EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62020CC0238

Generalinio advokato A. Rantos išvada, pateikta 2021 m. rugsėjo 9 d.
SIA „Sātiņi-S“.
Augstākā tiesa (Senāts) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 17 straipsnis – Teisė į nuosavybę – Direktyva 2009/147/EB – Žalos, kurią akvakultūrai „Natura 2000“ teritorijoje padarė saugomi laukiniai paukščiai, atlyginimas – Kompensacija, kuri yra mažesnė už realiai patirtą žalą – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Valstybės pagalba – Sąvoka „pranašumas“ – Sąlygos – Reglamentas (ES) Nr. 717/2014 – De minimis taisyklė.
Byla C-238/20.

Court reports – general ; Court reports – general – 'Information on unpublished decisions' section

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2021:735

 GENERALINIO ADVOKATO

ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,

pateikta 2021 m. rugsėjo 9 d. ( 1 )

Byla C-238/20

SIA „Sātiņi-S“

prieš

Dabas aizsardzības pārvalde

(Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Valstybės pagalba – Sąvoka „pranašumas“ – Žalos, kurią akvakultūrai „Natura 2000“ teritorijoje padarė saugomi laukiniai paukščiai, atlyginimas – Reglamentas (ES) Nr. 717/2014 – De minimis taisyklė – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 17 straipsnis – Teisė į nuosavybę“

I. Įvadas

1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Latvijos bendrovės SIA Sātiņi-S ir Dabas aizsardzības pārvalde (Latvijos aplinkos apsaugos tarnyba) ginčą.

2.

Šis prašymas pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 1 dalies, SESV 107 ir 108 straipsnių ir Reglamento (ES) Nr. 717/2014 ( 2 ) 3 straipsnio 2 dalies išaiškinimo ir susijęs su tuo, ar išmokos atlyginant žalą, kurią akvakultūrai padarė „Natura 2000“ teritorijoje pagal Direktyvą 2009/147/EB ( 3 ) saugomi laukiniai paukščiai, pirma, gali būti mažesnės už patirtus nuostolius, antra, ar jos yra valstybės pagalba ir, jeigu taip, ar joms taikomas De minimis žuvininkystės reglamentas.

II. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė

1. Chartija

3.

Chartijos 17 straipsnio „Teisė į nuosavybę“ 1 dalyje numatyta:

„Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.“

4.

Chartijos 51 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.

2.   Ši Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.“

2. Buveinių direktyva

5.

Direktyvos 92/43/EEB ( 4 ) 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, o taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.“

3. Paukščių direktyva

6.

Paukščių direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„1 ir 2 dalyse nurodytose apsaugos teritorijose valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta buveinių taršos ar pažeidimo, arba bet kokio paukščių trikdymo, jei tai galėtų būti reikšminga atsižvelgiant į šio straipsnio tikslus. Valstybės narės taip pat stengiasi išvengti buveinių taršos ar pažeidimo už šių saugomų teritorijų ribų.“

7.

Šios direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:

„Nepažeisdamos 7 ir 9 straipsnių valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad sukurtų bendrą apsaugos sistemą visoms 1 straipsnyje nurodytoms paukščių rūšims, ypač uždrausdamos:

a)

tyčinį žudymą ar gaudymą bet kokiais būdais;

b)

tyčinį jų lizdų ir kiaušinių naikinimą arba pažeidimą, arba jų lizdų pašalinimą;

c)

jų kiaušinių rinkimą gamtoje ir šių kiaušinių laikymą, netgi jei jie yra tušti;

d)

tyčinį paukščių trikdymą, ypač jų perėjimo ir jauniklių auginimo metu, jei toks trikdymas galėtų turėti reikšmės šios direktyvos tikslams;

e)

draudžiamų medžioti ir gaudyti paukščių rūšių laikymą.“

8.

Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei nėra jokio kito priimtino sprendimo, valstybės narės gali nukrypti nuo 5–8 straipsnių nuostatų šiais atvejais:

a)

žmonių sveikatos ir saugos labui,

oro saugos labui,

siekiant apsaugoti nuo didelės žalos pasėlius, naminius gyvulius, miškus, žuvininkystę ir vandenis,

dėl floros ir faunos apsaugos;

b)

dėl mokymo ir mokslo tiriamųjų darbų, populiacijos atkūrimo, reintrodukcijos ir šiems tikslams būtino veisimo;

c)

kad griežtai prižiūrint ir atrankiniu būdu būtų leista gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičių.“

4. „De minimis“ žuvininkystės reglamentas

9.

De minimis žuvininkystės reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėseną, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik de minimis pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai). Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, dotacijas, palūkanų subsidijas, apribotą atleidimą nuo mokesčių ar kitas priemones, kuriomis numatoma riba, kuria užtikrinama, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta. Numatoma riba reiškia, kad kol tiksli pagalbos suma nežinoma arba dar nežinoma, valstybė narė turi daryti prielaidą, kad ta suma lygi ribos sumai, siekiant užtikrinti, kad kelios pagalbos priemonės kartu neviršytų šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos, ir taikyti pagalbos sumavimo taisykles.“

10.

Šio reglamento 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas pagalbai, teikiamai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus įmonėms, išskyrus:

a)

pagalbą, kurios dydis nustatytas remiantis įsigytų arba rinkai pateiktų produktų kaina arba kiekiu;

b)

pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, t. y. pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla;

c)

pagalbą, kuri priklauso nuo to, ar daugiau vartojama vietinių nei importuotų prekių;

d)

pagalbą žvejybos laivams įsigyti;

e)

pagalbą, skirtą žvejybos laivų pagrindiniams ar pagalbiniams varikliams atnaujinti ar pakeisti naujais;

f)

pagalbą operacijoms, kuriomis padidinamas laivo žvejybos pajėgumas, arba įrangos, kuria didinamas laivo pajėgumas rasti žuvų, įsigijimo pagalbą;

g)

žvejybos laivų statybos ar jų importo pagalbą;

h)

pagalbą, skirtą žvejybos veiklai laikinai arba visam laikui nutraukti, išskyrus atvejus, kai tokia pagalba yra konkrečiai numatyta Reglamente (ES) Nr. 508/2014[ ( 5 )];

i)

žvalgomosios žvejybos vykdymo pagalbą;

j)

verslo nuosavybės teisių perdavimo pagalbą;

k)

tiesioginio išteklių atkūrimo pagalbą, išskyrus atvejus, kai tai Sąjungos teisės akte aiškiai numatyta kaip apsaugos priemonė arba kai tai daroma eksperimentinio išteklių atkūrimo tikslais.

2.   Jeigu įmonė vykdo veiklą žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje ir taip pat vykdo veiklą viename ar keliuose sektoriuose arba kitą veiklą, kuriai taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1407/2013[ ( 6 )], tas reglamentas taikomas pagalbai pastariesiems sektoriams arba veiklai, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą.

3.   Jeigu įmonė vykdo veiklą žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje ir taip pat vykdo pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą, kuriai taikomas [Reglamentas (ES) Nr. 1408/2013 ( 7 )], šis reglamentas taikomas pagalbai pirmajam sektoriui, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal šį reglamentą.“

11.

De minimis žuvininkystės reglamento 3 straipsnio „De minimis pagalba“ 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   Pagalbos priemonės, kurios atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas, nėra laikomos atitinkančiomis visus [SESV] 107 straipsnio 1 dalies kriterijus ir todėl joms netaikomas [SESV] 108 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas.

2.   Bendra vienai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriaus įmonei suteiktos de minimis pagalbos suma kiekvienoje valstybėje narėje neviršija 30000 EUR per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį.

3.   Bendra žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje veiklą vykdančioms įmonėms suteiktos de minimis pagalbos suma kiekvienoje valstybėje narėje per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį neviršija priede nurodytos nacionalinės ribos.“

12.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Bendrojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimas“ numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas tik pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą įmanoma tiksliai ex ante apskaičiuoti neatliekant rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai).

2.   Pagalba, kurią sudaro dotacijos arba palūkanų subsidijos, laikoma skaidria de minimis pagalba.

<…>

7.   Pagalba, kurią sudaro kitos priemonės, laikoma skaidria de minimis pagalba, jei tokia priemone numatoma riba, kuria užtikrinama, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta.“

B.   Latvijos teisės aktai

13.

2000 m. kovo 16 d.Sugu un biotopu aizsardzības likums (Rūšių ir biotopų apsaugos įstatymas) ( 8 ) 4 straipsnio „Ministrų tarybos įgaliojimai“ 6 punkte nurodyta:

„Ministrų taryba nustato:

<…>

6)

žemės naudotojų patirtų nuostolių, susijusių su migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padaryta didele žala, dydžio nustatymo tvarką ir būtinąsias sąlygas, kurias turi atitikti apsaugos priemonės, kad būtų išvengta žalos[.]“

14.

Šio įstatymo 10 straipsnyje „Žemės savininkų ar naudotojų teisė gauti kompensaciją“ numatyta:

„1.   Žemės savininkai ar naudotojai turi teisę gauti kompensaciją iš šiam tikslui numatytų valstybės biudžeto lėšų už migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytą didelę žalą, jeigu jie ėmėsi būtinų apsaugos priemonių ir, atsižvelgdami į savo žinias, įgūdžius ir praktinius sugebėjimus, įgyvendino aplinkai nekenksmingus būdus, siekdami užkirsti kelią žalai ar ją sumažinti. Žemės savininkai ar naudotojai neturi teisės gauti kompensacijos, jeigu jie piktybiškai prisidėjo prie to, kad būtų padaryta žala ar padidintas jos dydis, siekdami gauti kompensaciją.

<…>

3.   Kompensacija už migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytą didelę žalą nemokama, jei žemės savininkas ar naudotojas gavo kitas valstybės, savivaldybės ar Europos Sąjungos išmokas, tiesiogiai ar netiesiogiai numatytas už tuos pačius ekonominės veiklos apribojimus arba už tą pačią migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytą žalą, už kurią teisės aktų nuostatose numatyta kompensacija, arba jei pareiškėjas gauna pagalbą pagal [Reglamentą Nr. 508/2014].“

15.

2004 m. balandžio 7 d.Lauksaimniecības un lauku attīstības likums (Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas) ( 9 ) 5 straipsnio „Valstybės ir Europos Sąjungos parama“ 7 dalyje nurodyta:

„Ministrų taryba nustato valstybės ir Europos Sąjungos žemės ūkiui teikiamos pagalbos administravimo ir priežiūros tvarką, taip pat valstybės ir Europos Sąjungos kaimo ir žuvininkystės plėtrai teikiamos pagalbos administravimo ir priežiūros tvarką.“

16.

2015 m. rugsėjo 29 d.Ministru kabineta noteikumi Nr. 558 „De minimis atbalsta uzskaites un piešķiršanas kārtība zvejniecības un akvakultūras nozarē“ (Ministrų tarybos nutarimas Nr. 558 dėl de minimis pagalbos žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje apskaičiavimo ir skyrimo būdų) ( 10 ) suformuluotas taip:

„1. Šiame nutarime nustatoma de minimis pagalbos žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje apskaičiavimo ir skyrimo tvarka pagal [De minimis žuvininkystės reglamentą].

2. Pareiškėjas, siekdamas gauti de minimis pagalbą pagal [De minimis žuvininkystės reglamento] 3, 4 ir 5 straipsnius, pagalbos teikėjui turi pateikti paraišką dėl de minimis pagalbos (1 priedas) (toliau – paraiška). Paraiškoje nurodoma de minimis pagalba, kurią pareiškėjas gavo einamaisiais ir dvejais ankstesniais mokestiniais metais, taip pat numatoma de minimis pagalba, neatsižvelgiant į pagalbos teikimo būdą ir tai, kas ją teikia. Jeigu de minimis pagalba sumuojama, pareiškėjas taip pat turi pateikti informaciją apie kitą pagalbą, gautą už tą patį projektą toms pačioms reikalavimus atitinkančioms išlaidoms padengti. Teikdamas informaciją apie de minimis pagalbą ir kitą planuojamą valstybės pagalbą, pareiškėjas turi nurodyti tą pagalbą, kurios jis jau prašė, bet dėl kurios pagalbos teikėjas dar nepriėmė sprendimo. Jei de minimis pagalbos prašantis pareiškėjas anksčiau tokios pagalbos nėra gavęs, jis paraiškoje turi nurodyti atitinkamą informaciją.

<…>“

17.

2016 m. birželio 7 d.Ministru kabineta noteikumi Nr. 353 „Kārtība, kādā zemes īpašniekiem vai lietotājiem nosakāmi to zaudējumu apmēri, kas saistīti ar īpaši aizsargājamo nemedījamo sugu un migrējošo sugu dzīvnieku nodarītajiem būtiskiem postījumiem, un minimālās aizsardzības pasākumu prasības postījumu novēršanai“ (Ministrų tarybos nutarimas Nr. 353 dėl žemės savininkų ar naudotojų nuostolių, patirtų dėl migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padarytos didelės žalos, dydžio nustatymo tvarkos ir dėl būtinųjų sąlygų, kurias turi atitikti apsaugos priemonės, kad būtų išvengta žalos) ( 11 ) numatyta:

„1. Šiame nutarime nustatyta:

1.1.

žemės savininkų ar naudotojų patirtų nuostolių, susijusių su migruojančių rūšių ir specialiai saugomų nemedžiojamų rūšių gyvūnų padaryta didele žala (toliau – nuostoliai), dydžio nustatymo tvarka;

<…>

39. Priimdama sprendimą dėl kompensacijos skyrimo, institucija turi laikytis tokių sąlygų:

39.1.

skirti kompensaciją laikydamasi sektoriaus ir veiklos apribojimų, nurodytų [Reglamento Nr. 1408/2013] 1 straipsnio 1 dalyje arba [De minimis žuvininkystės reglamento] 1 straipsnio 1 dalyje <…>;

39.2.

patikrinti, ar kompensacijos suma nedidina bendros einamaisiais ir dvejais ankstesniais mokestiniais metais gautos de minimis pagalbos sumos iki tokio lygio, kuris viršytų Reglamento Nr. 1408/2013 3 straipsnio 2 dalyje (ūkio subjektai, gaminantys pirminę žemės ūkio produkciją) arba [De minimis žuvininkystės reglamento] 3 straipsnio 2 dalyje (ūkio subjektai, kurie pagal Reglamentą (ES) Nr. 1379/2013 ( 12 ) veikia žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje]) nustatytą de minimis pagalbos ribą. Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, gauta de minimis pagalba vertinama vienos įmonės atžvilgiu. „Viena įmonė“ yra ta, kuri atitinka Reglamento Nr. 1408/2013 2 straipsnio 2 dalyje ir [De minimis žuvininkystės reglamento] 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

40. Per du mėnesius nuo nuostolių dydžio nustatymo [kompetentingas] pareigūnas priima sprendimą skirti kompensaciją, kuriame nustatytas jos dydis, arba sprendimą atsisakyti ją skirti.“

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

18.

2002 m. Sātiņi-S įsigijo Latvijoje, viename „Natura 2000“ gamtiniame rezervate esančius tvenkinius, kurių plotas – 600,7 ha.

19.

2017 m. ši bendrovė pateikė prašymą Dabas aizsardzības pārvalde (Aplinkos apsaugos tarnyba) skirti jai kompensaciją už saugomų paukščių ir kitų saugomų gyvūnų padarytą žalą akvakultūrai. Aplinkos apsaugos tarnyba atsisakė patenkinti šį prašymą, nes per trejų finansinių metų laikotarpį Sātiņi-S jau buvo gavusi 30000 EUR de minimis pagalbą.

20.

Sātiņi-S šį sprendimą apskundė kompetentingame teisme ir nurodė, kad kompensacija už saugomų gyvūnų akvakultūrai padarytą žalą pagal savo pobūdį nėra valstybės pagalba. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai Sātiņi-S reikalavimus atmetė, ji pateikė kasacinį skundą Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija); šis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar pagal teisę į teisingą žalos atlyginimą už [Chartijos] 17 straipsnyje garantuojamos teisės į nuosavybę apribojimą leidžiama tai, kad kompensacija, valstybės suteikta už nuostolius akvakultūrai, kuriuos tinklo „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal [Paukščių direktyvą] saugomi paukščiai, būtų gerokai mažesnė už faktiškai patirtus nuostolius?

2.

Ar kompensacija, valstybės suteikta už nuostolius akvakultūrai, kuriuos tinklo „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal [Paukščių direktyvą] saugomi paukščiai, yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal [SESV] 107 ir 108 straipsnius?

3.

Jei į antrą klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokiai kompensacijai, kaip aptariama pagrindinėje byloje, yra taikoma 30000 EUR de minimis pagalbos riba, numatyta [De minimis žuvininkystės reglamento] 3 straipsnio 2 dalyje?“

21.

Rašytines pastabas pateikė Sātiņi-S, Latvijos ir Airijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

22.

Per teismo posėdį, surengtą 2021 m. birželio 3 d., žodines pastabas pateikė Latvijos, Airijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija.

IV. Analizė

A.   Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

23.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 17 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį kompensacija, valstybės narės suteikta už nuostolius akvakultūrai, kuriuos tinklo „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal Paukščių direktyvą saugomi paukščiai (toliau –aptariama kompensacija), negali būti mažesnė už atitinkamos įmonės faktiškai patirtus nuostolius.

24.

Tas teismas pažymi, kad pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį kompensacija už teisės į nuosavybę apribojimą turi būti reali ir veiksminga, o nagrinėjamu atveju aptariamos kompensacijos suma iš esmės apskaičiuota pagal žuvų tvenkinių plotą, neatsižvelgiant į saugomų paukščių sulestų žuvų kiekį, taigi ji nepadengia visų faktiškai patirtų nuostolių. Teismas priduria, kad Paukščių direktyvoje valstybėms narėms leidžiama nuo jos nukrypti, kad būtų išvengta didelės žalos žuvininkystei.

25.

Sātiņi-S tvirtina pagal nacionalinės teisės aktus privalanti padengti 88 % savo nuostolių, todėl sumažėja jos konkurencingumas, o į „Natura 2000“ teritorijas nepatenkančioms mažoms akvakultūros bendrovėms kompensuojama 100 % patirtų nuostolių, taigi atsiranda nesąžininga konkurencija.

26.

Latvijos ir Airijos vyriausybės pažymi, kad valstybė narė neprivalo kompensuoti visos žalos akvakultūrai, kurią „Natura 2000“ teritorijoje padarė saugomi paukščiai. Taikant Paukščių ir Buveinių direktyvose nustatytus įpareigojimus ne atimama teisė į nuosavybę, o veikiau kontroliuojama, kaip šia teise naudojamasi. Nagrinėjamu atveju teisė į nuosavybę ribojama remiantis Paukščių direktyva, o tokiu apribojimu siekiama visuotinės svarbos tikslo, būtent tikslo išsaugoti aplinką. Be to, šioje direktyvoje nenumatyta jokia kompensacija. Latvijos vyriausybė taip pat teigia, kad kompensuojamų nuostolių suma apskaičiuojama taikant formulę, pagal kurią nebūtinai padengiami visi patirti nuostoliai, ir pažymi, kad Latvijos įstatymų leidėjas atitinkamai peržiūrės su tuo susijusias aptariamos kompensacijos apskaičiavimo tvarkos nuostatas, o apie naują kompensavimo priemonę Komisijai bus pranešta kaip apie „valstybės pagalbą“.

27.

Komisija siūlo neatsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, nes Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų išmokant aptariamą kompensaciją nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes nei Paukščių direktyvoje, nei Buveinių direktyvoje nenumatyta kompensuoti jas įgyvendinant padarytą žalą privačiai nuosavybei, būtent akvakultūros tvenkiniams. Sąjungos teisėje numatyta tik galimybė teikti valstybės pagalbą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ( 13 ) ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo (EJRŽF) ( 14 ) arba pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriams ir kaimo vietovėse gaires 2014–2020 m. ( 15 ), taip pat Valstybės pagalbos žvejybos ir akvakultūros sektoriui tikrinimo gaires ( 16 ).

28.

Visų pirma pažymiu, kad pagal Chartijos 51 straipsnio, kuriame apibrėžiama jos taikymo sritis, 1 dalį šios Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Ši nuostata patvirtina Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais Sąjungos teisės reglamentuojamais atvejais, tačiau netaikytinos kitais atvejais. Jeigu teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti dėl jos sprendimo, ir Chartijos nuostatos, kuriomis galbūt remiamasi, pačios savaime negali pagrįsti šios jurisdikcijos ( 17 ).

29.

Paukščių ir Buveinių direktyvose nėra jokios nuostatos dėl žalos, kuri asmenims padaryta taikant šių direktyvų įgyvendinimo priemones, kompensavimo sistemos įdiegimo. Be to, manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas Paukščių direktyvos 9 straipsnis, kuriame numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti nuo šios direktyvos reikalavimų leidžiančias nukrypti nuostatas, be kita ko, siekdamos užkirsti kelią didelei žalai žuvininkystei, negali būti teisės į kompensaciją pagrindas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors Sąjungos teisės aktų leidėjas, naudodamasis didele diskrecija, kurią turi tam tikrose srityse, kaip antai žemės ūkio politikos srityje, gali manyti, kad yra nurodyta teikti kompensacijas, tokia išvada nereiškia, jog Sąjungos teisėje egzistuoja bendrasis kompensavimo visais atvejais principas ( 18 ).

30.

Vadinasi, kadangi pareiga atlyginti žalą negali būti grindžiama Sąjungos teise, nacionalinė priemonė, pagal kurią atitinkama valstybė atlygina (net jeigu ir iš dalies) „Natura 2000“ teritorijoje pagal Paukščių direktyvą saugomų paukščių padarytą žalą akvakultūrai, nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, o priklauso tik nacionalinio įstatymų leidėjo diskrecijai. Per SESV 267 straipsnyje numatytą prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo procedūrą Teisingumo Teismas negali vertinti nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo arba spręsti, ar nacionalinio teismo pateiktas jų aiškinimas yra teisingas ( 19 ).

31.

Galiausiai manau, kad dėl to, jog pagal Chartijos 17 straipsnį užtikrinama teisė į nuosavybę yra ribojama, nagrinėjamu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis išmokant aptariamą kompensaciją nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

32.

Taigi siūlau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakyti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos pateikti atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą.

B.   Dėl antrojo prejudicinio klausimo

33.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar aptariama kompensacija yra valstybės pagalba.

34.

Tas teismas abejoja, ar kompensacijos išmokos, skiriamos už Paukščių direktyvoje nustatytų viešosios teisės įpareigojimų laikymąsi, yra valstybės pagalba. Jis mano, kad šios išmokos veikiau yra kompensacija už patirtus nuostolius, kaip tai suprantama pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį.

35.

Latvijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad aptariama kompensacija yra valstybės pagalba. Jos visų pirma pažymi, kad dėl Sąjungos teisės aktuose numatytų apribojimų, ypač teisės aktuose nustatytos pareigos saugoti laukinius gyvūnus ir toleruoti jų daromą žalą, akvakultūros sektoriaus subjektas patiria įprastą komercinę riziką ir kad valstybė narė, išmokėdama aptariamą kompensaciją, palengvina tam tikriems ūkio subjektams paprastai tenkančią naštą. Be to, aptariama kompensacija neatitinka nė vieno iš Komisijos nurodytų atvejų, kuriais, kaip pažymima Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, pranašumas nesuteikiamas, tačiau, priešingai, ji atitinka tam tikrą pagalbos, teikiamos pagal Žemės ūkio ir miškininkystės sektorių gaires arba Žvejybos ir akvakultūros sektoriaus gaires, rūšį.

36.

Kita vertus, Airijos vyriausybė teigia, kad aptariama kompensacija yra kompensacija už patirtą žalą arba kompensacija už saugomos teritorijos savininko, kuriam tenka papildoma atsakomybė už aplinkos apsaugą, paslaugas, teikiamas siekiant patenkinti viešąjį interesą, todėl tokia kompensacija nesuteikia pranašumo, galinčio būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Be to, ši kompensacija taip pat nėra atrankioji, nes naudos gavėjų padėtis nepanaši į asmenų, kuriems priklausančios teritorijos nebuvo paskelbtos saugomomis teritorijomis, padėtį. Teismo posėdyje pasisakiusi Nyderlandų vyriausybė taip pat teigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju valstybės pagalbos nėra, nes pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį valstybė narė privalo kompensuoti žalą, padarytą vykdant pagal Paukščių ir Buveinių direktyvas tenkančius tam tikrus viešosios teisės įpareigojimus, dėl kurių savininkas patiria neproporcingą ir pernelyg didelę naštą.

37.

Pirmiausia pažymiu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tam, kad nacionalinė priemonė galėtų būti laikoma „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, turi būti valstybės priemonės arba priemonės, taikomos panaudojant valstybės išteklius. Antra, priemonės turi būti tokios, kad galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, jos turi suteikti atrankųjį pranašumą subjektui, kuriam yra taikomos. Ketvirta, jos turi iškraipyti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę ( 20 ). Be to, sąvoka „valstybės pagalba“ yra objektyvi teisinė sąvoka. Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje ne daromas skirtumas tarp valstybės priemonių pagal jų priežastis ar tikslus, o jos apibrėžiamos pagal jų poveikį ( 21 ).

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu iš esmės siekia išsiaiškinti, ar dėl aptariamos kompensacijos, atsižvelgiant į tariamai kompensacinį jos pobūdį, jos gavėjui suteikiamas pranašumas.

39.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje taip pat nustatyta, kad valstybės pagalba laikomos priemonės, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurios turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis ( 22 ). Valstybės pagalba visų pirma laikomos priemonės, kuriomis sumažinamos paprastai įmonės biudžetui tenkančios išlaidos ir kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį ( 23 ). Šiuo klausimu „paprastai įmonės biudžetui tenkančių išlaidų“ sąvoka apima, be kita ko, papildomas išlaidas, kurias įmonės turi padengti dėl ekonominei veiklai taikomų įpareigojimų, numatytų įstatyme, kitame teisės akte ar sutartyje ( 24 ).

40.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pranašumo buvimo negalima ginčyti remiantis tariamu „kompensaciniu“ priemonės pobūdžiu, kai šia priemone siekiama kompensuoti ūkio subjekto nuostolius, patirtus taikant Sąjungos teisės akte numatytą įpareigojimą, arba atlyginti žalą, atsiradusią dėl gamtinių reiškinių, susijusių su įprastomis atitinkamos ekonominės veiklos vykdymo sąlygomis.

41.

Pirma, iš tiesų su privalomų taisyklių, kuriomis siekiama apsaugoti aplinką, laikymusi susijusios išlaidos yra įprastos akvakultūros sektoriaus įmonės veiklos išlaidos ( 25 ). Taigi priemonės, skirtos šioms išlaidoms kompensuoti, yra įmonės biudžetui įprastai tenkančią naštą palengvinančios priemonės, laikytinos ekonomine nauda, kurios įmonė gavėja įprastomis rinkos sąlygomis nebūtų gavusi.

42.

Antra, iš paties SESV 107 straipsnio 2 dalies b punkto teksto matyti, kad gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų reiškinių padarytai žalai atlyginti skirta pagalba yra suderinama su vidaus rinka. Vadinasi, pagal SESV šios rūšies priemonės laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta to straipsnio 1 dalyje, nors jų tikslas ir yra „kompensacinis“. Taigi valstybės pagalba a fortiori suteikiama tuo atveju, kai žala atsiranda dėl visiškai įprastų ir nuspėjamų gamtos reiškinių, pavyzdžiui, laukinių paukščių apsilankymo. Be to, kaip Komisija nurodė savo rašytinėse pastabose, priemonės, kuriomis siekiama kompensuoti saugomų gyvūnų padarytą žalą ir kurios labai paplitusios žemės ūkio, žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuose, sistemingai yra laikomos „valstybės pagalba“ ir atliekamas jų suderinamumo vertinimas pagal Žemės ūkio ir miškininkystės sektorių gaires ( 26 ) arba Žvejybos ir akvakultūros sektoriaus gaires.

43.

Be to, aptariama kompensacija nesusijusi su atvejais, kuriais Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės įnašai savo teisiniu pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo pagalbos, todėl nepripažino, kad dėl jų suteikiamas pranašumas, galintis būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

44.

Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad aptariama kompensacija skirta pagal Paukščių ir Buveinių direktyvas (darant prielaidą, kad iš tiesų taip yra), nereiškia, jog kompensacija atitinka Sprendime Altmark ( 27 ) nustatytas sąlygas, pagal kurias įmonei, atsakingai už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą, skirta priemonė nesuteikia pranašumo, galinčio būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

45.

Pirma, vien to, jog su „Natura 2000“ teritorija susiję valstybės įsipareigojimai yra nustatyti taikant Sąjungos teisę, t. y. Paukščių direktyvą, nepakanka siekiant įrodyti, kad bendrovei Sātiņi-S buvo pavesta vykdyti aiškiai apibrėžtus viešųjų paslaugų įsipareigojimus, kaip tai suprantama pagal pirmąją iš keturių tame sprendime nustatytų kumuliacinių sąlygų ( 28 ). Priešingai, Latvijos institucijos per administracinę procedūrą, o Latvijos vyriausybė Teisingumo Teisme aptariamą kompensaciją laikė ne „kompensacija už viešųjų paslaugų išlaidas“, o (de minimis) „pagalba“.

46.

Antra, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad būtų įvykdytos kitos tame sprendime nustatytos sąlygos. Priešingai, prima facie manau, kad taip nėra, nors nagrinėjamu atveju šių sąlygų laikymąsi turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 29 ).

47.

Be to, Sprendime Asteris ir kt. / Graikija ir EEB ( 30 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad nuostolių, kuriuos nacionalinėms institucijoms gali būti nurodyta padengti įmonėms kaip kompensaciją už toms įmonėms padarytą žalą, atlyginimas nėra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Jis pažymėjo, kad valstybės pagalbos, t. y. valdžios institucijos priemonių, kuriomis remiamos tam tikros įmonės ar tam tikri produktai, teisinis pobūdis iš esmės skiriasi nuo nuostolių, kuriuos nacionalinėms institucijoms gali tekti padengti privatiems asmenims už jiems padarytą žalą, atlyginimo, todėl šių nuostolių atlyginimas nėra pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 ir 108 straipsnius.

48.

Vis dėlto manau, kad 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Asteris ir kt. / Graikija ir EEB (106/87–120/87, EU:C:1988:457) pateiktas išaiškinimas nėra aktualus pagrindinėje byloje, nes susijęs ne su sumomis, mokėtinomis ar sumokėtomis dėl atitinkamos valstybės narės deliktinės atsakomybės, o su išlaidų, kurias atitinkamos įmonės paprastai patiria vykdydamos ekonominę veiklą, kompensavimu dėl teisės aktuose nustatytų įpareigojimų ar gamtinių reiškinių ( 31 ).

49.

Galiausiai, kaip Komisija pažymėjo savo rašytinėse pastabose, akivaizdu, kad aptariama kompensacija nepriskiriama prie vieno iš atvejų, kuriais grąžinami neteisėtai surinkti mokesčiai ( 32 ) ar mokama kompensacija už ekspropriaciją ( 33 ). Šiais dviem atvejais valstybė narė privalėjo grąžinti nepagrįstai gautas sumas arba sumokėti teisingą turto, kuris buvo paimtas iš jo savininko, vertę. Priešingai nei aptariama kompensacija, mokėjimai buvo susiję su išlaidomis, kurių negalima laikyti „įprastomis rinkos sąlygomis įmonės biudžetui tenkančiomis išlaidomis“, kaip tai suprantama pagal šios išvados 39 punkte nurodytą jurisprudenciją.

50.

Taigi nors iš esmės negalima atmesti galimybės, kad kitais konkrečiais atvejais kompensacijos už neįprastas išlaidas, palyginti su įprastomis rinkos sąlygomis patiriamomis išlaidomis, galima nelaikyti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 34 ), šiuo atveju taip nėra.

51.

Taigi siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad aptariama kompensacija reiškia pranašumą, kuris gali būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jei įvykdytos kitos nustatytos sąlygos, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 35 ).

C.   Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

52.

Trečiuoju ir paskutiniu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar De minimis žuvininkystės reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta de minimis viršutinė riba turi būti taikoma tuo atveju, jei aptariama kompensacija yra valstybės pagalba.

53.

Tas teismas teigia, kad iš šio reglamento 1 straipsnio, siejamo su 15 konstatuojamąja dalimi, matyti, jog prima facie reglamentas tokiai kompensacijai netaikytinas.

54.

Latvijos vyriausybė ir Komisija laikosi nuomonės, kad aptariama kompensacija patenka į De minimis žuvininkystės reglamento taikymo sritį, nes Latvijos Respublika pasirinko taikyti šį reglamentą.

55.

Manau, kad norint atsakyti į pateiktą klausimą reikia atskirti, pirma, De minimis žuvininkystės reglamento taikytinumą tokiam atvejui, kaip nagrinėjamas šioje byloje, ir, antra, konkretų Latvijos institucijų užtikrinamą šio reglamento taikymą.

56.

Dėl pirmojo aspekto manau, kad jeigu aptariama kompensacija yra „valstybės pagalba“, De minimis žuvininkystės reglamentas yra taikytinas, nes nagrinėjamu atveju netaikoma nė viena iš šio reglamento taikymo srities išimčių, išvardytų jo 1 straipsnyje.

57.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minimoje De minimis žuvininkystės reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje ir šio reglamento 4 straipsnyje visų pirma nurodyta, kad reglamentas taikomas tik pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai), pavyzdžiui, dotacijoms. Kadangi aptariama kompensacija yra ex post kompensacija, ji iš esmės atitinka dotaciją, nes leidžia tiksliai ir iš anksto apskaičiuoti bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Taigi manau, kad tai yra „skaidri pagalba“, kaip tai suprantama pagal tą patį reglamentą.

58.

Dėl antrojo aspekto pabrėžiu, kad tuo atveju, kai taikomas De minimis žuvininkystės reglamentas, valstybė narė gali arba pranešti Komisijai apie aptariamą kompensaciją, kad ji būtų patvirtinta kaip su vidaus rinka suderinama pagalba, arba tiesiog laikyti ją „de minimis pagalba“. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Latvijos institucijos šią kompensaciją teisėtai galėjo laikyti „de minimis pagalba“.

59.

Taigi siūlau į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: valstybė narė De minimis žuvininkystės reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą de minimis pagalbos viršutinę ribą gali taikyti išmokoms už žalą, kurią akvakultūrai „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal Paukščių direktyvą saugomi laukiniai paukščiai.

V. Išvada

60.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Augstākā tiesa (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą.

2.

Valstybės narės skirta kompensacija už nuostolius, kuriuos akvakultūrai „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos saugomi paukščiai, reiškia pranašumą, kuris gali būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jei įvykdytos kitos nustatytos sąlygos.

3.

Valstybė narė 2014 m. birželio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 717/2014 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą de minimis pagalbos viršutinę ribą gali taikyti išmokoms už žalą, kurią akvakultūrai „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal Direktyvą 2009/147 saugomi laukiniai paukščiai.


( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) 2014 m. birželio 27 d. Komisijos reglamentas dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje (OL L 190, 2014, p. 45; toliau – De minimis žuvininkystės reglamentas).

( 3 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl laukinių paukščių apsaugos (OL L 20, 2010, p. 7; toliau – Paukščių direktyva).

( 4 ) 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102 ir klaidų ištaisymas OL L 81, 2015, p. 5; toliau – Buveinių direktyva).

( 5 ) 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo ir kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 2328/2003, (EB) Nr. 861/2006, (EB) Nr. 1198/2006 bei (EB) Nr. 791/2007 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1255/2011 (OL L 149, 2014, p. 1).

( 6 ) 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas dėl [SESV] 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 352, 2013, p. 1).

( 7 ) 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas dėl [SESV] 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje (OL L 352, 2013, p. 9).

( 8 ) Latvijas Vēstnesis, 2000, Nr. 121/122.

( 9 ) Latvijas Vēstnesis, 2004, Nr. 64.

( 10 ) Latvijas Vēstnesis, 2015, Nr. 199.

( 11 ) Latvijas Vēstnesis, 2016, Nr. 111.

( 12 ) 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1184/2006 ir (EB) Nr. 1224/2009 ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000 (OL L 354, 2013, p. 1).

( 13 ) Būtent 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 (OL L 347, 2013, p. 487), 30 straipsnis.

( 14 ) Būtent Reglamento Nr. 508/2014 54 straipsnis.

( 15 ) OL C 204, 2014, p. 1 (toliau – Žemės ūkio ir miškininkystės sektorių gairės).

( 16 ) OL C 217, 2015, p. 1 (toliau – Žvejybos ir akvakultūros sektoriaus gairės).

( 17 ) Šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimą Profi Credit Slovakia (C-485/19, EU:C:2021:313, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 18 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimą Érsekcsanádi Mezőgazdasági (C-56/13, EU:C:2014:352, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 19 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimą Érsekcsanádi Mezőgazdasági (C-56/13, EU:C:2014:352, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 20 ) Žr. 2021 m. kovo 16 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (C-562/19 P, EU:C:2021:201, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2021 m. kovo 16 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (C-596/19 P, EU:C:2021:202, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 21 ) Žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimą Comitato Venezia vuole vivere ir kt. / Komisija (C-71/09 P, C-73/09 P ir C-76/09 P, EU:C:2011:368, 94 punktas) ir 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Orange / Komisija (C-211/15 P, EU:C:2016:798, 38 punktas).

( 22 ) Žr. 2021 m. kovo 4 d. Sprendimą Komisija / Fútbol Club Barcelona(C-362/19 P, EU:C:2021:169, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 23 ) Žr. 2017 m. birželio 27 d. Sprendimą Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania (C-74/16, EU:C:2017:496, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), taip pat generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Komisija / Lenkija (C-562/19 P, EU:C:2020:834, 32 punktas) ir byloje Komisija / Vengrija (C-596/19 P, EU:C:2020:835, 39 punktas).

( 24 ) Žr. 2015 m. kovo 25 d. Bendrojo Teismo sprendimą Belgija / Komisija (T-538/11, EU:T:2015:188, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), kuris, išnagrinėjus apeliacinį skundą, buvo patvirtintas 2016 m. birželio 30 d. Sprendimu Belgija / Komisija (C-270/15 P, EU:C:2016:489, 36 ir 37 punktai).

( 25 ) Be to, pažymiu, kad įpareigojimai, visų pirma kylantys taikant Paukščių direktyvą, yra tik netiesioginis pagrindas, dėl kurio Sātyņi-S reikalauja atlyginti žalą, nes tiesioginis žalos pagrindas yra saugomų paukščių apsilankymas. Nors pagal Paukščių direktyvą draudžiama naikinti šiuos gyvūnus, manau, kad tokia kraštutinė priemonė yra tik viena iš galimų priemonių (ir tikriausiai ne pati veiksmingiausia) siekiant apsaugoti auginamų žuvų išteklius.

( 26 ) Visų pirma žr. šių gairių 390–392 punktus.

( 27 ) 2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, EU:C:2003:415). Be kita ko, pažymiu, kad pagal Sprendime Altmark nustatytus kriterijus su viešųjų paslaugų įsipareigojimais susijusių išlaidų kompensavimas nėra tas atvejis, kai konstatavus ekonominės naudos suteikimą atitinkama priemonė nelaikoma „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (taip nurodyta 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Orange / Komisija, C-211/15 P, EU:C:2016:798, 44 punkte); veikiau tai yra atvejis, kai įmonė, kuriai pavesta teikti viešųjų paslaugų įsipareigojimus, iš tiesų negauna finansinės naudos (žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Comitato Venezia vuole vivere ir kt. / Komisija, C-71/09 P, C-73/09 P ir C-76/09 P, EU:C:2011:368, 9092 punktus).

( 28 ) Žr. 2003 m. liepos 24 d. Sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, EU:C:2003:415, 89 punktas).

( 29 ) Žr. 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimą Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, EU:C:2003:415, 9093 punktai). Iš tiesų pagrindinėje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad, pirma, kriterijai, pagal kuriuos apskaičiuojama kompensacija, buvo objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto, antra, kad kompensacija neviršija sumos, reikalingos visoms vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus patirtoms išlaidoms ar daliai jų padengti, ir, galiausiai, kad įmonė buvo atrinkta surengus viešųjų pirkimų procedūrą, leidusią atrinkti kandidatą, galintį teikti šias paslaugas mažiausiomis visuomenei išlaidomis, arba kad reikalingos kompensacijos dydis nustatytas remiantis išlaidų, kurių tipinė gerai valdoma įmonė, turinti pakankamai priemonių, kad galėtų atitikti būtinus viešųjų paslaugų įsipareigojimų reikalavimus, būtų patyrusi vykdydama šiuos įsipareigojimus, analize, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą dėl šių įsipareigojimų vykdymo gautą pelną. Priešingai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Latvijos vyriausybė nurodė, kad aptariama kompensacija nėra susijusi vien su faktiškai akvakultūrai padarytos žalos dydžiu ir gali būti didesnė už jį.

( 30 ) Žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimą (106/87–120/87, EU:C:1988:457, 23 ir 24 punktai).

( 31 ) Reikia nepamiršti, kad, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Latvijos vyriausybė, taikant aptariamos kompensacijos apskaičiavimo metodą daugiausia buvo atsižvelgta į žuvų tvenkinių plotą, todėl ši kompensacija neatitiko savininkų patirtų faktinių nuostolių – ji buvo susijusi ne vien su akvakultūrai faktiškai padarytos žalos dydžiu ir galėjo būti didesnė už jį.

( 32 ) Žr. 1980 m. kovo 27 d. Sprendimą Amministrazione delle finanze dello Stato / Denkavit italiana (61/79, EU:C:1980:100, 2932 punktai) ir 1980 m. liepos 10 d. Sprendimą Amministrazione delle finanze dello Stato / Ariete (811/79, EU:C:1980:195, 15 punktas).

( 33 ) Žr. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo sprendimą Nuova Terni Industrie Chimiche / Komisija (T-64/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:270, 5963 ir 140141 punktai).

( 34 ) Pavyzdžiui, 2006 m. kovo 23 d. Sprendime Enirisorse (C-237/04, EU:C:2006:197, 4648 punktai) Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinės teisės aktas, kuriuo tesiekiama apsaugoti įmonės biudžetą nuo išlaidų, kurių, esant įprastai situacijai, nebūtų buvę, nesuteikia šiai įmonei pranašumo, galinčio būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Toje byloje taikyta „dviejų išimčių“ sistema, pagal kurią, atsižvelgiant į pirmąją bendrosios sistemos išimtį (tam tikrų akcininkų išimtinė pasitraukimo teisė), buvo numatyta antroji išimtis, skirta taikant pirmąją išimtį suteiktam pranašumui neutralizuoti (atleidimas nuo pareigos grąžinti akcininkų, pasinaudojusių išimtine pasitraukimo teise, turimų akcijų sumą).

( 35 ) Nenorėdamas pažeisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijos tik pažymėsiu, kad remdamasis to teismo pateikta medžiaga manau, jog nagrinėjamu atveju šios sąlygos prima facie yra įvykdytos. Pirma, aptariamą kompensaciją tiesiogiai skyrė valstybės institucijos, naudodamos valstybinius išteklius; antra, priešingai, nei teigia Airijos vyriausybė, ši kompensacija skirta tik įmonėms, kurios, kaip ir Sātiņi-S, patyrė nuostolių, kuriuos akvakultūrai „Natura 2000“ teritorijoje padarė pagal Paukščių direktyvą saugomi paukščiai; trečia, kadangi akvakultūros rinka yra atvira konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai, labai tikėtina, kad dėl tos kompensacijos gali būti iškraipyta konkurencija ir padarytas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šias išvadas patvirtintų, reikėtų pripažinti, kad ta pati kompensacija yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

Top