punktus).

56

Šiomis aplinkybėmis Sprendimo Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas I 133 punkte Teisingumo Teismas vis dėlto nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, be kita ko, patikrinti, ar, siekiant užtikrinti Direktyvos 2016/680 10 straipsnio veiksmingumą, nacionalinės teisės aktus galima aiškinti taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisę. Taip Teisingumo Teismas paragino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą patikrinti, ar pagal nacionalinę teisę kompetentingoms institucijoms, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 3 straipsnio 7 punktą, suteikiama galimybė įvertinti, ar „tikrai būtina“ rinkti tiek biometrinius, tiek genetinius atitinkamo asmens duomenis jų registravimo tikslais. Taigi Teisingumo Teismas šiam teismui norėjo priminti, kad pagal viršenybės principą iš jo reikalaujama, be kita ko, vidaus teisę aiškinti kiek įmanoma taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo M.D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C‑528/21, EU:C:2023:341, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vadinasi, nurodytame punkte nacionaliniam teismui buvo tik nurodyta, kad jis turi patikrinti, ar nacionalinė teisė galėjo būti aiškinama taip, kad kompetentingos institucijos, siekdamos taip tvarkyti duomenis, turi galimybę atlikti joms pagal šį 10 straipsnį privalomą vertinimą.

57

Darytina išvada, kad, kaip generalinis advokatas pabrėžė visų pirma savo išvados 24 ir 55 punktuose, priešingai prielaidai, kuria grindžiami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, tuo atveju, kai nacionalinėje teisėje neįtvirtinta kompetentingos institucijos pareiga tikrinti, ar jos atliekamas ar planuojamas atlikti duomenų tvarkymas „tikrai būtinas“, teismas, į kurį kreiptasi vėliau dėl šios kompetentingos institucijos atlikto tokio asmens duomenų tvarkymo, negali vietoj šios institucijos užtikrinti jai pagal nurodytą 10 straipsnį nustatytos pareigos laikymosi.

58

Reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės aiškinimas, kurio pagrindu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketina pats vertinti, ar „tikrai būtina“ rinkti atitinkamo asmens biometrinius ir genetinius duomenis, negali užtikrinti šio sprendimo 57 punkte nurodytų nacionalinės teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, nes bet kuriuo atveju neleidžia kompensuoti kompetentingų institucijų pareigos nustatyti ir įrodyti, kad toks duomenų rinkimas „tikrai būtinas“, neįtvirtinimo nacionalinės teisės aktuose.

59

Beje, tokį aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 18, 20, 22 ir 23 punktų, prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su nacionalinės teisės aktais, numatančiais, kad asmenų, kuriems pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometriniai ir genetiniai duomenys renkami priverstinai, kompetentingų institucijų prašymu gavus jurisdikciją turinčio teismo leidimą, jeigu atitinkamas asmuo prieštarauja tokiam duomenų rinkimui. Tačiau, kaip per posėdį patvirtino Bulgarijos vyriausybė, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, atitinkamam asmeniui sutinkant su duomenų rinkimu, teismo leidimas nėra būtinas ir kompetentingos institucijos gali rinkti nurodytus duomenis vien remdamosi šiuo sutikimu.

60

Taigi tokiu atveju jurisdikciją turintis teismas iš esmės negali užtikrinti tokį sutikimą davusių asmenų teisinės apsaugos, ypač kiek tai susiję su tikrinimu, kaip kompetentingos institucijos laikosi tikro būtinumo reikalavimo, kaip jis išaiškintas šio sprendimo 53–55 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje.

61

Iš viso, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2016/680 10 straipsnis, siejamas su jos 4 straipsnio 1 dalies a–c punktais ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta duomenų registravimo tikslais sistemiškai rinkti kiekvieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometrinius ir genetinius duomenis, tačiau nenumatyta kompetentingos institucijos, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 7 punktą, pareigos nustatyti ir įrodyti, kad taip rinkti duomenis tikrai būtina, kaip numatyta šios direktyvos 10 straipsnyje, tokios pareigos laikymosi negali užtikrinti teismas, į kurį ši kompetentinga institucija kreipėsi leidimo rinkti nurodytus duomenis priverstinai, nes 10 straipsnyje reikalaujamą vertinimą turi atlikti būtent nurodyta kompetentinga institucija.

62

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuria panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR 10 straipsnis, siejamas su tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a–c punktais ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis,

turi būti aiškinamas taip:

tuo atveju, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta duomenų registravimo tikslais sistemiškai rinkti kiekvieno asmens, kuriam pareikšti kaltinimai dėl ex officio persekiojamos tyčinės nusikalstamos veikos, biometrinius ir genetinius duomenis, tačiau nenumatyta kompetentingos institucijos, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 7 punktą, pareigos nustatyti ir įrodyti, kad taip rinkti duomenis tikrai būtina, kaip numatyta šios direktyvos 10 straipsnyje, tokios pareigos laikymosi negali užtikrinti teismas, į kurį ši kompetentinga institucija kreipėsi leidimo rinkti nurodytus duomenis priverstinai, nes 10 straipsnyje reikalaujamą vertinimą turi atlikti būtent nurodyta kompetentinga institucija.