1

Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Vengrijos teritorijoje, įskaitant šios valstybės narės pasienį, esančių trečiųjų šalių piliečių galimybę pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra ir pateikti tarptautinės apsaugos prašymą susiejusi su sąlyga, kad jie iš anksto turi atlikti procedūrą Vengrijos diplomatinėje atstovybėje trečiojoje šalyje, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 6 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsnį.

2

Direktyvos 2013/32 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, ir tarptautinės apsaugos panaikinimui.

2.   Ši direktyva netaikoma tais atvejais, kai diplomatinio arba teritorinio prieglobsčio prašymai pateikiami valstybių narių atstovybėms.“

3

Šios direktyvos 6 straipsnyje numatyta:

1.   Asmeniui paprašius tarptautinės apsaugos kompetentingos pagal nacionalinę teisę tokius prašymus registruoti institucijos, registracija atliekama ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo [pateikimo] dienos.

Jeigu tarptautinės apsaugos prašoma kitų institucijų, kurios, tikėtina, gali gauti tokių prašymų, tačiau nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę, valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju registracija būtų vykdoma [atlikta] ne vėliau kaip per šešias [darbo] dienas nuo prašymo [pateikimo] dienos.

Valstybės narės užtikrina, kad tos kitos institucijos, kurių, tikėtina, gali būti prašoma tarptautinės apsaugos, kaip antai policija, sienos apsaugos tarnyba, imigracijos tarnybos ir sulaikymo įstaigos darbuotojai, gautų atitinkamą informaciją ir jiems būtų teikiamas reikiamo lygio mokymas, atitinkantis jų užduotis bei pareigas, ir jiems būtų nurodyta informuoti prašytojus, kam ir kaip pateikti tarptautinės apsaugos prašymus.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo turėtų veiksmingą galimybę prašymą pateikti kuo greičiau. Kai prašytojas nepateikia savo prašymo, valstybės narės gali atitinkamai taikyti 28 straipsnį.

3.   Nedarant poveikio 2 daliai, valstybės narės gali reikalauti, kad tarptautinės apsaugos prašymai būtų pateikti asmeniškai ir (arba) nurodytoje vietoje.

4.   Nepaisant 3 dalies, laikoma, kad tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas, kai atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos gauna prašytojo pateiktą blanką arba oficialų pranešimą, kai tai numatyta nacionalinėje teisėje.

5.   Jeigu dėl vienu metu didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės [dėl didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės vienu metu] prašomos tarptautinės apsaugos skaičiaus praktiškai labai sunku laikytis 1 dalyje nustatyto termino, valstybės narės gali numatyti, kad tas terminas pratęsiamas iki 10 darbo dienų.“

4

Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Tik taikant šią tvarką prašytojams leidžiama likti valstybėje narėje, kol sprendžiančioji institucija priima sprendimą pagal pirmosios instancijos procedūras, nustatytas III skyriuje. Ta [Ši] teisė likti [valstybėje narėje] nesuteikia teisės į leidimą gyventi šalyje.“

5

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96), 13 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės visuomenės sveikatos sumetimais gali pareikalauti prieglobsčio [prašytojų] medicinos apžiūros.“

6

Šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad materialinėmis priėmimo sąlygomis prašytojams būtų garantuojamas tinkamas gyvenimo lygis, kuriuo suteikiamos jų pragyvenimo garantijos ir apsaugoma jų fizinė bei psichinė sveikata.“

7

Šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad prašytojams būtų suteikta reikalinga sveikatos priežiūra, į kurią įeina bent jau pirmoji medicinos pagalba ir būtiniausias gydymas ligų ir rimtų psichikos sutrikimų atveju.“

8

A veszélyhelyzet megszűnésével összefüggő átmeneti szabályokról és a járványügyi készültségről szóló 2020. évi LVIII. törvény (2020 m. Įstatymas Nr. LVIII dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, susijusių su nepaprastosios padėties atšaukimu ir epidemiologine krize) (Magyar Közlöny, 2020 évi 144 száma, p. 3653) (toliau – 2020 m. įstatymas) 268 straipsnyje numatyta:

„1.   Užsienietis praneša kompetentingai prieglobsčio institucijai apie savo ketinimą atvykti į Vengriją ir joje pateikti prieglobsčio prašymą asmeniškai pateikdamas ketinimų pareiškimą dėl prieglobsčio prašymo pateikimo.

2.   Ketinimų pareiškimas dėl prieglobsčio prašymo pateikimo kompetentingai prieglobsčio institucijai gali būti pateiktas Vengrijos diplomatinei atstovybei (toliau – ambasada), kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl diplomatinių atstovybių ir užsienio tarnybos 3 straipsnio 1 dalies a punktą, nurodytai Vyriausybės nutarime; šio pareiškimo turinį nustato ir paskelbia kompetentinga prieglobsčio institucija.

3.   Kompetentinga prieglobsčio institucija apsvarsto ketinimų pareiškimą ir ambasadose gali surengti nuotolinius pokalbius su užsieniečiu.

4.   Kompetentinga prieglobsčio institucija per 60 dienų ambasadai praneša apie kelionės dokumento, skirto vieną kartą atvykti į Vengriją (toliau – kelionės dokumentas), išdavimą prieglobsčio prašymo pateikimo tikslu.

5.   Jei kompetentinga prieglobsčio institucija, remdamasi ketinimų pareiškimu, nepasiūlo išduoti kelionės dokumento, ji apie tai informuoja užsienietį per ambasadą.“

9

2020 m. įstatymo 269 straipsnyje nurodyta:

„Remdamasi kompetentingos prieglobsčio institucijos pagal 268 straipsnio 4 dalį pateikta informacija, Vengrijos ambasada išduoda 30 dienų galiojantį kelionės dokumentą, jei užsienietis neturi leidimo atvykti į Vengrijos teritoriją.“

10

Šio įstatymo 270 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepažeidžiant 271 straipsnio nuostatų, prieglobsčio prašymas gali būti pateiktas laikantis 268 ir 269 straipsniuose nustatytos tvarkos.

2.   Kelionės dokumentą turintis užsienietis informuoja pasienio policiją apie ketinimą pateikti prieglobsčio prašymą iš karto atvykęs į šalį.

3.   Pasienio policija pristato užsienietį į kompetentingą prieglobsčio instituciją ne vėliau kaip per 24 valandas.

4.   Prieglobsčio prašymą pateikęs užsienietis gali pasinaudoti teisėmis, kurios jam suteikiamos pagal Įstatymą dėl teisės į prieglobstį, nuo prieglobsčio prašymo pateikimo kompetentingai prieglobsčio institucijai dienos.

5.   Kompetentinga prieglobsčio institucija nutarimu gali apgyvendinti prieglobsčio prašytoją uždarame priėmimo centre. Jei nuo prašymo pateikimo dienos praėjo keturios savaitės, o sulaikymo sąlygos neįvykdytos, kompetentinga prieglobsčio institucija nustato apgyvendinimo vietą pagal bendrąsias prieglobsčio procedūros taisykles.“

11

Šio įstatymo 271 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Prieglobsčio prašymo pateikimas nesiejamas su reikalavimu pateikti 268 straipsnyje nurodytą ketinimų pareiškimą, kai prašymą pateikia šie asmenys:

2.   Neteisėtai Vengrijos sieną kirtusį užsienietį, jei jis pareiškia policijai apie savo ketinimą pateikti prieglobsčio prašymą, policija grąžina Vengrijos ambasadai kaimyninėje šalyje, atsižvelgdama į tai, kurioje vietoje jis kirto sieną.

3.   1 dalyje nurodytu atveju kompetentinga prieglobsčio institucija vykdo prieglobsčio procedūrą pagal bendrąją tvarką.“

12

To paties įstatymo 274 straipsnyje nustatyta:

„Šio skyriaus nuostatos taikomos nagrinėjant prieglobsčio prašymus, pateiktus po to, kai įsigaliojo 2020 m. gegužės 26 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 233/2020 dėl prieglobsčio suteikimo tvarkos galiojant pavojingai padėčiai, kuri buvo paskelbta siekiant išvengti masinių žmonių ligų protrūkių, keliančių pavojų žmonių ir turto saugumui, užkirsti kelią jų padariniams ir apsaugoti Vengrijos piliečių sveikatą ir gyvybę.“

13

2020 m. įstatymo 275 straipsnyje numatyta:

„1.   Vyriausybė įgaliojama nutarimu sudaryti Vengrijos ambasadų, kuriose galima pateikti ketinimų pareiškimą dėl prieglobsčio prašymo pateikimo, sąrašą.

2.   Už migracijos ir prieglobsčio politiką atsakingam ministrui suteikiami įgaliojimai įsakymu, gavus užsienio reikalų ministro sutikimą, nustatyti šiam skyriui įgyvendinti būtinas procedūrines taisykles.“

14

Pagal 2020 m. birželio 17 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 292/2020 dėl ambasadų, kuriose galima pateikti ketinimų pateikti prieglobsčio prašymą pareiškimą, 1 straipsnį tokį ketinimų pareiškimą galima pateikti Vengrijos ambasadose Belgrade (Serbija) ir Kyjive (Ukraina).

15

2020 m. spalio 30 d. Komisija išsiuntė Vengrijai oficialų pranešimą dėl tam tikrų 2020 m. įstatymo nuostatų suderinamumo su Direktyvos 2013/32 6 straipsniu, siejamu su Chartijos 18 straipsniu.

16

2020 m. gruodžio 21 d. Vengrija atsakė, kad kritikuojamos jos teisės nuostatos atitinka Sąjungos teisę.

17

Kadangi šis atsakymas Komisijos neįtikino, 2021 m. vasario 18 d. ji pateikė pagrįstą nuomonę, joje konstatavo, kad Vengrijos teritorijoje, įskaitant šios valstybės narės pasienį, esančių trečiųjų šalių piliečių galimybę prašyti suteikti tarptautinę apsaugą susiejusi su sąlyga, kad jie iš anksto turi atlikti procedūrą Vengrijos diplomatinėje atstovybėje trečiojoje šalyje, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį, siejamą su Chartijos 18 straipsniu. Taigi Komisija pasiūlė Vengrijai per du mėnesius nuo pagrįstos nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

18

2021 m. balandžio 19 d. Vengrija atsakė į pagrįstą nuomonę ir toliau laikėsi pozicijos, kad Komisijos kritikuojamos jos teisės nuostatos atitinka Sąjungos teisę.

19

Kadangi 2021 m. liepos 15 d. Vengrijos pateiktos pastabos Komisijos neįtikino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

20

Komisija mano, kad Vengrijos teritorijoje, įskaitant šios valstybės narės pasienį, esančių trečiųjų šalių piliečių galimybę pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra ir pateikti tarptautinės apsaugos prašymą susiejusi su sąlyga, kad jie iš anksto turi atlikti procedūrą Vengrijos diplomatinėje atstovybėje trečiojoje šalyje, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį.

21

Komisija tvirtina, kad pagal Direktyvą 2013/32, kurioje nustatytos procedūrinės taisyklės, būtinos Chartijos 18 straipsnyje pripažintai teisei į prieglobstį įgyvendinti, valstybės narės įpareigojamos visiems valstybės narės teritorijoje, įskaitant jos pasienį, esantiems asmenims užtikrinti teisę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą. Be to, valstybė narė negali nepagrįstai atidėlioto momento, kai atitinkamas asmuo gali paprašyti tarptautinės apsaugos, nes priešingu atveju būtų pažeistas Direktyvos 2013/32 6 straipsnio veiksmingumas.

22

Vis dėlto, pirma, iš 2020 m. įstatymo matyti, kad jei trečiųjų šalių piliečiai, esantys Vengrijos teritorijoje ar šios valstybės narės pasienyje, išreiškia ketinimą prašyti tarptautinės apsaugos, šis pareiškimas nelaikomas tarptautinės apsaugos prašymo formulavimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį. Priešingai, šie piliečiai turi išvykti iš Vengrijos teritorijos, kad asmeniškai pateiktų ketinimų pareiškimą Vengrijos ambasadoje trečiojoje šalyje, kuris prireikus jiems suteiktų galimybę gauti kelionės dokumentą, leidžiantį jiems pradėti tarptautinės apsaugos procedūrą Vengrijoje.

23

Toks tarptautinės apsaugos prašytojams nustatytas įpareigojimas išvykti iš Vengrijos teritorijos, kad jie galėtų pasinaudoti prieglobsčio procedūra, galėtų būti nesuderinamas ne tik su pagal Direktyvos 2013/32 9 straipsnį garantuojama šių prašytojų teise likti valstybėje narėje, bet ir su negrąžinimo principu.

24

Be to, Vengrijos valdžios institucijos galėtų atmesti prašymą leisti atvykti į Vengrijos teritoriją, neatsižvelgdamos į Vengrijai tenkančias su tarptautine apsauga susijusias pareigas.

25

Antra, Komisija pripažįsta, kad dėl COVID‑19 pandemijos būtina imtis priemonių viruso plitimui apriboti. Vis dėlto valstybės narės gali imtis tik būtinų ir proporcingų priemonių visuomenės sveikatai apsaugoti. Taigi tokios priemonės negali trukdyti pasinaudoti tarptautinės apsaugos procedūra.

26

Šiuo aspektu Komisija pateikė valstybėms narėms praktines gaires, kuriose atkreipiamas jų dėmesys į galimybę imtis priemonių, pavyzdžiui, pratęsti tarptautinės apsaugos prašymų registravimo terminą, leisti pateikti prašymus internetu ar paštu, surengti asmeninį pokalbį per vaizdo konferenciją arba pratęsti prašymų nagrinėjimo terminą.

27

Trečia, 2020 m. įstatymas negali būti pateisinamas remiantis SESV 72 straipsniu. Valstybė narė, kuri remiasi šiame straipsnyje numatyta leidžiančia nukrypti nuostata, turi įrodyti būtinybę pasinaudoti tokia leidžiančia nukrypti nuostata, kad įvykdytų pareigą palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą. Vengrija tokių įrodymų nepateikė.

28

Vengrija atsikerta, pirma, kad 2020 m. įstatymas buvo priimtas COVID‑19 pandemijos pradžioje, siekiant apsaugoti šios valstybės narės ir Europos Sąjungos gyventojus.

29

Pagal šį įstatymą ir jo įgyvendinimo priemones epidemiologinės rizikos atveju trečiosios šalies pilietis, prieš pradėdamas prieglobsčio procedūrą šioje valstybėje narėje, turi asmeniškai pateikti ketinimų pareiškimą Vengrijos ambasadose Belgrade ir Kyjive.

30

Vis dėlto pagal 2020 m. įstatymą tam tikrų kategorijų asmenims leidžiama tiesiogiai pateikti tarptautinės apsaugos prašymą Vengrijoje. Tai taikoma jau seniai šioje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims, kurie nekelia akivaizdžios epidemiologinės rizikos. Be to, atsižvelgiant į didelį nuo karo Ukrainoje bėgančių trečiųjų šalių piliečių skaičių, Ukrainoje teisėtai gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai taip pat atleidžiami nuo pareigos iš anksto pateikti ketinimų pareiškimą. Šiems piliečiams, kaip pabėgėliams, bėgantiems nuo ginkluoto konflikto, taip pat suteikiama laikina apsauga.

31

Antra, pagal tarptautinę teisę kiekviena valstybė turi teisę leisti arba neleisti atvykti į savo teritoriją, nes pagal jokią Sąjungos ar tarptautinės teisės nuostatą nereikalaujama, kad kitos valstybės teritorijoje gyvenantys užsieniečiai būtų automatiškai į ją įleisti.

32

Taip pat pasakytina, kad 2020 m. įstatyme numatyta procedūra nepatenka į Direktyvos 2013/32 taikymo sritį, tai patvirtina šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalis. Be to, trečiųjų šalių piliečiams, kurie dar nepasiekė valstybės narės sienos, netaikomos Sąjungos teisės normos prieglobsčio srityje.

33

Trečia, Vengrija tvirtina, kad 2020 m. antroje pusėje epidemiologinė padėtis labai pablogėjo, taip pat ir Vengrijoje, ir kad Komisija neatsižvelgė į šiuos drastiškus pokyčius, nes šiuo metu galiojančiomis Sąjungos teisės normomis negalima užtikrinti tinkamos Sąjungos piliečių apsaugos.

34

Dėl šios epidemiologinės padėties kelios valstybės narės gerokai apribojo atvykimą į jų teritoriją iš trečiųjų šalių, o dauguma valstybių narių taip pat apribojo laisvą judėjimą tarp valstybių narių ar net laisvą judėjimą savo teritorijos viduje. Be to, kelios valstybės narės atnaujino savo vidaus sienų kontrolę.

35

Ketvirta, 2020 m. įstatymu įgyvendinama iš Magyarország Alaptörvénye (Vengrijos pagrindinis įstatymas) kylanti pareiga užtikrinti teritorinį suverenitetą ir apsisprendimą.

36

Galiausiai pažymėtina, kad 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954 m.)), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d., papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d., pagrindinės nuostatos Vengrijoje įtvirtintos konstituciniu lygmeniu. 2020 m. įstatyme numatytas ketinimų pareiškimas gali būti pateiktas Vengrijos ambasadoje Serbijoje. Ši trečioji šalis yra šios konvencijos susitariančioji šalis ir, be to, ES šalis kandidatė, taigi ir saugi kilmės šalis. Dėl šios priežasties Vengrija ginčija grąžinimo rizikos buvimą. Be to, pagal 2020 m. įstatymą nedraudžiama pakartotinai pateikti ketinimų pareiškimo.

37

Pirmiausia pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti ir per jame vykusį posėdį paaiškėjo, jog pagal Komisijos ginčijamas Vengrijos teisės nuostatas trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, esantis Vengrijos teritorijoje arba atvykęs į šios valstybės narės pasienį ir norintis joje prašyti suteikti tarptautinę apsaugą, iš esmės privalo prieš tai atvykti į Vengrijos ambasadą Belgrade arba Kyjive, kad ten asmeniškai pateiktų ketinimų pareiškimą. Išnagrinėjusios šį pareiškimą, Vengrijos kompetentingos institucijos gali nuspręsti išduoti šiam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės kelionės dokumentą, leidžiantį atvykti į Vengriją ir ten paprašyti tarptautinės apsaugos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį, jei asmuo neturi kitokio leidimo atvykti į Vengrijos teritoriją.

38

Vis dėlto pažymėtina, kad 2020 m. įstatymo 271 straipsnio 1 dalyje nurodytiems trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės tokia išankstinė procedūra netaikoma. Taigi nereikalaujama, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės pateiktų ketinimų pareiškimą Vengrijos ambasadoje, jeigu jis yra papildomos apsaugos gavėjas ir gyvena Vengrijoje, jeigu jis yra pabėgėlio ar papildomos apsaugos gavėjo šeimos narys ir tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo dieną buvo Vengrijoje arba jeigu jam taikoma prievartos priemonė, priemonė ar apkaltinamasis nuosprendis, kuriais ribojama jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis neteisėtai kirto Vengrijos sieną.

39

Vengrija taip pat tvirtina, kad pagal 2022 m. vasario 24 d. priimtą ir tą pačią dieną įsigaliojusį vyriausybės nutarimą Ukrainoje teisėtai gyvenę trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės nuo šiol taip pat atleidžiami nuo pareigos atlikti tokią išankstinę procedūrą.

40

Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje baigiantis pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Taigi tariamo įsipareigojimų neįvykdymo buvimą ar nebuvimą reikia vertinti atsižvelgiant į tuo metu galiojusius nacionalinės teisės aktus (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Darytina išvada, kad nagrinėdamas 2020 m. įstatymo suderinamumą su Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis remiasi Komisija, Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į šio sprendimo 39 punkte nurodytą pakeitimą, nes jis padarytas jau pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

42

Atsižvelgiant į šį patikslinimą pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2013/32 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas. Tačiau iš šio straipsnio 2 dalies matyti, kad ši direktyva netaikoma diplomatinio arba teritorinio prieglobsčio prašymams, pateiktiems valstybių narių atstovybėms.

43

Be to, Direktyvos 2013/32 6 straipsnyje nurodyta, kad bet kuris trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės turi teisę paprašyti tarptautinės apsaugos, įskaitant valstybės narės pasienį, vienoje iš šiame straipsnyje nurodytų institucijų išreikšdamas norą gauti tarptautinę apsaugą, ir šiam norui išreikšti negali būti taikomi jokie administraciniai formalumai. Tokia teisė asmeniui turi būti pripažinta, net jei jis šioje teritorijoje yra neteisėtai, ir nesvarbu, kokia tikimybė, kad toks prašymas bus patenkintas (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 97 ir 98 punktus ir 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, 136 punktą).

44

Teisė paprašyti tarptautinės apsaugos lemia tai, jog veiksmingai teisių paisoma tik tada, kai šis prašymas užregistruojamas ir gali būti pateiktas bei išnagrinėtas per Direktyvoje 2013/32 nustatytus terminus, ir galiausiai ta teisė yra veiksmingos teisės prašyti prieglobsčio valstybėje narėje, garantuojamos Chartijos 18 straipsnyje ir sukonkretintos šios direktyvos 6 straipsnyje, sąlyga (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 102 punktą ir 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, 132 punktą).

45

Be to, nuo tarptautinės prašymo pateikimo dienos trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės įgyja tarptautinės apsaugos prašytojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2013/32, statusą ir iš esmės jam turi būti leidžiama likti šios valstybės narės teritorijoje pagal šios direktyvos 9 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, 137 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad Direktyva 2013/32 siekiama užtikrinti galimybę veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra jau nuo tarptautinės apsaugos paprašymo etapo (2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Pagalbos prieglobsčio prašytojams kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Šiuo aspektu pagal šios direktyvos 6 straipsnį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad atitinkami asmenys galėtų veiksmingai pasinaudoti teise paprašyti tarptautinės apsaugos, įskaitant pasienį, kai tik pareiškia tokį norą. Taigi valstybė narė negali nepagrįstai atidėlioti momento, kai atitinkamas asmuo gali paprašyti tarptautinės apsaugos, nes priešingu atveju būtų pažeistas šio 6 straipsnio veiksmingumas (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 103 ir 106 punktai).

48

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad 2020 m. įstatymo 268–270 straipsniai taikomi Vengrijos teritorijoje esantiems arba į jos pasienį atvykstantiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurie nori išreikšti ketinimą pasinaudoti tarptautine apsauga šioje valstybėje narėje. Vadinasi, priešingai, nei teigia Vengrija, šie asmenys visiškai patenka į šios direktyvos taikymo sritį, kaip ji apibrėžta šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje.

49

Aplinkybė, kad minėti asmenys pagal Vengrijos teisę privalo išvykti iš Vengrijos teritorijos arba iš šios valstybės narės pasienio, kad asmeniškai pateiktų išankstinį ketinimų pareiškimą šios valstybės narės ambasadoje Serbijoje ar Ukrainoje, negali pakeisti tokios išvados. Konkrečiau kalbant, priešingai, nei tvirtina Vengrija, iš tokios pareigos negalima daryti išvados, kad šie asmenys turėtų būti laikomi tik pateikę diplomatinio ar teritorinio prieglobsčio prašymą valstybių narių atstovybėms, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 3 straipsnio 2 dalį.

50

Be to, kaip priminta šio sprendimo 37 punkte, pagal 2020 m. įstatymo 268–270 straipsnius kompetentingos Vengrijos valdžios institucijos iš esmės gali pripažinti, kad tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį, tik tuomet, jeigu atitinkamas asmuo prieš tai pateikė ketinimų pareiškimą Vengrijos ambasadai trečiojoje šalyje ir gavo kelionės dokumentą, leidžiantį jam atvykti į Vengriją.

51

Vis dėlto Direktyvos 2013/32 6 straipsnyje tokia sąlyga nenumatyta ir ji prieštarauja pagal šią direktyvą siekiamam ir šio sprendimo 46 punkte primintam tikslui užtikrinti galimybę veiksmingai, lengvai ir greitai pasinaudoti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra.

52

Be to, dėl Komisijos kritikuojamų teisės nuostatų Vengrijos teritorijoje gyvenantys arba į šios valstybės narės pasienį atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, išskyrus 2020 m. įstatymo 271 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis, kuriems netaikoma šiame įstatyme nustatyta išankstinė procedūra, netenka galimybės veiksmingai naudotis Chartijos 18 straipsnyje garantuojama teise prašyti prieglobsčio šioje valstybėje narėje.

53

Konkrečiai kalbant, kaip Vengrija pripažino per posėdį Teisingumo Teisme, iš 2020 m. įstatymo 271 straipsnio 1 dalies c punkto a contrario matyti, kad trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kurie neteisėtai kirto Vengrijos sieną ir kurių laisvė atimta, neturi jokių galimybių prašyti prieglobsčio Vengrijoje. Viena vertus, pagal šį 271 straipsnį jie nėra atleisti nuo pareigos asmeniškai pateikti ketinimų pareiškimą Vengrijos ambasadai Belgrade arba Kyjive ir, kita vertus, jie praktiškai negali asmeniškai pateikti tokio ketinimų pareiškimo, kol atimta jų laisvė.

54

Vis dėlto Vengrija teigia, kad 2020 m. įstatymo 268–270 straipsniuose nustatyta tvarka pateisinama visuomenės sveikatos sumetimais, konkrečiau kalbant, kova su COVID‑19 pandemijos plitimu.

55

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip matyti iš Chartijos 35 straipsnio ir SESV 9 straipsnio, 114 straipsnio 3 dalies ir 168 straipsnio 1 dalies, aukštas žmonių sveikatos apsaugos lygis turi būti užtikrinamas nustatant ir įgyvendinant visas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Agenzia delle dogane e dei monopoli ir Ministero dell’Economia e delle Finanze, C‑452/20, EU:C:2022:111, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Kaip priminta šio sprendimo 47 punkte, pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį tik draudžiama valstybėms narėms nepagrįstai atidėlioti momentą, kai jų teritorijoje arba jų pasienyje gali būti prašoma tarptautinės apsaugos.

57

Vadinasi, pagal šį 6 straipsnį valstybėms narėms nedraudžiama išimties tvarka tarptautinės apsaugos prašymui taikyti specialių taisyklių, skirtų užkrečiamųjų ligų plitimui jų teritorijoje apriboti, jeigu šios taisyklės yra tinkamos tokiam tikslui įgyvendinti ir nėra jam neproporcingos.

58

Tačiau taip nėra 2020 m. įstatymo 268–270 straipsniuose nustatytos tvarkos atveju.

59

Dėl to, kad Vengrijoje gyvenantys arba į jos pasienį atvykę trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės yra priversti vykti į šios valstybės narės ambasadą Belgrade arba Kyjive, kad vėliau galėtų grįžti į Vengriją ir ten pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, akivaizdžiai neproporcingai pažeidžiama šių asmenų teisė paprašyti tarptautinės apsaugos iškart atvykus į Vengrijos pasienį, kaip numatyta Direktyvos 2013/32 6 straipsnyje, taip pat jų teisė likti šios valstybės narės teritorijoje, kol nagrinėjamas jų prašymas, kaip numatyta šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje.

60

Be to, šis įpareigojimas nepadeda pasiekti kovos su COVID‑19 pandemijos plitimu tikslo, nes trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės įpareigojami keliauti ir taip jie potencialiai susiduria su šia liga, o vėliau gali ją platinti Vengrijoje.

61

Taip pat pasakytina, kad ši valstybė narė Teisingumo Teisme neįrodė ir netgi netvirtino, kad trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, norintiems prašyti tarptautinės apsaugos Vengrijoje, šioje valstybėje negalėjo būti tinkamai taikoma jokia kita priemonė, skirta kovoti su COVID‑19 pandemijos plitimu.

62

Be kita ko, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2013/33 13 straipsnį valstybės narės gali reikalauti atlikti tarptautinės apsaugos prašytojų sveikatos patikrinimą visuomenės sveikatos sumetimais. Taip pat pagal nė vieną šios direktyvos ar Direktyvos 2013/32 nuostatą nedraudžiama šiems prašytojams taikyti atribojimo ar izoliacijos procedūros, skirtos užkirsti kelią užkrečiamos ligos plitimui, su sąlyga, kad šiomis procedūromis siekiama tokio tikslo tinkamai, proporcingai ir nediskriminuojant, ir jei užtikrinamos Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 dalyje ir 19 straipsnyje pripažįstamos prašytojų teisės.

63

Dar reikia pridurti, kad pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnio 4 dalį tarptautinės apsaugos prašymas gali būti pateiktas užpildant blanką ir kad pagal šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalies b punktą tarptautinės apsaugos prašytojo sveikatos problemos gali būti pagrindas nerengti asmeninio pokalbio dėl prašymo esmės. Bet kuriuo atveju tokį pokalbį turėtų būti galima surengti nuotoliniu būdu, kaip siūlo Komisija savo gairėse dėl prieglobsčio procedūrų įgyvendinimo kovojant su COVID‑19 pandemija (202/C 126/02) (OL C 126, 2020, p. 12).

64

Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia Vengrija, pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms leidžiama imtis priemonių, leidžiančių tinkamai suderinti trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės teisės paprašyti tarptautinės apsaugos jų teritorijoje arba pasienyje veiksmingumą ir kovą su užkrečiamosiomis ligomis.

65

Kadangi siekdama pateisinti 2020 m. įstatymo priėmimą Vengrija taip pat nurodo viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindus, pažymėtina, kad pagal SESV 72 straipsnį šios sutarties trečiosios dalies V antraštinės dalies nuostatos neatleidžia valstybių narių nuo pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą.

66

Nors valstybės narės turi teisę patvirtinti priemones, tinkamas jų teritorijoje viešajai tvarkai ir vidaus bei išorės saugumui užtikrinti, tai nereiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Sąjungos teisė. Kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, SESV aiškios nukrypti leidžiančios nuostatos, taikytinos esant viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui galinčioms pakenkti aplinkybėms, numatytos tik aiškiai apibrėžtais atvejais. Iš to negalima daryti išvados, kad SESV įtvirtinta bendra išimtis, pagal kurią visos viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais patvirtintos priemonės nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį (2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kt., C‑72/22 PPU, EU:C:2022:505, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

67

Be to, SESV 72 straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi būti aiškinama siaurai. Vadinasi, šis 72 straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę nukrypti nuo Sąjungos teisės nuostatų paprasčiausiai remiantis joms tenkančia atsakomybe už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą (2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kt., C‑72/22 PPU, EU:C:2022:505, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Todėl valstybė narė, nurodanti, jog taikytinas SESV 72 straipsnis, turi įrodyti būtinybę pasinaudoti šiame straipsnyje numatyta leidžiančia nukrypti nuostata, siekdama vykdyti atsakomybę už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 216 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Nagrinėjant šį ieškinį, Vengrija tik bendrai nurodė viešosios tvarkos ir vidaus saugumo sutrikdymo riziką, siekdama pagrįsti 2020 m. įstatymo suderinamumą su Sąjungos teise, ir neįrodė būtinybės nukrypti konkrečiai nuo iš Direktyvos 2013/32 6 straipsnio kylančių reikalavimų, atsižvelgiant į padėtį jos teritorijoje pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

70

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Vengrijos teritorijoje ar šios valstybės narės pasienyje esančių kai kurių trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės galimybę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą susiejusi su sąlyga, kad jie iš anksto turi pateikti ketinimų pareiškimą Vengrijos ambasadoje trečiojoje šalyje ir gauti kelionės dokumentą, leidžiantį jiems atvykti į Vengrijos teritoriją, Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2013/32 6 straipsnį.

71

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vengrija pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: