–

Stichting Cartel Compensation, atstovaujamos advocaten J. van den Brande ir J. T. Verheij,

–

Equilib Netherlands BV, atstovaujamos advocaten J. W. Fanoy, H. J. van Maanen ir T. Raats,

–

Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV, atstovaujamos advocaten S. L. Boersen, M. Smeets, J. S. Kortmann, T. Heikens, S. Goldstein ir T. M. Welling,

–

Martinair Holland NV, atstovaujamos advocaten S. L. Boersen, M. Smeets, J. S. Kortmann, T. Heikens ir S. Goldstein,

–

Deutsche Lufthansa AG, atstovaujamos advocaten P. N. Malanczuk, A. Koeman, J. P. van der Klein ir J. Schaufeli,

–

Lufthansa Cargo AG ir Swiss International Air Lines AG, atstovaujamų advocaten P. N. Malanczuk ir J. P. van der Klein,

–

British Airways plc, Air Canada ir Cathay Pacific Airways Ltd, atstovaujamų advocaten J. K. de Pree ir S. J. The,

–

Air France SA, atstovaujamos advocaten D. A. H. W. Strik ir T. M. Welling,

–

Singapore Airlines Ltd ir Singapore Airlines Cargo Pte Ltd, atstovaujamų advocaten I. VerLoren van Themaat, M. van Heezik, N. T. Dempsey, L. N. M. van Uden ir V. E. J. Dijkstra,

–

Scandinavian Airlines System Denmark-Norway-Sweden, SAS AB ir SAS Cargo Group A/S, atstovaujamų advocaten E. Pijnacker Hordijk, W. Heemskerk ir S. R. Kingma,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Dawes, T. Franchoo, F. van Schaik ir C. Zois,

–

Autorité de surveillance AELE, atstovaujamos C. Simpson, I. O. Vilhjálmsdóttir, C. Zatschler ir M. Sánchez Rydelski,

–

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos E. Sandaa ir H. Kolderup,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 81, 84 ir 85 straipsnių,1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3, toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 6 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Stichting Cartel Compensation (toliau – SCC) ir Equilib Netherlands BV (toliau – Equilib) ginčą su atsakovėmis pagrindinėje byloje Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV, Martinair Holland NV, Deutsche Lufthansa AG, Lufthansa Cargo AG, British Airways plc, Air France SA, Singapore Airlines Ltd, Singapore Airlines Cargo Pte Ltd, Swiss International Air Lines AG, Air Canada, Cathay Pacific Airways Ltd, Scandinavian Airlines System Denmark-Norway-Sweden, SAS AB ir SAS Cargo Group A/S dėl žalos, kurią šios oro transporto bendrovės esą padarė pažeisdamos EB 81 straipsnį, atlyginimo.

3

1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81 ir 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Iki 1962 m. rugpjūčio 1 d. Komisija informuojama apie [EB 81] straipsnio 1 dalyje nurodytus susitarimus, sprendimus arba suderintus veiksmus, kurie jau yra priimti šio reglamento įsigaliojimo dieną, ir kurių atžvilgiu šalys reikalauja taikyti [EB 81] straipsnio 3 dalį.“

4

Šio reglamento 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Tais atvejais, kai Komisija priima sprendimą pagal [EB 81] straipsnio 3 dalį, ji tame sprendime nurodo jo įsigaliojimo datą. Minėta data negali būti ankstesnė už pranešimo datą.

2.   Šio straipsnio 1 dalies antrasis sakinys netaikomas susitarimams, sprendimams arba suderintiems veiksmams, nurodytiems <…> 5 straipsnio 1 dalyje nurodytiems susitarimams, sprendimams arba suderintiems veiksmams, apie kuriuos buvo pranešta per 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.“

5

1962 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamento Nr. 141 dėl Reglamento Nr. 17 netaikymo transporto sektoriui (OL L 124, 1962, p. 2751), iš dalies pakeisto 1967 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamentu Nr. 1002/67/EEB (OL L 306, 1967, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 141), 1 straipsnyje numatyta:

„Reglamentas Nr. 17 netaikomas transporto sektoriaus susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, kuriais nustatomi transporto tarifai ar sąlygos, apribojama ar kontroliuojama transporto pasiūla ar pasidalijamos transporto rinkos arba kurie turi tokį poveikį, taip pat piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal [EB 82] straipsnį, transporto rinkoje.“

6

Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„Geležinkelių, kelių ir vidaus vandenų transportui šio reglamento 1 straipsnyje numatyta nuostata galioja iki 1968 m. birželio 30 d.“

7

1987 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3975/87, nustatančio konkurencijos taisyklių taikymo tvarką oro transporto sektoriaus įmonėms (OL L 374, 1987, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 262), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2410/92 (OL L 240, 1992, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 430) (toliau – Reglamentas Nr. 3975/87), 1 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Šis reglamentas nustato išsamias [EB] 81 ir 82 straipsnių taikymo oro transporto paslaugoms taisykles.

2.   Šis reglamentas taikomas tik tarp [Europos Sąjungos] oro uostų skraidančiam oro transportui.“

8

1987 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3976/87 dėl [EB 81] straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų grupių susitarimams ir suderintiems veiksmams oro transporto sektoriuje (OL L 374, 1987, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 270), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2411/92 (OL L 240, 1992, p. 19) (toliau – Reglamentas Nr. 3976/87), 1 straipsnyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas oro transportui tarp [Sąjungos] oro uostų.“

9

Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsnyje nustatyta:

„Nacionaliniai teismai turi teisę taikyti [EB] 81 ir 82 straipsnių nuostatas.“

10

Šio reglamento 16 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Nacionalinių teismų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal [EB] 81 ar 82 straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui. Be to, nacionaliniai teismai turi vengti priimti sprendimus, kurie prieštarautų sprendimui, Komisijos ketinamam priimti jos pradėtoje byloje. <…>“

11

Minėto reglamento 32 straipsnyje „Išimtys“ nustatyta:

„Šis reglamentas netaikomas:

<…>

12

To paties reglamento 43 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Reglamentas Nr. 17 panaikinamas, išskyrus 8 straipsnio 3 dalį, kuri ir toliau taikoma sprendimams, priimtiems pagal [EB] 81 straipsnio 3 dalį iki šio reglamento taikymo pradžios dienos, tol, kol baigsis šių sprendimų galiojimo terminas.

2.   Reglamentas Nr. 141 panaikinamas.“

13

Reglamento Nr. 1/2003 45 straipsnio pirma ir antra pastraipos suformuluotos taip:

„Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos [Sąjungos] oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo 2004 m. gegužės 1 d.“

14

2004 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 411/2004, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3975/87 ir iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 3976/87 ir (EB) Nr. 1/2003 dėl oro transporto susisiekimo tarp [Sąjungos] ir trečiųjų šalių (OL L 68, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 17), 1 straipsnyje numatyta:

„Reglamentas (EEB) Nr. 3975/87 panaikinamas, išskyrus 6 straipsnio 3 dalį, kuri toliau taikoma sprendimams, priimtiems pagal [EB] 81 straipsnio 3 dalį ir prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 1/2003, iki tų sprendimų galiojimo pabaigos.“

15

Reglamento 411/2004 2 straipsnyje nurodyta:

„Reglamento (EEB) Nr. 3976/87 1 straipsnyje išbraukiami žodžiai „tarp [Sąjungos] oro uostų“.“

16

Reglamento Nr. 411/2004 3 straipsnyje nustatyta:

„Reglamento (EB) Nr. 1/2003 32 straipsnio c punktas panaikinamas.“

17

Reglamento Nr. 411/2004 4 straipsnio pirma ir antra pastraipos suformuluotos taip:

„Šis reglamentas įsigalioja trečią dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo 2004 m. gegužės 1 d.“

18

1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto susitarimo tarp Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos dėl oro transporto, Europos Bendrijos vardu patvirtinto 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB, Euratomas dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo, dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 89), 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Dėl to šiame Susitarime, taip pat ir priede išvardytuose reglamentuose ir direktyvose nustatytos nuostatos, taikomos pagal toliau nurodytas sąlygas. <…>“

19

Šio susitarimo priedas suformuluotas taip:

„Šiame Susitarime:

<…>

2. Konkurencijos taisyklės

Susitariama, kad bet kokios nuorodos toliau išvardytuose tekstuose į [EB] 81 ir 82 straipsnius priskiriamos šio Susitarimo 8 ir 9 straipsniams

<…>

Nr. 3975/87

1987 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamentas, nustatantis konkurencijos taisyklių taikymo oro transporto sektoriaus įmonėms tvarką, iš dalies pakeistas reglamentais (EEB) Nr. 1284/91 ir (EEB) Nr. 2410/92 (žiūrėti toliau).

(1–7 straipsniai, 8 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis, 9–11 straipsniai, 12 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 5 dalis, 13 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 2 dalis, 14–19 straipsniai)

<…>

Nr. 3976/87

1987 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamentas dėl [EB] 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų grupių susitarimams ir suderintiems veiksmams oro transporto sektoriuje, iš dalies pakeistas reglamentais (EEB) Nr. 2344/90 ir (EEB) Nr. 2411/92 (žiūrėti toliau).

(1–5, 7 straipsniai)

<…>“

20

Remiantis šio susitarimo 36 straipsnio 1 dalimi ir informacija, susijusia su septynių susitarimų, sudarytų su Šveicarijos Konfederacija dėl laisvo asmenų judėjimo, oro ir sausumos transporto, viešųjų pirkimų, bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje, abipusio atitikties įvertinimo pripažinimo ir prekybos žemės ūkio produktais, įsigaliojimu (OL L 114, 2002, p. 480), Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimas dėl oro transporto įsigaliojo 2002 m. birželio 1 d.

21

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendime C(2010) 7694 final dėl procedūros pagal [SESV] 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (byla COMP/39258 – Krovinių vežimas oro transportu) (toliau – 2010 m. sprendimas) Europos Komisija konstatavo, kad 21 oro transporto sektoriuje veiklą vykdantis juridinis asmuo pažeidė SESV 101 straipsnį ir (arba) EEE susitarimo 53 straipsnį ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį, kai derino savo kainų politiką krovinių vežimo oro transportu srityje, kiek tai susiję su papildomais mokesčiais už kurą ir saugumą bei komisinių mokėjimu už šiuos mokesčius, ir skyrė šiems juridiniams asmenims baudas už veiksmus, vykdytus:

22

2015 m. gruodžio 16 d. sprendimais Europos Sąjungos Bendrasis Teismas dėl procesinio pažeidimo panaikino 2010 m. sprendimą, kiek jis susijęs su tam tikrais juridiniais asmenimis, kuriems skirta bauda.

23

Komisija atnaujino procedūrą ir 2017 m. kovo 17 d. Sprendimu C(2017) 1742 final dėl SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio taikymo procedūros (byla AT.39258 – Krovinių vežimas oro transportu) (toliau – 2017 m. sprendimas) skyrė baudas 19 iš 21 juridinio asmens, paminėtų šio sprendimo 21 punkte, įskaitant atsakoves pagrindinėje byloje.

24

Juridiniai asmenys SCC ir Equilib, kurie Nyderlanduose įsteigti tam, kad teisminiu keliu būtų atlyginta žala, patirta dėl konkurencijos teisės pažeidimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinius; jais iš esmės siekiama, kad šis teismas, pirma, pripažintų, jog atsakovės pagrindinėje byloje, 1999–2006 m. koordinuodamos savo kainų politiką dėl krovinių vežimo oro transportu paslaugų, veikė neteisėtai šias paslaugas pirkusių prekių siuntėjų atžvilgiu ir, antra, šioms oro transporto bendrovėms nurodytų solidariai atlyginti visą žalą, kurią siuntėjai esą patyrė dėl šių veiksmų, nes šie siuntėjai perleido SCC ir Equilib su šios žalos atlyginimu susijusius skolinius reikalavimus.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nurodo, kad pagrindinėse bylose visų pirma keliamas klausimas, ar jis turi jurisdikciją taikyti EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą atsakovių pagrindinėje byloje veiksmams, vykdytiems: iki 2004 m. gegužės 1 d. – maršrutuose tarp Sąjungoje ir už EEE ribų esančių oro uostų, iki 2005 m. gegužės 19 d. – maršrutuose tarp EEE susitarimo šalyse, kurios nėra valstybės narės, ir trečiosiose šalyse esančių oro uostų ir iki 2002 m. birželio 1 d. – maršrutuose tarp Sąjungoje ir Šveicarijoje esančių oro uostų.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme SCC ir Equilib visų pirma teigia, kad šis teismas turi jurisdikciją šiems veiksmams taikyti EB 81 straipsnį, nes per visą kartelio laikotarpį ši nuostata turėjo tiesioginį horizontalų poveikį. Papildomai SCC ir Equilib tvirtina, kad bet kuriuo atveju pagal Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio reglamento įsigaliojimo momentu įgijo jurisdikciją atgaline data taikyti EB 81 straipsnį pagrindinėje byloje nagrinėjamiems veiksmams.

27

Atsakovės pagrindinėje byloje iš esmės ginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją tvirtindamos, kad EB 81 straipsnis neturėjo tiesioginio poveikio laikotarpiais, kai buvo atliekami pagrindinėje byloje nagrinėjami veiksmai, ir kad šiuo atveju nėra išankstinio Komisijos ar nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimo dėl šių veiksmų, kaip jis suprantamas pagal EB 84 ir 85 straipsnius. Jos mano, kad EB 81 straipsnio galiojimo atgaline data pripažinimas prieštarautų teisinio saugumo principui ir negali būti grindžiamas Reglamento Nr. 1/2003 tekstu, tikslu ar struktūra.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog EB 81 straipsnio 1 dalyje ir 82 straipsnyje nustatyti draudimai savaime gali turėti tiesioginį poveikį privačių asmenų tarpusavio santykiams, taigi šios nuostatos tiesiogiai suteikia teisės subjektams teises, kurias nacionaliniai teismai turi apsaugoti, neatsižvelgiant į tai, ar valstybės narės valdžios institucijos arba Komisija šias nuostatas įgyvendino.

29

Taigi nacionalinių teismų jurisdikcija taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį ir 82 straipsnį privačių asmenų ginčui išplaukia iš šių nuostatų tiesioginio poveikio. Ši jurisdikcija nepriklauso nuo administracinio konkurencijos taisyklių įgyvendinimo, numatyto EB 84 ir 85 straipsniuose, ir jai atsirasti nebūtina, kad nacionalinės konkurencijos institucijos ar Komisija būtų priėmusios sprendimą dėl atitinkamo susitarimo ar veiksmų.

30

Nacionalinių teismų jurisdikcija taikyti EB 81 straipsnį ribojama tik tais atvejais, kai dar įmanoma pritaikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Šis apribojimas būtinas dėl pavojaus teisiniam saugumui, keliamo nacionalinio teismo sprendimo, kuriuo konstatuojamas susitarimo negaliojimas ir dėl kurio vėliau gali būti priimtas administracinis sprendimas pagal šią nuostatą, kuriuo būtų konstatuota, kad jam negali būti taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis.

31

Vadinasi, nacionalinis teismas gali ir privalo nagrinėti susitarimus ar veiksmus pagal EB 81 straipsnį, kai nebekyla EB 81 straipsnio 3 dalies taikymo klausimo. Būtent taip yra nagrinėjamu atveju. Neginčytina, kad atsakovės pagrindinėje byloje per kartelio veikimo laikotarpį neprašė nacionalinių konkurencijos institucijų ar Komisijos taikyti EB 81 straipsnio 3 dalį ir kad šios bendrovės nebegali to daryti, nes Reglamente Nr. 1/2003 tokios galimybės nenumatyta. Tokiomis aplinkybėmis, kalbant apie šiuos veiksmus, nebekyla rizika, kad nacionalinio teismo sprendimas prieštaraus administraciniam sprendimui.

32

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano turintis jurisdikciją a posteriori priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų veiksmų. Iš tiesų, jo nuomone, manyti priešingai reikštų, kad jokia valdžios institucija negali vertinti EB 81 straipsnio taikymo šiems veiksmams, o tai būtų atlygis už panašių veiksmų „neatskleidimą“.

33

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 2017 m. spalio 4 d. Sprendime (2017) EWHC 2420 (Ch), kurį patvirtino Court of Appeal (England and Wales) (Apeliacinis teismas (Anglija ir Velsas), Jungtinė Karalystė), High Court of Justice (England & Wales; Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė), spręsdamas dėl ieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, atsiradusi dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo kartelio, laikėsi nuomonės, jog, nesant kompetentingų nacionalinių institucijų ar Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, jis neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamais veiksmais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokiu atveju, atsižvelgiant į tikslą užtikrinti vienodą Sąjungos teisės taikymą, būtina kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

34

Tokiomis aplinkybėmis rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar nacionaliniai teismai nukentėjusiųjų (šiuo atveju siuntėjų – krovinių vežimo oro transportu paslaugų gavėjų) ir oro vežėjų byloje – remdamiesi SESV 101 straipsnio ar bent jau EEE susitarimo 53 straipsnio tiesioginiu veikimu arba Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsniu (jo tiesioginiu veikimu) – turi teisę SESV 101 straipsnį ar bent jau EEE susitarimo 53 straipsnį neribotai taikyti oro vežėjų susitarimams ar suderintiems veiksmams dėl krovinių vežimo skrydžiais, kurie buvo vykdomi tarp Sąjungos oro uostų ir ne EEE esančių oro uostų iki 2004 m. gegužės 1 d., tarp Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos ir ne EEE esančių oro uostų iki 2005 m. gegužės 19 d. ir tarp Sąjungos ir Šveicarijos oro uostų iki 2002 m. birželio 1 d., paslaugų, net jei šiais laikotarpiais buvo taikoma SESV 104 ir 105 straipsniuose numatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, ar vis dėlto pagal tą pereinamojo laikotarpio tvarką to daryti neleidžiama?“

35

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar EB 81, 84 ir 85 straipsniai ir EEE susitarimo 53 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, nagrinėdamas privatinės teisės reglamentuojamą ginčą, susijusį su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kuris jame buvo pateiktas jau įsigaliojus Reglamentui Nr. 1/2003, turi jurisdikciją taikyti EB 81 straipsnį arba EEE susitarimo 53 straipsnį: įmonių veiksmams oro transporto tarp valstybės narės ir trečiosios šalies, išskyrus Šveicariją, sektoriuje, vykdytiems iki 2004 m. gegužės 1 d., įmonių veiksmams oro transporto tarp valstybės narės ir Šveicarijos sektoriuje, vykdytiems iki 2002 m. birželio 1 d., ir įmonių veiksmams oro transporto tarp EEE šalies, kuri nėra valstybė narė, ir trečiosios šalies sektoriuje, vykdytiems iki 2005 m. gegužės 19 d., net jeigu atitinkamai valstybių narių valdžios institucijos arba Komisija dėl šių veiksmų nebuvo priėmusios jokio sprendimo pagal EB 84 ar 85 straipsnį.

36

Šiuo klausimu, pirma, dėl EB sutarties nuostatų aiškinimo reikia priminti, kad pagal EEB sutarties 87 straipsnį (kuris tapo EB 83 straipsnio 1 dalimi) atitinkamus reglamentus ir direktyvas dėl EB 81 ir 82 straipsniuose įtvirtintų principų taikymo priima Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

37

Įgyvendindama šią kompetenciją Taryba pirmiausia priėmė Reglamentą Nr. 17, o vėliau, priimdama Reglamentą Nr. 141, iš Reglamento Nr. 17 taikymo srities pašalino konkurencijos apribojimus, kurie daro tiesioginį poveikį transporto paslaugų rinkai (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 24 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija, C‑82/01 P, EU:C:2002:617, 18 punktą ir 2018 m. vasario 1 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑264/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:60, 25–29 punktus).

38

Nors priimdama reglamentus Nr. 3975/87 ir Nr. 3976/87 Taryba nustatė EEB sutarties 85 ir 86 straipsnių (kurie tapo EB 81 ir 82 straipsniais) taikymo veiksmams, tiesiogiai susijusiems su oro transporto paslaugų teikimu, tvarką, šie reglamentai taikomi tik oro transportui tarp Sąjungos oro uostų (šiuo klausimu žr. 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimo Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro, 66/86, EU:C:1989:140, 11 punktą).

39

Galiausiai Taryba priėmė, pirma, Reglamentą Nr. 1/2003, kurio 43 straipsniu, siejamu su jo 45 straipsniu, nuo 2004 m. gegužės 1 d. buvo iš dalies panaikintas Reglamentas Nr. 17 ir visiškai panaikintas Reglamentas Nr. 141, ir, antra, Reglamentą Nr. 411/2004, kurio 1 straipsniu, siejamu su jo 4 straipsniu, nuo tos pačios dienos iš dalies buvo panaikintas Reglamentas Nr. 3975/87 ir kurio 2 ir 3 straipsniais, siejamais su jo 4 straipsniu, nuo tos dienos buvo išplėsta atitinkamai Reglamento Nr. 3976/87 ir Reglamento (EB) Nr. 1/2003 taikymo sritis įtraukiant oro transportą tarp Sąjungos oro uostų ir trečiųjų šalių oro uostų.

40

Vadinasi, kiek tai susiję su konkurencijos apribojimais, kurie tiesiogiai veikia oro transporto tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių oro uostų paslaugų rinką, pagal EB 83 straipsnio 1 dalį priimtos nuostatos įsigaliojo tik 2004 m. gegužės 1 d.

41

Taigi, nesant tokių nuostatų, šioms paslaugoms iki tos datos buvo galima taikyti tik EB 84 ir 85 straipsniuose numatytą konkurencijos taisyklių įgyvendinimo tvarką (šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 30 d. Sprendimo Asjes ir kt., 209/84-213/84, EU:C:1986:188, 52 punktą ir 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimo Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro, 66/86, EU:C:1989:140, 21 punktą).

42

Šiuo atveju tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjami veiksmai, vykdyti nuo 1999 m. iki 2004 m. gegužės 1 d., buvo tiesiogiai susiję su oro transporto tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių oro uostų paslaugomis ir galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šiems veiksmams taikomos ne nuostatos, priimtos pagal EB 83 straipsnį, o EB 84 ir 85 straipsniuose numatyta konkurencijos taisyklių įgyvendinimo tvarka.

43

Tas pats pasakytina apie pagrindinėje byloje nagrinėjamus veiksmus, kurie buvo vykdomi nuo 1999 m. iki Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto įsigaliojimo, t. y. 2002 m. birželio 1 d., tiek, kiek jie tiesiogiai susiję su oro transporto tarp Sąjungos ir Šveicarijos oro uostų paslaugomis ir galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų, kaip matyti iš kartu aiškinamų šio susitarimo 1 straipsnio 2 dalies ir jo priedo, minėtą dieną įsigaliojus šiam susitarimui Šveicarijos teritorijoje esantys oro uostai buvo pripažinti „[Sąjungos] oro uostais“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3975/87 1 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 3976/87 1 straipsnį, o ne trečiųjų šalių oro uostais.

44

Tiek Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose, tiek per posėdį atsakovės pagrindinėje byloje iš esmės teigė, kad EB 81 straipsnis oro transporto sektoriui nebuvo taikomas iki Reglamento Nr. 1/2003 įsigaliojimo 2004 m. gegužės 1 d. Šios šalys ir Komisija taip pat tvirtina, kad, remiantis EB 84 ir 85 straipsniais, EB 81 straipsnio 1 dalis bet kuriuo atveju neturi tiesioginio poveikio, nes nacionaliniai teismai negalėjo taikyti pastarosios nuostatos, nesant kompetentingų nacionalinių institucijų ar Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas tos nuostatos pažeidimas. Taigi Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsnyje numačius, kad nacionaliniai teismai nuo šiol gali nevaržomai taikyti EB 81 ir 82 straipsnius, buvo nustatyta nauja materialinės teisės sistema, kuri negali būti taikoma atgaline data veiksmams, kurie, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, buvo vykdomi prieš įsigaliojant šiam reglamentui ir kuriems buvo taikomi EB 84 ir 85 straipsniai.

45

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pirma, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog oro transportui, kaip ir kitoms transporto rūšims, bendrosios Sutarčių nuostatos, įskaitant konkurencijos taisykles, buvo taikomos nuo šių sutarčių įsigaliojimo dienos (šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 30 d. Sprendimo Asjes ir kt., 209/84-213/84, EU:C:1986:188, 35–45 punktus).

46

Be to, kaip savo išvados 72–77 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, Taryba nepasinaudojo savo kompetencija, išplaukiančia iš EB 83 straipsnio 2 dalies c punkto, kad apribotų materialinę EB 81 straipsnio taikymo sritį oro transporto sektoriuje.

47

Antra, reikia pažymėti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, lygiai kaip Sąjungos teisė nustato privatiems asmenims pareigas, ji taip pat sukuria jiems teises, kurios tampa jų teisinis turtas. Šios teisės atsiranda ne tik tuomet, kai jos aiškiai nustatytos Sutartyse, bet ir dėl jose konkrečiai apibrėžtų pareigų, kurios nustatomos tiek privatiems asmenims, tiek valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Courage ir Crehan, C‑453/99, EU:C:2001:465, 19 punktas ir 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo Donau Chemie ir kt., C‑536/11, EU:C:2013:366, 20 punktas).

48

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad SESV 81 straipsnio 1 dalis turi tiesioginį poveikį privačių asmenų tarpusavio santykiams ir sukuria teisės subjektams teises, kurias nacionaliniai teismai turi saugoti (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Otis Gesellschaft ir kt., C‑435/18, EU:C:2019:1069, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Iš tikrųjų kiekvienas asmuo turi teisę teisme remtis EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu, taigi įrodinėti EB 81 straipsnio 2 dalyje numatytą pagal šią nuostatą draudžiamo kartelio ar veiksmų negaliojimą (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 59 punktą), taip pat prašyti, kad būtų atlyginta patirta žala, jei tarp tos žalos ir šio kartelio ar veiksmų yra priežastinis ryšys (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Otis Gesellschaft ir kt., C‑435/18, EU:C:2019:1069, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Be to, konkrečiai dėl nacionaliniuose teismuose pareikštų ieškinių dėl žalos, padarytos pažeidus Sąjungos konkurencijos taisykles, atlyginimo Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiais ieškiniais užtikrinamas EB 81 straipsnio, visų pirma jo 1 dalyje įtvirtinto draudimo, veiksmingumas ir stiprinamos Sąjungos konkurencijos taisyklės, nes jie gali atgrasyti nuo dažnu atveju slaptų susitarimų ar veiksmų, kuriais ribojama ar iškraipoma konkurencija (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Skanska Industrial Solutions ir kt., C‑724/17, EU:C:2019:204, 25, 43 ir 44 punktus; 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Otis Gesellschaft ir kt., C‑435/18, EU:C:2019:1069, 22, 24 ir 26 punktus ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800, 33 ir 35 punktus).

51

Taigi nacionaliniai teismai turi jurisdikciją taikyti EB 81 straipsnį, be kita ko, privatinės teisės reglamentuojamiems ginčams, nes ši jurisdikcija išplaukia iš šio straipsnio tiesioginio veikimo (šiuo klausimu žr. 1974 m. sausio 30 d. Sprendimo BRT ir Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs, 127/73, EU:C:1974:6, 15 punktą).

52

Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, nacionaliniai teismai, kurie įpareigoti taikyti Sąjungos teisės nuostatas neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, turi ne tik užtikrinti visišką šių teisės normų veikimą, bet ir apsaugoti teises, kurias šios teisės normos suteikia privatiems asmenims (2013 m. birželio 6 d. Sprendimo Donau Chemie ir kt., C‑536/11, EU:C:2013:366, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiems teismams patikėtas uždavinys užtikrinti teisinę apsaugą, kuri teisės subjektams kyla iš Sąjungos teisės nuostatų tiesioginio veikimo (šiuo klausimu žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rewe-Zentralfinanz ir Rewe-Zentral, 33/76, EU:C:1976:188, 5 punktą).

53

Trečia, reikia pabrėžti, kad, kaip savo išvados 43 ir 44 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šio sprendimo 51 punkte nurodytai nacionalinių teismų jurisdikcijai neturi įtakos EB 84 ir 85 straipsnių taikymas, nes nė viena iš šių dviejų nuostatų, susijusių atitinkamai su valstybių narių valdžios institucijų ir Komisijos atliekamu Sąjungos konkurencijos taisyklių administraciniu įgyvendinimu, neriboja nacionalinių teismų atliekamo EB 81 straipsnio taikymo, be kita ko, privatinės teisės reglamentuojamiems ginčams.

54

Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 45–53 punktuose, matyti, kad negalima daryti išvados, jog Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsnyje numatant, kad nacionaliniai teismai turi jurisdikciją taikyti EB 81 ir 82 straipsnius, buvo sukurta nauja materialinės teisės sistema, taikoma tiems ekonomikos sektoriams, kuriuose iki šio reglamento įsigaliojimo nebuvo nuostatų, priimtų pagal EB 83 straipsnį. Minėtame 6 straipsnyje tik primenama jurisdikcija, kurią šie teismai turi dėl EB 81 ir 82 straipsnių tiesioginio veikimo.

55

Turint tai omenyje, reikia pažymėti, kad taip nacionaliniams teismams suteiktos jurisdikcijos įgyvendinimas gali būti ribojamas atsižvelgiant, be kita ko, į teisinio saugumo principą, ypač būtinybę išvengti to, kad šie teismai ir subjektai, atsakingi už Sąjungos konkurencijos taisyklių administracinį įgyvendinimą, priimtų vienas kitam prieštaraujančius sprendimus, taip pat būtinybę išsaugoti Sąjungos institucijų, atsakingų už šių taisyklių, visų pirma EB 81 straipsnio 3 dalies, įgyvendinimą, sprendimų priėmimo ar teisėkūros kompetenciją ir užtikrinti jų aktų privalomąjį poveikį.

56

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Teisingumo Teismas, be kita ko, konstatavo, kad kai nacionaliniai teismai sprendžia dėl susitarimų ar veiksmų, dėl kurių dar gali būti priimtas Komisijos sprendimas, jie turi vengti priimti sprendimus, kurie prieštarautų Komisijos pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, 82 straipsnį ir 81 straipsnio 3 dalį ketinamam priimti sprendimui (šiuo klausimu žr. 1991 m. vasario 28 d. Sprendimo Delimitis, C‑234/89, EU:C:1991:91, 47 punktą ir 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, EU:C:2000:689, 51 punktą), o juo labiau kai šie teismai sprendžia dėl susitarimų ar veiksmų, dėl kurių jau yra priimtas Komisijos sprendimas, jie negali priimti sprendimų, kuris jam prieštarautų (2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, EU:C:2000:689, 52 punktas).

57

Beje, ši jurisprudencija šiuo metu jau yra kodifikuota Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 50 punktą ir 2020 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Groupe Canal + / Komisija, C‑132/19 P, EU:C:2020:1007, 112 punktą).

58

Vis dėlto, kadangi tiek savo 2010 m. sprendime, tiek 2017 m. sprendime Komisija iš esmės laikėsi nuomonės, kad neturi kompetencijos taikyti EB 81 straipsnio 1 dalies pagrindinėje byloje nagrinėjamiems veiksmams, atsakovės pagrindinėje byloje negali remtis rizikos, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atveju priims sprendimą, kuris prieštarautų Komisijos priimtam ar ketinamam priimti sprendimui per jos inicijuotą procedūrą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalį, buvimu.

59

Šio sprendimo 55 punkte priminti argumentai taip pat paskatino Teisingumo Teismą apriboti nacionalinių teismų galimybę pagal EB 81 straipsnio 2 dalį pripažinti teisiškai negaliojančiais tam tikrus susitarimus ir sprendimus, kai šie susitarimai ir sprendimai egzistavo prieš įsigaliojant EB 83 straipsnio 1 dalyje numatytoms nuostatoms, kurios vėliau jiems tapo taikytinos.

60

Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad susitarimai, kurie egzistavo iki Reglamento Nr. 17 įsigaliojimo ir apie kuriuos Komisijai buvo pranešta pagal šio reglamento nuostatas, laikinai galioja, o tai reiškia, kad nacionaliniai teismai, nesant Komisijos ar valstybių narių institucijų sprendimo, priimto pagal to reglamento nuostatas, negali pripažinti, kad šie susitarimai yra teisiškai negaliojantys pagal EB 81 straipsnio 2 dalį (šiuo klausimu žr. 1962 m. balandžio 6 d. Sprendimą de Geus, 13/61, EU:C:1962:11, p. 105; 1973 m. vasario 6 d. Sprendimo Brasserie de Haecht, 48/72, EU:C:1973:11, 8 ir 9 punktus; 1980 m. liepos 10 d. Sprendimo Lancôme ir Cosparfrance Nederland, 99/79, EU:C:1980:193, 16 punktą ir 1991 m. vasario 28 d. Sprendimo Delimitis, C‑234/89, EU:C:1991:91, 48 punktą).

61

Svarbu pabrėžti, kad šis laikinas galiojimas buvo būtinas dėl to, kad Reglamento Nr. 17 5 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 2 dalyje, aiškinamose kartu, Komisijai buvo numatyta galimybė atgaline data pripažinti EEB sutarties 85 straipsnio 1 dalį (tapusią EB 81 straipsnio 1 dalimi) netaikytina šiems susitarimams pagal EEB sutarties 85 straipsnio 3 dalį (tapusią EB 81 straipsnio 3 dalimi), ir kad šių susitarimų pripažinimas teisiškai negaliojančiais dar neturint galimybės sužinoti, ar jiems taikytinas EEB sutarties 85 straipsnis, prieštarautų bendrajam teisinio saugumo principui (šiuo klausimu žr. 1962 m. balandžio 6 d. Sprendimą de Geus, 13/61, EU:C:1962:11, p. 104).

62

Vis dėlto nagrinėjamu atveju šio sprendimo 55 punkte nurodytais argumentais nereikalaujama, kaip tai daroma šio sprendimo 60 punkte nurodytoje jurisprudencijoje, apriboti nacionalinių teismų galimybės taikyti EB 81 straipsnį įmonių veiksmams, kurie, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, buvo atlikti iki Reglamento Nr. 1/2003 įsigaliojimo ir galiojant EB 84 ir 85 straipsniams, nepažeidžiant taikytinų senaties taisyklių.

63

Iš tiesų Reglamente Nr. 1/2003, kuris tapo taikytinas sektoriuje, kuriame buvo vykdomi pagrindinėje byloje nagrinėjami veiksmai, nėra nuostatos, leidžiančios atgaline data patvirtinti iki šio reglamento įsigaliojimo buvusius susitarimus ar veiksmus. Be to, jo 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pranešimai apie susitarimus, pateikti Komisijai, be kita ko, pagal Reglamentą Nr. 17, netenka galios nuo 2004 m. gegužės 1 d. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad atsakovės pagrindinėje byloje bet kuriuo atveju nepranešė apie pagrindinėje byloje nagrinėjamus veiksmus.

64

Be to, dėl šio sprendimo 55 punkte primintų motyvų Teisingumo Teismas apribojo nacionalinių teismų galimybę pripažinti negaliojančiais tam tikrus susitarimus prieš įsigaliojant EB 83 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kurios turėjo tapti jiems taikytinos. Taigi 1986 m. balandžio 30 d. Sprendime Asjes ir kt. (209/84-213/84, EU:C:1986:188, 68 punktas) ir 1989 m. balandžio 11 d. Sprendime Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro (66/86, EU:C:1989:140, 20 punktas), kuriais remiasi atsakovės pagrindinėje byloje ir Komisija, Teisingumo Teismas iš esmės nutarė, kad iki EB 83 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų įsigaliojimo nacionaliniai teismai negalėjo konstatuoti susitarimo ar veiksmų nesuderinamumo su EB 81 straipsnio 1 dalimi, o teisiškai negaliojančiais pagal EB 81 straipsnio 2 dalį galėjo pripažinti tik tuos susitarimus ar veiksmus, kuriuos valstybių narių institucijos, remdamosi EB 84 straipsniu, laikė patenkančiais į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir kuriems negalėjo būti taikomas draudimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, arba dėl kurių Komisija konstatavo pažeidimą, numatytą EB 85 straipsnio 2 dalyje.

65

Vis dėlto iš 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimo Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro (66/86, EU:C:1989:140) 20 ir 32 punktų matyti, kad vienintelis nacionalinių teismų galimybės taikyti EB 81 straipsnį apribojimo pateisinimas yra būtinybė apsaugoti institucijų, kurios turi būti pripažintos kompetentingomis, įgaliojimus pagal įgyvendinimo taisykles, kurios turi būti priimtos remiantis EB 83 straipsniu, nustatyti konkurencijos politiką suteikiant arba atsisakant suteikti išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Kadangi šio sprendimo paskelbimo dieną Sąjungos teisės aktų leidėjas dar nebuvo pasinaudojęs kompetencija, kurią jis pagal EB 83 straipsnį ir 85 straipsnio 3 dalį turi oro transporto tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių oro uostų paslaugų sektoriuje, negalima atmesti to, kad gali būti priimta EB 81 straipsnio 1 dalies netaikymo tam tikriems susitarimams pagal EB 81 straipsnio 3 dalį pripažinimo atgaline data sistema, panaši į tą, kuri įtvirtinta Reglamente Nr. 17.

66

Kitaip nei šio sprendimo 64 punkte nurodyta jurisprudencija, kuri susijusi su nacionalinių teismų galimybe pripažinti negaliojančiais tam tikrus susitarimus prieš įsigaliojant EB 83 straipsnio 1 dalyje numatytoms nuostatoms, kurios turėjo tapti jiems taikytinos, pagrindinės bylos, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, yra susijusios su įsigaliojus Reglamentui Nr. 1/2003 vykdomu nagrinėjimu, ar veiksmai, atlikti iki to reglamento įsigaliojimo ir galiojant EB 84 ir 85 straipsniams, yra suderinami su EB 81 straipsnio 1 dalimi. Taigi pagrindinėse bylose nagrinėjamų ieškinių pareiškimo momentu Sąjungos teisės aktų leidėjas, priėmęs minėtą reglamentą ir Reglamentą Nr. 411/2004, jau buvo pasinaudojęs šio sprendimo 65 punkte nurodyta kompetencija oro transporto tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių oro uostų paslaugų sektoriuje, todėl nėra pagrindo riboti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo galimybės taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį pagrindinėje byloje nagrinėjamiems veiksmams.

67

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad dėl šių veiksmų nebuvo priimta jokio sprendimo pagal EB 84 ar 85 straipsnį, netrukdo šiam teismui taikyti EB 81 straipsnio minėtiems veiksmams, siekiant įvertinti, ar buvo padarytas pastarojo straipsnio pažeidimas, ir prireikus nurodyti atlyginti dėl to atsiradusią žalą.

68

Antra, kalbant apie EEE susitarimo 53 straipsnio aiškinimą, reikia priminti, kad šis straipsnis, kaip ir EB 81 straipsnis, draudžia įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti to susitarimo šalių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas EEE.

69

Be to, svarbu pabrėžti, kad EEE susitarimas yra sudedamoji Sąjungos teisės dalis (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Ruska Federacija, C‑897/19 PPU, EU:C:2020:262, 49 punktą).

70

EEE susitarime patvirtinta, kad Sąjungą, jos valstybes nares ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) valstybes sieja ypatingi santykiai, pagrįsti artumu, ilgalaikėmis bendromis vertybėmis ir Europos identitetu. Atsižvelgiant būtent į šiuos ypatingus santykius reikia suprasti vieną iš pagrindinių EEE susitarimo tikslų, t. y. išplėsti vidaus rinką, sukurtą Sąjungos teritorijoje, taip, kad ji apimtų ELPA valstybes. Dėl to tam tikromis šio susitarimo nuostatomis siekiama kuo vienodesnio jo aiškinimo visoje EEE. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad SESV nuostatoms iš esmės identiškos EEE susitarimo nuostatos būtų vienodai aiškinamos valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Ruska Federacija, C‑897/19 PPU, EU:C:2020:262, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Vadinasi, kadangi EEE susitarimo 53 straipsnis iš esmės identiškas EB 81 straipsniui, jis turi būti aiškinamas taip pat kaip ir šis straipsnis.

72

Be to, Reglamentas Nr. 1/2003 ir Reglamentas Nr. 411/2004 tapo taikytini pagal EEE susitarimą 2005 m. gegužės 19 d. įsigaliojus 2004 m. rugsėjo 24 d. EEE jungtinio komiteto sprendimui Nr. 130/2004, iš dalies keičiančiam EEE susitarimo XIV priedą (Konkurencija), 21 protokolą (dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių įgyvendinimo) ir 23 protokolą (dėl bendradarbiavimo tarp priežiūros institucijų) (OL L 64, 2005, p. 57), ir 2005 m. kovo 11 d. EEE jungtinio komiteto sprendimui Nr. 40/2005, iš dalies keičiančiam EEE susitarimo XIII priedą (Transportas) ir 21 protokolą (Dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių įgyvendinimo) (OL L 198, 2005, p. 38).

73

Šiomis aplinkybėmis tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjami veiksmai gali paveikti EEE susitarimo šalių tarpusavio prekybą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šio sprendimo 47–67 punktuose išdėstyti argumentai mutatis mutandis taikomi šio susitarimo 53 straipsnio aiškinimui pagrindinėse bylose.

74

Šiuo klausimu, kaip iš esmės pažymėjo Norvegijos vyriausybė ir ELPA priežiūros institucija ir kaip savo išvados 88 punkte nurodė generalinis advokatas, tai, kad EEE susitarime nėra EB 84 straipsniui lygiavertės nuostatos, negali paneigti šios išvados, nes, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 53 punkte, ši nuostata neturi įtakos jurisdikcijai, kurią nacionaliniai teismai turi dėl EB 81 straipsnio tiesioginio veikimo.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: EB 81, 84 ir 85 straipsniai ir EEE susitarimo 53 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, nagrinėdamas privatinės teisės reglamentuojamą ginčą, susijusį su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kuris jame buvo pateiktas jau įsigaliojus Reglamentui Nr. 1/2003, turi jurisdikciją taikyti EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį: įmonių veiksmams oro transporto tarp valstybės narės ir trečiosios šalies, išskyrus Šveicariją, sektoriuje, vykdytiems iki 2004 m. gegužės 1 d., įmonių veiksmams oro transporto tarp valstybės narės ir Šveicarijos sektoriuje, vykdytiems iki 2002 m. birželio 1 d., ir įmonių veiksmams oro transporto tarp EEE šalies, kuri nėra valstybė narė, ir trečiosios šalies sektoriuje, vykdytiems iki 2005 m. gegužės 19 d., nors dėl šių veiksmų nebuvo priimta jokio sprendimo pagal EB 84 arba 85 straipsnį ir jeigu tie veiksmai galėjo paveikti atitinkamai valstybių narių tarpusavio prekybą ir EEE susitarimo šalių tarpusavio prekybą.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

EB 81, 84 ir 85 straipsniai ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, nagrinėdamas privatinės teisės reglamentuojamą ginčą, susijusį su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kuris jame buvo pateiktas jau įsigaliojus 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo, turi jurisdikciją taikyti EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnį: įmonių veiksmams oro transporto tarp valstybės narės ir trečiosios šalies, išskyrus Šveicariją, sektoriuje, vykdytiems iki 2004 m. gegužės 1 d., įmonių veiksmams oro transporto tarp valstybės narės ir Šveicarijos sektoriuje, vykdytiems iki 2002 m. birželio 1 d., ir įmonių veiksmams oro transporto tarp Europos ekonominės erdvės šalies, kuri nėra valstybė narė, ir trečiosios šalies sektoriuje, vykdytiems iki 2005 m. gegužės 19 d., nors dėl šių veiksmų nebuvo priimta jokio sprendimo pagal EB 84 arba 85 straipsnį ir jeigu tie veiksmai galėjo paveikti atitinkamai valstybių narių tarpusavio prekybą ir Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių tarpusavio prekybą.