1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Jushi Egypt for Fiberglass Industry SAE prašo panaikinti 2020 m. birželio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2020/870, kuriuo importuojamiems Egipto kilmės ištisinių gijų stiklo pluošto produktams nustatomas galutinis kompensacinis muitas, galutinai surenkamas laikinasis kompensacinis muitas ir taikomas registruotiems importuojamiems Egipto kilmės ištisinių gijų stiklo pluošto produktams nustatytas galutinis kompensacinis muitas (OL L 201, 2020, p. 10; toliau – ginčijamas įgyvendinimo reglamentas), kiek jis su ja susijęs.

2

Ieškovė yra pagal Egipto Arabų Respublikos teisės aktus įsteigta bendrovė, jos akcininkai yra Kinijos subjektai. Ieškovės veiklą sudaro tam tikrų austų ar siūtų stiklo pluošto medžiagų (toliau – SPM) ir ištisinių gijų stiklo pluošto produktų (toliau – SPP) gamyba ir eksportas; pastarieji yra pagrindinė žaliava, naudojama SPM gaminti. Šie produktai parduodami visų pirma Europos Sąjungoje.

3

Ieškovė yra įsteigta Kinijos ir Egipto Sueco (Egiptas) ekonominio ir prekybos bendradarbiavimo zonoje (toliau – Sueco EPB zona). Sueco EPB zoną kartu įsteigė Egipto Arabų Respublika ir Kinijos Liaudies Respublika. Jos šaknys siekia dar XX a. paskutinį dešimtmetį. 1997 m. Kinijos ir Egipto ministrai pirmininkai pasirašė susitarimo memorandumą, jame abi šalys susitarė „bendradarbiauti kuriant laisvąją ekonominę zoną šiaurinėje Sueco kanalo dalyje“.

4

2002 m. Egipto vyriausybė didesnę 20 km2 geografinę teritoriją, kurioje buvo Sueco EPB zona, priskyrė specialiajai ekonominei zonai, todėl šiai zonai taikomas Egipto įstatymas Nr. 83/2002 dėl specialiųjų ekonominių zonų (toliau – Įstatymas Nr. 83/2002).

5

Vėliau Kinijos ir Egipto valstybės subjektai įsteigė bendrovę Egypt TEDA Investment Co. (toliau – Egypt TEDA); Kinijos vyriausybei atiteko 80 % akcijų, o Egipto vyriausybei – 20 % akcijų.

6

2012 m. Egipto Prezidentas per oficialų vizitą Kinijoje pareiškė, kad Sueco EPB zona yra pagrindinis dvišalio šių dviejų šalių bendradarbiavimo projektas. Jis taip pat išreiškė viltį, kad vis daugiau Kinijos bendrovių investuos Sueco EPB zonoje, taigi dalyvaus Egipto ekonomikos gaivinimo programoje.

7

2013 m. Sueco EPB zonos plėtrai buvo numatyta 6 km2 pagal Egypt TEDA ir Egipto valdžios institucijų pasirašytą sutartį. Nuo tada Sueco EPB zona buvo plėtojama pagal Kinijos „Sausumos ir jūros kelių“ iniciatyvą (angl. Belt and Road Initiative). Šioje iniciatyvoje, kaip nurodyta 2015 m. gegužės 13 d. Kinijos Valstybės Tarybos gairėse dėl tarptautinės gamybos pajėgumų stiprinimo ir bendradarbiavimo įrangos gamybos srityje, numatyta, kad „užsienyje įsteigtos“ bendrovės gali pasinaudoti fiskalinės ir mokestinės paramos politika, lengvatinėmis paskolomis, finansine parama sindikuotosiomis paskolomis, eksporto kreditais, projektų finansavimu, kapitalo investicijomis ir eksporto kredito draudimu.

8

2015 m. šio sprendimo 4 punkte nurodyta specialioji ekonominė zona (įskaitant Sueco EPB zoną) buvo oficialiai įtraukta į platesnę Sueco kanalo ekonominę zoną (toliau – Sueco ekonominė zona), apimančią Sueco kanalo teritoriją, kuriai taikomas Įstatymas Nr. 83/2002, vadovaujantis Egipto patvirtintu Sueco kanalo koridoriaus plėtros planu.

9

2016 m. Kinijos ir Egipto prezidentai oficialiai pradėjo Sueco EPB zonos plėtros 6 km2 projektą, o 2016 m. sausio 21 d. pasirašė Kinijos vyriausybės ir Egipto vyriausybės susitarimą (toliau – 2016 m. Bendradarbiavimo susitarimas), jame išsamiau paaiškinta Sueco EPB zonos svarba ir teisinis statusas.

10

Pagal 2016 m. Bendradarbiavimo susitarimą abi vyriausybės kartu vysto Sueco EPB zoną. Jos tai daro atsižvelgdamos į savo atitinkamas nacionalines strategijas, t. y. Kinijos „Sausumos ir jūros kelių“ iniciatyvą ir Egipto Sueco kanalo koridoriaus plėtros planą. Tuo tikslu Egipto vyriausybė suteikia žemės sklypų, darbo jėgą ir tam tikrų mokesčių lengvatų, o zonoje veikiančios Kinijos bendrovės vykdo gamybą naudodamos savo išteklius ir skirdamos savo vadovus. Kad būtų padengtos Egiptui trūkstamos lėšos, Kinijos vyriausybė taip pat remia šį projektą suteikdama reikiamus finansinius išteklius Egypt TEDA ir Kinijos bendrovėms, veikiančioms Sueco EPB zonoje.

11

2019 m. balandžio 24 d. Komisija gavo skundą (jį 71 % visų Sąjungoje pagaminančių gamintojų vardu pateikė įstojusi į bylą šalis – Association des producteurs de fibres de verre européens (APFE) (Europos stiklo pluošto gamintojų asociacija); jame teigiama, kad Egipto kilmės SPP importas buvo subsidijuojamas ir padarė žalos Sąjungos pramonei.

12

Gavusi šį skundą, Komisija, remdamasi 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1037 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 55; toliau – pagrindinis antisubsidijų reglamentas) 10 straipsniu, 2019 m. birželio 7 d. inicijavo antisubsidijų tyrimą dėl SPP, ir, konkrečiau, kaip matyti iš pranešimo apie šį inicijavimą 2 punkto, dėl ne ilgesnių kaip 50 mm kapotų stiklo pluošto sruogų, stiklo pluošto pusverpalių, išskyrus impregnuotus ir padengtus stiklo pluošto pusverpalius, kurių degimo nuostoliai yra didesni nei 3 % (kaip nustatyta ISO standarte 1887), ir iš stiklo pluošto gijų pagamintų demblių, išskyrus stiklo vatos demblius, importo.

13

Atliekant subsidijavimo ir žalos tyrimą nagrinėtas laikotarpis nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d., o tiriant žalai svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2016 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos.

14

Tiriamuoju laikotarpiu ieškovė parduodavo SPP nesusijusiems pirkėjams Egipte ir užsienyje. Ji taip pat parduodavo SPP trims susijusiems pirkėjams Sąjungoje, t. y. Jushi Spain SA, Jushi France SAS ir Jushi ltalia Srl, taip pat Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics SAE (toliau – Hengshi), pastaroji taip pat įsisteigusi Sueco EPB zonoje.

15

2019 m. birželio 24 d. ieškovė Komisijai pateikė pastabas dėl subsidijų ir žalos, o 2019 m. liepos mėn. ji pateikė atsakymus į antisubsidijų klausimyną. Komisija taip pat surengė patikrinimus ieškovės patalpose.

16

2019 m. rugpjūčio 7 d. Egipto vyriausybė taip pat pateikė atsakymus į antisubsidijų klausimyną.

17

2020 m. vasario 12 d. Komisija iš dalies pakeitė 2019 m. birželio 7 d. pranešimą apie inicijavimą, nes gavo papildomų įrodymų apie subsidijas, į kurias reikia atsižvelgti per antisubsidijų tyrimą, t. y. lengvatines paskolas, kurias ieškovei tariamai suteikė Kinijos valstybei priklausantys arba jos kontroliuojami bankai, ir pripažino, kad pagrįstai įtraukė šias subsidijas į tyrimą pagal pagrindinio antisubsidijų reglamento 10 straipsnio 7 dalį. Komisija nurodė taip pat išnagrinėsianti, ar Egipto ir Kinijos vyriausybių bendradarbiavimas turėjo įtakos kitoms subsidijų programoms.

18

Iš dalies pakeitusi pranešimą apie inicijavimą, 2020 m. vasario 12 d. Komisija ieškovei ir Egipto vyriausybei išsiuntė prašymą pateikti informaciją apie papildomas į tyrimą įtrauktas subsidijų programas.

19

2020 m. vasario 14 d. Komisija išsiuntė dokumentą dėl išankstinio informacijos atskleidimo, kuriuo ieškovei pranešė apie savo ketinimą importuojamiems SPP nustatyti laikinąsias kompensacines priemones. Tą pačią dieną Komisija taip pat paskelbė 2020 m. vasario 13 d. Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2020/199, kuriuo nustatomas reikalavimas registruoti importuojamus Egipto kilmės ištisinių gijų stiklo pluošto produktus (OL L 42, 2020, p. 10). 2020 m. vasario 19 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl šio pranešimo.

20

2020 m. vasario 17 d. Egipto vyriausybė, atsakydama į Komisijos prašymą pateikti informaciją, pateikė savo pastabas, jose prašė šį prašymą atšaukti, nes nebuvo teisiškai įgaliota koordinuoti už jos suverenios teritorijos ribų esančių Kinijos subjektų atsakymų. 2020 m. vasario 20 d. Komisija atsakė į Egipto vyriausybės raštą ir pabrėžė, kad prašomą informaciją tos šalies vyriausybė gali pateikti viena arba kartu su Kinijos vyriausybe. 2020 m. vasario 27 d. Egipto vyriausybė nusiuntė papildomą raštą, jame pakartojo savo prašymą Komisijai atsiimti prašymą pateikti informaciją, kadangi Kinijos subjektų veiksmų negalima teisiškai priskirti Egipto vyriausybei, o Komisija pažeidžia jos teisę į gynybą. Šiame rašte ji taip pat prašė surengti klausymą, dalyvaujant bylas nagrinėjančiam pareigūnui; klausymas įvyko 2020 m. balandžio 1 d.

21

Galiausiai Egipto vyriausybė ir ieškovė 2020 m. kovo 5 d. pateikė atsakymus į Komisijos prašymą pateikti informaciją.

22

2020 m. kovo 4 d. Komisija ieškovei pateikė išankstinę informaciją. Kitą dieną ši institucija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2020/379, kuriuo importuojamiems Egipto kilmės ištisinių gijų stiklo pluošto produktams nustatomas laikinasis kompensacinis muitas (OL L 69, 2020, p. 14; toliau – laikinasis įgyvendinimo reglamentas). Šis įgyvendinimo reglamentas buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2020 m. kovo 6 d.; juo ieškovei nustatomas 8,7 % laikinasis kompensacinis muitas.

23

2020 m. kovo 18 d. raštu Komisija pranešė ieškovei, kad, sprendžiant iš jos atsakymo į prašymą pateikti informaciją, institucija turi apsvarstyti galimybę taikyti pagrindinio antisubsidijų reglamento 28 straipsnio nuostatas dėl kai kurios prašomos pateikti informacijos. 2020 m. kovo 20 d. ieškovė atsakė į šį raštą.

24

2020 m. kovo 18 d. ieškovė taip pat pateikė savo pastabas dėl laikinojo įgyvendinimo reglamento, o Komisija vėliau dėl jo surengė klausymą.

25

2020 m. balandžio 29 d. Komisija ieškovei pateikė galutinę informaciją, o ši 2020 m. gegužės 9 d. dėl jos pateikė savo pastabas. Vėliau Komisija dėl šios informacijos surengė klausymą.

26

2020 m. birželio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą įgyvendinimo reglamentą. Šiuo įgyvendinimo reglamentu į Sąjungą importuojamoms ieškovės SPM nustatomas 13,1 % galutinis kompensacinis muitas.

27

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

28

Komisija ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

38

Grįsdama šią dalį ieškovė nurodo tris pagrindinius prieštaravimus. Pirma, ji teigia, kad Komisijos pateiktas pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimas nepagrįstas Sąjungos teise. Antra, Komisija nepagrįstai remiasi Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) teise, aiškindama šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą. Trečia, Komisijos pateiktas Sutarties dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (toliau – SKP sutartis) 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio aiškinimas neatitinka PPO praktikos ir tarptautinės viešosios teisės.

39

Grįsdama pirmąjį prieštaravimą ieškovė teigia, kad, pažodžiui aiškinant pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą, kurio formuluotė yra aiški ir tiksli, be to, tam nebūtina atsižvelgti į 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – Vienos konvencija) ir 2001 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos priimtų straipsnių dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus (toliau – TTK straipsniai) projektą, matyti, kad ne tik finansinį įnašą teikianti vyriausybė, bet ir pats finansinis įnašas turi būti kilmės arba eksportuojančios valstybės teritorijoje. Tokį aiškinimą patvirtina bendras pagrindinio antisubsidijų reglamento kontekstas, visų pirma jo 10 straipsnio 7 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis.

40

Grįsdama antrąjį prieštaravimą ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidą, aiškindama pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą pagal PPO teisę. Ji pažymi, kad nors pagal jurisprudenciją Sąjungos teismas gali atlikti Sąjungos teisės akto teisėtumo kontrolę atsižvelgdamas į PPO taisykles, kai Sąjunga ketina įvykdyti konkretų PPO atžvilgiu prisiimtą įsipareigojimą, vis dėlto šiuo atveju aiškinimu pagal PPO teisę negalima remtis aiškinant pagrindinio antisubsidijų reglamento nuostatas, nesutampančias su SKP sutarties nuostatomis. Ieškovės teigimu, SKP sutarties terminai aiškiai skiriasi nuo šiame reglamente vartojamos sąvokos „subsidija“ apibrėžties.

41

Grįsdama trečiąjį prieštaravimą ieškovė teigia, kad darant prielaidą, jog aiškinant pagrindiniame antisubsidijų reglamente vartojamą sąvoką „Vyriausybė“ reikia atsižvelgti į PPO teisę, Komisijos pateiktas SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio aiškinimas vis dėlto klaidingas, nes neatitinka Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 ir 3 dalių. Iš tiesų, iš SKP sutarties aiškiai matyti, kad trečiosios šalies vyriausybės veiksmai negali būti priskiriami kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybei. Tokį aiškinimą patvirtina ir kitos šios sutarties nuostatos, pavyzdžiui, 13 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys bei 18 straipsnio 1 dalies a punktas.

42

Be to, TTK straipsnių 11 straipsnis nėra „atitinkama“ tarptautinės teisės norma, kaip suprantama pagal Vienos konvencijos 31 straipsnio 3 dalies c punktą, aiškinant SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunktyje vartojamą sąvoką „Vyriausybė“. PPO apeliacinis komitetas byloje „Jungtinės Valstijos – galutiniai antidempingo ir kompensaciniai muitai tam tikriems produktams iš Kinijos“ (WT/DS 379/AB/R) negalėjo priimti kitokio sprendimo. Dublike ieškovė priduria, kad jei šiam tyrimui būtų buvusi taikoma SKP sutartis, o ne pagrindinis antisubsidijų reglamentas, Komisija būtų galėjusi Kinijos subjektų ieškovei suteiktus finansinius įnašus pripažinti subsidijomis, kaip apibrėžta SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalyje, ir nebūtų turėjusi pareigos juos „priskirti“ Egipto vyriausybei pagal TTK straipsnių 11 straipsnį. TTK straipsnių 11 straipsnis bet kokiu atveju neturėtų būti taikomas šioje byloje, nes jo paskirtis – nustatyti valstybės, tapusios kitos valstybės dalimi įgijus teritoriją, priskirtiną valstybei perėmėjai, veiksmus arba vėlesnius valstybės privačius netinkamus jau įvykdytus ar atliekamus veiksmus. Iš tiesų valstybės atsakomybę už kitos valstybės veiksmus nustato ne TTK straipsnių 11 straipsnis, o jų 16–18 straipsniai.

43

Komisija, palaikoma įstojusios į bylą šalies, ginčija šiuos argumentus.

44

Kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkto, ieškovė laikosi nuomonės, kad Komisijos pateiktas pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto, visų pirma kilmės arba eksportuojančios valstybės „Vyriausybės“ sąvokos, aiškinimas yra nepagrįstas Sąjungos teise.

45

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją kiekviena Sąjungos teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamą kontekstą ir aiškinama paisant šios teisės nuostatų visumos, jos tikslų ir raidos tuo metu, kai nagrinėjama nuostata turi būti taikoma (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Association France Nature Environnement, C‑379/15, EU:C:2016:603, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad subsidija laikoma egzistuojančia, jei tenkinamos jo 1 ir 2 dalyse išdėstytos sąlygos, t. y. kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybė skyrė „finansinį indėlį [įnašą]“ ir taip suteikta „naudos“.

47

Minėto reglamento 2 straipsnio b punkte sąvoka „Vyriausybė“ apibrėžiama kaip vyriausybė ar bet kuri valstybinė institucija, esanti kilmės valstybės ar eksportuojančios valstybės teritorijoje.

48

Tame straipsnyje pateikta „Vyriausybės“ apibrėžtis yra glausta ir apsiriboja tuo, kad „Vyriausybės“ sąvoka suprantama kaip apimanti kilmės valstybės ar eksportuojančios valstybės valstybines institucijas. Vis dėlto ši nuostata netrukdo finansinio įnašo priskirti nagrinėjamojo produkto kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybei, remiantis konkrečiais turimais įrodymais.

49

Visų antra, reikia pažymėti, kad šio reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje teigiama, jog „nustatant, ar suteikta subsidija, būtina parodyti, kad tos valstybės teritorijoje buvo gautas vyriausybės ar bet kurios valstybinės institucijos finansinis įnašas arba kad buvo suteikta parama norint išlaikyti atitinkamas pajamas ar kainas, kaip numatyta GATT 1994 XVI straipsnyje, ir kad tuo būdu įmonė gavėja gavo naudos“.

50

Šioje konstatuojamojoje dalyje vartojamas žodžių junginys „valstybės teritorijoje“ nereiškia, kad finansinis įnašas turi būti tiesiogiai gaunamas iš kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybės. Priešingai, šių sąvokų vartojimas, kaip nurodo Komisija, neužkerta kelio išvadai, kad finansiniai įnašai gali būti priskirti nagrinėjamojo produkto kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybei.

51

Taigi pagal pagrindinį antisubsidijų reglamentą negalima atmesti, kad net jei finansinis įnašas nėra tiesiogiai gautas iš kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybės, jis gali būti jai priskirtas.

52

Tokia išvada yra dar aktualesnė atsižvelgiant į specifines Sueco EPB zonos, kurioje yra įsikūrusi ieškovė, aplinkybes.

53

Pirma, ginčijamo įgyvendinimo reglamento 78 konstatuojamojoje dalyje Komisija atsižvelgė į du dviejų Egipto prezidentų pareiškimus dėl Sueco EPB zonos. Pirmajame 2012 m. paskelbtame pareiškime ši zona apibūdinta kaip pagrindinis Egipto ir Kinijos dvišalio bendradarbiavimo projektas. Antrasis, 2014 m. paskelbtas pranešimas buvo susijęs su „Sausumos ir jūros kelių“ iniciatyva, jame, be kita ko, buvo teigiama, kad ši iniciatyva yra svarbi galimybė Egipto ekonomikai gaivinti ir kad šios šalies valdžios institucijos yra pasirengusios aktyviai dalyvauti ir teikti paramą. Egipto valdžios institucijos norėjo bendradarbiauti su Kinija, be kita ko, rengiant Sueco kanalo koridoriaus, Sueco EPB zonos projektus ir pritraukti Kinijos bendrovių investicijas į Egiptą.

54

Šiuo klausimu ginčijamo įgyvendinimo reglamento 79 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Kinijos „Sausumos ir jūros kelių“ iniciatyva yra žinoma visuomenėje, ir kad pagal 2015 m. gegužės 13 d. Valstybės Tarybos gaires dėl tarptautinės gamybos pajėgumų stiprinimo ir bendradarbiavimo įrangos gamybos srityje visos „veiklą užsienyje pradedančios vykdyti“ bendrovės gali pasinaudoti visų pirma šiomis priemonėmis: fiskalinės ir mokestinės paramos politika, lengvatinėmis paskolomis, finansine parama sindikuotosiomis paskolomis, eksporto kreditais ir projektų finansavimu, investicijomis į nuosavą kapitalą ir galiausiai eksporto kredito draudimu.

55

Antra, ginčijamo įgyvendinimo reglamento 81 konstatuojamojoje dalyje Komisija atsižvelgė į tai, kad 2016 m. Kinijos ir Egipto vyriausybės sudarė Bendradarbiavimo susitarimą dėl Sueco EPB zonos. Tame susitarime, be kita ko, jo 1 straipsnyje, numatyta, kad Kinijos Liaudies Respublika gali taikyti tam tikrus savo įstatymus Sueco EPB zonoje. Minėto susitarimo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Kinijos vyriausybė laiko [Sueco EPB] zoną Kinijos užsienio ekonominio ir prekybos bendradarbiavimo zona“ ir kad „bendradarbiavimo zona statybos, ūkio subjektų pritraukimo ir veiklos metu turi teisę naudotis Kinijos vyriausybės teikiama politine parama ir palankesnėmis sąlygomis užsienio ekonominio ir prekybos bendradarbiavimo zonoms“. Šio susitarimo 5 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad Kinijos vyriausybė remia bendradarbiavimo zoną „skatindama atitinkamas finansų įstaigas skirti finansavimo priemones <…> bendradarbiavimo zonoje vykdomiems investiciniams projektams, kurie atitinka skolinimo sąlygas ir paskolų naudojimo reikalavimus“.

56

Trečia, ginčijamo įgyvendinimo reglamento 48 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, siekdamos užtikrinti 2016 m. Bendradarbiavimo susitarimo įgyvendinimą, Kinijos ir Egipto vyriausybės sukūrė trijų lygių konsultacijų mechanizmą, visų pirma pasirašė Bendradarbiavimo susitarimą dėl Sueco EPB zonos administracinės komisijos ir šios zonos valdymo komiteto įsteigimo, be to, susitarta, kad Egypt TEDA ir atitinkami Egipto partneriai praneš apie jiems kylančias problemas ir sunkumus. Iš to reglamento 40 konstatuojamosios dalies matyti, kad Kinijos vyriausybei atiteko 80 % Egypt TEDA akcijų, o Egipto vyriausybei – 20 %; šios bendrovės tikslas – skatinti Sueco EPB zonos plėtrą Egipte.

57

Galiausiai iš ginčijamo įgyvendinimo reglamento 173 konstatuojamosios dalies matyti, kad ieškovei buvo suteikta ypač reikšminga finansinė parama.

58

Taigi glaudžiai bendradarbiaudamos Kinijos ir Egipto vyriausybės įsteigė Sueco EPB zoną, t. y. teritoriją su teisiniais ir ekonominiais ypatumais, kad Kinijos valdžios institucijos galėtų tiesiogiai toje zonoje įsisteigusioms Kinijos bendrovėms teikti visapusišką pagalbą pagal Kinijos „Sausumos ir jūros kelių“ iniciatyvą.

59

Tokiomis aplinkybėmis negalima sutikti, kad tokio masto ekonominei ir teisinei struktūrai, kaip Sueco EPB zona, sukurtai glaudžiai aukščiausiu lygiu bendradarbiaujant Kinijos ir Egipto vyriausybėms, neturėtų būti taikomas pagrindinis antisubsidijų reglamentas, nes priešingu atveju tai pakenktų jo naudingam poveikiui arba jo paskirčiai ir tikslams.

60

Visų trečia, priešingai, nei teigia ieškovė, Komisijos pateiktas pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimas neprieštarauja nei jo 10 straipsnio 7 daliai, nei 13 straipsnio 1 daliai. Iš tiesų pagal pagrindinio antisubsidijų reglamento 10 straipsnio 7 dalį visiškai nedraudžiama konsultuotis su kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybe dėl jai priskirtinų finansinių įnašų. Be to, šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija pasiūlė Egipto vyriausybei pradėti konsultacijas tokiais klausimais, kaip Kinijos subjektų suteiktos lengvatinės paskolos.

61

Dėl to reglamento 13 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kilmės arba eksportuojanti valstybė, be kita ko, gali panaikinti ar apriboti subsidiją arba imtis kitų priemonių jos poveikiui kompensuoti, tokia galimybė išlieka tais atvejais, kai finansinį įnašų galima priskirti kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybei. Šiuo atveju Egipto vyriausybė galėjo nutraukti glaudų bendradarbiavimą su Kinijos vyriausybe dėl finansinių įnašų arba pasiūlyti priemonių aptariamų subsidijų poveikiui apriboti.

62

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad nei pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktas, nei šio reglamento sistema nedraudžia priskirti trečiosios šalies vyriausybės finansinio įnašo kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybei tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, remiantis konkrečiais šio sprendimo 53–58 punktuose nurodytais turimais įrodymais.

63

Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, šią išvadą patvirtina SKP sutarties, pagal kurią turi būti aiškinamas pagrindinis antisubsidijų reglamentas, 1 straipsnio nuostatos. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, jei Sąjunga būtų ketinusi įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO arba kai Sąjungos akte būtų aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO susitarimų nuostatas, Sąjungos teismas privalo vykdyti atitinkamo Sąjungos akto teisėtumo kontrolę, atsižvelgdamas į PPO taisykles (pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 14 d. Sprendimo Interpipe Niko Tube ir Interpipe Nizhnedneprovsky Tube Rolling Plant / Komisija, T‑716/19, EU:T:2021:457, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64

Vis dėlto, remiantis pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 konstatuojamąja dalimi, šio reglamento tikslas – užtikrinti, kad SKP sutarties taisyklės „kiek įmanoma plačiau atsispindėtų“ Sąjungos teisės aktuose.

65

Be to, jurisprudencijoje jau yra nustatyta, kad pagrindinio antisubsidijų reglamento 3 straipsnio „Subsidijos apibrėžtis“ ir SKP sutarties 1 straipsnio formuluotė yra beveik identiškos, o jų esmė – visiškai identiška (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 99 punktą).

66

Iš pagrindinio antisubsidijų reglamento konstatuojamųjų dalių taip pat nematyti, kad teisės aktų leidėjas ketino nukrypti nuo SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio esmės. Priešingai, kaip matyti iš šio reglamento 3 konstatuojamosios dalies, minėtos šio sprendimo 64 punkte, teisės aktų leidėjas siekė įgyvendinti konkretų pagal SKP sutartį prisiimtą įsipareigojimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 63 punkte nurodytą jurisprudenciją.

67

Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, pagrindinio antisubsidijų reglamento nuostatos turi būti aiškinamos kiek įmanoma atsižvelgiant į atitinkamas SKP sutarties nuostatas (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 101 punktas). Tas pats pasakytina ir apie šio reglamento 3 straipsnį, kuriuo siekiama įgyvendinti SKP sutarties 1 straipsnio turinį (2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Jindal Saw ir Jindal Saw Italia / Komisija, T‑300/16, EU:T:2019:235, 102 punktas).

68

Dėl SKP sutarties 1 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio visų pirma reikia pažymėti, kad pagal jį subsidija suprantama kaip vyriausybės arba valstybinės institucijos „vienos iš“ PPO narės teritorijoje skirtas finansinis įnašas. Todėl šia formuluote neatmetama galimybė, kad trečiosios šalies finansinis įnašas gali būti priskirtas kilmės arba eksportuojančios valstybės vyriausybei, nes pakanka, kad vyriausybės ar bet kurios valstybinės institucijos finansinis įnašas būtų skirtas „vienos iš“ PPO narės teritorijoje.

69

Antra, SKP sutarties 13 ir 18 straipsniai, atitinkamai skirti konsultacijoms ir įsipareigojimams, nekelia abejonių dėl pirmiau nurodytų aplinkybių. Pagal šių nuostatų formuluotę ir dalyką negalima atmesti atvejų, kai finansinis įnašas priskiriamas PPO narei, nes, pirma, galimos konsultacijos su narėmis, kurių produktai gali būti tiriami, dėl joms priskiriamo finansinio įnašo ir antra, narės, kurių produktai gali būti tiriami, gali nustatyti joms priskiriamų subsidijų apribojimus.

70

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti: kadangi Komisija teisingai aiškino pagrindinį antisubsidijų reglamentą pagal SKP sutartį, tai, kad ji atsižvelgė (arba neatsižvelgė) į TTK straipsnių 11 straipsnį, neturi reikšmės. Taigi reikia atmesti ir šios dalies trečiąjį prieštaravimą, vadinasi, ir visą šią dalį.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: