–

„Sātiņi-S“ SIA, atstovaujamos A. Grigorjevs,

–

Latvijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos K. Pommere, V. Soņeca ir V. Kalniņa, vėliau – K. Pommere,

–

Airijos, atstovaujamos M. Browne, J. Quaney, M. Lane ir A. Joyce, padedamų SC S. Kingston ir BL G. Gilmore,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. de Ree,

–

Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos V. Bottka, C. Hermes ir I. Naglis, vėliau – V. Bottka ir C. Hermes,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 1 dalies, SESV 107 ir 108 straipsnių ir 2014 m. birželio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 717/2014 dėl [SESV] 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje (OL L 190, 2014, p. 45) 3 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant „Sātiņi-S“ SIA ir Dabas aizsardzības pārvalde (Aplinkos apsaugos tarnyba, Latvija) ginčą dėl pastarosios atsisakymo skirti pirmajai kompensaciją už žalą, kurią jos akvakultūros veiklai padarė laukiniai paukščiai „Natura 2000“ teritorijoje, motyvuojant tuo, kad ji jau gavo didžiausią sumą, kuri galėjo būti skirta atsižvelgiant į de minimis taisyklę valstybės pagalbos srityje.

3

1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102; klaidų ištaisymas OL L 81, 2015, p. 5; toliau – Buveinių direktyva) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, o taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.“

4

2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010, p. 7; toliau – Paukščių direktyva) 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„1 ir 2 dalyse nurodytose apsaugos teritorijose valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta buveinių taršos ar pažeidimo, arba bet kokio paukščių trikdymo, jei tai galėtų būti reikšminga atsižvelgiant į šio straipsnio tikslus. Valstybės narės taip pat stengiasi išvengti buveinių taršos ar pažeidimo už šių saugomų teritorijų ribų.“

5

Šios direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„Nepažeisdamos 7 ir 9 straipsnių valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad sukurtų bendrą apsaugos sistemą visoms 1 straipsnyje nurodytoms paukščių rūšims, ypač uždrausdamos:

6

Reglamento Nr. 717/2014 15 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėseną, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik de minimis pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai). Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, dotacijas, palūkanų subsidijas, apribotą atleidimą nuo mokesčių ar kitas priemones, kuriomis numatoma riba, kuria užtikrinama, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta. Numatoma riba reiškia, kad kol tiksli pagalbos suma nežinoma arba dar nežinoma, valstybė narė turi daryti prielaidą, kad ta suma lygi ribos sumai, siekiant užtikrinti, kad kelios pagalbos priemonės kartu neviršytų šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos, ir taikyti pagalbos sumavimo taisykles.“

7

Šio reglamento 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas pagalbai, teikiamai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus įmonėms, išskyrus:

2.   Jeigu įmonė vykdo veiklą žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje ir taip pat vykdo veiklą viename ar keliuose sektoriuose arba kitą veiklą, kuriai taikomas [2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos] Reglamentas (ES) Nr. 1407/2013 [dėl [SESV] 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 352, 2013, p. 1)], tas reglamentas taikomas pagalbai pastariesiems sektoriams arba veiklai, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą.

3.   Jeigu įmonė vykdo veiklą žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje ir taip pat vykdo pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą, kuriai taikomas [2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos] Reglamentas (ES) Nr. 1407/2013 [dėl [SESV] 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 352, 2013, p. 1)], šis reglamentas taikomas pagalbai pirmajam sektoriui, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal šį reglamentą.“

8

Minėto reglamento 3 straipsnio „De minimis pagalba“ 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Pagalbos priemonės, kurios atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas, nėra laikomos atitinkančiomis visus [SESV] 107 straipsnio 1 dalies kriterijus ir todėl joms netaikomas [SESV] 108 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas.

2.   Bendra vienai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus įmonei suteiktos de minimis pagalbos suma kiekvienoje valstybėje narėje neviršija 30000 [eurų] per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį.

3.   Bendra žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje veiklą vykdančioms įmonėms suteiktos de minimis pagalbos suma kiekvienoje valstybėje narėje per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį neviršija priede nurodytos nacionalinės ribos.“

9

Šio reglamento 4 straipsnyje „Bendrojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimas“ nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas tik pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą įmanoma tiksliai ex ante apskaičiuoti neatliekant rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai).

2.   Pagalba, kurią sudaro dotacijos arba palūkanų subsidijos, laikoma skaidria de minimis pagalba.

<…>

7.   Pagalba, kurią sudaro kitos priemonės, laikoma skaidria de minimis pagalba, jei tokia priemone numatoma riba, kuria užtikrinama, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta.“

10

2000 m. kovo 16 d.Sugu un biotopu aizsardzības likums (Rūšių ir biotopų apsaugos įstatymas) (Latvijas Vēstnesis, Nr. 121/122, 2000) 4 straipsnio „Ministrų kabineto kompetencija“ 6 punkte nurodyta:

„Ministrų kabinetas nustato:

<…>

6) žemės naudotojų patirtų nuostolių, susijusių su migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padaryta didele žala, dydžio nustatymo tvarką ir būtinąsias sąlygas, kurias turi atitikti apsaugos priemonės, kad būtų išvengta žalos;

<…>“

11

Šio įstatymo 10 straipsnyje „Žemės savininkų ar naudotojų teisė gauti kompensaciją“ numatyta:

„1.   Žemės savininkai ar naudotojai turi teisę gauti kompensaciją iš šiam tikslui numatytų valstybės biudžeto lėšų už migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytą didelę žalą, jeigu jie ėmėsi būtinų apsaugos priemonių ir, atsižvelgdami į savo žinias, įgūdžius ir praktinius sugebėjimus, taikė aplinkai nekenksmingus metodus, siekdami užkirsti kelią žalai ar ją sumažinti. Žemės savininkai ar naudotojai neturi teisės gauti kompensacijos, jeigu jie piktybiškai prisidėjo prie to, kad būtų padaryta žala ar padidintas jos dydis, siekdami gauti kompensaciją.

<…>

3.   Kompensacija už migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytą didelę žalą nemokama, jei žemės savininkas ar naudotojas gavo kitas valstybės, savivaldybės ar Europos Sąjungos išmokas, tiesiogiai ar netiesiogiai numatytas už tuos pačius ekonominės veiklos apribojimus arba už tą pačią migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytą žalą, už kurią teisės aktų nuostatose numatyta kompensacija, arba jei pareiškėjas gauna pagalbą pagal [Reglamentą Nr. 508/2014].“

12

2004 m. balandžio 7 d.Lauksaimniecības un lauku attīstības likums (Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas) (Latvijas Vēstnesis, Nr. 64, 2004) 5 straipsnio „Valstybės ir Europos Sąjungos parama“ 7 dalyje nurodyta:

„Ministrų kabinetas nustato valstybės ir Europos Sąjungos žemės ūkiui teikiamos pagalbos administravimo ir priežiūros tvarką, taip pat valstybės ir Europos Sąjungos kaimo ir žuvininkystės plėtrai teikiamos pagalbos administravimo ir priežiūros tvarką.“

13

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2015 m. rugsėjo 29 d.Ministru kabineta noteikumi Nr. 558 „De minimis atbalsta uzskaites un piešķiršanas kārtība zvejniecības un akvakultūras nozarē“ (Ministrų kabineto nutarimas Nr. 558 dėl de minimis pagalbos žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje apskaičiavimo ir skyrimo tvarkos) (Latvijas Vēstnesis, Nr. 199, 2015) buvo suformuluotas taip:

„1 punktas: šiame nutarime nustatoma de minimis pagalbos žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje apskaičiavimo ir skyrimo tvarka pagal [Reglamentą Nr. 717/2014].

2 punktas: pareiškėjas, siekdamas gauti de minimis pagalbą pagal Reglamento Nr. 717/2014 3, 4 ir 5 straipsnius, pagalbos teikėjui turi pateikti paraišką dėl de minimis pagalbos (1 priedas) (toliau – paraiška). Paraiškoje nurodoma de minimis pagalba, kurią pareiškėjas gavo einamaisiais ir dvejais ankstesniais mokestiniais metais, taip pat numatoma de minimis pagalba, neatsižvelgiant į pagalbos teikimo būdą ir tai, kas ją teikia. Jeigu de minimis pagalba sumuojama, pareiškėjas taip pat turi pateikti informaciją apie kitą pagalbą, gautą už tą patį projektą toms pačioms reikalavimus atitinkančioms išlaidoms padengti. Teikdamas informaciją apie de minimis pagalbą ir kitą planuojamą valstybės pagalbą pareiškėjas turi nurodyti tą pagalbą, kurios jis jau prašė, bet dėl kurios pagalbos teikėjas dar nepriėmė sprendimo. Jei de minimis pagalbos prašantis pareiškėjas anksčiau tokios pagalbos nėra gavęs, jis paraiškoje turi nurodyti atitinkamą informaciją.“

14

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2016 m. birželio 7 d.Ministru kabineta noteikumi Nr. 353 „Kārtība, kādā zemes īpašniekiem vai lietotājiem nosakāmi to zaudējumu apmēri, kas saistīti ar īpaši aizsargājamo nemedījamo sugu un migrējošo sugu dzīvnieku nodarītajiem būtiskiem postījumiem, un minimālās aizsardzības pasākumu prasības postījumu novēršanai“ (Ministrų kabineto nutarimas Nr. 353 dėl žemės savininkų ar naudotojų nuostolių, patirtų dėl migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytos didelės žalos, dydžio nustatymo tvarkos ir dėl būtinųjų sąlygų, kurias turi atitikti apsaugos priemonės, kad būtų išvengta žalos) (Latvijas Vēstnesis, Nr. 111, 2016) nustatyta:

„1 punktas: šiame nutarime nustatyta:

1.1. žemės savininkų ar naudotojų patirtų nuostolių, susijusių su migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padaryta didele žala (toliau – nuostoliai), dydžio nustatymo tvarka;

<…>

39 punktas: priimdama sprendimą dėl kompensacijos skyrimo institucija turi laikytis tokių sąlygų:

39.1. skirti kompensaciją, laikydamasi sektoriaus ir veiklos apribojimų, nurodytų [Reglamento Nr. 1408/2013] 1 straipsnio 1 dalyje arba [Reglamento Nr. 717/2014] 1 straipsnio 1 dalyje;

39.2. patikrinti, ar kompensacijos suma nedidina bendros einamaisiais ir dvejais ankstesniais mokestiniais metais gautos de minimis pagalbos sumos iki tokio lygio, kuris viršytų Reglamento Nr. 1408/2013 3 straipsnio 2 dalyje (ūkio subjektai, gaminantys pirminę žemės ūkio produkciją) arba Reglamento Nr. 717/2014 3 straipsnio 2 dalyje (ūkio subjektai, kurie <…> veikia žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje) nustatytą de minimis pagalbos ribą. Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, gauta de minimis pagalba vertinama vienos įmonės atžvilgiu. „Viena įmonė“ yra ta, kuri atitinka Reglamento Nr. 1408/2013 2 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 717/2014 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

40 punktas: per du mėnesius nuo nuostolių dydžio nustatymo [kompetentingas] pareigūnas priima sprendimą skirti kompensaciją, kuriame nustatytas jos dydis, arba sprendimą atsisakyti ją skirti.“

15

2002 m. Sātiņi-S nusipirko du nekilnojamojo turto objektus, kurių bendras plotas sudarė 687 ha; iš jų 600,70 ha buvo tvenkiniai gamtiniame rezervate, kuris 2005 m. buvo įtrauktas į „Natura 2000“ tinklą Latvijoje.

16

2017 m. Sātiņi-S pateikė prašymą Aplinkos apsaugos tarnybai skirti jai kompensaciją už saugomų paukščių ir kitų saugomų gyvūnų padarytą žalą jos akvakultūrai. Ši institucija minėtą prašymą atmetė, motyvuodama tuo, kad Sātiņi-S jau buvo skirta bendra suma, atitinkanti de minimis taisyklę – 30000 EUR per trejų finansinių metų laikotarpį, kaip numatyta Reglamento Nr. 717/2014 3 straipsnio 2 dalyje.

17

Sātiņi-S šį sprendimą apskundė, nurodydama, kad kompensacija už saugomų gyvūnų akvakultūrai padarytą žalą pagal savo pobūdį nėra valstybės pagalba. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė Sātiņi-S reikalavimus, ji pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija).

18

Šiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar Chartijos 17 straipsnyje garantuojamai teisei į nuosavybę neprieštarauja tai, kad kompensacija už nuostolius akvakultūrai, kuriuos tinklo „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal „Paukščių“ direktyvą saugomi paukščiai, būtų gerokai mažesnė už pareiškėjo faktiškai patirtus nuostolius. Be to, kyla klausimas, ar Sātiņi-S prašoma kompensacija yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Jei taip būtų, šiam teismui kyla klausimas, ar turi būti taikoma Reglamento Nr. 717/2014 3 straipsnio 2 dalyje numatyta 30000 EUR de minimis pagalbos viršutinė riba.

19

Būtent tokiomis aplinkybėmis Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, kad valstybės narės kompensacija už ūkio subjekto nuostolius, patirtus dėl apsaugos priemonių, taikytinų tinklo „Natura 2000“ teritorijoje pagal „Paukščių“ direktyvą, būtų daug mažesnė už realiai šio ūkio subjekto patirtą žalą.

21

Europos Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti pirmąjį klausimą. Ji tvirtina, kad išmokant pagrindinėje byloje nagrinėjamą kompensaciją nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, nes nei „Paukščių“ direktyvoje, nei „Buveinių“ direktyvoje nenumatyta kompensuoti jas įgyvendinant padarytą žalą privačiai nuosavybei, be kita ko, akvakultūros tvenkiniams. Komisija mano, kad šiuo atveju reikėtų laikytis sprendimo, analogiško tam, kurį Teisingumo Teismas priėmė 2014 m. gegužės 22 d. Sprendime Érsekcsanádi Mezőgazdasági (C‑56/13, EU:C:2014:352); minėtoje byloje Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė: kadangi pareiga atlyginti žalą, nagrinėtą byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo pagrįsta ne Sąjungos, o nacionaline teise, jis neturėjo jurisdikcijos vertinti tokios nacionalinės teisės, atsižvelgdamas į Chartijoje garantuojamas teisę į veiksmingą teisinę gynybą, teisę į nuosavybę ir laisvę užsiimti verslu.

22

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Chartijos taikymo sritis apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (2017 m. birželio 13 d. Sprendimo Florescu ir kt., C‑258/14, EU:C:2017:448, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, kai pagal „Paukščių“ ir „Buveinių“ direktyvų reikalavimus jos imasi atitinkamų priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių blogėjimo, ir priemonių, būtinų sukurti bendrai „Paukščių“ direktyvoje nurodytų paukščių rūšių apsaugos sistemai.

24

Viena vertus, pagal „Paukščių“ direktyvos 5 straipsnį valstybės narės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių, siekiant sukurti bendrą visų šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų paukščių rūšių apsaugos sistemą.

25

Kita vertus, „Buveinių“ direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės imasi priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.

26

Be to, valstybių narių vykdomas šių priemonių, kuriomis siekiama apsaugoti paukščius ir jų buveines, perkėlimas ir įgyvendinimas neišvengiamai daro poveikį asmenų, kuriems priklauso atitinkamose teritorijose esantis nekilnojamasis turtas, teisei į nuosavybę, nes jiems mažų mažiausiai taikomi naudojimosi šiuo turtu apribojimai.

27

Valstybės narės taip pat įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, kai nustato sistemas, pagal kurias skiriamos išmokos pagal „Paukščių“ ir „Buveinių“ direktyvas.

28

Šiuo klausimu vien tai, kad šiose direktyvose nenustatyta kompensavimo sistemos arba kad jomis valstybės narės neįpareigojamos numatyti tokios sistemos, negali būti aiškinama taip, kad Chartijos 17 straipsnis netaikomas (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Pesce ir kt., C‑78/16 ir C‑79/16, EU:C:2016:428, 86 punktą).

29

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti pirmąjį klausimą.

30

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš Chartijos 17 straipsnio formuluotės matyti, jog pagal jį teisė į kompensaciją aiškiai suteikiama tik teisės į nuosavybę atėmimo, pavyzdžiui, ekspropriacijos, atveju, o nagrinėjamu atveju taip akivaizdžiai nėra.

31

Šiuo klausimu reikia, be kita ko, atskirti pagrindinę bylą nuo bylų, kuriose priimtas 2016 m. birželio 9 d. Sprendimas Pesce ir kt. (C‑78/16 ir C‑79/16, EU:C:2016:428), nes pastarosios buvo susijusios su sisteminiu medžių, būtent alyvmedžių, kirtimu, taigi, ir su nuosavybės atėmimu. Šiuo atveju teisės aktuose nustatyti įpareigojimai, kuriais ribojama prie tinklo „Natura 2000“ priskirto turto savininkų laisvė pasirinkti ir įgyvendinti akvakultūros apsaugos nuo saugomų laukinių paukščių priemones, yra ne šio turto nuosavybės teisės atėmimas, o jo naudojimo apribojimas, kuris gali būti reglamentuojamas įstatymais tiek, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendrąjį interesą, vadovaujantis Chartijos 17 straipsnio 1 dalies trečiuoju sakiniu.

32

Dėl apribojimų naudotis teise į nuosavybę taip pat reikia priminti, kad Chartijos 17 straipsnyje užtikrinama teisė į nuosavybę nėra absoliuti prerogatyva ir kad jos įgyvendinimui gali būti taikomi apribojimai, pateisinami Sąjungos bendrojo intereso tikslais (2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Taigi, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, gali būti taikomi naudojimosi teise į nuosavybę apribojimai, tačiau tik tuo atveju, jeigu jie tikrai atitinka siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, sudarantis grėsmę pačios garantuojamos teisės esmei (žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Ledra Advertising ir kt. / Komisija ir ECB, C‑8/15 P–C‑10/15 P, EU:C:2016:701, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Viena vertus, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad aplinkos apsauga yra vienas iš tokių bendrojo intereso tikslų (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt., C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi aplinkos apsauga gali pateisinti naudojimosi teise į nuosavybę apribojimą (2013 m. sausio 15 d. Sprendimo Križan ir kt., C‑416/10, EU:C:2013:8, 114 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Kita vertus, neatrodo, o tai prireikus turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, priimtos siekiant apsaugoti gamtą ir aplinką pagal „Paukščių“ ir „Buveinių“ direktyvas ir neužkertančios kelio vykdyti akvakultūrą atitinkamuose sklypuose, o tik nustatančios minėtos veiklos vykdymo sąlygas, siekiant neleisti pakenkti taip saugomiems aplinkos interesams, nesant kompensavimo atitinkamiems savininkams, yra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, keliantis grėsmę pačiai teisės į nuosavybę esmei (pagal analogiją žr. 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C‑20/00 ir C‑64/00, EU:C:2003:397, 70 punktą).

36

Žinoma, nors valstybės narės prireikus gali, jei taip elgiasi laikydamosi Sąjungos teisės, nuspręsti, kad žemės sklypų, kuriems taikomos apsaugos priemonės pagal „Paukščių“ ir „Buveinių“ direktyvas, savininkams turi būti visiškai ar iš dalies kompensuota, vis dėlto tokia išvada nereiškia, kad pagal Sąjungos teisę egzistuoja pareiga skirti tokią kompensaciją (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C‑20/00 ir C‑64/00, EU:C:2003:397, 85 punktą).

37

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Chartijos 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama, kad valstybės narės kompensacija už ūkio subjekto nuostolius, patirtus dėl apsaugos priemonių, taikytinų tinklo „Natura 2000“ teritorijoje pagal „Paukščių“ direktyvą, būtų daug mažesnė už realiai šio ūkio subjekto patirtą žalą.

38

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 107 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės suteikta kompensacija už ūkio subjekto nuostolius, patirtus dėl apsaugos priemonių, taikytinų tinklo „Natura 2000“ teritorijoje pagal „Paukščių“ direktyvą, yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

39

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, ji turi būti valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba. Antra, ši pagalba turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, priemonė turi suteikti atrankųjį pranašumą jos gavėjui. Ketvirta, ja turi arba gali būti iškraipoma konkurencija (žr., be kita ko, 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, SESV 107 straipsnio 1 dalyje nedaroma skirtumo pagal valstybės priemonių priežastis ar tikslus – jos apibrėžiamos pagal savo poveikį (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pareiškėjos pagrindinėje byloje prašoma kompensacija turi būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, atsižvelgiant į jos kompensacinį pobūdį, nes kalbama apie žalos, kurią akvakultūrai padarė saugomi gyvūnai, atlyginimą. Taigi antruoju klausimu iš esmės siekiama nustatyti, ar iš valstybės išteklių suteikta kompensacija, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, suteikia jos gavėjai pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į jos tariamai kompensacinį pobūdį.

41

Šiuo klausimu iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės pagalba laikomos priemonės, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurios turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis (2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Be to, suteikta nauda gali apimti ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijas, paskolas ar tiesiogines investicijas į įmonių kapitalą, bet ir veiksmus, kuriais įvairiais būdais sumažinami paprastai įmonei tenkantys mokestiniai įsipareigojimai ir kurie, nors ir nebūdami subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra to paties pobūdžio ir turi tapatų poveikį (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, EU:C:2008:375, 123 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu sąvoka „paprastai iš įmonės lėšų dengiamos išlaidos“ apima, be kita ko, papildomas išlaidas, kurių įmonės turi patirti dėl įstatymuose, kituose teisės aktuose ar sutartyse numatytų reikalavimų, taikomų ekonominei veiklai (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑270/15 P, EU:C:2016:489, 35 ir 36 punktus).

43

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 40 punkte, reikia manyti, kad pranašumo, suteikto valstybės priemone, egzistavimo nenuginčija kompensacinis nagrinėjamos priemonės pobūdis, nes ja siekiama kompensuoti ūkio subjekto nuostolius, patirtus taikant Sąjungos teisės akte numatytą įpareigojimą, arba, kaip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, atlyginti žalą, kurią toks ūkio subjektas patyrė dėl gamtos reiškinių, įvykusių jam vykdant įprastą ekonominę veiklą.

44

Iš tiesų išlaidos, susijusios su teisės aktuose numatytų įsipareigojimų, kuriais siekiama apsaugoti aplinką, be kita ko, laukinę fauną, laikymusi ir žalos, kurią laukinė fauna gali padaryti akvakultūros sektoriaus įmonei, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, padengimu, yra įprastos tokios įmonės veiklos išlaidos. Taigi kompensacijos už žalą, kurią įmonei padarė saugomi gyvūnai, suteikimas yra ekonominis pranašumas, kurio atitinkama įmonė iš esmės negali gauti įprastomis rinkos sąlygomis.

45

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamų kompensacijų kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos neturėtų būti atmestas dėl tos priežasties, kad jomis siekiama atlyginti žalą, kurią atitinkami ūkio subjektai patyrė dėl to, kad turi prisiimti su visuomenės interesais susijusius įsipareigojimus, kuriuos nustato valstybė narė, siekdama įgyvendinti Sąjungos teisės normas dėl aplinkos apsaugos, šiuo atveju pagal „Paukščių“ direktyvą.

46

Šiuo klausimu reikia priminti, kad siekiant atmesti galimybę, jog įmonės, kuriai patikėta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, pranašumas gali būti laikomas „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia patikrinti, ar iš tikrųjų įvykdytos visos keturios sąlygos, kurias Teisingumo Teismas nustatė 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415).

47

Pirma, įmonei gavėjai turi būti faktiškai pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o šie įsipareigojimai – aiškiai apibrėžti. Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti. Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurių patiriama vykdant viešosios paslaugos įpareigojimus, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir su šių įsipareigojimų vykdymu susijusį pagrįstą pelną. Galiausiai, ketvirta, kai įmonė, vykdanti viešosios paslaugos įpareigojimus, nėra pasirinkta vadovaujantis viešųjų pirkimų procedūra, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurių vidutinė įmonė, gerai valdoma ir turinti pakankamai transporto priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešosios paslaugos reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šiuos įsipareigojimus, analize, atsižvelgiant į atitinkamas su tuo susijusias pajamas ir protingą dėl šių įsipareigojimų vykdymo gautą pelną.

48

Vien tai, kad ūkio subjektas, kaip antai Sātiņi-S, privalo vykdyti nacionalinės teisės aktuose nustatytus įpareigojimus, kylančius įgyvendinant Sąjungos teisę, konkrečiai kalbant, pagal tinklą „Natura 2000“ nustatytus įpareigojimus, negali įrodyti, kad tokiam operatoriui buvo pavesta vykdyti aiškiai apibrėžtus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, kaip tai suprantama pagal pirmąją iš keturių pirmesniame punkte išvardytų kumuliacinių sąlygų.

49

Be to, remdamasi 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu Asteris ir kt. (106/87–120/87, EU:C:1988:457) Airija tvirtina, kad tokia kompensacija, kokios prašo Sātiņi-S, negali būti vertinama kaip suteikianti šiai įmonei pranašumą.

50

Šiuo klausimu vis dėlto reikia pažymėti, kad pagrindinė byla turi būti atskirta nuo bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, nes ji susijusi ne su pagal atitinkamos valstybės narės deliktinę atsakomybę mokėtinomis ar sumokėtomis sumomis, bet su išlaidų, kylančių iš teisės aktuose numatytų įpareigojimų ar dėl gamtos reiškinių, kurių paprastai patiria atitinkamos įmonės, vykdydamos savo ekonominę veiklą, atlyginimu. Taigi šiuo atveju nekalbama apie kompensaciją, skirtą kompensuoti nacionalinių valdžios institucijų padarytai žalai.

51

Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo Komisija, tokia kompensacija, kokios pagrindinėje byloje prašo Sātiņi-S, negali būti prilyginta neteisėtai surinktų mokesčių grąžinimui, kaip buvo bylose, kuriose priimti 1980 m. kovo 27 d. Sprendimas Denkavit italiana (61/79, EU:C:1980:100) ir 1980 m. liepos 10 d. Sprendimas Ariete (811/79, EU:C:1980:195), ar kompensacijai už ekspropriaciją, kaip buvo byloje, kurioje priimtas 2010 m. liepos 1 d. Sprendimas Nuova Terni Industrie Chimiche / Komisija (T‑64/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:270). Abiem tais atvejais, kai buvo nuspręsta, kad atitinkama valstybė narė nesuteikė „valstybės pagalbos“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji privalėjo grąžinti nepagrįstai gautas sumas arba sumokėti teisingą turto, kuris buvo paimtas iš jo savininko, vertę.

52

Taigi valstybės narės suteikta kompensacija už ūkio subjekto nuostolius, patirtus dėl apsaugos priemonių, taikytinų tinklo „Natura 2000“ teritorijoje pagal „Paukščių“ direktyvą, suteikia suinteresuotajam asmeniui „pranašumą“, kuris gali būti pripažįstamas „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jeigu įvykdytos kitos su tokiu pripažinimu susijusios sąlygos, primintos šio sprendimo 39 punkte, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

53

Vadinasi, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės suteikta kompensacija už ūkio subjekto nuostolius, patirtus dėl apsaugos priemonių, taikytinų tinklo „Natura 2000“ teritorijoje pagal „Paukščių“ direktyvą, suteikia pranašumą, kuris gali būti pripažįstamas „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu įvykdytos kitos su tokiu pripažinimu susijusios sąlygos.

54

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 717/2014 3 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai tokia kompensacija, kokia aprašyta antrajame klausime, atitinka SESV 107 straipsnio 1 dalies sąlygas, šiai kompensacijai taikoma šioje nuostatoje numatyta 30000 EUR de minimis pagalbos viršutinė riba.

55

Reglamento Nr. 717/2014 1 straipsnio 1 dalyje išvardyti atvejai, kai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus įmonėms skirta pagalba nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

56

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 56 punkte, nė viena iš šių išimčių netaikoma tokiai kompensacijai, kokia yra nagrinėjama pagrindinėje byloje.

57

Be to, iš Reglamento Nr. 717/2014 4 straipsnio, siejamo su jo 15 konstatuojamąja dalimi, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, kad šis reglamentas taikomas tik vadinamajai „skaidriai“ pagalbai, t. y. pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad kompensacija, kurios pagrindinėje byloje prašo Sātiņi-S, yra ex post ir ribota, ji turi būti laikoma skaidria, nes leidžia tiksliai ex ante apskaičiuoti bendrąjį subsidijos ekvivalentą.

58

Tiek, kiek taikytinas Reglamentas Nr. 717/2014, atitinkama valstybė narė, nusprendusi, kaip šiuo atveju, apriboti aptariamos pagalbos dydį iki 30000 EUR, gali priskirti ją „de minimis pagalbai“, taigi nepranešti apie ją Komisijai.

59

Vadinasi, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 717/2014 3 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai tokia kompensacija, kokia aprašyta antrajame klausime, atitinka SESV 107 straipsnio 1 dalies sąlygas, šiai kompensacijai taikoma minėtoje 3 straipsnio 2 dalyje numatyta 30000 EUR de minimis pagalbos viršutinė riba.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: