–

Colt Technology Services SpA, atstovaujamos avvocati F. Fioretti, M. Giustiniani ir N. Moravia,

–

Wind Tre SpA, atstovaujamos avvocati B. Caravita di Toritto, S. Fiorucci ir R. Santi,

–

Telecom Italia SpA, atstovaujamos avvocati D. Gallo, G. Vercillo ir A. Zoppini,

–

Vodafone Italia SpA, atstovaujamos avvocati S. D’Ercole, N. Palombi ir F. Pignatiello,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato C. Colelli, G. Galluzzo ir P. Gentili,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Malferrari ir P. Messina,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18, 26, 49, 54 ir 55 straipsnių, 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas (OL L 321, 2018, p. 36), 3 ir 13 straipsnių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 ir 52 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant, pirma, Colt Technology Services SpA, Wind Tre SpA, Telecom Italia SpA ir Vodafone Italia SpA (toliau kartu – suinteresuotieji telekomunikacijų operatoriai) ginčą su Ministero della Giustizia (Teisingumo ministerija, Italija), Ministero dello Sviluppo economico (Ekonominės plėtros ministerija, Italija) ir Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ekonomikos ir finansų ministerija, Italija), taip pat kai kuriais atvejais su Procura Generale della Repubblica presso la Corte d’appello di Reggio Calabria (generalinė prokuratūra prie Kalabrijos Redžo apeliacinio teismo, Italija), Procura della Repubblica presso il Tribunale di Cagliari (prokuratūra prie Kaljario teismo, Italija), Procura della Repubblica presso il Tribunale di Roma (prokuratūra prie Romos teismo, Italija) ir Procura della Repubblica presso il Tribunale di Locri (prokuratūra prie Lokrio teismo, Italija), ir, antra, Ministero della Giustizia (Teisingumo ministerija), Ministero dello Sviluppo economico (Ekonominės plėtros ministerija), Procura Generale della Repubblica presso la Corte d’appello di Reggio Calabria (generalinė prokuratūra prie Kalabrijos Redžo apeliacinio teismo), Procura della Repubblica presso il Tribunale di Cagliari (prokuratūra prie Kaljario teismo) ir Procura della Repubblica presso il Tribunale di Roma (prokuratūra prie Romos teismo) ginčą su Wind Tre SpA dėl nacionalinės teisės aktų, kuriais visi nacionalinėje teritorijoje veikiantys telekomunikacijų operatoriai, teisminių institucijų reikalavimu, įpareigojami už metinį fiksuotąjį mokestį teikti telekomunikacijų perimties paslaugas.

3

Direktyvos 2018/1972 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„[2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)] <…> buvo iš esmės keičiamos. Kadangi tas direktyvas reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo tos direktyvos turėtų būti išdėstytos nauja redakcija.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnio „Bendrieji tikslai“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis, nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos imtųsi visų pagrįstų priemonių, kurios yra būtinos ir proporcingos siekiant 2 dalyje nustatytų tikslų. <…>

<…>

2.   Šios direktyvos kontekste nacionalinės reguliavimo ir kitos kompetentingos institucijos, taip pat [Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucija (BEREC)], [Europos] Komisija ir valstybės narės siekia kiekvieno iš toliau nurodytų bendrųjų tikslų, kurie yra išdėstyti netaikant pirmumo tvarkos:

<…>

5

Minėtos direktyvos 12 straipsnio „Elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrasis leidimas“ 1 dalies pirmame sakinyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų.“

6

Direktyvos 2018/1972 13 straipsnis „Su bendruoju leidimu ir radijo spektro bei numeracijos išteklių naudojimo teisėmis siejamos sąlygos ir specifiniai įpareigojimai“ suformuluotas taip:

„1.   Bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, radijo spektro naudojimo teisėms ir numeracijos išteklių naudojimo teisėms gali būti taikomos tik I priede išvardytos sąlygos. Tokios sąlygos turi būti nediskriminacinės, proporcingos ir skaidrios. <…>

<…>

3.   Bendrajame leidime nurodomos tik tos sąlygos, kurios yra skirtos tam sektoriui ir nustatytos I priedo A, B ir C dalyse; jame neturi būti dubliuojamos sąlygos, taikomos įmonėms pagal kitus nacionalinės teisės aktus.

<…>“

7

Šios direktyvos I priedo A dalyje, kaip matyti iš jos pavadinimo, nurodytos „Bendrosios sąlygos, kurias galima nustatyti bendrajam leidimui“. Tarp jų 4 punkte nurodyta tokia sąlyga:

„Leidimas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms teisėtai perimti informaciją pagal [2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1)] ir [2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514)].“

8

Pagal Direktyvos 2018/1972 125 straipsnį nuo 2020 m. gruodžio 21 d. šia direktyva panaikinta, be kita ko, Direktyva 2002/20, kuri buvo iš dalies pakeista 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, 2009, p. 37) (toliau – Direktyva 2002/20), ir Direktyva 2002/21, iš dalies pakeista Direktyva 2009/140 (toliau – Direktyva 2002/21), o nuorodos į direktyvas 2002/20 ir 2002/21 laikomos nuorodomis į Direktyvą 2018/1972 ir skaitomos pagal jos XIII priede pateiktą atitikties lentelę.

9

Pagrindinių bylų aplinkybėms taikomos redakcijos 2003 m. rugpjūčio 1 d.decreto legislativo n. 259 – Codice delle comunicazioni elettroniche (Įstatyminis dekretas Nr. 259 dėl Elektroninių ryšių kodekso) (GURI, Nr. 214, 2003 m. rugsėjo 15 d., toliau – Elektroninių ryšių kodeksas) 28 straipsnio „Bendrojo leidimo ir radijo dažnių bei numerių naudojimo teisių sąlygos“ 1 dalyje nustatyta:

„Bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas, radijo dažnių naudojimo teisėms ir numerių naudojimo teisėms gali būti taikomos tik 1 priedo A, B ir C dalyse išvardytos sąlygos. Tokios sąlygos yra nediskriminacinės, proporcingos ir skaidrios, o suteikiant radijo dažnių naudojimo teises jos turi atitikti šio kodekso 14 straipsnį. Bendrajam leidimui visada taikoma 1 priedo A dalies 11 sąlyga.“

10

Minėtame 1 priede pateiktas išsamus sąrašas sąlygų, kurios gali būti nustatytos bendrajam leidimui (A dalis), teisėms naudoti radijo dažnius (B dalis) ir teisėms naudoti numerius (C dalis). Priedo A dalies 11 punkte, be kita ko, nurodyta sąlyga „užtikrinti paslaugas teisėsaugos tikslais, nurodytais [Elektroninių ryšių] kodekso 96 straipsnyje, nuo pat veiklos pradžios“.

11

Šio kodekso 96 straipsnyje „Privalomos paslaugos“ nustatyta:

„1.   Operatoriai privalo suteikti paslaugas teisėsaugos tikslais, gavę kompetentingų teisminių institucijų prašymus perimti ir suteikti informaciją; dėl laikotarpių ir būdų reikia susitarti su tomis institucijomis, kol bus patvirtintas 2 dalyje nurodytas dekretas.

2.   Suderinus su ekonomikos ir finansų ministru, teisingumo ministro ir ekonominės plėtros ministro dekrete, kuris turi būti priimtas vėliausiai iki 2017 m. gruodžio 31 d., siekiant nustatyti metinį fiksuotąjį mokestį už 1 dalyje nurodytas privalomas paslaugas, peržiūrimi kainoraščio, pateikto 2001 m. balandžio 26 d.Ministro delle Comunicazioni [(ryšių ministras, Italija)] dekrete, paskelbtame 2001 m. gegužės 7 d. GURI Nr. 104, elementai. Dekrete:

<…>“

12

Laikantis 96 straipsnio 2 dalies, 2017 m. gruodžio 28 d.decreto interministeriale del Ministro della giustizia e del Ministro dello sviluppo economico di concerto con il Ministro dell’economia e delle finanze – Disposizione di riordino delle spese per le prestazioni obbligatorie di cui all’articolo 96 del decreto legislativo no 259 del 2003 (tarpministerinis dekretas, kurį, suderinę su ekonomikos ir finansų ministru, priėmė teisingumo ministras ir ekonominės plėtros ministras – Išlaidų už privalomas paslaugas perskirstymo taisyklės, nurodytos 2003 m. Įstatyminio dekreto Nr. 259 96 straipsnyje, GURI, Nr. 33, 2018 m. vasario 9 d., toliau – 2017 m. gruodžio 28 d. tarpministerinis dekretas) buvo nustatytos telekomunikacijų operatorių teikiamos privalomos paslaugos ir atitinkami tarifai.

13

Pagal Italijos teisę, būtent Elektroninių ryšių kodekso 96 straipsnį, teisminių institucijų reikalavimu, telekomunikacijų operatoriai privalo vykdyti ryšių (balso, kompiuterinių, telematinių ir duomenų) srautų perimties operacijas už metinį fiksuotąjį mokestį.

14

Vykdydami savo veiklą suinteresuotieji telekomunikacijų operatoriai privalėjo atlikti tokias perimties operacijas. Pagal šio 96 straipsnio 2 dalį jų už šias paslaugas gautos sumos, iš pradžių nustatytos 2001 m. balandžio 26 d. ryšių ministro dekretu, buvo pakeistos 2017 m. gruodžio 28 d. tarpministeriniu dekretu.

15

Remiantis šia nuostata, šis pakeitimas, be kita ko, sumažino su nurodytomis perimties operacijomis susijusių sąnaudų kompensavimą mažiausiai 50 %.

16

Suinteresuotieji telekomunikacijų operatoriai Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) paduotais atskirais skundais prašė panaikinti 2017 m. gruodžio 28 d. tarpministerinį dekretą; jie teigė, kad kompensacijos, kurias Italijos valdžios institucijos turi jiems skirti pagal šį dekretą, nepadengia visų sąnaudų, patiriamų teikiant privalomas paslaugas, susijusias su kompetentingų nacionalinių teisminių institucijų nurodymu atliekamu elektroninių ryšių perėmimu.

17

2019 m. balandžio 9 d. sprendimais Nr. 4594/2019, 4596/2019, 4600/2019 ir 4604/2019 šis teismas atmetė skundus, motyvuodamas tuo, jog neįrodyta, kad šiame dekrete nustatytų tarifų nepakanka vykdant perimties operacijas operatorių patiriamoms sąnaudoms kompensuoti.

18

Suinteresuotieji telekomunikacijų operatoriai ir, kiek tai susiję su Sprendimu Nr. 4604/2019, kuriuo Wind Tre skundas buvo iš dalies patenkintas dėl kitų priežasčių, Teisingumo ministerija, Ekonominės plėtros ministerija, generalinė prokuratūra prie Kalabrijos Redžo apeliacinio teismo, prokuratūra prie Kaljario teismo ir prokuratūra prie Romos teismo pateikė apeliacinius skundus dėl šių sprendimų Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19

2020 m. vasario 13 d. sprendimu šis teismas pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl SESV 18, 26 ir 102 bei paskesnių straipsnių išaiškinimo. 2020 m. lapkričio 26 d. Nutartimi Colt Technology Services ir kt. (C‑318/20, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:969) šis prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas, nes neatitiko Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatytų reikalavimų,

20

Atnaujinęs pagrindinių bylų nagrinėjimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, kaip paskutinės instancijos teismas, turi iš naujo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad būtų tiksliai išaiškinta jo nagrinėjamose bylose reikšminga Sąjungos teisė.

21

Šiuo klausimu jis nurodo abejojantis dėl Direktyvos 2008/1972 13 straipsnio ir tam tikrų Sąjungos pirminės teisės normų sąveikos.

22

Jis patikslina, jog suinteresuotieji telekomunikacijų operatoriai jam pareiškė, kad ginčijami nacionalinės teisės aktai, pirma, lemia diskriminaciją dėl įmonės dydžio, nes mažos įmonės proporcingai mažiau nukenčia nei stambieji ūkio subjektai. Antra, tariamai sukuriama diskriminacija dėl pilietybės, nes Italijoje neįsteigtoms įmonėms sudaromos palankesnės sąlygos, palyginti su Italijoje įsteigtais ūkio subjektais. Trečia, teigiama, kad šiais teisės aktais Sąjungos lygmeniu iškraipoma konkurencija, nes dėl jų užsienio ūkio subjektams atsiranda nepagrįsta struktūrinė kliūtis patekti į Italijos rinką. Ketvirta, tariamai pažeidžiama teisė laisvai verstis komercine veikla, nes ginčijamais teisės aktais iš esmės atimami privačių ūkio subjektų verslumo pajėgumai, o tai yra neproporcinga nurodytam bendrojo intereso tikslui.

23

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis Direktyvos 2018/1972 13 straipsniu ir I priedu, bendrasis leidimas teikti elektroninių ryšių paslaugas pagal nacionalinę teisę gali būti susietas su sąlyga teisminės valdžios institucijų nurodymu vykdyti pranešimų perėmimą ir kad vienintelė šiame 13 straipsnyje bendrai numatyta riba yra ta, kad nustatytos sąlygos turi būti nediskriminacinės, proporcingos ir skaidrios.

24

Taigi, jis laikosi nuomonės, kad nei pagal taikomą Sąjungos antrinę teisę, nei pagal bendruosius SESV principus, kuriais remiasi suinteresuotieji telekomunikacijų operatoriai, nereikalaujama atlyginti visų vykdant tokį perėmimą operatorių faktiškai patirtų sąnaudų, todėl pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta visiško kompensavimo, o galimos kompensacijos peržiūrėjimas susietas su tikslu sumažinti išlaidas.

25

Konkrečiai kalbant, jis pabrėžia, kad Elektroninių ryšių kodekse bendrai numatyti tarifai yra visiškai panašūs visiems Italijoje paslaugas teikiantiems ūkio subjektams, juos administracija turi apskaičiuoti atsižvelgdama į sąnaudų pokyčius, technologijos pažangą, dėl kurios tam tikros paslaugos atpigo, taip pat į tai, kad šiomis paslaugomis siekiama viršesnio viešojo intereso tikslų, jas gali teikti tik telekomunikacijų operatoriai ir šie tarifai yra vieši. Taigi pagrindinėse bylose nagrinėjama bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas nustatyta sąlyga yra nediskriminacinė, proporcinga ir skaidri, kaip to reikalaujama pagal nurodytą 13 straipsnį. Be to, bet kuriuo atveju nurodytam pranešimų perėmimui būtinų išteklių teikimas yra su elektroninių ryšių paslaugų teikimo komercine veikla neišvengiamai susijusios sąnaudos, nes šiuo metu tokių paslaugų teikimui būtina gauti bendrąjį leidimą, o jam nustatyta ginčijama sąlyga.

26

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal SESV 18, 26, 49, 54 ir 55 straipsnius, [Direktyvos 2018/1972] 3 ir 13 straipsnius, taip pat [Chartijos] 16 ir 52 straipsnius draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais, deleguojant administracinei institucijai uždavinį nustatyti kompensaciją, skiriamą telekomunikacijų operatoriams už privalomą ryšių srautų perėmimo veiklą, vykdomą teisminės institucijos reikalavimu, neįpareigojama laikytis visų sąnaudų, kurių tokios veiklos operatoriai faktiškai patyrė ir tinkamai pagrindė dokumentais, kompensavimo principo, be to, administracinė institucija įpareigojama siekti sąnaudų taupymo, palyginti su ankstesniais kompensacijos apskaičiavimo kriterijais?“

27

Italijos vyriausybė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Pirma, ji teigia, kad Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nenurodė jokių pagrįstų abejonių dėl taikytino Sąjungos teisės aiškinimo, todėl ji pasinaudojo SESV 267 straipsnyje numatytu prejudicinio sprendimo mechanizmu, priešingai tam, ką Teisingumo Teismas neseniai nurodė 2021 m. spalio 6 d. Sprendime Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799). Antra, jos teigimu, pateiktas klausimas yra hipotetinis. Iš tiesų Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) tariamai nenurodė faktinių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad nagrinėjamame teisės akte nustatytų tarifų nepakanka operatorių sąnaudoms atlyginti. Pateiktas klausimas būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei tarifai būtų nerentabilūs.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionalinis teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami teismine tvarka, žinoma, gali, laikydamasis 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799) 40–46 punktuose nurodytų sąlygų, nesikreipti į Teisingumo Teismą su klausimu dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ir jį išspręsti pats, jeigu teisingas Sąjungos teisės aiškinimas yra toks akivaizdus, kad nelieka jokių pagrįstų abejonių (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑561/19, EU:C:2021:799, 39 ir 47 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

29

Vis dėlto tariamas atsakymų į pateiktus klausimus aiškumas visiškai netrukdo nacionaliniam teismui kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo UGT-Rioja ir kt., C‑428/06–C‑434/06, EU:C:2008:488, 42 ir 43 punktus).

30

Be to, tiek, kiek Italijos vyriausybė teigia, kad pateiktas klausimas yra hipotetinis, nes, jos nuomone, jis grindžiamas klaidinga prielaida, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamame nacionaliniame teisės akte numatytos kompensacijos neleidžia padengti atitinkamų ūkio subjektų faktiškai patiriamų sąnaudų, reikia priminti, kad, vykstant procesui pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės akto išaiškinimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi Teisingumo Teismas negali abejoti faktine prielaida, kuria grindžiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

31

Taigi nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo Teisingumo Teismas gali tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2022 m. spalio 27 d. Sprendimo Climate Corporation Emissions Trading, C‑641/21, EU:C:2022:842, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad tiek, kiek pateiktas klausimas susijęs su SESV 18, 26, 49, 54 ir 55 straipsnių ir Chartijos 16 ir 52 straipsnių išaiškinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė nei priežasčių, dėl kurių jam kilo abejonių dėl šių nuostatų aiškinimo, nei ryšio, kurį jis įžvelgė tarp šių nuostatų ir pagrindinėse bylose taikomų nacionalinės teisės aktų, todėl Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktą klausimą, kiek jis susijęs su šiomis nuostatomis. Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kiek jis susijęs su Direktyvos 2018/1972 nuostatomis, nurodytos ne tik reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, bet ir priežastys, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų dėl jų. Be to, ryšys tarp šių klausimų ir pagrindinių bylų dalyko, kurio tikrumas, beje, neginčijamas, aiškiai matyti iš šio prašymo.

33

Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kiek jis susijęs su Direktyva 2018/1972, yra priimtinas.

34

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2018/1972 nuostatas. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėse bylose taikytinais nacionalinės teisės aktais buvo perkelta iki Direktyvos 2018/1972 galiojusi Direktyva 2002/20, kuri pagal Direktyvos 2018/1972 125 straipsnį buvo panaikinta ir pakeista tik nuo 2020 m. gruodžio 21 d., t. y. po to, kai buvo priimtas 2017 m. gruodžio 28 d. tarpministerinis dekretas ir atitinkami telekomunikacijų operatoriai padavė skundus Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) dėl šio dekreto panaikinimo.

35

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai konstatuotų, kad pagrindinėms byloms taikoma Direktyva 2002/20, reikia pažymėti, kad šiame sprendime pateiktas atsakymas gali būti taikomas šiam ankstesniam teisės aktui. Iš tiesų, kaip matyti iš Direktyvos 2018/1972 1 konstatuojamosios dalies, šia direktyva, be kita ko, buvo išdėstytos nauja redakcija keturios ankstesnės direktyvos, reglamentavusios elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų sektorių, įskaitant Direktyvą 2002/20, tačiau nebuvo pakeistas šioje byloje reikšmingų nuostatų, kurių išaiškinimas būtinas siekiant išspręsti pagrindines bylas, tekstas, kontekstas ar tikslas.

36

Konkrečiai kalbant, Direktyvos 2018/1972 13 straipsnio 1 dalies pirmas ir antras sakiniai ir 3 dalis, taip pat jos I priedo A dalies 4 punktas, nedarant nagrinėjamam atvejui reikšmingų esminių pakeitimų, pakartoja atitinkamai Direktyvos 2002/20 6 straipsnio 1 ir 3 dalių bei priedo A dalies 11 punkto nuostatas.

37

Be to, iš dviejų Direktyvos 2018/1972 nuostatų, nurodytų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime, tik 13 straipsnis yra tiesiogiai reikšmingas sprendžiant ginčą pagrindinėse bylose, net jei nagrinėjant šį klausimą reikia atsižvelgti į šios direktyvos 3 straipsnyje nustatytus tikslus. Tačiau būtent jos I priedo A dalies 4 punkte numatyta sąlyga, kuria remiantis buvo priimti pagrindinėse bylose nagrinėjami nacionalinės teisės aktai.

38

Taigi reikia konstatuoti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2018/1972 13 straipsnis, siejamas su jos 3 straipsniu, ir I priedo A dalies 4 punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nereikalaujama visiškai kompensuoti sąnaudų, kurių elektroninių ryšių paslaugų teikėjai faktiškai patiria sudarydami sąlygas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms teisėtai perimti elektroninius pranešimus.

39

Remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatas reikia atsižvelgti ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus (2022 m. birželio 20 d. Sprendimo London Steam-Ship Owners’ Mutual Insurance Association, C‑700/20, EU:C:2022:488, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Reikia priminti, kad Direktyvos 2018/1972 13 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad bendrajam leidimui teikti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas gali būti taikomos tik šios direktyvos I priede išvardytos sąlygos, o antrame šios nuostatos sakinyje nurodyta, kad šios sąlygos turi būti nediskriminacinės, proporcingos ir skaidrios. Be to, šio straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad bendrajame leidime nurodomos tik tos sąlygos, kurios yra skirtos atitinkamam sektoriui ir nustatytos nurodytos direktyvos I priedo A–C dalyse. Šios A dalies, kurioje išvardytos bendrosios sąlygos, kurias galima nustatyti bendrajam leidimui, 4 punkte tarp šių sąlygų nurodytas leidimas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms teisėtai perimti informaciją.

41

Iš šių nuostatų teksto matyti, kad, be valstybėms narėms, kurios nusprendžia bendrąjį leidimą teikti elektroninių ryšių tinklus arba paslaugas susieti su Direktyvos 2018/1972 I priedo A dalies 4 punkte įtvirtinta sąlyga, nustatytos pareigos užtikrinti nediskriminacinį, proporcingą ir skaidrų šios sąlygos taikymą, Sąjungos teisės aktų leidėjas atitinkamoms valstybėms narėms nenustatė pareigos ir neatmetė galimybės kompensuoti sąnaudas, kurių suinteresuotosios įmonės galėtų patirti sudarydamos sąlygas šioje nuostatoje numatytam teisėtam perėmimui.

42

Taigi, kadangi Direktyvoje 2018/1972 šiuo klausimu nieko nepatikslina, valstybės narės turi diskreciją šioje srityje. Vadinasi, šios direktyvos 13 straipsnis ir jos I priedo A dalies 4 punktas negali būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas valstybės narės įpareigotos numatyti šių galimų sąnaudų kompensavimą, juo labiau – visišką.

43

Tokį šių nuostatų aiškinimą patvirtina jų kontekstas ir Direktyva 2018/1972 siekiami tikslai. Konkrečiai kalbant, pirma, nors šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, kuriame pakartojamas Direktyvos 2002/20 3 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio turinys, numatyta, kad valstybės narės užtikrina laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad šia laisve galima naudotis tik laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų. Taigi iš to negali kilti valstybių narių kompensavimo pareiga, priešingai, nei teigia suinteresuotieji telekomunikacijų operatoriai.

44

Antra, reikia konstatuoti, kad tokia pareiga taip pat negali būti kildinama iš Direktyvos 2018/1972 3 straipsnyje nurodytų bendrųjų tikslų, kurių įgyvendinimą valstybės narės turi prižiūrėti veikdamos per nacionalines reguliavimo ir kitas kompetentingas institucijas. Tai pasakytina, be kita ko, apie 3 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą tikslą skatinti konkurenciją elektroninių ryšių paslaugų teikimo srityje ir tos pačios nuostatos c punkte numatytą tikslą plėsti vidaus rinką; anksčiau šie tikslai iš esmės buvo numatyti Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Iš jų formuluočių nematyti jokio Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimo apriboti valstybių narių diskreciją įgyvendinti Direktyvos 2018/1972 I priedo A dalies 4 punkte numatytą sąlygą daugiau, nei tai daroma šio sprendimo 41 ir 42 punktuose primintais reikalavimais.

45

Taigi, kadangi šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, tam, kad pagal Direktyvos 2018/1972 13 straipsnį, siejamą su jos 3 straipsniu, ir I priedo A dalies 4 punktą, nebūtų draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, pagal kuriuos nereikalaujama visiškai kompensuoti sąnaudų, kurių elektroninių ryšių paslaugų teikėjai faktiškai patiria sudarydami sąlygas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms teisėtai perimti elektroninius pranešimus, šie teisės aktai turi atitikti šiuos principus.

46

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad, pirma, pagrindinėse bylose nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatytos kompensacijos, susijusios su Italijoje bendrajam leidimui nustatyta sąlyga leisti teisėtai perimti informaciją, kurios atitiktis Direktyvai 2018/1972 neginčijama, yra panašios visiems elektroninių ryšių paslaugas Italijoje teikiantiems ūkio subjektams, nes kompensacijos skaičiuojamos remiantis fiksuoto dydžio vienetiniais tarifais, nustatytais pagal suteiktos perimties paslaugos rūšį.

47

Antra, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal taikytinus Italijos teisės aktus administracija turi apskaičiuoti šiuos tarifus, atsižvelgdama į atitinkamo sektoriaus technologijų pažangą, dėl kurios tam tikros paslaugos atpigo, į tai, kad šios paslaugos yra būtinos siekiant viršesnio viešojo intereso bendrųjų tikslų ir jas gali teikti tik telekomunikacijų operatoriai.

48

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad pagal tuos pačius teisės aktus šie tarifai nustatomi formaliu administraciniu aktu, kuris yra skelbiamas ir su kuriuo galima laisvai susipažinti.

49

Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad pagrindinėse bylose nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, kiek juose numatytos ginčijamos kompensacijos, iš tiesų yra nediskriminaciniai, proporcingi ir skaidrūs, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50

Be to, kadangi šiam teismui taip pat kyla klausimas, ar valstybė narė, numačiusi kompensuoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjams patiriamas sąnaudas, kai pagal Direktyvą 2018/1972 jie sudaro sąlygas teisėtai perimti informaciją, gali, siekdama mažinti viešąsias išlaidas, sumažinti anksčiau patvirtintų kompensacijų dydį, reikia pridurti, kad, atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą diskreciją įgyvendinti šios direktyvos I priedo A dalies 4 punkte numatytą sąlygą, pagal šią direktyvą nedraudžiamas toks sumažinimas, jeigu nagrinėjami nacionalinės teisės aktai yra nediskriminaciniai, proporcingi ir skaidrūs.

51

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2018/1972 13 straipsnis, siejamas su jos 3 straipsniu, ir I priedo A dalies 4 punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nereikalaujama visiškai kompensuoti sąnaudų, kurių elektroninių ryšių paslaugų teikėjai faktiškai patiria sudarydami sąlygas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms teisėtai perimti elektroninius pranešimus, jeigu šie teisės aktai yra nediskriminaciniai, proporcingi ir skaidrūs.

52

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1972 kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas, 13 straipsnis, siejamas su jos 3 straipsniu, ir I priedo A dalies 4 punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nereikalaujama visiškai kompensuoti sąnaudų, kurių elektroninių ryšių paslaugų teikėjai faktiškai patiria sudarydami sąlygas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms teisėtai perimti elektroninius pranešimus, jeigu šie teisės aktai yra nediskriminaciniai, proporcingi ir skaidrūs.