EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62020CJ0181

2022 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas.
VYSOČINA WIND a.s. prieš Česká republika – Ministerstvo životního prostředí.
Nejvyšší soud prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 2012/19/ES – Elektros ir elektroninės įrangos atliekos – Pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu – Galiojimas atgaline data – Teisinio saugumo principas – Netinkamas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę – Valstybės narės atsakomybė.
Byla C-181/20.

Court reports – general – 'Information on unpublished decisions' section

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2022:51

 TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. sausio 25 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 2012/19/ES – Elektros ir elektroninės įrangos atliekos – Pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu – Galiojimas atgaline data – Teisinio saugumo principas – Netinkamas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę – Valstybės narės atsakomybė“

Byloje C‑181/20

dėl Nejvyšší soud (Aukščiausiasis teismas, Čekijos Respublika) 2020 m. kovo 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2020 m. balandžio 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

VYSOČINA WIND a.s.

prieš

Česká republika – Ministerstvo životního prostředí

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas L. Bay Larsen, kolegijų pirmininkai A. Arabadjiev (pranešėjas), A. Prechal, K. Jürimäe, C. Lycourgos, E. Regan, N. Jääskinen, I. Ziemele ir J. Passer, teisėjai M. Ilešič, T. von Danwitz, M. Safjan, A. Kumin ir N. Wahl,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

VYSOČINA WIND a.s., atstovaujamos advokát M. Flora,

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir L. Dvořáková,

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir S. Heimerl,

Europos Parlamento, atstovaujamo C. Ionescu Dima, O. Hrstková Šolcová ir W. D. Kuzmienko,

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos A. Maceroni ir M. Moore,

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Haasbeek ir P. Ondrůšek,

susipažinęs su 2021 m. liepos 15 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) (OL L 197, 2012, p. 38) 13 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant įmonės, eksploatuojančios saulės elektrinę VYSOČINA WIND a. s., ir Ministerstvo životního prostředí (Aplinkos ministerija, Čekijos Respublika) ginčą dėl šios įmonės pateikto prašymo atlyginti žalą, kurią ji patyrė dėl, jos manymu, netinkamai į nacionalinę teisę perkeltos Direktyvos 2012/19.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 2002/96 /EB

3

2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) (OL L 37, 2003, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 37) 7 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad siekdamos įvertinti elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) panaudojimo tikslus valstybės narės užtikrina, kad gamintojai arba tretieji asmenys, veikiantys gamintojų vardu, apskaitytų EEĮ atliekų masę, komponentus, medžiagas ar turinį, kai jie patenka (įvedami) į apdorojimo įrenginį ir grįžta (išimami) iš jo ir (arba) kai patenka (įvedami) į utilizavimo ar perdirbimo įrenginį.

4

Šios direktyvos 9 straipsnyje „Iš kitų naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, gautų EEĮ atliekų finansavimas“ buvo nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. iš kitų naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, gautų EEĮ atliekų, kurios susidaro iš produktų, išleistų į rinką po 2005 m. rugpjūčio 13 d., surinkimo, apdorojimo, utilizavimo ir aplinkai tinkamo šalinimo finansavimą garantuotų gamintojai.

Iš produktų, išleistų į rinką iki 2005 m. rugpjūčio 13 d., gautų atliekų (istorinių atliekų) tvarkymo kaštus finansuoja gamintojai. Kaip alternatyvą valstybės narės gali numatyti, kad kiti naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, taip pat būtų iš dalies ar visiškai atsakingi už šį finansavimą.

Nepažeisdami šios direktyvos, gamintojai ir naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, gali sudaryti susitarimus, numatančius kitus finansavimo būdus.“

5

Direktyvos 2002/96, iš dalies pakeistos 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/34/EB (OL L 81, 2008, p. 65), 13 straipsnyje buvo numatyta:

„Siekiant 7 straipsnio 3 dalį, IB priedą (ypač atsižvelgiant į galimybę įtraukti buitines fluorescencines lemputes, volframines lemputes, fotoįtampos produktus, t. y. saulės pultus), II priedą (ypač atsižvelgiant į naujus technikos pasiekimus apdorojant EEĮ atliekas) ir III bei IV priedus suderinti su mokslo ir technikos pažanga, priimami visi reikalingi pakeitimai. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmin[ėms] šios direktyvos nuostat[oms], tvirtinamos taikant 14 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

Prieš keisdama priedus [Europos] Komisija, inter alia, konsultuojasi su elektros ir elektroninės įrangos gamintojais, perdirbėjais, apdorojimo operatoriais bei aplinkosaugos organizacijomis, darbuotojų ir vartotojų asociacijomis.“

Direktyva 2003/108/EB

6

2003 m. gruodžio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/108/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 2002/96 (OL L 345, 2003, p. 106; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 262), 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Pagal Bendrąją deklaraciją Komisija ištyrė finansines pasekmes gamintojams, kurios kyla dėl Direktyvos [2002/96] 9 straipsnio formuluotės, ir nustatė, kad pareiga surinkti EEĮ atliekų, atsiradusių dėl anksčiau į rinką patekusių prietaisų, sukuria atgaline data taikomą atsakomybę, [kuri nebuvo reglamentuota jokioje nuostatoje] ir kuri tam tikriems gamintojams gali reikšti [didelę] ekonominę riziką.“

7

Direktyva 2003/108 Direktyvos 2002/96 9 straipsnis buvo pakeistas taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. iš kitų naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, gautų EEĮ atliekų, kurios susidaro iš produktų, išleistų į rinką po 2005 m. rugpjūčio 13 d., surinkimo, apdorojimo, utilizavimo ir aplinkai tinkamo šalinimo finansavimą garantuotų gamintojai.

Valstybės narės užtikrina, kad iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. EEĮ atliekų, kurios susidaro iš produktų, išleistų į rinką iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. (istorinės atliekos), tvarkymo [išlaidų] finansavimas atitinka trečiame ir ketvirtame papunkčiuose išdėstytą tvarką.

Už istorinių atliekų, kurias pakeičia nauji ekvivalentiški produktai ar tas pačias funkcijas atliekantys nauji produktai, [išlaidų] finansavimą atsakingi tų produktų gamintojai, juos tiekdami. Valstybės narės gali alternatyviai nustatyti, kad naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, taip pat gali būti iš dalies ar visiškai atsakingi už šį finansavimą

Už kitų istorinių atliekų [išlaidų] finansavimą atsakingi naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius.

2.   Nepažeisdami šios direktyvos, gamintojai ir naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, gali sudaryti susitarimus, numatančius kitus finansavimo būdus.“

Direktyva 2008/98/EB

8

2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3) 3 straipsnio 1 punkte sąvoka „atliekos“ apibrėžiama kaip „medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina arba privalo atsikratyti“.

9

Šios direktyvos 14 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“

Direktyva 2012/19

10

Direktyva 2012/19 buvo panaikinta Direktyva 2002/96.

11

Direktyvos 2012/19 9, 12 ir 23 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(9)

[Š]i direktyva turėtų apimti visą vartotojų naudojamą EEĮ bei profesionaliems naudotojams skirtą EEĮ. Ši direktyva turėtų būti taikoma nedarant poveikio saugos ir sveikatos reikalavimus reglamentuojantiems Sąjungos teisės aktams, ginantiems visus su EEĮ atliekomis susiduriančius subjektus, bei nedarant poveikio konkretiems Sąjungos atliekų tvarkymą reglamentuojantiems teisės aktams <…> ir Sąjungos produktų projektavimo teisės aktams. <…> Šios direktyvos tikslus galima pasiekti į jos taikymo sritį neįtraukus stambių nejudamųjų įrenginių, pavyzdžiui, naftos platformų, oro uostų bagažo transportavimo sistemų arba liftų. Vis dėlto bet kuri įranga, esanti tokiuose įrenginiuose, kuri nėra išskirtinai suprojektuota ir sumontuota kaip tų įrenginių dalis ir kuri gali atlikti savo funkciją net jei ji nėra to įrenginio dalis, turėtų būti įtraukta į šios direktyvos taikymo sritį. Tai, pvz., taikoma tokiai įrangai, kaip antai apšvietimo įranga arba iš fotovoltinių plokščių susidedanti įranga.

<…>

(12)

[Š]ia direktyva nustatoma gamintojo atsakomybė yra viena iš priemonių skatinti EEĮ kūrimą ir gamybą visapusiškai įvertinant ir palengvinant jos remontą, galimybę ją modernizuoti, pakartotinai naudoti, išardyti ir perdirbti;

<…>

(23)

<…> Valstybės narės turėtų skatinti gamintojus prisiimti visą atsakomybę už EEĮ atliekų surinkimą, visų pirma finansuoti tų atliekų surinkimą visoje EEĮ atliekų, įskaitant EEĮ atliekas iš privačių namų ūkių, surinkimo grandinėje <…> pagal principą „teršėjas moka“. Kad gamintojo atsakomybės samprata turėtų maksimalų efektą, kiekvienas gamintojas turėtų būti atsakingas už atliekų, gautų iš savo pagamintų produktų, tvarkymo finansavimą. Gamintojui turėtų būti leidžiama pasirinkti, kaip įgyvendinti šią pareigą – individualiai ar prisijungus prie kolektyvinio plano. Pateikdamas produktą rinkai kiekvienas gamintojas turėtų suteikti finansinę garantiją, kad neliktų EEĮ atliekų iš„niekieno“ produktų, kurių tvarkymo išlaidos tenka visuomenei ar kitiems gamintojams. Atsakomybę finansuoti „istorinių“ atliekų tvarkymą turėtų prisiimti visi esami gamintojai sudarydami kolektyvinius finansavimo planus, prie kurių proporcingai prisideda visi gamintojai, esantys rinkoje tuo metu, kai patiriama išlaidų. <…> Produktų, turinčių ilgą gyvavimo ciklą ir įtrauktų į šios direktyvos taikymo sritį, pvz., fotovoltinių plokščių, atveju reikėtų kaip galima geriau panaudoti turimas surinkimo ir naudojimo sistemas, tik jei jos atitinka šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus.“

12

Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, kad ja „nustatomos priemonės, skirtos apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą vengiant EEĮ atliekų susidarymo ir jų tvarkymo [kenksmingo] poveikio arba tą poveikį mažinant ir mažinant bendrą [neigiamą] išteklių naudojimo poveikį bei gerinant tokio naudojimo veiksmingumą laikantis Direktyvos [2008/98]1 ir 4 straipsnių, ir taip prisidedant prie tvaraus vystymosi“.

13

Direktyvos 2012/19 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma šiai EEĮ:

a)

taikant 3 dalį nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. (pereinamasis laikotarpis) – I priede nurodytoms kategorijoms priskiriamai EEĮ. II priede pateiktas pavyzdinis I priede nurodytoms kategorijoms priskiriamos EEĮ sąrašas;

b)

taikant 3 ir 4 dalis nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. – visai EEĮ. Visa EEĮ klasifikuojama pagal III priede nurodytas kategorijas. IV priede pateiktas neišsamus III priede nurodytoms kategorijoms priskiriamos EEĮ sąrašas (atvira taikymo sritis).“

14

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte „elektros ir elektroninė įranga“ arba „EEĮ“ apibūdinama kaip „įranga, kuriai tinkamai veikti reikalinga elektros srovė arba elektromagnetiniai laukai, ir tokios srovės bei laukų generavimo, perdavimo ir matavimo įranga, skirta naudoti esant ne didesnei kaip 1000 voltų kintamosios srovės įtampai ir ne didesnei kaip 1500 voltų nuolatinės srovės įtampai“.

15

Be to, pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punktą „elektros ir elektroninės įrangos atliekos“ arba „EEĮ atliekos“ – tai „elektros arba elektroninė įranga, kuri yra atliekos, kaip apibrėžta Direktyvos [2008/98] 3 straipsnio 1 dalyje, įskaitant visus komponentus, smulkias sudedamąsias dalis ir komplektavimo gaminius, kurie laikomi išmetamo produkto dalimi“.

16

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje įtvirtinta:

„Valstybės narės, nedarydamos poveikio produkto projektavimo srities Sąjungos teisės aktuose dėl tinkamo vidaus rinkos veikimo <…> nustatytiems reikalavimams, skatina gamintojų ir perdirbėjų bendradarbiavimą bei priemones, kuriomis skatinamas EEĮ projektavimas ir gamyba, ypač siekiant palengvinti EEĮ atliekų, jų komponentų ir medžiagų pakartotinį naudojimą, išmontavimą ir naudojimą. <…>“

17

Direktyvos 2012/19 12 straipsnio „EEĮ atliekų iš privačių namų ūkių tvarkymo finansavimas“ 4 dalyje nustatyta, kad EEĮ produktų, pateiktų rinkai iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. arba tą dieną, atliekos turi būti laikomos „istorinėmis atliekomis“.

18

Šios direktyvos 13 straipsnis „Iš kitų naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, gautų EEĮ atliekų finansavimas“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad iš kitų naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, gautų EEĮ atliekų, gautų iš produktų, kurie pateikti rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., surinkimo, apdorojimo, naudojimo ir aplinką tausojančio šalinimo finansavimo išlaidas padengtų gamintojai.

„Istorinių“ atliekų, kurias pakeičia nauji lygiaverčiai produktai ar tas pačias funkcijas atliekantys nauji produktai, finansavimo išlaidas padengia tų produktų gamintojai, juos tiekdami. Valstybės narės gali alternatyviai nustatyti, kad naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, taip pat gali būti iš dalies ar visiškai atsakingi už šį finansavimą.

Už kitų „istorinių“ atliekų išlaidų finansavimą atsako naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius.

2.   Nedarydami poveikio šios direktyvos taikymui, gamintojai ir naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, gali sudaryti susitarimus, kuriuose numatomi kiti finansavimo metodai.“

19

Tos pačios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip 2014 m. vasario 14 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.“

20

Direktyvos 2012/19 I priede „EEĮ kategorijos, kurioms taikoma ši direktyva pereinamuoju laikotarpiu, kaip numatyta 2 straipsnio 1 dalies a punkte“ nurodytos fotovoltinės plokštės. Jos taip pat įtrauktos į šios direktyvos II priedą, kuriame pateikiamas pavyzdinis EEĮ, priskiriamos I priede nurodytoms kategorijoms, sąrašas, ir į IV priedą, kuriame pateikiamas neišsamus EEĮ, priskiriamos III priede nurodytoms kategorijoms, sąrašas.

Čekijos teisė

21

Čekijos Respublika įvykdė įsipareigojimus pagal Direktyvą 2002/96, priėmusi, be kita ko, Zákon č. 185/2001 Sb., o odpadech a o změně některých dalších zákonů (Įstatymas Nr. 185/2001 dėl atliekų ir kai kurių kitų įstatymų pakeitimo; toliau – Įstatymas dėl atliekų).

22

2012 m. gegužės 30 d. į šį įstatymą buvo įterptas naujas 37p straipsnis, kuriuo nustatomas išlaidų, susijusių su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, finansavimo mechanizmas. Pagal šį straipsnį saulės elektrinės operatorius, mokėdamas perdirbimo mokestį, privalo finansuoti ne vėliau kaip iki 2013 m. sausio 1 d. rinkai pateiktų fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymo išlaidas. Šiuo tikslu šiam operatoriui buvo numatyta pareiga ne vėliau kaip iki 2013 m. birželio 30 d. sudaryti sutartį dėl kolektyvinės finansavimo sistemos, kad toks finansavimas būtų užtikrintas ne vėliau kaip 2019 m. sausio 1 d. Dėl fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai po 2013 m. sausio 1 d., ši pareiga tenka jų gamintojui.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

23

VYSOČINA WIND eksploatuoja saulės elektrinę, kurios eksploatacija pradėta 2009 m. ir kurioje įrengtos fotovoltinės plokštės, pateiktos rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., tačiau iki 2013 m. sausio 1 d.

24

Vykdydama Įstatymo dėl atliekų 37p straipsnyje numatytą pareigą ši bendrovė finansavo dalį išlaidų, susijusių su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, ir šiuo pagrindu kaip mokestį sumokėjo iš viso 1613773,24 Čekijos kronų (CZK) (maždaug 59500 EUR) sumą per 2015 ir 2016 m.

25

Manydama, kad ši pareiga kilo tiesiogiai iš to, kad Čekijos Respublika netinkamai perkėlė Direktyvą 2012/19 ir kad dėl šių mokesčių mokėjimo atsirado žala, VYSOČINA WIND pareiškė šiai valstybei narei ieškinį dėl žalos atlyginimo Obvodní soud pro Prahu 10 (Prahos 10‑asis apylinkės teismas, Čekijos Respublika). Konkrečiai kalbant, ji mano, kad Įstatymo dėl atliekų 37p straipsnis prieštarauja Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 daliai, pagal kurią po 2005 m. rugpjūčio 13 d. rinkai pateiktų fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymo išlaidas padengia ne jų naudotojas, o EEĮ gamintojas.

26

2018 m. balandžio 6 d. sprendimu šis teismas patenkino visą ieškinį. Čekijos Respublika apskundė šį sprendimą Městský soud v Praze (Prahos apygardos teismas, Čekijos Respublika), tačiau šis 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šio teismo teigimu, iš Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad po 2005 m. rugpjūčio 13 d. rinkai pateiktų fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymo išlaidų finansavimą turi užtikrinti gamintojai, todėl Įstatymo dėl atliekų 37p straipsnis, pagal kurį ši pareiga ir toliau tenka naudotojams, neatitinka šios direktyvos.

27

Tada Čekijos Respublika pateikė kasacinį skundą Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika), teigdama, pirma, kad dėl tokio Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo ši nuostata tampa neteisėta atgaline data. Antra, kai kurie gamintojai, fotovoltines plokštes pateikę rinkai 2005–2013 m., nebevykdo veiklos, o tai užkerta kelią užtikrinti išlaidų, susijusių su atliekų, susidariusių iš minėtų plokščių, tvarkymo finansavimą. Trečia, Čekijos Respublika mano, kad tai, jog Komisija nepateikė pastabų per „ES Pilot“ procedūrą dėl Direktyvos 2012/19 perkėlimo į nacionalinę teisę, ir tai, kad ši institucija nepradėjo prieš ją procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo, patvirtina, kad ši valstybė narė tinkamai perkėlė Direktyvą 2012/19, kaip tai patvirtino Komisija per 2018 m. spalio 1 d. dvišalį susitikimą.

28

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies aiškinimo, nes nors, kaip žinoma, pagal šią nuostata reikalaujama, kad valstybės narės įpareigotų gamintojus finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, jei tos plokštės pateikiamos rinkai pasibaigus šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, t. y. 2014 m. vasario 14 d., ir kad valstybės narės gali nustatyti šią pareigą naudotojams, kiek tai susiję su iki 2005 m. rugpjūčio 13 d. rinkai pateiktų fotovoltinių plokščių „istorinėmis atliekomis“, vis dėlto neaišku, kaip taikyti šią finansavimo pareigą, kiek ji susijusi su laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. vasario 14 d. rinkai pateiktų fotovoltinių plokščių atliekomis.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pirmiausia reikia nustatyti pareigos finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, atsiradimo momentą. Šiuo klausimu jis pritaria ieškovės pagrindinėje byloje pozicijai, kad ši pareiga atsiranda tik susidarius atliekoms, o ne, kaip teigia Čekijos Respublika, plokštes pateikus rinkai. Todėl į Direktyvos 2012/19 taikymo sritį patenka fotovoltinės plokštės, pateiktos rinkai iki šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, t. y. 2014 m. vasario 14 d., ir iš kurių atliekos susidaro po šios datos, todėl šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga visiškai negali būti taikoma atgaline data.

30

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar Direktyva 2012/19 tinkamai perkelta į Čekijos teisės sistemą, nes, pirma, pati Komisija, priimdama Direktyvą 2003/108, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/96, konstatavo, kad nustačius pareigą finansuoti prieš pasibaigiant pastarosios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui rinkai pateiktų produktų atliekų tvarkymo išlaidas yra nustatoma atsakomybė atgaline data, kuri gamintojams gali lemti dideles ekonomines pasekmes; tokia išvada gali būti panašiai taikoma fotovoltinėms plokštėms, kurios Direktyva 2012/19 buvo įtrauktos į Sąjungos teisės aktų taikymo sritį. Antra, būtų pažeisti fotovoltinių plokščių gamintojų teisėti lūkesčiai, nes jie negalėjo numatyti, kad bus nustatyta tokia finansavimo pareiga dėl atliekų, susidariusių iš rinkai jau anksčiau pateiktų plokščių, ir tokio finansavimo išlaidas įtraukti į jų produktų kainą. Trečia, būtų taikomas nevienodas požiūris į naudotojus, kurie jau vykdo nacionalinėje teisėje numatytą finansavimo pareigą dar nepasibaigus Direktyvos 2012/19 perkėlimo į terminui, ir naudotojus, kurie to nedaro. Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika ir Austrijos Respublika taip pat neperkėlė šios direktyvos, palikdamos gamintojams pareigą finansuoti produktų, pateiktų rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., atliekų tvarkymo išlaidas.

31

Galiausiai jam kyla klausimas, ar nacionalinės teisės aktai neprieštarauja Sąjungos teisei, nes priėmus Direktyvą 2012/19 sutartys, kurias turėjo sudaryti saulės energijos jėgainių operatoriai, kad užtikrintų su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu susijusių išlaidų finansavimą, ir kuriose numatyta dalimis mokėti su tuo susijusius mokesčius, buvo paliktos galioti, nors pagal šią direktyvą pareiga padengti šias išlaidas tenka gamintojui.

32

Tokiomis aplinkybėmis Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Direktyvos 2012/19 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybei narei draudžiama nustatyti pareigą finansuoti fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai [ne vėliau kaip] iki 2013 m. sausio 1 d., elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo, apdorojimo, naudojimo ir aplinką tausojančio šalinimo išlaidas jų naudotojams, o ne gamintojams?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar vertinant valstybės narės atsakomybės už žalą, padarytą privačiam asmeniui dėl Sąjungos teisės pažeidimo, sąlygas svarbu tai, kad, kaip pagrindinėje byloje, pati valstybė narė nustatė fotovoltinių plokščių atliekų finansavimo tvarką prieš priimant [Direktyvą 2012/19], pagal kurią fotovoltinės plokštės buvo įtrauktos į Sąjungos teisės taikymo sritį, o padengti išlaidas, įskaitant susijusias su tomis plokštėmis, kurios buvo pateiktos rinkai nepasibaigus [šios] direktyvos perkėlimo terminui (ir prieš patį teisės nuostatos priėmimą Sąjungos lygmeniu), privalo gamintojai?“

33

Pagal savo Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas paprašė šalių ir kitų suinteresuotųjų asmenų, nurodytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 23 straipsnyje, raštu atsakyti į tam tikrus klausimus, be kita ko, susijusius su Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies galiojimu.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

34

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su ne vėliau kaip iki 2013 m. sausio 1 d. rinkai pateiktų fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, nustatyta ne šių plokščių gamintojams, o naudotojams.

35

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors formaliai šis klausimas susijęs tik su Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies aiškinimu, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad jį pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas dėl šios nuostatos galiojimo atsižvelgiant į jos galimą taikymą atgaline data. Iš esmės šis teismas pabrėžia, kad toks taikymas galėtų atsirasti dėl to, kad pagal minėtą nuostatą išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, turi finansuoti gamintojai, kai šios atliekos susidaro iš produktų, pateiktų rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., t. y. datos, kai direktyvoje nustatytas jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas nėra pasibaigęs. Taigi ta pati nuostata galėtų sukurti atsakomybę atgaline data, dėl kurios gamintojams gali kilti didelė ekonominė rizika.

36

Nors, atsižvelgiant į SESV 267 straipsnio taikymo tikslais nustatytą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų pasidalijimą, dėl pateiktų klausimų reikšmingumo turi nuspręsti nacionaliniai teismai, vis dėlto Teisingumo Teismui paliekama teisė iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos išrinkti tuos Sąjungos teisės elementus, kuriuos, atsižvelgiant į ginčo dalyką, reikia išaiškinti arba kurių galiojimą būtina įvertinti (2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Compagnie des pêches de Saint-Malo, C‑212/19, EU:C:2020:726, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencijas).

37

Taigi, siekiant pateikti išsamų atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, taip pat reikia išnagrinėti Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies galiojimą teisinio saugumo principo atžvilgiu tiek, kiek pagal minėtą nuostatą reikalaujama, kad išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, finansuotų gamintojai, kai šios atliekos susidaro iš plokščių, pateiktų rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., t. y. prieš pasibaigiant šioje direktyvoje nustatytam jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui.

38

Vadinasi, pirmiausia reikia išaiškinti Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jeigu ši nuostata turėtų būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., atliekų tvarkymu, nustatyta ne gamintojams, o naudotojams, reikės dar išnagrinėti šios nuostatos galiojimą.

39

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės nuostatos aiškinimu neturi būti panaikintas aiškios ir tikslios šios nuostatos teksto veiksmingumas (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Czop ir Punakova, C‑147/11 ir C‑148/11, EU:C:2012:538, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi, kadangi Sąjungos teisės nuostatos prasmė aiškiai matyti iš pačios jos teksto, Teisingumo Teismas negali nukrypti nuo šio aiškinimo.

40

Pagal Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad iš kitų naudotojų nei privatūs namų ūkiai gautų EEĮ atliekų, susidariusių iš produktų, kurie pateikti rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., surinkimo, apdorojimo, naudojimo ir aplinką tausojančio šalinimo finansavimo išlaidas padengtų gamintojai.

41

Remiantis šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies e punkte pateikta apibrėžtimi, į sąvoką „EEĮ atliekos“ patenka elektros arba elektroninė įranga, kuri yra atliekos, kaip apibrėžta Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 dalyje, įskaitant visus komponentus, smulkias sudedamąsias dalis ir komplektavimo gaminius, kurie laikomi išmetamo produkto dalimi.

42

Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2012/19 2 straipsnio 1 dalies a punktą jau nuo pereinamojo laikotarpio, trunkančio nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d., ši direktyva taikoma EEĮ, patenkančiai į jos I priede išvardytas kategorijas, tarp kurių aiškiai nurodytos fotovoltinės plokštės, taip pat įtrauktos į šios direktyvos II priedą, kuriame patikslinamos šios EEĮ kategorijos, ir minimos jos 9 ir 23 konstatuojamosiose dalyse, kuriose, be kita ko, pažymėta, kad produktams, kurių ilgas gyvavimo ciklas, kaip antai fotovoltinėms plokštėms, nuo šiol taikoma ši direktyva.

43

Kaip savo išvados 29 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, taip Sąjungos teisės aktų leidėjas nedviprasmiškai išreiškė savo ketinimą, kad fotovoltinės plokštės būtų laikomos EEĮ, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/19 3 straipsnio 1 dalies a punktą, ir atitinkamai patektų į šios direktyvos taikymo sritį.

44

Taigi reikia konstatuoti, kad pagal Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės priimtų įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad atsakomybė už išlaidų, susijusių su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, finansavimą tektų jų gamintojams, o ne naudotojams, kai šios plokštės buvo pateiktos rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d.

45

Vadinasi, nedarant poveikio nuostatos galiojimo išnagrinėjimui, į kurį daroma nuoroda šio sprendimo 38 punkte, Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su po 2005 m. rugpjūčio 13 d. rinkai pateiktų fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, nustatyta ne šių plokščių gamintojams, o jų naudotojams.

46

Atsižvelgiant į šį aiškinimą, antra, kaip nurodyta šio sprendimo 37 ir 38 punktuose, būtina dar kartą įvertinti šios nuostatos galiojimą.

47

Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad pagal teisinio saugumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad teisės normos būtų aiškios, tikslios ir nuspėjamo poveikio, ypač kai jos gali turėti neigiamų pasekmių fiziniams asmenims ir įmonėms, kad suinteresuotieji asmenys galėtų nedviprasmiškai žinoti savo teises ir pareigas ir atitinkamai imtis veiksmų (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 161 punktą ir 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo Italija / Taryba (Viduržemio jūros kardžuvių žvejybos kvota), C‑611/17, EU:C:2019:332, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, remiantis suformuota jurisprudencija, nors teisinio saugumo principas draudžia, kad nauja teisės norma būtų taikoma atgaline data, t. y. situacijai, kuri susiklostė prieš tai normai įsigaliojant, pagal tą patį principą reikalaujama, kad bet kokia faktinė situacija paprastai, jei aiškiai nenurodyta kitaip, būtų vertinama atsižvelgiant į tuo metu galiojusias teisės normas (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo A2A, C‑89/14, EU:C:2015:537, 37 punktą ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Hungeod ir kt., C‑496/18 ir C‑497/18, EU:C:2020:240, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Be to, nauja teisės norma nedelsiant tampa taikytina būsimoms situacijos, kuri susiklostė galiojant ankstesniam įstatymui, pasekmėms ir naujoms teisinėms situacijoms (2019 m. sausio 15 d. Sprendimo E.B., C‑258/17, EU:C:2019:17, 50 punktas ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Azienda Municipale Ambiente, C‑15/19, EU:C:2020:371, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Laikantis teisės aktų negaliojimo atgaline data principo, kitaip gali būti tik tuo atveju, jei nauja teisės norma buvo priimta kartu su specialiomis nuostatomis, kuriomis nustatytos konkrečios jos taikymo laiko atžvilgiu sąlygos (2010 m. gruodžio 16 d. sprendimai Stichting Natuur en Milieu ir kt., C‑266/09, EU:C:2010:779, 32 punktas; 2015 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Moravia Gas Storage, C‑596/13 P, EU:C:2015:203, 32 punktas ir 2019 m. sausio 15 d. Sprendimo E.B., C‑258/17, EU:C:2019:17, 50 punktas).

49

Išimtiniais atvejais, kaip savo išvados 63 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, taip pat gali būti kitaip, kai to reikalauja bendrasis interesas ir tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotųjų asmenų teisėtus lūkesčius (2005 m. balandžio 26 d. Sprendimo „Goed Wonen“, C‑376/02, EU:C:2005:251, 33 punktas ir 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Mitsui & Co. Deutschland, C‑256/07, EU:C:2009:167, 32 punktas).

50

Nagrinėjamu atveju iš Direktyvos 2012/19 2 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad ši direktyva taikoma įrenginiams, nurodytiems jos I priede, tarp jų – ir fotovoltinėms plokštėms nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d., datos, kuri, beje, sutampa su direktyvos įsigaliojimo data, t. y. pagal minėtos direktyvos 26 straipsnį – dvidešimtą dieną po jos paskelbimo 2012 m. liepos 24 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Tačiau pagal tos pačios direktyvos 24 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo įgyvendinti jos nuostatas ne vėliau kaip 2014 m. vasario 14 d.

51

Taigi Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma laiko atžvilgiu taikoma tik tiek, kiek joje išvardytų fotovoltinių plokščių atliekų surinkimo, apdorojimo, naudojimo ir aplinką tausojančio šalinimo operacijos atliekamos nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. Iš tiesų jeigu tos operacijos buvo atliktos iki šios datos, tai reiškia, kad tą datą nagrinėjamos plokštės jau nebeegzistavo ir kad Direktyvos 2012/19 įsigaliojimo dieną su minėtomis operacijomis susijusios išlaidos jau buvo patirtos, todėl šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalis joms netaikoma.

52

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 47 ir 48 punktuose nurodytą jurisprudenciją, dar reikia nustatyti, ar Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią gamintojai privalo užtikrinti fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., atliekų tvarkymo išlaidų finansavimą, kai šios plokštės tapo arba taps atliekos nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d., gali daryti neigiamą poveikį iki šios direktyvos įsigaliojimo susiklosčiusiai situacijai, ar, priešingai, gali reguliuoti iki minėtos direktyvos įsigaliojimo susiklosčiusios situacijos būsimas pasekmes.

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Sąjungos teisės aktus, galiojusius iki Direktyvos 2012/19 priėmimo, pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, buvo reglamentuojama Direktyvos 2008/98 14 straipsnyje, pagal kurį valstybėms narėms buvo palikta galimybė pasirinkti, ar šio tvarkymo išlaidas padengia dabartinis arba ankstesnis atliekų turėtojas, ar fotovoltinių plokščių gamintojas arba platintojas.

54

Taigi, jei prieš priimant Direktyvą 2012/19 valstybė narė nusprendė, kad su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu susijusias išlaidas padengs šių plokščių naudotojai, o ne jų gamintojai, kaip buvo Čekijos Respublikoje, Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies įsigaliojimas ir pareiga perkelti šią nuostatą į nacionalinę teisės sistemą paveikė situacijas, susiklosčiusias iki šios direktyvos įsigaliojimo, kaip generalinė advokatė tai nurodė savo išvados 53 ir 57 punktuose.

55

Toks su fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu susijusių išlaidų paskirstymo, kuris egzistavo pagal teisės aktus, galiojusius tuo metu, kai tos plokštės buvo pateiktos rinkai ir parduotos už konkrečią kainą (tai reiškia, kad datos ir komercinio sandorio gamintojas negali pakeisti a posteriori), pakeitimas negali būti laikomas naujos teisės normos taikymu situacijos, kuri susiklostė galiojant ankstesnei teisės normai, būsimoms pasekmėms, nes aptariamos pasekmės jau yra visais aspektais žinomos, todėl atsiradusios, priešingai nei nagrinėtos byloje, kurioje buvo priimtas 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimas Azienda Municipale Ambiente (C‑15/19, EU:C:2020:371), dėl pakeitimo, susijusio su sąvartyno priežiūros laikotarpiu jį uždarius, padaryto tuo metu, kai nagrinėjamas sąvartynas vis dar buvo eksploatuojamas.

56

Žinoma, Sąjungos teisės nuostatos galiojimas negali priklausyti nuo nacionalinės teisės galiojimo. Vis dėlto, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas iš pradžių palieka valstybėms narėms teisę nustatyti išlaidų, susijusių su tam tikrų produktų atliekų tvarkymu, paskirstymą savo nuožiūra, o vėliau nusprendžia nustatyti normą, pagal kurią visose valstybėse narėse šias išlaidas turi padengti gamintojai, įskaitant dėl produktų, kuriuos jie jau buvo pateikę rinkai tuo metu, kai galiojo minėti ankstesni Sąjungos teisės aktai, reikia laikyti, kad ši norma taikoma atgaline data, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 47 punkte nurodytą jurisprudenciją, todėl gali pažeisti teisinio saugumo principą.

57

Šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į tai, kad ji taikoma fotovoltinėms plokštėms, pateiktoms rinkai nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. iki Direktyvos 2012/19 įsigaliojimo, t. y. 2012 m. rugpjūčio 13 d., ir į tai, kad ja, vadinasi, reglamentuojamos iki šios datos susiklosčiusios situacijos, atitinka šio sprendimo 48 ir 49 punktuose primintoje jurisprudencijoje nustatytas sąlygas.

58

Žinoma, ši nauja norma papildyta specialiomis nuostatomis, kuriomis nustatomos konkrečios jos taikymo laiko atžvilgiu sąlygos, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją, nes joje aiškiai ir nedviprasmiškai daroma nuoroda į atliekas, susidariusias iš fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d. Vis dėlto nauja teisės norma, kuri taikoma anksčiau susiklosčiusioms situacijoms, negali būti laikoma atitinkančia teisės aktų negaliojimo atgal principą, nes ja a posteriori ir būdu, kurio negalima numatyti, pakeičiamas išlaidų, kurių atsiradimo nebegalima išvengti, paskirstymas, nes ūkio subjektai, sudarydami komercinius sandorius, galėjo teisėtai remtis tuo metu galiojusiuose teisės aktuose numatytu šių išlaidų paskirstymu, taigi, įsigaliojus šiai naujai normai iš šių ūkio subjektų atimama bet kokią reali galimybė veikti atitinkamai.

59

Be to, kadangi pagal šio sprendimo 49 punkte nurodytą jurisprudenciją naujos normos taikymas atgaline data taip pat gali būti pateisinamas, kai to reikalauja bendrasis interesas ir tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotųjų asmenų teisėtus lūkesčius, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies taikymas atgaline data prieštarautų šios direktyvos 12 konstatuojamojoje dalyje nustatytam tikslui skatinti gamintojus kuriant jų produktus visapusiškai įvertinant ir palengvinti jų remontą, galimybę juos modernizuoti, pakartotinai naudoti, išardyti ir perdirbti. Iš tiesų, kaip savo rašytiniuose atsakymuose į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus nurodė Vokietijos vyriausybė, šio tikslo įgyvendinimas yra sunkiai pasiekiamas, nes gamintojai, projektuodami fotovoltines plokštes, negalėjo numatyti, kad vėliau privalės finansuoti išlaidas, susijusias su šių plokščių atliekų tvarkymu.

60

Tai, kad Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Komisija savo rašytiniuose atsakymuose į Teisingumo Teismo klausimus pažymėjo, jog pagal Direktyvos 2002/96 13 straipsnį fotovoltinės plokštės galėtų būti įtrauktos į šios direktyvos IB priedą kaip dalis pakeitimų, būtinų, be kita ko, siekiant suderinti su mokslo ir technikos pažanga, atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalis, susijusi su EEĮ atliekų panaudojimo tikslų, kuriuos gamintojai privalėjo pasiekti, įvertinimu, negali paneigti šio sprendimo 47–59 punktuose išdėstytų argumentų. Tiesa, nuo 2002 m. šioje nuostatoje buvo numatyta, kad fotovoltinių plokščių gamintojams gali būti nurodyta padengti išlaidas, susijusias su rinkai pateiktų plokščių atliekų tvarkymu nuo datos, kuri prireikus bus nustatyta naujoje direktyvoje. Vis dėlto ji negali pagrįsti išvados, kad šie gamintojai turėjo tikėtis, jog Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su EEĮ atliekų tvarkymu, jiems bus taikoma ir dėl fotovoltinių plokščių, kurios jau buvo pateiktos rinkai laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d.

61

Tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalies taikymas atgaline data pažeidžia teisinio saugumo principą.

62

Tuo remiantis reikia konstatuoti, kad ši nuostata negalioja tiek, kiek pagal ją gamintojai įpareigojami finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., atliekų tvarkymu.

63

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti:

Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalis negalioja tiek, kiek pagal šią nuostatą gamintojai įpareigojami finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., atliekų tvarkymu.

Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, numatantys, kad pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, atliekų tvarkymu, tenka ne šių plokščių gamintojams, bet naudotojams.

Dėl antrojo klausimo

64

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad aplinkybė, jog valstybės narės teisės aktai, prieštaraujantys Sąjungos direktyvai, buvo priimti prieš priimant šią direktyvą, turi įtakos vertinant šios valstybės narės atsakomybės už žalą, padarytą asmeniui dėl Sąjungos teisės pažeidimo, sąlygas.

65

Pirmiausia iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas pateiktas tuo atveju, jei pagal Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad pareiga finansuoti išlaidas, susijusias fotovoltinių plokščių atliekų tvarkymu, tenka gamintojams, kai šios plokštės buvo pateiktos rinkai ne vėliau kaip iki 2013 m. sausio 1 d. Kadangi iš atsakymo į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą matyti, kad ši pareiga turi būti nustatyta dėl fotovoltinių plokščių, pateikiamų rinkai nuo Direktyvos 2012/19 įsigaliojimo, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d., manytina, kad antruoju šio teismo pateiktu klausimu iš esmės siekiama sužinoti, ar aplinkybė, kad Sąjungos teisei prieštaraujantys Čekijos teisės aktai dėl atliekų buvo priimti anksčiau nei ši direktyva, turi įtakos vertinant Čekijos Respublikos atsakomybės už žalą, padarytą fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai laikotarpiui nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. sausio 1 d., naudotojui, sąlygas.

66

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, kaip savo išvados 94 punkte pažymėjo generalinė advokatė, kyla abejonių dėl to, ar ginčas pagrindinėje byloje iš tikrųjų susijęs su fotovoltinėmis plokštėmis, pateiktomis rinkai laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. sausio 1 d.

67

Vis dėlto reikia priminti, kad Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad būtų naudingai atsakyta į jam pateiktus klausimus (2020 m. liepos 2 d. Sprendimo Magistrat der Stadt Wien (Balėsas), C‑477/19, EU:C:2020:517, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi negalima atmesti galimybės, kad nuo 2009 m. pradėjusi eksploatuoti saulės elektrinę VYSOČINA WIND iš tikrųjų įsigijo ir naudojo fotovoltines plokštes, kurios buvo pateiktos rinkai laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. sausio 1 d., o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiant pateikti naudingą atsakymą šiam teismui, reikia atsakyti į antrąjį klausimą.

69

Primintina, kad Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, jog teisė į žalos atlyginimą pagal Sąjungos teisę suteikiama, jeigu tenkinamos trys sąlygos, t. y. pažeista teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, pažeidimas yra pakankamai aiškus ir galiausiai yra tiesioginis ryšys tarp valstybei narei tenkančios pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 51 punktas ir 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Koleje Mazowieckie, C‑120/20, EU:C:2021:553, 61 punktas).

70

Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šio sprendimo pirmesniame punkte primintas sąlygas, leidžiančias nustatyti valstybių narių atsakomybę už Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą, iš principo turi taikyti nacionaliniai teismai, remdamiesi Teisingumo Teismo pateiktomis šio taikymo gairėmis (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Hochtief Solutions Magyarországi Fióktelepe, C‑620/17, EU:C:2019:630, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71

Konkrečiai dėl antrosios iš minėtų sąlygų reikia priminti, kad siekdamas nustatyti, ar padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, prašymą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas jam pateiktą nagrinėti situaciją apibūdinančias aplinkybes (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Hochtief Solutions Magyarországi Fióktelepe, C‑620/17, EU:C:2019:630, 42 punktas).

72

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad likus daugiau nei mėnesiui iki Direktyvos 2012/19 priėmimo, t. y. 2012 m. gegužės 30 d., Čekijos teisės aktų leidėjas į Įstatymą dėl atliekų įtraukė 37p straipsnį, kuriame nustatyta, kad pareiga finansuoti fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai iki 2013 m. sausio 1 d., atliekų tvarkymo išlaidas tenka jų naudotojams. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai siekia išsiaiškinti, ar už tai, kad Čekijos Respublika pakeitė savo teisės aktus dėl atliekų dar prieš priimant Direktyvą 2012/19, jai gali kilti atsakomybė dėl šių nacionalinės teisės aktų prieštaravimo minėtai direktyvai.

73

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia pažymėti, kad pačios Direktyvos 2012/19 24 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas terminas, kuriam pasibaigus jai įgyvendinti būtini įstatymai ir kiti teisės aktai turi įsigalioti valstybėse narėse, t. y. 2014 m. vasario 14 d.

74

Nors Direktyva 2012/19 laiko atžvilgiu taikoma nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d., reikia pažymėti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, atsižvelgiant į tai, kad šio sprendimo pirmesniame punkte minėtu terminu siekiama, be kita ko, suteikti valstybėms narėms laiko, reikalingo priemonėms direktyvai perkelti į nacionalinę teisę priimti, šių valstybių negalima kaltinti neperkėlus direktyvos į savo teisės sistemas, kol nepasibaigė šis terminas. Vis dėlto per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad direktyva siekiamas rezultatas būtų pasiektas iki šio termino pabaigos (1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C‑129/96, EU:C:1997:628, 43 ir 44 punktai ir 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo Milev, C‑439/16 PPU, EU:C:2016:818, 30 ir 31 punktai).

75

Pagal suformuotą jurisprudenciją per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, privalo nepriimti nuostatų, kurios gali smarkiai trukdyti pasiekti toje direktyvoje nurodytą rezultatą (1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C‑129/96, EU:C:1997:628, 45 punktas ir 2019 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė, C‑2/18, EU:C:2019:962, 55 punktas).

76

Šioje byloje Įstatymo dėl atliekų 37p straipsnis buvo priimtas dar prieš priimant ir paskelbiant šią direktyvą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, todėl perkėlimo terminas dar nebuvo pradėtas skaičiuoti ir dar prieš tai, kai minėta direktyva galėjo sukelti teisinių pasekmių valstybėms narėms, kurioms ji skirta.

77

Taigi Čekijos Respublikos negalima kaltinti tuo, kad ji veikė nepaisydama šio sprendimo 75 punkte nurodytos jurisprudencijos.

78

Tuo remiantis darytina išvada, kad tai, jog 37p straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad pareiga finansuoti fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai ne vėliau kaip iki 2013 m. sausio 1 d., atliekų tvarkymo išlaidas tenka jų naudotojams, į Įstatymą dėl atliekų buvo įtrauktas likus daugiau nei mėnesiui iki Direktyvos 2012/19 priėmimo, savaime negali būti laikoma pakankamai aiškiu Sąjungos teisės pažeidimu.

79

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad aplinkybė, jog valstybė narė priėmė Sąjungos direktyvai prieštaraujančius teisės aktus prieš priimant šią direktyvą, savaime negali būti pripažinta dideliu trukdymu pasiekti direktyvoje numatytą rezultatą, kol minėta direktyva netampa Sąjungos teisės sudėtinė dalis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

80

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮA) 13 straipsnio 1 dalis negalioja tiek, kiek pagal šią nuostatą gamintojai įpareigojami finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., atliekų tvarkymu.

Direktyvos 2012/19 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, numatantys, kad pareiga finansuoti išlaidas, susijusias su fotovoltinių plokščių, pateiktų rinkai nuo 2012 m. rugpjūčio 13 d., t. y. nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, atliekų tvarkymu tenka ne šių plokščių gamintojams, bet naudotojams.

 

2.

Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad aplinkybė, jog valstybė narė priėmė Sąjungos direktyvai prieštaraujančius teisės aktus prieš priimant šią direktyvą, savaime negali būti pripažinta dideliu trukdymu pasiekti direktyvoje numatytą rezultatą, kol minėta direktyva netampa Sąjungos teisės sudėtinė dalis.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: čekų.

Top