1.

Ar Direktyva 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (1) turi būti aiškinama taip, kad jos nuostatos taikomos paskolos sutarčiai, sudarytai iki Kroatijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, o po įstojimo į Sąjungą pakeistai remiantis įstatymu, kurį Kroatijos Respublika priėmė po įstojimo į Europos Sąjungą, ir ar dėl to Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į antrąjį klausimą?

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, antrasis klausimas būtų toks:

2.

Ar Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti tokius nacionalinės teisės aktus, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas specialusis įstatymas – ZID ZPK 2015 – Zakon o konverziji (Konversijos įstatymas), kuris, viena vertus, pagal imperatyviąją nuostatą įpareigoja paslaugų teikėją pasiūlyti vartotojui sudaryti paskolos sutarties priedą šiame įstatyme nustatytu būdu ir atskiras sutarties sąlygas, kurios šio įstatymo įsigaliojimo dieną (sąlyga, susijusi su vienašališku palūkanų normos pakeitimu) ar vėliau (sąlyga dėl valiutos išlygos, susijusios su Šveicarijos frankais) teismo sprendimu buvo pripažintos negaliojančiomis, pakeisti galiojančiomis sutarties sąlygomis taip, tarsi priedo nuostatos tarp šalių būtų galiojusios nuo pat pradžių, ir taip užtikrinti sutarties galiojimą, kita vertus, nustato, kad mokėjimai, kuriuos nesąžiningomis sąlygomis atliko vartotojas, savanoriškai sutikęs sudaryti priedą, yra naudojami jo įsipareigojimams pagal galiojančio priedo sąlygas vykdyti, sudarant susitarimą dėl disponavimo galima permoka ar įmokų grąžinimo vartotojui, jei permokos suma viršija anuiteto įmokų sumą pagal naują paskolos grąžinimo grafiką, ir viskas vyksta šiame įstatyme nustatyta tvarka?