1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje (OL L 127, 2014, p. 39; klaidų ištaisymas OL L 138, 2014, p. 114) 4 straipsnio 1 dalies, siejamos su 2 straipsnio 3 punktu, šios direktyvos 8 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje RR ir JG, kaip tretieji asmenys baudžiamajame procese, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme prašė grąžinti turtą, kuriam ikiteisminiame šios bylos nagrinėjimo etape buvo uždėtas areštas.

3

Direktyvos 2014/42 15, 31, 33, 34 ir 38 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas“ 1 dalyje numatyta:

„Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios turto įšaldymą, siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti, ir turto konfiskavimą baudžiamosiose bylose.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnis „Taikymo sritis“ suformuluotas taip:

„Ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu taikoma:

<…>

<…>“

7

Direktyvos 2014/42 4 straipsnio „Konfiskavimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai arba iš dalies konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka tokias nusikaltimo priemones arba pajamas, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamais nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, kuris taip pat gali būti priimtas pritaikius in absentia procedūrą.“

8

Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį „[v]alstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį dėl nusikalstamos veikos nuteistam asmeniui ir galintį tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, pavyzdžiui, tai, kad turto vertė yra neproporcinga nuteistojo teisėtoms pajamoms, yra įsitikinęs, jog tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos“.

9

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Konfiskavimas iš trečiųjų asmenų“ numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė konfiskuoti pajamas arba kitą turtą, kurio vertė atitinka tokias pajamas, kuriuos įtariamasis arba kaltinamasis tiesiogiai arba netiesiogiai perdavė tretiesiems asmenims arba kuriuos tretieji asmenys įsigijo iš įtariamojo arba kaltinamojo, bent tuo atveju, jei, remiantis konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, įskaitant tai, kad perleista ar įgyta neatlygintinai arba už gerokai žemesnę nei rinkos kainą, tie tretieji asmenys žinojo arba turėjo žinoti, kad perdavimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti konfiskavimo.

2.   1 dalimi nedaromas poveikis sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms.“

10

Šios direktyvos 7 straipsnyje „Įšaldymas“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė įšaldyti turtą siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti. Tos priemonės, kurias skiria kompetentinga valdžios institucija, apima skubius veiksmus, kurių prireikus turi būti imamasi siekiant išsaugoti turtą.

2.   Turtui, kurį turi trečiasis asmuo, kaip nurodyta 6 straipsnyje, gali būti taikomos įšaldymo priemonės galimo vėlesnio konfiskavimo tikslais.“

11

Direktyvos 2014/42 8 straipsnis „Garantijos“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta, kad, siekiant išsaugoti asmenų, kuriems daro poveikį šioje direktyvoje numatytos priemonės, teises, jie turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

2.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų, kad apie nutartį įšaldyti turtą atitinkamam asmeniui būtų pranešta kuo greičiau po to nutarties įvykdymo. Tokiame pranešime bent jau glaustai nurodoma atitinkamo sprendimo priežastis ar priežastys. Kai tai būtina siekiant išvengti trukdymo baudžiamajam tyrimui, kompetentingos valdžios institucijos apie sprendimą įšaldyti turtą atitinkamam asmeniui gali pranešti ir vėliau.

3.   Nutartis įšaldyti turtą galioja tik tol, kol tai būtina turtui išsaugoti siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti.

4.   Asmeniui, dėl kurio turto priimtas sprendimas, valstybės narės numato veiksmingą galimybę laikantis nacionalinėje teisėje nustatytų procedūrų teisme užginčyti nutartį įšaldyti turtą. Tokiose procedūrose gali būti numatyta, kad tuo atveju, jei pradinę nutartį įšaldyti priėmė kompetentinga valdžios institucija, kuri nėra teisminė institucija, tokia nutartis pirmiausia pateikiama teisminei institucijai patvirtinti ar peržiūrėti, ir tik po to j[i] gali būti užginčyt[a] teisme.

5.   Įšaldytas turtas, kuris vėliau nekonfiskuojamas, nedelsiant grąžinamas. Sąlygos, kuriomis grąžinamas toks turtas, arba tokį grąžinimą reglamentuojančios procedūrinės taisyklės nustatomos nacionalinėje teisėje.

6.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų, kad kiekviena nutartis konfiskuoti būtų pagrįsta ir apie ją būtų pranešta atitinkamam asmeniui. Asmeniui, kurio atžvilgiu taikomas konfiskavimas, valstybės narės numato veiksmingą galimybę teisme užginčyti nutartį konfiskuoti.

<…>

9.   Tretieji asmenys turi teisę reikalauti savo nuosavybės teisės ar kitų turtinių teisių, be kita ko, 6 straipsnyje nurodytais atvejais.

<…>“

12

Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas) 53 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Neatsižvelgiant į baudžiamąją atsakomybę, valstybės naudai konfiskuojami:

(2)   Valstybės naudai taip pat konfiskuojami:

(3)   siekiant taikyti 2 dalies b punktą:

13

Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas) 111 straipsnyje „Daiktinių įrodymų saugojimas“ nustatyta:

„(1)   Daiktiniai įrodymai saugomi iki baudžiamojo proceso pabaigos.

(2)   Daiktinių įrodymų rinkimo tikslais areštuoti daiktai gali būti grąžinami teisėtiems savininkams, iš kurių jie buvo konfiskuoti, gavus prokuroro leidimą prieš pasibaigiant baudžiamajam procesui, tik jei tai netrukdo atskleisti objektyvią tiesą ir jie nėra administracinių pažeidimų dalykas.

(3)   Prokuroras priima sprendimą dėl prašymų grąžinti per trijų dienų terminą. Prokuroro atsisakymą grąžinti pagal 2 dalį teisėtas savininkas gali apskųsti kompetentingam pirmosios instancijos teismui. Šis teismas sprendimą dėl skundo priima per tris dienas nuo jo gavimo uždarame posėdyje ir jo sprendimas įgyja res judicata galią.

(4)   Greitai gendantys daiktai, kuriems uždėtas areštas kaip daiktiniams įrodymams, paimti iš teisėtų savininkų ir negalintys būti grąžinti, gavus prokuroro leidimą perduodami atitinkamoms institucijoms ir kitiems teisės subjektams naudoti juos pagal jų paskirtį arba turi būti parduoti, o gautos lėšos padedamos nacionalinį biudžetą aptarnaujančiame komerciniame banke.

(5)   Narkotikus, narkotinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), psichotropinius augalus bei akcizais apmokestinamas prekes galima sunaikinti prieš pasibaigiant baudžiamajam procesui, laikantis įstatyme nustatytų sąlygų ir procedūrų. Tokiu atveju iki proceso pabaigos bus saugomi tik paimti pavyzdiniai mėginiai.

<…>“

14

2019 m. sausio 15 d. patikrinus WE vairuojamą transporto priemonę, kurioje taip pat buvo RR, jo sugyventinė ir šios transporto priemonės savininkė, buvo rasta narkotinių medžiagų. WE ir RR buvo pareikšti įtarimai, tačiau, kadangi buvo nuspręsta, kad RR nebuvo informuota apie narkotinių medžiagų buvimą, prokuroras jos baudžiamąjį persekiojimą nutraukė. Vis dėlto transporto priemonė, kuri, kaip nustatyta tyrime, buvo perduota WE nuolat naudotis, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 111 straipsniu, liko areštuota kaip daiktinis įrodymas nagrinėjant WE bylą.

15

2019 m. rugpjūčio 7 d., nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą organizuotai nusikalstamai grupei, susijusiai su prekyba narkotinėmis medžiagomis, JG nuolatinėje gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, per kurią buvo atliktas dviejų mobilių telefonų ir pinigų sumos poėmis. Vis dėlto JG nebuvo pateikti kaltinimai, nes prokuroras manė, kad jis nedalyvavo darant nusikaltimą. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 111 straipsnį abu mobilieji telefonai ir pinigų suma liko areštuoti kaip daiktiniai įrodymai, nagrinėjant organizuotos nusikalstamos grupės nariams iškeltą bylą.

16

RR ir JG kreipėsi į Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, su prašymu grąžinti jų atitinkamą turtą.

17

Šio teismo teigimu, nors nacionalinės teisės aktuose numatyta galimybė trečiajam asmeniui ikiteisminiame baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape prašyti grąžinti turtą, kuriam uždėtas areštas, pagal juos neleidžiama prašyti tai padaryti teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape, kuris gali trukti kelerius metus.

18

Minėtas teismas priduria, kad pagal Baudžiamojo kodekso 53 straipsnį neleidžiama konfiskuoti sąžiningo trečiojo asmens turto esant tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, todėl, pasibaigus teismo procesui pagrindinėje byloje, turtas, kuriam uždėtas areštas, turi būti grąžintas jo savininkams.

19

Taigi šis teismas kelia klausimą dėl šių teisės aktų atitikties Direktyvai 2014/42, siejamai su Chartijos 17 straipsniu.

20

Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, kai turtas areštuojamas kaip įtariama nusikaltimo priemonė arba kaip pajamos iš nusikaltimo, šio turto savininkas, sąžiningas trečiasis asmuo, teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape neturi teisės kreiptis į kompetentingą teismą su prašymu grąžinti minėtą turtą.

22

Pirmiausia reikia pažymėti, kad su organizuotu nusikalstamumu ir prekyba narkotikais susiję nusikaltimai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, patenka į materialinę Direktyvos 2014/42 taikymo sritį.

23

Iš tiesų pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio g ir h punktus ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurioms taikomi pamatiniai sprendimai 2004/757 ir 2008/841, susiję atitinkamai su nusikalstamomis veikomis prekybos narkotikais ir kovos su organizuotu nusikalstamumu srityse.

24

Šios direktyvos 8 straipsnio „Garantijos“ 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos asmenims, kuriems taikomos šioje direktyvoje numatytos priemonės, numatyti teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, kad būtų apsaugotos šių asmenų teisės. Taigi šioje nuostatoje srityse, kurioms taikoma direktyva, pripažįstamos Chartijos 47 straipsnyje nurodytos pagrindinės teisės; jame konkrečiai nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir, be kita ko, į teisingą jo bylos nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Okrazhna prokuratura – Varna, C‑845/19 ir C‑863/19, EU:C:2021:864, 75 punktą).

25

Pirma, Direktyvoje 2014/42 numatytos priemonės susijusios, be kita ko, su turto įšaldymu, kuris šios direktyvos 2 straipsnio 5 punkte apibrėžtas kaip „laikinas draudimas perleisti, sunaikinti, transformuoti turtą, juo disponuoti arba jį išvežti arba laikinas turto saugojimas ar kontrolė“.

26

Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariamas turtas liko saugomas baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų. Taigi, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia manyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas areštas yra „įšaldymas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

27

Antra, kiek tai susiję su atvejais, kai pagal Direktyvą 2014/42 leidžiama įšaldyti turtą, pažymėtina, kad jos 7 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė įšaldyti turtą siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti.

28

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje aptariamas turtas buvo įšaldytas siekiant jį vėliau konfiskuoti, kaip tai suprantama pagal šį 7 straipsnį.

29

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad tuo metu, kai pagrindinėje byloje aptariamas turtas buvo įšaldytas, vėliau jis galėjo būti konfiskuotas.

30

Iš tiesų, kalbant apie RR, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pradžioje jai buvo pareikšti kaltinimai dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis ir kad tik vėliau prokuroras priėjo prie išvados, kad ji nedalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, todėl ji buvo pripažinta sąžiningu trečiuoju asmeniu, o tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, neleidžia konfiskuoti jos turto pagal Bulgarijos teisės aktus.

31

Kalbant apie JG, iš tos pačios nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad kaltinimas dėl JG dalyvavimo aptariamoje nusikalstamoje veikloje buvo atmestas tik ištyrus du areštuotus mobiliojo ryšio telefonus, o šie mobilieji telefonai ir pinigų suma buvo įšaldyti, siekiant vėliau juos konfiskuoti.

32

Taigi, kadangi RR ir JG turtas įšaldymo momentu vėliau galėjo būti konfiskuotas pagal Bulgarijos teisę, šių dviejų asmenų situacija patenka į Direktyvos 2014/42 7 straipsnio taikymo sritį. Vadinasi, jiems šioje direktyvoje numatyta priemonė daro poveikį, kaip tai suprantama pagal jos 8 straipsnio 1 dalį.

33

Trečia, dėl aplinkybės, kad įšaldyto turto savininkas teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape neturi jokios teisės kreiptis į teismą su prašymu grąžinti minėtą turtą, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, kad atitinkami asmenys galėtų apginti savo teises.

34

Kadangi ši nuostata suformuluota bendrai, asmenys, kuriems valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingas teisinės gynybos priemones ir teisingą bylos nagrinėjimą, yra ne tik asmenys, nuteisti už nusikalstamas veikas, bet ir tretieji asmenys, kurių turtui daro poveikį nutartis įšaldyti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Okrazhna prokuratura – Varna, C‑845/19 ir C‑863/19, EU:C:2021:864, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Šis aiškinimas taip pat pagrįstas Direktyvos 2014/42 33 konstatuojamąja dalimi, pagal kurią ši direktyva daro didelį poveikį ne tik įtariamųjų ar kaltinamųjų, bet ir trečiųjų asmenų, kurie nėra persekiojami, tačiau teigia esantys atitinkamo turto savininkai, teisėms. Taigi pagal šią konstatuojamąją dalį būtina numatyti specialias garantijas ir teismines teisių gynimo priemones, kad įgyvendinant šią direktyvą būtų užtikrintos šių asmenų pagrindinės teisės (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Okrazhna prokuratura – Varna, C‑845/19 ir C‑863/19, EU:C:2021:864, 77 punktą).

36

Be to, Direktyvos 2014/42 8 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jos 31 konstatuojamąją dalį, pagal kurią, atsižvelgiant į teisės į nuosavybės ribojimą, kurį lemia nutartys įšaldyti, šios laikinosios priemonės neturėtų būti taikomos ilgiau, nei būtina siekiant išsaugoti turtą, kad prireikus vėliau jį būtų galima konfiskuoti, ir kad tai reiškia, jog dėl to atitinkamam teismui gali tekti patikrinti, ar nutarties įšaldyti tikslas tebėra aktualus.

37

Toks požiūris reiškia, kad sąžiningas trečiasis asmuo, kuris yra įšaldyto turto savininkas, taip pat per teismo procesą gali kreiptis į kompetentingą teismą su prašymu patikrinti, ar tebėra įvykdytos šio turto įšaldymui nustatytos sąlygos. Taigi nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta tokia galimybė, prieštarauja Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1 daliai.

38

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, kai turtas įšaldomas kaip įtariama nusikaltimo priemonė arba kaip pajamos iš nusikaltimo, šio turto savininkas, kuris yra sąžiningas trečiasis asmuo, teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape neturi jokios teisės kreiptis į kompetentingą teismą su prašymu grąžinti minėtą turtą.

39

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos neleidžiama konfiskuoti sąžiningam trečiajam asmeniui priklausančio turto, naudoto kaip nusikaltimo priemonė, įskaitant atvejį, kai šis trečiasis asmuo šį turtą perdavė kaltinamajam nuolat naudotis.

40

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Europos Komisija teigia, jog šis klausimas nepriimtinas, kadangi jis visiškai nesusijęs su ginčo aplinkybėmis ar dalyku, nes iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad konfiskavimas bet kuriuo atveju negali būti įvykdytas pagrindinėje byloje. Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės konfiskavimas prieštarautų nacionalinės teisės aktams, todėl prokuratūra nebenorėtų ir nebesvarstytų galimybės vėliau konfiskuoti šią priemonę.

41

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tik bylą nagrinėjantys nacionaliniai teismai, atsakingi už sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jų sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Taigi iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Iš tiesų, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas negali tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Levola Hengelo, C‑310/17, EU:C:2018:899, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal nacionalinės teisės aktus neleidžiama konfiskuoti sąžiningų trečiųjų asmenų turto, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtent nori sužinoti, ar, remiantis Direktyva 2014/42, šiomis aplinkybėmis toks konfiskavimas privalomas. Taigi nėra akivaizdu, kad antrasis klausimas visiškai nesusijęs su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, todėl šis klausimas yra priimtinas.

44

Dėl esmės reikia priminti, kad Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalyje numatytas „nusikaltimo priemonių“, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 2 straipsnio 3 punktą, konfiskavimas, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos.

45

Vis dėlto, nors šioje nuostatoje aiškiai nurodytos nusikaltimo priemonės ir galutinis apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, jos tekste nepatikslinta, ar konfiskavimo priemonės būtinai turi priklausyti nuteistajam.

46

Aiškindamas Sąjungos teisės nuostatą, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 24 d. Sprendimo MCP, C‑603/20 PPU, EU:C:2021:231, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Nagrinėjamu atveju dėl Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalies konteksto, pažymėtina, kad šios direktyvos 5 straipsnio „Išplėstas konfiskavimas“ 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva gali būti taikoma tik „turt[ui], priklausan[čiam] dėl nusikalstamos veikos nuteistam asmeniui“, todėl trečiųjų asmenų turtas nepatenka į šio straipsnio taikymo sritį.

48

Kiek tai susiję su šios direktyvos 6 straipsniu, nors jis, kaip patvirtina jo pavadinimas, aiškiai susijęs su „konfiskavimu iš trečiųjų asmenų“, šis straipsnis taikomas tik „pajamoms“, o ne „nusikaltimo priemonėms“, todėl jis bet kuriuo atveju negali būti pagrindas konfiskuoti nusikaltimo priemonę tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

49

Dėl Direktyvos 2014/42 15 konstatuojamosios dalies, į kurią atsižvelgiant reikia aiškinti jos 4 straipsnį, reikia nurodyti, kad joje numatyta pareiga informuoti įtariamuosius ir kaltinamuosius apie konfiskavimo procedūrą, tačiau apie trečiuosius asmenis nieko neužsiminta.

50

Iš šių skirtingų nuostatų matyti, kad atsižvelgiant į tai, jog tretiesiems asmenims priklausančio turto konfiskavimas numatytas tik Direktyvos 2014/42 6 straipsnyje nustatytais atvejais, šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytas turto konfiskavimas gali būti susijęs tik su įtariamųjų ir kaltinamųjų turtu.

51

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad kaltinamasis turtą naudojo nuolat, neleidžia konfiskuoti šio turto pagal Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalį, jeigu jis priklauso sąžiningam trečiajam asmeniui.

52

Bet kuriuo atveju, kadangi pagal nacionalinės teisės aktus neleidžiama konfiskuoti sąžiningų trečiųjų asmenų turto tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, dėl to ja iš esmės negalima remtis nacionaliniame teisme prieš tą asmenį (2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos neleidžiama konfiskuoti sąžiningam trečiajam asmeniui priklausančio turto, naudoto kaip nusikaltimo priemonė, įskaitant atvejį, kai šis trečiasis asmuo šį turtą perdavė kaltinamajam nuolat naudotis.

54

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį klausimą, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

55

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: