–

SIA „Rodl & Partner“, atstovaujamos Rechtsanwalt J.-C. Pastille ir advokāts L. Rasnačs,

–

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Hūna, K. Pommere ir V. Soņeca,

–

Europos Parlamento, atstovaujamo J. Etienne, O. Hrstková Šolcová, M. Menegatti ir L. Ruppeka-Rupeika,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos D. Ancāne, M. Chavrier, I. Gurov ir K. Pleśniak,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Havas, A. Sauka ir T. Scharf,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015, p. 73), 13 straipsnio 1 dalies c ir d punktų, 14 straipsnio 5 dalies, 18 straipsnio, 60 straipsnio 1 ir 2 dalių ir III priedo 3 dalies b punkto išaiškinimo bei šios direktyvos 14 straipsnio 5 dalies ir 18 straipsnio 1 ir 3 dalių galiojimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SIA „Rodl & Partner“ ir Valsts ieņēmumu dienests (Valstybės mokesčių administratorius, Latvija, toliau – VID) ginčą dėl Rodl & Partner skirtos finansinės sankcijos už nacionalinių nuostatų, susijusių su pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija, pažeidimus.

3

Direktyvos 2015/849 1, 22, 30, 43 ir 66 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – užkirsti kelią Sąjungos finansų sistemos panaudojimui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti.“

5

Minėtos direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:

„Siekdamos užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, valstybės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas, neviršydamos Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų.“

6

Direktyvos 2015/849 7 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta:

„Kiekviena valstybė narė imasi tinkamų veiksmų jai kylančiai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikai, taip pat bet kokioms su tuo susijusioms duomenų apsaugos problemoms nustatyti, įvertinti, suprasti bei mažinti. Ji tą rizikos vertinimą nuolat atnaujina.“

7

Šios direktyvos 8 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai imtųsi tinkamų veiksmų jiems kylančiai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikai nustatyti ir įvertinti, atsižvelgdami į rizikos veiksnius, įskaitant tuos, kurie susiję su jų klientais, šalimis ar geografinėmis vietovėmis, produktais, paslaugomis, sandoriais arba paslaugų teikimo kanalais. Tie veiksmai turi būti proporcingi atsižvelgiant į įpareigotųjų subjektų pobūdį ir dydį.

2.   1 dalyje nurodyti rizikos vertinimai įforminami dokumentais, nuolat atnaujinami ir teikiami atitinkamoms kompetentingoms institucijoms bei atitinkamiems savireguliavimo organams. Kompetentingos institucijos gali nuspręsti, kad atskiri dokumentais įtvirtinti rizikos vertinimai yra nereikalingi, jei konkreti sektoriui būdinga rizika yra aiški ir suprantama.“

8

Minėtos direktyvos 11 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai deramo klientų tikrinimo priemones taikytų šiais atvejais:

<…>

<…>“

9

Direktyvos 2015/849 13 straipsnio 1 ir 4 dalys išdėstytos taip:

„1.   Deramo klientų tikrinimo priemones sudaro:

<…>

<…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai galėtų kompetentingoms institucijoms arba savireguliavimo organams įrodyti, kad priemonės yra tinkamos atsižvelgiant į nustatytą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką.“

10

Šios direktyvos 14 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Valstybės narės reikalauja, kad įpareigotieji subjektai deramo klientų tikrinimo priemones taikytų ne tik visiems naujiems klientams, bet, atsižvelgdami į rizikos lygį, tinkamu metu jas taikytų ir esamiems klientams, taip pat tuomet, kai pasikeičia atitinkamos kliento aplinkybės.“

11

Minėtos direktyvos 18 straipsnio 1-3 dalyse nurodyta:

„1.   19–24 straipsniuose nurodytais atvejais ir trečiosiose valstybėse, kurias Komisija yra nustačiusi kaip didelės rizikos trečiąsias valstybes, įsikūrusių fizinių asmenų ar įsisteigusių juridinių asmenų atžvilgiu, taip pat kitais valstybių narių ar įpareigotųjų subjektų nustatytos didesnės rizikos atvejais valstybės narės reikalauja, kad įpareigotieji subjektai taikytų sustiprinto deramo klientų tikrinimo priemones siekiant tos rizikos tinkamo valdymo ir mažinimo.

<…>

2.   Valstybės narės reikalauja, kad įpareigotieji subjektai, kiek pagrįstai įmanoma, išnagrinėtų visų sudėtingų ir neįprastai didelės sumos sandorių aplinkybes bei tikslą ir visas neįprastas sandorių struktūras, kurios neturi akivaizdaus ekonominio ar teisėto tikslo. Visų pirma, įpareigotieji subjektai sugriežtina verslo santykių stebėsenos laipsnį ir pobūdį, kad nustatytų, ar tie sandoriai ar veiksmai atrodo įtartini.

3.   Vertindamos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, valstybės narės ir įpareigotieji subjektai atsižvelgia bent jau į III priede išdėstytus galimai didesnės rizikos situacijų veiksnius.“

12

Direktyvos 2015/849 40 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės reikalauja, kad įpareigotieji subjektai pagal nacionalinę teisę saugotų toliau nurodytus dokumentus ir informaciją [finansinės žvalgybos padaliniui (FŽP)] ar kitų kompetentingų institucijų vykdomos galimo pinigų plovimo ar teroristų finansavimo prevencijos, nustatymo ir tyrimo tikslais:

13

Šios direktyvos 60 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad sprendimas taikyti administracinę sankciją ar priemonę už nacionalinių taisyklių, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimą, kuris nėra skundžiamas, kompetentingų institucijų būtų paskelbtas jų oficialioje interneto svetainėje iš karto po to, kai asmuo, kuriam taikoma sankcija, yra informuojamas apie tą sprendimą. Skelbime nurodoma bent jau informacija apie pažeidimo rūšį bei pobūdį ir atsakingų asmenų tapatybę. Valstybės narės nėra įpareigotos taikyti šios pastraipos nuostatų sprendimams, kuriais skiriamos tiriamojo pobūdžio priemonės.

<…>

2.   Jeigu valstybės narės leidžia paskelbti sprendimus, kurie yra apskųsti, kompetentingos institucijos savo oficialioje interneto svetainėje taip pat nedelsdamos paskelbia tokią informaciją ir tolesnę informaciją apie tokio skundo rezultatus. Be to, paskelbiamas ir sprendimas, kuriuo panaikinamas ankstesnis sprendimas skirti administracinę sankciją ar priemonę.“

14

Minėtos direktyvos III priede pateiktas „nebaigtinis 18 straipsnio 3 dalyje nurodytos galimai didesnės rizikos veiksnių ir įrodymų rūšių sąrašas“; šį sąrašą sudaro trys kategorijos, t. y. „su klientu susijusios rizikos veiksniai“, „su produktu, paslauga, sandoriu ar paslaugų teikimo kanalu susijusios rizikos veiksniai“ ir „geografinės rizikos veiksniai“. Tarp pastarųjų rizikos veiksnių to paties priedo 3 punkto b papunktyje nurodytos „valstybės, kuriose, remiantis patikimais šaltiniais, nustatytas didelis korupcijos ar kitos nusikalstamos veiklos lygis“.

15

2008 m. liepos 17 d.Noziedzīgi iegūtu līdzekļu legalizācijas un terorisma un proliferācijas finansēšanas novēršanas likums (Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo bei branduolinių ginklų platinimo prevencijos įstatymas) (Latvijas Vēstnesis, 2008, Nr. 116) buvo iš dalies pakeistas siekiant, be kita ko, perkelti Direktyvą 2015/849 į Latvijos teisės sistemą.

16

Šio pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos įstatymo (toliau – Prevencijos įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 12 dalyse nustatyta:

„(1)   Įpareigotasis subjektas, priklausomai nuo savo veiklos rūšies, atlieka ir dokumentais įformina pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimą, kad nustatytų, įvertintų, suprastų ir valdytų tokią riziką, būdingą jo veiklai ir jo klientams, ir, remdamasis šiuo vertinimu sukuria pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos vidaus kontrolės sistemą, įskaitant atitinkamos politikos ir procedūrų, kurias tvirtina valdyba, jei ji yra paskirta, arba, jei reikia, kitas įpareigotojo subjekto valdymo organas, parengimą ir įtvirtinimą dokumentuose.

<…>

(12)   Atlikdamas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimą ir kurdamas vidaus kontrolės sistemą, įpareigotasis subjektas atsižvelgia bent į toliau nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos rizikai:

17

To įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Įpareigotasis subjektas reguliariai, bet ne rečiau kaip kartą per 18 mėnesių, įvertina vidaus kontrolės sistemos veikimo veiksmingumą, įskaitant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos, susijusios su klientu, kliento gyvenamosios vietos (įsisteigimo) šalimi, kliento ekonomine ar asmenine veikla, panaudotomis paslaugomis ir produktais bei jų tiekimo grandinėmis ir atliktais sandoriais, vertinimo peržiūrą ir atnaujinimą, ir, jei reikia, įgyvendina priemones vidaus kontrolės sistemos veiksmingumui gerinti, įskaitant [priemones, kuriomis siekiama] peržiūrėti ir patobulinti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką ir procedūras.“

18

Rodl & Partner yra Latvijoje įsteigta komercinė bendrovė, kurios veikla – apskaitos, buhalterinių knygų vedimo, audito ir konsultacijų mokesčių klausimais paslaugos. Ji yra „įpareigotasis subjektas“, kaip tai suprantama pagal Prevencijos įstatymą.

19

2019 m. balandžio 3 d.–birželio 6 d. laikotarpiu pinigų plovimo prevencijos tikslais VID patikrino Rodl & Partner ir 2019 m. balandžio 3 d. parengė pirminę ataskaitą, o vėliau 2019 m. birželio 6 d. galutinę ataskaitą. 2019 m. balandžio 3 d. ataskaitoje nustatyta, kad, pirma, Rodl & Partner vidaus kontrolės sistemoje, sukurtoje siekiant laikytis Prevencijos įstatyme nustatytų reikalavimų, buvo tam tikrų pažeidimų ir, antra, kad Rodl & Partner, kaip įpareigotasis subjektas, neatliko ir dokumentais neįtvirtino pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo dėl dviejų savo klientų, t. y. IT izglītības fonds fondo ir RBA Consulting SIA, taip pažeisdama šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. VID nusprendė, kad šie du klientai kelia didelę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, todėl Rodl & Partner turėjo imtis dėl jų sustiprinto deramo tikrinimo priemonių.

20

Taigi dėl IT izglītības fonds fondo VID pažymėjo, kad, pirma, tai yra nevyriausybinė organizacija (toliau – NVO), kuri, kaip tokia buvo ypač pažeidžiama ir gali būti panaudota teroristų finansavimo tikslais, kaip matyti iš Noziedzīgi iegūtu līdzekļu legalizace novēršanas dienests (Latvijos pinigų plovimo prevencijos tarnyba) paskelbtos ataskaitos; antra, kad šiame fonde dirbantis vadovas, kuris 2017 m. kovo 7 d. pasirašė fondo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, yra Rusijos Federacijos, didelės korupcijos rizikos trečiosios šalies, pilietis ir trečia, kad minėtas fondas tikruoju naudos gavėju nurodė visą Latvijos bendrovę, o tai prieštarauja galiojančioms nacionalinėms nuostatoms.

21

Dėl RBA Consulting VID konstatavo, kad ji sudarė finansinius sandorius su bendrove, kurios didžioji dalis priklauso Rusijos Federacijoje įsteigtai bendrovei. Be to, nors VID paprašė Rodl & Partner jai pateikti sutarties, kuria buvo grindžiami šie sandoriai, kopiją, įpareigotasis subjektas neįvykdė šio prašymo ir tik paaiškino, kad susipažino su minėtos sutarties originalu RBA Consulting patalpose.

22

2019 m. liepos 11 d. sprendimu VID direktorius nurodė Rodl & Partner sumokėti 3000 EUR baudą už Prevencijos įstatymo pažeidimus, padarytus jos santykiais su IT izglītības fonds fondu ir RBA Consulting. Vis dėlto 2019 m. birželio 6 d. galutinėje patikrinimo ataskaitoje konstatuota, kad vidaus kontrolės sistemoje padaryti pažeidimai buvo ištaisyti, todėl šiuo klausimu nebuvo konstatuotas joks pažeidimas. 2019 m. rugpjūčio 11 d. VID savo interneto svetainėje paskelbė informaciją, susijusią su šiame sprendime nustatytais Rodl & Partner padarytais pažeidimais.

23

Pateikus administracinį skundą dėl šio sprendimo, jis buvo patvirtintas 2019 m. lapkričio 13 d. VID generalinio direktoriaus sprendimu.

24

2019 m. gruodžio 13 d.Rodl & Partner kreipėsi į Administratīvā rajona tiesa (Apylinkės administracinis teismas, Latvija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, reikalaudama panaikinti 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir įpareigoti VID pašalinti jos interneto svetainėje skelbiamą informaciją apie skirtą sankciją.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad nei Prevencijos įstatyme, nei Direktyvoje 2015/849 nenumatyta, kad NVO dėl savo teisinės formos yra didesnės rizikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo srityje atvejis, į kurį įpareigotieji subjektai vien dėl to turėtų kreipti didesnį dėmesį. Be to, tarp FATF paskelbtose Gairėse dėl rizikos vertinimu grindžiamo požiūrio taikymo buhalterinės apskaitos profesijai (Guidance for a Risk-based Approach for the Accounting Profession) nurodytų kriterijų, kuriais galima apibūdinti didesnę geografinę riziką, nė vienas iš jų nesusijęs su kliento darbuotojo pilietybe. Taigi, šio teismo nuomone, jei VID, kaip nacionalinė priežiūros institucija, mano, kad įpareigotasis subjektas privalo atlikti sustiprintą deramą tikrinimą visais atvejais, kai klientas yra NVO arba vienas iš jos darbuotojų, nebūdamas kliento tikruoju naudos gavėju, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, yra didelės korupcijos rizikos trečiosios šalies pilietis, kyla klausimas, ar toks įstatyme nenumatytas reikalavimas nebūtų perteklinis ir neproporcingas, taigi neatitiktų ESS 5 straipsnyje numatyto proporcingumo principo.

26

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Rusijos Federacija nėra didelės rizikos šalis, nes ji nenurodyta nei FATF paskelbtame didelės rizikos šalių sąraše, nei trečiųjų šalių, kurių kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu priemonių nepakanka, sąraše, kurį priėmė Europos Komisija. Visgi šis teismas nurodo, kad Rusijos Federacija, remiantis Direktyvos 2015/849 III priedo 3 punkto b papunkčiu, gali būti laikoma šalimi ar teritorija, dėl kurios kyla didesnė korupcijos rizika, o tai, beje, teigia NVO Transparency International.

27

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal Direktyvos 2015/849 5 straipsnį, kaip jį Teisingumo Teismas išaiškino 2016 m. kovo 10 d. Sprendime Safe Interenvíos (C‑235/14, EU:C:2016:154), valstybė narė gali priimti griežtesnes nuostatas, kuriomis siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, jeigu, šios valstybės narės nuomone, tokia rizika egzistuoja. Vis dėlto šiam teismui kyla klausimas, ar šiuo atveju konstatuodamas, kad tai, jog RBA Consulting yra patronuojamosios įmonės, kurios didžiąją kapitalo dalį valdo Rusijos Federacijoje įsteigta bendrovė, komercinė partnerė, yra didelės rizikos veiksnys, VID neproporcingai taikė Prevencijos įstatymą, nes nei šiame įstatyme, nei Direktyvoje 2015/849 toks rizikos veiksnys nenumatytas.

28

Be to, šiam teismui kyla klausimas, ar VID neperžengė savo įgaliojimų reikalaudama, kad Rodl & Partner pateiktų RBA Consulting ir šios patronuojamosios bendrovės sudarytos sutarties kopiją, nes nei Prevencijos įstatyme, nei Direktyvoje 2015/849 nereikalaujama, kad įpareigotasis subjektas gautų tokių sandorių kopijas.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad VID nusprendė, jog Rodl & Partner pažeidė Prevencijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, pagal kurią įpareigotasis subjektas reguliariai, ne rečiau kaip kartą per 18 mėnesių, be kita ko, atlieka su klientu susijusį pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimą. Vis dėlto kai VID vertino Rodl & Partner situaciją, RBA Consulting dar nebuvo klientė 18 mėnesių. Taigi kyla klausimas, ar pagal Direktyvos 2015/849 nuostatas, visų pirma jos 14 straipsnio 5 dalį, reikalaujama, kad įpareigotasis subjektas taikytų deramo tikrinimo priemones esamų klientų atžvilgiu, net jei negalima nustatyti jokių atitinkamų jų padėties aplinkybių pokyčių, ir, jei taip, ar tokios priemonės yra pagrįstos ir proporcingos ir ar šios priemonės taikomos tik klientams, keliantiems didelę pinigų plovimo ar teroristų finansavimo riziką.

30

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad VID interneto svetainėje paskelbtoje informacijoje apie Rodl & Partner padarytus pažeidimus buvo netikslumų. Dėl šių priežasčių šis teismas kelia klausimus dėl Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo.

31

Šiomis aplinkybėmis Administratīvā rajona tiesa (Apylinkės administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

Savo pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/849 18 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su jos III priedo 3 punkto b papunkčiu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas įpareigotasis subjektas privalo automatiškai priskirti didelę riziką klientui ir todėl taikyti jam sustiprinto deramo tikrinimo priemones, jei tas klientas yra NVO, jei vienas iš minėto kliento darbuotojų yra didelės korupcijos rizikos trečiosios šalies pilietis arba jei to paties kliento komercinis partneris, bet ne pats klientas, yra susijęs su tokia trečiąja šalimi.

33

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvos 2015/849 tikslas yra finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencija, kaip tai matyti iš jos pavadinimo ir 1 straipsnio 1 ir 2 dalių (pagal analogiją žr., kiek tai susiję su 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL L 309, 2005, p. 15), 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo LG ir MH (Savų pinigų plovimas), C‑790/19, EU:C:2021:661, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo ECOTEX BULGARIA, C‑544/19, EU:C:2021:803, 44 punktą).

34

Direktyvos 2015/849 nuostatomis, kurios yra prevencinės, siekiama laikantis rizika grindžiamo požiūrio nustatyti atgrasomųjų priemonių sistemą, skirtą veiksmingai kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo LG ir MH (Savų pinigų plovimas), C‑790/19, EU:C:2021:661, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), siekiant išvengti, kaip matyti iš šios direktyvos 1 konstatuojamosios dalies, kad neteisėti pinigų srautai galėtų pakenkti Sąjungos finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui ir reputacijai bei kelti grėsmę jos vidaus rinkai ir tarptautiniam vystymuisi.

35

Kaip savo išvados 33 punkte pažymėjo generalinis advokatas ir kaip matyti iš Direktyvos 2015/849 6-8 straipsnių, rizika grindžiamas požiūris reiškia šios rizikos vertinimą, kuris pagal šia direktyva nustatytą sistemą atliekamas trimis lygmenimis: Sąjungos lygmeniu – Komisijos, kiekvienos valstybės narės lygmeniu ir įpareigotųjų subjektų lygmeniu. Kaip matyti iš šios direktyvos 30 konstatuojamosios dalies, šis rizikos vertinimas, be kita ko, yra sąlyga, kad šie subjektai imtųsi atitinkamų deramo klientų tikrinimo priemonių. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją be tokio vertinimo nei valstybei narei, nei, prireikus, minėtiems subjektams neįmanoma nuspręsti kiekvienu konkrečiu atveju kokias priemones taikyti (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 107 punktą).

36

Direktyvos 2015/849 II skyriaus „Deramas klientų tikrinimas“ 1‑3 skirsniuose numatytos trijų rūšių (standartinio, supaprastinto ir sustiprinto) deramo klientų tikrinimo priemonės. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, šiomis priemonėmis siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui ar bent jau kiek įmanoma juos apriboti, šiuo tikslu visais etapais, kuriais tokia veikla tikėtina, nustatant kliūtis pinigų plovėjams ir teroristus finansuojantiems asmenims (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo LG ir MH (Savų pinigų plovimas), C‑790/19, EU:C:2021:661, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Dėl sustiprinto deramo tikrinimo priemonių, kurios vienintelės minimos pirmajame ir trečiajame klausimuose, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2015/849 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos tam tikros situacijos, dėl kurių kyla didesnė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika; joms susiklosčius valstybės narės reikalauja, kad įpareigotieji subjektai imtųsi tokių deramo klientų tikrinimo priemonių, kad ši rizika būtų tinkamai valdoma ir sumažinta. Taigi tokias sustiprinto deramo tikrinimo priemones šie subjektai turi taikyti, pirma, tos direktyvos 19-24 straipsniuose nurodytais atvejais, antra, palaikydami ryšius su fiziniais ar juridiniais asmenimis, įsisteigusiais trečiosiose šalyse, kurias Komisija nustatė kaip didelės rizikos trečiąsias šalis, ir, trečia, kitais valstybių narių ar įpareigotųjų subjektų nustatytais didesnės rizikos atvejais.

38

Vadinasi, išskyrus Direktyvos 2015/849 19-24 straipsniuose nurodytas konkrečias situacijas ir situacijas, susijusias su ryšiais su fiziniais ar juridiniais asmenimis, įsisteigusiais trečiosiose šalyse, kurias Komisija nustatė kaip didelės rizikos trečiąsias šalis (kaip nurodyta šios direktyvos 18 straipsnyje), taikant sustiprinto deramo tikrinimo priemones, pagal rizika grindžiamą požiūrį būtina, kad valstybė narė arba įpareigotasis subjektas iš anksto nustatytų didesnę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką. Taigi išskyrus šias konkrečias situacijas, didesnės rizikos lygio priskyrimas klientui ir, atitinkamai, sustiprinto deramo tikrinimo priemonių taikymas jam nėra automatinis.

39

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Rodl & Partner užmegzti komerciniai santykiai, atitinkamai su IT izglītības fonds fondu ir RBA Consulting, nepatenka į Direktyvos 2015/849 19-24 straipsnių taikymo sritį. Be to, Rusijos Federacijos nėra tarp didelės rizikos trečiųjų šalių, nustatytų 2016 m. liepos 14 d. Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2016/1675, kuriuo papildoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 nustatant strateginių trūkumų turinčias didelės rizikos trečiąsias valstybes (OL L 254, 2016, p. 1).

40

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2015/849 18 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su šios direktyvos III priedo 3 punkto b papunkčiu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas įpareigotasis subjektas neprivalo automatiškai priskirti didelę riziką klientui ir todėl taikyti jam sustiprinto deramo tikrinimo priemones vien dėl to, kad tas klientas yra NVO, kad vienas iš minėto kliento darbuotojų yra didelės korupcijos rizikos trečiosios šalies pilietis arba kad to paties kliento komercinis partneris, bet ne pats klientas, yra susijęs su tokia trečiąja šalimi.

41

Tai patikslinus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Direktyvos 2015/849 5 straipsnį valstybė narė gali priimti griežtesnes nuostatas, kuriomis siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, jeigu, šios valstybės narės nuomone, egzistuoja pirmesniame šio sprendimo punkte nurodyti rizikos veiksniai. Vis dėlto šiam teismui kyla klausimas, ar ši galimybė gali pateisinti sprendimą, kurį šiuo atveju priėmė VID dėl Rodl & Partner.

42

Tokiomis aplinkybėmis būtina nustatyti, ar pagal Direktyvos 2015/849 nuostatas draudžiama valstybės narės teisės aktais reikalauti, kad vertindamas poreikį taikyti sustiprinto deramo klientų tikrinimo priemones įpareigotasis subjektas atsižvelgtų į tokius rizikos veiksnius.

43

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tokie komerciniai santykiai, kokius užmezgė Rodl & Partner su IT izglītības fonds fondu ir RBA Consulting, gali būti priskiriami prie „kitų valstybių narių ar įpareigotųjų subjektų nustatytų didesnės rizikos atvejų“, numatytų Direktyvos 2015/849 18 straipsnio 1 dalyje.

44

Siekiant nustatyti šiuos „kitus didesnės rizikos atvejus“, kartu aiškinant šio 18 straipsnio 1 ir 3 dalis matyti, kad valstybės narės ir įpareigotieji subjektai, vertindami riziką, turi atsižvelgti bent jau į šios direktyvos III priede nurodytus galimai didesnės rizikos veiksnius ir įrodymų rūšis. Šiame priede pateiktame nebaigtiniame tokios rizikos veiksnių ir įrodymų rūšių sąraše nurodyti, be kita ko, klientams būdingi rizikos veiksniai, su sandoriais susiję rizikos veiksniai arba geografinės rizikos veiksniai.

45

Taigi tiek iš Direktyvos 2015/849 18 straipsnio 1 ir 3 dalių teksto, tiek iš jos III priede esančio sąrašo neišsamaus pobūdžio matyti, kad perkeldamos šią direktyvą valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti tinkamą būdą įgyvendinti pareigą numatyti tinkamas sustiprinto deramo klientų tikrinimo priemones ir atvejus, kai egzistuoja didesnė šios rūšies rizika (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 73 punktą).

46

Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikėtų priminti, kad Direktyvoje 2015/849 numatytas tik minimalus suderinimas, nes jos 5 straipsnyje valstybėms narėms leidžiama priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas, jei tomis nuostatomis siekiama stiprinti kovą su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, laikantis Sąjungos teisės ribų.

47

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad šiame 5 straipsnyje įtvirtintas žodžių junginys „griežtesnės nuostatos“ gali būti susijęs ne tik su situacijomis, dėl kurių Direktyvoje 2015/849 numatytas tam tikras budrumas klientų atžvilgiu, bet ir su kitomis situacijomis, kurios, valstybių narių nuomone, kelia didesnę riziką (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 77 punktą). Iš tiesų, kadangi minėtas 5 straipsnis yra Direktyvos 2015/849 I skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 1 skirsnyje „Dalykas, taikymo sritis ir apibrėžtys“, jis taikomas visoms nuostatoms, patenkančioms į šios direktyvos taikymo sritį, įskaitant II skyriaus 3 skirsnyje „Sustiprintas deramas klientų tikrinimas“ esančias nuostatas.

48

Taigi iš kartu aiškinamų Direktyvos 5 straipsnio ir 18 straipsnio 1 ir 3 dalių matyti, kad remdamosi šiame 18 straipsnyje valstybėms narėms suteikta diskrecija jos gali nustatyti kitus didesnės rizikos atvejus (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 106 punktą).

49

Kadangi Direktyvos 2015/849 5 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės privalo veikti „neviršydamos Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų“, įgyvendindamos šios direktyvos 18 straipsnyje joms suteiktą diskreciją jos turi visų pirma laikytis bendrųjų Sąjungos teisės principų, kaip antai teisėtumo, teisinio saugumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principų (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 96 punktą).

50

Be to, šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 2015/849 66 konstatuojamosios dalies matyti, jog pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnį, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl bet kokios priežasties, valstybės narės turi užtikrinti, kad ši direktyva būtų įgyvendinta nediskriminuojant, kiek tai susiję su rizikos vertinimu, atliekamu vykdant deramo klientų tikrinimo pareigas.

51

Šiuo klausimu, pirma, kaip generalinis advokatas iš esmės nurodė savo išvados 55 ir 56 punktuose, atsižvelgiant į dinamišką ekonominių santykių ir nusikalstamos veiklos pobūdį, Sąjungos teisė, ypač teisėtumo ir teisinio saugumo principai, nedraudžia, kad nacionaliniuose įstatymuose nebūtų išsamiai nustatyti visi galimi veiksniai, lemiantys didesnę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, su sąlyga, kad šie veiksniai vėliau būtų patikslinti teisės aktuose, kurie nebūtinai turi būti prilyginami įstatymui, tačiau turi būti tinkamai paskelbti.

52

Antra, didesnės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos veiksniai turi, viena vertus, neviršyti to, kas būtina kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu tikslui pasiekti, ir, kita vertus, nediskriminuoti.

53

Trečia, iš Direktyvos 2015/849 7 straipsnio 1 dalies matyti, kad valstybėms narėms dėl tų pačių atvejų kyla skirtinga pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika. Taigi kiekviena valstybė narė pati numato apsaugos lygį, kuris, jos manymu, yra tinkamas atsižvelgiant į nustatytą pinigų plovimo ar teroristų finansavimo rizikos lygį (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 105 punktą).

54

Šiuo atveju dėl galimo rizikos veiksnio, susijusio su kliento teisine forma, pažymėtina, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Prevencijos įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, jog tarp aplinkybių, į kurias įpareigotasis subjektas turi atsižvelgti vertindamas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, kiek tai susiję su klientu, yra „rizika, susijusi su [kliento] teisine forma“. Be to, Latvijos vyriausybė rašytinėse pastabose nurodė, kad 2019 m. Pinigų plovimo prevencijos tarnybos paskelbtoje ataskaitoje buvo pabrėžta, kad NVO yra ypač pažeidžiamos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo požiūriu, nes 94 % į Latvijos įmonių registrą įtrauktų NVO nebuvo nurodžiusios savo veiklos srities arba buvo nurodžiusios, kad jos priskiriamos prie kategorijos „kitur nepriskirta asociacija ar fondas“; iš to galima daryti išvadą, kad NVO teisinė forma turėtų būti laikoma galimu didelės rizikos veiksniu atliekant rizikos vertinimą.

55

Kalbant apie galimą rizikos veiksnį, susijusį su ryšio tarp įpareigotojo subjekto kliento ir Rusijos Federacijos buvimu, kaip nurodė Latvijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per posėdį, iš VID interneto svetainėje paskelbtos nacionalinės ataskaitos ir gairių matyti, kad dėl savo geografinio artumo ir svarbių ekonominių ryšių su šia trečiąja šalimi Latvija praktiškai susiduria su rizika, kad jos ekonomika bus naudojama pinigų plovimui iš šios trečiosios šalies, kurioje, Transparency International nuomone, yra didelė korupcijos rizika.

56

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2015/849 III priedo 3 punkto b papunktį vienas iš geografinių veiksnių, rodančių galimai didesnę riziką, yra tai, kad patikimi šaltiniai nurodo, jog atitinkamoje šalyje yra didelis korupcijos ar kitos nusikalstamos veiklos lygis.

57

Nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis yra kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, atrodo, kad pagal Latvijos teisę NVO teisinė forma ir ryšio tarp įpareigotojo subjekto kliento ir Rusijos Federacijos buvimas laikomi galimai didesnės rizikos veiksniais, į kuriuos šis subjektas privalo atsižvelgti, kai atlieka klientų rizikos analizę. Prireikus šis teismas turės patikrinti, ar vertindama atitinkamų klientų riziką Rodl & Partner atsižvelgė į šiuos veiksnius.

58

Be to, pirma, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2015/849 III priedo 3 punkto b papunktyje neskiriama, ar jame nurodytas geografinis rizikos veiksnys yra susijęs su klientu, ar su kliento komerciniais partneriais. Antra, iš šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies bei jos III priedo bendro aiškinimo matyti, kad atlikdami privalomą rizikos vertinimą, įpareigotieji subjektai turi atsižvelgti, be kita ko, į rizikos veiksnius, susijusius su jų klientų sandoriais. Galiausiai šiose nuostatose nurodoma, kad bet kokie sudėtingi ir neįprastai didelės sumos sandoriai bei visų rūšių neįprasti sandoriai, kurie neturi akivaizdaus ekonominio ar teisėto tikslo, gali būti laikomi susijusiais su galimai didele rizika.

59

Taigi aplinkybė, kad įpareigotojo subjekto klientas vykdo sandorius, susijusius su ryšiais su didelės korupcijos rizikos trečiąja šalimi, pagal Direktyvą 2015/849 gali būti laikoma veiksniu, rodančiu galimai didesnę geografinę riziką. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar Latvijos teisės sistemoje numatytas toks rizikos veiksnys, ir, jei taip, ar vertindama su RBA Consulting susijusią riziką Rodl & Partner turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę.

60

Vadinasi, atsižvelgiant į valstybėms narėms Direktyvoje 2015/849 pripažintą diskreciją, NVO teisinė forma, įpareigotojo subjekto kliento ryšio su Rusijos Federacija buvimas arba komerciniai sandoriai, kuriuos šis klientas vykdo su šia trečiąja šalimi susijusiu komerciniu partneriu, atitinkamais atvejais, laikantis šio sprendimo 49 punkte primintų Sąjungos teisės apribojimų, ypač proporcingumo ir nediskriminavimo principų, gali būti veiksniai, rodantys galimai didesnę riziką.

61

Vis dėlto, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 86 punkte, vien tai, kad kliento darbuotojas, kuris nėra tikrasis kliento naudos gavėjas ir kuris pas klientą neužima pareigų, leidžiančių jam vykdyti veiklą, galimai susijusią su pinigų plovimu, yra didelės korupcijos rizikos trečiosios šalies pilietis, nereiškia, kad situacija yra tokia, jog gali kilti didesnė pinigų plovimo ar teroristų finansavimo rizika.

62

Be to, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad tik tam tikro dydžio ar sudėtingesni komerciniai sandoriai, įpareigotojo subjekto kliento sudaryti su didelės korupcijos rizikos trečiojoje šalyje įsisteigusiu komerciniu partneriu, gali būti laikomi galimai didesnės geografinės rizikos, į kurią įpareigotieji subjektai turi atsižvelgti vertindami su klientais susijusią riziką, veiksniais.

63

Tokiomis aplinkybėmis pagal Direktyvos 2015/849 18 straipsnio 1 ir 3 dalis, siejamas su jos 5 straipsniu ir III priedu, valstybei narei nedraudžiama nustatyti kitus galimai didesnės rizikos veiksnius, į kuriuos atlikdami klientų rizikos vertinimą įpareigotieji subjektai turi atsižvelgti ir kurie gali būti susiję su kliento teisine forma, pavyzdžiui, NVO, atsižvelgiant į Direktyvos 2015/849 43 konstatuojamojoje dalyje nurodytą visapusiško pagrindinių teisių laikymosi principą, arba su kliento ar komercinio partnerio ryšiu su didelės korupcijos rizikos trečiąja šalimi, su sąlyga, kad tokie veiksniai yra numatyti tos valstybės narės teisinėje sistemoje, buvo tinkamai paskelbti ir atitinka Sąjungos teisę, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo principus.

64

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2015/849 18 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su šios direktyvos 5 straipsniu ir III priedo 3 punkto b papunkčiu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas įpareigotasis subjektas neprivalo automatiškai priskirti didelę riziką klientui ir todėl taikyti jam sustiprinto deramo tikrinimo priemones vien dėl to, kad tas klientas yra NVO, kad vienas iš minėto kliento darbuotojų yra didelės korupcijos rizikos trečiosios šalies pilietis arba kad to paties kliento komercinis partneris, bet ne pats klientas, yra susijęs su tokia trečiąja šalimi. Vis dėlto valstybė narė nacionalinėje teisėje gali nustatyti tokias aplinkybes kaip veiksnius, rodančius galimai didesnę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, į kuriuos vertindami su savo klientais susijusią riziką turi atsižvelgti įpareigotieji subjektai, su sąlyga, kad tie veiksniai atitinka Sąjungos teisę, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo principus.

65

Antrasis klausimas pateiktas tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai. Vadinasi, atsižvelgiant į neigiamą atsakymą į šį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

66

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/849 13 straipsnio 1 dalies c ir d punktus reikia aiškinti taip, kad pagal juos imdamasis deramo klientų tikrinimo priemonių įpareigotasis subjektas privalo iš atitinkamo kliento gauti šio kliento ir trečiojo asmens sudarytos sutarties kopiją.

67

Pagal suformuotą jurisprudenciją, siekdamas naudingai atsakyti teismui, kuris pateikė prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas gali laikyti reikalinga atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių nacionalinis teismas savo klausimo formuluotėje nenurodė (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Glavna direktsia Pozharna bezopasnost i zashtita na naselenieto, C‑262/20, EU:C:2022:117, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Direktyvos 2015/849 11 straipsnyje, esančiame šios direktyvos II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, nurodytos situacijos, kai įpareigotieji subjektai privalo taikyti standartinio deramo klientų tikrinimo priemones, nes laikoma, kad šios situacijos kelia pinigų plovimo ar teroristų finansavimo riziką (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 60 punktą). Taigi įpareigotieji subjektai privalo taikyti šias priemones, kai, vertindami su klientu susijusią riziką nustatė įprastą rizikos lygį.

69

Kalbant apie pačias deramo tikrinimo priemones, kurias įpareigotieji subjektai turi įgyvendinti, minėtos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje paminėta keletas iš jų, įskaitant komercinių santykių tikslo ir numatomo pobūdžio vertinimą, o atitinkamais atvejais – informacijos apie juos gavimą (c punktas) arba nuolatinę verslo santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tikrinimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų įpareigotojo subjekto turimas žinias apie klientą, jo verslą ir rizikos pobūdį, prireikus įskaitant žinias apie lėšų šaltinį bei užtikrinant, kad turimi dokumentai, duomenys ar informacija būtų nuolat atnaujinami (d punktas).

70

Be to, pagal Direktyvą 2015/849 šie subjektai privalo laikytis tam tikrų įrodymų ir dokumentų pateikimo kompetentingoms nacionalinėms institucijoms pareigų, susijusių tiek su jų atliekamu klientų rizikos vertinimu, tiek su tiems klientams taikomų deramo tikrinimo priemonių tinkamumu atsižvelgiant į nustatytą rizikos lygį.

71

Iš tiesų, pirma, Direktyvos 2015/849 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad rizikos vertinimai, kuriuos turi atlikti įpareigotieji subjektai, turi būti įforminami dokumentais, nuolat atnaujinami ir teikiami atitinkamoms kompetentingoms institucijoms bei atitinkamiems savireguliavimo organams. Šiuo klausimu šios direktyvos 22 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad rizika grindžiamas požiūris nėra valstybėms narėms ir įpareigotiesiems subjektams pernelyg daug leidžianti galimybė, bet jis reiškia, kad jį taikant sprendimai priimami remiantis faktais, siekiant veiksmingiau kovoti su Sąjungai ir joje veikiantiems subjektams kylančia pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika.

72

Be to, Direktyvos 2015/849 13 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įpareigotieji subjektai privalo galėti kompetentingoms institucijoms arba savireguliavimo organams įrodyti, kad priemonės yra tinkamos atsižvelgiant į nustatytą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką.

73

Galiausiai pagal šios direktyvos V skyriaus „Duomenų apsauga, įrašų saugojimas ir statistiniai duomenys“ 40 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punktą įpareigotieji subjektai privalo saugoti dokumentų ir informacijos, kurie būtini siekiant vykdyti II skyriuje nustatytus deramo klientų tikrinimo reikalavimus, kopijas, – penkerius metus po to, kai baigiasi verslo santykiai su klientu.

74

Iš šio sprendimo 71 ir 72 punktuose nurodytų nuostatų matyti, kad tais atvejais, kai atlikdamas rizikos vertinimą įpareigotasis subjektas nustato galimai didesnę riziką dėl sudėtingo neįprastai didelės vertės arba neturinčio akivaizdaus ekonominio ar teisėto tikslo sandorio, kurį jo klientas sudarė su komerciniu partneriu, susijusiu su didelės korupcijos rizikos trečiąja šalimi, tas subjektas, kai nacionalinė kompetentinga institucija atlieka auditą, privalo pateikti šiai institucijai atitinkamus dokumentus, įrodančius, kad darydamas išvadas dėl to kliento keliamos rizikos lygio jis išanalizavo tą sandorį ir tinkamai į jį atsižvelgė.

75

Vis dėlto, kaip savo išvados 107 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šio sprendimo 71-73 punktuose minėtose nuostatose nenurodyta tvarka, pagal kurią įpareigotieji subjektai gali laikytis reikalavimų pateikti įrodymus ir dokumentus kompetentingų nacionalinių institucijų atžvilgiu. Taigi šios taisyklės nustatomos nacionalinėje teisėje, su sąlyga, kad laikomasi Sąjungos teisės ir, be kita ko, proporcingumo, verslo paslapties ir asmens duomenų apsaugos principų.

76

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, įpareigotųjų subjektų pareiga pateikti įrodymus ir dokumentus nebūtinai reiškia fizinį sutarties kopijos pateikimą, nes egzistuoja kitos tinkamos įrodinėjimo priemonės, kaip antai sutarties vertinimo ataskaitos, kurioje pateikta informacija, kuri būtina įvertinti su sandoriu ir atitinkamais komerciniais santykiais susijusią riziką, pateikimas.

77

Šiuo atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte, Rodl & Partner nepateikė VID sutarties, sudarytos tarp RBA Consulting ir trečiosios bendrovės, kurios didžioji kapitalo dalis priklauso Rusijos Federacijoje įsteigtai bendrovei, kopijos; įpareigotasis subjektas tik paaiškino, kad galėjo susipažinti su šios sutarties originalu RBA Consulting patalpose. Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad Rodl & Partner būtų įrodžiusi ar nors teigusi, kad pateikė VID tinkamus įrodymus dėl rizikos, susijusios su šiais komerciniais santykiais ir dėl jų sudarytais sandoriais, vertinimo, arba su kokiomis nors šiuo pagrindu taikytomis deramo tikrinimo priemonėmis.

78

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2015/849 13 straipsnio 1 dalies c ir d punktai, siejami su šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 4 dalimi ir 40 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punktu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos imdamasis deramo klientų tikrinimo priemonių įpareigotasis subjektas neprivalo iš atitinkamo kliento gauti šio kliento ir trečiojo asmens sudarytos sutarties kopiją, jeigu šis subjektas gali pateikti kompetentingai nacionalinei institucijai kitus tinkamus dokumentus, įrodančius, kad jis išanalizavo to kliento ir trečiosios šalies sandorį ir komercinius santykius, ir kad jis tinkamai atsižvelgė į šią analizę, jog galėtų imtis būtinų deramo tikrinimo priemonių, susijusių su nustatyta pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika.

79

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/849 14 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad įpareigotasis subjektas privalo taikyti deramo tikrinimo priemones esamiems klientams, net jei nebuvo galima nustatyti jokių šio kliento padėties pokyčių ir nacionalinėje teisėje nustatytas terminas naujam rizikos vertinimui dar nėra pasibaigęs. Be to, šis teismas klausia, ar ši pareiga taikoma tik tiems klientams, kurie kelia didelę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką.

80

Jeigu į šiuos klausimus būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar toks aiškinimas atitinka proporcingumo principą.

81

Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo LG ir MH (Savų pinigų plovimas), C‑790/19, EU:C:2021:661, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

82

Kiek tai susiję su Direktyvos 2015/849 14 straipsnio 5 dalies formuluote, pagal šią nuostatą reikalaujama, kad įpareigotieji subjektai deramo klientų tikrinimo priemones taikytų ne tik visiems naujiems klientams, bet, atsižvelgdami į rizikos lygį, tinkamu metu jas taikytų ir esamiems klientams, taip pat tuomet, kai pasikeičia atitinkamos kliento situacijos aplinkybės.

83

Taigi iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad remdamiesi rizika grindžiamu požiūriu įpareigotieji subjektai turi taikyti deramo tikrinimo priemones ne tik savo naujiems klientams, bet ir, tinkamu momentu, jų esamiems klientams. Minėtoje nuostatoje patikslinama, kad vienas iš galimų tinkamų momentų yra tuomet, kai pasikeičia svarbios atitinkamo kliento situacijos aplinkybės. Be to, pagal tą pačią nuostatą įpareigotiesiems subjektams tenkanti ši pareiga taikoma ne tik klientams, kuriems buvo priskirtas aukštas rizikos lygis.

84

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2015/849 8 straipsnio 2 dalį įpareigotieji subjektai turi visų pirma atnaujinti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos, su kuria jie susiduria, vertinimus.

85

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvos 2015/849 14 straipsnio 5 dalį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi, reikalaujama, kad remdamasis atnaujintu rizikos vertinimu įpareigotasis subjektas taikytų deramo, prireikus, sustiprinto, tikrinimo priemones esamam klientui, kai tai atrodo tinkama, ypač pasikeitus atitinkamoms šio kliento situacijos aplinkybėms.

86

Tokį aiškinimą patvirtina bendra Direktyvos 2015/849 14 straipsnio 5 dalies struktūra.

87

Šiuo klausimu ta nuostata yra šios direktyvos II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, susijusiame su deramo klientų tikrinimo pareigomis. Darytina išvada, kad pagal minėtą nuostatą įpareigotiesiems subjektams tenkanti pareiga taikoma visiems klientams, neatsižvelgiant į jiems nustatytą rizikos lygį.

88

Be to, iš Direktyvos 2015/849 13 straipsnio 1 dalies d punkto formuluotės matyti, kad įpareigotieji subjektai privalo nuolat stabėti savo klientus ir jų sudarytus sandorius. Vadinasi, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 119 punkte, jei įpareigotasis subjektas sužino svarbios informacijos apie esamą klientą, pavyzdžiui, apie komercinius sandorius, kuri gali turėti įtakos to kliento rizikos vertinimui, jis privalo atsižvelgti į šią informaciją ir prireikus peržiūrėti rizikos analizę ir, jei būtina, tam klientui taikomų deramo tikrinimo priemonių lygį.

89

Galiausiai šio sprendimo 85 punkte pateiktu Direktyvos 2015/849 14 straipsnio 5 dalies aiškinimu užtikrinamas šios direktyvos pagrindinio tikslo, kuris, kaip priminta šio sprendimo 33 punkte, yra užkirsti kelią finansų sistemos naudojimui pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, įgyvendinimas.

90

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar RBA Consulting ir bendrovės, kurios didžioji kapitalo dalis priklauso Rusijos Federacijoje įsteigtai bendrovei, sudaryti sandoriai, apie kuriuos, kaip neginčijama, Rodl & Partner žinojo, pagal Direktyvos 2015/849 14 straipsnio 5 dalį sudarė atitinkamas aplinkybes, dėl kurių, remiantis rizika grindžiamu požiūriu, buvo tikslinga taikyti deramo, prireikus, sustiprinto, tikrinimo priemones RBA Consulting, neatsižvelgiant į tai, kad nacionalinėje teisėje nustatytas terminas atlikti naują su šiuo klientu susijusios rizikos vertinimą dar nebuvo pasibaigęs.

91

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2015/849 14 straipsnio 5 dalis, siejama su jos 8 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad remdamiesi atnaujintu rizikos vertinimu įpareigotieji subjektai privalo taikyti deramo, prireikus, sustiprintas, tikrinimo priemones esamam klientui, jeigu tai atrodo tinkama, ypač pasikeitus atitinkamoms šio kliento situacijos aplinkybėms, neatsižvelgiant į tai, kad nacionalinėje teisėje nustatytas maksimalus terminas atlikti naują su šiuo klientu susijusios rizikos vertinimą dar nebuvo pasibaigęs. Ši pareiga taikoma ne tik didelės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos klientams.

92

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nereikia nagrinėti šio sprendimo 80 punkte nurodyto papildomo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo, pateikto penktajame klausime.

93

Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad skelbdama sprendimą skirti sankciją, priimtą dėl nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliama ši direktyva, pažeidimo, kompetentinga nacionalinė institucija privalo įsitikinti, kad paskelbta informacija atitinka šiame sprendime pateiktą informaciją.

94

Latvijos vyriausybė mano, kad šis klausimas nepriimtinas.

95

Iš tiesų, pirma, šis klausimas yra hipotetinis, nes Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 1 dalis, kurią išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susijusi su situacija, kai paskelbtas sprendimas, kuris nebuvo skundžiamas, o ne su situacija, kai, kaip yra šioje byloje, paskelbtas sprendimas, kuris apskųstas, nes šiai situacijai taikoma šios direktyvos 60 straipsnio 2 dalis.

96

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenustatė jokios VID interneto svetainėje paskelbtos informacijos netikslumo, todėl šeštasis prejudicinis klausimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku; vadinasi, nėra objektyviai reikalingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

97

Šiuo klausimu, pirma, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Latvijos Respublika į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 2 dalį, todėl leido paskelbti sprendimus, kurie yra apskųsti. Šioje nuostatoje, kurioje numatyta, kad kompetentingos institucijos savo oficialioje interneto svetainėje „taip pat“ nedelsdamos paskelbia tokią informaciją, patikslinama, jog šios institucijos turi paskelbti šią informaciją kartu su šio 60 straipsnio 1 dalyje išvardytais duomenimis; šioje nuostatoje numatyta, kad „[s]kelbime nurodoma bent jau informacija apie pažeidimo rūšį bei pobūdį ir atsakingų asmenų tapatybę“. Iš to matyti, kad vien dėl to, jog Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti minėto 60 straipsnio 1 ir 2 dalis, kurios, atsižvelgiant į šios dalies formuluotę, yra susijusios, šeštasis klausimas netampa hipotetinis.

98

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, VID interneto svetainėje skelbimas dėl sprendimo skirti sankciją Rodl & Partner buvo vis dar su netikslumais.

99

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šeštasis klausimas yra priimtinas.

100

Dėl sprendimų, kurie yra apskųsti, skelbimo, kiek tai susiję su jų turiniu, reikia pažymėti, kad remiantis kartu aiškinamomis Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kurios iš esmės buvo primintos šio sprendimo 97 punkte, kompetentingos nacionalinės institucijos interneto svetainėje skelbiama tik šiuose sprendimuose pateikta informacija. Vadinasi, informacija, kuri neatitinka šiuose sprendimuose pateiktos informacijos, neskelbiama.

101

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad skelbdama sprendimą skirti sankciją, priimtą dėl nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliama ši direktyva, pažeidimo, kompetentinga nacionalinė institucija privalo įsitikinti, kad paskelbta informacija tiksliai atitinka šiame sprendime pateiktą informaciją.

102

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: