EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62019CC0896

Generalinio advokato G. Hogan išvada, pateikta 2020 m. gruodžio 17 d.
Repubblika prieš Il-Prim Ministru.
Prim’Awla tal-Qorti Ċivili – Ġurisdizzjoni Kostituzzjonali prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 2 straipsnis – Europos Sąjungos vertybės – Teisinė valstybė – ESS 49 straipsnis – Įstojimas į Sąjungą – Nesumažėjęs Sąjungos vertybių apsaugos lygis – Veiksminga teisminė apsauga – ESS 19 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Taikymo sritis – Valstybės narės teisėjų nepriklausomumas – Skyrimo tvarka – Ministro Pirmininko įgaliojimai – Teisėjų skyrimo komiteto dalyvavimas.
Byla C-896/19.

Digital reports (Court Reports - general - 'Information on unpublished decisions' section)

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2020:1055

 GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2020 m. gruodžio 17 d. ( 1 )

Byla C‑896/19

Repubblika

prieš

Il‑Prim Ministru,

dalyvaujant

WY

(Qorti Ċivili Prim’Awla – Ġurisdizzjoni Kostituzzjonali (Civilinių bylų teismo pirmoji kolegija, įgyvendinanti konstitucinę jurisdikciją, Malta) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 2 straipsnis – Sąjungos vertybės – Teisinė valstybė – Veiksminga teisminė gynyba – ESS 19 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teismų nepriklausomumas – Teisėjų skyrimo tvarka – Ministro Pirmininko įgaliojimai – Teisėjų skyrimo komiteto dalyvavimas“

I. Įvadas

1.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą vėl keliami svarbūs klausimai, susiję su teisėjų nepriklausomumo pobūdžiu. Konkrečiai kalbant, norėdamas atsakyti į prašyme pateiktus klausimus Teisingumo Teismas turi išnagrinėti, kiek Sąjungos teisėje numatytos teisėjų nepriklausomumo garantijos turi įtakos ir nacionalinių teisėjų skyrimo sistemai. Be kita ko, ar Sąjungos teisėje yra nustatyta apribojimų vykdomajai valdžiai skirti teisėjus?

2.

Šis prašymas pateiktas šiuo metu Maltos teismuose nagrinėjamoje byloje, iškeltoje pagal actio popularis. Šioje byloje teigiama, kad Maltos Konstitucijoje nustatyta teisėjų skyrimo tvarka neatitinka, be kita ko, ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio.

3.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi dar vieną galimybę panagrinėti savo naujausią jurisprudenciją dėl tų nuostatų taikymo srities ir visų pirma aptarti jų reikalavimus, keliamus teismų sistemos nepriklausomumui Sąjungos teisės sistemoje.

II. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė

1. ES sutartis

4.

ESS 2 straipsnyje nustatyta:

„Sąjunga grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

5.

ESS 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Europos Sąjungos Teisingumo Teismas apima Teisingumo Teismą, Bendrąjį Teismą ir specializuotus teismus. Jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės.

Valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.“

2. Chartija

6.

Chartijos VI antraštinės dalies „Teisingumas“ 47 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ nustatyta:

„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanomai trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. <…>

<…>“

B.   Maltos teisė

7.

1964 m. Maltos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) VIII skyriuje pateiktos išsamios su teismais susijusios nuostatos, reglamentuojančios ir teisėjų skyrimo tvarką. 2016 m. šis skyrius buvo reformuotas – be kita ko, buvo numatytas Teisėjų skyrimo komitetas. Nors 2020 m. liepos mėn. šio komiteto vaidmuo ir teisėjų skyrimo tvarka buvo iš esmės pakeisti, pagrindinei bylai taikytinos nuostatos suformuluotos taip, kaip nurodyta toliau.

8.

Konstitucijos 96 straipsnis susijęs su aukštesnės instancijos teismų teisėjų skyrimu. Jame nustatyta:

„1.

Aukštesnės instancijos teismų teisėjus skiria Prezidentas, atsižvelgdamas į Ministro Pirmininko nuomonę.

2.

Asmuo gali būti paskirtas aukštesnės instancijos teismo teisėju tik jeigu jis bent dvylika metų arba laikotarpius, kurie kartu sudaro bent dvylika metų, vertėsi advokato veikla Maltoje arba dirbo magistratu (žemesnės instancijos teismo teisėju) Maltoje, arba šį laikotarpį pakaitomis vertėsi šių abiejų rūšių veikla.

3.

Nepažeidžiant 4 dalies nuostatų, prieš Ministrui Pirmininkui pateikiant nuomonę pagal 1 dalį dėl aukštesnės instancijos teismo teisėjo (išskyrus vyriausiojo teisėjo) paskyrimo, pagal Konstitucijos 96A straipsnį įsteigtas Teisėjų skyrimo komitetas turi būti atlikęs vertinimą pagal 96A straipsnio 6 dalies c, d arba e punktą.

4.

Nepaisant 3 dalies nuostatų, Ministras Pirmininkas turi teisę nuspręsti neatsižvelgti į 3 dalyje nurodyto vertinimo rezultatus:

jeigu po to, kai Ministras Pirmininkas pasinaudoja šioje dalyje jam suteiktais įgaliojimais, jis pats arba už teisingumą atsakingas ministras:

a)

per penkias dienas Oficialiajame leidinyje paskelbia pareiškimą apie sprendimą pasinaudoti šiais įgaliojimais ir nurodo priežastis, lėmusias tokio sprendimo priėmimą; ir

b)

perskaito pareiškimą dėl minėto sprendimo Atstovų Rūmuose, paaiškindamas priežastis, kuriomis grindžiamas toks sprendimas, ne vėliau kaip per antrą posėdį po to, kai Prezidentui buvo pateikta nuomonė pagal 1 dalį;

šios dalies pirmoji sąlyga netaikoma skiriant vyriausiąjį teisėją.“

9.

Konstitucijos 96A straipsnyje apibūdintas Teisėjų skyrimo komiteto vaidmuo. Jame nustatyta:

„1.

Teisėjų skyrimo komitetas (toliau šiame straipsnyje – Komitetas) yra pagal Konstitucijos 101A straipsnį įsteigtos Teisingumo vykdymo komisijos pakomitetis, kurį sudaro:

a)

vyriausiasis teisėjas;

b)

generalinis prokuroras;

c)

valstybės kontrolierius;

d)

administracinių tyrimų komisaras (ombudsmenas) ir

e)

Advokatų tarybos pirmininkas:

<…>

2.

Komitetui pirmininkauja vyriausiasis teisėjas arba, jo nesant, pagal 3 dalies d punktą jį pavaduojantis teisėjas.

3.

a) Asmuo negali pretenduoti į Komiteto nario pareigas ir negali toliau jų eiti, jeigu jis yra ministras, Parlamento sekretorius, Atstovų Rūmų narys, vietos valdžios institucijos narys, politinės partijos narys arba kandidatas juo tapti:

<…>

4.

Vykdydami savo funkcijas Komiteto nariai veikia pagal savo vidinį įsitikinimą ir joks asmuo ar institucija negali jiems duoti nurodymų ir jų kontroliuoti.

5.

Komitete turi būti už teisingumą atsakingo ministro paskirtas sekretorius.

6.

Komiteto funkcijos yra šios:

a)

gauti ir išnagrinėti paraiškas, kurias teikia asmenys, siekiantys būti paskirti eiti aukštesnės instancijos teismų teisėjų (išskyrus vyriausiojo teisėjo) arba žemesnės instancijos teismų teisėjų (magistratų) pareigas, išskyrus paraiškas, teikiamas asmenų, kuriems taikomas e punktas;

b)

vesti nuolatinį a punkte nurodytų paraiškų ir su jomis susijusių aktų registrą; registras yra slaptas ir gali būti prieinamas tik Komiteto nariams, Ministrui Pirmininkui ir už teisingumą atsakingam ministrui;

c)

rengti pokalbius ir atlikti kandidatų į pirma minėtus postus vertinimą taip, kaip jam atrodo tinkama, ir šiuo tikslu bet kurios valdžios institucijos prašyti visos, jo nuomone, pagrįstai reikalingos informacijos;

d)

per ministrą, atsakingą už teisingumą, konsultuoti Ministrą Pirmininką dėl atlikto kandidatų tinkamumo ir nuopelnų vertinimo, kiek tai susiję su jų paskyrimu į minėtas pareigas;

e)

Ministro Pirmininko prašymu konsultuoti dėl asmenų, kurie jau eina generalinio prokuroro, valstybės kontrolieriaus, administracinių tyrimų komisaro (ombudsmeno) pareigas, arba dėl žemesnės instancijos teismų teisėjų (magistratų), kuriuos ketinama skirti į teisėjo pareigas, tinkamumo ir nuopelnų;

f)

teikti konsultacijas, kurių tam tikru metu gali paprašyti už teisingumą atsakingas ministras, dėl skyrimo į bet kurias kitas teisėjo pareigas arba pareigas teisminėje institucijoje:

d punkte nurodytas vertinimas atliekamas ne vėliau kaip per šešiasdešimt dienų nuo to momento, kai Komitetas gauna suinteresuotojo asmens paraišką, o e ir f punktuose nurodyta konsultacija suteikiama ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo prašymo ją suteikti pateikimo dienos arba per kitą terminą, kurį už teisingumą atsakingas ministras, Komitetui pritarus, nustato Oficialiajame leidinyje paskelbtu nutarimu.

7.

Komiteto posėdžiai yra konfidencialūs ir uždari, Komiteto nariai ir sekretorius negali būti kviečiami liudyti teisme arba kitoje institucijoje dėl bet kurio Komiteto gauto dokumento arba dėl bet kokio Komiteto aptarto, gauto arba pateikto klausimo.

8.

Komitetas pats nustato savo darbo tvarką ir, už teisingumą atsakingam ministrui pritarus, turi paskelbti savo vertinimo kriterijus.“

10.

Konstitucijos 97 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal šio straipsnio nuostatas aukštesnės instancijos teismų teisėjai nustoja eiti pareigas, kai jiems sueina šešiasdešimt penkeri metai.

2.   Aukštesnės instancijos teismų teisėjus iš pareigų gali atleisti tik Prezidentas Atstovų Rūmų siūlymu, už kurį balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai visų narių ir kuris grindžiamas įrodytu negalėjimu vykdyti teisėjo funkcijų (dėl fizines arba protinės negalios arba bet kurių kitų priežasčių) arba įrodytu netinkamu elgesiu.

3.   Parlamentas gali įstatymu reglamentuoti siūlymo atleisti aukštesnės instancijos teismų teisėjus tvarką, taip pat jų negalios arba netinkamo elgesio tyrimo ir įrodinėjimo tvarką pagal ankstesnės dalies nuostatas.“

11.

Konstitucijos 100 straipsnis susijęs su žemesnės instancijos teismų teisėjų (magistratų) skyrimu. Jame nustatyta tvarka panaši į aukštesnės instancijos teismų teisėjams taikomą tvarką:

„1.

Žemesnės instancijos teismų teisėjus (magistratus) skiria Prezidentas, atsižvelgdamas į Ministro Pirmininko nuomonę.

2.

Asmuo gali būti paskirtas žemesnės instancijos teismo teisėju (magistratu) arba eiti tokias pareigas tik jeigu bent septynerius metus arba laikotarpius, kurie kartu sudaro bent septynerius metus, vertėsi advokato veikla Maltoje.

3.

Pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas žemesnės instancijos teismų teisėjai (magistratai) nustoja eiti pareigas, kai jiems sueina šešiasdešimt penkeri metai.

4.

Konstitucijos 97 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos taikomos žemesnės instancijos teismų teisėjams (magistratams).

5.

Nepažeidžiant 6 dalies nuostatų, prieš Ministrui Pirmininkui pateikiant nuomonę pagal 1 dalį dėl žemesnės instancijos teismo teisėjo (magistrato) paskyrimo, pagal Konstitucijos 96A straipsnį įsteigtas Komitetas turi būti atlikęs vertinimą pagal 96A straipsnio 6 dalies c, d arba e punktą.

6.

Nepaisant 5 dalies nuostatų, Ministras Pirmininkas turi teisę nuspręsti neatsižvelgti į 5 dalyje nurodyto vertinimo rezultatus:

jeigu po to, kai Ministras Pirmininkas pasinaudoja šioje dalyje jam suteiktais įgaliojimais, jis pats arba už teisingumą atsakingas ministras:

a)

per penkias dienas Oficialiajame leidinyje paskelbia pareiškimą apie sprendimą pasinaudoti šiais įgaliojimais ir nurodo priežastis, lėmusias tokio sprendimo priėmimą; ir

b)

perskaito pareiškimą dėl minėto sprendimo Atstovų Rūmuose, paaiškindamas priežastis, kuriomis grindžiamas toks sprendimas, ne vėliau kaip per antrą posėdį po to, kai Prezidentui buvo pateikta nuomonė pagal 1 dalį.“

12.

Konstitucijos 101B straipsnis susijęs su teisėjų ir magistratų drausmine atsakomybe. Jame nustatyta:

„1.   Sudaromas Teisėjų ir magistratų komitetas (toliau – Komitetas), kuris yra Teisingumo vykdymo komisijos pakomitetis, sudarytas iš trijų teisminės valdžios atstovų, kurie nėra Teisingumo vykdymo komisijos nariai ir yra renkami iš teisėjų bei magistratų pagal Teisingumo vykdymo komisijos priimtus nuostatus; per magistrato drausminę procedūrą du iš trijų narių turi būti magistratai, o per teisėjo drausminę procedūrą du iš trijų narių turi būti teisėjai.

<…>

4.   Komitetas teisėjus ir magistratus traukia drausminėn atsakomybėn šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

<…>

15.   Vykdydami savo funkcijas Komiteto nariai veikia pagal savo vidinį įsitikinimą ir joks asmuo ar institucija negali jiems duoti nurodymų ir jų kontroliuoti.

<…>“

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

13.

Repubblika yra asociacija, kurios tikslas – skatinti laikytis teisingumo ir teisinės valstybės standartų Maltoje. 2019 m. balandžio 25 d. ji pareiškė actio popularis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir paprašė konstatuoti, kad taikydama esamą (aukštesnės instancijos teismų) teisėjų ir (žemesnės instancijos teismų) teisėjų (magistratų) skyrimo sistemą, kuri galiojo bylos iškėlimo dieną ir buvo reglamentuota Maltos Konstitucijos 96, 96A ir 100 straipsniuose, Malta pažeidė įsipareigojimus, nustatytus ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, siejamoje su Chartijos 47 straipsniu, taip pat Konstitucijos 39 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje.

14.

Per 2019 m. spalio 30 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo posėdį ieškovė patikslino, kad šioje byloje ji ginčija visus 2019 m. balandžio 25 d. paskyrimus, taip pat bet kokį kitą galimą vėlesnį paskyrimą, išskyrus atvejus, kai paskyrimai yra atlikti pagal Europos Tarybos komisijos „Demokratija per teisę“ (toliau – Venecijos komisija) nuomonėje Nr. 940/2018 dėl konstitucinių nuostatų, valdžių atskyrimo ir teismų bei teisėsaugos institucijų nepriklausomumo ( 2 ) pateiktas rekomendacijas ir ESS 19 straipsnio 1 dalies bei Chartijos 47 straipsnio nuostatas.

15.

Prim Ministru (Ministras Pirmininkas, toliau – atsakovas) savo ruožtu teigia, kad Maltoje laikomasi teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Šiomis aplinkybėmis 2019 m. balandžio 25 d. įsigalioję paskyrimai atlikti griežtai laikantis Konstitucijos ir Sąjungos teisės nuostatų. Atsakovas tvirtina, kad nėra jokio skirtumo tarp šių konkrečių paskyrimų ir bet kurio kito teisėjo priskyrimo, atlikto nuo Maltos Konstitucijos paskelbimo 1964 m., išskyrus aplinkybę, kad, kitaip nei skiriant iki 2016 m., šių kandidatų tinkamumą dabar vertina Teisėjų skyrimo komitetas, įsteigtas pagal Konstitucijos 96A straipsnį.

16.

Atsakovas taip pat teigia, kad teisėjų skyrimo sistema atitinka ESS 19 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 47 straipsnio reikalavimus, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Iš tiesų ši sistema atspindi būdą, kuriuo teisėjai skiriami į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagal SESV 253 straipsnio pirmą pastraipą, kai pagal 255 straipsnį įkurto komiteto nuomonė nėra privaloma valstybių narių vyriausybėms priimant galutinį sprendimą.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinis jam įvertinti pateiktas klausimas yra susijęs su Ministro Pirmininko turima diskrecija skiriant visus teisėjus pagal Konstitucijos 96, 96A ir 100 straipsnius ir su tuo, ar ši diskrecija buvo išplėsta 2016 m. iš dalies pakeitus Konstituciją. Nors kai kuriuos šioje byloje aptariamus aspektus Teisingumo Teismas išnagrinėjo 2019 m. birželio 24 d. Sprendime Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531) (toliau – Sprendimas Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sprendžiant šį klausimą turėtų būti įvertinta visa sistema, įskaitant teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą Maltoje.

18.

Per 2020 m. spalio 27 d. posėdį Teisingumo Teismui buvo pranešta, kad nuo to laiko 2020 m. liepos mėn., atsižvelgiant į Venecijos komisijos nuomonėje Nr. 940/2018 pateiktas rekomendacijas dėl teisėjų skyrimo tvarkos, buvo padaryta tam tikrų Konstitucijos pakeitimų. Vis dėlto šie pakeitimai neturi įtakos šios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos dalykui, kaip, beje, ir šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą.

IV. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

19.

Šiomis aplinkybėmis 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. gruodžio 5 d., Qorti Ċivili Prim’Awla – Ġurisdizzjoni Kostituzzjonali (Civilinių bylų teismo pirmoji kolegija, įgyvendinanti konstitucinę jurisdikciją, Malta) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antra [pastraipa] ir [Chartijos] 47 straipsnis (taikomi atskirai arba kartu) turi būti laikomi taikytinais, sprendžiant dėl Maltos Konstitucijos 96, 96A ir 100 straipsnių teisėtumo?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Ministro Pirmininko įgaliojimai Maltos teisėjų skyrimo procedūroje turi būti laikomi atitinkančiais ESS 19 straipsnio 1 dalį ir [Chartijos] 47 straipsnį, taip pat atsižvelgiant į Konstitucijos 96A straipsnį, kuris įsigaliojo 2016 m.?

3.

Jei Ministro Pirmininko įgaliojimai būtų laikomi nesuderinamais, ar į tai turėtų būti atsižvelgiama vykdant paskyrimus ateityje, ar vis dėlto tai turėtų paveikti ir ankstesnius paskyrimus?“

20.

Rašytines pastabas pateikė Repubblika, Belgijos, Maltos, Nyderlandų, Lenkijos ir Švedijos vyriausybės bei Europos Komisija. Be to, šios šalys buvo išklausytos per 2020 m. spalio 27 d. vykusį posėdį.

V. Analizė

A.   Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

21.

Rašytinėse pastabose Lenkijos vyriausybė tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas dėl dviejų priežasčių.

22.

Pirma, ji teigia, kad net jeigu pagal Maltos teisę, be kita ko, bylos šalims būtų leidžiama pagal actio popularis iškeltose bylose inicijuoti nacionalinės teisės sistemoje galiojančių nuostatų abstrakčios atitikties patikrinimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtų pateikęs prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui, kad, atsižvelgdamas į atsakymą, galėtų priimti sprendimą dėl Maltos teisės nuostatų abstrakčios atitikties Sąjungos teisei.

23.

Vis dėlto Lenkijos vyriausybė atkreipia dėmesį į tai, kad priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės nuostatų atitikties Sąjungos teisei yra SESV 258 ir 259 straipsniuose nustatyta išimtinė Teisingumo Teismo jurisdikcija ir kad tik Komisija arba kita valstybė narė gali inicijuoti tokį procesą. O vienintelis prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas yra Sąjungos teisės aiškinimas. Taigi, atsižvelgdamas į SESV 258, 259 ir 267 straipsnius nacionalinis teismas negali spręsti dėl nacionalinės teisės abstrakčios atitikties Sąjungos teisei, vadovaudamasis per procesą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateiktu šios teisės aiškinimu, nes pats Teisingumo Teismas nelaikytų savęs kompetentingu tikrinti nacionalinės teisės atitiktį per tokią procedūrą.

24.

Taigi Teisingumo Teismo per procesą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateiktu Sąjungos teisės aiškinimu negalima remtis siekiant išspręsti tokį ginčą, kaip nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, vadinasi, negali būti laikoma, kad jo reikia pagrindinei bylai išspręsti, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Todėl, kaip visų pirma teigia Lenkijos vyriausybė, priešingas aiškinimas prilygtų SESV 258 ir 259 straipsnių apėjimui ir tose nuostatose numatytos Teisingumo Teismo, Komisijos bei valstybių narių išimtinės jurisdikcijos pažeidimui.

25.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo užduotį tikrai reikia skirti pagal tai, ar jam pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, ar pareiškiamas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo konstatavimo. Nagrinėdamas ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar Komisijos arba valstybės narės ginčijama nacionalinė priemonė arba praktika prieštarauja Sąjungos teisei (bendrąja prasme ir nereikalaujant, kad nacionaliniuose teismuose dėl jų būtų kilęs ginčas), o vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai Teisingumo Teismo užduotis yra padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą konkrečioje jo nagrinėjamoje byloje. Taigi tokiame procese turi egzistuoti toks minėtos bylos ir Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, ryšys, kad šis išaiškinimas atitiktų objektyvų sprendimo, kurį turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priėmimo poreikį. ( 3 )

26.

Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, kad ginčas pagrindinėje byloje yra materialiniu požiūriu susijęs su Sąjungos teise, visų pirma su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, su kuria siejami prejudiciniai klausimai. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti šią nuostatą, kad nustatytų, kaip iš esmės išspręsti nagrinėjamą ginčą.

27.

Šiuo požiūriu, net jeigu pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi įgaliojimų spręsti dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teisės nuostatomis arba taikyti Sąjungos teisės nuostatų konkrečiai bylai, Teisingumo Teismui vis tiek tenka užduotis priimti sprendimą dėl Sutarčių ir Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo. Štai kodėl pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas, remdamasis šiame straipsnyje įtvirtintu teismų bendradarbiavimu ir atsižvelgdamas į bylos medžiagą, gali nacionaliniam teismui pateikti Sąjungos teisės išaiškinimo gaires, kurios jam galėtų būti naudingos vertinant vienos ar kitos šios teisės nuostatos poveikį ( 4 ).

28.

Be to, pridurčiau, kad aplinkybė, jog pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys yra actio popularis – dėl kurio ieškovas neprivalo įrodyti asmeninio suinteresuotumo, kad byla būtų išspręsta – nėra kliūtis tam, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl prejudicinių klausimų. Pakanka to, kad šis ieškinys leidžiamas pagal nacionalinę teisę ir tie klausimai atitinka objektyvų poreikį išspręsti ginčą, kuris teisėtai perduotas nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. ( 5 )

29.

Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja tikrą ginčą ir nekyla abejonių, kad prejudiciniai klausimai yra reikšmingi, nes jie susiję su Sąjungos teisės (šiuo atveju – pirminės teisės) nuostatų aiškinimu; šie klausimai būtent sudaro pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo dalyką. Taigi, galima daryti išvadą, kad Lenkijos vyriausybės pateiktas pirmasis argumentas yra nereikšmingas.

30.

Antra, Lenkijos vyriausybė teigia, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, pagal kurią valstybės narės privalo numatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, niekaip nekeičia kompetencijos suteikimo principo esmės arba Sąjungos kompetencijos apimties. Priešingai, ši nuostata grindžiama prielaida, kad, jeigu Sąjunga neturi kompetencijos organizuoti teismų sistemų, valstybės narės turi paskirti teismus ir nustatyti tinkamus mechanizmus, kad būtų vykdomos procedūros, skirtos teisėms, kurios asmenims suteikiamos Sąjungos teisės sistemoje, apsaugoti. Taigi, iš ESS 19 straipsnio 1 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į ESS 5 straipsnį kartu su SESV 3 ir 4 straipsniais, neišplaukia jokios konkrečios nuostatos, reglamentuojančios teisėjų skyrimą arba teismų santvarką.

31.

Dėl Chartijos 47 straipsnio ši vyriausybė tvirtina, kad ši nuostata šiai bylai netaikoma. Repubblika pareiškė actio popularis, tačiau ji tai padarė nesinaudodama iš Sąjungos teisės kildinamomis subjektinėmis teisėmis. Be to, priešingai, nei reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnį, šioje byloje nekalbama apie tai, kad valstybės narės „įgyvendina“ Sąjungos teisę, nes prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami klausimai yra susiję su nacionalinės procedūros klausimais, kuriuos reglamentuoja tik valstybės narės.

32.

Lenkijos vyriausybė priduria, kad bet kuriuo atveju Sąjungos teisėje nėra bendrų teisėjų skyrimo kriterijų, kuriais Teisingumo Teismas galėtų remtis, vertindamas Maltoje galiojančią sistemą, ir kad visos valstybės narės remiasi skirtingomis sistemomis.

33.

Šie argumentai faktiškai susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame klausime nurodytu aspektu. Todėl juos nagrinėsiu analizuodamas tą pirmąjį klausimą. Pakanka nurodyti, kad, mano nuomone, Lenkijos vyriausybės pateiktas antrasis nepriimtinumo pagrindas taip pat nėra pagrįstas. Iš tiesų, nors sutinku, kad Chartijos 47 straipsnis iš esmės pagrindinei bylai netaikomas (nes šiuo atveju negalima teigti, kad Malta „įgyvendina“ Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį), vis dėlto ESS 19 straipsnis yra visiškai taikytinas ir šios nuostatos aiškinimas iš esmės gali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

34.

Taigi, Teisingumo Teismui siūlau pripažinti prejudicinius klausimus priimtinais.

B.   Pirmasis klausimas

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmąjį klausimą iš esmės užduoda tam, kad išsiaiškintų, ar turi būti laikoma, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir Chartijos 47 straipsnis yra taikytini, kai nacionalinis teismas vertina teisėjų skyrimo tvarkos, kaip antai nustatytos Konstitucijoje, teisėtumą.

1. ESS 19 straipsnio 1 dalies taikymas

36.

Kiek tai susiję su ESS 19 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas neseniai priėmė kelis principinius sprendimus, į kuriuos atsižvelgiant į šį klausimą neabejotinai galima atsakyti teigiamai.

37.

Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas apibendrino 2020 m. liepos 9 d. Sprendime Land Hessen (C‑272/19, EU:C:2020:535), iš šios jurisprudencijos išplaukia, kad „valstybių narių teismų nepriklausomumas įvairiais aspektais yra ypač svarbus Sąjungos teisinei sistemai. Visų pirma jis kyla iš teisinės valstybės principo, kuris yra viena iš vertybių, kuriomis pagal ESS 2 straipsnį grindžiama Sąjunga ir kurios yra bendros valstybėms narėms, ir ESS 19 straipsnio, kuriame sukonkretinama ši vertybė ir kuriuo pareiga užtikrinti teisinę kontrolę šioje sistemoje nustatyta taip pat nacionaliniams teismams (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Associação Sindical dos Juízes Portugueses, C‑64/16, EU:C:2018:117, 32 punktą). Be to, minėtas nepriklausomumas yra būtina sąlyga siekiant Sąjungos teisės taikymo srityje užtikrinti teisės subjektams pagrindinę teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, kuri yra visų teisių, teisės subjektų turimų pagal Sąjungos teisę, apsaugos garantas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Simpson / Taryba ir HG / Komisija (Peržiūra), C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232, 70 ir 71 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Galiausiai minėtas nepriklausomumas būtinas tam, kad tinkamai veiktų teismų bendradarbiavimo sistema, kurią įgyvendina SESV 267 straipsnyje numatytas kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo mechanizmas; šis mechanizmas gali būti inicijuotas tik Sąjungos teisę taikančios institucijos, kuri, be kita ko, atitinka šį nepriklausomumo kriterijų (žr., be kita ko, 2020 m. sausio 21 d. Sprendimo Banco de Santander, C‑274/14,EU:C:2020:17, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją)“ ( 6 ).

38.

Be to, kaip taip pat aiškiai konstatuota, dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ratione materiae taikymo srities reikia nurodyti, kad ši nuostata taikoma Sąjungos teisei priklausančiose srityse, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 7 ).

39.

Šiuo klausimu dabar jau aišku, kad nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso šių valstybių narių kompetencijai, vis dėlto įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės, visų pirma ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kylančių įpareigojimų ( 8 ). Šie įpareigojimai pirmiausia taikomi nacionalinėms institucijoms, kurios, kaip teismai, gali priimti sprendimus dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ir aiškinimu, taigi, ir su šiai teisei priklausančiomis sritimis ( 9 ).

40.

Tokį ESS 19 straipsnio 1 dalies taikymo srities aiškinimą patvirtina šios nuostatos įtraukimo į sutartį istorija ir aplinkybės. Iš tiesų ESS 19 straipsnio 1 dalis buvo priimta siekiant pabrėžti valstybių narių pareigą užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą, kai tokia gynyba negalima pasinaudoti tiesiogiai Teisingumo Teisme ( 10 ), nes pats veiksmingos teisminės kontrolės, skirtos Sąjungos teisės laikymuisi užtikrinti, egzistavimas neatsiejamas nuo teisinės valstybės ( 11 ). Todėl, jeigu nebūtų veiksmingai užtikrintas teismų nepriklausomumas, taip būtų pažeistas Sąjungos teisėje teisės subjektams numatytų teisių veiksmingos teisminės gynybos principas ( 12 ). Galiausiai pažymėtina, kad šis ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytas principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, kuris įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose ir patvirtintas Chartijos 47 straipsnyje ( 13 ).

41.

Šiomis aplinkybėmis, kadangi šioje byloje aptariama skyrimo tvarka taikoma visiems Maltos teisėjams, galima preziumuoti, kad kai kuriems iš jų (o gal net visiems) neišvengiamai teks spręsti su Sąjungos teisės aiškinimu arba taikymu susijusius klausimus. Taigi, to savaime užtenka, kad būtų reikalaujama šiems Konstitucijoje nustatyta tvarka paskirtiems teisėjams užtikrinti pakankamą nepriklausomumą, kad būtų laikomasi ESS 19 straipsnio reikalavimų.

2. Chartijos 47 straipsnio taikymas

42.

Pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą pastraipą „kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis“. Iš 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimo Berlioz Investment Fund (C‑682/15, EU:C:2017:373) išplaukia, kad šio straipsnio taikymas priklauso nuo, ar remiamasi Sąjungos teisės garantuojamos teisės arba laisvės pažeidimu ( 14 ).

43.

Vis dėlto pažymėtina, kad ieškovė neteigia, kad buvo pažeista jos pačios teisė į veiksmingą teisinę gynybą, neginčija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nepriklausomumo nagrinėjant jos pareikštą ieškinį ir nesiremia jokia konkrečia Sąjungos teisės garantuojama teise. Todėl šiomis aplinkybėmis nemanau, kad pats Chartijos 47 straipsnis taikomas pagrindinėje byloje.

44.

Be to, sutinku su generalinio advokato M. Bobek neseniai išdėstyta nuomone, kad pagal Chartijos 47 straipsnį galima atlikti „abstrakčią [nacionalinės teisės nuostatos] konstitucingumo kontrolę“, jeigu tokia nuostata buvo priimta įgyvendinant Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 15 ). Vis dėlto, kadangi nacionalinių teisėjų skyrimo tvarka yra teismų sistemos organizavimo dalis, ji, kaip jau nurodyta, priskiriama prie valstybių narių kompetencijos. Šiomis aplinkybėmis teisėjų skyrimo tvarka Maltoje neatitinka Sąjungos teisės „įgyvendinimo“ sąlygos, nustatytos Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje, nors, kaip jau nurodžiau, tai nebūtina tam, kad būtų taikomas ESS 19 straipsnis ( 16 ).

45.

Vis dėlto, kadangi ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje valstybėms narėms numatytas įpareigojimas nustatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, atitinka Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisę į veiksmingą teisinę gynybą teisme ( 17 ), galima daryti išvadą, kad taip ESS 19 straipsnio 1 dalyje numatyti valstybių narių įsipareigojimai šiuo požiūriu „atsispindi“ Chartijos 47 straipsnyje pripažintoje asmeninėje teisėje ( 18 ).

46.

Taigi visiškai sutinku su generaliniu advokatu E. Tanchev, kuris išvadoje sujungtose bylose A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:551) nurodė, kad „abi nuostatos yra konstituciškai susijusios ir su jomis susijusi jurisprudencija neišvengiamai persipina“ ( 19 ). Be to, pats Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje visos valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas veiksmingai teisminei gynybai, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teisei priklausančiose srityse užtikrinti“ ( 20 ).

47.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad nors pats Chartijos 47 straipsnis pagrindinei bylai netaikomas, ESS 19 straipsnio 1 dalis vis tiek turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį ir su juo susijusią jurisprudenciją.

3. Išvada dėl pirmojo klausimo

48.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su Chartijos 47 straipsniu, yra taikytina, kai nacionalinis teismas vertina teisėjų skyrimo tvarkos, kaip antai nustatytos Maltos Konstitucijoje, teisėtumą.

C.   Antrasis klausimas

49.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ESS 19 straipsnis, prireikus siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vykdomajai valdžiai (šiuo atveju – Ministrui Pirmininkui) suteikta diskrecija ir įgaliojimai priimti sprendimus per teisėjų skyrimo procedūrą. Tai esminis šiame prašyme pateiktas klausimas.

1. Bendrosios pastabos dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies, Chartijos 47 straipsnio ir EŽTK 6 straipsnio poveikio teisėjų skyrimo tvarkai

50.

Iš jurisprudencijos, kuria rėmiausi analizuodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą pirmąjį klausimą, išplaukia, kad, jeigu teisėjas gali spręsti su Sąjungos teisės taikymu arba aiškinimu susijusius klausimus, atitinkama valstybė narė privalo užtikrinti, kad jos teisėjai turėtų pakankamai nepriklausomumo garantijų ir atitiktų veiksmingos teisminės gynybos esminius reikalavimus pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ( 21 ).

51.

Be to, kadangi ESS 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybių narių įsipareigojimas nustatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse, atitinka Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisę į veiksmingą teisinę gynybą teisme ( 22 ), pažymėtina, kad Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK.

52.

Pagal su Chartijos 47 straipsniu susijusius išaiškinimus, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, turi būti atsižvelgta ją aiškinant, Chartijos 47 straipsnio pirma ir antra pastraipos atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį.

53.

Atsižvelgiant į tai, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įterpus žodžių junginį „pagal įstatymą įsteigtas“ buvo siekiama išvengti, kad teismų sistemos organizavimas būtų paliktas neribotai vykdomosios valdžios diskrecijai, ir užtikrinti, kad teismų sistemos nustatymas ir teisėjų skyrimas būtų reglamentuojamas tinkamų teisės aktų. Todėl nekyla abejonių, kad teisė į tai, kad bylą nagrinėtų „pagal įstatymą įsteigtas“ teismas, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, dėl savo pobūdžio apima tam tikrus teisėjų paskyrimo procedūros aspektus ( 23 ). Vis dėlto faktiškai tokie nacionalinės teisės aktuose nustatyti apribojimai paprastai taikomi tik tokiems klausimams, kaip tinkamumas būti paskirtam, pareigų paaukštinimas teismų sistemoje ir amžiaus apribojimai.

54.

Taip pat svarbu pažymėti, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimo principo svarba didėja, šis teismas tvirtina, kad nei pagal EŽTK 6 straipsnį, nei pagal jokią kitą EŽTK nuostatą valstybės neverčiamos įtvirtinti konkretaus konstitucinio modelio, vienaip ar kitaip reglamentuojančio įvairių valstybės valdžių santykį ir jų tarpusavio sąveiką. Pagal EŽTK 6 straipsnį valstybės taip pat neįpareigojamos laikytis vienokios ar kitokios teorinės konstitucinės koncepcijos, nusakančios priimtinas šios sąveikos ribas ( 24 ). Šiuo požiūriu, nors daugybė valstybių narių turi arba teisėjų tarybą (kuri apibrėžiama kaip įstatymu arba pagal nacionalinę konstituciją įsteigta nepriklausoma institucija, kurios tikslas – užtikrinti teisminių institucijų ir atskirų teisėjų nepriklausomumą ir taip skatinti teismų sistemos efektyvią veiklą ( 25 )), arba, kaip Malta ir kai kurios kitos šalys, teisėjų skyrimo komitetą ( 26 ), reikia pripažinti, kad jų sudėtis ir kompetencija labai skiriasi ( 27 ).

55.

Vis dėlto labai svarbu pažymėti, kad vien dėl to, kad teisėjus skiria vykdomosios valdžios atstovas, jie netampa nuo jo priklausomi ir negali kilti abejonių dėl jų nešališkumo, jeigu – ir tai yra esminė sąlyga – po paskyrimo šiems teisėjams nedaroma jokio spaudimo ir vykdydami savo pareigas jie negauna jokių nurodymų ( 28 ). Žinoma, ši taisyklė turi vieną išimtį. Kaip Teisingumo Teismas pripažino 2020 m. kovo 26 d. Sprendime Review Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232), ESS 19 straipsnis taikomas, kai tam tikras teisėjas paskiriamas neteisėtai ir kai toks pažeidimas yra tokio sunkumo, kad kyla realus pavojus, jog, kaip nurodė Teisingumo Teismas, taip vykdomoji valdžia gali pažeisti bendrą skyrimo proceso rezultatą ( 29 ). Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad turi būti nustatytas mechanizmas, pagal kurį neteisėtas teisėjo paskyrimas – visų pirma, kai tam tikras teisėjas neatitiko teisinių kandidatams eiti teisėjo pareigas nustatytų reikalavimų – gali būti teisiškai panaikintas.

56.

Vis dėlto galima teigti, kad, išskyrus Sprendime Simpson apibūdintus specifinius ir neįprastus atvejus, kai teisėjai paskiriami neteisėtai, ESS 19 straipsnio 1 dalis iš esmės yra nukreipta į ateitį – ši nuostata susijusi su teisėjų nepriklausomumo apsauga po to, kai jie paskiriami.

57.

Šiuo požiūriu nėra prasmės neigti, kad politika vaidina tam tikrą vaidmenį – kartais net lemiamą – skiriant teisėjus daugelyje teisės sistemų, įskaitant daugelio valstybių narių teisės sistemas. Šiuo klausimu pakanka atkreipti dėmesį į dviejų pasaulyje garsiausių ir įtakingiausių teismų – t. y. JAV Aukščiausiojo Teismo ir Vokietijos Konstitucinio Teismo – patirtį: beveik visi jų nariai atvirai siejami su konkrečiomis politinėmis partijomis ir politinėmis tradicijomis ( 30 ). Politikai ir buvę politikai gali būti valstybių narių Konstitucinių Teismų nariai net ex officio (kaip yra Prancūzijoje ( 31 )), pagal jiems taikomus įstatymus (kaip yra Belgijos Konstitucinio Teismo atveju ( 32 )), renkami Parlamento narių (kaip, pavyzdžiui, yra Vokietijoje ( 33 ) arba iš dalies Italijoje ( 34 )) arba dažnai tiesiog tradiciškai skiriami šių teismų teisėjais. Vis dėlto nėra jokių abejonių, kad visi šie teismai tikrai įrodė esantys nepriklausomi nuo kitų valdžios šakų.

2. Sprendimai „Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas“ ir „A. K.“

58.

Taip tiesiai pereiname prie klausimo, ką reiškia teisėjų nepriklausomumo sąvoka. Šiuo metu yra tvirtai nustatyta, kad teismų nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jos nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams. Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir reikalauja vienodai atsiriboti nuo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku. Šis aspektas reikalauja objektyvumo ir jokio suinteresuotumo ginčo baigtimi nebuvimo, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų ( 35 ).

59.

Nors šioje byloje tiesiogiai nekalbama apie teismų nešališkumą, vis dėlto ši sąvoka glaudžiai susijusi su instituciniu nepriklausomumu. Institucinio nepriklausomumo klausimas yra nuosekliai išnagrinėtas keliuose EŽTT sprendimuose, pradedant 1984 m. birželio 28 d. principinio Sprendimu Campbell ir Fell prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:1984:0628JUD000781977), ir iš pastarojo laiko – serija naujesnių kertinių Teisingumo Teismo sprendimų, prasidėjusia, ko gero, 2018 m. vasario 27 d. Sprendimu Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117).

60.

Kadangi didžioji dalis šios jurisprudencijos yra susisteminta ir apibendrinta sprendimuose Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas ir AK, galbūt šioje byloje pakaks tiesiog išnagrinėti šiuose dviejuose sprendimuose Teisingumo Teismo aptartą nepriklausomumo sąvoką. Siūlau pradėti nuo Sprendimo AK analizės.

61.

Sprendime AK Teisingumo Teismas paaiškino, kad:

„123. Šios nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos susijusios su reikalavimu, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat [Sprendimo Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas], 74 punktas).

124. Be to, vadovaujantis valdžių padalijimo principu, būdingu teisinės valstybės veikimui, turi būti užtikrintas teismų nepriklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Poltorak, C‑452/16 PPU, EU:C:2016:858, 35 punktą).

125. Šiuo aspektu svarbu, kad teisėjai būtų apsaugoti nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jų nepriklausomumui. Šio sprendimo 123 punkte paminėtos taisyklės pirmiausia turi leisti užkirsti kelią ne tik bet kokiai tiesioginei įtakai, daromai teikiant nurodymus, bet ir netiesioginei įtakai, galinčiai pakreipti atitinkamų teisėjų sprendimus kuria nors linkme (šiuo klausimu žr. [Sprendimo Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas], 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

<…>

127. Remiantis [Europos Žmogaus Teisių Teismo] suformuota jurisprudencija, norint nustatyti, ar teismas yra „nepriklausomas“, kaip tai suprantama pagal minėtą 6 straipsnio 1 dalį, reikia atsižvelgti, be kita ko, į jo narių skyrimo tvarką ir jų kadenciją, garantijų nuo išorinio spaudimo buvimą ir į tai, ar institucija sudaro nepriklausomumo įspūdį (2018 m. lapkričio 6 d. EŽTT sprendimo Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją, CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 144 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija); pastaruoju aspektu reikia patikslinti, kad kalbama apie pasitikėjimą, kurį demokratinėje visuomenėje teismas turi kelti teisės subjektams (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 21 d. EŽTT sprendimo Fruni prieš Slovakiją, CE:ECHR:2011:0621JUD000801407, 141 punktą).

<…>

129. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad šios nepriklausomumo ir objektyvaus nešališkumo sąvokos glaudžiai susijusios, todėl paprastai jas reikia nagrinėti kartu (žr., be kita ko, 2003 m. gegužės 6 d. EŽTT sprendimo Kleyn ir kt. prieš Nyderlandus, CE:ECHR:2003:0506JUD003934398, 192 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2018 m. lapkričio 6 d. EŽTT sprendimo Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją, CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 150 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, tam, kad būtų galima nuspręsti dėl priežasčių, verčiančių baimintis, kad šie nepriklausomumo ar objektyvaus nešališkumo reikalavimai konkrečioje byloje nėra įvykdyti, į konkrečios šalies poziciją reikia atsižvelgti, tačiau ji nevaidina lemiamo vaidmens. Lemiamos reikšmės turi tai, ar konkrečios baimės gali būti laikomos objektyviai pateisinamomis (žr., be kita ko, 2003 m. gegužės 6 d. EŽTT sprendimo Kleyn ir kt. prieš Nyderlandus, CE:ECHR:2003:0506JUD003934398, 193, 194 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2018 m. lapkričio 6 d. EŽTT sprendimo Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją, CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 147, 152 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).“

62.

Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas dar nurodė, kad vien dėl to, jog tam tikrus teisėjus „skiria Respublikos prezidentas, jie netapo nuo jo priklausomi ir negali kilti abejonių dėl jų nešališkumo, jeigu po paskyrimo šiems nariams nedaroma jokio spaudimo ir vykdydami savo pareigas jie negauna jokių nurodymų“ ( 36 ). Vis dėlto toliau Teisingumo Teismas įspėjo, kad „<…> būtina įsitikinti, kad sprendimų dėl paskyrimo materialinės sąlygos ir procedūrinės taisyklės yra tokios, kad teisės subjektams negalėtų kilti jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams po jų paskyrimo nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl šių teisėjų neutralumo, kai susikerta interesai“ ( 37 ). Šiuo atveju svarbu, kad tos sąlygos ir taisyklės būtų suformuluotos taip, kad būtų užtikrinta, kad teisėjai būtų apsaugoti nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jų nepriklausomumui ( 38 ).

63.

Toliau Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tai, kad yra sudaryta teisėjų taryba (žinoma kaip KRS), kuri konsultuoja Lenkijos prezidentą dėl konkrečių kandidatų tinkamumo eiti teisėjo pareigas, prisideda prie šios procedūros objektyvumo ir skaidrumo užtikrinimo, tačiau taip būtų tik tuo atveju, jei „pati ši institucija būtų pakankamai nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ir nuo institucijos, kuriai ji turi pateikti pasiūlymą dėl paskyrimo (pagal analogiją žr. [Sprendimo Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas], 116 punktą)“ ( 39 ). Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų pats vertinti KRS nepriklausomumą.

64.

Panašų požiūrį Teisingumo Teismas išdėstė Sprendime Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas. Vis dėlto norint tinkamai suprasti vėliau Teisingumo Teismo sprendime AK pateiktų pastabų dėl būtinybės užtikrinti, kad sprendimų dėl paskyrimo materialinės sąlygos ir procedūrinės taisyklės būtų tokios, kad teisės subjektams negalėtų kilti jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, kontekstą ir reikšmę, būtina išnagrinėti šios bylos faktines aplinkybes.

65.

Sprendimas Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas buvo priimtas dėl įsipareigojimų neįvykdymo procedūros, kurią Komisija pradėjo dėl to, kad, jos teigimu, tam tikros Lenkijos teisės nuostatos, pagal kurias Lenkijos Respublikos Prezidentui leidžiama spręsti, ar tam tikras teisėjas, sulaukęs įprasto pensinio amžiaus, turėtų toliau eiti pareigas, pažeidžia teisėjų nepriklausomumo garantijas. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors tik valstybės narės turi spręsti dėl pensinio amžiaus, vis dėlto pasirinkdamos tokį mechanizmą jos privalo užtikrinti, kad taip nebūtų pažeistas teisėjų nepriklausomumas.

66.

Toliau Teisingumo Teismas nurodė, kad akivaizdu, jog vien aplinkybės, kad „Respublikos Prezidentui suteikiami įgaliojimai nuspręsti dėl šio galimo pratęsimo, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti to principo pažeidimą. Vis dėlto svarbu įsitikinti, kad šių sprendimų priėmimo materialinės sąlygos ir procedūrinės taisyklės būtų tokios, kad teisės subjektams negalėtų kilti jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkamiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl šių teisėjų neutralumo, kai susikerta interesai“ ( 40 ).

67.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad naujas Aukščiausiojo Teismo įstatymas neatitiko šių reikalavimų, nes sprendimą dėl tokio pratęsimo „turi priimti Respublikos Prezidentas, toks sprendimas yra diskrecinio pobūdžio, nes nenustatyti jokie objektyvūs ir patikrinami jo priėmimo kriterijai, ir jis neprivalo būti motyvuotas. Be to, toks sprendimas negali būti skundžiamas teismine tvarka“ ( 41 ).

68.

Nors Teisingumo Teismas pripažino, kad Lenkijos Nacionalinė teisėjų taryba turi pateikti išvadą Respublikos Prezidentui, kol jis nėra priėmęs savo sprendimo – pažymėtina, kad dėl to ši procedūra gali būti objektyvesnė, – vis dėlto įstatyme nebuvo nustatytas mechanizmas, įpareigojantis šią instituciją parengti išvadas „remiantis objektyviais ir tinkamais kriterijais ir [ją] tinkamai motyvuoti, kad ta institucija, priimdama savo sprendimą, turėtų objektyvią informaciją“ ( 42 ).

69.

Paskui Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Lenkijos Prezidentui suteikta diskrecija pratęsti tam tikrų teisėjų pensinį amžių „gali sukelti pagrįstų abejonių, be kita ko, teisės subjektams dėl to, ar atitinkamiems teisėjams nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl šių teisėjų neutralumo, kai jų nagrinėjamoje byloje susikerta interesai“ ( 43 ).

3. Atsižvelgiant į sprendimus „AK“ ir „Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas“ darytinos išvados

70.

Kokias išvadas galima padaryti atsižvelgiant į šiuos du svarbius sprendimus? Iš Sprendimo AK (ir ankstesnės jurisprudencijos) išplaukia, kad Sąjungos teisėje, kaip, beje, ir EŽTK, nenustatyta jokių konkrečių a priori numatytos formos institucinių garantijų, skirtų teisėjų nepriklausomumui užtikrinti. O svarbu yra tai, kad, pirma, teisėjų neturi saistyti jokie pavaldumo arba hierarchijos ryšiai su vykdomąja arba įstatymų leidžiamąja valdžia ir, antra, teisėjams turi būti suteiktos tikros praktinės garantijos, skirtos jiems apsaugoti nuo tokio išorės spaudimo.

71.

Šiomis aplinkybėmis teisėjų skyrimo tvarka gali prieštarauti ESS 19 straipsnio 1 daliai, tik jeigu vienas iš šios tvarkos aspektų turi tokio pobūdžio ir sunkumo trūkumų, kad kyla realus pavojus, jog kita valdžia, visų pirma vykdomoji, gali nepagrįstai pasinaudoti diskrecija skirti teisėjus ir taip pažeisti įstatymus ir bendrą skyrimo proceso rezultatą (ir dėl to teisės subjektams kyla pagrįstų abejonių dėl vieno ar kelių atitinkamų teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo) ( 44 ).

72.

Nereikėtų pamiršti ir to, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudenciją valstybių narių teismų nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos susijusios su reikalavimu, kad egzistuotų taisyklės ne tik dėl jų narių skyrimo, bet ir dėl teismų sudėties formavimo, jų narių įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo atvejų, kad bylos šalims nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo, kai susikerta interesai ( 45 ). Iš tiesų šie kriterijai yra ne mažiau svarbūs nei pati skyrimo tvarka, nes „teismų nepriklausomumo reikalavimas yra pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagrindas, o ši teisė ypač svarbi, nes yra visų teisių, kurias teisės subjektai turi pagal Sąjungos teisę, apsaugos ir valstybių narių bendrų vertybių, nurodytų ESS 2 straipsnyje, įskaitant teisinės valstybės principą, išsaugojimo garantas“ ( 46 ).

73.

Visa tai savo ruožtu reiškia, kad teisėjai turi turėti finansinį savarankiškumą nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, kad, pavyzdžiui, jų darbo užmokestis atitiktų vykdomų teisminių funkcijų pobūdį. Be to, tai reiškia, kad jų kadencijos laikotarpiu šis darbo užmokestis neturi būti mažinamas (išskyrus atvejus, kai taikomas visuotinis apmokestinimas). Vis dėlto valstybė narė gali sumažinti teisėjų darbo užmokestį, vykdydama skubias išlaidų mažinimo priemones, jeigu toks sumažinimas bendrai taikomas visame viešosios tarnybos sektoriuje, sumažinimas yra proporcingas ir pasibaigus šią priemonę pateisinančiai fiskalinei krizei atkuriamas pirminis darbo užmokesčio dydis ( 47 ).

74.

Dar svarbiau yra tai, kad teismų nepriklausomumo būtinas elementas yra pakankamos teisėjų nepašalinamumo garantijos, išskyrus atvejus, kai tam yra pagrįstų priežasčių ( 48 ). Iš esmės turi būti galima atlikti ir sprendimo atleisti teisėją iš pareigų – nesvarbu, ar tokį sprendimą vykdomosios valdžios institucija priima savarankiškai, ar po įstatymų leidžiamosios valdžios institucijoje įvykusios apkaltos procedūros – teisminę kontrolę. Priešingu atveju teisėjų nepriklausomumo garantijos iš tiesų būtų labai mažos, jeigu vykdomoji arba įstatymų leidžiamoji valdžia galėtų atsitverti paslaptingos tylos siena ir remtis tuo, kad sprendimai atleisti teisėją iš pareigų negali būti peržiūrėti teisme, nes tokiu atveju būtų sudarytos galimybės atleisti teisėją be pagrįstos priežasties ( 49 ).

75.

Galiausiai nepriklausomumo reikalavimas taip pat reiškia, kad asmenims, kuriems pavesta užduotis priimti sprendimus dėl ginčų, taikoma drausminė tvarka turi užtikrinti garantijas, reikalingas, kad būtų išvengta bet kokio tokios tvarkos naudojimo kaip teismo sprendimų turinio politinės kontrolės sistemos. Šiuo atžvilgiu priimtos taisyklės, kurios apibrėžia, be kita ko, drausminius pažeidimus sudarančias veikas ir konkrečiai taikomas sankcijas, numato nepriklausomos instancijos įsikišimą laikantis procedūros, visapusiškai garantuojančios Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintas teises, tarp jų ir teisę į gynybą, suteikia galimybę ginčyti teisme drausmės priežiūros institucijų sprendimus ir yra garantijos, būtinos siekiant išsaugoti teisminės valdžios nepriklausomumą ( 50 ).

76.

Teisėjų skyrimo procedūrų, kurios šiuo metu taikomos valstybėse narėse, apžvalga atskleidžia įvairius požiūrius ir skyrimo sistemas. Kaip jau nurodžiau, ESS 19 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje (kaip ir, beje, EŽTK 6 straipsnyje) nėra jokių nuostatų, kuriomis būtų siekiama, kad šis klausimas būtų reglamentuojamas vienodai. Vis dėlto vienas dalykas yra akivaizdus: teisėjai yra skiriami, o ne renkami. Tai reiškia, kad Sąjungoje, pagal ESS 2 straipsnį grindžiamoje demokratijos ir teisinės valstybės vertybėmis, teisėjai nėra (ir negali būti reikalaujama, kad jie būtų) demokratiškai atskaitingi ir jiems negalima suteikti įgaliojimų formuoti politiką.

77.

O visa tai savo ruožtu daro įtaką teisėjų nepriklausomumui. Taigi, mano aptartos institucinės garantijos yra skirtos užtikrinti, kad teisėjai demonstruotų būtiną nepriklausomumą nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios ne vien žodžiais, bet ir veiksmais. Vis dėlto šalia būtinų institucinių garantijų, ko gero, svarbiausias teisėjų nepriklausomumo aspektas yra ir sunkiausiai apibūdinamas. Teisėjams nėra suteiktas demokratinis mandatas, taigi jiems tenka demonstruoti nepriklausomumą nuo savo pačių visiškai asmeninių politinių simpatijų ir subjektyvių politinių įsitikinimų ir tai darydami jie turi likti ištikimi savo priesaikai nešališkai, be baimės ir suinteresuotumo taikyti įstatymus pagal nustatytus teisės principus.

4. Dėl nepriklausomos institucijos santykinės svarbos per teisėjų skyrimo procedūrą ir Maltos Konstitucijoje numatytų garantijų

78.

Iš tiesų, kaip pripažįstama Sprendime Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas, nepriklausomi subjektai, kaip antai Nacionalinė teisėjų taryba arba Teisėjų skyrimo komitetas, gali padėti užtikrinti teisėjų skyrimo procedūros (arba, toje byloje išnagrinėtu atveju, konkretaus teisėjo teisminių įgaliojimų trukmės pratęsimo) objektyvumą ir skaidrumą. Todėl gali būti labai pageidautina jau vien tai, kad tokie subjektai būtų. Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą AK, akivaizdu, kad jų buvimas nėra esminė teisėjų nepriklausomumo, kurio reikalaujama pagal ESS 19 straipsnį, taikomą kartu su Chartijos 47 straipsniu, sąlyga. Taip tvirtinu, nors Sprendime Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas Teisingumo Teismas kalbėjo apie užtikrinimą, kad „sprendimų dėl skyrimo priėmimo materialinės sąlygos ir procedūrinės taisyklės būtų tokios, kad teisės subjektams negalėtų kilti jokių pagrįstų abejonių“ ( 51 ) dėl konkrečių teisėjų nepriklausomumo. Tačiau, kaip ką tik nurodžiau, šios pastabos buvo išdėstytos dėl paskyrimo, kuriuo buvo pratęsta teisminių įgaliojimų trukmė, o ne dėl paties faktinio teisėjo paskyrimo. Taigi, galima pakartoti, kad ESS 19 straipsnio 1 dalis iš esmės yra nukreipta į ateitį ir ja siekiama užtikrinti, kad paskirtiems teisėjams būtų suteikta pakankamai teisėjų nepriklausomumo garantijų.

79.

Šią išvadą padariau atsižvelgdamas ir į tai, kad Sprendime AK Teisingumo Teismas šiuos žodžius pakartojo ( 52 ), kai kalbėjo apie teisėjų skyrimą apskritai. Bet nemanau, kad Teisingumo Teismas taip tik siekė pasakyti, kad, pavyzdžiui, vien to, kad asmuo, kuris anksčiau buvo glaudžiai susijęs su tam tikra politine partija arba tradicija, vėliau buvo paskirtas teisėju, savaime užtenka abejonėms dėl tokio teisėjo nepriklausomumo, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį, sukelti po jo paskyrimo eiti tas pareigas. Taigi, šiuo požiūriu vis dar nesu įsitikinęs, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies nuostata yra, taip sakant, orientuota į praeitį ir apima padėtį, buvusią iki atitinkamo teisėjo paskyrimo.

80.

Be to, nepamirštu ir to, kad neseniai EŽTT konstatavo EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą byloje, kurioje buvo ginčijamas teisėjų skyrimo tvarkos teisėtumas ( 53 ). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad ši išvada buvo padaryta ne todėl, kad teisingumo ministrė nepaskyrė kompetentingo nepriklausomo ekspertų komiteto pasiūlytų kandidatų – pagal nacionalinę teisę tai buvo leidžiama – o todėl, kad ji nepakankamai pagrindė savo sprendimą neatsižvelgti į šio komiteto atliktą vertinimą, nes nepriklausomai neįvertino kandidatų į tas teisėjų pareigas reikšmingų aplinkybių ir tinkamai nepagrindė, dėl kokių priežasčių nesilaikė ekspertų komiteto rekomendacijos, o tai – kaip jau buvo nusprendęs Islandijos Aukščiausiasis Teismas – pažeidė Islandijos teisę. EŽTT nuomone, tai buvo šiurkštūs pažeidimai, turėję esminės įtakos teisei į „pagal įstatymą įsteigtą teismą“ ( 54 ).

81.

Vis dėlto svarbiausi aspektai ir toliau yra susiję su tuo, ar, objektyviai vertinant, nacionaliniam teisėjui suteikta pakankamai institucinio nepriklausomumo ir įgaliojimų pastovumo garantijų, todėl – kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime AK – jis gali savo funkcijas vykdyti visiškai autonomiškai ir negauna jokių nurodymų iš vykdomosios arba įstatymų leidžiamosios valdžios ir nėra jų kontroliuojamas.

82.

Nors šiuos klausimus galiausiai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodytų, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos 97 ir 100 straipsnių nuostatas, teisėjams iš tiesų suteikta didelė apsauga nuo atleidimo iš pareigų dėl kitų priežasčių nei nedarbingumas arba netinkamas elgesys. Dėl apsaugos nuo teisėjų ir magistratų atleidimo iš pareigų Maltoje Konstitucijoje nustatyta, kad jie turi nustoti eiti pareigas sulaukę 65 metų ir negali būti atleisti iki to amžiaus, išskyrus atvejus, kai juos iš pareigų atleidžia Prezidentas Atstovų Rūmų siūlymu, kai už tai balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai visų jų narių, kai nustatoma, kad teisėjas arba magistratas negali atlikti savo pareigų (dėl fizinės arba protinės negalios, arba dėl kitų priežasčių) arba kai nustatomas netinkamas elgesys ( 55 ).

83.

Be to, atrodo, kad pagal Konstituciją taikytina drausminė tvarka suteikia būtinas garantijas, kad būtų išvengta rizikos, kad ji bus panaudota kaip teismų sprendimų turinio politinės kontrolės sistema. Iš tiesų vienintelis subjektas, galintis teisėjams ir magistratams taikyti drausminę atsakomybę, yra Teisingumo vykdymo komisijos pakomitetis, kurį sudaro trys teisminės valdžios atstovai, renkami iš teisėjų ir magistratų, veikiantys pagal savo vidinį įsitikinimą, kuriems negali duoti nurodymų ir negali jų kontroliuoti joks kitas asmuo ar institucija ( 56 ). Be to, Konstitucijos 101B straipsnyje nustatyta procedūra, kurią taikant užtikrinama, kad teisėjui arba magistratui, dėl kurio pradėta drausmės procedūra, būtų sudaryta galimybė padedamam advokato arba teisinę pagalbą teikiančio atstovo (angl. legal procurator) pateikti pastabas ir būti išklausytam per posėdį. Toje pačioje nuostatoje taip pat apibrėžti veiksmai, kurie pagal Teisėjų etikos kodeksą laikomi drausminiu pažeidimu, ir faktiškai taikomos nuobaudos.

84.

Kitaip nei kai kurių kitų valstybių narių Konstitucijose ( 57 ), Maltos Konstitucijoje tikrai nėra aiškiai nurodyta, kad vykdydami savo funkcijas teisėjai yra nepriklausomi. Nepaisant to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali laikytis požiūrio, jog tą neišvengiamai suponuoja Maltos Konstitucijos 97 straipsnio formuluotė. Bet kuriuo atveju tai, kad tokia garantija nėra aiškiai numatyta, savaime nėra problema, jeigu, kaip, atrodo, yra nagrinėjamu atveju, Maltos teisėjams suteikta kitų tvirtų institucinių ir konstitucinių garantijų, skirtų teisėjų nepriklausomumui stiprinti.

85.

Tą patį galima pasakyti ir apie finansinį savarankiškumą. Maltos vyriausybės teigimu, Maltoje teisėjai ir magistratai gauna darbo užmokestį, atitinkantį aukščiausią darbo užmokesčio pakopą Maltos valstybės tarnyboje, todėl neatrodytų, kad kyla grėsmė Maltos teisėjų finansiniam savarankiškumui. Be to, niekas neteigia, kad šis darbo užmokestis yra arba gali būti sumažintas taip, kad kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui.

5. Baigiamosios pastabos dėl Venecijos komisijos nuomonės Nr. 940/2018

86.

Prieš darant išvadą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo, reikia išnagrinėti Venecijos komisijos nuomonės Nr. 940/2018 poveikį šiai bylai. Iš tiesų pagrindinė ieškovės argumentų dalis grindžiama šioje nuomonėje pateiktomis rekomendacijomis.

87.

Pirma, Venecijos komisijos nuomonę Nr. 940/2018 ji nurodo siekdama pagrįsti savo ieškinį, kuriuo prašoma remiantis ESS 19 straipsnio 1 dalimi pripažinti, kad ginčijama teisėjų skyrimo tvarka yra neteisėta. Šioje nuomonėje Venecijos Komisija pažymėjo, kad 2016 m. Konstitucijos daliniai pakeitimai, pagal kuriuos sudarytas Teisėjų skyrimo komitetas, buvo žingsnis teisinga linkme, tačiau jų nepakanka teisėjų nepriklausomumui užtikrinti ir reikia papildomų žingsnių ( 58 ).

88.

Nors akivaizdu, kad tokia Venecijos komisijos nuomonė yra labai vertinga vertinant teisėjų skyrimo tvarkos teisėtumą atsižvelgiant į veiksmingos teisminės apsaugos reikalavimus, vis dėlto jos negalima laikyti lemiama sprendžiant teisėtumo klausimą pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį. Kaip neseniai pažymėjo generalinis advokatas M. Bobek, „kiek tai susiję su Sąjungos teise, šios ataskaitos yra <…> naudingas informacijos šaltinis“ ( 59 ). Iš tiesų Venecijos komisijos atlikta analizė iš esmės yra politinė, nors ji turi ir išsamios teisinės bei politinės analizės požymių. Venecijos komisijos nuomonėje siekiama nustatyti idealią sistemą. Atsižvelgdama į būtent šį tikslą Venecijos komisija pateikė rekomendacijas, kaip pagerinti Maltoje taikomą teisėjų skyrimo sistemą, susijusias su, be kita ko, Teisėjų skyrimo komiteto sudėtimi ir pasiūlymo, kurį ji turėtų pateikti Maltos Prezidentui (o ne Ministrui Pirmininkui), privalomąja galia ( 60 ).

89.

Kaip nurodė Venecijos komisijos buvęs narys, Venecijos komisija turi nustatyti tokius reikalavimus priemonėms, kad būtų išsaugota pasirinkimo laisvė ir atitinkamų šalių diskrecija. Taigi, jos nuomonės negali būti suformuluotos pagal principą „viskas arba nieko“, net jeigu kai kurių reikalavimų lankstumą iš dalies gali pakoreguoti tarptautinės konvencijos, kaip antai EŽTK, kai kalbama apie teismų struktūrą ir nepriklausomumą ( 61 ). Kaip pati Venecijos komisija priminė Nuomonėje Nr. 940/2018, nėra vieno „modelio“, kuris galėtų idealiai atitikti valdžių atskyrimo principą ir užtikrinti visišką teisėjų nepriklausomumą ( 62 ).

90.

Antra, iš tiesų Teisėjų skyrimo komiteto pasiūlymai pagal 2016 m. Konstituciją nėra privalomi ir atrodo, kad Maltos teismai laikosi požiūrio, jog sprendimams dėl skyrimo netaikoma teisminė kontrolė. Iš tiesų šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip per posėdį patvirtino Maltos vyriausybės atstovas, šiuo metu Maltoje galima pasinaudoti tik actio popularis kaip vienintele teisių gynimo priemone. Vis dėlto, kaip atsakydama pažymėjo Repubblika, ši teisių gynimo priemonė yra tik įstatymo konstitucingumo ginčijimo priemonė, o ne procedūra, per kurią gali būti ištirtas konkretaus teisėjo paskyrimo teisėtumas. Jeigu kada nors kiltų klausimas dėl konkretaus teisėjo neteisėto paskyrimo, Maltos teismams tikrai tektų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį numatyti tinkamą teisių gynimo priemonę, kad būtų užtikrinta galimybė veiksmingai užginčyti šį paskyrimą. Kadangi iki šiol Maltos teismuose tokio klausimo nebuvo kilę, ko gero, tol, kol jis neiškilo, toliau svarstyti nebūtina, nebent kada nors jis iškiltų. Be to, jeigu Ministras Pirmininkas kada nors neatsižvelgtų į Teisėjų skyrimo komiteto pasiūlymą, pagal Konstituciją jis turėtų nurodyti savo pasirinkimo priežastis Oficialiajame leidinyje paskelbtame pareiškime ir per nurodytą laikotarpį paaiškinti Atstovų Rūmuose, kodėl nesilaikė rekomendacijos ( 63 ).

91.

Be to, Konstitucijos 96A straipsnio 4 dalyje garantuojama, kad Teisėjų skyrimo komiteto nariai veikia pagal savo vidinį įsitikinimą ir jiems negali duoti nurodymų ir kontroliuoti joks asmuo arba institucija. Be to, Teisėjų skyrimo komitetas teikia išvadas, atsižvelgdamas į kriterijus, nustatytus pagal Konstitucijos 96A straipsnio 8 dalies reikalavimus viešai paskelbtame sprendime ( 64 ), ir paskyrimai atliekami remiantis objektyviais kriterijais – kaip antai advokato darbo patirtimi – nustatytais Konstitucijoje ( 65 ).

92.

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad Venecijos komisijos nuomonė atspindi rekomendacijas dėl išsamesnės skaidrumu ir nuopelnais grindžiamos teisėjų skyrimo sistemos. Nors pačios šios rekomendacijos gali būti pageidautinos, tai, kad Maltos sistema nevisiškai atitinka šiuos reikalavimus, savaime nereiškia, kad Maltos teisėjams teoriškai ir praktiškai nėra suteikta nepriklausomumo garantijų, kurių pakaktų ESS 19 straipsnio reikalavimams įvykdyti.

6. Išvada dėl antrojo klausimo

93.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, nedraudžiamos nacionalinės konstitucinės nuostatos, pagal kurias vykdomoji valdžia arba vienas iš jos narių, kaip antai Ministras Pirmininkas, vaidina tam tikrą vaidmenį per teisėjų skyrimo procedūrą.

94.

Nors ESS 19 straipsnio 1 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, nėra ex ante nustatyta konkrečių skyrimo sąlygų arba valstybių narių teisėjams teikiamų konkrečių garantijų pobūdžio, vis dėlto pagal ją reikalaujama, kad tokiems teisėjams bent jau būtų suteiktos nepriklausomumo garantijos. Kiek tai susiję su ESS 19 straipsniu, svarbu, kad teisėjų nesaistytų jokie pavaldumo arba hierarchijos ryšiai su vykdomąja arba įstatymų leidžiamąja valdžia. Teisėjams turi būti užtikrintas finansinis savarankiškumas nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, kad jų kadencijos laikotarpiu jų darbo užmokestis nemažėtų (išskyrus atvejus, kai jis mažėja dėl visuotinai taikomo apmokestinimo arba dėl visuotinai taikomų ir proporcingų darbo užmokesčio mažinimo priemonių). Taip pat svarbu, kad būtų pakankamai užtikrintas ir jų įgaliojimų pastovumas, išskyrus atleidimą iš pareigų dėl pagrįstos priežasties, ir jiems taikoma drausminė tvarka turi apimti garantijas, reikalingas, kad būtų išvengta bet kokio tokios tvarkos naudojimo kaip teismo sprendimų turinio politinės kontrolės sistemos.

95.

Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šios garantijos tikrai taikomos.

D.   Trečiasis klausimas

96.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiąjį klausimą užduoda tam, kad išsiaiškintų, ar, jeigu būtų nustatyta, kad Ministro Pirmininko įgaliojimai yra nesuderinami su ESS 19 straipsnio 1 dalimi ir Chartijos 47 straipsniu, į tai reikėtų atsižvelgti vykdant paskyrimus ateityje, ar vis dėlto tai turėtų paveikti ir ankstesnius paskyrimus. Šis klausimas faktiškai susijęs su Teisingumo Teismo sprendimo veikimo laiko atžvilgiu ribojimu tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išanalizavęs bylos aplinkybes, padarytų išvadą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teisėjų skyrimo tvarka prieštarauja ESS 19 straipsnio 1 daliai, kaip Teisingumo Teismas ją išaiškintų būsimame sprendime.

97.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas, įgyvendindamas pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktą jurisdikciją, paaiškina ir patikslina šios normos prasmę ir taikymo sritį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Vadinasi, taip išaiškintą normą teismas gali ir turi taikyti net teisiniams santykiams, atsiradusiems ir buvusiems prieš priimant sprendimą dėl prašymo pateikti išaiškinimą, jei, be to, tenkinamos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį dėl tos normos taikymo ( 66 ).

98.

Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais ir taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti visų suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma, ginčijant sąžiningai sukurtus teisinius santykius. Kad būtų galima taikyti tokį apribojimą, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių sunkumų rizikos ( 67 ).

99.

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tokio išaiškinimo veikimo laiko atžvilgiu ribojimas gali būti nustatytas tik pačiame sprendime, kuriame pateikiamas prašomas išaiškinimas ( 68 ). Šiuo klausimu pažymėtina, kad šioje byloje pirmą kartą nagrinėjamas klausimas, ar nacionalinei teisėjų skyrimo procedūrai taikoma ESS 19 straipsnio 1 dalis ir, jeigu taip, kiek ji taikoma.

100.

Dėl su sąžiningumu susijusios sąlygos atkreiptinas dėmesys į tris elementus. Pirma, šioje byloje gali būti toliau išplėtotas ESS 19 straipsnio 1 dalies, kiek ji susijusi su teisėjų skyrimo tvarka, taikymo srities aiškinimas atsižvelgiant į palyginti naują jurisprudenciją pradedant 2018 m. vasario 27 d. Sprendimu Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117). Antra, iki 2016 m. Konstitucijos reformos galiojusi skyrimo sistema buvo panaši į ginčijamą pagrindinėje byloje – išskyrus tai, kad į ją nebuvo įtrauktas Teisėjų skyrimo komitetas. Vis dėlto norėdama tapti Europos Sąjungos nare Malta neišvengiamai turėjo laikytis ESS 2 straipsnyje nurodytų vertybių ( 69 ) ir įvykdyti 1993 m. birželio 21–22 d. Europos Vadovų Tarybos nustatytus Kopenhagos kriterijus ( 70 ), kurie (kaip politiniai kriterijai) reiškia griežtą teisinės valstybės principo laikymosi kontrolę ir stiprią, veiksmingą, nepriklausomą, nešališką bei atskaitingą teisminę valdžią ( 71 ). Trečia, nors Europos Komisija 2019 m. šalies ataskaitoje apie Maltą ( 72 ), remdamasi Venecijos komisijos nuomone Nr. 940/2018, nurodė, kad Maltos teismų sistema susiduria su įvairiais iššūkiais ir kad neseniai įvykdytos reformos dar nevisiškai užtikrino teismų nepriklausomumą ( 73 ), ji nemanė, kad būtina pagal SESV 258 straipsnį pareikšti Maltai ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 74 ).

101.

Taigi, manau, kad, atsižvelgdamos į šias aplinkybes, atitinkamos Maltos institucijos pagrįstai manė, kad ginčijama teisėjų skyrimo tvarka atitinka Sąjungos teisę ( 75 ).

102.

Kalbant apie didelių sunkumų riziką, pažymėtina, kad šiuo atveju Teisingumo Teismo šioje byloje teikiamas Sąjungos teisės aiškinimas susijęs su teise į veiksmingą teisinę gynybą ir su nacionalinių teismų sudarymo teisėtumu.

103.

Šiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Teisingumo Teismo sprendimu, padarytų išvadą, kad Maltoje taikoma teisėjų skyrimo tvarka prieštarauja ESS 19 straipsnio 1 daliai, neišvengiamai kiltų didelis susirūpinimas dėl teisinio saugumo, o tai galėtų turėti įtakos visos teismų sistemos veikimui. Iš tiesų šie sunkumai ne tik turėtų įtakos teisėjų galimybėms išspręsti nagrinėjamas bylas, bet ir – kaip rašytinėse pastabose teisingai pažymėjo Maltos vyriausybė – paveiktų teismų sistemos galimybes išspręsti Maltoje susikaupusių bylų problemą. Galiausiai toks sprendimas galėtų turėti įtakos Maltos teismų anksčiau išspręstų bylų res judicata galiai. Vis dėlto šis res judicata galios principas itin svarbus tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės sistemose. Iš tiesų tiek siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, tiek gerą teisingumo vykdymą, svarbu, kad teismo sprendimai, kurie įsiteisėja išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus numatytiems naudojimosi jomis terminams, nebegalėtų būti ginčijami ( 76 ).

104.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad į nacionalinio teismo pateiktą trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad teisėjų skyrimo tvarkos negalima ginčyti pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, siekiant pagrįsti reikalavimus, pareikštus iki būsimo sprendimo priėmimo.

VI. Išvada

105.

Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Qorti Ċivili Prim’Awla – Ġurisdizzjoni Kostituzzjonali (Civilinių bylų teismo pirmoji kolegija, įgyvendinanti konstitucinę jurisdikciją, Malta) pateiktus klausimus:

1.

ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, yra taikytina, kai nacionalinis teismas vertina teisėjų skyrimo tvarkos, kaip antai nustatytos Maltos Konstitucijoje, teisėtumą.

2.

Pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, nedraudžiamos nacionalinės konstitucinės nuostatos, pagal kurias vykdomoji valdžia arba vienas iš jos narių, kaip antai Ministras Pirmininkas, vaidina tam tikrą vaidmenį per teisėjų skyrimo procedūrą. Nors ESS 19 straipsnio 1 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, nėra ex ante nustatyta konkrečių skyrimo sąlygų arba valstybių narių teisėjams suteikiamų konkrečių garantijų pobūdžio, vis dėlto pagal ją reikalaujama, kad tokiems teisėjams bent jau būtų suteiktos nepriklausomumo garantijos. Kiek tai susiję su ESS 19 straipsniu, svarbu, kad teisėjų nesaistytų jokie pavaldumo arba hierarchijos ryšiai su vykdomąja arba įstatymų leidžiamąją valdžia. Teisėjams turi būti užtikrintas finansinis savarankiškumas nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, kad jų kadencijos laikotarpiu jų darbo užmokestis nemažėtų (išskyrus atvejus, kai jis mažėja dėl visuotinai taikomo apmokestinimo arba dėl visuotinai taikomų ir proporcingų darbo užmokesčio mažinimo priemonių). Taip pat svarbu, kad būtų pakankamai užtikrintas ir jų įgaliojimų pastovumas, išskyrus atleidimą iš pareigų dėl pagrįstos priežasties, ir jiems taikoma drausminė tvarka turi apimti garantijas, reikalingas, kad būtų išvengta bet kokio tokios tvarkos naudojimo kaip teismo sprendimų turinio politinės kontrolės sistemos.

3.

Teisėjų skyrimo tvarkos negalima ginčyti pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, siekiant pagrįsti reikalavimus, pareikštus iki būsimo sprendimo priėmimo.


( 1 ) Originalo kalba: anglų.

( 2 ) CDL‑AD(2018)028.

( 3 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny (C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 47 ir 48 punktai).

( 4 ) Šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 26 d. Sprendimą Transportes Urbanos y Servicios Generales (C‑118/08, EU:C:2010:39, 23 punktas) ir 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimą A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) (C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, AK, EU:C:2019:982, 132 punktas).

( 5 ) Šiuo klausimu dėl ieškinių dėl pripažinimo žr. 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Wightman ir kt. (C‑621/18, EU:C:2018:999, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 6 ) 45 punktas.

( 7 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 29 punktas); Sprendimą Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas (50 punktas) ir 2020 m kovo 26 d. Sprendimą Miasto Łowicz and Prokurator Generalny (C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 33 punktas).

( 8 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas (52 punktas); 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:924, 102 punktas); Sprendimą A. K. (75 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny (C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 36 punktas).

( 9 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 40 punktas); Sprendimą Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas (51 punktas); Sprendimą A. K. (83 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny (C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 34 punktas).

( 10 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 100 ir 101 punktai). Taip pat žr. Krajeswki, M., ir Ziółkowski, M., „ES judicial independence decentralized: A.K.“, Common Market Law Review, vol. 57, 2020, p. 1107–1138, ypač p. 1121.

( 11 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 36 punktas). Taip pat žr. Badet, L., „À propos de l’article 19 du Traité sur l’Union européenne, pierre angulaire de l’action de l’Union européenne pour la sauvegarde de l’État de droit“, Cahiers de droit européen, 2020, p. 57–106, ypač p. 75 ir 76.

( 12 ) Šiuo klausimu žr. Pauliat, H., „Abaissement de l’âge de la retraite des magistrats: une atteinte à l’indépendance de la justice reconnue en Pologne“, La Semaine Juridique – Édition générale, numéro 29, 2019, p. 1424–1428, ypač p. 1427.

( 13 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 35 punktas).

( 14 ) Šiuo klausimu žr. 44–52 straipsnius, palyginti su požiūriu, kurį generalinis advokatas M. Wathelet išdėstė toje byloje (Berlioz Investment Fund, C‑682/15, EU:C:2017:2) pateiktos išvados 51–67 punktuose. Tai Teisingumo Teismas neseniai aiškiai patvirtino 2020 m. spalio 6 d. Sprendime État luxembourgeois (Teisminė apsauga nuo prašymo pateikti informaciją mokesčių teisės srityje) (C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 55 punktas).

( 15 ) Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą bylose Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“, SO, Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir Asociaţia „Mişcarea pentru Apărarea Statutului Procurorilor“ (C‑83/19, C‑291/19 ir C‑355/19, EU:C:2020:746, 198202 punktai, ypač 201 punktas).

( 16 ) Žr. šios išvados 38 punktą.

( 17 ) Šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimą Berlioz Investment Fund (C‑682/15, EU:C:2017:373, 44 punktas); 2017 m. liepos 26 d. Sprendimą Sacko (C‑348/16, EU:C:2017:591, 30 punktas); 2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Puškár (C‑73/16, EU:C:2017:725, 58 punktas) ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimą État luxembourgeois (Teisminė apsauga nuo prašymo suteikti informaciją mokesčių teisės srityje) (C‑245/19 ir C‑246/19, EU:C:2020:795, 47 punktas).

( 18 ) Šiuo klausimu žr. Hofmann, H. Ch., „Article 47 – Specific Provisions (Meaning)“, Peers, S., Hervey, T., Kenner, J. ir Ward, A. (ed.), The ES Charter of Fundamental Rights – A Commentary, Hart Publishing, 2014, p. 1197–1275, ypač Nr. 47.50.

( 19 ) 85 punktas. Taip pat žr. García‑Valdecasas Dorrego, M.‑J., „El Tribunal de Justicia, centinela de la independencia judicial desde la sentencia Associação Sindical dos Juízes Portugueses (ASJP)“, Revista Epañola de Derecho Europeo, vol. 72, 2019, p. 75–96, ypač p. 86.

( 20 ) Sprendimas Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas (54 punktas, išskirta mano). Kaip rėmimosi Chartijos 47 straipsniu aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalį pavyzdį taip pat žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 40 ir 41 punktai) ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C 216/18 PPU, EU:C:2018:586, 53 punktas kartu su 50 ir 52 punktais).

( 21 ) Šiuo klausimu žr. Badet, L., „À propos de l’article 19 du Traité sur l’Union européenne, pierre angulaire de l’action de l’Union européenne pour la sauvegarde de l’État de droit“, Cahiers de droit européen, 2020, p. 57–106, ypač p. 63, 64 ir 72; Bonellli, M., ir Claes, M., „Judicial serendipity: how Portuguese judges came to rescue of the Polish judiciary“, European Constitutional Law Review, vol. 14, 2018, p. 622–643, ypač p. 635.

( 22 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 17 išnašoje nurodytą jurisprudenciją.

( 23 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Review Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232, 73 ir 74 punktai ir juose nurodyta EŽTT jurisprudencija).

( 24 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą A. K. (130 punktas ir jame nurodyta EŽTT jurisprudencija). EŽTT šį principą neseniai taikė ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendime Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją (CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 144 punktas), ir 2020 m. gruodžio 1 d. Sprendime Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją (CE:ECHR:2020:1201JUD002637418, 215 punktas).

( 25 ) Sąvokos „teisėjų taryba“ apibrėžtis, pateikta 2010 m. lapkričio 17 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos CM/Rec(2010)12 „Teisėjai: nepriklausomumas, veiksmingumas ir pareigos“ (toliau – Rekomendacija CM/Rec(2010)12) 26 punkte.

( 26 ) Bendrai žr. Caroll McNeill, J., The Politics of Judicial Selection in Ireland, Four Courts Press, Dublin, 2016.

( 27 ) Šiuo klausimu taip pat žr. Bobek, M. ir Kosař, D., „Global Solutions, Local Damages: Study in Judicial Councils in Central and Eastern Europe“, German Law Journal, vol. 19, Nr. 7, 2020, p. 1257–1292, ypač p. 1267 ir 1268.

( 28 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą A. K. (133 punktas). Toks pat požiūris, tik kalbant apie įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmenį per teisėjų skyrimo procedūrą, išdėstytas 2020 m. liepos 9 d. Sprendime Land Hessen (C‑272/19, EU:C:2020:535, 54 punktas).

( 29 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Review Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232, 75 punktas).

( 30 ) Tą patį galima pasakyti ir apie tam tikras kitas teisės (teismų) sistemas. Žr., pavyzdžiui, Caroll McNeill, J., The Politics of Judicial Selection in Ireland, Four Courts Press, Dublin, 2016, p. 107–110. Anksčiau partijų politika Jungtinės Karalystės teisėjų skyrimo sistemoje vaidino labai svarbų vaidmenį. Taigi, 1897 m. rugsėjo mėn. tuometinis Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas (Salisburio grafas) laiške savo lordui kancleriui Halsbury atvirai rašė apie „mūsų partinės sistemos nerašytą įstatymą <…> pagal kurį partijų reikalavimams visada turėtų būti teikiama daug reikšmės skiriant aukščiausius teisės srities pareigūnus <…> Galbūt ši sistema nėra ideali – neabejoju, kad vieną dieną [aukštesnės instancijos teismų teisėjai] bus skiriami Rinkinyje skelbiamo konkurso būdu, tačiau dabar turime tokią sistemą <…>“ (Heuston, R., Lives of the Lord Chancellors 1885–1940, Oxford, 1964, p. 52).

( 31 ) Pagal Prancūzijos Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalį buvusieji Respublikos prezidentai yra Conseil constitutionnel (Konstitucinė Taryba) nariai iki gyvos galvos.

( 32 ) Pagal 1989 m. sausio 6 d. Specialiojo Konstitucinio Teismo įstatymo 34 straipsnio 1 ir 2 dalis pusė teisėjų, skiriamų į Konstitucinį Teismą, turi būti bent penkerius metus ėję Senato, Atstovų Rūmų, bendruomenės arba regiono parlamento nario pareigas.

( 33 ) Pagal Grundgesetz (Pagrindinis įstatymas) 94 straipsnį pusė Federalinio Konstitucinio Teismo narių renka Bundestagas ir pusę – Bundesratas. Jie negali būti Bundestago, Bundesrato, Federalinės Vyriausybės arba bet kurių kitų atitinkamų žemių institucijų nariai.

( 34 ) Pagal Italijos Konstitucijos 135 straipsnį Konstitucinį Teismą sudaro penkiolika teisėjų, kurių trečdalį skiria Respublikos Prezidentas, trečdalį – Parlamentas per plenarinį posėdį ir trečdalį – bendrosios kompetencijos ir administracinis aukščiausieji teismai.

( 35 ) Šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Wilson (C‑506/04, EU:C:2006:587, 4952 punktai) ir Sprendimą A. K. (121, 122 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

( 36 ) 133 punktas.

( 37 ) 134 punktas.

( 38 ) Šiuo klausimu žr. 135 punktą, kuriame daroma nuoroda į pirma cituotą 125 punktą.

( 39 ) 138 punktas.

( 40 ) 111 punktas.

( 41 ) 114 punktas.

( 42 ) 116 punktas.

( 43 ) 118 punktas.

( 44 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Review Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232, 75 punktas).

( 45 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 66 punktas); 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas (74 punktas); 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:924, 111 punktas); Sprendimą A. K. (123 punktas); 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C‑274/14, EU:C:2020:17, 63 punktas); 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Review Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232, 71 punktas) ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą Land Hessen (C‑272/19, EU:C:2020:535, 52 punktas). Iš EŽTT jurisprudencijos žr. jo 2018 m. spalio 18 d. Sprendimo Thiam prieš Prancūziją, CE:ECHR:2018:1018JUD008001812, 59 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją, CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 144 punktą.

( 46 ) 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 48 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas (58 punktas); 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Bendrosios kompetencijos teismų nepriklausomumas) (C‑192/18, EU:C:2019:924, 106 punktas); Sprendimą A. K. (120 punktas) ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimą Review Simpson ir HG / Taryba ir Komisija (C‑542/18 RX‑II ir C‑543/18 RX‑II, EU:C:2020:232, 71 punktas).

( 47 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 4551 punktai).

( 48 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimo Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas 76 punktą ir 2020 m. sausio 21 d. Sprendimą Banco de Santander (C 274/14, EU:C:2020:17, 5860 punktus).

( 49 ) Pagal analogiją žr. Sprendimo Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas, 114 punktą; 2016 m. birželio 23 d. EŽTT sprendimo Baka prieš Vengriją, CE:ECHR:2016:0623JUD002026112, 121 punktą ir 2018 m. lapkričio 6 d. EŽTT sprendimo Ramos Nunes de Carvalho e Sá prieš Portugaliją, CE:ECHR:2018:1106JUD005539113, 212–214 punktus.

( 50 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 67 punktas).

( 51 ) 111 punktas.

( 52 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimo AK 134 punktą.

( 53 ) Žr. 2020 m. gruodžio 1 d. EŽTT sprendimą Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją, CE:ECHR: 2020:1201JUD002637418.

( 54 ) 2020 m. gruodžio 1 d. EŽTT sprendimo Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją, CE:ECHR:2020:1201JUD002637418, 254 ir 263–267 punktai. Siekiant išsamumo pažymėtina, jog EŽTT taip pat nusprendė, kad Parlamentas pažeidė taikytinas balsavimo taisykles, susijusias su nagrinėjama skyrimo procedūra (žr. 271 punktą).

( 55 ) Žr. Konstitucijos 97 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl aukštesnės instancijos teismų teisėjų ir Konstitucijos 100 straipsnio 3 ir 4 dalis dėl žemesnės instancijos teismų teisėjų (magistratų).

( 56 ) Žr. Konstitucijos 101B straipsnio 1 ir 15 punktus.

( 57 ) Žr., pavyzdžiui, 1949 m. Vokietijos Pagrindinio Įstatymo 97 straipsnio 1 dalį, Italijos Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalį, Portugalijos Konstitucijos 203 straipsnį ir 1937 m. Airijos Konstitucijos 35.4.1 straipsnį.

( 58 ) Nuomonės Nr. 940/2018 43 punktas.

( 59 ) Generalinio advokato M. Bobek išvada bylose Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“, SO, Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir Asociaţia „Mişcarea pentru Apărarea Statutului Procurorilor“ (C‑83/19, C‑291/19 ir C‑355/19, EU:C:2020:746, 170 punktas).

( 60 ) Nuomonės Nr. 940/2018 44 punktas.

( 61 ) Šiuo klausimu žr. Bartole, S., „Final remarks: the role of the Venice Commission“, Review of Central and East European Law, vol. 3, 2000, p. 351–363, ypač p. 355.

( 62 ) Nuomonės Nr. 940/2018 30 punktas.

( 63 ) Žr. Konstitucijos 96 straipsnio 4 dalį dėl aukštesnės instancijos teismų teisėjų ir Konstitucijos 100 straipsnio 6 dalį dėl žemesnės instancijos teismų teisėjų (magistratų).

( 64 ) Pagal Konstitucijos 96A straipsnio 8 dalį Teisėjų skyrimo komitetas „pats nusistato savo procedūrą ir, už teisingumą atsakingam ministrui pritarus, turi paskelbti savo vertinimo kriterijus“. Su šiais kriterijais galima susipažinti Teisingumo ministerijos interneto svetainėje (https://justice.gov.mt/en/justice/Pages/criteria-for-appointment-to-the-judiciary.aspx).

( 65 ) Žr. Konstitucijos 96 straipsnio 2 dalį dėl aukštesnės instancijos teismų teisėjų ir Konstitucijos 100 straipsnio 2 dalį dėl žemesnės instancijos teismų teisėjų (magistratų).

( 66 ) Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimą Manea (C‑76/14, EU:C:2015:216, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimą Herst (C‑401/18, EU:C:2020:295, 54 punktas).

( 67 ) Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimą Manea (C‑76/14, EU:C:2015:216, 54 punktas) ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimą Herst (C‑401/18, EU:C:2020:295, 56 punktas).

( 68 ) Šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 6 d. Sprendimą Meilicke ir kt. (C‑292/04, EU:C:2007:132, 36 punktas) ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimą Herst (C‑401/18, EU:C:2020:295, 57 punktas).

( 69 ) ESS 49 straipsnis.

( 70 ) 1993 m. birželio 21–22 d. Europos Vadovų Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės išvados.

( 71 ) Šiuo klausimu žr. Lazarova‑Déchaux, G., „L’exigence de qualité de la justice dans la nouvelle stratégie d’élargissement de l’Union européenne“, Revue du droit public, Nr. 3, 2015, p. 729–759, ypač p. 731 ir 737; Bobek, M., ir Kosař, D., „Global Solutions, Local Damages: A Critical Study in Judicial Councils in Central and Eastern Europe“, German Law Journal, vol. 19, Nr. 7, 2020, p. 1257–1292, ypač p. 1275. Reikalavimas dėl „demokratinių institucijų ir nepriklausomų teisminių <…> institucijų“ aiškiai nurodytas Komisijos darbotvarkės 2000 I tome „Už stipresnę ir platesnę Sąjungą“ (COM(2000) 97 final) (versijos anglų k. p. 43, išskirta mano).

( 72 ) SWD(2019) 1017 final.

( 73 ) Šiuo klausimu žr. 3.4.3 antraštinės dalies „Valdymo (institucijų) kokybė“ p. 40.

( 74 ) Taip pat pažymėtina, kad Komisijos 2020 m. Teisinės valstybės principo taikymo ataskaitos „Teisinės valstybės padėtis Europos Sąjungoje“ skyriuje apie Maltą Komisija dėl Maltos teismų sistemos nurodo, kad Maltos vyriausybė pateikė keletą pasiūlymų dėl reformų, įskaitant pasiūlymus dėl teisėjų skyrimo sistemos, kurie padeda stiprinti teismų nepriklausomumą [2020 m. teisinės valstybės principo taikymo ataskaita. Šalies skyrius dėl teisinės valstybės padėties Maltoje (SWD(2020) 317 final, p. 2)].

( 75 ) Šiuo klausimu žr. (dėl ieškinio dėl Sąjungos teisės pažeidimo nepateikimo poveikio vertinant valstybės narės sąžiningumą) 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimą Defrenne (43/75, EU:C:1976:56, 73 punktas).

( 76 ) Šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Târșia (C‑69/14, EU:C:2015:662, 28 punktas) ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimą XC ir kt. (C‑234/17, EU:C:2018:853, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Top