Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,

pateikta 2025 m. liepos 10 d.(1)

Sujungtos bylos C‑722/23 (Rugu) ir C‑91/24 (Aucroix)(i)

AR,

dalyvaujant

Procureur général (C‑722/23)

ir

Procureur général de Mons

prieš

HL (C‑91/24)

(Cour de cassation (Belgija) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 1 straipsnio 3 dalis – Perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Nevykdymo pagrindai – Pagrindinių teisių laikymasis – Kalinimo sąlygos išduodančiojoje valstybėje narėje – 4 straipsnio 6 punktas – Neprivalomojo nevykdymo pagrindas – Socialinės reintegracijos tikslas – Valstybės narės pilietis, gyvenantis vykdančiosios valstybės narės teritorijoje – Kova su nebaudžiamumu – Nuosprendžių, kuriais skiriamos laisvės atėmimo bausmės arba priimamas sprendimas dėl įkalinimo, pripažinimas siekiant juos įvykdyti kitoje valstybėje narėje – Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR – 25 straipsnis – Nuosprendžio vykdymas atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą – Išduodančiosios valstybės narės sutikimas “

I.      Įvadas

1.        Dėl Rumunijos piliečio AR ir Belgijos piliečio HL, kurie abu gyvena Belgijoje, atitinkamai Rumunijos ir Graikijos teisminės institucijos išdavė Europos arešto orderius (toliau – EAO), kad jiems būtų įvykdytos laisvės atėmimo bausmės. Belgijos apeliaciniai teismai, į kuriuos kreiptasi, atsisakė vykdyti šiuos EAO, motyvuodami tuo, kad perdavimo atveju dėl kalinimo sąlygų išduodančiosiose valstybėse narėse gali būti pažeistos AR ir HL pagrindinės teisės.

2.        Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Belgija) klausia Teisingumo Teismo, ar tuo atveju, kai vykdančiosios valstybės narės teismai atsisako vykdyti EAO pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(2) 1 straipsnio 3 dalį, šie teismai gali, ar privalo taikyti šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą, kad vykdančiojoje valstybėje narėje būtų įvykdyta paskirta bausmė, kai atitinkami asmenys yra šios valstybės narės piliečiai arba joje gyvena.

3.        Šios sujungtos bylos pagal kontekstą susijusios su jurisprudencija, suformuota Sprendimu Aranyosi ir Căldăraru(3), kuriame Teisingumo Teismas pirmą kartą iš esmės nurodė, kad jeigu išimtinėmis aplinkybėmis vykdančioji teisminė institucija prieina prie išvados, kad, pirma, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog perdavus prašomą perduoti asmenį išduodančiajai valstybei narei kils pavojus, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės, ir kad, antra, šio pavojaus negalima atmesti per protingą terminą, ši vykdančioji teisminė institucija negali vykdyti EAO pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnį. Taigi šiose bylose keliamas naujas klausimas dėl pasekmių, kylančių atitinkamų asmenų padėčiai, kai EAO atsisakoma vykdyti dėl kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje narėje, t. y. ar vykdančioji teisminė institucija turi juos paleisti į laisvę, o gal, siekdama išvengti jų nebaudžiamumo, ši institucija gali arba privalo nurodyti, kad jiems paskirta bausmė turi būti įvykdyta vykdančiosios valstybės narės teritorijoje pagal šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, kai yra įvykdytos šioje nuostatoje numatytos sąlygos.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Pagrindų sprendimas 2002/584

4.        Pagrindų sprendimo 2002/584 5, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(5)      [Europos] Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. Be to, pradėjus taikyti naują [supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą [siekiant vykdyti] baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn, galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. Tradiciniai iki šiol egzistavę valstybių narių bendradarbiavimo santykiai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje turėtų būti pakeisti teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, taikoma ir [tarpiniams], ir galutiniams sprendimams.

(6)      Šiame pagrindų sprendime numatytas [EAO] baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.

<...>

(12)      Šis pagrindų sprendimas grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami [ESS] 6 straipsnyje ir kurie atsispindi [Chartijoje], ypač jos VI skyriuje. <...>“

5.        Minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „[EAO] apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:

„1.      [EAO] yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.      Valstybės narės vykdo [EAO], remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.      Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

6.        To paties pagrindų sprendimo 3 straipsnyje „[EAO] privalomo nevykdymo pagrindai“ numatyta:

„Vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija (toliau – „vykdančioji teisminė institucija“) atsisako vykdyti [EAO] šiais atvejais:

1)      jei nusikalstamai veikai, kurios pagrindu yra išduotas arešto orderis, vykdančiojoje valstybėje narėje taikoma amnestija, kai persekiojimas už tokios nusikalstamos veikos padarymą priklausė tos valstybės jurisdikcijai pagal jos baudžiamąją teisę;

2)      jei vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešta, kad prašomam perduoti asmeniui kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas už tą pačią veiką, jei paskyrus bausmę, toji bausmė yra atlikta arba atliekama, arba nebegali būti atlikta pagal nuteisusios valstybės narės įstatymus;

3)      jei asmeniui, kuriam taikomas [EAO], dėl jo amžiaus pagal vykdančiosios valstybės teisę negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už veiką, kurios pagrindu yra išduotas arešto orderis.“

7.        Minėto pagrindų sprendimo 4 straipsnio „[EAO] neprivalomo nevykdymo pagrindai“ 6 punkte nurodyta:

„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti [EAO]:

<...>

6)      jei [EAO] yra išduotas, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje arba yra jos pilietis ar gyventojas, ir toji valstybė imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę“.

8.        Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnis susijęs su sprendimais, priimtais po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo.

2.      Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR

9.        Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR(4) 9 ir 12 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(9)      Vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje narėje turėtų būti sudarytos geresnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai. Siekdama įsitikinti, kad vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje iš tiesų būtų sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į tokius aspektus, kaip, asmens ryšiai su vykdančiąja valstybe, ar jis šią vietą laiko svarbia šeimos, kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ar ekonominiu požiūriu arba jis kaip nors kitaip susijęs su vykdančiąja valstybe.

<...>

(12)      Šis pamatinis sprendimas taip pat turėtų būti mutatis mutandis taikomas bausmių vykdymui [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 [punkte] ir 5 straipsnio 3 [punkte] numatytais atvejais. Tai, inter alia, reiškia, kad nedarant poveikio [Pagrindų sprendimo 2002/584] taikymui, vykdančioji valstybė galėtų patikrinti, ar esama šio pamatinio sprendimo 9 straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų, įskaitant patikrinimą dėl dvigubo baudžiamumo, jei vykdančioji valstybė pateikė šio pamatinio sprendimo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą nuosprendžio pripažinimui ir vykdymui būtiną deklaraciją, siekdama apsvarstyti, ar nuteistąjį asmenį perduoti, ar vykdyti bausmę [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 [punkte] numatytais atvejais.“

10.      Pamatinio sprendimo 2008/909 3 straipsnio „Tikslas ir taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Šio pamatinio sprendimo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reabilitacijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo bausmę.

2.      Šis pamatinis sprendimas taikomas, jei nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje.“

11.      Šio pamatinio sprendimo 4 straipsnyje „Nuosprendžio ir liudijimo perdavimo kitai valstybei narei kriterijai“ numatyta:

„1.      Jeigu nuteistasis yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje narėje ir jei jis sutiko, kai tai būtina pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta I priede, gali būti perduodamas vienai iš šių valstybių narių:

a)      valstybei narei, kurios pilietis yra nuteistasis ir kurioje jis gyvena; arba

b)      valstybei narei, kurios pilietis yra nuteistasis, tačiau joje negyvena ir į kurią jis bus deportuotas, panaikinus jam skirtos bausmės vykdymą <...>; arba

c)      kitai valstybei narei, nei nurodyta a ir b punktuose, kurios kompetentinga institucija sutinka tai valstybei narei perduoti nuosprendį ir liudijimą.

2.      Nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami, kai išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija, prireikus pasikonsultavusi su išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingomis institucijomis įsitikina, kad vykdančiajai valstybei vykdant bausmę bus sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti socialinę nuteistojo asmens reabilitaciją.

3.      Prieš perduodama nuosprendį ir liudijimą, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija visais tinkamais būdais gali konsultuotis su vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija. Konsultacijos yra privalomos 1 dalies c punkte nurodytais atvejais. Tokiais atvejais vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija skubiai informuoja išduodančiąją valstybę apie savo pritarimą ar nepritarimą nuosprendžio perdavimui.

<...>

5.      Vykdančioji valstybė gali savo iniciatyva prašyti išduodančiąją valstybę perduoti jai nuosprendį ir liudijimą. <...> Pagal šią dalį pateikti prašymai neįpareigoja išduodančiosios valstybės perduoti nuosprendį ir liudijimą.

6.      Įgyvendindamos šį pamatinį sprendimą valstybės narės patvirtina priemones, kuriomis visų pirma atsižvelgiama į palankesnių sąlygų sudarymo nuteistojo asmens socialinei reabilitacijai tikslą ir kuriomis remdamosi kompetentingos institucijos turi priimti sprendimus, ar pritarti nuosprendžio ir liudijimo perdavimui 1 dalies c punkte nurodytais atvejais.

<...>“

12.      Minėto pamatinio sprendimo 8 straipsnyje „Nuosprendžio pripažinimas ir bausmės vykdymas“ nustatyta:

„1.      Vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta pagal 4 straipsnį ir laikantis 5 straipsnyje nustatytos tvarkos perduotą nuosprendį ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių nuosprendžiui vykdyti, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija nusprendžia remtis kuriuo nors 9 straipsnyje nurodytu nepripažinimo ir nevykdymo pagrindu.

2.      Jei bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, tai vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti bausmę adaptuoti tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija pagal tos valstybės nacionalinę teisę už tos pačios rūšies veikas skiriamą maksimalią bausmę. Patikslintos bausmės trukmė negali būti trumpesnė už maksimalią bausmę, pagal vykdančiosios valstybės teisę skiriamą už tos pačios rūšies veikas.

3.      Jei bausmės pobūdis neatitinka vykdančiosios valstybės teisės, tai tos valstybės kompetentinga institucija gali adaptuoti ją pagal bausmę ar priemonę, numatytą tos valstybės teisėje už tapačias veikas. Adaptuota bausmė ar priemonė turi kuo labiau atitikti išduodančiosios valstybės skirtą bausmę, ir todėl bausmė negali būti konvertuota į baudą.

4.      Adaptuota bausmė neturi apsunkinti išduodančiojoje valstybėje nustatytos bausmės pobūdžio ar trukmės.“

13.      To paties pamatinio sprendimo 25 straipsnis „Bausmių vykdymas pagal [EAO]“ suformuluotas taip:

„Nedarant poveikio [Pagrindų sprendimo 2002/584] taikymui, šio pamatinio sprendimo nuostatos mutatis mutandis taikomos bausmių vykdymui tiek, kiek jos atitinka [Pagrindų sprendimo 2002/584] nuostatas, tais atvejais, kai valstybė narė imasi vykdyti bausmę [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 [punkte] nurodytais atvejais, arba kai ji[,] veikdama pagal [Pagrindų sprendimo 2002/584] 5 straipsnio 3 dalį[,] nustatė sąlygą, kad asmuo turi būti grąžintas atlikti bausmės į atitinkamą valstybę narę, kad būtų išvengta atitinkamo asmens nebaudžiamumo.“

B.      Belgijos teisė

14.      2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo dėl Europos arešto orderio (toliau – 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymas)(5) 4 straipsnyje nustatyta:

„[EAO] atsisakoma vykdyti šiais atvejais:

<...>

5°      jei yra svarių priežasčių manyti, kad [EAO] vykdymas pažeis atitinkamo asmens pagrindines teises, įtvirtintas Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“

15.      Šio įstatymo 6 straipsnio 4 punkte nurodyta:

„Gali būti atsisakyta vykdyti šiais atvejais:

<...>

4°      jei [EAO] yra išduotas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai atitinkamas asmuo turi Belgijos pilietybę arba gyvena Belgijoje ir kai kompetentingos Belgijos institucijos imasi vykdyti šią bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal Belgijos teisę.“

III. Ginčai pagrindinėse bylose, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

A.      Byla C‑722/23

16.      2023 m. rugpjūčio 1 d. Rumunijos teisminė institucija išdavė EAO dėl Belgijoje gyvenančio Rumunijos piliečio AR, kad jam būtų įvykdyta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Briuselio pirmosios instancijos teismas, bylas nagrinėjantis prancūzų kalba, Belgija) konsultacinė kolegija nutartimi atsisakė vykdyti šį EAO, remdamasi 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 4 straipsnio 5 punktu, motyvuodama tuo, kad dėl kalinimo sąlygų Rumunijoje galėtų būti pažeistos AR pagrindinės teisės, konkrečiai – teisės, nurodytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje(6).

17.      2023 m. spalio 30 d. sprendimu Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) baudžiamųjų kaltinimų kolegija, išnagrinėjusi prokuratūros skundą, patvirtino tokią nutartį, bet, be to, nusprendė, kad ši ketverių metų laisvės atėmimo bausmė „galės būti įvykdyta Belgijoje“ pagal 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 6 straipsnio 4 punktą, nes pavojus, kad bus pažeistos AR pagrindinės teisės, susijęs ne su procesu, per kurį jis buvo nuteistas, ar pačiu šiuo apkaltinamuoju nuosprendžiu, o su Rumunijoje paskirtos bausmės vykdymo tvarka.

18.      AR padavė kasacinį skundą dėl tokio sprendimo Cour de cassation (Kasacinis Teismas), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir nurodė pagrindą, grindžiamą Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnio, 2003 m. rugsėjo 19 d. Įstatymo 4 straipsnio 5 punkto ir 2012 m. gegužės 15 d. Loi relative à l’application du principe de reconnaissance mutuelle aux peines ou mesures privatives de liberté prononcées dans un État membre de l’Union européenne (Įstatymas dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo bausmėms ar sprendimams dėl įkalinimo, priimtiems Europos Sąjungos valstybėje narėje)(7) 38 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Šiuo klausimu AR teigė, kad nustatęs 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 4 straipsnio 5 punkte numatyto EAO privalomojo nevykdymo pagrindo taikymą, apeliacinės instancijos teismas negalėjo nei taikyti šio įstatymo 6 straipsnio 4 punkte numatyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo pasekmių, nei (kadangi AR gyvena Belgijoje) nurodyti šioje valstybėje narėje vykdyti laisvės atėmimo bausmę, kuri jam buvo paskirta Rumunijoje.

19.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog iš Sprendimo Openbaar Ministerie (Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumas)(8) matyti, kad EAO mechanizmu siekiama, be kita ko, kovoti su prašomo perduoti asmens, esančio kitoje teritorijoje nei ta, kurioje jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nebaudžiamumu. Šis teismas taip pat remiasi Sprendimu Popławski I(9), kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad atsisakius vykdyti EAO, išduotą siekiant perduoti asmenį, dėl kurio išduodančiojoje valstybėje narėje priimtas galutinis nuosprendis, kuriuo jam skirta laisvės atėmimo bausmė, vykdančioji teisminė institucija turi pareigą pati užtikrinti veiksmingą šiam asmeniui paskirtos bausmės vykdymą.

20.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dėl AR nurodyto pagrindo kyla klausimas, ar tuo atveju, kai EAO vykdančios valstybės narės teismai konstatavo, kad tuo atveju, jeigu prašomas perduoti asmuo būtų perduotas išduodančiajai valstybei narei, kiltų pavojus, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės, ir kad šio pavojaus negalima atmesti per protingą terminą, todėl jie privalo atsisakyti vykdyti šį EAO, šie teismai, siekdami išvengti minėto asmens nebaudžiamumo, kai jis gyvena kitoje teritorijoje nei ta, kurioje jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ir remdamiesi nacionaline nuostata, kuria į nacionalinę teisę perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas, vis dėlto gali nuspręsti vykdančiojoje valstybėje narėje vykdyti tam pačiam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje paskirtą laisvės atėmimo bausmę, dėl kurios išduotas minėtas EAO. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar konstatavus, kad yra privalomojo atsisakymo vykdyti EAO pagrindas, draudžiama taikyti šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte nurodyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo pasekmes. Tas teismas paaiškina, kad, skirtingai nei byloje, kurioje priimtas Sprendimas Popławski I, šiai bylai būdinga tai, kad atitinkamas asmuo gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje ir kad reikia taikyti 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 4 straipsnio 5 punkte nurodytą privalomojo nevykdymo pagrindą.

21.      Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Jeigu [EAO] vykdančios valstybės narės teismai nustato, kad prašomo perduoti asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei atveju kiltų su užsienyje paskirtos bausmės vykdymu susijęs pavojus, jog bus pažeistos šio asmens pagrindinės teisės, todėl reikia atsisakyti vykdyti [EAO], ar pagal [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 punktą, kai šie vykdančiosios valstybės narės teismai konstatuoja, kad prašomas perduoti asmuo gyvena pastarojoje valstybėje, jiems leidžiama vėliau nuspręsti, kad pagal nuostatą, kuria į nacionalinę teisę perkeltas [šio] pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas, reikia [EAO] išdavusioje valstybėje narėje skirtą ir šiame orderyje nurodytą laisvės atėmimo bausmę vykdyti vykdančiojoje valstybėje narėje?“

22.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė bylą C‑722/23 nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje. 2023 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija, vadovaudamasi teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, nusprendė netenkinti šio prašymo.

B.      Byla C‑91/24

23.      2016 m. kovo 9 d. dėl Belgijoje gyvenančio Belgijos piliečio HL Graikijos teisminė institucija išdavė EAO, kad jam būtų įvykdyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

24.      2024 m. sausio 18 d. sprendimu Cour d’appel de Mons (Monso apeliacinis teismas, Belgija) kaltinimų kolegija atsisakė vykdyti šį EAO, remdamasi 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 4 straipsnio 5 punktu, motyvuodama tuo, kad HL psichikos sutrikimai ir kalinimo sąlygos išduodančiojoje valstybėje narėje neleidžia laikytis EŽTK 3 ir 5 straipsniuose numatytų garantijų(10), nes HL gali būti kalinamas perpildytame kalėjime, kur jam negalėtų būti suteikta jo sveikatos būklę atitinkanti priežiūra.

25.      Generalinis prokuroras prie Monso apeliacinio teismo pateikė kasacinį skundą dėl tokio sprendimo Cour de cassation (Kasacinis Teismas), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdamas, kad atsisakiusi vykdyti minėtą EAO dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo išduodančiojoje valstybėje narėje sąlygų minėta kolegija turėjo numatyti galimybę taikyti 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 6 straipsnio 4 punkte nurodytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą. Šiuo klausimu jis teigė, kad šia nuostata siekiama išvengti asmens, kurį atsisakoma perduoti, nebaudžiamumo.

26.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis tais pačiais motyvais, kurie iš esmės išdėstyti jo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑722/23, kelia klausimą, ar tuo atveju, kai EAO vykdančios valstybės narės teismai konstatavo, kad kyla pavojus, jog perdavus prašomą perduoti asmenį išduodančiajai valstybei narei bus pažeistos jo pagrindinės teisės, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą šie teismai, siekdami išvengti šio asmens nebaudžiamumo, kai jis yra vykdančiosios valstybės narės pilietis arba joje gyvena, privalo išnagrinėti, ar pagal šią nuostatą reikia nurodyti šioje valstybėje narėje vykdyti šiam asmeniui išduodančiojoje valstybėje narėje skirtą laisvės atėmimo bausmę, dėl kurios išduotas šis EAO.

27.      Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Jeigu [EAO] vykdančios valstybės narės teismai nustato, kad prašomo perduoti asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei atveju kiltų su užsienyje paskirtos bausmės vykdymu susijęs pavojus, jog bus pažeistos šio asmens pagrindinės teisės, todėl reikia atsisakyti vykdyti [EAO], ar [Pagrindų sprendimo 2002/584] 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal šią nuostatą tie patys vykdančiosios valstybės teismai, siekdami išvengti prašomo perduoti asmens, kuris yra šios valstybės pilietis arba joje gyvena, nebaudžiamumo, įpareigojami išnagrinėti, ar pagal nuostatą, kuria į nacionalinę teisę perkeltas minėtas 4 straipsnio 6 punktas, reikia nurodyti [EAO] išdavusioje valstybėje narėje atitinkamam asmeniui skirtą ir šiame orderyje nurodytą laisvės atėmimo bausmę vykdyti vykdančiojoje valstybėje narėje?“

28.      2025 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimu bylos C‑722/23 ir C‑91/24 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

29.      Rašytines pastabas abiejose bylose Teisingumo Teismui pateikė Belgijos, Prancūzijos ir Rumunijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Nyderlandų vyriausybė pateikė rašytines pastabas tik byloje C‑91/24, o Lenkijos vyriausybė – tik byloje C‑722/23. Šios šalys, išskyrus Lenkijos vyriausybę, ir AR taip pat pateikė žodines pastabas per 2025 m. kovo 18 d. vykusį teismo posėdį.

IV.    Analizė

30.      Savo klausimais, kuriuos reikėtų nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad vykdančioji teisminė institucija, jeigu atsisako vykdyti EAO remdamasi nevykdymo pagrindu, grindžiamu šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, nes yra pavojus, kad perdavus atitinkamą asmenį išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeistos jo pagrindinės teisės, susijusios su kalinimo sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, siekdama išvengti tokio asmens nebaudžiamumo, gali arba privalo išnagrinėti, ar reikia nurodyti vykdyti šią bausmę vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, jeigu konstatuoja, kad šis asmuo yra šios valstybės narės pilietis arba joje gyvena.

A.      Įžanginės pastabos

31.      Pirmiausia primenu, kad Pagrindų sprendime 2002/584 nustačius supaprastintą ir veiksmingą nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą, ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu. Šio pagrindų sprendimo reglamentuojamoje srityje tarpusavio pripažinimo principas, kuris, kaip matyti iš šio pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies, yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, išreikštas minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata, jog valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Darytina išvada, pirma, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti EAO tik remdamosi Pagrindų sprendime 2002/584, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, nustatytais pagrindais. Taigi, antra, EAO vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti yra jo išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai(11). Šio pagrindų sprendimo 3 straipsnyje nurodyti EAO privalomojo nevykdymo pagrindai, o jo 4 ir 4a straipsniuose – jo neprivalomojo nevykdymo pagrindai(12).

32.      Be to, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas ir tarpusavio pripažinimo principas, kuris savo ruožtu pagrįstas šių valstybių abipusiu pasitikėjimu, Sąjungos teisėje yra ypač svarbūs, nes leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Konkrečiau kalbant, pagal tarpusavio pasitikėjimo principą reikalaujama, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė pripažintų, jog – išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, – visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač joje pripažintų pagrindinių teisių. Taigi įgyvendindamos Sąjungos teisę valstybės narės privalo daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių, todėl jos neturi galimybės ne tik reikalauti, kad kita valstybė narė užtikrintų didesnę nacionalinę pagrindinių teisių apsaugą už tą, kurią garantuoja Sąjungos teisė, bet ir – išskyrus išimtinius atvejus – patikrinti, ar ta kita valstybė narė konkrečiu atveju tikrai paisė Sąjungos garantuojamų pagrindinių teisių(13).

33.      Taip pat remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, nors tokiomis aplinkybėmis kiekviena valstybė narė, siekdama užtikrinti visapusišką tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principų, kuriais grindžiamas EAO mechanizmo veikimas, taikymą, visų pirma turi garantuoti, kad bus laikomasi iš Chartijos kylančių reikalavimų (Teisingumo Teismui vykdant galutinę kontrolę), ir susilaikyti nuo bet kokių priemonių, galinčių pažeisti šias teises, dėl esamo realaus pavojaus, kad asmenį, dėl kurio išduotas EAO, perdavus išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeistos to asmens pagrindinės teisės, vykdančioji teisminė institucija gali išimties tvarka nevykdyti šio EAO, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi(14), pagal kurią toks sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus ESS 6 straipsnyje.

34.      Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su tuo pagrindų sprendimu, taip pat matyti, kad per EAO vykdymo procedūrą vertinant pavojaus, kad bus pažeistos Chartijos garantuojamos pagrindinės teisės, realumą iš esmės reikia atlikti nagrinėjimą, susidedantį iš dviejų skirtingų etapų, kurie negali būti suplakami į vieną, nes apima skirtingais kriterijais grindžiamą analizę, taigi šie etapai turi būti vykdomi vienas po kito. Šiuo tikslu pirmajame nagrinėjimo etape vykdančioji teisminė institucija turi nustatyti, ar yra objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, įrodančių, kad išduodančiojoje valstybėje narėje yra realus pavojus, kad viena iš šių pagrindinių teisių bus pažeista arba dėl sisteminių ar bendrų trūkumų, arba dėl trūkumų, susijusių su asmenų grupe, kurią galima objektyviai nustatyti. Antrajame etape vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, kiek pirmajame nagrinėjimo etape nustatyti trūkumai gali turėti įtakos asmeniui, dėl kurio išduotas EAO, ir ar, atsižvelgiant į šio asmens asmeninę padėtį, yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavus jį išduodančiajai valstybei narei kils realus pavojus, kad bus pažeistos minėtos pagrindinės teisės(15). Jeigu vykdančioji teisminė institucija mano neturinti visos informacijos, būtinos sprendimui dėl atitinkamo asmens perdavimo priimti, ji pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį(16) turi paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos skubiai pateikti bet kokią, jos nuomone, būtiną papildomą informaciją apie numatomas šio asmens kalinimo šioje valstybėje narėje sąlygas(17).

35.      Kaip yra pažymėjęs generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona, šios išvados 32–34 punktuose nurodyta jurisprudencija, įtvirtinta Sprendime Aranyosi ir Căldăraru, yra pavyzdys, kai Teisingumo Teismas savo jurisprudencija kuria teisę, pateisindamas tai būtinybe nustatyti asmens pagrindinių teisių apsaugos priemones tais atvejais, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nenumatė reglamentuodamas EAO(18). Taigi reikia konstatuoti, kad reikalavimas užtikrinti atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugą šioje jurisprudencijoje nurodytomis sąlygomis yra naujas EAO privalomojo nevykdymo pagrindas, be jau numatytųjų Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnyje.

B.      Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo

36.      Prancūzijos vyriausybė, formaliai nepateikdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, savo rašytinėse pastabose nurodo, kad prejudicinių klausimų kontekstas ir pavadinimai susiję tik su pagrindinių teisių pažeidimo, susijusio su bausmės vykdymu užsienyje, pavojumi prašomų perduoti asmenų perdavimo atveju, tačiau papildomai nepaaiškinamas ir neįrodomas dviejų etapų patikrinimas, kurio reikalaujama Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir kuris apibūdintas šios išvados 34 punkte. Taigi kyla abejonių dėl to, ar šie klausimai atitinka poreikį veiksmingai išspręsti pagrindines bylas(19).

37.      Primenu, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose priimti. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą(20). Kaip matyti iš paties SESV 267 straipsnio teksto, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje(21).

38.      Iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgijos apeliacinės instancijos teismai, į kuriuos buvo kreiptasi, atsisakė vykdyti EAO dėl AR ir HL remdamiesi 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 4 straipsnio 5 punktu, kuriame nustatyta, kad EAO turi būti atsisakyta vykdyti, jeigu yra svarių priežasčių manyti, kad dėl tokio vykdymo būtų pažeistos Sąjungos teisėje įtvirtintos atitinkamo asmens pagrindinės teisės.

39.      Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, pagal tokią nuostatą, kiek ji aiškinama kaip turinti tokią pačią taikymo sritį kaip ir Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis, atsisakyti vykdyti EAO leidžiama tik šios išvados 33 punkte nurodytu atveju, todėl ji negali būti laikoma nustatančia nevykdymo pagrindą, kuris nėra grindžiamas šiuo pagrindų sprendimu. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog minėtas pagrindų sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad vykdančioji teisminė institucija neturi teisės atsisakyti vykdyti EAO remdamasi nevykdymo pagrindu, kuris nenurodytas šiame pagrindų sprendime, o kyla tik iš vykdančiosios valstybės narės teisės, ir kad ši teisminė institucija vis dėlto gali taikyti nacionalinę nuostatą, kurioje numatyta, kad atsisakoma vykdyti EAO, jeigu jį vykdant būtų pažeista Sąjungos teisėje įtvirtinta pagrindinė teisė, su sąlyga, kad šios nacionalinės nuostatos taikymo sritis neviršija Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalies, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, taikymo srities(22).

40.      Nagrinėjamu atveju iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Belgijos teismai nusprendė, pirma, kad yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, jog perdavimo išduodančiosioms valstybėms narėms atveju kyla pavojus, kad bus pažeistos prašomų perduoti asmenų pagrindinės teisės, ir, antra, kad šio pavojaus negalima atmesti per protingą terminą. Taigi tuose sprendimuose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kylančia iš pagrindinių bylų aplinkybių analizės, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi grindžiamo nevykdymo pagrindo taikymo sąlygos yra įvykdytos. Tokia prielaida, kurios pagrįstumo tas teismas Teisingumo Teismo neprašo patvirtinti, tuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą neaptarta. Savo klausimais teismas klausia ne dėl sąlygų, kuriomis EAO nebuvo vykdomi, teisėtumo, o dėl šios situacijos pasekmių šiems asmenims paskirtų bausmių vykdymui atsižvelgiant į šį pagrindų sprendimą.

41.      Todėl reikia konstatuoti, kad pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu ir atsakymas į juos atrodo būtinas ir svarbus tam, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti savo sprendimus. Taigi laikausi nuomonės, kad prejudiciniai klausimai yra priimtini.

C.      Dėl esmės

1.      Dėl Pagrindų sprendimo 2002/584

42.      Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar tuo atveju, kai vykdančioji teisminė institucija atsisako vykdyti EAO remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi grindžiamu nevykdymo pagrindu, siekdama, kad atitinkamas asmuo neliktų nenubaustas, ji privalo papildomai taikyti šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą neprivalomojo nevykdymo pagrindą, jeigu konstatuoja, kad šis asmuo yra vykdančiosios valstybės narės pilietis ar gyventojas, kad pastarojoje valstybėje narėje būtų įvykdyta išduodančiojoje valstybėje narėje jam paskirta bausmė.

43.      Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktą šioje nuostatoje numatyto EAO neprivalomojo nevykdymo pagrindo taikymas siejamas su dviem sąlygomis, t. y. pirma, prašomas perduoti asmuo turi būti vykdančiojoje valstybėje narėje, turi būti jos pilietis ar gyventojas, ir, antra, ši valstybė įsipareigoja pagal savo vidaus teisę vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, dėl kurio yra išduotas EAO. Dėl pirmosios iš šių sąlygų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad prašomas perduoti asmuo „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje, kai joje faktiškai įsikuria, ir „yra“ joje, kai dėl nuolatinio tam tikros trukmės buvimo toje valstybėje narėje su ja yra įgijęs ryšių, analogiškų tiems, kurių atsiranda gyvenant joje(23). Kalbant apie antrąją iš minėtų sąlygų, iš šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto teksto matyti, kad bet koks atsisakymas vykdyti EAO reiškia, jog vykdančioji valstybė narė tikrai įsipareigoja įvykdyti prašomam perduoti asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę(24).

44.      Kai vykdančioji teisminė institucija konstatuoja, kad abi šios sąlygos yra įvykdytos, ji dar turi įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis išduodančiojoje valstybėje narėje skirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Šis vertinimas leidžia šiai institucijai atsižvelgti į minėto pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktu siekiamą tikslą, kuris, remiantis suformuota jurisprudencija, yra padidinti prašomo perduoti asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus jam skirtą bausmę(25).

45.      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pagrindinėse bylose Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis buvo taikoma kalinimo sąlygoms išduodančiosiose valstybėse narėse. Nebuvo teigiama, kad AR ir HL nebuvo užtikrinta, be kita ko, Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje garantuojama pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal įstatymą iš anksto įsteigtame teisme. Šiomis aplinkybėmis jiems skirti apkaltinamieji nuosprendžiai (atitinkamai Rumunijoje ir Graikijoje) neginčijami ir turi būti vykdomi pagrindų sprendime numatytomis sąlygomis. Be to, neginčijama, kad HL yra Belgijos pilietis ir kad AR, Rumunijos pilietis, „gyvena“ Belgijoje, kaip tai suprantama pagal minėto pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą, todėl pirmoji šioje nuostatoje numatyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo taikymo sąlyga, priminta šios išvados 43 punkte, jų atžvilgiu yra įvykdyta.

46.      Tokiomis aplinkybėmis manau, kad vykdančioji teisminė institucija, atsisakydama vykdyti EAO pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, turi papildomai taikyti šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą ir privalo išnagrinėti, ar reikia nurodyti vykdančiosios valstybės narės teritorijoje vykdyti prašomam perduoti asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jeigu egzistuoja tai pateisinantis teisėtas interesas.

47.      Pirma, kalbant apie minėto pagrindų sprendimo tekstą, pažymėtina, kad jokioje jo nuostatoje nenumatyta, kad galima remtis tik vienu EAO nevykdymo pagrindu ar kad vienas iš šių pagrindų yra viršesnis už kitą. Taigi, kai vykdančioji teisminė institucija remiasi to paties pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, kad atsisakytų vykdyti EAO, ji taip pat turi teisę lygiagrečiai taikyti šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą šioje nuostatoje nustatytomis sąlygomis.

48.      Šiuo klausimu Nyderlandų vyriausybė savo rašytinėse pastabose nurodė, kad Pagrindų sprendime 2002/584 esama „stratifikacijos“ pagal lygius(26). Savo ruožtu Komisija savo rašytinėse pastabose byloje C‑722/23 teigė, kad nors šie du nevykdymo pagrindai egzistuoja kartu ir galimybė jais remtis priklauso nuo to, ar laikomasi atitinkamų kriterijų, tarp jų nėra hierarchijos, o tai reiškia, kad jeigu vykdančioji teisminė institucija, atlikusi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje reikalaujamą dviejų etapų nagrinėjimą, mano, kad yra atitinkamo asmens pagrindinių teisių pažeidimo pavojus, ji turi atsisakyti perduoti šį asmenį, remdamasi šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, be to, jeigu įvykdytos jo 4 straipsnio 6 punkto taikymo sąlygos, gali įsipareigoti įvykdyti bausmę pagal savo vidaus teisę ir atsisakyti perduoti asmenį remdamasi pastarąja nuostata. Mano nuomone, tarp šių dviejų nevykdymo pagrindų yra hierarchija, kurią lemia jų pačių pobūdis, nes vienas iš šių pagrindų yra privalomas, o kitas – neprivalomas, ir pagal šią hierarchiją nereikalaujama, kad vykdančioji teisminė institucija nustatytų, kokia tiksliai tvarka galima remtis šiais pagrindais.

49.      Antra, pagrindinių bylų aplinkybėmis iš įvairių Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnyje nurodytų EAO neprivalomojo nevykdymo pagrindų tik 6 punkte nurodytas pagrindas leidžia asmeniui, dėl kurio išduotas EAO, paskirtą bausmę įvykdyti vykdančiojoje valstybėje narėje. Taigi, jeigu ši nuostata nebūtų taikoma, toks asmuo turėtų būti paleistas į laisvę, nors jis buvo galutinai nuteistas ir, atsižvelgiant į padarytą nusikalstamą veiką, gali kelti didelį pavojų visuomenei, taip pat vykdančiojoje valstybėje narėje.

50.      Šiomis aplinkybėmis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad EAO mechanizmu siekiama kovoti su prašomo perduoti asmens, esančio kitoje teritorijoje nei ta, kurioje jis įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, nebaudžiamumu(27). Jei būtų leistas toks nebaudžiamumas, kuris pažeidžia nuo padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų teises, tai būtų nesuderinama su tikslu, kurio siekiama tiek Pagrindų sprendimu 2002/584, tiek ESS 3 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas nusikalstamumo prevencijos ir kovos su šiuo reiškiniu priemones(28). Teisingumo Teismas nurodė, kad nors Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatos neveikia tiesiogiai, atsižvelgdamas į visus vidaus teisės aktus ir taikydamas savo pripažintus aiškinimo metodus, kompetentingas nacionalinis teismas privalo aiškinti pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas kuo labiau atsižvelgdamas į šio pagrindų sprendimo tekstą ir tikslus, o tai reiškia, kad atsisakiusi vykdyti EAO, išduotą dėl prašomo perduoti asmens, kuriam išduodančioji valstybė narė įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra skyrusi laisvės atėmimo bausmę, perdavimo, vykdančioji teisminė institucija turi pareigą pati užtikrinti šiam asmeniui skirtos bausmės veiksmingą vykdymą(29). Iš šios jurisprudencijos matyti, kad, remiantis minėto pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktu, vykdančioji teisminė institucija turi galėti užtikrinti prašomam perduoti asmeniui paskirtos bausmės vykdymą savo pačios teritorijoje, kad jis atliktų jam galutinai skirtą bausmę.

51.      Trečia, vis pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją to paties pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu neprivalomojo nevykdymo pagrindu siekiama leisti vykdančiajai teisminei institucijai suteikti ypatingą reikšmę galimybei padidinti prašomo perduoti asmens „socialinės reintegracijos“ galimybes(30). Tačiau ši socialinė reintegracija iš esmės reiškia, kad bausmė turi būti faktiškai įvykdyta ir kad atlikus šią bausmę nuteistajam bus padedama reintegruotis į visuomenę. Galutiniu nuosprendžiu nuteistas asmuo, kuris neatliko bausmės, ne tik negali būti reintegruotas į visuomenę, bet ir gali sukelti nebaudžiamumo jausmą, o šis gali paskatinti recidyvą.

52.      Ketvirta, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Pagrindų sprendimą 2002/584 reikia aiškinti taip, kad būtų užtikrinta atitiktis atitinkamų asmenų pagrindinių teisių užtikrinimo reikalavimams ir nebūtų pakenkta valstybių narių teismų bendradarbiavimo sistemos, kurios vienas iš esminių elementų yra Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytas EAO, veiksmingumui(31).

53.      Taigi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi ir 4 straipsnio 6 punktu siekiama skirtingų tikslų, kurie vienas kitam neprieštarauja ir vienas kitą papildo asmens, dėl kurio išduotas EAO, interesais. Pirmąja nuostata siekiama apsaugoti pagrindines teises, garantuojamas Sąjungos teisės, kiek tai susiję su prašomu perduoti asmeniu, o antrąja, kaip pažymėjo Belgijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose, siekiama padidinti šio asmens galimybes socialiai reintegruotis atlikus bausmę. Tai, kad vykdančioji teisminė institucija atsisako vykdyti EAO dėl pavojaus, kad bus pažeistos atitinkamo asmens pagrindinės teisės, visiškai nereiškia, kad kartu ši institucija negali manyti, jog paskirta bausmė turi būti vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, kai šis asmuo yra jos pilietis ar gyventojas ir yra teisėtas interesas, pateisinantis šios bausmės vykdymą šios valstybės teritorijoje. Kitaip tariant, kaip per teismo posėdį teigė Komisija, šio 1 straipsnio 3 dalimi grindžiamas atsisakymas perduoti asmenį, susijęs su kalinimo sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, nepaneigia skirtos bausmės, o 4 straipsnio 6 punkte numatytas nevykdymo pagrindas taip pat nepaneigia nuteisimo ir kyla klausimas tik dėl tinkamiausios šios bausmės vykdymo vietos.

54.      Reikėtų pridurti, kad, kiek tai susiję su Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnyje išvardytais EAO neprivalomojo nevykdymo pagrindais, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad perkeldamos šį pagrindų sprendimą į savo vidaus teisę valstybės narės turi diskreciją. Taigi jos gali perkelti šiuos pagrindus į savo vidaus teisę arba jų neperkelti. Jos taip pat gali pasirinkti apriboti situacijas, kai vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti EAO, ir taip palengvinti prašomų perduoti asmenų perdavimą laikantis minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto tarpusavio pripažinimo principo. Tai visų pirma pasakytina apie to paties pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą(32).

55.      Vis dėlto norėčiau pažymėti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnyje numatyti tik trys EAO privalomojo nevykdymo pagrindai, t. y. amnestija, ne bis in idem principo taikymas ir asmens, dėl kurio išduotas EAO, amžius. Iš tikrųjų šie pagrindai susiję su atitinkamo asmens baudžiamosios atsakomybės nebuvimu; tokiais atvejais paskirtos bausmės nevykdymas išduodančiojoje valstybėje narėje arba vykdančiojoje valstybėje narėje atrodo visiškai logiškas ir suderinamas su EAO mechanizmu.

56.      Be to, kaip nurodžiau šios išvados 35 punkte, Sprendimu Aranyosi ir Căldăraru Teisingumo Teismas atliko teisėkūros veiksmus ir nustatė papildomą EAO privalomojo nevykdymo pagrindą, grindžiamą šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi ir susijusį su atitinkamo asmens pagrindinių teisių paisymu, be kita ko, kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje. Šis privalomojo nevykdymo pagrindas nėra grindžiamas atitinkamo asmens baudžiamosios atsakomybės nebuvimu. Neprivalomojo nevykdymo pagrindo, numatyto minėto pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, taikymas gali lemti tai, kad išduodančiojoje valstybėje narėje galutinai nuteistas asmuo galėtų neatlikti jokios bausmės vien dėl to, kad pabėgęs galėjo gyventi kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje padarė nusikalstamą veiką, už kurią buvo galutinai nuteistas, įskaitant atvejus, kai jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis yra didelis.

57.      Šios jurisprudencijos kontekste atrodo nesuderinama su EAO mechanizmu suteikti vykdančiajai teisminei institucijai tik galimybę taikyti to paties pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą nevykdymo pagrindą. Jeigu ši institucija atsisako perduoti prašomą perduoti asmenį remdamasi minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į jurisprudenciją, kurią Teisingumo Teismas suformavo Sprendime Aranyosi ir Căldăraru ir kurioje įtvirtintas naujas EAO privalomojo nevykdymo pagrindas, šio 4 straipsnio 6 punkto neprivalomas pobūdis taip pat dėl tokio įtvirtinimo jurisprudencijoje turėtų virsti pareiga, jeigu tenkinamos jo taikymo sąlygos; tai leistų suvienodinti valstybių narių praktiką kovojant su nebaudžiamumu.

58.      Pareigos taikyti minėtą 4 straipsnio 6 punktą nustatymas, atrodo, atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią, jeigu atsisakoma vykdyti EAO, išduotą dėl prašomo perduoti asmens, kuriam išduodančioji valstybė narė įsiteisėjusiu nuosprendžiu skyrė laisvės atėmimo bausmę, perdavimo, vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija privalo pati užtikrinti šiam asmeniui paskirtos bausmės veiksmingą vykdymą(33). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad šios institucijos galimybe atsisakyti vykdyti EAO gali būti naudojamasi tik su sąlyga, kad vykdančiojoje valstybėje narėje bus užtikrintas prašomam perduoti asmeniui paskirtos bausmės faktinis vykdymas ir taip bus pasiektas Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiamą tikslą atitinkantis rezultatas(34), t. y. kova su atitinkamo asmens nebaudžiamumu(35).

59.      Savo rašytinėse ir žodinėse pastabose Prancūzijos vyriausybė ir Komisija nurodo, kad jeigu vykdančioji valstybė narė būtų įpareigota perimti atsakomybę už išduodančiojoje valstybėje narėje paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tai reikštų, kad pastaroji būtų atleista nuo savo pareigų vykdančiosios valstybės narės sąskaita, ir tai neskatintų įsipareigojimų nevykdančių valstybių narių pašalinti šiuos trūkumus. Prancūzijos vyriausybė priduria, kad toks atsakomybės perėmimas vykdančiajai valstybei narei sukeltų „sunkių operacinių pasekmių“.

60.      Vis dėlto pažymiu, kad jei vykdančioji valstybė narė nusprendžia konkrečiu atveju taikyti Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, toks sprendimas neišvengiamai sukelia pasekmių, kurias ji turi turėti galimybę prisiimti, kiek tai susiję su nuteistojo perėmimu savo teritorijoje. Ši valstybė narė suinteresuota užtikrinti tokį atsakomybės perėmimą, kad būtų užtikrintas jos nacionalinis saugumas ir viešoji tvarka. Be to, argumentas, susijęs su „įsipareigojimų nevykdančių“ valstybių narių neskatinimu gerinti savo kalėjimų sistemos sąlygas, atrodo mažai įtikinamas. Didžiausia paskata yra, kai tarptautinės instancijos ir teismai konstatuoja, kad jų kalinimo sąlygos neatitinka Sąjungos teisėje užtikrinamo pagrindinių teisių apsaugos standarto, visų pirma Chartijos 4 straipsnio(36). Be to, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, šio 1 straipsnio 3 dalis taikoma tik išimtinėmis aplinkybėmis, todėl sunku suprasti, kaip toks atsakomybės perėmimas galėtų sukelti „sunkių operacinių pasekmių“ vykdančiajai valstybei narei.

61.      Nors Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto taikymas yra neprivalomas ir ši nuostata į įvairių valstybių narių nacionalinę teisę perkelta skirtingai(37), man atrodo naudinga patikslinti, kad tik kelios valstybės narės ją perkėlė kaip neprivalomojo nevykdymo pagrindą, o dauguma yra nustačiusios jį kaip privalomą arba iš dalies privalomą(38). Vis dėlto taikydamos šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį vykdančiosios teisminės institucijos galėtų neturėti teisinio pagrindo, kuris leistų joms nurodyti vykdyti asmeniui, dėl kurio išduotas EAO, paskirtą bausmę(39). Taigi, jeigu šis nevykdymo pagrindas būtų padarytas privalomas, tai būtų adaptuotas sprendimas praktiniams sunkumams, kurių iškyla šioms institucijoms taikant minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį, sušvelninti(40).

62.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad vykdančioji teisminė institucija, kuri atsisako vykdyti EAO remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi grindžiamu nevykdymo pagrindu, konstatavusi, kad atitinkamas asmuo yra vykdančiosios valstybės narės pilietis ar gyventojas, privalo taikyti šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą ir, laikantis šios nuostatos taikymo sąlygų, nurodyti vykdyti laisvės atėmimo bausmę, kurią išduodančioji valstybė narė paskyrė savo teritorijoje, kad būtų išvengta šio asmens nebaudžiamumo.

63.      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad 2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo 6 straipsnio 4 punktu Belgijos Karalystė į savo nacionalinę teisę perkėlė minėto pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą. Be to, kaip buvo nurodyta, šiose bylose pirmoji to paties pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto taikymo sąlyga yra įvykdyta(41). Antroji sąlyga, susijusi su vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimu įvykdyti bausmę „pagal savo vidaus teisę“, reiškia, kad išduodančiosios valstybės narės paskirtos bausmės vykdymo priemones reglamentuoja vykdančiosios valstybės narės teisė ir jos turi leisti garantuoti faktinį šios bausmės vykdymą ir užtikrinti nuteistojo socialinę reintegraciją.

2.      Dėl Pagrindų sprendimo 2008/909

64.      Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kaip ir Pagrindų sprendime 2002/584, Pamatiniame sprendime 2008/909 sukonkretinami tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principai baudžiamosios teisės srityje. Šiuo pamatiniu sprendimu, kaip pažymėta jo 5 konstatuojamojoje dalyje, stiprinamas teismų bendradarbiavimas nuosprendžių baudžiamosiose bylose pripažinimo ir vykdymo srityje, kai Sąjungos piliečiai kitoje valstybėje narėje buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis ar jiems buvo paskirta su laisvės atėmimu susijusi priemonė, siekiant palengvinti jų socialinę reintegraciją(42). Pagal minėto pamatinio sprendimo 2008/909 (kuris taikomas, jei nuteistasis asmuo yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje) 3 straipsnio 1 ir 2 dalis šio pamatinio sprendimo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reintegracijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo kitos valstybės narės teismo paskirtą bausmę. Iš to paties pamatinio sprendimo 25 straipsnio matyti, kad jis mutatis mutandis taikomas bausmių vykdymui tiek, kiek jo nuostatos yra suderinamos su Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatomis, tais atvejais, kai valstybė narė imasi vykdyti bausmę pagal šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą(43).

65.      Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjo numatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 ir Pamatinio sprendimo 2008/909 sąsaja turi padėti pasiekti tikslą palengvinti atitinkamo asmens socialinę reintegraciją. Be to, tokia reintegracija suinteresuotas ne tik nuteistasis, bet ir Sąjunga apskritai(44).

66.      Taigi, kaip generalinis advokatas J. Richard de la Tour pažymėjo savo 2024 m. birželio 13 d. išvadoje byloje C. J. (Nuosprendžio vykdymas išdavus EAO)(45), iš Pamatinio sprendimo 2008/909 25 straipsnio matyti, kad įgyvendindama Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkte numatytą neprivalomojo nevykdymo pagrindą vykdančioji teisminė institucija turi laikytis Pagrindų sprendime 2008/909 nustatytos teismo sprendimo baudžiamojoje byloje pripažinimo ir vykdymo kitoje nei išduodančiojoje valstybėje narėje tvarkos ir sąlygų(46). Kitaip tariant, tam, kad galėtų įsipareigoti vykdyti prašomam perduoti asmeniui paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vykdančioji valstybė narė, patikrinusi, ar turi galimybę faktiškai vykdyti šią bausmę pagal savo vidaus teisę, kaip to reikalaujama šio 4 straipsnio 6 punkte, ir taip išvengti bet kokio šio asmens nebaudžiamumo pavojaus, turi turėti teisę perimti minėtos bausmės vykdymą pagal Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytas taisykles.

67.      Teisingumo Teismas pažymėjo, kad viena iš šių taisyklių nustatyta, pirma, šio pamatinio sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija paprastai privalo patenkinti prašymą pripažinti pagal 4 ir 5 straipsnius jai perduotą nuosprendį ir vykdyti kitoje valstybėje narėje paskirtą laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo. Iš esmės ji gali atsisakyti patenkinti tokį prašymą tik remdamasi nepripažinimo ir nevykdymo pagrindais, kurių baigtinis sąrašas pateiktas to paties pamatinio sprendimo 9 straipsnyje(47). Be to, Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 2–4 dalyse iš esmės numatytos griežtos sąlygos, kurių turi laikytis vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija, adaptuodama išduodančiojoje valstybėje narėje paskirtą bausmę, ir tai yra šiai institucijai pagal šio pamatinio sprendimo 8 straipsnio 1 dalį tenkančios pagrindinės pareigos pripažinti jai perduotą nuosprendį ir nedelsiant imtis visų būtinų priemonių įvykdyti bausmę, kurios trukmė ir pobūdis atitinka išduodančiojoje valstybėje priimtu nuosprendžiu skirtos bausmės trukmę ir pobūdį, vienintelės išimtys(48).

68.      Antra, minėto pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje iš esmės numatyta galimybė išduodančiajai valstybei narei (kai nuteistasis davė sutikimą, jeigu jis reikalingas pagal to paties pamatinio sprendimo 6 straipsnį) perduoti tai kitai valstybei narei tokį nuosprendį kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta šio pamatinio sprendimo I priede. Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalį nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami, kai išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija, prireikus pasikonsultavusi su išduodančiosios ir vykdančiosios valstybių kompetentingomis institucijomis, įsitikina, kad vykdančiajai valstybei vykdant bausmę bus sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti nuteistojo socialinę reintegraciją. Be to, Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vykdančioji valstybė gali savo iniciatyva prašyti išduodančiąją valstybę perduoti jai nuosprendį ir liudijimą ir kad pagal šią dalį pateikti prašymai neįpareigoja išduodančiosios valstybės perduoti nuosprendį ir liudijimą.

69.      Taigi, kaip matyti iš tų Pamatinio sprendimo 2008/909 nuostatų, norint pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, būtina, kad išduodančioji valstybė narė perduotų šiame pamatiniame sprendime numatytą nuosprendį ir liudijimą, nes perdavimu išreiškiamas nuosprendį priėmusios valstybės narės sutikimas, kad bausmės vykdymą perimtų vykdančioji valstybė narė. Taigi nuosprendis pripažįstamas ir bausmė vykdoma remiantis liudijime pateikta informacija, o išduodančioji valstybė narė gali panaikinti šį liudijimą(49), be kita ko, jei mano, kad numatytas bausmės adaptavimas jai netinka. Tai reiškia, kad, neperdavus nuosprendžio kartu su pamatiniame sprendime numatytu liudijimu, vykdančioji valstybė narė neturi teisės savo teritorijoje vykdyti išduodančiojoje valstybėje narėje paskirtos bausmės, nes pastaroji su tuo nesutiko. Taigi, kaip savo rašytinėse ir žodinėse pastabose nurodė Rumunijos ir Prancūzijos vyriausybės, manau, kad vykdančioji valstybė narė gali perimti bausmės vykdymą tik pagal Pamatinį sprendimą 2008/909, pagal kurį reikalaujama glaudaus bendradarbiavimo su išduodančiąja valstybe nare, visų pirma pastarosios sutikimo dėl bausmės vykdymo vykdančiojoje valstybėje narėje.

70.      Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėse bylose turi patikrinti, ar buvo laikytasi Pamatiniame sprendime 2008/909 numatytų sąlygų dėl bausmių, kurias Belgijos Karalystė paskyrė AR ir HL, vykdymo perėmimo.

71.      Nagrinėjamu atveju iš Rumunijos vyriausybės rašytinių pastabų matyti, kad Belgijos teisminė institucija paprašė Rumunijos teisminės institucijos pateikti jai dokumentus, būtinus AR paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymui perimti Belgijos teritorijoje, įskaitant liudijimą, kuriuo išreiškiamas jos sutikimas, kaip reikalaujama pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 5 dalį, ir juos gavo. Taigi reikėtų manyti, kad antroji Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto taikymo sąlyga yra įvykdyta, nes Belgijos teisminė institucija gali faktiškai įvykdyti šią bausmę pagal savo vidaus teisę, t. y. 2012 m. gegužės 15 d. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalį. Belgijos teisminė institucija dar turi įvertinti, ar yra teisėtas interesas, pateisinantis išduodančiojoje valstybėje narėje AR paskirtos bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje. Apskritai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi bendrai įvertinti visas konkrečias AR situaciją apibūdinančias aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp jo ir Belgijos Karalystės yra ryšys, leidžiantis konstatuoti, kad jis yra pakankamai integravęsis į šią valstybę ir kad išduodančiojoje valstybėje narėje jam paskirtos bausmės vykdymas toje valstybėje narėje padės pasiekti šio 4 straipsnio 6 punkte numatytą socialinės reintegracijos tikslą. Vis dėlto tokioje ypatingoje situacijoje, kai, kaip nagrinėjamu atveju, bausmė negali būti vykdoma išduodančiojoje valstybėje narėje remiantis minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi, manau, kad dėl šios aplinkybės egzistuoja teisinis interesas, pateisinantis bausmės vykdymą vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.

72.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip: vykdančioji teisminė institucija, atsisakiusi vykdyti EAO remdamasi šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi grindžiamu nevykdymo pagrindu, nes yra pavojus, kad perdavus atitinkamą asmenį išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeistos jo pagrindinės teisės, susijusios su kalinimo sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, siekdama išvengti šio asmens nebaudžiamumo, privalo nurodyti vykdyti šią bausmę vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, kai konstatuoja, kad šis asmuo yra šios valstybės narės pilietis ar gyventojas, jeigu, siekiant veiksmingai perimti šios bausmės vykdymą šioje teritorijoje, laikomasi Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytos procedūros ir sąlygų.

D.      Papildomos pastabos

73.      Siekdamas papildyti savo analizę norėčiau pateikti kelias pastabas dėl situacijų, kai, kitaip nei šiose sujungtose bylose, Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punktas negali būti taikomas.

74.      Perkeldamos šį pagrindų sprendimą į savo vidaus teisę valstybės narės, kurios turi diskreciją, gali būti pasirinkusios neperkelti šio 4 straipsnio 6 punkte numatyto neprivalomojo nevykdymo pagrindo(50). Be to, prašomas perduoti asmuo gali nebūti vykdančiosios valstybės narės pilietis, jis gali joje nebūti ir ten negyventi(51). Tokiais atvejais kyla klausimas, ar toks asmuo liktų nenubaustas, kai pasinaudoja judėjimo laisve, kad nuvyktų į kitą valstybę narę nei ta, kurioje dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir atsisakyti vykdyti EAO svarstoma remiantis minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi(52).

75.      Pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 ir Pamatinį sprendimą 2008/909 negali būti taip, kad prašomas perduoti asmuo galėtų išvengti dėl jo priimto galutinio apkaltinamojo nuosprendžio. Viena vertus, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog siekiant, be kita ko, užtikrinti, kad EAO veikimas nebūtų paralyžiuotas, palaikant vykdančiųjų ir išduodančiųjų teisminių institucijų dialogą turi būti vadovaujamasi lojalaus bendradarbiavimo pareiga, įtvirtinta ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje. Iš lojalaus bendradarbiavimo principo visų pirma išplaukia, kad valstybės narės turi gerbti viena kitą ir padėti viena kitai vykdyti iš Sutarčių kylančias užduotis(53). Kita vertus, šiais sprendimais išduodančiosioms ir vykdančiosioms teisminėms institucijoms suteikiamos priemonės, kurias jos turi įgyvendinti, kad išduodančiojoje valstybėje narėje paskirta bausmė būtų veiksmingai vykdoma tik toje teritorijoje, kur tai vis dar įmanoma, t. y. vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, kad būtų laikomasi Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiamo tikslo kovoti su nebaudžiamumu.

76.      Kaip matyti iš Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 5 dalies, vykdančioji valstybė narė gali savo iniciatyva prašyti išduodančiosios valstybės narės perduoti jai nuosprendį ir liudijimą(54). Manau, kad vykdančioji teisminė institucija turi pateikti tokį prašymą. Kaip per teismo posėdį teigė Rumunijos vyriausybė, siekiant Sąjungai nustatyto tikslo tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, savarankiškas minėto pamatinio sprendimo 4 straipsnio 5 dalies įgyvendinimas padeda kovoti su nebaudžiamumu ir užtikrinti nuteistojo socialinę reintegraciją. Vis dėlto pagal šią 5 dalį pateikti prašymai neįpareigoja išduodančiosios valstybės perduoti nuosprendį ir liudijimą. Todėl būtina gauti šios valstybės narės sutikimą. Mano nuomone, kaip savo žodinėse pastabose nurodė ir Prancūzijos vyriausybė, jeigu vykdančioji teisminė institucija, remdamasi šiuo pamatiniu sprendimu, pradeda apkaltinamojo nuosprendžio tarpusavio pripažinimo procedūrą, neproporcingai nepažeisdama išduodančiosios teisminės institucijos paskirtos bausmės, pastaroji institucija bus pasirengusi sutikti su tokiu tarpusavio pripažinimu. Be to, man atrodo, kad su EAO mechanizmu suderinama tai, kad, nesant nuteistojo perdavimo, išduodančioji valstybė narė, siekdama išvengti šio asmens nebaudžiamumo pavojaus, bus linkusi sutikti, kad bausmė, jam sutikus, būtų vykdoma vykdančiosios valstybės narės teritorijoje.

V.      Išvada

77.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4 straipsnio 6 punktas

turi būti aiškinamas taip:

vykdančioji teisminė institucija, atsisakiusi vykdyti Europos arešto orderį remdamasi šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi grindžiamu nevykdymo pagrindu, nes yra pavojus, kad perdavus atitinkamą asmenį išduodančiajai teisminei institucijai bus pažeistos jo pagrindinės teisės, susijusios su kalinimo sąlygomis išduodančiojoje valstybėje narėje, siekdama išvengti šio asmens nebaudžiamumo, privalo nurodyti vykdyti šią bausmę vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, kai konstatuoja, kad šis asmuo yra šios valstybės narės pilietis ar gyventojas, jeigu, siekiant veiksmingai perimti šios bausmės vykdymą šioje teritorijoje, laikomasi 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, nustatytos procedūros ir sąlygų.

1      Originalo kalba: prancūzų.

i Šių bylų pavadinimai išgalvoti. Jie neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.

2      2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584).

3      2016 m. balandžio 5 d. Sprendimas (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198; toliau – Sprendimas Aranyosi ir Căldăraru).

4      2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimas dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (OL L 327, 2008, p. 27).

5      Moniteur belge, 2003 m. gruodžio 22 d., p. 60075.

6      Šis 3 straipsnis susijęs su kankinimo draudimu.

7      2012 m. birželio 8 d. Moniteur belge, p. 32117. Pagal šią nuostatą „[j]eigu konsultacinė kolegija taiko [2003 m. gruodžio 19 d. Įstatymo] 6 straipsnio 4 punktą, jos sprendimas apima laisvės atėmimo bausmės ar sprendimo dėl įkalinimo, nurodyto teismo sprendime, dėl kurio išduotas [EAO], pripažinimą ir vykdymą. Vėliau bausmė vykdoma pagal šio įstatymo nuostatas. Teritorinę kompetenciją turintis procureur du Roi (Karaliaus prokuroras) reikalauja, kad [EAO] išduodančioji institucija pateiktų nuosprendį kartu su liudijimu, ir prireikus adaptuoja bausmę pagal 18 straipsnį.“

8      2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas (C‑354/20 PPU ir C‑412/20 PPU, EU:C:2020:1033, 62 punktas).

9      2017 m. birželio 29 d. Sprendimas (C‑579/15, EU:C:2017:503, 43 punktas) (toliau – Sprendimas Popławski I).

10      Šis 5 straipsnis susijęs su teise į laisvę ir saugumą.

11      Žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimą GN (Vaiko interesais grindžiamas atsisakymo pagrindas) (C‑261/22, EU:C:2023:1017, 35, 37 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas GN).

12      2023 m. birželio 6 d. Sprendimas O. G. (Europos arešto orderis dėl trečiosios valstybės piliečio) (C‑700/21, EU:C:2023:444, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas O. G.).

13      Žr. Sprendimą GN (33 ir 34 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

14      Šiuo klausimu žr. Sprendimą GN (43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

15      Šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimą Alchaster (C‑202/24, EU:C:2024:649, 52–54 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

16      Šioje nuostatoje nurodyta: „[j]ei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją“.

17      Šiuo klausimu žr. Sprendimą GN (49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

18      Išvada byloje E. D. L. (Liga grindžiamas atsisakymo perduoti pagrindas) (C‑699/21, EU:C:2022:955, 60 punktas).

19      Savo rašytinėse pastabose byloje C‑91/24 Prancūzijos vyriausybė priduria, jog iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad perdavimas būtų laikinai sustabdytas remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią „[i]šimtiniais atvejais perdavimas gali būti laikinai sustabdytas dėl rimtų humanitarinių priežasčių, pavyzdžiui, jei yra rimto pagrindo manyti, kad dėl to akivaizdžiai kils pavojus prašomo perduoti asmens gyvybei ar sveikatai“, ar kad būtų įgyvendintas veiksmingas bendradarbiavimas visapusiškai pasinaudojant šiame pagrindų sprendime numatytomis priemonėmis siekiant gauti garantijas.

20      2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Všeobecná úverová banka (C‑598/21, EU:C:2023:845, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21      2025 m. gegužės 8 d. Sprendimas Zimir (C‑662/23, EU:C:2025:326, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22      Žr. 2023 m. sausio 31 d. Sprendimą Puig Gordi ir kt. (C‑158/21, EU:C:2023:57, 78 ir 79 punktai).

23      Šiuo klausimu žr. Sprendimą O. G. (46 ir 47 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

24      Žr. Sprendimą O. G. (48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25      Žr. Sprendimą O. G. (49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26      Šios vyriausybės teigimu, tokios „stratifikacijos“ atspirties taškas yra tas, kad EAO vykdomas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalį, nebent: i) yra privalomojo arba neprivalomojo nevykdymo pagrindas, grindžiamas atitinkamai šio pagrindų sprendimo 3 arba 4 straipsniais, arba ii) nevykdyti privaloma pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalį.

27      Žr. 2023 m. balandžio 18 d. Sprendimą E. D. L. (Liga grindžiamas atsisakymo perduoti pagrindas) (C‑699/21, EU:C:2023:295, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28      Šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Popławski (C‑573/17, EU:C:2019:530, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (toliau – Sprendimas Popławski II).

29      Žr. Sprendimą Popławski I (43 punktas).

30      Žr. Sprendimą Popławski II (99 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31      Žr. 2021 m. balandžio 29 d. Sprendimą X (Europos arešto orderis – Ne bis in idem) (C‑665/20 PPU, EU:C:2021:339, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32      Žr. Sprendimą O. G. (34–36 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

33      Žr. šios išvados 50 punktą.

34      Šiuo klausimu žr. Sprendimą Popławski II (92 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35      Tokia vykdančiajai teisminei institucijai tenkanti atsakomybė, kiek tai susiję su išduodančiosios valstybės narės paskirtos bausmės vykdymu, atspindi gerai žinomą tarptautinės teisės principą „aut dedere, aut punire/judicare“ („arba išduoti, arba bausti/teisti“), kylantį iš tradicinių ekstradicijos sutarčių, kurias pakeitė EAO mechanizmas. Dėl šio principo žr., be kita ko, Costa, M. J., „Aut Dedere Aut Judicare“, Caeiro, P. ir kt. (leid.), Elgar Encyclopedia of Crime and Criminal Justice, 2024, p. 178–192, visų pirma p. 185–187.

36      Šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimą Breian (C‑318/24 PPU, EU:C:2024:658, 102 ir 103 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

37      Dėl skirtumų perkeliant Pagrindų sprendimo 2002/584 neprivalomojo nevykdymo pagrindus į nacionalinę teisę žr. Bot, S., „Section 2. Une transposition délicate par l’autonomie procédurale conservée aux États membres“, Le mandat d’arrêt européen, Larcier, Briuselis, 2009, p. 233–246.

38      Šiuo klausimu žr. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos įgyvendinimo (COM(2020) 270 final, visų pirma p. 18).

39      Dėl sunkumų, su kuriais susiduria teisminės institucijos, taikydamos Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį, žr. Weyembergh, A., ir Pinelli, L., „Detention Conditions in the Issuing Member State as a Ground for Non-Execution of the European Arrest Warrant : State of Play and Challenges Ahead“, European Criminal Law Review, vol. 12, n°1, 2022, p. 25–52, visų pirma p. 37–39.

40      Be to, pažymiu, kad sprendimas nustatyti vykdančiajai teisminei institucijai aiškią pareigą pačiai įvykdyti bausmę jau buvo numatytas siekiant pašalinti kliūtis, su kuriomis praktiškai susidurta taikant Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį. Šiuo klausimu žr. „The EAW and Prison conditions – Outcome Report of the College Thematic Discussion“, Eurojust, 2017 m. gegužė, prieinama tik anglų kalba šiuo adresu: https://op.europa.eu/fr/publication-detail/-/publication/9c1ffe17-8c64-11e7-b5c6-01aa75ed71a1.

41      Žr. šios išvados 45 punktą.

42      Žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Staatsanwaltschaft Aachen (C‑819/21, EU:C:2023:841, 19 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43      Žr. Sprendimą Popławski II (36 punktas).

44      2020 m. kovo 11 d. Sprendimas SF (Europos arešto orderis – Grąžinimo į vykdančiąją valstybę garantija) (C‑314/18, EU:C:2020:191, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45      C‑305/22, EU:C:2024:508 (41–48 punktai) (šios išvados rengimo metu sprendimas dar nebuvo paskelbtas).

46      Taip pat žr. Komisijos pranešimą „Europos arešto orderio išdavimo ir vykdymo vadovas“ (OL C, C/2023/1270), visų pirma 2.5.2 ir 5.5.2 punktus.

47      Šiuo klausimu žr. 2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Staatsanwaltschaft Aachen (C‑819/21, EU:C:2023:841, 20 punktas).

48      Žr. 2021 m. balandžio 15 d. Sprendimą AV (Bendras nuosprendis) (C‑221/19, EU:C:2021:278, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49      Iš tiesų pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 13 straipsnį, „[k]ol bausmė nepradėta vykdyti vykdančiojoje valstybėje, išduodančioji valstybė gali panaikinti joje išduotą liudijimą, nurodydama panaikinimo priežastis. Panaikinus liudijimą, vykdančioji valstybė nebevykdo bausmės“.

50      Žr. šios išvados 54 punktą.

51      Šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimą Lopes Da Silva Jorge (C-42/11, EU:C:2012:517, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52      Šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d . Sprendimą Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje) (C-220/18 PPU, EU:C:2018:589, 85 punktas).

53      Žr. 2024 m. liepos 29 d . Sprendimą Breian (C‑318/24 PPU, EU:C:2024:658, 93 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas, remdamasi EŽTK 2 straipsniu ir Chartijos 2 straipsniu, EAO srityje įtvirtino valstybių narių „pozityviąją procedūrinę pareigą bendradarbiauti“. Žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) bendrą teminį biuletenį „Europos arešto orderis ir pagrindinės teisės – EŽTK ir ESTT jurisprudencija“, atnaujintas 2025 m. vasario 28 d., parengtas anglų ir prancūzų kalbomis, galima susipažinti šiuo adresu: https://ks.echr.coe.int/documents/d/echr-ks/mandat-d-arret-europeen-et-droits-fondamentaux. Šiame biuletenyje nurodyta, kad jo turinys Europos Žmogaus Teisių Teismo nesaisto.

54      Tokį prašymą išduodančioji teisminė institucija taip pat gali pateikti remdamasi Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalimi.