1.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad: „teisė nebūti diskriminuojamam dėl lyties yra viena pagrindinių žmogaus teisių, kurios laikymąsi privalo užtikrinti Teisingumo Teismas“ ( 2 ).

2.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Juzgado de lo Contencioso‑Administrativo no 2 de Vigo (Vigo provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 2, Ispanija) teikia Teisingumo Teismui klausimus, kuriais prašoma, be kita ko, išaiškinti Direktyvos 79/7/EEB ( 3 ) 4 straipsnio 1 dalį nagrinėjant nacionalinę nuostatą, kuria vadovaujantis pagal teisės aktais nustatytą socialinės apsaugos sistemą visų darbuotojų kategorijai mokamos išmokos neapima bedarbio pašalpų. Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai iš esmės susiję su namų ūkio darbuotojų – grupės, kurios didžiąją dalį sudaro moterys, – veikla.

3.

Ar yra netiesioginė diskriminacija, draudžiama pagal Direktyvą 79/7? Šioje išvadoje stengsiuosi atsakyti į šį klausimą.

4.

Direktyvos 79/7 antroje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi vienodo požiūrio principas socialinės apsaugos srityje visų pirma turėtų būti įgyvendintas įstatymų nustatytose sistemose, kurios numato apsaugą ligos, invalidumo, senatvės, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų ir nedarbo atvejais, taip pat socialinės paramos sistemoje, tiek, kiek ši papildo arba pakeičia pirmiau nurodytas sistemas.“

5.

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas yra nuosekliai įgyvendinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą socialinio aprūpinimo srityje ir kitose socialinės apsaugos srityse, nurodytose 3 straipsnyje. Šis principas toliau vadinamas „vienodo požiūrio principu“.“

6.

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma:

7.

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Vienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios lyčių diskriminacijos, tiesioginės arba netiesioginės, ypač dėl santuokinės arba šeimyninės padėties, ir ypač susijusios su:

<…>“

8.

Direktyvos 2006/54 ( 4 ) 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje.

Šiuo tikslu į ją yra įtraukiamos nuostatos, skirtos vienodo požiūrio principui įgyvendinti šiose srityse:

<…>“

9.

Šios direktyvos 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos tokios sąvokos:

<…>

10.

Ley General de la Seguridad Social (Bendrasis socialinės apsaugos įstatymas), kurio konsoliduota redakcija patvirtinta 2015 m. spalio 30 d.Real Decreto Legislativo 8/2015 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General de la Seguridad Social (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 8/2015, kuriuo patvirtinama Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo konsoliduota redakcija) ( 5 ) (toliau – LGSS), 251 straipsnyje „Apsauginė priemonė“ nustatyta:

„Darbuotojai, kuriems taikoma speciali namų ūkio darbuotojų sistema, turi teisę į socialinės apsaugos išmokas pagal šioje bendrojoje socialinės apsaugos sistemoje nustatytas tokias sąlygas:

<…>

11.

LGSS 264 straipsnio „Asmenys, kuriems taikoma apsauga“ 1 dalyje numatyta:

„Toliau nurodytiems asmenims apsauga nuo nedarbo taikoma, jeigu jie moka atitinkamas įmokas:

<…>“

12.

1985 m. balandžio 2 d.Real Decreto 625/1985, por el que se desarrolla la Ley 31/1984, de 2 de agosto, de Protección por Desempleo (1984 m. rugpjūčio 2 d. Karaliaus dekretas Nr. 625/1985, kuriuo įgyvendinamas 1984 m. rugpjūčio 2 d. Įstatymas Nr. 31/1984 dėl apsaugos nuo nedarbo ( 6 )) 19 straipsnio „Įmokos“ 1 dalyje numatyta:

„Draudimo nuo nedarbo įmokas turi mokėti visos įmonės ir darbuotojai, kuriems taikomos bendroji ir specialiosios socialinės apsaugos sistemos, pagal kurias suteikiama apsauga nuo šios rizikos. Nedarbo rizikos įmokų bazė yra tokia pati kaip ir bazė, numatyta nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų atveju.“

13.

CJ yra namų ūkio darbuotoja, dirbanti darbdaviui – fiziniam asmeniui. Nuo 2011 m. sausio mėn. ji yra apdrausta pagal specialią namų ūkio darbuotojų socialinės apsaugos sistemą (toliau – speciali namų ūkio darbuotojų sistema).

14.

2019 m. lapkričio 8 d. CJ pateikė Tesorería General de la Seguridad Social (Bendrasis socialinio draudimo iždas, toliau – TGSS) prašymą mokėti apsaugos nuo nedarbo rizikos įmokas, kad įgytų teisę į išmokas. Kartu su šiuo prašymu pateiktas rašytinis jos darbdavio sutikimas mokėti reikalaujamą įmoką.

15.

2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu TGSS atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad atsižvelgiant į tai, jog CJ buvo apdrausta pagal specialią namų ūkio darbuotojų sistemą, LGSS 251 straipsnio d punkte aiškiai nurodyta, kad negalima pagal šią sistemą mokėti įmokų, siekiant įgyti apsaugą nuo nedarbo. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2019 m. gruodžio 19 d. TGSS sprendimu, priimtu išnagrinėjus CJ pateiktą administracinį skundą.

16.

2020 m. birželio 5 d. CJ pateikė skundą Juzgado de lo Contencioso‑Administrativo no 2 de Vigo (Vigo provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 2) dėl TGSS antro sprendimo, iš esmės nurodydama, kad dėl šios nacionalinės nuostatos (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata) namų ūkio darbuotojai susiduria su socialiniais sunkumais, kai dėl priežasčių, kurios nuo jų nepriklauso, liaujasi teikę savo paslaugas. Tokią padėtį lemia tai, kad neįmanoma gauti ne tik bedarbio pašalpą, bet ir kitą socialinę paramą, kuri siejama su teisės gauti šią pašalpą išnykimu.

17.

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contencioso‑Administrativo no 2 de Vigo (Vigo provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 2) 2020 m. liepos 29 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugpjūčio 14 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18.

Rašytines pastabas pateikė TGSS, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Per 2021 m. birželio 30 d. įvykusį teismo posėdį CJ, TGSS, Ispanijos vyriausybės ir Komisijos vardu buvo pateikti žodiniai paaiškinimai.

19.

Savo rašytinėse pastabose TGSS ir Ispanijos vyriausybė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir jame pateiktų klausimų priimtinumą.

20.

Pirmiausia TGSS tvirtina, kad pagrindinėje byloje ginčas iškeltas dirbtinai ta prasme, kad CJ kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, remdamasi melagingais motyvais. Iš tiesų ginčas susijęs ne su tariama teise mokėti įmokas, bet su socialinės apsaugos teisės į bedarbio pašalpą pripažinimu.

21.

TGSS ir Ispanijos vyriausybė taip pat teigia, kad klausimas dėl tokio pripažinimo priskiriamas socialinių bylų teismų jurisdikcijai, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip administracinis teismas, neturi jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą. Taigi, šios vyriausybės teigimu, nėra jokio ryšio tarp sprendimo dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir sprendimo pagrindinėje byloje.

22.

TGSS taip pat teigia, kad tuo atveju, jeigu pagrindinė byla iš tikrųjų būtų susijusi su teisės mokėti įmokas pripažinimu, Direktyvos 79/7 išaiškinimas nebūtų reikalingas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo. Iš tiesų klausimas, susijęs su specialios namų ūkio darbuotojų sistemos apsauginės priemonės taikymo sritimi, skiriasi nuo to, kuris yra susijęs su šios sistemos finansavimu.

23.

Galiausiai tiesiogiai nepareikšdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo Ispanijos vyriausybė teigia, kad Direktyva 79/7 netaikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui. Be to, ji tvirtina, kad prejudiciniai klausimai turi būti pripažinti nepriimtinais, kiek jie susiję su Direktyva 2006/54. Oficialiai nepareikšdama nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo Komisija taip pat pažymi, kad pastaroji direktyva šioje byloje netaikoma.

24.

Manau, kad, išskyrus su Direktyva 2006/54 susijusį argumentą, šiuos argumentus reikia atmesti.

25.

Pirma, kiek tai susiję su teiginiu, kad pagrindinėje byloje ginčas iškeltas dirbtinai ir prejudiciniai klausimai yra hipotetiniai, reikia priminti, kad prejudiciniams klausimams, susijusiems su Sąjungos teise, taikoma svarbos prezumpcija ( 7 ).

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ši byla susijusi su socialinės apsaugos teisės į bedarbio pašalpas pripažinimu namų ūkio darbuotojams. Iš tikrųjų savo skunde CJ ginčija TGSS sprendimą atmesti prašymą mokėti nedarbo draudimo įmokas ne kaip sprendimą neleisti naudotis tariama teise mokėti įmokas, bet kaip sprendimą neleisti įgyti teisės gauti bedarbio pašalpą. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis sprendimas dėl atmetimo grindžiamas teisėkūros politikos sprendimu nesuteikti namų ūkio darbuotojams galimybės gauti socialines bedarbio pašalpas ( 8 ). Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad LGSS 251 straipsnio d punktas, kuriuo šis sprendimas įgyvendinamas, taikomas darbuotojų, priskiriamų prie specialios namų ūkio darbuotojų sistemos, grupei, kurią beveik išimtinai sudaro moterys, ši nuostata, kiek tai susiję su teisės aktais nustatytos socialinės apsaugos sistemos taikymo sritimi, gali sukurti pagal Direktyvą 79/7 draudžiamą netiesioginę diskriminaciją dėl lyties.

27.

Atsižvelgdamas į tai, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta daug paaiškinimų dėl pateiktų klausimų svarbos, manau, kad Teisingumo Teismas negali atmesti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, motyvuodamas tuo, kad akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku ( 9 ).

28.

Antra, teiginio, kad pagal nacionalinės teisės normas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą, kiek jis susijęs su socialinės apsaugos teisės gauti bedarbio pašalpas pripažinimu, ir dėl to šis ginčas priskirtinas socialinių bylų teismams, negali pakakti, kad tai lemtų prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumą, nes Teisingumo Teismas negali kvestionuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto nacionalinių organizavimo ir teisminių procedūrų taisyklių vertinimo ( 10 ). Iš tikrųjų jis privalo laikytis valstybės narės teismo sprendimo kreiptis į jį dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jeigu tas sprendimas nėra panaikintas nacionalinėje teisėje numatyta apskundimo tvarka ( 11 ). Šiuo klausimu primenu, kad, kiek tai susiję su nacionalinės teisės nuostatų aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi remtis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytu vertinimu, turint omenyje tai, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti valstybės narės vidaus teisės ( 12 ).

29.

Galiausiai, trečia, dėl argumento, kad prejudiciniai klausimai yra nepriimtini, grindžiamo tuo, kad Direktyva 79/7 ir Direktyva 2006/54 tariamai netaikomos, reikia konstatuoti, jog tiek, kiek šis ginčas yra susijęs, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su tariama netiesiogine diskriminacija dėl lyties, Direktyva 79/7 yra taikoma pagrindinei bylai. Iš tikrųjų ši diskriminacija susijusi su Ispanijos socialinės apsaugos sistemos, užtikrinančios apsaugą nuo, be kita ko, nedarbo rizikos, teisinio režimo taikymo sritimi.

30.

Šioje byloje Direktyva 2006/54 vis dėlto netaikoma. Iš šios direktyvos 1 straipsnio matyti, kad ja siekiama užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje, ir joje įtvirtintos nuostatos, kuriomis siekiama šį principą įgyvendinti, kiek tai susiję, be kita ko, su darbo sąlygomis, įskaitant užmokestį. Sąvokų „darbo sąlygos“ ir „užmokestis“ negalima priskirti prie socialinės apsaugos sistemų ar išmokų, kaip antai bedarbio pašalpos, kurios tiesiogiai reglamentuojamos pagal įstatymą, išskyrus visus susitarimus įmonėje arba suinteresuotųjų asmenų profesinėse organizacijose, kurie privalomai taikomi bendroms darbuotojų kategorijoms ( 13 ). Be to, iš kartu aiškinamų Direktyvos 2006/54 1 straipsnio antros pastraipos c punkto ir 2 straipsnio 1 dalies f punkto matyti, kad ji taikoma ne bendroms teisės aktais nustatytoms sistemoms, o profesinėms socialinės apsaugos sistemoms.

31.

Atsižvelgdamas į šias pastabas manau, kad antrąjį prejudicinį klausimą reikia atmesti kaip nepriimtiną. Vis dėlto siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

32.

Dėl šios išvados 30 punkte nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui atsakyti tik į pirmąjį prejudicinį klausimą ir jį performuluoti.

33.

Teisingumo Teismo iš esmės klausiama, ar Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė nuostata, kuria vadovaujantis pagal teisės aktuose nustatytą socialinės apsaugos sistemą namų ūkio darbuotojams mokant išmokas negalima mokėti bedarbio pašalpos, kai konstatuota, kad šie darbuotojai beveik išimtinai yra moterys.

34.

Siekdamas pateikti naudingą atsakymą į šį klausimą pirmiausia nagrinėsiu, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata patenka į Direktyvos 79/7 taikymo sritį (2 dalis). Kadangi atrodo, kad šios bedarbio pašalpos patenka į šios direktyvos taikymo sritį, nagrinėsiu, antra, ar šių išmokų neįtraukimas tarp išmokų, mokamų pagal specialią namų ūkio darbuotojų sistemą, numatytą LGSS 251 straipsnio d punkte, yra, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, netiesioginė diskriminacija dėl lyties, draudžiama pagal šią direktyvą (3 dalis).

35.

Atsižvelgdamas į argumentus, pateiktus analizuojant prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, šį klausimą aptarsiu trumpai.

36.

Pirma, reikia pažymėti, kad savo skunde CJ ginčija TGSS sprendimą atmesti jos prašymą mokėti nedarbo draudimo įmokas, siekiant įgyti teisę gauti bedarbio pašalpą. Antra, reikia pažymėti, kad šios išmokos patenka į Direktyvos 79/7 materialinę taikymo sritį, nes joms taikoma teisės aktuose nustatyta apsaugos nuo šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų rizikų sistema ( 14 ).

37.

Taigi manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata patenka į Direktyvos 79/7 materialinę taikymo sritį.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl LGSS 251 straipsnio d punkto atitikties Sąjungos teisei. Iš tikrųjų darbuotojų grupę, kuriai taikoma speciali namų ūkio darbuotojų sistema, beveik išimtinai sudaro moterys. Todėl ši nuostata yra netiesioginė diskriminacija dėl lyties, kiek pagal ją šiai grupei priklausančioms moterims nesuteikiama galimybės gauti socialinę bedarbio pašalpą, joms neleidžiant mokėti nedarbo draudimo įmokų.

39.

Šalys pagrindinėje byloje ir suinteresuotieji asmenys nesutaria dėl to, ar yra tokia netiesioginė diskriminacija namų ūkio darbuotojų atžvilgiu. Ispanijos vyriausybė teigia, kad nevienodas požiūris, kuriuo remiantis į specialią namų ūkio darbuotojų sistemą neįtraukiama apsauga nuo nedarbo rizikos, neįtvirtina netiesioginės diskriminacijos dėl lyties. TGSS neneigia tokios diskriminacijos, tačiau ją laiko pateisinama ir tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė nuostata yra proporcinga ( 15 ). Komisija tvirtina, kad ši nuostata akivaizdžiai yra netiesioginė diskriminacija, ir jai kyla abejonių tiek dėl tam tikrų pateisinamųjų priežasčių, tiek dėl proporcingumo.

40.

Siekdamas nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata yra netiesioginė diskriminacija dėl lyties, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 79/7, pirmiausia nagrinėsiu klausimą, ar šia nuostata įtvirtinamas nevienodas požiūris dėl lyties. Tada – ar toks nevienodas požiūris gali būti objektyviai pateisinamas atsižvelgiant į Direktyvos 79/7 nuostatas, ir galiausiai, ar tam tikrais atvejais jis yra proporcingas.

41.

Iškart reikia priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog valstybės narės, naudodamosi kompetencija tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir, nesant teisės normų suderinimo Sąjungos lygmeniu, apibrėžti socialinės apsaugos sistemos išmokų suteikimo sąlygas, turi laikytis Sąjungos teisės ( 16 ).

42.

Pagal Direktyvos 79/7 1 straipsnį ja siekiama nuosekliai įgyvendinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą socialinio aprūpinimo srityje ir kitose socialinės apsaugos srityse, nurodytose 3 straipsnyje ( 17 ). Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad „[v]ienodo požiūrio principas reiškia, kad negali būti jokios lyčių diskriminacijos, tiesioginės arba netiesioginės <…> ir ypač susijusios su <…> socialinės apsaugos sistemų taikymo apimtimi ir galimybių naudotis jomis sąlygomis“.

43.

Darytina išvada, kad įgyvendindamos savo kompetenciją socialinės apsaugos, visų pirma bedarbio pašalpų, srityje valstybės narės turi paisyti Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalies, kuria įgyvendinamas diskriminacijos dėl lyties draudimo socialinės apsaugos srityje principas.

44.

Iškart reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją diskriminacija yra skirtingų taisyklių taikymas panašioms situacijoms arba tos pačios taisyklės taikymas skirtingoms situacijoms ( 18 ). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sąjungos socialinės teisės tikslų požiūriu netiesioginės diskriminacijos sąvoka visų pirma yra susijusi su skirtingu panašių situacijų vertinimu ( 19 ).

45.

Ispanijos vyriausybė, remdamasi Sprendimu MB (Lyties keitimas ir senatvės pensija) ( 20 ), mano, kad namų ūkio darbuotojų padėtis nėra panaši į kitų darbuotojų, kuriems taikoma bendra sistema, padėtį, ir kad dėl to nėra jokios netiesioginės diskriminacijos dėl lyties.

46.

Manęs šis argumentas neįtikina. Reikia ne tik konstatuoti, kad dvi atitinkamos situacijos yra panašios teisės į bedarbio pašalpas požiūriu, bet ir pažymėti, kad Ispanijos vyriausybė, remdamasi šiuo sprendimu, atrodo, painioja sąvokas „tiesioginė diskriminacija“ ir „netiesioginė diskriminacija“ ( 21 ).

47.

Reikia priminti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata įtvirtintų ne tiesioginę, bet netiesioginę diskriminaciją dėl lyties, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei byloje, kurioje priimtas Sprendimas MB (Lyties keitimas ir senatvės pensija) ( 22 ), iš šio sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata yra suformuluota neutraliai. Iš tikrųjų ši nuostata vienodai taikoma bet kokios lyties namų ūkio darbuotojams, todėl tai nėra tiesioginė diskriminacija dėl lyties, kuri galėtų būti paneigta tuo, kad namų ūkio darbuotojų ir kitų darbuotojų situacijos nėra panašios ( 23 ).

48.

Taigi Ispanijos vyriausybės argumentą reikia atmesti.

49.

Ispanijos vyriausybė teigia, kad skirtingas požiūris, įtvirtintas sąlyga dėl neįtraukimo, nedaro žalos atitinkamiems darbuotojams ( 24 ).

50.

Vis dėlto reikia priminti, kaip teigė dalis doktrinos autorių, kad žala nėra netiesioginės diskriminacijos sąlyga. Taigi, nors žala dažnai gali būti diskriminacijos požymis, pati sąvoka „diskriminacija“ nereiškia, kad yra žala ( 25 ). Taigi reikia išsiaiškinti, ar atitinkama nacionalinė priemonė gali daryti „žalingą ar skirtingą poveikį“ vienai asmenų grupei kitos asmenų grupės atžvilgiu ( 26 ).

51.

Vis dėlto manau, kad Ispanijos vyriausybė norėjo pasakyti, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos namų ūkio darbuotojai neatsiduria tam tikroje prastesnėje padėtyje.

52.

Nepritariu šiam argumentui. Manau, priešingai, kad, kaip nurodysiu toliau pateikiamuose argumentuose, dėl pagrindinės byloje nagrinėjamos nuostatos namų ūkio darbuotojai atsiduria tam tikroje prastesnėje padėtyje.

53.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvoje 79/7 neapibrėžta sąvoka „netiesioginė diskriminacija“ ( 27 ). Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad taikant šią direktyvą ši sąvoka turi būti aiškinama taip pat, kaip ir taikant Direktyvą 2006/54. Pastarosios 2 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „netiesioginė diskriminacija dėl lyties“ apibrėžiama kaip „situacija, kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys“ ( 28 ). Teisingumo Teismo nuomone, tokia prastesnė padėtis gali būti konstatuota, be kita ko, jeigu būtų įrodyta, kad dėl tokių teisės aktų, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, daromas neigiamas poveikis daug didesnei daliai vienos lyties asmenų, palyginti su kitos lyties asmenims ( 29 ).

54.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad klausimas, ar tokio formaliu požiūriu neutralaus kriterijaus taikymas yra netiesioginė diskriminacija, priklauso nuo atvejo faktinių aplinkybių ( 30 ). Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata gali būti laikoma „netiesiogiai diskriminuojančia priemone“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį.

55.

Šiomis aplinkybėmis nustatant, kad vienos lyties asmenų padėtis yra faktiškai prastesnė nei kitos lyties asmenų, labai svarbūs yra statistiniai duomenys. Vis dėlto nacionalinis teismas turi įvertinti šių duomenų patikimumą ir tai, ar į juos galima atsižvelgti ( 31 ). Jeigu jis mano, kad moterų, kurioms taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje numatyta sąlyga dėl neįtraukimo, procentinė dalis yra didesnė nei vyrų procentinė dalis, jis gali konstatuoti nevienodą požiūrį, kuris prieštarauja Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 daliai.

56.

Antra, šioje byloje nei iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš per teismo posėdį pateiktos informacijos nematyti, kad trūktų statistinių duomenų. Nors pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje nedaroma skirtumo tarp abiejų lyčių asmenų, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų statistinių duomenų vis dėlto matyti, kad namų ūkio darbuotojų grupėje didžioji dalis moterų atsiduria prastesnėje padėtyje. Šis teismas nurodo, kad TGSS tikrai neginčijo šių duomenų ir kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos namų ūkio darbuotojai yra prastesnėje padėtyje ( 32 ).

57.

Vertinant šiuos duomenis reikia priminti, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, pirma, kad nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visus darbuotojus, kuriems taikomos nevienodą požiūrį įtvirtinančios nacionalinės teisės nuostatos, šiuo atveju – LGSS 251 straipsnio d punktas, ir, antra, kad geriausias metodas – palyginti, kokiai daliai darbuotojų moterų ir kokiai daliai darbuotojų vyrų, kuriems taikomos šios nuostatos, turi poveikį tariamas nevienodas požiūris, o kokiai – ne ( 33 ).

58.

Jei šioje byloje būtų taikomas šis metodas, pirma, reikia atsižvelgti ne tik į pagal specialią namų ūkio darbuotojams taikomą socialinės apsaugos sistemą apdraustus asmenis, bet ir į visus darbuotojus, kuriems taikoma bendroji Ispanijos socialinės apsaugos sistema, įskaitant darbuotojus, kuriems taikomos specialios sistemos, (į ją patenka šie apdraustieji), nes pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas padeda apibrėžti visiems pagal bendrąją sistemą apdraustiems asmenims taikomų išmokų, t. y. bedarbio pašalpų, taikymo sritį asmenims ( 34 ).

59.

Šiuo klausimu iš LGSS 264 straipsnio 1 dalies matyti, kad visi pagal bendrąją socialinės apsaugos sistemą apdrausti pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai iš esmės turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Iš tiesų atsakydamas į per teismo posėdį pateiktą Teisingumo Teismo klausimą TGSS paaiškino, kad 2021 m. gegužės 31 d. Ispanijoje pagal šią bendrąją sistemą buvo apdrausti 15 872 720 pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų. Šioje grupėje vyrų ir moterų dalis buvo maždaug panaši, t. y. atitinkamai 51,04 % ir 48,96 % ( 35 ), ir 14259814 darbuotojų mokėjo nedarbo draudimo įmokas, o 1612906 tokių įmokų nemokėjo.

60.

Antra, per teismo posėdį TGSS pažymėjo, kad, kiek tai susiję su specialia namų ūkio darbuotojų sistema, pagal kurią tą pačią dieną buvo 384175 apdraustų pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų, vyrų ir moterų dalis labai skiriasi. Tiksliau tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad beveik 100 % pagal šią sistemą apdraustų darbuotojų sudaro moterys. Šiuo klausimu, kiek tai susiję su tos pačios dienos duomenimis, per teismo posėdį TGSS taip pat nurodė, kad namų ūkio darbuotojų grupę sudarė 17171 vyrų ir 366991 moterų. Remiantis šiais duomenimis darytina išvada, kad atitinkamą dieną 95,53 % šios grupės sudarė moterys.

61.

Iš statistinių duomenų, kurie nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir kuriuos per teismo posėdį patvirtino TGSS, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga dėl neįtraukimo daro neigiamą poveikį kur kas didesnei daliai moteriškos lyties namų ūkio darbuotojų nei vyriškos lyties tokių darbuotojų.

62.

Manau, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis mano ką tik išnagrinėtais statistiniais duomenimis, ir, jei reikia, kitais reikšmingais duomenimis, padarytų išvadą, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos namų ūkio darbuotojos atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, reikėtų konstatuoti, kad ši nuostata prieštarauja Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 daliai, nebent tai galima pateisinti objektyviais veiksniais, nesusijusiais su diskriminacija dėl lyties ( 36 ).

63.

Taigi dabar reikia išnagrinėti, ar pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nuostatą įtvirtintas nevienodas namų ūkio darbuotojoms mažiau palankus požiūris gali būti objektyviai pateisinamas atsižvelgiant į Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį ( 37 ).

64.

Savo rašytinėse pastabose TGSS ir Ispanijos vyriausybė tvirtina, be kita ko, kad skirtingas požiūris į namų ūkio darbuotojus pateisinamas tikslais, grindžiamais specifinėmis šios kategorijos darbuotojų ypatybėmis ir jų darbdavių statusu, taip pat darbuotojų apsaugos, užimtumo lygio šiame sektoriuje išsaugojimo ir kovos su nelegaliu darbu bei sukčiavimu tikslais.

65.

Taigi kyla klausimas, ar šios priežastys yra objektyvios ir nesusijusios su diskriminacija dėl lyties. Teisingumo Teismo teigimu, taip yra visų pirma, jeigu pasirinktomis priemonėmis siekiama teisėto socialinės politikos tikslo ir jeigu tos priemonės yra tinkamos nagrinėjamu teisės aktu siekiamam tikslui pasiekti ir būtinos tam tikslui įgyvendinti ( 38 ). Be to, tokias priemones galima laikyti tinkamomis nustatytam tikslui įgyvendinti, jeigu jomis iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo ( 39 ).

66.

Pirma, reikia priminti, kad socialinės politikos tikslus Teisingumo Teismas paprastai laiko teisėtais bendrojo intereso tikslais. Apsauga nuo nedarbo rizikos yra neatsiejama valstybių narių kompetencijai priskiriamos socialinės politikos dalis.

67.

Be kita ko, vienodo požiūrio užimtumo ir profesinės veiklos srityje Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas socialinės politikos tikslas ( 40 ). Visų pirma, kiek tai susiję su Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į galimybę naudotis teisės aktuose nustatyta nedarbo draudimo sistema, objektyvia pateisinimo priežastimi pripažino kovą su nelegalaus darbo ir sukčiavimo atvejų augimu ( 41 ).

68.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas kartais pripažino, kad valstybės narės turi „atitinkamą veiksmų laisvę“ numatyti socialinės apsaugos priemonių pobūdį ir konkrečias jų įgyvendinimo detales ( 42 ), tačiau vėliau priimtuose sprendimuose jis nurodė, kad jos turi „didelę diskreciją“ ( 43 ). Visų pirma netiesioginės diskriminacijos dėl lyties, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį, srityje Teisingumo Teismas nusprendė, jog pasirinkdamos priemones socialinės ir užimtumo politikos tikslams pasiekti valstybės narės turi didelę veiksmų laisvę ( 44 ).

69.

Reikia pažymėti, kad ši Teisingumo Teismo jurisprudencija buvo kritikuota doktrinos autorių, kurie jį kritikuoja dėl šio požiūrio pakeitimo ( 45 ). Vis dėlto reikia pažymėti, kad, neatsižvelgdamas į tai, ar kalbama apie „atitinkamą“, ar „didelę“ valstybių narių veiksmų laisvę pasirenkant priemones, kuriomis gali būti įgyvendinti jų socialinės politikos tikslai, Teisingumo Teismas vis dėlto nusprendė, kad ši veiksmų laisvė negali lemti to, kad tokio Sąjungos teisės pagrindinio principo, kaip vienodo požiūrio principas, įgyvendinimas taptų beprasmis ( 46 ).

70.

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, jog tam, kad skirtingas vertinimas nebūtų laikomas netiesiogine diskriminacija, jis turi būti pateisinamas objektyviais ir su diskriminacija dėl lyties nesusijusiais veiksniais ( 47 ). Žinoma, kaip jau nurodžiau ( 48 ), Teisingumo Teismas mano, kad taip visų pirma yra tada, kai pasirinkta priemone siekiama teisėto valstybės narės, kurios teisės aktai nagrinėjami, socialinės politikos tikslo, ši priemonė yra tinkama ir būtina šiam tikslui įgyvendinti ( 49 ). Taigi, pirma, būtent valstybė narė turi įrodyti, kad nagrinėjamu teisės aktu siekiama teisėto tikslo ir kad jis yra nesusijęs su diskriminacija dėl lyties, ir, antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar atitinkama teisės akto nuostata pateisinama dėl tokio objektyvaus veiksnio ir kiek, o Teisingumo Teismas, siekdamas padėti jam priimti sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga ir rašytinėmis bei žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos ( 50 ).

71.

Kiek tai susiję su specialia namų ūkio darbuotojų sistema siekiamų tikslų nustatymu, negalima ginčyti, kad Ispanijos vyriausybės ir TGSS nurodytos priežastys, susijusios su įdarbinimo skatinimu ir užimtumo lygio išsaugojimu, taip pat su darbuotojų apsauga, kova su nelegaliu darbu ir sukčiavimu socialinėje srityje, yra teisėti socialinės politikos tikslai. Vis dėlto reikia priminti, kad netiesioginės diskriminacijos srityje siekiant pateikti objektyvų pateisinimą negalima tik nurodyti tam tikrus socialinės politikos tikslus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo teisėti – šie tikslai turi būti nesusiję su diskriminacija dėl lyties ( 51 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, kad vien bendro pobūdžio tvirtinimo nepakanka įrodyti, kad nacionalinės nuostatos tikslas yra nesusijęs su diskriminacija dėl lyties ( 52 ). Todėl taip pat reikia įsitikinti tuo, kad Ispanijos vyriausybės ir TGSS nurodytos socialinės politikos priežastys objektyviai yra nesusijusios su diskriminacija dėl lyties.

72.

Dėl pateisinamojo tikslo, grindžiamo namų ūkio darbuotojų ekonominės veiklos rūšies ypatybėmis ir užimtumo lygio išsaugojimu, savo rašytinėse pastabose Ispanijos vyriausybė tvirtina, pirma, kad namų ūkio darbuotojų ekonominės veiklos rūšis paprastai yra jautri naštai, kuri galėtų atsirasti dėl administracinių pareigų ir socialinės apsaugos darbo sąnaudų darbdaviams (šeimos galvoms) ir darbuotojams, ir, antra, kad tai yra sektorius, kuriame istoriškai yra didelis užimtumas. Tai pateisina sprendimą nenumatyti tokios rizikos, kaip nedarbo rizika, kuri šiai darbuotojų grupei turi mažiau įtakos, draudimo.

73.

TGSS nurodė, kad socialinės apsaugos apsauginės priemonės ribojimas namų ūkio darbuotojų atžvilgiu gali būti pateisinamas, be kita ko, skirtingu jų darbdavių, kurie yra ne verslininkai, valdantys įprastą gamyklą, bet namų ūkio šeimos galvos, statusu ( 53 ). Be to, rašytinėse pastabose TGSS pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog šių darbuotojų veiklai nekeliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai ir dėl to paprastai ją vykdant mokamas minimalus darbo užmokestis, šiems darbuotojams galėtų būti „patogiau“ naudotis apsauga nuo nedarbo rizikos, nei toliau teikti paslaugas arba pakaitomis faktiškai dirbti ir ilsėtis, gaunant nedarbo draudimo išmokas, taip skatinant sukčiauti.

74.

Dėl pateisinamojo tikslo, grindžiamo kova su nelegaliu darbu ir sukčiavimu savo rašytinėse pastabose Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad apsaugos nuo nedarbo rizikos netaikymas specialiai namų ūkio darbuotojų sistemai pateisinamas teisėtu tikslu išvengti socialinės naštos ir išlaidų, dėl kurių didėja nelegalaus darbo problema, taigi šių darbuotojų pažeidžiamumas. Be to, dėl namų ūkio darbuotojų darbo santykių ypatumų kyla papildomų sunkumų tikrinant tam tikras bedarbio pašalpos mokėjimo sąlygas, pavyzdžiui, kai darbo santykiai nutraukti ne sava valia, arba sunkumų dėl darbdavių suteikiamo būsto, kuris yra šių darbuotojų darbo vieta, neliečiamybės, kylančių vykdant kontrolę ir patikrinimus, siekiant aptikti reikalavimų nesilaikymo arba sukčiavimo atvejus.

75.

Šiomis aplinkybėmis Ispanijos vyriausybė ir TGSS nurodo, kad dėl galimo apsaugos nuo nedarbo rizikos numatymo šioje specialioje sistemoje tikrai padaugėtų įmokų, o tai galėtų reikšti nelegalaus darbo augimą, kai nesidraudžiama socialiniu draudimu ir nemokamos draudimo įmokos – tai lemtų mažesnę darbuotojų, kuriems taikoma minėta sistema, apsaugą.

76.

Kaip nurodžiau šios išvados 67 punkte, šie socialinės politikos tikslai, kuriuos nagrinėsiu kartu, iš esmės yra teisėti tikslai ( 54 ). Vis dėlto reikia pripažinti, kad dėl toliau nurodytų priežasčių kyla abejonių dėl šių tikslų nediskriminacinio pobūdžio.

77.

Pirma, pakanka pažymėti, kad socialinės apsaugos sistemos dažnai grindžiamos šeimos modeliu, pagal kurį vyriškos lyties asmuo, kuriam paprastai tenka šeimos galvos statusas, laikomas dirbančiu asmeniu, kuris prisiima visas su jo namų ūkiu susijusias išlaidas ( 55 ). Todėl nagrinėjant „objektyvų pateisinimą“ reikia išanalizuoti, ar tam tikri socialinės politikos tikslai, nurodyti siekiant pateisinti skirtingą moteriškos lyties asmenų vertinimą, yra įsišakniję stereotipiniuose vaidmenyse arba lyčių stereotipuose, kurie gali būti netiesioginės arba sisteminės diskriminacijos priežastimi ( 56 ). Šis modelis, kuriame vyrauja stereotipai dėl vyrų ir moterų vaidmenų visuomenėje ( 57 ), nebeatitinka dabartinės Europos visuomenės tikrovės. Iš tikrųjų šiuo metu moterys aktyviai dalyvauja darbo rinkoje, moterų ir vyrų padėtis, kiek tai susiję su buvimu tėvais ir vaikų priežiūra, yra panaši ( 58 ), taip pat yra naujų šeimos struktūros formų, be kita ko, šeimų, kurias sudaro tik vienas iš tėvų ir jo vaikai, nebeatitinkančių klasikinio šeimos modelio.

78.

Antra, kaip teigta doktrinos autorių, moterų ir vyrų lygybės samprata, kuri sutvirtina tradicinį vyro ir moters vaidmenų specializacijos modelį, lemia tai, pirma, kad neatsižvelgiama į profesinę segregaciją ir nepalankią moterų padėtį darbo rinkoje, „leidžiant išlaikyti nelygybę tarp tipinių ir netipinių darbuotojų socialinės apsaugos sistemose“ ( 59 ). Antra, „asmenys, kurie nesivadovauja tradiciniu profesinės veiklos modeliu, visų pirma „netipiniai“ darbuotojai, laikomi ekonominiu požiūriu priklausomais nuo „tipinių“ darbuotojų“ ( 60 ). Tokia lygybės samprata įteisina „teisių sušeimyninimo“ įvairių formų išlaikymą ir vystymą ( 61 ).

79.

Ar šiomis aplinkybėmis galima pripažinti, kad nagrinėjami tikslai yra nesusiję su diskriminacija dėl lyties?

80.

Aš taip nemanau.

81.

Pirma, namų ūkio darbuotojų ypatybėmis (nekvalifikuoti darbuotojai, gaunantys minimalų užmokestį) arba jų darbdavių ypatybėmis (šeimos galva) grindžiamos priežastys veikiau paaiškinamos lyčių stereotipais, todėl vargu ar nėra susijusios su diskriminacija dėl lyties ( 62 ). TGSS tvirtina, kad jeigu namų ūkio darbuotojai būtų apsaugoti nuo nedarbo rizikos, šiems darbuotojams būtų „patogiau“„pakaitomis faktiškai dirbti ir ilsėtis, gaunant nedarbo draudimo išmokas, taip skatinant sukčiauti“. Jeigu, atsižvelgiant į šias ypatybes, toks poveikis pasitvirtintų, vadovaujantis logika, visiems darbo rinkoje esantiems nekvalifikuotiems darbuotojams, gaunantiems minimalų užmokestį, kurie dirba kituose sektoriuose, taip pat neturėtų būti mokamos bedarbio pašalpos. Tačiau taip nėra ( 63 ). Todėl, mano nuomone, nėra sąsajos tarp TGSS nurodytų pateisinimo priežasčių ir bedarbio pašalpų nemokėjimo namų ūkio darbuotojams pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nuostatą.

82.

Antra, Ispanijos vyriausybė tokį apsauginės priemonės netaikymą teisina namų ūkio darbuotojų veiklos kategorijos užimtumo lygio išsaugojimo tikslu, remdamasi, pirma, nedideliu poveikiu, kurį šiai darbuotojų grupei turėtų nedarbas, ir, antra, tuo, kad, jos nuomone, dėl galimo apsaugos nuo nedarbo taikymo specialioje namų ūkio darbuotojų sistemoje tikrai išaugtų įmokos, taigi, ir nelegalus darbas. Mano nuomone, toks sprendimas netaikyti apsauginės priemonės lemia tradicinės vaidmenų sampratos stiprėjimą, taip sudarant sąlygas, be kita ko, ne tik pasinaudoti struktūriniu požiūriu silpnesne asmenų, dirbančių namų ūkio darbuotojų sektoriuje, padėtimi, bet taip pat nuvertinti šio sektoriaus darbuotojų darbą ( 64 ), kuris, priešingai, turėtų būti pripažintas ir vertinamas visuomenėje.

83.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, kad Ispanijos vyriausybės ir TGSS nurodyti tikslai, susiję su užimtumo lygio išsaugojimu namų ūkio darbuotojų sektoriuje ir šio sektoriaus ypatybėmis arba kova su nelegaliu darbu, negali būti nesusiję su diskriminacija dėl lyties, taigi negali pateisinti moterų diskriminacijos.

84.

Jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje numatyta sąlyga dėl neįtraukimo siekiama teisėtų tikslų ir jie nesusiję su diskriminacija dėl lyties, mėginsiu atsakyti į klausimą, ar ši sąlyga yra tinkama ir būtina pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata siekiamam tikslui įgyvendinti ( 65 ).

85.

Kaip nurodė Teisingumo Teismas, neatrodo, jog valstybės narės valdžios institucijos neturėtų pagrindo manyti, kad tam tikra priemonė yra tinkama ir būtina įgyvendinti nurodytus tikslus, siekiant užtikrinti darbuotojų socialinę apsaugą ( 66 ). Vis dėlto, ar tokia priemonė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią tam tikrai darbuotojų kategorijai, šiuo atveju – namų ūkio darbuotojams, nemokamos bedarbio pašalpos, gali būti laikoma tinkama ir būtina?

86.

Reikia priminti, kad iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog vien bendrų teiginių apie atitinkamos priemonės tinkamumą išsaugoti užimtumą ir kovoti su nelegaliu darbu nepakanka, siekiant įrodyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos tikslas nesusijęs su diskriminacija dėl lyties, taip pat jie nėra informacija, leidžianti pagrįstai daryti išvadą, kad pasirinktos priemonės tinkamos šiam tikslui įgyvendinti ( 67 ).

87.

Taigi kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga dėl neįtraukimo gali būti laikoma priemone, tinkama pasiekti šiuos socialinės politikos tikslus ( 68 ). Tam šia sąlyga turi būti iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo ( 69 ).

88.

Viena vertus, dėl šios išvados 77–82 punktuose nurodytų priežasčių man kyla abejonių dėl atitinkamos sąlygos tinkamumo pasiekti nurodytus teisėtus tikslus.

89.

Kita vertus, kiek tai susiję su reikalavimu dėl nuoseklaus ir sistemiško šios sąlygos įgyvendinimo, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų patikrinti toliau nurodytus aspektus.

90.

Pirma, reikia pažymėti, kad iš CJ žodinių pastabų matyti, jog namų ūkio darbuotojai yra vienintelė kategorija, kuriai nenumatyta apsauga nuo nedarbo rizikos.

91.

Šiuo klausimu TGSS per teismo posėdį nurodė, kad apsauga nuo nedarbo rizikos taip pat nenumatyta kitų veiklų kategorijų, kuriose vienos ir kitos lyties asmenų dalis yra panaši, kaip mokymo programų dalyviai ir Parlamento nariai, asmenims. Jis taip pat pažymėjo, kad tam tikroms grupėms priklausantys asmenys nemoka nedarbo draudimo įmokų, pavyzdžiui, komercinių bendrovių vadovai ir (arba) valdytojai, specialistai arba jiems prilyginami asmenys, taip pat dvasininkai, kurių didžioji dalis yra vyrai. Dėl akivaizdžių priežasčių pateikti pavyzdžiai yra nereikšmingi ( 70 ).

92.

Antra, iš Ispanijos vyriausybės pastabų matyti, kad specialioje namų ūkio darbuotojų sistemoje draudžiamos profesinės rizikos, susijusios su nelaimingais atsitikimais darbe ir profesinėmis ligomis. Todėl reikia patikrinti, ar, atsižvelgiant į bedarbio pašalpas, kurios nenumatytos namų ūkio darbuotojams, sukčiavimo rizika iš tikrųjų yra didesnė arba iš tikrųjų sunkiau vykdyti kontrolę, palyginti su kitomis šiems darbuotojams numatytomis išmokomis ( 71 ).

93.

Trečia, pritariu Komisijos nuomonei, kad reikia išnagrinėti kovai su nelegaliu nedarbu ir sukčiavimu pasirinktos priemonės griežtumą. Iš tikrųjų reikia pažymėti, kad visiškai jokios apsaugos nuo nedarbo rizikos nenumatymas tokiai darbuotojų kategorijai, kaip namų ūkio darbuotojai, kaip „socialinės apsaugos“ priemonė, šiems darbuotojams, atrodo, nėra naudinga. Taigi man sunku įsivaizduoti, kaip tokia sąlyga dėl neįtraukimo, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria tariamai kovojama su nelegaliu darbu, tačiau dėl kurios blogėja šios darbuotojų kategorijos sunki socialinė padėtis, galėtų būti laikoma nuoseklia. Kitaip būtų dėl kovos su nelegaliu darbu priemonės, skirtos kontroliuoti, kad bedarbio pašalpa nebūtų gaunama sukčiaujant, kuri derėtų su namų ūkio darbuotojų socialinės apsaugos tikslu ir ja nebūtų baudžiami namų ūkio darbuotojai, atveju ( 72 ).

94.

Ketvirta, kiek tai susiję visų pirma su TGSS nustatytu ryšiu tarp įmokų didėjimo ir nelegalaus darbo ( 73 ), iš jo rašytinių pastabų matyti, kad, priešingai, sukūrus specialią namų ūkio darbuotojų sistemą ir 2012 m. ją integravus į bendrąją sistemą ( 74 ), gerokai padaugėjo apsidraudusių darbuotojų ( 75 ), ir taip buvo atskleistas iki tol buvęs nelegalus darbas ( 76 ). Todėl negalima nustatyti priežastinio ryšio tarp įmokų didėjimo ir nelegalaus darbo.

95.

Penkta, kyla klausimas, ar tai, kad darbo vieta yra darbdavio nuolatinė gyvenamoji vieta, pateisina sprendimą dėl nagrinėjamos apsauginės priemonės nenumatymo. Taigi svarbu patikrinti, kiek priimant tokį sprendimą yra svarbi darbo vietos įtaka. Iš tikrųjų, kokiu pagrindu paslaugos teikimas darbdavio nuolatinėje gyvenamojoje vietoje gali lemti tai, kad į namų ūkio darbuotojams numatytas išmokas neįtraukiamos bedarbio pašalpos, tačiau dėl to numatytos kitos šiems darbuotojams mokamos socialinės išmokos, kaip antai išmoka, susijusi su nelaimingais atsitikimais darbe arba liga?

96.

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su sistemiškumu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat galėtų patikrinti, ar, atsižvelgiant į bedarbio pašalpą, kitų darbuotojų, kurių darbo vieta taip pat yra darbdavio nuolatinė gyvenamoji vieta (sodininkai, vairuotojais dirbantys privatūs asmenys ir kt.), padėčiai darbo vieta turi tokią pačią įtaką kaip ir namų ūkio darbuotojų padėčiai ( 77 ). Šiuo aspektu taip pat kyla klausimas dėl reikalavimų, susijusių su nuolatinės gyvenamosios vietos ir įmonės patikrinimu ( 78 ).

97.

Galiausiai, šešta, gali būti svarbu žinoti, ar esama kitų namų ūkio darbuotojams numatytų socialinių išmokų, kuriomis galėtų būti kompensuota nenumatyta apsauga nuo nedarbo rizikos ( 79 ). Šiuo klausimu CJ, atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, per teismo posėdį nurodė, kad ne tik nėra kitos išmokos, kuria galėtų būti kompensuojamas apsaugos nuo šios rizikos nebuvimas, bet ir, be kita ko, šios apsaugos netaikymas lemia tai, kad namų ūkio darbuotojai negali pasinaudoti kitomis išmokomis, kaip antai nuolatinio nedarbingumo išmoka ( 80 ).

98.

Šiuo klausimu Ispanijos vyriausybė ir TGSS tvirtina, kad neseniai buvo nustatyta išimtinė pašalpa dėl veiklos nevykdymo ( 81 ) pagal specialią namų ūkio darbuotojų sistemą apdraustiems asmenims, kurių veiklos mastas dėl COVID‑19 pandemijos kilusios sveikatos krizės sumažėjo arba veikla buvo nutraukta. Vis dėlto reikia pažymėti, kad ši išimtinė pašalpa yra laikina. Savo rašytinėse pastabose pats TGSS nurodo, kad minėta pašalpa „galioja mėnesį (skaičiuojant nuo teisės įgijimo dienos) ir Karaliaus dekretu šis laikotarpis galėtų būti pratęstas vieno mėnesio laikotarpiams“.

99.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata nėra tinkama kovos su nelegaliu darbu ir sukčiavimu bei užimtumo išsaugojimo tikslams įgyvendinti, nes atrodo, kad ši nuostata nei iš tikrųjų atitinka ketinimą šiuos tikslus pasiekti, nei nuoseklų ir sistemišką jų įgyvendinimą ( 82 ).

100.

Manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje numatyta sąlyga dėl neįtraukimo, kiek ja visiškai uždraudžiama visiems namų ūkio darbuotojams gauti bedarbio pašalpą, viršija tai, kas būtina tikslams pasiekti.

101.

Manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata įtvirtinama netiesioginė diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 79/7 4 straipsnio 1 dalį, nes ji nepateisinama objektyviais ir su diskriminacija dėl lyties nesusijusiais veiksniais.

102.

Baigdamas savo analizę norėčiau pabrėžti du toliau nurodytus aspektus.

103.

Pirma, iš Komisijos rašytinių pastabų ir iš CJ žodinių pastabų matyti, kad 2011 m. lapkričio 14 d. Karaliaus dekreto Nr. 1620/2011 antroje papildomoje nuostatoje nustatyta, kad Darbo ministerija sukurs ekspertų darbo grupę tam, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. būtų parengta ataskaita, susijusi, be kita ko, su „apsaugos nuo nedarbo sistemos, pritaikytos atsižvelgiant į buitinių paslaugų veiklos ypatumus, kuria būtų užtikrintas įmokų mokėjimo, solidarumo ir finansinio tvarumo principų įgyvendinimas, sukūrimo racionalumu“. Komisija ir CJ pažymėjo, kad iki šiol ši nuostata, atrodo, nebuvo pritaikyta.

104.

Antra, 2011 m. birželio 16 d. patvirtintos Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijos dėl deramo darbo namų ūkio darbuotojams Nr. 189 14 straipsnyje nustatyta, kad „[k]iekviena narė, vadovaudamasi nacionaliniais įstatymais, kitais teisės aktais ir praktika, deramai atsižvelgdama į namų ūkio darbo ypatumus, imasi tinkamų priemonių užtikrinti, kad namų ūkio darbuotojai turėtų teisę į ne mažiau palankias socialinės apsaugos sąlygas <…> nei tos, kurios taikomos visiems kitiems darbuotojams“. Komisija pažymi, kad nors Ispanijos Karalystė dar nėra ratifikavusi šios konvencijos, ji vis dėlto yra Tarptautinės darbo organizacijos narė ( 83 ).

105.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Juzgado de lo Contencioso‑Administrativo no 2 de Vigo (Vigo provincijos lygmens administracinis teismas Nr. 2, Ispanija) pateiktą klausimą:

1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė nuostata, kuria vadovaujantis pagal teisės aktuose nustatytą socialinės apsaugos sistemą namų ūkio darbuotojams mokant išmokas negalima mokėti bedarbio pašalpos, kai konstatuota, kad šie darbuotojai beveik išimtinai yra moterys.