–

Liberty Lines SpA, atstovaujamos avvocati A. Abbamonte, F. Di Gianni, C. Morace, G. Pregno ir A. Scalini,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos procuratore dello Stato A. Berti Suman ir avvocato dello Stato F. Sclafani,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara, P. Ondrůšek, G. von Rintelen ir G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sąjungos teisės, susijusios su viešųjų paslaugų sutarčių dėl greitojo keleivių vežimo jūra sudarymu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Liberty Lines SpA ir Ministero delle Infrastrutture e dei Trasporti (Infrastruktūros ir transporto ministerija, Italija; toliau – MIT) ginčą dėl greitojo keleivių vežimo jūra paslaugų Mesinos sąsiauryje tarp Mesinos (Italija) ir Kalabrijos Redžo (Italija) uostų sutarties tiesioginio sudarymo su Bluferries Srl, nepaskelbus specialaus konkurso.

3

1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3577/92, taikančio laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas) (OL L 364, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 10), 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nuo 1993 m. sausio 1 d. laisvė teikti jūrų transporto paslaugas valstybėje narėje (jūrų kabotažą) suteikiama Bendrijos laivų savininkams, kurių laivai įregistruoti valstybėje narėje ir plaukioja su jos vėliava, jei šie laivai atitinka visas kabotažo vykdymo šioje valstybėje narėje sąlygas <…>“

4

Šio reglamento 2 straipsnyje nurodyta:

„Šiame reglamente:

5

Šio reglamento 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybė narė gali sudaryti su laivybos kompanijomis, teikiančiomis reguliarias paslaugas į salas, iš jų arba tarp jų, visuomenės aptarnavimo sutartis arba nustatyti joms visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus kaip sąlygą kabotažo paslaugoms teikti.

Kai valstybė narė sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis arba nustato visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus, neturi būti diskriminuojami jokie Bendrijos laivų savininkai.

2.   Nustatydamos visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus valstybės narės gali kelti reikalavimus tik dėl aptarnaujamų uostų, reguliarumo, tęstinumo, dažnumo, masto teikti paslaugą, imamų mokesčių ir laivo įgulos sukomplektavimo.

Atitinkamais atvejais visi Bendrijos laivų savininkai turi turėti galimybę gauti bet kokią kompensaciją už visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus.

<…>“

6

2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (OL L 315, 2007, p. 1) 1 straipsnio „Tikslas ir taikymo sritis“ 2 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas nacionalinėms ir tarptautinėms keleivinio geležinkelių bei kitų bėginių transporto rūšių ir kelių transporto viešosioms paslaugoms, išskyrus paslaugas, kurios teikiamos daugiausia dėl jų istorinės reikšmės arba dėl turizmo poreikių. Valstybės narės gali taikyti šį reglamentą keleivinio vidaus vandenų ir, nepažeidžiant <…> [R]eglamento (EEB) Nr. 3577/92 <…>, nacionalinių jūrų vandenų transporto viešosioms paslaugoms.“

7

Reglamento Nr. 1370/2007 2 straipsnio h punkte sąvoka „tiesioginis sutarties sudarymas“ apibrėžta kaip „viešųjų paslaugų sutarties sudarymas su tam tikru viešųjų paslaugų operatoriumi iš anksto neskelbiant konkurso“.

8

Šio reglamento 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, kompetentingos institucijos gali nuspręsti tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis, jei jos susijusios su geležinkelių transportu, išskyrus kitas bėgines transporto rūšis, pavyzdžiui metro ar tramvajus. <…>“

9

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2000 m. spalio 31 d.Decreto del Ministero dei Trasporti e della Navigazione, n o 138 T, recante rilascio a Ferrovie dello Stato – Società Trasporti e Servizi per Azioni la concessione ai fini della gestione dell’infrastruttura ferroviaria nazionale (Transporto ir laivybos ministerijos dekretas Nr. 138 T, kuriuo bendrovei Ferrovie dello Stato – Società Trasporti e Servizi per Azioni suteikiama nacionalinės geležinkelių infrastruktūros valdymo koncesija) (toliau – Dekretas Nr. 138 T/2000) 2 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad nagrinėjama koncesija suteikiama geležinkelių transportui jūrinėms jungtims tarp Italijos pusiasalio ir Sicilijos bei Sardinijos.

10

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2017 m. balandžio 24 d.Decreto‑legge n. 50 – Disposizioni urgenti in materia finanziaria, iniziative a favore degli enti territoriali, ulteriori interventi per le zone colpite da eventi sismici e misure per lo sviluppo (Dekretas-įstatymas Nr. 50, kuriuo nustatomos skubios finansinės priemonės, regioninės ar vietos valdžios iniciatyvos, kitos priemonės seisminių įvykių paveiktoms zonoms ir plėtros priemonės) (GURI, Nr. 95, 2017 m. balandžio 24 d. – paprastasis priedas Nr. 20), po pakeitimų pertvarkyto į 2017 m. birželio 26 d.Legge n. 96 (Įstatymas Nr. 96) (GURI, Nr. 144, 2017 m. birželio 23 d.) (toliau – Dekretas-įstatymas Nr. 50/2017), 47 straipsnio „Priemonės geležinkelių transportui“ 11bis dalyje numatyta:

„Siekiant padidinti keleivių vežimo geležinkeliais tarp Sicilijos ir Italijos pusiasalio lankstumą, [Dekreto Nr. 138 T/2000] 2 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta geležinkelių transporto jūrinėmis jungtimis paslauga gali būti teikiama ir panaudojant greituosius laivus, o jos teikimo modelis gali būti susijęs su vežimu geležinkeliais iš Sicilijos ir į ją, būtent vežimu abiem kryptimis maršrutais „Mesina–Vila San Džovanis“ ir „Mesina–Kalabrijos Redžas“, kuris turi būti vykdomas panaudojant galiojančiuose teisės aktuose numatytus išteklius, skirtus valstybės ir bendrovės Rete Ferroviaria italiana SpA programinės sutarties „paslaugų daliai“ įgyvendinti, nepažeidžiant joje numatytų paslaugų.“

11

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2016 m. balandžio 18 d.Decreto legislativo n. 50 – Codice dei contratti pubblici (Įstatyminis dekretas Nr. 50 – Viešųjų pirkimų kodeksas) (GURI, Nr. 91, 2016 m. balandžio 19 d. – paprastasis priedas Nr. 10) 17 straipsnio 1 dalies i punkte tarp konkrečių išimčių, kurioms netaikomos paslaugų pirkimo sutartys ir koncesijos, nurodytos keleivių vežimo geležinkeliais ar metro viešosios paslaugos.

12

2015 m. sausio 31 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtu pranešimu MIT pradėjo atvirojo konkurso procedūrą, siekdama trejų metų laikotarpiui sudaryti sutartį dėl greitojo keleivių vežimo jūra Mesinos sąsiauryje tarp Mesinos ir Kalabrijos Redžo uostų paslaugos. Numatoma šios sutarties vertė siekė 21025000 EUR. Remiantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi, sutartį buvo nuspręsta sudaryti su bendrove Ustica Lines SpA, kuri vėliau tapo Liberty Lines.

13

Atitinkama sutartis buvo sudaryta 2015 m. birželio 24 d., o paslauga pradėta teikti 2015 m. spalio 1 d. Šioje sutartyje taip pat buvo numatyta MIT galimybė pratęsti sutarties taikymą dar dvylikai mėnesių, jei bus pakankamai finansinių išteklių ir jei atitinkama perkančioji organizacija bus suinteresuota toliau teikti paslaugas.

14

2018 m. rugsėjo 14 d.Liberty Lines informavo MIT, kad sutartis netrukus nustos galioti, ir nurodė, kad nepratęsus sutarties taikymo nuo 2018 m. spalio 1 d. ji paslaugos nebeteiks. MIT į šį pranešimą neatsakė.

15

Vis dėlto nuo tos datos MIT nusprendė patikėti teikti šią paslaugą bendrovei Bluferries, kurios visos nuosavybės teisės priklauso Rete Ferroviaria Italiana (toliau – RFI), jau turinčiai koncesiją teikti šią paslaugą taip pat Mesinos sąsiauryje vykdomu maršrutu „Mesina–Vila San Džovanis“, nesurengus jokio konkurso. Liberty Lines užginčijo sprendimą sudaryti atitinkamą sutartį Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija).

16

Vykstant procesui tame teisme, viena vertus, paaiškėjo, kad sprendimą dėl sutarties sudarymo priėmė MIT, kurios 2018 m. rugsėjo 26 d. rašte, pasirašytame atitinkamo ministro, buvo nurodyta, kad 2018 m. spalio 1 d. pasibaigus su Liberty Lines sudarytai sutarčiai būtina užtikrinti atitinkamos vežimo jūra paslaugos tęstinumą ir kad šiuo tikslu „vežimo geležinkeliais tarp Sicilijos ir Italijos pusiasalio lankstumą“ galima užtikrinti „įtraukiant“ šią jūrinę jungtį į valstybės ir RFI programinę sutartį. Kita vertus, 2018 m. spalio 8 d. RFI atsakė MIT ir paprašė aptarti „esminius paslaugos teikimo elementus <…> siekiant ją pratęsti“, taip pat pažymėjo būtinybę „atnaujinti“ šią programinę sutartį.

17

Minėtas teismas atmetė Liberty Lines ieškinį ir iš esmės nusprendė, kad pagal 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (OL L 94, 2014, p. 243), ir Reglamentą Nr. 1370/2007 leidžiama tiesiogiai sudaryti tokias viešųjų paslaugų sutartis dėl geležinkelių transporto jūrinėmis jungtimis, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje. Tokią paslaugą reikėtų laikyti geležinkelių transporto paslauga, kurios sudarymui netaikoma pareiga skelbti kokį nors konkursą. Galimybę atitinkamą vežimo jūra paslaugą kvalifikuoti kaip geležinkelių transporto paslaugą lemia būtent Dekreto-įstatymo Nr. 50/2017 47 straipsnio 11bis dalis.

18

Liberty Lines dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, be kita ko, tvirtindama, kad šiuo atveju nėra jokios skubos, pateisinančios tiesioginį sutarties sudarymą, nes būtent MIT, nepratęsusi sutarties arba nepaskelbusi konkurso, savo neveikimu lėmė pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, ir kad atitinkama vežimo jūra paslauga negali būti prilyginta geležinkelių transporto paslaugai, nes Bluferries naudojo laivus su povandeniniais sparnais, t. y. laivus, neturinčius geležinkelio vagonams vežti reikalingų įrenginių.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia nuostata, kaip Dekreto-įstatymo Nr. 50/2017 47 straipsnio 11bis dalis, yra suderinama su Sąjungos teise. Jo manymu, pagal šią nuostatą pagrindinėje byloje nagrinėjama greitojo keleivių vežimo jūra paslauga nepagrįstai ir nepateikus jokių motyvų, ypač kiek tai susiję su „rinkos nepakankamumo“ patikrinimu, pašalinama iš viešųjų pirkimų taisyklių taikymo srities, pažeidžiant Reglamentą Nr. 3577/92. Be to, šia nuostata RFI, kaip nacionalinę geležinkelių infrastruktūrą valdančiai bendrovei, suteikiama speciali arba išimtinė teisė teikti šią transporto paslaugą. Dėl to RFI naudai galėtų būti suteikta priemonė, kuri reiškia valstybės pagalbą ir iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją.

20

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Sąjungos teisei, visų pirma laisvo paslaugų judėjimo ir paslaugų viešojo pirkimo procedūrų atvėrimo kuo didesnei konkurencijai principams, prieštarauja tokia nuostata, kaip [Dekreto-įstatymo Nr. 50/2017] 47 straipsnio 11bis dalis, pagal kurią:

21

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, viena vertus, antra prejudicinio klausimo dalis iš esmės susijusi su pagrindinėje byloje nagrinėjamo tiesioginio sutarties sudarymo poveikiu konkurencijai, nes ji bendrovei RFI „suteikia išimtinę teisę“ arba „gali suteikti išimtinę teisę“ teikti jūrinės jungties paslaugą tarp Sicilijos ir Italijos pusiasalio. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė nuostata gali būti laikoma šios bendrovės naudai skirta „valstybės pagalbos priemone, kuri iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją“.

22

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia jokios informacijos apie sutartį, tiesiogiai sudarytą turint tikslą teikti pagrindinėje byloje nagrinėjamą paslaugą, be kita ko, kiek tai susiję su kompensacija, kurią Italijos valdžios institucijos gali skirti įgyvendindamos šią sutartį, nors tokia informacija vis dėlto yra būtina, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą atsakymą į antrą klausimo dalį.

23

Šiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti prejudicinio klausimo antros dalies.

24

Kita vertus, kalbant apie pateikto klausimo pirmą dalį, reikia pažymėti, kad, nepaisant to, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame klausime nenurodo Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis, jo nuomone, gali būti draudžiama pateiktame klausime nurodyta nacionalinės teisės nuostata, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad tas teismas mano, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos greitojo keleivių vežimo jūra paslaugos patenka į Reglamento Nr. 3577/92 taikymo sritį, ir kad jam kyla klausimas, ar ši nacionalinė nuostata tiek, kiek pagal ją šiai paslaugų kategorijai netaikomos viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo taisyklės, pažeidžia Sąjungos teisę.

25

Vis dėlto, Italijos vyriausybės teigimu, vežimo jūra paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taip pat patenka į Reglamento Nr. 1370/2007 taikymo sritį, taigi, remiantis šio reglamento 5 straipsnio 6 dalimi, kompetentingos institucijos gali tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis dėl šios rūšies transporto.

26

Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį šis reglamentas taikomas nacionalinėms ir tarptautinėms keleivinio geležinkelių bei kitų bėginių transporto rūšių ir kelių transporto viešosioms paslaugoms. Be to, remiantis šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies antru sakiniu, valstybės narės gali jį taikyti ir keleivių vežimui „nacionalinių jūrų vandenų transportu“.

27

Taigi, iš esmės įmanoma, kad Reglamentas Nr. 1370/2007 būtų taikomas vežimui jūra greitaisiais laivais tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kurioje Dekreto-įstatymo Nr. 50/2017 47 straipsnio 11bis dalyje vežimas jūra greitaisiais laivais tam tikromis sąlygomis prilyginamas geležinkelių transportui.

28

Vis dėlto iš Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 2 dalies antro sakinio formuluotės taip pat matyti, kad šis reglamentas taikomas keleivių vežimui nacionalinių jūrų vandenų transportu „nepažeidžiant“ Reglamento Nr. 3577/92, taigi kolizijos atveju remiamasi pastarojo reglamento nuostatomis.

29

Taigi, reikia manyti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamentas Nr. 3577/92, visų pirma jo 1 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kuria siekiama vežimo jūra paslaugas prilyginti geležinkelių transporto paslaugoms, jei dėl tokio prilyginimo atitinkamai paslaugai netaikomos viešųjų pirkimų taisyklės, kurios kitu atveju jai būtų taikytinos.

30

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 3577/92 1 straipsnis aiškiai įtvirtina laisvo jūrų kabotažo paslaugų teikimo Sąjungoje principą (2001 m. vasario 20 d. Sprendimo Analir ir kt., C-205/99, EU:C:2001:107, 20 punktas ir 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑323/03, EU:C:2006:159, 43 punktas).

31

Remiantis šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, valstybė narė gali sudaryti su laivybos kompanijomis, teikiančiomis reguliarias paslaugas į salas, iš jų arba tarp jų, visuomenės aptarnavimo sutartis arba nustatyti joms visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus kaip sąlygą kabotažo paslaugoms teikti. Pagal šios nuostatos antrą pastraipą reikalaujama, kad, kai valstybė narė sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis arba nustato visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus, neturi būti diskriminuojami jokie Sąjungos laivų savininkai.

32

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nors sutartis dėl greitojo keleivių vežimo jūra Mesinos sąsiauryje tarp Mesinos ir Kalabrijos Redžo uostų paslaugos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta atviro konkurso būdu ir remiantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijumi, sutartis dėl tos paslaugos teikimo nuo 2018 m. spalio 1 d. nebuvo sudaryta konkurso būdu.

33

Reikia pažymėti, kad viešųjų pirkimų taisyklės viešųjų keleivinio vidaus vandenų transporto paslaugų atveju ir keleivinio geležinkelių bei kitų bėginių transporto rūšių paslaugų atveju nėra identiškos.

34

Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 6 dalyje be išankstinio kvietimo dalyvauti konkurse (t. y. kaip nurodyta šio reglamento 2 straipsnio h punkte) tam tikromis sąlygomis tiesiogiai sudaryti sutartis leidžiama tik geležinkelių transporto, išskyrus kitas bėgines transporto rūšis, pavyzdžiui, metro ar tramvajus, atveju.

35

Be to, kaip priminta šio sprendimo 31 punkte, Reglamento Nr. 3577/92 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad, kai valstybė narė sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis arba nustato visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus, neturi būti diskriminuojami jokie Sąjungos laivų savininkai, ir, priešingai nei Reglamente Nr. 1370/2007, joje nenumatyta tiesioginio sutarčių sudarymo galimybės.

36

Taigi, kadangi valstybės narės gali taikyti Reglamentą Nr. 1370/2007 keleiviniam vidaus vandenų transportui tik nepažeidžiant Reglamento Nr. 3577/92, viešojo keleivinio vandens kelių transporto sutarčių negalima sudaryti be išankstinio konkurso paskelbimo, kaip tai numatyta pastarajame reglamente.

37

Iš to matyti, kad negalima sutikti su tuo, jog nacionaline priemone tam tikros paslaugos perkvalifikuojamos, neatsižvelgiant į tikrąjį jų pobūdį, ir dėl to toms paslaugoms netaikomos taisyklės, kurios turi būti taikomos.

38

Tai ypač svarbu tada, kai dėl tokio perklasifikavimo sudaromos sąlygos tiesiogiai sudaryti sutartis dėl šių paslaugų teikimo neskelbiant konkurso, kuris kitu atveju būtų būtinas.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamentas Nr. 3577/92, visų pirma jo 1 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis siekiama vežimo jūra paslaugas prilyginti geležinkelių transporto paslaugoms, jei dėl tokio prilyginimo atitinkamai paslaugai netaikomos viešųjų pirkimų taisyklės, kurios kitu atveju jai būtų taikytinos.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 3577/92, taikantis laisvės teikti paslaugas principą jūrų transportui valstybėse narėse (jūrų kabotažas), visų pirma jo 1 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis,

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis siekiama vežimo jūra paslaugas prilyginti geležinkelių transporto paslaugoms, jei dėl tokio prilyginimo atitinkamai paslaugai netaikomos viešųjų pirkimų taisyklės, kurios kitu atveju jai būtų taikytinos.