–

Pensionsversicherungsanstalt, atstovaujamos advokatų J. Milchram, A. Ehm ir T. Mödlagl,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll ir G. Hesse,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk, C. Meyer-Seitz, H. Shev, H. Eklinger ir J. Lundberg,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.-R. Killmann, J. Tomkin ir E. Montaguti,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47), 17 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AT ir Pensionsversicherungsanstalt (Pensijų draudimo įstaiga, Austrija) ginčą dėl pastarosios atsisakymo skirti jam Austrijos teisės aktuose numatytą kompensacinį priedą prie senatvės pensijos.

3

1970 m. birželio 29 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1251/70 dėl darbuotojų, pagal darbo sutartį dirbusių valstybėje narėje, teisės pasilikti tos valstybės teritorijoje (OL L 142, 1970, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk. 1 t., p. 32) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Teisę likti nuolat gyventi valstybės narės teritorijoje turi šie asmenys:

<…>“

4

1974 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyvos 75/34/EEB dėl valstybės narės piliečių teisės pasilikti kitos valstybės narės teritorijoje baigus joje savarankiškai dirbančio asmens veiklą (OL L 14, 1975, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 170) 2 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Kiekviena valstybė narė pripažįsta teisę pasilikti visam laikui jos teritorijoje:

5

Direktyvos 2004/38 10, 17‑19 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

6

Direktyvos 2004/38 III skyriuje „Teisė gyventi šalyje“ yra 6–15 straipsniai.

7

Jos 6 straipsnio „Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių“ 1 dalyje nurodyta:

„Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti [galiojančius] tapatybės kortelę arba pasą.“

8

Direktyvos 7 straipsnio „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ 1 dalyje nustatyta:

Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [teritorijoje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

9

Direktyvos 14 straipsnyje „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“ nustatyta:

„1.   Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

2.   Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai [turi] 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie atitinka ten [šiuose straipsniuose] nustatytus reikalavimus.

Ypatingais atvejais, kai yra pagrįstai abejojama, ar Sąjungos pilietis ar jo šeimos nariai atitinka 7, 12 ir 13 straipsniuose nustatytus reikalavimus, valstybės narės gali patikrinti, ar šių reikalavimų laikomasi. Toks tikrinimas neatliekamas sistemiškai.“

10

Direktyvos 2004/38 IV skyriuje „Nuolatinio gyvenimo šalyje teisė“ yra I skirsnis „Atitiktis reikalavimams“, jame yra 16 ir 17 straipsniai.

11

Šios direktyvos 16 straipsnio „Bendra taisyklė Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.“

12

Direktyvos 17 straipsnio „Išimtys priimančiojoje valstybėje narėje nebedirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams“ 1 dalyje nustatyta:

„Nukrypstant nuo 16 straipsnio, teisė į nuolatinį gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje suteikiama nepasibaigus penkerių ištisinių metų gyvenimo šalyje laikotarpiui tokiems asmenims:

<…>“

13

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Niederlassungs- und Aufenthaltsgesetz (Įstatymas dėl įsikūrimo ir gyvenimo šalyje, BGBl. I, 100/2005) 53a straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta:

„1.   [Europos ekonominės erdvės (EEE)] piliečiai, turintys Sąjungos teisėje įtvirtintą teisę gyventi šalyje (51 ir 52 straipsniai), neatsižvelgiant į tai, ar įvykdomos kitos 51 ar 52 straipsnyje nustatytos sąlygos, po penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo federalinėje teritorijoje įgyja teisę nuolat gyventi šalyje. Gavus tokio piliečio prašymą ir patikrinus jo gyvenimo šalyje laikotarpį, jam nedelsiant išduodama nuolatinį gyvenimą šalyje patvirtinanti pažyma.

<…>

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, EEE piliečiai pagal 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą įgyja teisę nuolat gyventi šalyje prieš pasibaigiant penkerių metų laikotarpiui, jeigu:

Suteikiant 1 ir 2 punktuose numatytą teisę, darbo laikotarpiai kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje laikomi darbo laikotarpiais federalinėje teritorijoje. <…>“

14

Allgemeines Sozialversicherungsgesetz (Bendrasis socialinio draudimo kodeksas) 292 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jei pensijos gavėjo gaunama pensija kartu su grynosiomis asmeninėmis pajamomis iš kitų šaltinių ir kitais ištekliais, į kuriuos reikia atsižvelgti pagal 294 straipsnį, nesiekia jam taikomo minimalaus dydžio (293 straipsnis), pensijos gavėjas, kol jis teisėtai nuolat gyvena valstybės teritorijoje, pagal šio skirsnio nuostatas turi teisę į kompensacinį priedą prie pensijos.“

15

Ieškovas pagrindinėje byloje yra Rumunijos pilietis, gimęs 1950 m. sausio 28 d., nepertraukiamai gyvenantis Austrijoje nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d., kuriam 2015 m. sausio 28 d. sukako teisės aktuose nustatytas pensinis amžius.

16

Nuo 2013 m. spalio 1 d. iki faktinio išėjimo į pensiją 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas pagrindinėje byloje dirbo dvylika valandų per savaitę tabako kioske. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d., t. y. dienos, kai galutinai nutraukė darbinę veiklą, jis dirbo šiame tabako kioske mažiau, nei jo darbo sutartyje numatytos 20 valandų per savaitę, tam, kad galėtų gauti darbuotojo registracijos sertifikatą pagal Įstatymo dėl įsikūrimo ir gyvenimo šalyje 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šį sertifikatą Austrijos institucija jam išdavė 2016 m. rugpjūčio 10 d.

17

Ieškovas pagrindinėje byloje per mėnesį gauna 26,73 EUR dydžio Austrijos senatvės pensiją ir 204 EUR dydžio Rumunijos senatvės pensiją.

18

2017 m. vasario 14 d. ieškovas pagrindinėje byloje paprašė, kad nuo 2017 m. kovo 1 d. prie jo senatvės pensijos būtų mokamas Bendrojo socialinio draudimo kodekso 292 straipsnyje numatytas kompensacinis priedas. Grįsdamas savo prašymą jis nurodė, kad turi teisę nuolat gyventi Austrijoje pagal Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punktą.

19

Pensijų draudimo įstaiga atmetė šį prašymą, remdamasi tuo, kad ieškovas pagrindinėje byloje Austrijoje gyveno neteisėtai.

20

Landesgericht Graz (Graco apygardos teismas, Austrija) atmetė ieškovo pagrindinėje byloje dėl Pensijų draudimo įstaigos sprendimo pareikštą ieškinį. Šis teismas nusprendė, kad Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti reikalavimai, t. y. veiklos vykdymas priimančiojoje valstybėje narėje bent paskutinius dvylika mėnesių ir nepertraukiamas gyvenimas joje trejus metus, taip pat taikomi tuo atveju, kai darbuotojas nutraukia darbinę veiklą, sulaukęs teisės aktuose nustatyto pensinio amžiaus. Ieškovas šių reikalavimų netenkino.

21

Oberlandesgericht Graz (Graco aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) atmetė ieškovo pagrindinėje byloje apeliacinį skundą dėl Landesgericht Graz (Graco apygardos teismas) sprendimo, pritardamas pastarojo teismo pateiktam direktyvos 17 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimui.

22

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), kuriam ieškovas pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą, nurodo, kad neginčijama, jog ieškovas pagrindinėje byloje, kaip ekonomiškai neaktyvus Sąjungos pilietis (bent jau nuo to laiko, kai pasibaigė antrieji darbo santykiai), neturi pakankamai išteklių, kaip tai suprantama pagal nurodytos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Šis teismas taip pat nurodo, kad Austrijos teisėje nurodytą referencinę datą, t. y. 2017 m. kovo 1 d., ieškovas pagrindinėje byloje Austrijoje dar nebuvo išgyvenęs nepertraukiamai penkerius metus.

23

Taigi, siekdamas išspręsti nagrinėjamą ginčą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38/EB 17 straipsnio 1 dalies a punkto paskutiniame sakinyje nustatyti trukmės reikalavimai taip pat taikytini pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantiems asmenims, kuriems darbinės veiklos nutraukimo momentu jau sukako priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytas pensinis amžius.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad klausimas, kada ieškovas pagrindinėje byloje turi būti laikomas nutraukusiu darbinę veiklą, neturi įtakos ginčo pagrindinėje byloje sprendimui, nes, nepaisant to, kokia data būtų pasirinkta, šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti kumuliaciniai reikalavimai netenkinami. Viena vertus, kai 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas pirmą kartą nutraukė darbinę veiklą Austrijoje, sulaukęs teisės aktuose nustatyto pensinio amžiaus, jis neabejotinai prieš tai dirbo paskutinius dvylika mėnesių, tačiau nebuvo ištisai pragyvenęs šioje valstybėje narėje trejus metus. Kita vertus, kai 2017 m. vasario 1 d. nutraukė antrąją darbinę veiklą, jis jau buvo pragyvenęs šioje valstybėje narėje ilgiau nei trejus metus, tačiau ši veikla truko tik dešimt mėnesių iki jam galutinai nustojus dirbti.

25

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Pateikdamas pirmąjį klausimą nacionalinis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog, siekiant įgyti teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje prieš pasibaigiant penkerių metų nepertraukiamo gyvenimo joje laikotarpiui, bent dvylikos paskutinių mėnesių darbo ir nepertraukiamo gyvenimo joje daugiau nei trejus metus reikalavimai taikytini darbuotojui, kuris darbinės veiklos nutraukimo momentu sulaukė šios valstybės narės teisės aktuose nustatyto amžiaus, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją.

27

Pirma, dėl šios nuostatos formuluotės reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su nuolatinio gyvenimo priimančioje valstybėje narėje teisės pripažinimu, joje nustatyti du pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens darbinės veiklos nutraukimo atvejai: pirmas, kai tokiam asmeniui sukanka taikomuose nacionalinės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją, ir, antras, kai ši veikla nutraukiama po išankstinio išėjimo į pensiją.

28

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję su Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punkto taikymu, kelia klausimą dėl galimo skirtumo tarp šių dviejų atvejų, niekas šios nuostatos formuluotėje neparodo, kad veiklos vykdymo laikotarpio ir gyvenimo šalyje trukmės reikalavimus reikia taikyti tik tais atvejais, kai veikla buvo nutraukta po išankstinio išėjimo į pensiją.

29

Iš šios nuostatos struktūros matyti, kad jos paskutiniame sakinyje, kuris prasideda jungtuku „jie“, nurodyti reikalavimai taikytini tiek vienam, tiek kitam šioje nuostatoje nurodytiems atvejams. Taigi šiuos reikalavimus turi įvykdyti darbuotojas, kuriam nutraukiant darbinę veiklą sukanka priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją.

30

Antra, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2004/38 bendra struktūra. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, šios direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog tam tikri privalumai, būdingi Sąjungos piliečiams, kurie yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji, ir jų šeimos nariams, kurie gali suteikti galimybę šiems asmenims įgyti nuolatinio gyvenimo šalyje teisę dar neišgyvenus priimančiojoje valstybėje narėje penkerių metų, turėtų būti išsaugoti kaip įgytos teisės, suteiktos pagal Reglamentą Nr. 1251/70 ir Direktyva 75/34.

31

Reglamento (EEB) Nr. 1251/70 2 straipsnio 1 dalies a punkte buvo nustatyta, kad teisę likti nuolat gyventi valstybės narės teritorijoje turėjo darbuotojas, kuris, nutraukdamas darbinę veiklą, pasiekė amžių, kada pagal tos valstybės narės teisę galima gauti senatvės pensiją, ir kuris dirbo toje valstybėje bent dvylika paskutinių mėnesių ir ten ištisai gyveno daugiau kaip trejus metus. Direktyvos 75/34 2 straipsnio 1 dalies a punkte panaši taisyklė įtvirtinta savarankiškai dirbantiems asmenims.

32

Taigi, nors pagal Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punktą Sąjungos teisės aktų leidėjas išplėtė jame numatytos išimties taikymą darbuotojams, kurie nustoja dirbti pagal darbo sutartį išėję į išankstinę pensiją, iš to negalima daryti išvados, kad jis siekė atleisti kitus darbuotojus nuo šioje nuostatoje nustatytų reikalavimų, kurie jiems jau buvo taikomi pagal Reglamentą Nr. 1251/70 ar Direktyvą 75/34, laikymosi.

33

Taip pat primintina, kad dėl teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje Direktyvoje 2004/38 numatyta laipsniškai taikoma sistema, iš esmės apimanti iki šios direktyvos galiojusiuose įvairiuose Sąjungos teisės aktuose ir jurisprudencijoje numatytus teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo etapus ir sąlygas (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Pirma, dėl teisės gyventi šalyje iki trijų mėnesių pažymėtina, kad šios direktyvos 6 straipsnyje iš reikalavimų ir formalumų, taikomų siekiant ją įgyti, numatytas tik reikalavimas turėti galiojančius tapatybės kortelę arba pasą, o pagal jos 14 straipsnio 1 dalį šią teisę Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai turi tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Antra, teisės gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius suteikimui taikomi Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, o pagal jos 14 straipsnio 2 dalį šią teisę Sąjungos pilietis ir jo šeimos nariai turi tol, kol juos atitinka. Iš šios direktyvos 10 konstatuojamosios dalies būtent matyti, kad šiais reikalavimais visų pirma siekiama, kad tokie asmenys netaptų nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 53 punktas).

36

Galiausiai šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Sąjungos piliečiai, kurie priimančiosios valstybės narės teritorijoje teisėtai ištisai gyveno penkerių metų laikotarpį, įgyja teisę nuolat gyventi šalyje ir kad šiai teisei netaikomi pirmesniame punkte nustatyti reikalavimai. Kaip nurodyta direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje, kartą suteikus teisę nuolat gyventi šalyje, nebeturėtų būti keliama jokių kitų reikalavimų, siekiant, kad ji būtų tikras integracijos į šios valstybės narės visuomenę variklis (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors, kaip buvo priminta šio sprendimo 31 punkte, darbuotojų, kurie nutraukė darbinę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje, teisė nuolat gyventi šalyje prieš priimant Direktyvą 2004/38 buvo reglamentuojama specialiosiose Sąjungos teisės nuostatose, šiuo metu jai taikoma šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalis, kuri, remiantis jos formuluote, yra nukrypti nuo minėtos direktyvos 16 straipsnio leidžianti nuostata.

38

Vadinasi, nuostatos, reglamentuojančios darbuotojų, kuriems nutraukiant darbinę veiklą sukako šios valstybės narės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją, teisę nuolat gyventi šalyje, kaip antai įtvirtintos Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punkte, patenka į šioje direktyvoje nustatytą laipsniškai taikomą sistemą ir įtvirtina palankesnę šios kategorijos Sąjungos piliečiams taikytiną tvarką, nes leidžia jiems įgyti teisę nuolat gyventi šioje valstybėje narėje prieš pasibaigiant nepertraukiamo penkerių metų gyvenimo joje laikotarpiui. Be to, kaip nukrypti leidžiančios nuostatos, jos turi būti aiškinamos griežtai (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Zh. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 42 punktą).

39

Darytina išvada, jog tam, kad įgytų teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, šie darbuotojai turi atitikti Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytus reikalavimus, t. y. vykdyti veiklą bent dvylika paskutinių mėnesių priimančiojoje valstybėje narėje ir ištisai joje gyventi ilgiau nei trejus metus. Iš esmės, jeigu ši nuostata būtų aiškinama taip, kad vien to, jog darbuotojui nutraukiant darbinę veiklą sukako priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją, pakanka, kad jam būtų suteikta teisė nuolat gyventi šioje valstybėje narėje, nekeliant jokio gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmės iki šios veiklos nutraukimo reikalavimo, būtų nepaisoma šioje direktyvoje nustatytos laipsniškai taikomos sistemos.

40

Be to, aiškinimas, kad darbuotojai, kuriems nutraukiant darbinę veiklą sukako valstybės narės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją, neturėtų įvykdyti Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų reikalavimų tam, kad galėtų įgyti teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje prieš pasibaigiant nepertraukiamo penkerių metų gyvenimo joje laikotarpiui, prieštarautų šios direktyvos tikslams.

41

Kaip nurodyta Direktyvos 2004/38 17 konstatuojamojoje dalyje, teisė nuolat gyventi šalyje yra pagrindinis elementas skatinant socialinę sanglaudą ir šioje direktyvoje ji buvo numatyta siekiant sustiprinti Sąjungos pilietybės jausmą, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė, kad teisės nuolat gyventi šalyje suteikimas pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį priklauso nuo Sąjungos piliečio integracijos į priimančiąją valstybę narę (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad integracija, kuri yra Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo pagrindas, pagrįsta ne tik teritorijos ir laiko, bet ir kokybiniais veiksniais, susijusiais su integracijos į priimančiąją valstybę narę laipsniu (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 tikslą darytina išvada, kad teisė nuolat gyventi šalyje remiantis šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalies a punktu gali būti suteikta darbuotojui, kuriam nutraukiant darbinę veiklą sukako valstybės narės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją, tik jeigu jo integracija į priimančiąją valstybę narę gali būti patvirtinta įvykdžius šioje nuostatoje įtvirtintus reikalavimus (pagal analogiją žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Givane ir kt., C‑257/00, EU:C:2003:8, 29 punktą).

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/38 17 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, jog, siekiant įgyti teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje prieš pasibaigiant penkerių metų nepertraukiamo gyvenimo joje laikotarpiui, bent dvylikos paskutinių mėnesių darbo ir nepertraukiamo gyvenimo šioje valstybėje daugiau nei trejus metus reikalavimai taikytini darbuotojui, kuriam nutraukiant darbinę veiklą sukako šios valstybės narės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją.

45

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 17 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad, siekiant įgyti teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje prieš pasibaigiant penkerių metų nepertraukiamo gyvenimo joje laikotarpiui, bent dvylikos paskutinių mėnesių darbo ir nepertraukiamo gyvenimo šioje valstybėje daugiau nei trejus metus reikalavimai taikytini darbuotojui, kuriam nutraukiant darbinę veiklą sukako šios valstybės narės teisės aktuose nustatytas amžius, kada suteikiama teisė į senatvės pensiją.